drukowana A5
14.48
Sodžiaus vaizdeliai

Bezpłatny fragment - Sodžiaus vaizdeliai


Objętość:
30 str.
Blok tekstowy:
papier offsetowy 90 g/m2, styly
Format:
145 × 205 mm
Okładka:
miękka
Rodzaj oprawy:
zeszytowa
ISBN:
978-83-288-1036-5

Budynė

Rudenop linkui stojo tikra giedra. Dienos šiltos,saulėtos, kaip per šv. Joną. Naktys, nors be mėnesio, betžvaigždėtos, aiškios, niekur debesėlio, nei jokio vėjelio, baltasrūkelis romiai pagal žemę storą rasą klojo. Nors šilta irgraži, vistiek ne vasaros naktys. Nuo vakaro nemiegojusilgu aušros sulaukti. Sietynas jau augštai iškilo, o Aušrinės vis dar nematyti; laikas jau kelti kulti, o bobos dartebebudėjo senę Kukinienę.

Senelė sudžiūvusi kaip kempinė, išblyškusi kaip drobė,rankos, kojos užšalusios, nagai ir lūpos užmėlynavusios,užtrokšdama vos tik kvėpuoja, o vis gyva ir gyva. Išvakarjos marti bijojo viena su vaikais numarinti, susikvietėkelias kaimynes — tos subėgusios žiūri, kad senelė, rodos,jau miršta: sustyrusi visa, kaip tik pagalys; kvėpuodamatraukia iš vidurių galo; akys užmerktos. Bobos sako:

— Taip jau ji ir amžinai užmigs.

Ėmė ją žadinti, šnekinti, klausinėti:

— Ar bijai mirti? Ar bloga širdis? Persižegnok laimingai kelionei; atsiduok Dievo valiai, matai, kad jau mirsi.

Ligonė nė akių nepakėlė. Paskui šventuoju vandeniu! Iššlakstė visas keičias, visus palubius, kad piktojidvasia negalėtų prisiartinti prie mirštančios; ištraukę išpalubio Dievo kūno rūtų, prirūkė visą trobą dūmų — tosšventenybės irgi bijo piktoji dvasia. Prie ligonės lūpųprikišo kryžių, ražančių, škaplierį ir kitas „brostvas”. Ligonė vis dūsuoja kaip dūsavusi, užsimerkusi. Darviena boba įėjusi, pasiveizdėjusi į ligonę, sušuko:

— Ko čia tylite kaip stuobriai, ko nesimeldžiate? Ar nematote, kad jau miršta! Kaskarts rečiau bedūsuoja (čiuptelėjusi už rankos) — šalto prakaito apipilta. Bevėpsant numirs be žvakės.

Subruzdo visos bobelės. Viena degė gramnyčią, kita,,Dievomūką” spaudė į ligonės ranką, į antrą — žvakę.Subėgo visi namiškiai. Sužadino visus vaikus, nes žmoguimirštant niekam nepridera po tuo stogu miegoti. Suklaupėvisi asloje. Viena bobelė ėmė skaityti visokias maldasprie mirštančio — litanijas, aktus. Skaito ir skaito be galo.Bobos ėmė žiovauti ir snausti.

— Kas nors šaukite „Jėzus Marija” ! — atsiliepė kažikuri iš būrio — visai retai bedūsuoja...Dūšia kaipant plauko bekybo...

Viena boba klūpodama prie lovos, rūsčiu balsu ėmė šaukti:

— Jėzau! Marija! Juozapai šventas! Priimk dūšią mano!

Marčios Onikė balsu verkdama puolė ant ligonės kojųir ėmė garbstyti: —

— Senelėle... Močiutėle mano!... Kur tu manepaliksi?...

— Cit! Cit! Netrukink mirti — tramdė bobos, varė šalin.

Betraukdamos Onikę nuo kojų, sujudino ligonę; ta, atvėrusi akis, žvalgėsi po trobą; paleido iš rankos degančiągramnyčią, ji nurietėjo ant apklotės; vos nutvėrė bobos,kad neužsidegtų patalynė. „Dievomūka” tuo tarpu nubarškėjo ant žemės.

— Aš dar nemirštu, nebijokite — pratarė ligonė iružsikosėjo. Sukilo bobos. Onikė pripuolusi, apsikabinusi senelaitę pasvadino. Kaip nustojo truputį kosėti, padarė saldinto vandens atsigerti. Senelė, nurijusi klukšnį kaip perkalną, krito atgal ant pagalvės ir vėl užsimerkusi tarė:

— Eikit gulti, nebijokite, aš dar nemirsiu...

Bobos pasieniais šnibždėjosi:

—Mat, nabagė, niekaip nenori pasiduoti! Sako „nemirsiu”, o čia gyvs nabaštikas...

— Nuo vakar ryto jau gersteklis gerklėje, o dar,,nemirsiu”; gana, tu, gana!

— Kiekvienas ligonis prieš galą sakos, kad „nemirsiu”;o čia žiūrėk, šmakšt ir užges... Bus ir čia taip pat, pamatysi. ... Numirs be žvakės, jei jos klausys.

— Vakar saulei tekant buvo nusilpnėjusi; gal ir sulauks to patis laiko numirti!

— Gal dar ir kito saulėtekio sulaukti...

— Sakyk, gal dar ir išgyti? Sustingusi jauvisiškai.

— Prastoti jos nebegal... Iš burnos dvasia šalta...

Taip ir tolygiai šnibždėdamosi bobos susisėdo ant suoloir pas krosnį ant suoliuko; kitos išėjo laukan prasivėdinti.Nuo vakar ryto jau gersteklis gerklėje, o dar,,nemirsiu”; gana, tu, gana!— Kiekvienas ligonis prieš galą sakos, kad „nemirsiu”;o čia žiūrėk, šmakšt ir užges... Bus ir čia taip pat, pamatysi. ... Numirs be žvakės, jei jos klausys.— Vakar saulei tekant buvo nusilpnėjusi; gal ir sulauks to paties laiko numirti!— Gal dar ir kito saulėtekio sulaukti...— Sakyk, gal dar ir išgyti? Sustingusi jauvisiškai.— Prastoti jos nebegal... Iš burnos dvasia šalta...Taip ir tolygiai šnibždėdamosi bobos susisėdo ant suoloir pas krosnį ant suoliuko; kitos išėjo laukan prasivėdinti.

Šeimininkas, ligonės sūnus, atsisėdęs už stalo užsirūkėpypkę. Kiti namiškiai ir vaikai nuslankiojo gulti. Onikė,apklosčiusi senelaitę, atsisėdusi kojų gale snaudė.

Sulojo šuniukas, ir įėjo į trobą kaimynas Baltrušis.Prie durų, maudamas kepurę, tarė:

— Kas pas jus begirdėti? Pamačiau žiburį pareidamas nuo kumelių, tariau, kad jau numarinote...

— Gyvą dar tebeturime — atsakė Rukinas — prašomtoliau, prilenk kojas... Užsidek pypkę...

— Kelinta naktis, kaip jus vargina! — tarė Baltrušissėzdamasis — mat, sena dvasia sukietėjusi, spiriasi... Nenor išeiti... Kiek tai metų... Kad aš atmenu, vistokia ir tokia...

— Bene kažin kiek čia metų turėjo — tarė Rukinas— aš, pats vyriausis, dar penkių dešimtų neturiu. Sakėsjauna nutekėjusi... Per septynias dešimtis daugiau neturi...

— Vistiek pasivalgė gerai duonelės...

— Duok, Dieve, kiekvienam tokio amželio sulaukti!— įsimaišė bobos į kalbą — nemažus vaikus patiekti, bejokio rūpesčio gal mirti...

— O pasenęs žmogus ir atlikęs, ką turi kitam antsprando sėdėti veltui, verčiau numirti...

— Puikiai, gražiai šv. Sakramentais apveizdėta, galmirti...

— Vienas kartas nė vienam nemeluos, reiks mirti...

— Ar nedavėte žinios Palapienei? — klausė kita boba— užsiklyks patyrusi numirus. Būtų dar prie gyvosatėjusi...

— Nebuvo kaip, dabar toks darbymetis — teisinosiBukinas — jeigu patęs ligi nedėlios, pasakysiąs...

— No brač! Duočiau aš jai žinią! — šokos Baltrušis.

— Kad taip man, su vėzdu aš ją išlydėčiau... Kuomettik pasisuko prie motinos, visuomet ratuota išėjo... Okas karšino? Kas smarvę gėrė?

— Kad mano pats toks veršis — atsiliepė Rukinienė.

— Kad jam kas sermėgą vilktų, turbūt neišsižiotų dantų...

— Užteks ir mums, gyniojos Bukinas — mat, dabarOnikei visą patalynę paliko...

— Anokia ten ne patalynė! — šokosi Rukinienė — dvipagalvėli kaip šilki ir patalai dvaknelės... Vieni įpilai...

— Netur, netur tiesos Palapienė kištis, nė grobstyti —šaukė kita boba — Jūs veizdite, jūs penate ir skalbiate.Palapienei kas paskirta ir atskirta. Galite ją atstatyti...

— Su vėzdu išvaišinti ir apsiundyti — pridėjo Baltrušis — Kaip pradėjo motina sargalioti, kiek ji ryšiųnuo jos išnešė — lygu mes nematome...

— Kartu ir mano aštuonytę drobulę suglemžė — tarėRukinienė — buvo kamaroje ant balkio pasverta, veizdžiuir nebesą.

— Ko čia norėti! — tarė jauna boba — ar ne visurta pati? Motinos viską dukterims sukemša. Mano uošvienė,antai, plikus šiaudus lovose paliko, nė kokio skurlelio visamegyvenime...

— Bene dangaus karalystę užsipelnė? — užsišoko kita.

— Marčią nuplėšė, dukteriai sukimšo, o žentas viską perleisper gerklę, nė „Amžinatilsio” nepasakys.

— Kad motinos tokios priešingos; kaip ir ši — rodydamas į lovą tarė Baltrušis — ko neina karšti prie dukterų? Mano motina, kad taip viską būtų sukimšusi irpati pas mane karšusi susirgus, būčiau su lova išmetęsant pamato... Šaukis sau prie dukterų!

Ligonė lovoje pasijudino. Onikė pasvadinusi pagirdėir vėl paguldžiusi užklostė.

— Mūsų senelaitė ne tokia, nėmaž mūsų neskaudžia —tęsė toliau kalbą Kukinas — duoda kiek beturi dukteriaiiš tų pačiu škurlių, paliekti ir mūsų Onikei... Užteksvisiems, paliks ir nuo mūsų...

— Žinoma, nėvienas neįsidės į grabą...

— Kaip kam išpuola... Gali ir savo atiduoti...Čia valios darbas — sumurmėjo bobos žiovaudamos.

Užsikosėjo ligonė, Onikė pripuolusi pasvadino; visosbobos artinosi prie lovos šnekėdamos:

— Jau dabar turbūt mirs... Kad be žvakės neužgestų.

— Žiūrėk, žiūrėk, kokia pamėlynavusi, užsimerkti tikbereikia...

— Kojos kaip tikt ledai; ojei! kaip tik numirėlio! —stebėjosi kita, čiupinėdama ligonės kojas.

— Turbūt jau netoli galas... Nabagėlė!

Senelė apsižvalgė po trobą.

— Kokios akys negražios, kaip tik stiklinės — Senelėle! Ar nebijai mirti? Be nenori paskaitoma?— klausė boba prisilenkusi.

— Nereik, nereik, atsakė ligonė — ko jus čia vargstate? Aš dar nemirsiu, nebijokite...

— Nenorim vienos palikti... Visai juk esi menka...Turbūt nenusimanai.Užsisėdo bobos numarinti — juokės Baltrušis, keldamos nuo suolo — o senė nepasiduoda... Reik eiti irman, matyti nieko nebesulauksiu, o čia laiks bus jaužadinti kulti...

Užsimovęs kepurę išėjo pro duris.

— Mano širdis nebloga — tarė ligonė, kad ne taskosulys — sveikitelaitė būčiau...

Bobos vėl šnibždėjosi:

— Mat, atsitekėjo, o pirma juk merdėjo — stiprinasi, nenori pasiduoti, turbūt prieš galą.

— Gal dar keletą dienų patęsti — nemirs mano senelaitė — apsikabinusi Onikė džiaugėsi — pagis dar mano senelaitė!

— Eik gulti, vaikaiti — tarė senelė — ir aš užmigsiu...

— Pastatyk man arti vandens gerti... Eikite visi gulti...Jei man bus bloga, aš pašauksiu.

Ir atsigulusi vėl užsimerkė.

Bobos nieko nepešusios pamažu išslankiojo pro durisRukinas, padėjęs pypkę, susilankavo kailinius ir pasidėjęspo galvos išsitiesė ant suolo užstalėje. Rukinienė ant suoliuko pas krosnį ištisai jau knarkė. Onikė, apklosčiusi,aptapnojusi senelaitę, susirengė prie vaikų, lovikėje priedurų. Senelaitė, perkėlusi akis, apsižvalgė po trobą; pakėlusi galvą pūtė, pūtė žiburį, niekaip neužpūtė. Paskuinusitvėrusi skarą bloškė, bloškė ir užbloškė žiburį.

Visi pasieniais knarkė sau ligi aušros.

Pirmasis pabudo Rukinas, pašokęs pasižiūrėjo į langą,kailinius ant nugaros ir išbėgo prie arklių. Gerai jauprašvitus, pašokusi Rukinienė žadino vaikus prie bandos;kūrė ugnį, sukosi. Onikė dar miegojo; senelaitė taip patnusisukusi ant sienos romiai gulėjo.

Saulelė jau gerai iškilo, kol Rukinas nuo arklių parėjo.Radęs bemiegančią Onikę ėmė žadinti.. Tuo tarpu Rukinienė,įėjusi į trobą, artinosi prie lovos.

— Kas čia yra, kad senelaitė taip romiai miega? —priėjusi prie lovos sušuko: Jėzus, Marija! Juk senelė miršta!Kur gramnyčia? Tėvai, bėk į sodą! — Čia grobstos brėžiukų, nesugreibia. Onikė pašokusi pripuolė, atvertėsenelaitę — tos akys pabalusios, išsižiojusi, pastyrusi.

Rukinas, išpuolęs pro duris, pamatęs kaimynę priešulinės sušuko: „Senelė miršta! — Ta sušuko kitai; tabėgdama vėl kitoms. Visos metė darbus ir, kaip stovi,akies mirksnyje keletas bobelių subėgo į trobą. Apdūsusios,kvepuodamos skubėjo, plušėjo. Viena spaudžia gramnyčiąį sušalusią ranką, kita kiša „Dievomūką” — Jėzus Marija!šaukia, šventuoju vandeniu šlaksto, dūmais rūko, suklaupusios meldžiasi. O ta senutėlė nė žiopt!

Mato, jog nebekvėpuoja, sukilusios parišo palūpį, užspaudė akis, sustojusios ėmė garbstyti:

— Amžinatilsį, nabagėlė! Per naktį gyniojos nemirsianti, o čia mažne be žvakės užgeso...

— Ar tu uždegei švakę? — atšovė kita — kadsubėgome, nė kvapelio nebebuvo.

— Sakiau, kad jos nebegal prastoti...

— Kur nebūk! — užsišoko kita — aš visų pirmaįpuoliau, dar kvėpavo ir žiobčiojo, o gramnyčia jau degė.

— Aš nieko nežinau — teisinosi Rukinienė — romiaiguli sau nusisukusi ant sienos; pasižiūrėjau arti, akysstulpe... Taip nusigandau, rankos dreba, vos sugrobsčiaubrėžiukus... Tėvas pro duris... Onikė iš lovos, nebesumanau, ką daryti, kol jus subėgote...

— Kaip ten buvo, taip, by tik nusimirė — tarė kitaiš būrio — nukentėjo jau savo... Nė vienam tasnepraeis...

Onikė vis verkė, užsigulusi ant senelaitės.

— Ar neisi šalin?! Padės čia kas žlembus! —barėsi Rukinienė — ką čia dabar reik padaryti, kas čiapadės aptaisyti? Tėvas su pavarpėmis turi važiuoti...Dar šio to pasipirkti.

— Aš tuojau padedu pašarvoti! — šokos vienabobelė — duokš tik įkapes.

— Ir aš padėsiu — atsiliepė kita — reikia burnąnuprausti, plaukus sušukuoti.

— Ant ko paguldysime? Ar yra koks suolelis?

Taip visos bobelės suniko suktis aplink numirėlę.Nuprausė burną, drabužiais valkstė ginčydamos. Vienossakė, kad per daug geros įkapės, gaila be reikalo supūdyti, kitos ginčijo, kad reikia kuo geriausios įkapesdėti — visas sageles užsagstyti, aukloryšius užraišioti,viską gerai sutaisyti, kad ant „Dievo sūdo atsikėlus, niekspo kojų nesipainiotų”. Kitos niekino tokias kalbas. Taipberiedamos, aptaisė numirėlę, pataisė lentą, apklojo baltapaklode, padėjo pagalvę ir paguldė senelę trobos gale.Prie galvos pastato „Dievomūką”, po dešinės uždegėžvakę. Numirėlę beveizdint apgulė muselės. Bobos trobąapvalė, aslą iššlavė; paskui suklaupusios pagiedojo „AniolsDievo apreiškė” — tai yra pradėjo budynę. Paskui,vienos susisėdo už stalo ir ėmė iš „kantičkų” šventasgiesmes giedoti; kitos, kurios buvo dar neapsiruošusios ponamus, grįžo namo. Tų prašė Rukinienė, kad visiemskaimynams duotų žinią. Netrukus ėmė rinktis daugiaužmonių — bobų su vaikais, vyrų ir piemenų. Kas tikatėjo, tuojau atsiklaupęs prieš numirėlę kalbėjo poterius;paskui, kurie mokėjo, sėdo už stalo giedoti, o kitos bobossusisėdusios šnekėjosi apie vaikus, gyvulius, kopūstus,batvinius ir visokias naujienas. Pasakojosi, kartais ir išpiktumo ginčijosi. Piemenys aplink krosnį pešiojosi. Vaikai po aslą bėginėjo.

Parvažiavo Rukinas nešęs pavarpes ir parsivežė koreikia. Paskui pasirūpino grabdirbius. Suveizdėjo lentas,matavo, pjaustė ir išsinešė į daržinę grabui dirbti. Rukinienė paraikė duonos, į torielkikę įdėjo sviesto, padėjo antstalo ir degtinės „plėčką“ pastatė giedotojams. Duoną irsviestą tuojau apgulė muselės, tos pačios, kurios antnumirėlės tupėjo. Giedotojai, pabaigę giesmę, išmaukė pobumą, užsikandę ėmė trankiai giedoti. Atėjo daugiauvyrų, susisėdo visi šaukti ir paeiliui „čierką“ varyti. Porągiesmių išgiedojo — kaip linguota išlingavo: du sykiusapėjo „čierkelė” aplink stalo ir ištuštėjo „plėčka“.

Rukinas, priėjęs prie stalo, dėkavojo:

— Dėkui, dėkui vyreliai! Susirinkote; mat, mano matušėlė užsipelnė, nors darbymetis, dėl to, dėkui, nesididžiavoteir neatsisakėte.

— Dėl tos dienos, ką padarysi, darbai daug nepajus,o numirėlio vieno pasiguldęs nelaikysi.

— Diena po dienos prisieis ir kitam... Žmogus bežmogaus neapsieis.

— Amžinatilsį! Męs visi jos akyse užaugome; kaipmotina mūsų buvo — reikia apgiedoti...

— Antanai, tik tu šauk gerai! Matysi, kaip mes pritarsime.

Ėmė vėl giedoti, šaukti. Rukinas, numirėlę apglostinėjęs, išėjo prie grabdirbių. Giedotojai vieną giesmę iššaukė ir kitą pabaigė; niekas neįneša „plėčkos”. Vyrai ėmė pypkes degtis, šnekėtis, bobos varė dar giedoti, betvienam reikią prie kumelių, kitojo vaikai nežiną, ką dirbti.Kitam gerklė išparpo, o kits stačiai padrožė, kad dantysišdžiūvo, nėra kuo pasivilgyti. Argi ana neužsipelnėdaugiau budynei kaip tik vieną „plėčką”? Pamažuišslankiojo pro duris. Ant pavakarės nebeliko nė vieno.Boboms taip pat parūpo vaikai, kitai - gyvuliai ir tosišvaikščiojo, vieni namiškiai pasiliko.

Sutemus vakare privirto vėlek statinių troba „svieto,bet dabar daugiau jaunūmenės: mergaitės, berniukai darkeletas ir seniukų.

Mergaitės, pasipuošusios bažnytiniais drabužiais, baltaisskepetukais ant galvos, poterius sukalbėjusios, kraipės,švaipės, šnibždėjosi, juokavo. Berniukai taip pat pasieniais,,bankrutkas” dirbos ir degės, juokavo.

— Mergikės ! Prašom už stalo, sėskitės pagiedoti —ragino Rukinas.

— Kad mes nemokame gerai giedoti, dėdele.

— Kokio čia mokslo, by kaip šaukite, by tik Dievąpagarbinti!

— Nesiprašydinkite — šaukė vaikiukai — ko ir ėjote,kad nenorite giedoti? Tuo išmėtysime laukan.

— One, eik tu!

— O tu, ar negali?

— Ne, ne, Marele, ta eik, už stalo galo...

— Eik šalin, teeinie Veronė!

Mergikės varė viena kitą, stūmė — vos susisėdoaplink stalo.

Kurios nemokėjo giedoti, pasiliko pakrosnyje: tomsOnikė priteikė darbą: vienai pagalvę į grabą pasiūti, kitaikreizus iškarpyti — apmušti grabo pakraščius.

Rukinienė pastatė ant stalo degtinės „plėčką” ir užkandos padėjo, bet nieks negėrė nė nevalgė; grabdirbiaiparėję viską apdirbo. Mergikės ėmė giedoti; berniukai,arčiau prislinkę, tarti — ūžia, gieda, viena šaukia, klykiaaukštai, kita dar aukščiau. Pabaigę giesmę, užniko juoktisiš viens — kito, pamėtotis, ožiais bliauti — toks klegesys,juokai, mažne kaip karčiamoje. Bobos pakrosnyje ėmėbartis. Priminti, jog čia ne pliuškė. Vėl ėmė giedoti.Kita mergaitė apsnūdo, vaikinas su kepure per nosį jaibrūkšt, užgauta šokosi — vėl visiems juokai. Nustojęjuoktis, gieda toliau. Vienas berniukas prisilenkęs žiūri į,,kantičkas”, kits žvakę arčiau kyšt! Tam kauzūrai čirkšt!Vėl užniko visi juoktis, klegėti. Paskui viens kitą ėmėpašioti. Kits vėl, kažin kur supaišęs pirštus, ėmė visuspaišyti ir taip daugiau buvo juokų aplink stalą, kaipDievo garbės. Jaunūmenė taip budėjo ligi pat gaidžių, paskuiėmė žiovauti ir iš tiesų snausti; ant galo išsirankiojo namo,nes kiekvienam partipo, jog rytmetį reiks prie darbo stoti. Vėlbudynėje nieko nebeliko — dvi bobelės tik pakrosnyje snaudė.

Gaidgykste ėmė vėl rinktis vyrai ir moterys, kurietaisėsi numirėlę lydėti.

Subildėjo kieme ratai. Šaukdama, klykdama įpuolėPalapienė ir krito ant numirėlės garbstydama:

— Matušėle! Tu mano matušėle! Nukankino jau tave!Nė per paukštelį nieks man žinios nedavė, kol gyva!Atkentėjai tu jau savo, atkentėjai! — garbstė, šaukė, verkėužsigulusi. Jos vyras atsiklaupęs sukalbėjo poterius, atsikėlęs numirėlei pabučiavo į koją, paskui apsikabinęs pačiąatitraukė šalin.

Išėjo Rukinienė ir pats Rukinas, visi apstoję Palapienęįvedė į kamarą. Rukinas išnešė degtinės „plėčką“ ir pastatėant stalo. Rukinienė padėjo duonos ir mėsos pripiaustytątorielką. Vyrai ėmę po burną, užsikandę ėmė trankiaigiedoti. Po valandos išėjo iš kamaros Palapienė, jau nebeverkdama, išvartė, išveizdėjo visas įkapes ant numirėlės; pavartėpagalvę, pačiupinėjo paklotąją drobulę, išveizdėjo avalynę.

— Juk pusbačius naujus turėjo — tarė į Rukinienę.Kam senus dėjote? Žinoma, naujų gaila...

— Kokius ji liepė, tokius įdėjome — atšovė Rukinienė.

— Naujuosius Onikei paliko — atsiliepė Rukinas paskrosnį su Palapiu rūkydamas pypkę.

— Nedavėte man žinios prie gyvos... Žinoma, dabarviskas jums patapęs... Man rodos ir aš ne šuo...

— Kas prigulėjo, viską tekėdama atsiėmei — tarė Rukinas — dar kiek paskui ryšiais išnešiojai... Nieks tau nėžodžio nesakė.

— Aš nieko nevogiau nuo jūsų — atšovė Palapienė —ką davė matušėlė savo šilta rankele...

— Jr mano aštuonytę drobulę turbūt atidavė? — tarėRukinienė — kamaroje buvo pasverta ant balkio...

— Kad buvo, tai ir tebėra — šokos Palapienė — neužmetinėk man matus...

— Aš neužmetinėju, saro tik paieškau, o ten kits nieksnevaikščiojo, kaip judvi su matuše nabaštike. Kaip buvaipaskutinį sykį...

— Jeigu jos buvo drobulė, tai ji ir atsiėmė... Mannerūpi...

— Ne jos buvo, ne — atšovė Rukinienė — mano pačiosaštuonytis austas, ji tokios neturėjo; turi man atiduoti, aštau nedovanosiu...

— Ir aš jums nedovanosiu, kas matušės paliko: drabužius, patalynę, viską atsiimsiu — sakė Palapienė.

— Patalynę mūsų Onikei paliko, ligi gyva paskyrė —tarė Rukinas — nuo vaiko neduosiu atplėšti... Kas jąvartė? Kas žiūrėjo ligoje?...

— Ko nedavėte man žinios — šokos Palapienė — araš nebūčiau atėjusi sarginti?... Ne! Vylėtės visus palaikus apsižergti... Palūkėk!...

Barėsi, ginčijosi kuone užšaukė ir giedotojus.

— Tylėkite! Ar čia laikas dabar rietis? — draudėPalapys.

— Mano pagalvė, mano drobulė po nabaštikės — šaukėPalapienė — antra pagalvė, patalai, dar dvi drobulės;rankšluosčiai — trys; marškiniai septyneri, nauji... Ašviską žinau, viską atsiimsiu...

— Cit! Cit! Užsičiaupk dantis — barėsi Palapys antpačios ir klausė Rukino, užkišdamas kalbą — dirbinotegrabą, ar pirkai?

— Padirbinau namie, lentų turėjau ir nudažė juodai,nuo ryto mirė — buvo laiko... Pirktiniai tie tuojausutįža...

— Ar jau išmuštas grabas? — klausė Palapienė.

— Pagalvę pasiuvo mergaitės ir kreizus iškarpė pakraštėms išmušti... Nupirko tėvas vakar keturis mastusperkelio, gero, po griveną... — šnekėjo Rukinienė — laiksjau susitaisyti...

— Turbūt su našiomis laidosite? — klausė Palapys.

— No, žinoma, bene mažas vaiks — tarė Rakinas —dvejos bus ryto, dvejos per devintines...

— Dvyliką rublių užmokėjo — pridėjo Rukinienė —Dievui garbė, į klaną puolęs sausas nekelsi...

— Juk ji savo pinigų turėjo, trisdešimt rublių, nedvyliką — užsišoko Palapienė — laidotuvėms visada laikė.

— Jeigu turėjo, tai ir tebėra — mes jos skrynios nekratėme.

— Įneškite grabą, reikia sutaisyti, negal vėluotis...

Rukinas su Palapiu įnešė grabą, Onikė pagalvę prikimšo skiedrų, visi apstoję apmušo pakraščius iškarpytaiskreizais; vidaus pusėje, grabo viršūje, su gramnyčia išdeginokryžių, — nušluostė, sutaisė ir pastatė greta numirėlės.

Giedotojai pabaigę giesmę ir „plėčką” ištuštino.Rukinas įnešė kitą ir prašė, kurie buvo vyrai, kad važiuotųpalydėti; prašė, kas gal, kad leistų duobkasius. Vyrai jauužmovę, net kaktos užkaitusios, kiekvienas prižadėjo važiuoti,kiti prižadėjo ir vaikiukus leisti duobei iškasti.

— Laiks jau bus taisytis — tarė Rukinas — aušranebetoli, o kelias šlapias...

— Pusrytį jau išviriau, reikia duobkasius išleisti irpatiems nesnausti, kad ant mišių nepasiveluotumėm.

— Tai aš eisiu — šokos vienas vyras — pažadinsiuvaikiukus, tegul taisos, tamsta čia pavalgydinsi...

— Gerai, gerai, tegul tuojau ateina...

— Per naktį vaikiukai budynėje buvo, sunku bus kelta.

— Niekas! Kitą naktį išmiegos.

— Kodėl pliuškėje gal per naktį ištūrėti — juokės kiti.

— Bet Grybs, Grybs! Pone Dieve sergėk! Argi prietavęs, kibše, nieks nemirs — šnekėjo Rukinas — vakar rytąkaip buvo pati atbėgusi marinti, daugiau nė akių neparodė,nė pats, nė pati...

— Pačiai — vaikai maži, pats giedoti nemoka, arielkos negeria, ką gi dirbs atėjęs?

— Ne tas, vaikeli, bet didystė, nenori su mumis užsidėti; juk ir pas mane, kaip vaiks mirė, nebuvo nė katrobudynėlėje.

— Aš į krikštynas prašiau, pats nuėjęs prašiau, dėl toneatėjo, turgų išvažiavo...

— No, no, tesididžiuoja... Be neprisieis ir jam kokianelaimė, dėl to neapsieis be žmonių.

Bešnekučiuojant vyrams Rukinas išnešė dar „plėčką”,ragino visus gerti ir skubintis taisytis važiuoti, nes jaunebetoli aušra — mažieji gaidukai jau gieda.

Rukinienė su Onike sukosi, padėjo ant stalo krūvąšaukštų ir pastatė bliūdus garuojančių kopūstų su mėsa.

— Tėvai! Paraikyk duonos — tarė į Rukiną, o žmonesragino valgyti — prašom valgyti, namie nieks dar neišvirė taip anksti, o čia nėra laiko vėluotis.

— Prašom valgyti, paskui taisytis važiuoti, kienomalonė.

— Teisybė, neišvirė, juk dar tebemiega — tvirtindamivyrai slinko aplink stalo prie pusryčio.

Nedaug žmonių — Rukinienė suvarė visas bobas ir nuokrosnies — visi susitalpino aplink stalo.

Rukino troba nedidelė, žema; asla šlapia, ant kojųpurvo prinešta; prigaravo nuo karštų kopūstų, o kvapasmėsos, duonos, vaškinės žvakės, numirėlės susimaišęs nettroškino žmones. Jie valgydami taip sušilo, net kaktosvisų rasojo.

Tiems bepusryčiaujant priėjo daugiau bobelių, sukalbėjusios poterius žiūrinėjo rankas, kojas čiupinėjo; grabąveizdinėjo.

Žmonės privalgę kiti išvaikščiojo namon, kiti dar paliko.Nuvalius stalą susitaisė vėl giedoti. Tuo tarpu atėjoduobkasiai — trys jauni vaikinai. Tiems reikia duoti valgyti. Aplink stalo gieda, nenori trukdyti, taigi pastatėmažą staliuką pasienyje antrapus numirėlės ir tenai padėjoduobkasiams valgyti.

Pavalgydinus ir išleidus duobkasius, pradėjo iš tiesųtaisytis važiuoti. Rukinas su vaikiukais ir Palapys išėjosusitaisyti vežimus ir kinkytis, nes jau žara užsiėmė.Tiems besitaisant prisirinko daugiau žmonių važiuoti. Jauir prašvito. Troba statiniu priėjo svieto išleisti. TuometRukinas išnešė degtinės ir dalijo, kas tik gėrė; labiauragino vyrus, kone žadėjo važiuodami giedoti. Gerdamiėmė viens kitą kraidinti, jog jau laukas subruzti. Pabaigęgerti suklaupė, vadovas uždavė sukalbėti po trejus poteriusuž visas dūšias, iš tų namų išėjusias.

Bobos, kurios norėjo važiuoti, apsiraišiojusios skepetais,taip pat Rukinienė ir Palapienė ir vaikai apsitaisę apstojosenelaitę paskutinį kartą „sudiev” pasakyti. Verkdamibučiavo jai rankas ir kojas. Palapienė užsigulusi šaukė,garbstė:

— Užžels man takeliai, užsivers varteliai, nebevaikščiosiu į tą trobelę! Nebeturėsiu matušėlės! — Matušėle!Matušėle! Kam tu mane palikai?!

O čia šventaisiais virbais prirūkė trobą dūmų, nettrošku pasidarė.

Sukilę nuo poterių vyrai, vieni sustoję stati giedojo,kiti atstūmę bobas. Įdėjo numirėlę į grabą; Onikė balturankšluosčiu apkimšo senalaitės burną.

Kaip tik numirėlę nuo lentos nukėlė į grabą, Palapienėuž pagalvės capt, ir iškėlusi kišo vyrui nešti į vežimą.Rukinienė pasiekusi per numirėlę, šmakšt, ir nutvėrė užgalo. Viena sau traukia, antra sau. Palapienė ėmė šaukti:

— Mano matušėlės, man priguli...

— Kad tu nesulauktumei! Onikei paliko...

— Aš ne apsileisiu ne galvok. ...

— Negausi tu, ne... Grobstys kaip vagilė...

— Mamaite, liaukis! Mamaite! — šaukia Onikė.

— Nuversite grabą, nuversite! — šaukia kažin kas iš šalies.

Pakilo trukšmas, klegesys. Palapienė už paklotės,ta vėl neduoti. Pavertė žvakę ir „Dievomūką”. Bobostamposi, vyrai grabo viršų neša. Stumdosi, šaukia aplinknumirėlę; kiti gieda, šaukia...Palapys, prisigrūdęs per žmones, atstūmė pačią, perskyrėbobas, Rukinienė pagalvę įmetė į kamarą ir duris užrakino.Vyrai, uždaužę grabo viršų, neša laukan, bobos paskuieidamos riejasi. Kiti žmonės gieda, kiti barnį skiria —tikra mugė.

Išnešę grabą įdėjo į vežimą į šiaudus. Vyrai aplinkuiir ant grabo sėdo. Taisėsi vadovai-giedotojai, į antrąvežimą motriškos, atsimelsti...

— Sėskit prie mūsų kas nors pritarti.

— Nesėskit perdaug, arkliai nepatrauks.

— Mes perdaug susėdome...

— Kame daugiau vežimų? Ar Antano neatvažiavo?

— Visi žadėjo, o nieks neatvažiavo; mūsų tik arkliaiir Palapio, kaip čia nuvažiuosime. Skubėkite, pavėluosime.

— Kol arielkos duodi, tol prižada.

— Šit, Šit! Grybo arkliai atvažiavo tuščiais, sėskit...

— Palūkėk, palūkėk! kaklininkas nusimovė...

Tokie ir tolygus šauksmai skamba, kol tik susitaisė,antgalo suriko „Kirie eleison”! — pasijudino pirmieji,paskui visi vežimai po viens kito traukė iš kiemo.

Likusios bobos ėjo namo šnekėdamos.

— Gražiai gieda! — gerai sutaria... Garsus rytmetys,toli bus girdėti...

— Maža vežimų — kaip tik įnamėlės kokios... Kasčia nori važiuoti, purvynai ligi stebulių... Arielkos davėbudynėj... Vyrai parėję sumigo, nebėra kam važiuoti...

— Važiuotojų buvo, bet nebuvo kur sėsti... Ir ašbūčiau važiavusi, kad kas būtų vežęs...

— Čia budynė ne juokams; su ta Palapiene...

— A kad tu nesulauktumei, tokia boba!... Motinadar ant lentos neužšalusi, o tos naudą varžosi...

— O Rukinienei ar išpuolė varžytis?

— Ne, Rukinienei reikėjo skelti į kaktą Palapienei; aržinai? Aš parodžiau Rukinienei, kad Palapienė trauk paklotę.

— Ar ne aš kumštelėjau?

— Kaip įkibo Rukinienė į galą, aš Palapienę kurstau:nepasiduok! nepasiduok! Tokie juokai, kaip tamposi.

— O kad taip būtų susimušusios, būtų buvę juokų...

— Nepasiekė nė čiupros viena — antros per numirėlę.

— Kad taip, būtų grabą nuvertusios. ...

— Maža ir betrūko... Ką tik... Ką tik...

— Gailu, nebuvo Rukino. Būtų Palapienei sudrožęsper vepšlas.

— To verta ir buvo...

— Aš tik žiūriu, kuriuo ištrūkti pro duris — taipnenoriu tų barnių.

— O aš pasilipau ant suolo, kad geriau būtų matyti.

— Jonienė, mačiau, pašoko ant krosnies... Tokiejuokai...

— Taip greitai važiuoja, mažai begirdėti...

— Amžinatilsį! Rukinienėlė išvažiavo!

— Kam dabar klius iš eilės?

— Dagiliui seniui — ar nežinai?

— Palūkėk, kol Dagilį priveiks, netikėtam gal kliūti.

— Kaip kuomet pavirs, bus stipri budynė...

— O ir Rukinas ar nedavė arielkos, sako, keturisgorčius parsivežė...

— Steponienė kad mirė, sako, dešimtį išgėrė...

— No, ten ir davė, „plėčkos“ neatėmė nuo stalo, vispilna ir pilna; kaip tik ištuština - kitą statė.

— Ožio balsais ir bliovė... Ką tik nesusimušė.Kam taip perdaug duoti?

— Duok — negerai, neduok — negerai... Atminiau,kame dabar bus budynė — Vincentienės vaiks mirs...

— No, iš kur žinai?

— Kad aš ten žūnu sapne: mėšlus vežu, šluojuos,žoles svadinu... Per naktis ten ir ten...

— O mūsų šuo dėl to nenustoja kaukti, bus ir kitabudynė. Vakar sakau: iškaukė jau Rukinienę — busdabar romu — ne! Šią naktį už klėties darže kaukia saukaip kaukęs.

— Už klėties? Mat stačiai ant Vincento trobos, ar ašnesakiau?

— Kad bent nieks nemirtų, kol nepašals!

Bobos bešnekučiuodamos išsiskirstė namo.

Mėšlavežis

Šį pavasarį giedra labai reta ir brangi... Kelintajau nedėlia, kaip lietus pagavęs viršų pliaupia; nusigiedrinskokį pusdienį arba kokią naktį iškentės nelyjus — irvėl prakiurs kaip iš kubilo. Patižo visi keliai, pabliurodirvos, paplūdo pelkės, praskydo, išsipliauškė purvynai,o čia pats mėšlavežis. Neduok Dieve, koksai vargasdarbininkams: prilijo laidariai — reikia ligi kelių po srutasbraidyti kol prikabina valktį; tas važiuojant prilyja,varva per tekinius, o per molynus, purvynus, kur įkalnuką, kol nuvaro į dirvą, arkliai nabagai nesuskaitomai pakelia botagų. Merga ar koks pusbernis sušlapęs, visidrabužiai varvą iš viršaus; ligi kelių purvynais brisdamasgreta vežimo, iš nekantrybės raižo tik ir raižo pavargusiaskumeles. Kai kurios ligi pietų taip pristoja, kad toliausnebepaeina, kaip kokį dešimts žingsnių tuo įtimpos, irsustoja; nė raižymas nieko nebepadaro — kirtis ne kirtis,stovi sau galvas nuleidusios. Sustojus valkčiui, tekiniaisusmenga į molį; kol paskui išjudina iš vietos, kumelėsbotagu ir niūkimu raginamos klumpa, vytuoja, netakys pabąla, kol toliau patraukia. Dirvoje dvi kapstytospurvinos ligi juostos, vanduo varva nuo skepetų per burnąį akis, bėga į rankoves; nuo padalkų taip pat varva;kojos basos, raudonos, ligi pusblauzdžio molyje braido;pamėlinavusiomis rankomis kapsto, taško be paliovos, nestruputį sustojusios tuoj pradeda kuždėti. Vertikas vyrastaip pat varvąs, purvinas, kojas auliniuose klumpiuose,apkibusias moliais, kaip kalades valkioja. Nuo kepurėslezgio laša vanduo: per akis ir per uostus nuvarva pakalniui. Šnypšdamas, garuodamas verčia ir verčia, nespėjavieno valkčio išversti, įkandėm atniūka kitą; nėra laiko nėatsipūsti, nė nusišluostyti. Žmonėms ir arkliams — visiemsvargai; bet nieko nepadarysi, reikia mėšlą vežti tamdvarui. Dvare nėra blogo oro — nors kumelės sprogtų, antžmonių nugaros sausumos neliktų — koks darbas dirbamas,reikia dirbti.

Šįryt rytmety dvaro gaspadorius, pašokęs trečią, sužadino bernus. Ateinančius ant darbo ordinarčikus apibarėuž vėlavimus; atsistojęs po pastogės priveizėjo, kad pateptųratus; paskyrė, kokius arklius kinkyti, sustatė varinėtojus;paskyrė kapstytojus. Darbininkai kiekvienas žino savodarbą: kabintojai nuėjo į kūtes, su jais vienas dvaro bernas;antras, vadinamas kluonius, nubrido į laukus versti,eina kaip girtas.

Prasidėjo jau darbas: eina, niūka valktis po valkčio.,,Vežimų nemaža, nepataikaus darbininkai” — taip saunusprendęs gaspadorius, dar valandikę pastovėjęs po pastoge,nuėjo į vidų. Jis moka gerai „pasirundyti”; žino, kaddarbas jo užstatytas eis kaip laikrodis. Jis žino, kurįdarbininką kuomet reikia pabarti, kuomet prie darbo paraginti, kuriam paskirti sunkesnį darbą, kuriam lengvesnį.Už tokį gerą „rundą” ima geriausią ordinariją ir algospusantro šimto. Šįryt sustatęs darbininkus visus prievieno darbo gali dabar nebesirūpinti.

Lauke lyja, pila, vėjas ūžia; stori debesys plaukiapavėjui, žerdami valandomis stambiais lašais, valandomisrodos by lengviaus, kaip tik ūkas dulkina ir vėl užeinadidžiau, vėl mažiau; bet visiškai nenustoja lyjus. Tokiuoru labai maigu miegoti — miegti, miegti ir kaskartdaugiau nori. Rodos, jau atsibusi, nori atsikelti atgal akys merkiasi, širdis salsta miegas be jokios soties.

Gaspadorius, pasivalgęs pusrytį, atsigulęs į lovą, šiltaiužsiklojęs miegojo, pūravo ramiai ligi priešpiečio. Būtųdar pūtęs į akį toliau, bet įėjusi dvariškė motriška ėmėsu jo pačia balsiai kalbėtis.

— Dieve saugok, kokia diena! Ar tvanas jau ir bus... —kalbėjo moteriškė — norėjau kiaulėms žolės pasirinkti...Nespėjau į daržą, kaip ir permerkė kiaurai... U-titi! Kaipčia šilta prie tamstų...

— Sodrus mat lietus... O neperstojo nė minutėlės —šnekėjo gaspadorienė, žiūrėdama pro langą.

— Neduok, Dieve, koks mėšlavežis — tęsė moteriškė— ne tiek žmonėms bjauru, kaip arkliams: tuos tai jauvisai privarys... Iš laidario kol ištraukia, kiek arkliusplaka, gaila žiūrėti, o į dirvas, į tokius kalnus, molynus... Ant vietos gal arklys kristi...

— Blogai, kad pasitaiso negeri orai labiaus tokiamdarbui — pritarė gaspadorienė — bėda arkliams, bet nepyragai nė žmonėms...

Gaspadorius, prabudęs, akis praverdamas, pusmirkomisbūdraudamas, klausėsi bobų kalbos; paskui rąžydamasis, žiovaudamas pratarė:

— A! Kad miegojau tai miegojau! šiandien miegok irnorėk...

— Gerai ir pūtei į akį — tarė pati — juk jau vienuolikta.

— Šiandien miego tikt ir diena, kas turi laiko — tarėmotriškė — ir aš taip norėjau miego, norėjau valandikękristi prasnausti, bet su tomis bieso kiaulėmis...Kadbent kas po valandą paganytų... Aš tokio būrio kiauliųnevaliosiu šerti uždarytas... Vis žoles rinkti...

— Dar mat keiksi pono kiaules! — pertraukė gaspadorius — kokia mat?! Piemens reikia! Tau išrokuotos kiaulės, ir turi šerti! Žinok, kad dvare nepataikausi...Už ką tokią algą imi, trisdešimt rublių...

— Alga! Alga išein per pakaušį... Kaip tik pajungtas būti. Šiokioje ant lauko pliaukšti... Dvarežmogus, mat, kaip šuo — pridėjo išeidama.

— Bet ir tamsta nebegulėk — tarė gaspadorienė į vyrą— sako, kad darbininkai begalo arklius plaka.

— O, ten bjauru įvažiuoti į tuos kalnus, molynus —šnekėjo galėdamas gaspadorius — baisiai sukaštuos tasmėšlas arkliams... Teisybė, reikėtų nueiti pasižiūrėti...Ir galvą pakėlęs, žiūrėdamas į langus užklausė — arnustojo lyjus?

— Kur tau nustos, paplūdo visi pašaliai vandenimi —rūpinosi pati — nė viščiukai nebeturi kur pasislėpti...

— Užtaigi, sakai, dar man eiti... Nuo lietaus galėtųskėtį užsiskleisti — šnekėjo gaspadorius gulėdamas — betkokie paliks batai per tokius purvynus bridus?

— Liepk paleisti nuo darbo, ar ką? — tarė pati— privarys arklius, o ir darbininkams tiek besiranda antlietaus per dieną...

— Nenusprogs arkliai, nei darbininkai! — visi tamyra, ima gerą užmokesnį ir turi uždirbti... Dvaro darbasnegal nustoti be laiko — ir taręs tai gaspadorius nusisukoant sienos ir užsiklojo.

Tą patį lietotąjį rytą Pasmalkio sodoje pas Gaidį, kaiplietus — truputį pamigo. Jau gerai išaušus, Gaidys pašokęs pažadino savo berną, kurs tuojau išbėgo prie arklių.Gaidys krito atgal į lovą, kol parves arklias, nes miegotaip dar nori — net širdis salsta.

Gaidienė atsikėlusi žadino mergaitę ir piemeniuką —to nabagėlio niekaip negali pridraskyti.

— Antaniuk! Pa Antaniuk, kelk prie bandos!O tas Antaniukas pakels galvelę, pravers pabalusiasakeles ir vėl merkiasi, atgal galva krinta, virsta į patalynę.

Pasigailusi Gaidienė piemenėlio, atsisukusi į mergaitętarė:

— Agote! — ilgink tu bandą ligi pusryčio... Reikiavaiką pamigdinti... Aš išvirsiu pusrytį .. ..

— Kuomet lyja bjauriai, tuomet tu gink bandą —bambėjo Agotė — juk taip pat ir jis tarnauja... Algą ima...

— Kad tarnauja, algą ima, tai jau ir nudirk kailį...Tu didelė benori pamiegoti, o čia kūdikis. ... tave užtatdieną leisiu ilgesnį pokaitį... O nuo lietaus pasiimk manodidįjį skėtį... Gink, gink, mano mergele! — prašė Gaidienė, klostydama piemeniuką.

— Kasžin, iš kur bus tas pokaitis... Mėšlą reiksdėl to per dieną kapstyti! — taisydamasi bambėjo Agotė —jis už mane ar padirbo ką kada?

— Užtat tu už jį padirbsi... Še ir pusryčio sukramtyk jo dalį — juokdamasi Gaidienė kišo Agotei sūriogabalą — tik nebambėk ir gerai papieviais karves priganyk...

— Pieno bus kaip vandens — juokės Agotė, imdamasūrį — visus antežius nuganysiu.

Ir išėjo apsitaisiusi.

Gaidienė sukosi apie pusrytį, šėrė kiaules. Tuo tarpuparjojo bernas: pavaręs arklius į kūtę, pats susirietęsįpuolė į vidų. Jo kojos basos, kaip gužučio raudonos;ligi kelių pasiraitęs, nuo visų drabužių vanduo varva.Nusimovęs kepurę, kratydamas nuo jos vandenį, šnekėjo:

— Kol lijo, lijo vis kaip ant juoko; bet šįryt pasiutusiai, nebe ant juoko pila... Kiekvienas lašas, o toksšaltas, kiaurai lenda ligi kailio... O to vandenėlio —sklidinos visos pelkės!

Pajutęs berno balsą, Gaidys pašokęs sėdosi lovoje:

— Oje, kad aš pamigęs! — tarė — sukačiojai arklius?O aš dar nė ratų nepatepiau...

— Ar dar nė bandos neišginė? — klausė, pasergėjęsmiegtantį piemenuką.

— Mačiau, Agotė varinėjasi bandą papūdymiais — atsakėbernas — dar niekieno neišginė, nors, rodos, nebeanksti.

— Tai jau moteriškės susibūrė priganyti karves —juokės Gaidys taisydamasis — meilija daugiaus pieno...Gerai, bent vaiką pamigdys...

— Ar vešime šiandien mėšlą, kad taip lyja? — klausėbernas.

— Turbūt reikia vežti, baigti. Šiandien, rytoj galpabaigtumėm. Paskui atsivers kiti darbai, o dar kolaparsime mėšlus ir šienpjūtė prieis...

— No, tai aš nė kojų nesiausiu, reikės giliai braidytipo laidarį — šnekėjo bernas. — Ratus reik gerai ištepti —mėšlas bus varvąs, o toli vežti, bus arkliams sunku...Dagi lyjant; kelias slydus!

— Argi nėmaž nesigaidrija? Gal nustos nors truputį —tarė Gaidys žvalgydamos į dangų pro langą — taipnorėčiau atlikti nuo to mėšlo... Kad ir pavargsime šiandien,ką padarysi... Gal kuomet išlįs valandikė ir pasilsėti.

Ir siautės balakoną, graibstės kepurės.

— No, kur gi judu taip ruošiatės? — klausė Gaidienė,įėjusi į trobą.

— Ogi prie darbo — tarė Gaidys — žadam mėšląbaigti...

— No, padėk Dieve, ir darbai bus šiokioje! Ar pablūdote? — barėsi Gaidienė — dagi prie mėšlų... Ar ginesulauksite geresnės dienos? Rodos, kad visą amžių ir lis.

— Bene mes iš molio, juk neištišime — juokėsbernas — ne kraujais lyja.

— Kraujais ne kraujais, o šiokioje neleisiu vežti,biaurotis — atšovė Gaidienė — patys vargste, kumelesprivarysite, ant galo į ką paversite drabužį? Bene čiadvaras! Jei neturite po pastogės darbo, eikite gulti.

— Mums patiems niekas. Galime dirbti ir ant laukokumelėms tai, teisybė, susidės šiokioje — pritarė bernas.

— Teisybė sakai, mamaite! Mes ne dvare sėdime —pritarė Gaidys — reikia atminti ir kumeles, jok ir gauruotas turi širdį — atsisukęs į berną — paleisk išvedęsį apluoką, paskui pamatysime... Gal tuo tarpu nušvisnors truputį...

— O išvedęs ką birbsią? — klausė bernas — arvežėčias baigsiu?

— Ar žinai, ką aš tau pasakysiu? — tarė Gaidys —pakrisk valandą ligi pusryčio... Taip šįryt gera miegoti...Miegok ir norėk... Lyjant pamiegoję, tą dalį paskubėsimegiedros sulaukę. Po pusryčio pamatysime, jeigu nenustoslyjus, yra daug darbo po pastogės.

Bernas išėjo pro duris. Gaidys, pavirtęs lovoje, užsiklojo galvą. Gaidienė, užklosčiusi pas krosnį miegantį piemeniuką, išėjo prie ugnies.

Przeczytałeś bezpłatny fragment.
Kup książkę, aby przeczytać do końca.