drukowana A5
13.7
Sodžiaus vaizdeliai

Bezpłatny fragment - Sodžiaus vaizdeliai


Objętość:
30 str.
Blok tekstowy:
papier offsetowy 90 g/m2, styly
Format:
145 × 205 mm
Okładka:
miękka
Rodzaj oprawy:
zeszytowa
ISBN:
978-83-288-1036-5

Budynė

Rudenop linkui stojo tikra giedra. Dienos šiltos,saulėtos, kaip per šv. Joną. Naktys, nors be mėnesio, betžvaigždėtos, aiškios, niekur debesėlio, nei jokio vėjelio, baltasrūkelis romiai pagal žemę storą rasą klojo. Nors šilta irgraži, vistiek ne vasaros naktys. Nuo vakaro nemiegojusilgu aušros sulaukti. Sietynas jau augštai iškilo, o Aušrinės vis dar nematyti; laikas jau kelti kulti, o bobos dartebebudėjo senę Kukinienę.

Senelė sudžiūvusi kaip kempinė, išblyškusi kaip drobė,rankos, kojos užšalusios, nagai ir lūpos užmėlynavusios,užtrokšdama vos tik kvėpuoja, o vis gyva ir gyva. Išvakarjos marti bijojo viena su vaikais numarinti, susikvietėkelias kaimynes — tos subėgusios žiūri, kad senelė, rodos,jau miršta: sustyrusi visa, kaip tik pagalys; kvėpuodamatraukia iš vidurių galo; akys užmerktos. Bobos sako:

— Taip jau ji ir amžinai užmigs.

Ėmė ją žadinti, šnekinti, klausinėti:

— Ar bijai mirti? Ar bloga širdis? Persižegnok laimingai kelionei; atsiduok Dievo valiai, matai, kad jau mirsi.

Ligonė nė akių nepakėlė. Paskui šventuoju vandeniu! Iššlakstė visas keičias, visus palubius, kad piktojidvasia negalėtų prisiartinti prie mirštančios; ištraukę išpalubio Dievo kūno rūtų, prirūkė visą trobą dūmų — tosšventenybės irgi bijo piktoji dvasia. Prie ligonės lūpųprikišo kryžių, ražančių, škaplierį ir kitas „brostvas”. Ligonė vis dūsuoja kaip dūsavusi, užsimerkusi. Darviena boba įėjusi, pasiveizdėjusi į ligonę, sušuko:

— Ko čia tylite kaip stuobriai, ko nesimeldžiate? Ar nematote, kad jau miršta! Kaskarts rečiau bedūsuoja (čiuptelėjusi už rankos) — šalto prakaito apipilta. Bevėpsant numirs be žvakės.

Subruzdo visos bobelės. Viena degė gramnyčią, kita,,Dievomūką” spaudė į ligonės ranką, į antrą — žvakę.Subėgo visi namiškiai. Sužadino visus vaikus, nes žmoguimirštant niekam nepridera po tuo stogu miegoti. Suklaupėvisi asloje. Viena bobelė ėmė skaityti visokias maldasprie mirštančio — litanijas, aktus. Skaito ir skaito be galo.Bobos ėmė žiovauti ir snausti.

— Kas nors šaukite „Jėzus Marija” ! — atsiliepė kažikuri iš būrio — visai retai bedūsuoja...Dūšia kaipant plauko bekybo...

Viena boba klūpodama prie lovos, rūsčiu balsu ėmė šaukti:

— Jėzau! Marija! Juozapai šventas! Priimk dūšią mano!

Marčios Onikė balsu verkdama puolė ant ligonės kojųir ėmė garbstyti: —

— Senelėle... Močiutėle mano!... Kur tu manepaliksi?...

— Cit! Cit! Netrukink mirti — tramdė bobos, varė šalin.

Betraukdamos Onikę nuo kojų, sujudino ligonę; ta, atvėrusi akis, žvalgėsi po trobą; paleido iš rankos degančiągramnyčią, ji nurietėjo ant apklotės; vos nutvėrė bobos,kad neužsidegtų patalynė. „Dievomūka” tuo tarpu nubarškėjo ant žemės.

— Aš dar nemirštu, nebijokite — pratarė ligonė iružsikosėjo. Sukilo bobos. Onikė pripuolusi, apsikabinusi senelaitę pasvadino. Kaip nustojo truputį kosėti, padarė saldinto vandens atsigerti. Senelė, nurijusi klukšnį kaip perkalną, krito atgal ant pagalvės ir vėl užsimerkusi tarė:

— Eikit gulti, nebijokite, aš dar nemirsiu...

Bobos pasieniais šnibždėjosi:

—Mat, nabagė, niekaip nenori pasiduoti! Sako „nemirsiu”, o čia gyvs nabaštikas...

— Nuo vakar ryto jau gersteklis gerklėje, o dar,,nemirsiu”; gana, tu, gana!

— Kiekvienas ligonis prieš galą sakos, kad „nemirsiu”;o čia žiūrėk, šmakšt ir užges... Bus ir čia taip pat, pamatysi. ... Numirs be žvakės, jei jos klausys.

— Vakar saulei tekant buvo nusilpnėjusi; gal ir sulauks to patis laiko numirti!

— Gal dar ir kito saulėtekio sulaukti...

— Sakyk, gal dar ir išgyti? Sustingusi jauvisiškai.

— Prastoti jos nebegal... Iš burnos dvasia šalta...

Taip ir tolygiai šnibždėdamosi bobos susisėdo ant suoloir pas krosnį ant suoliuko; kitos išėjo laukan prasivėdinti.Nuo vakar ryto jau gersteklis gerklėje, o dar,,nemirsiu”; gana, tu, gana!— Kiekvienas ligonis prieš galą sakos, kad „nemirsiu”;o čia žiūrėk, šmakšt ir užges... Bus ir čia taip pat, pamatysi. ... Numirs be žvakės, jei jos klausys.— Vakar saulei tekant buvo nusilpnėjusi; gal ir sulauks to paties laiko numirti!— Gal dar ir kito saulėtekio sulaukti...— Sakyk, gal dar ir išgyti? Sustingusi jauvisiškai.— Prastoti jos nebegal... Iš burnos dvasia šalta...Taip ir tolygiai šnibždėdamosi bobos susisėdo ant suoloir pas krosnį ant suoliuko; kitos išėjo laukan prasivėdinti.

Šeimininkas, ligonės sūnus, atsisėdęs už stalo užsirūkėpypkę. Kiti namiškiai ir vaikai nuslankiojo gulti. Onikė,apklosčiusi senelaitę, atsisėdusi kojų gale snaudė.

Sulojo šuniukas, ir įėjo į trobą kaimynas Baltrušis.Prie durų, maudamas kepurę, tarė:

— Kas pas jus begirdėti? Pamačiau žiburį pareidamas nuo kumelių, tariau, kad jau numarinote...

— Gyvą dar tebeturime — atsakė Rukinas — prašomtoliau, prilenk kojas... Užsidek pypkę...

— Kelinta naktis, kaip jus vargina! — tarė Baltrušissėzdamasis — mat, sena dvasia sukietėjusi, spiriasi... Nenor išeiti... Kiek tai metų... Kad aš atmenu, vistokia ir tokia...

— Bene kažin kiek čia metų turėjo — tarė Rukinas— aš, pats vyriausis, dar penkių dešimtų neturiu. Sakėsjauna nutekėjusi... Per septynias dešimtis daugiau neturi...

— Vistiek pasivalgė gerai duonelės...

— Duok, Dieve, kiekvienam tokio amželio sulaukti!— įsimaišė bobos į kalbą — nemažus vaikus patiekti, bejokio rūpesčio gal mirti...

— O pasenęs žmogus ir atlikęs, ką turi kitam antsprando sėdėti veltui, verčiau numirti...

— Puikiai, gražiai šv. Sakramentais apveizdėta, galmirti...

— Vienas kartas nė vienam nemeluos, reiks mirti...

— Ar nedavėte žinios Palapienei? — klausė kita boba— užsiklyks patyrusi numirus. Būtų dar prie gyvosatėjusi...

— Nebuvo kaip, dabar toks darbymetis — teisinosiBukinas — jeigu patęs ligi nedėlios, pasakysiąs...

— No brač! Duočiau aš jai žinią! — šokos Baltrušis.

— Kad taip man, su vėzdu aš ją išlydėčiau... Kuomettik pasisuko prie motinos, visuomet ratuota išėjo... Okas karšino? Kas smarvę gėrė?

— Kad mano pats toks veršis — atsiliepė Rukinienė.

— Kad jam kas sermėgą vilktų, turbūt neišsižiotų dantų...

— Užteks ir mums, gyniojos Bukinas — mat, dabarOnikei visą patalynę paliko...

— Anokia ten ne patalynė! — šokosi Rukinienė — dvipagalvėli kaip šilki ir patalai dvaknelės... Vieni įpilai...

— Netur, netur tiesos Palapienė kištis, nė grobstyti —šaukė kita boba — Jūs veizdite, jūs penate ir skalbiate.Palapienei kas paskirta ir atskirta. Galite ją atstatyti...

— Su vėzdu išvaišinti ir apsiundyti — pridėjo Baltrušis — Kaip pradėjo motina sargalioti, kiek ji ryšiųnuo jos išnešė — lygu mes nematome...

— Kartu ir mano aštuonytę drobulę suglemžė — tarėRukinienė — buvo kamaroje ant balkio pasverta, veizdžiuir nebesą.

— Ko čia norėti! — tarė jauna boba — ar ne visurta pati? Motinos viską dukterims sukemša. Mano uošvienė,antai, plikus šiaudus lovose paliko, nė kokio skurlelio visamegyvenime...

— Bene dangaus karalystę užsipelnė? — užsišoko kita.

— Marčią nuplėšė, dukteriai sukimšo, o žentas viską perleisper gerklę, nė „Amžinatilsio” nepasakys.

— Kad motinos tokios priešingos; kaip ir ši — rodydamas į lovą tarė Baltrušis — ko neina karšti prie dukterų? Mano motina, kad taip viską būtų sukimšusi irpati pas mane karšusi susirgus, būčiau su lova išmetęsant pamato... Šaukis sau prie dukterų!

Ligonė lovoje pasijudino. Onikė pasvadinusi pagirdėir vėl paguldžiusi užklostė.

— Mūsų senelaitė ne tokia, nėmaž mūsų neskaudžia —tęsė toliau kalbą Kukinas — duoda kiek beturi dukteriaiiš tų pačiu škurlių, paliekti ir mūsų Onikei... Užteksvisiems, paliks ir nuo mūsų...

— Žinoma, nėvienas neįsidės į grabą...

— Kaip kam išpuola... Gali ir savo atiduoti...Čia valios darbas — sumurmėjo bobos žiovaudamos.

Užsikosėjo ligonė, Onikė pripuolusi pasvadino; visosbobos artinosi prie lovos šnekėdamos:

— Jau dabar turbūt mirs... Kad be žvakės neužgestų.

— Žiūrėk, žiūrėk, kokia pamėlynavusi, užsimerkti tikbereikia...

— Kojos kaip tikt ledai; ojei! kaip tik numirėlio! —stebėjosi kita, čiupinėdama ligonės kojas.

— Turbūt jau netoli galas... Nabagėlė!

Senelė apsižvalgė po trobą.

— Kokios akys negražios, kaip tik stiklinės — Senelėle! Ar nebijai mirti? Be nenori paskaitoma?— klausė boba prisilenkusi.

— Nereik, nereik, atsakė ligonė — ko jus čia vargstate? Aš dar nemirsiu, nebijokite...

— Nenorim vienos palikti... Visai juk esi menka...Turbūt nenusimanai.Užsisėdo bobos numarinti — juokės Baltrušis, keldamos nuo suolo — o senė nepasiduoda... Reik eiti irman, matyti nieko nebesulauksiu, o čia laiks bus jaužadinti kulti...

Užsimovęs kepurę išėjo pro duris.

— Mano širdis nebloga — tarė ligonė, kad ne taskosulys — sveikitelaitė būčiau...

Bobos vėl šnibždėjosi:

— Mat, atsitekėjo, o pirma juk merdėjo — stiprinasi, nenori pasiduoti, turbūt prieš galą.

— Gal dar keletą dienų patęsti — nemirs mano senelaitė — apsikabinusi Onikė džiaugėsi — pagis dar mano senelaitė!

— Eik gulti, vaikaiti — tarė senelė — ir aš užmigsiu...

— Pastatyk man arti vandens gerti... Eikite visi gulti...Jei man bus bloga, aš pašauksiu.

Ir atsigulusi vėl užsimerkė.

Bobos nieko nepešusios pamažu išslankiojo pro durisRukinas, padėjęs pypkę, susilankavo kailinius ir pasidėjęspo galvos išsitiesė ant suolo užstalėje. Rukinienė ant suoliuko pas krosnį ištisai jau knarkė. Onikė, apklosčiusi,aptapnojusi senelaitę, susirengė prie vaikų, lovikėje priedurų. Senelaitė, perkėlusi akis, apsižvalgė po trobą; pakėlusi galvą pūtė, pūtė žiburį, niekaip neužpūtė. Paskuinusitvėrusi skarą bloškė, bloškė ir užbloškė žiburį.

Visi pasieniais knarkė sau ligi aušros.

Pirmasis pabudo Rukinas, pašokęs pasižiūrėjo į langą,kailinius ant nugaros ir išbėgo prie arklių. Gerai jauprašvitus, pašokusi Rukinienė žadino vaikus prie bandos;kūrė ugnį, sukosi. Onikė dar miegojo; senelaitė taip patnusisukusi ant sienos romiai gulėjo.

Przeczytałeś bezpłatny fragment.
Kup książkę, aby przeczytać do końca.