drukowana A5
23.7
Palangos Juzė

Bezpłatny fragment - Palangos Juzė


Objętość:
106 str.
Blok tekstowy:
papier offsetowy 90 g/m2, styly
Format:
145 × 205 mm
Okładka:
miękka
Rodzaj oprawy:
blok klejony
ISBN:
978-83-288-1004-4

Prakalba

Kaip viskas pasaulei parsimaina, taip parsikeisilgainiu ir žmonių papročiai. Ką aš numanydamas ėmiau ir surašiau ne vien papročius,bet ir juokavimus žmonių mūsų gadinės. Otai dėl to, idant ateites giminės žinotų kas tykatenai tiems su Lietuviais, gali mūsų devynioliktam amžiuje. — Jei ta knygelė patiks mokantiems skaityti, tegul skaito, o Jei nepatiks,tai swied į pakurtą pečių. O nors taip katras padarys, tečiaus atliks kaminon bentvieną, kurią ateites giminės juokdamos skaitys.

Nusimanau ne viską čia surašęs; bet turiuviltį atsiras mokytas vyras, kurs mano paveizdą sekdamas, surinks ir likusius dalykus.

Vardai miestelių ir uličių arba sodų tojknygelei priminavoti; taipogi vardai ir pavardės žmonių, nėra išmislyti pas raštiniką,bet tikri.

Išspausti daleidu.

Vilniuje 1863 metais, Kovos 3 dienoje.

Vyskupas Žamaičių:

Motijus Volonczanski.

„Tankiai su sermėga apsivilkusi vaikštotikra išmintis.”

Priežodis

Patemiui pajūrėj Palangos miestely buvę ūkininkas vadinamas Jonas Viskontas, pasitaria irkatalikas. Kurs vedęs moteri iš KretingiškiųElzę Šykšnalę, turėjo sūnų, vardu Juzupas.Tą vaiką pramokė truputį rašto Palangosaltarista kunigas Jonas Baužinskis.

Jau paūgterėjusį sūnų tėvas vedė su savim: silkelių žvejoti, plekšnių gaudyti, menkiųmeškerioti ir vilkti iš jūros kerpes su gintarais. Bet žuvies nebelaimėdamas vieną kartąsakė moteriai savo: „Ar žinai ką motin: mūsųpajūrės smiltis maž teduod duonos, aš ketu Juzę nuvežti i Klaipėdą, kad amatą išmoktų.Atsakė Elzbietė: „Teisybė, amatą mokėdamasnepritrūks duonos.”

Taip pašnekėjęs tėvas vieną rytą pakinkina arklius, pasvadina į vežimą vaiką ir vežėį Klaipėdą kaip ožaitį į turgų, be be blaunantį.Nuvažiavęs pristatė Juzę prie vokiečio kriaučystės meistro mokytis ant dvylika metų.

Vos trejetui metelių praslinkus parėjo i Palangą Juzė: tėvas jį pamatęs tarė: „Kas tai yra,sūnau? Ko sugrįžai? Ar tai viešėti, ar suvisu? Šis atsakė: „Tėvan, su visu, ne vienparėjau, bet išbėgau, nebgalėjau bėdą turėti.Meistras mano piktas be galo, kad jį giltinėpašautų, vos girdi išėjęs į miestą truputį patruksiu, tojaus sugrįžus šmiaukš šmiaukš subizūnu per nugarą. Dabar sako: „Tu leiši, rakali valgysi mano duoną o nieko nedirbsi, aštau parodysiu kami blezdingas žiemavo!” Atsakė tėvas: „Meistras tau davė šmiaukššmiaukš su bizūnu, o nuo manęs gausi čakš,čakš su lazda; ko grįžai nė laiku mokslo nepabaigęs?” Juzė ranką tėvo bučiuodamastarė: „Nebreiks to tėveli, aš jau moku geraičykš sukirpti ir dailiai susiūti. Ponams drapanų nesiūsiu bet žmonėms; dėl dirbimą mažiaus teuždirbsiu, bet duoną turiesiu.

Motina pamačiusi seniai beregėtą sūną, didžiaiprasidžiugo ir meldė vyrą, idant leistų vaikuinamie paviešėti bent dvejetą nedėlių.

Juzupas beviešėdamas pasijudino sau juodąšikšnos skrynelę su pasamonais, sudėjo į tenmarškinius, skepetus, gelumbes, jubelę, siuvamą ir žiedą ir žirkles; pasakė tėvams: „SuDievu!”, apsivilko su trumpu švarku, apsimovėsu brilu, apsiavė prosu papročių su klumpiaisįsikabino į kukšterą savo šikšnas skrynelę,gavo nuo tėvo tris rublius ir iškeliavo Kretingos linkon.

Išeidamas Juzukas turėjo vos aštuoniolikąmetų amžiaus savo: akys jo buvo rudos, plaukai garbanoti, veidas baltas, augumas vidutinis,pats tiesus ir lieminingas it nendrė. Žodžiu sakant —gražus buvo jaunikaitis. Klaipėdoj išmokodar su skripčiems džirzginti ir dėl to tas visumet skrynelėj nešioja.

Sulig dienų išėjimo pragaišo kaip į vandenį įkritęs; veltuo už vis Viskontienė teiravos, klausinėjo žmonių atvažiuojančių i Palangąžuvies pirkti. Visi sakės nežinantys, negirdėjusis apie jos sūnų. Raukės nemitusi motinir kartais ašarojo. O Viskontas tai kažikuometpamatęs sakė: „Ko miauzgi kaip katė pelę vaikams nešdama, juk jej vedams vaikai būtųpritrūkęs duonos, skelbtumės; turbūt jam gerai tarp žmonių, kad ne vėjas nuo jo neput.Moters atsakė: „Je jį rasi kami numirę.” Tarėvyras: „Mirdamas būtų pasisakęs iš kur esąs,o žmonės palaidojusis būtų vedum žinę davę”.

Keturiems metams nu išėjimo Juzupo praslinkus, rudinop įvažiavo kažikas briekstant priViskontą: su gražiais ratais, su trimis dailiaisbėriais arkliais ir su moterim, kuri ant keliųturėjo vaiką. Elzbietė šokusi prie lango tarė:,,Kas čia meldamai įvažiavo? Nee bene Juzėtiktai? Vardan Viešpaties kami būtų tenmoteriškę gavęs?”. Tai pasakiusi spruko produris, suntiko savo sūnų ir pradėjo iš džiaugsmoverkti. Suėjus į trobą arba gryčią Juzukaspabučiavo kelis kartus rankas motinos savoir atsiliepė: „Motinėle, šitai sūnus mano Kazelė,šitai moters mano Domicė”. Atsakė motina:,,Nu gerai, gerai ačiū Viešpatem, kad gyvastebesi, aš kartkartiems meldžiaus už dušią tavo, ir tariau jau mirus.

— Joni, biek tu šarpiai į miestelį paieškoktėvą ir pasakyk Juzelę parvažiavus”. Juzupaspamatęs tėvą pareinant išskriejo lig ir vartų josutikti ir abi rankas pabučiavo. O tėvas tarė:,,Nu garbė Dievui, kad susivokėj, na motinajau ir akių pritruko beverkdama”. Įėjus į trobąJozupas tarė: ,,Šitai, tėveli, gera moters manaDomicela, šitai ir sūnus mano, rubuilis Kazė,nu S. Roka jau antrus metus užkludęs. Labaiyra geras nes pieną sriubt sriubt dienos būvę pusgorčiu išgėrr, o košė negal niepasirodyti,tojaus paėm ir prašo motinas daugiaus niamniam sakydamas”. Tarė Viskontas: „Nėra ko užtai pykti, kas gerai valgo, tas yra sveikas, busiš jo stiprus darbinikas”.

Po to šnekėjosi visi susėdę, o Elzbiete sakė: „Rasi ir alkani esti, reik pateikti valgį. Taitarusi išėjo į priemenę ir liepė mergelei ugnįsukurti. Kuri sukurusi pakaitino saldų pieną irišvirė bulves, arba roputes. Tai ant stalo padėjusi, atnešė bliūdą pieno rūgšto su bliūdalukastinio. Visi keles sukalbėję poterius ir sėdovalgyti. Kazė drožė atsispirdamas saldų pieną.Pavalgę sukilo, poterius atkalbėjo ir pabučiavotėvams rankas. O jogei buvo kelionėj pavargę, ėjo tojaus gulti.

Ryto metą Viskontienė išvirina pusrytėjrūgštą roputinę su džiūvusia avinos miesa, kurivisiems dideliai patiko. Juzupas pavalgęs tarė:,,Ačiū tau, motinėle, seniai buvau besrėbęstaip skane viralą! Mana Domicė sugeb skaniai virti, bet motinėlės valgis visamet yrs skanesnis arbs gardesnis.

Domicelė tuojaus užsigeidė eit į pajūrį; nesjūros niekamet nebuvo mačiusi. Juzupas pakinkė arklius, pats važiavo ir nuvežė moterįsu vaiku. Arkliai pamatę vilnis pradėjo baidytis: Domicela išsėdusi iš ratų sudrebėjo,klaupės, parsižegnojo ir tarė: „Oj, Viešpati Dieve, kaip tu didis esi, kars tokias vandenissutvėrei! Gerai tai sakote — Palanga pasaulėspabaiga, kurios aš amžiuj savo netariaus regėsianti. Atsakė Juzupas: „Ne pabaiga, už tosjūros yra Švedų žemė, bet jogiej jūra yra platiper penkias dešimtis milių, todėl antrą pašalęnegalim matyti.

Diena buvo saulėta gan šilta, todėl Kazėant smiltyno pasvadintas kaip kiti vaikai įpajūrį atvesti, pilstaloja smilteles ir gražius akmenėlius renka. Burną pagalaus savo su taisprikiša, visi prisistebę kiek tinkamis grižą namon.

Po gerų pietų Juzupas sakinėdamos tarė:,,Na kas dabar bus: gurkš gurkš gerai privalgėm, nors eik gulti. Viskontienė atsakė:,,Galit valandą pagulėti pakaiti, bet ne ilgai,nes aš noriu, kad man papasakotumi apie visąsava kelionę, kurioj buvai išėjęs nu mūsų.Kaip tau klojęs ir iš kur gavai martelę?”. Šisatsakė: „Gerai gerai, motinėle, išbelsiu, išpašakosiu sa visomis išgalėmis, bet nugis stiri stirieikim gulti”. Tai taręs ėmė moterį savo ilinda į šalutinę ir atgulė. Begulint atėjo trys susėdai aplankyt Juzupą ir jo tėvų. Kėlęs Juzupas pasveikino svečius, sėdos ir tarė: „Nugisįšsižiokit, pastatykitės ausis ir klausYkit;apsakYsiu benT pradžią kelonės mano, nes to norgera mana motinėlė”.

Pirmas vakaras

— Kaip atminat pirmus ketverius metus išėjaunu jūsų bakš bakš sa klumpiais apsiavęs irnuvykau i Kretingą. Truputį tarsi pavargęsšmurkš įlindau i karčemą, pirkau nu žydopyragą, ėmiau alaus kvartą, pavalgiau, pailsėjaus ir nieko netrukęs leidaus Salantų linkon.

Atėjęs i Asteikinę karčemą sėdaus ir tariau: „Rendoriau, esmi kraučius patark man,kami galiu gauti darbą? Atsakė žydas: niu kąaš galiu žinoti? Tai išgirdęs brinkt pamačiauant stalo jam pusę auksinę. Tuokart tarė žydas:niu dabar kas kitas, eik tamsta i Kulupėnųsodą, ten žmonės Ploteri turtingi, užeik pri Stropaus, gausi ir darbą, ir uždarbį.

Taip pamokytas atėjau į sodą, pasiklausiauStropaus ir įėjau į kiemą. Pamatęs žmogų sakiau: „Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus irtariau: bene gaspadorių sutinku? Tas atsakė:teisybė, esmi tų namų gaspadorius. Tuokarttariau Tėveli esmi Viskontas kriaučius išPalangos, katalikas, mokiaus siūti Klaipėdoj;pasiūsią tamstai drapanas ir gerai, ir pigiai, arturėsi darbą? Vedum bešnekant čia atėjo moteriškė, Stropas tarė: „Nu ką, motin, ar turamką siūdinti?”. Ši atsakė: „O kaipgi! Reik tasgatis kailinių šeimynai, strukių mergelėms,sūnui Prancės jupelės, o ar tas ar kitas meistrasšios, vis tas pats, jog sakos užmokėsniai prisileisis. Tarė Stropus: na gerai siūk jau siūk.

Aš tojaus brukš, brukš atsegiau savošiksninį, ėmiau mierą ir pradėjau siūti kailinius vaikiukui. Nedėlės dienai atėjus keliavau su šeimyna i Kartynų bažnyčią, pasimeldžiau ir lig laiku sugrįžau. Preibe išSausgalvių duktė iš bažnyčios grįždama atėjopri Stropaus; Kniukštelis Juzė su savo seseria taipogi atvyko, nes Stropus buvo nu visų mylimas. Susiėjo namo mergelės ir susirinko gražus būrelis.

Aš matydamas mergeles yriau, visu žiovaujant, atsiliepiau: „Ką dabar dirbsma? Šitai palauminėkim. Visi atsakė: „Nu gerai,gerai”. Mergaitės man pirmam užrišo po vienąakį: pradėjau graibyti kaip žuvis sumieštamevandenėje ir capt capt beregint visus sugaudžiau. Paskiaus gaudė Juzė: nušilom it pirtyir plekš, plėks susėdom ant suolų.

Truputį atsipūtęs tariau: „No mergelės dabarve ve padainuokit”. Bet šios kie kie kiejuokdamos nė viena nedrįso pradėti. Tuotarpu krapšt, krapšt į trobą įkrapštino bobelė.Aš pri jos prikybęs tariau: „Motinėle, šitai jaunas nenor dainuoti; padainuok mums kokiąnorint senų dienų dainelę”. Ta tupt pri pečiaus atsisėdusi tarė: „Na gerai, vaikaliai, padainuosiu. Ir pradėjo.

Dainė

Išoka oželis į rūtų daržą

 Oj vej, oj vej į rūtų daržą.

Išėjo bobutė ože varyti

 Oj vej, oj vej ožį varyti.

Nedoras ožiukas nenor klausyti.

 Oj vej, oj vej nenor klausyti.

Ėme bobutė ilgą votegą

 Oj vej, oj vej ilgą votegą.

Uždrožė ožiukuj par pat uodegą.

 Oj vej, oj vej i. t. t.

Išbėga oželis į tyrus laukus

 Oj vej, oj vej i. t. t.

Išėjo bobutė ožį ieškoti

 Oj vej, oj vej i. t. t.

Sutiks bobutę du vilku pilku

 Oj vej i. t. t

Ar ne regėjot vilkeliai mano oželio?

 Oj vej i. t. t.

Jau tavo oželio rageliai vieni. * Oj vej i. t. t.

Ėjo bobutė ragų ieškoti. * Oj vej i. t. t.

Atrado bobutė du did-ius ragus, * Oj vej i. t. t.

Iš tų padirbo du gražius trubus. * Oj vej i. t. t.

Pardavė bobutė tikt vieną trubą * Oj vej i. t. t.

Nupirks bobutė sau gražų rubą * Oj vej i. t. t.

Piemuo išmeldęs antrąjį ragą * Oj vej i. t. t.

Davė bobutei arklė posnagą * Oj vej i. t. t.

Padirbus bobutė gražų indelį * Oj vej i. t. t.

Už tą įgijo molės puodelį. * Oj vej i. t. t.

Išvirė bobutė sau putrą juodą * Oj vej i. t. t.

Sukūlė bobutė ir patį puodą * Oj vej i. t. t.

Pabaigusi tarė: „Matot vaikaliai, ką mokėjau tą padainavau. Netoli nu vieškeliogyveno čia Kulupienų Salis, kurs turėjo pačiąjau nebjaurią, tebebuvo pačios motiną ir motinos motina senole vadinama, ta mane išmokėoželį. Sena ta jau gadynė. Mes visi sušukom,,,Ačiū ačiū, bobutėle, tamstos dainelė labai yragraži”. Tai girdėdama bobutė ki ki ki juoktis pradėjo ir tarė: „Ar matot, mergelės, aš ir sena dar moko, o jūs dainuodamos šaukiatlia lia lia, o žodžių nė kokių.

Bobutei laukan išsistumus, mergelės pradėjo taisytis namon grįžti, ką aš regėdamas, brakš atidariau skrynelę savo, išsiėmiauskripičes ir vos dvejetą kartų džir džir smičiupartraukiau, visi svečiai sukrutėjo. Mergelėsšnibždėjo kita kitai: „Ar matai tą gražų vaikiną ir griežt mokaus. Tujaus atsiliepiau: „Nu sweteliai, pašokit kunigaikštį Połubinskį ašpagriešiu”. Par nelaime ne visos temokėjošokti tą seną tancę ligi prancūzų kadriliui.Taisiau, mokiau, bet negalėdamas spėriai suriedyti, pradėjau čirškinti Prūsą. Svečiai beregint po keturis sustojusis tūpt tūpt šokinėjoit kazokui su bizūnu grįžtant.

Mums besivoliuojant pradėjo briekšti: Stropienės samdyta mergelė Kotrė, patiesė stalą,atnešė didį bliūdą bulvių ir pieno puodą. Svečiai nuošaly neprašydinos susėdo pavalgę, pasakė Stropams: „Su Dievu” ir išėjo namon.

Ir aš ant to baigiu šį vakarą pasakojimąmano. Tai taręs kėliaus ir visi klausantys.Susėdo pri Viskontą buvusieji, ligi dalis ėjonamon.

Antras vakaras

Vėl namiškiams antrą vakarą sugiedosJuzupas šiaip prabyla.

— Apsiuvęs Stropus, gavau pustretį rubliaus:bet galėjęs ir daugiaus rasti darbą Kulupėnuose,bet geisdamas žinoti, kaip gyven žmonės kalni;sudėjau į skrynelę savo daiktus ir kumbrinau.

Parėjęs Nasrienų sodą ir upelį Salantą pamačiau po kairę ranką gražų gyvenimą irtyc įėjau į žardyną. Tujaus apšoka mane keturi šunys: vienas vampt vampt lojo, kitascip, cip cypė, trečias vau vau kaukė, ketvirtasjuokės ir dantis rodė, o visi norėjo paragauti,ar skanios mana kenklės. Privarė mane prižiogrio, negalėjau nė žingsnį žengti. Paregėjęstai vaikiukas apgyrė mane.

Tiesiau ėjau į namą, nes ten žmones regėjau: sutikęs vieną pusę juodai dažytu sermėgu apsivilkusi, tariau: Pasakyk, tėvai, benesi tamsta gaspadorius tų namų?”. Atsakė: „Antštikai, esmi gaspadorius, vadinuos KazimierasŽvinklis. Aš tariau: „Esmi iš Palangos Kriaučius Juzupas Viskontas, sugebu siūti: čiujkas, jupeles, kemzuoles, sermėgas, šalbierkas,šniūrelkas, striukes iš ilginių, kailinių irvis, ką liepsi, pagaliaus skilandžius, dešras irvėdarus.

Kazimieras juokdamas atsakė: „Tadgi esiviedarų kraučius?”. „Taip taip, tėveli, vėdarųkraučius, ar turėsi ką darbą?

Kazimieras: „Na gerai eik į trobą, gausidarbą”. Vos į trobą įėjęs, radau namo gaspadinę, pasisakiau kas esąs, pasveikinau, padėjaus skrynelę ir brakš brakš kraulojau daiktus savo.

Gaspadinė atnešė kailius ir tarė: „Siūsi mankailinius trumpus, imk mierą”. Aš bereginttai padaręs plekš sėdaus ir pradėjau šastšast raižyti kailius. Pasiūvau taip pri kūno pritinkančius, taip gražius; jog visi stebėjos.

Viskas klojės, bet štai nelaimė gaspadoriams: duktė Jonkėlė šeštų metų amžiaus, kiėlės ryto metą, atsprukau į namą ir šildėspri ugnies. Sušilusi basa bėgo i daržą grušių su obuoliais rankioti. Rytas buvo šaltas, mergelę paėmė žvarbė, tujaus nustojo balso: nesgerklė pradėjo skaudėt. Tėvai sakė: „Et,vaikas sprandą nutruks, reiks vesti pri sprandininkes ir išgis. Tuo tarpu Jonkėlė jau atgulė, suputo kaklas, pradėjo krenkšti it šunelis loti. Parsigandęs tėvas pargabeno iš Salantų kalikokį žydą gydytoją, kurs apveizdėjovaiką tarė: „Tėvai nebreik mergelei daktro, kruopas yra liga baisi, nebtvers.

Užsakymas įvyko; vos penketą dieną pagalėjusi Jonkėlė numirė. Kas buvo verksmoir šaukimo už vis motinos; negaliu apsakyti.

Aš su visu savo darbą parsikėlau iš trobos i klėtį. Pasidarę budynes; tėvai davė žodį gentims. Atėję iš Klauzgalvų Ona Vaičienėsa dukterim iš Skandalų, iš Kulesodos kumas,susėdai ir taip toliaus. Giedojo ir šaukė atsispirdamas par kiaurą naktį. Pirmą vakarą aškišt įkišau galvą į trobą, pamačiau pilnąžmonių; tečiaus šmakš, įlindau ir šiuliįsigrūmiau pagalaus už stalo. Vos gydotojamspabaigus giesmę Jėzaus milas, aš strapt stojaus ir baisiai atsiliepiau: „Susėdalej, noriu pagiedoti naują giesmę, jūs nepritarste, nes žodžiųnežinot, tečiaus pasiklausykit.

Vos tą giesmę pabaigiau, sušuko žmonės:,,Ai, meldamasis, duok mums išrašus. Atsakiau:,,Gerai, gerai duosiu ir pats dabar išrašysiu”.Mergelės užvis pradėjo apie mane teirautissakydamos: „Kas tas toks? Kas tas toks?”. Namiškiai atsakė: „Yra tai kriaučius iš Palangos, čia šiuo”. Mergelės pridūrė: „Bet koksjaunas, koks dailus ir kokia maloni jo gaida!Gražu ir veizėti ir klausytis.

Budynei baigantis rejkėjo išvesti į Gargždelę kūną. Važnyčiai jau užvažiavus ir žmonėms į ratus įdėjus, aš pakeperkšt į tuos įšokius sušukau: „Susėdalej, gentys, giminės, kumas, dėdės, dėdinas, tetutės ir bobutės, klausykitės, noriu kieletą žodžių pratarti. Tujausparsižegnojau. Vardan Dievo Tėvo ir Sūnausir Dvasios Šventos. Amen.

Studentus žėkeliusMažus kudikėlus

Norint verk ir bliauna

Smertis nepaliauna

  jų pjauti.

Tie žodžiai drukavotose knygose užrašyti šiandien užsipildė. Maža Jonkėlė tarsi sveika irgraži, staiga nu ligos sugrobta, bliovė, verkė,nenorėjo mirti; tečiaus nedoras smertis to neveizėdamas, ją papjovė. Gailės jos tėvai, gailės broliai su seserimi, gailės šeimyna, gailėjausir aš nors, atėjūnas.

Bet argi nėra ko gailėtis? Šitai vosšeštus metus amžiaus savo eidama: jau mokėjo poterėlius, niekumet nė gulė, nė kėlė nesukalbėjusii. Niekamet nesiedo pri valgie nej nato kieles neparaižegnojusi ir bęn tėwe mūsųnesukalbėjusi. Guldama ir keldama sveikinatėvą savo. Pasiuntmenėj jau buvo už rankąilgesnė. Plaukeliai jos baltai gieltoni it lineliai,akelės žydros, rankelės smulkios nuplautos.Gražiau užvis šventą rytą apdaryta, tikrai buvoit aniolėlis. Dievo tai ir Viešpats atėmė ją,idant draugystėj aniolų patalpinta. Mes verkiam, o ana džiaugias; mes gailimės, o ana linksmina ir sako: „Kas ten žiną ilgai gyvendamas,ar būtų sau nupelniusi tokios garbės, kokiosšiandien taria par napelnus Išganytojaus mūsųJėzaus Kristaus. Veis iš aukšto į mumisir tarsi sako šiiuos žodžius: „Sudievu tau, milymojimatušėle mano, sudievu tetašėli! Nerūpinkitaus manimi, aš čionai antrami amžiai dargeresnį radau tėveli, maloningiausį Dieva mūsų.Lauksiu judams danguje, o sulaukusi su džiaugsmu priimsiu. Ligią dalį su dievu jums, seserėlės ir broleliai, su koriais bėgiojau ir obuoliusrankiojau. Mylėjau jumis ir jūs mane mylėjot,melsiu Viešpatės, kad pabaigusis amžių savopri manęs ateitumėt. Sudievu jums, geros mergelės ir vaikeliai, kurie manęs niekomet neužrūstinot. Palikit sveiki ir to dabokit, idantpar gerą gyvnimą nupelnytumėt sau metą tamdanguje, kuriami aš būsiu par amžių amžius. Amen.

Pabaigęs tą prakalbą drinkt nu ratų nušokau, giedotojai pradėjo šaukti: „Vaikai, paneles maži garbinkite ir išvežė kūną. O ašsugrįžau pri savo darbą.

Elzbiete atsiliepė: „Nors gražu klausytis apsakymo keleivystės tavo, tečiaus eikim gulti, nes akys jau merkias. Visiems sukilus tarė Elzbiete: „Nu vaikai klaupkitės, poterius sukalbėkit ir eikit ilsėti.

Trečias vakaras

Darbą pabaigęs, kad taisiaus išeiti, Žvinklis padoriai man užmokėjo ir sakė: „Ačiū užprakalbą”, kurią išvežant jo vaiką pasakiau. Dar patarė, kad eičiau į Zeimius pas turtingą ūkininiką Razmą. Aš taip ir padariau; „kebli nuėjęs tariau: „Tėveli, esmi vėdaras kraučius iš Palangos, bene turėtumi darbą? Jej turi viskąpasiūsiu ir nebrangisiuos.

Razmus atsakė: „Gausi darbą, padėkis savokromą; ką aš išgirdęs bent pamačiau kukšterą ir pasitaisiau siūti. Jojo mergelė gražigirdi it rožė, duktė ūkininko ir sakė: „Tamstasiūsi dėl manęs kailinius trumpus teikis pamieruot. Tai padaręs pradėjau savo darbą.Siūdamas išpuikinau taip, jog visoj sodoj nėviena tokios neturėjo. Atėjus nedėlės dienai kieliavom į Salantus. Pirmą kartą amžiai savobuvau tame miestely: kiek tami yra namo, nesuskaičiau. Rodės man tiktai, daugiesnė esantžydų kaip katalikų. Bajorų ir maskolių ne vienmiestely, bet ir parakvijoj turėtų 8059 dušių;sakė būtinai nesant.

Sumą laikė kunigas Staškauskis, pamoksląsakė probaščius Kazimieras Bielskis, vyrasnebjaunas žilas; bet didžiai išaukąs. Žmoniųpriėjo pilna bažnyčia: vyriškiai buvo apsidarę80 kailiniais ar su pilkomis milą sermėgomis,siūtomis su liemeniu. Seni turėjo kepures lenktinėles su avikailnio pakutromis. Jauni apvalęant viršaus platesnius it duonos kepaliukus sušikšnas pakaktų. Visi apsiavę su batais, bet tuos dėvi tiktai lyg išeidami iš bažnyčios.Išėj vasarą, ein basi namon, šaltu laikuaunas su naginėmis.

Naginė paraukta iš kailio žalio, nedirbta,maž terauginta yra negerais avalais. Kojosnesgi tojaus sušlamp, sušlapusias šal; dėl totai daug ten yra kurtų žmonių. Geresni yrsmūsų klumpiai, su kuriais gal ir po klaną braidyti ir nesušlapti. Ne veltuo jus Prūsusvisi nešio.

Moteriškės, tiesą pasakius, čia labai yragačnios: bažnyčioj buvo apsidariusios su strukėmis už aplinkui kvaldotomis, su sijonaismargai dažytais pačio austais. Galvas aprutultas su didžiais pirktiniais skepetais, atsiklėstusiassu tokiais pat raiščiais. Neturtingos su namieaustomis žiekuotomis skaromis. Ant krūtiniųjų gal regėti daug brostvų, škaplierius antplačių raudonų pasaitų.

Kojos apautos su šikšnos kurpėmis, retaikurios su naginėmis. Išėjusios iš bažnyčiosvisas kurpes met žemyn.

Sako, taip pat darantys žmonės: Mosėdžių, Linkimų, Skuodo, Ilakių, Ginteliškių, Platelių,Plungėss ir Kartino parakvijose.

Giedotojai ir giedotojos į klaupkas susėdę,giedojo pakarčiui gražiai, bet rožančiaus SveikaMarija labai greitai. „Norėjau, parapieti, vienokkas manęs klausys?”.

Iš Salantų namon pareinant prikibo pri manęs keletas vaikinų ir sakė: „Mes pavalgę šiandien atejsma pri Razmas”. Taip ir padarė: susirinko vakarop gan vaikinų; žemė buvo užšalusi, nes tai atsitinka advente — visų pirmamušėm ritinį. Sustoję mūsųjų keturi išvieno galo, keturi iš antro: tad kaip droškurs su ritmušu; ritinys lėk brumzdamas. Patolvargšus negavę atilsio; pakol ne parsproga.Obuva padirbtas iš ruoplės beržo.

Pailsi bildu, susmukom i trobą ir pradėjomsu Vožka-pili terliotis. Moteriškės turėjos antkielių podušką: vienas vaikiukas ant sikvempes bakš galvą į podušką įdūrė, o moteriškė uždengė jam akis. Tuo tarpu vienasiš mūsųjų činkt su žiužiu tai uždrožė jog irplaučiai atsikvėpus skambėjo. Pakėlęsgalvą jej mušantis neantštika, vėl turėjokniaustis. Antštiktas būbt įdūrė galvą; mušytasis norėdamas atmonyti, dar stipresniai cinkterėjo. Žodžiu sakant, išdirbom kits kitamkailį, kaip burlokai avikailį.

Mums besivoliuojant atėjo keletas mergelių,viena iš tų šiaip padainavo.

Dainė

Augin tėvas tris dukteris * Ej šule role tris dukteris.

Viena buva aukšta tėva * Ej šule role aukšta tėva.

Antra buvo trumpa drukta * Ej šnle role trumpa drukta.

O trečioj juodakelė * Ej šale role jaodakelė.

Aukšta tėva už bajora * Ej šule role už bajorą.

Trumpa drukta už mužiką * Ej šale role už mužiką.

Jaodakelė až cygoną * Ej šale role už cygoną.

Pri bajorą juoda duona * Ej šule role juoda duona.

Pri mužika daugėl darbų * Ej šale rale daugėl darbų.

Pri cygoną daug makarų * Ej šule rule daug makarų.

Kita dainė

Tai pabaigus mes sušukom:

Aš vienaš: Źvirbli, źvirbli?Antras vienas: O ko ko?Aš vienas: Ką paveiki?Antras vienas: Negaliu.Aš vienas: Kas tau skausta?Antras vienas: Nagelis.Visi: Žvirblelis nebagėlis visas negalėjo, nagelis skaudėjo!Taip pat: Žvirbli žvirbli? — O ko ko? — Ką paveiki? — Negaliu. — Kas tau skausta? — Kojelė.Visi: Žvirblelis nebagėlis visas negalėjo, kojelė skaudėjo.Paskiausi? staibelis, pilvelis, sparnelis, galvelė, akelė, gurklelis, snapelis, skaudėjo.

Sutemus svečiai išvaikščiojo, skripčiųaš neparodžiau, nes nugastavau idant gaspadoriams įkyru nebučio.

Vos Juzupuj liovęsis kalbėti, motina žiovaudama tarė: „Et, jau sūneli, kas čia išklausysvisu tavo atsitikimų? Geresniau bus atilsėtis.Atsakė Juzupas: „Gerai, motinėle, bet rytoj vakarą aš vėl belsiu ir pasakosiu. Tuo tarpuvisi sukilo, pasimeldė ir sugulė.

Ketvirtas vakaras

Pas padorų ūkininką Bažmą pabaigęs darbą,atėmiau užmokestį ir kumbrinau toliaus.

Keliaudamas atėjau i Šateikius: išvydaumedėj mažą bažnytėlę. Buvo tai 1860 metų.Norėdamas apsijautoti kas kaip čia yra, šmakšįlindau pas kunigą Raimundą Golminą. Tasklausiamas atsakė: „Bažnytėlę tą užlaiko Jomilesta Pranciškus Ploteris — yra tai vyras geras,prienamas, nepasipūtęs. Tur vaikus, augin juosdievobaimingai ir žad išmūravoti Šateikiųbažnyčią. Jog tai naveltno tie akmenys gul pazomačiais. Įlįs visi į sienas naujos bažnyčios.Tariau: „Bet aš norėčiau vidų bažnytėlės paregėti”. Kunigėlis tujaus pasiuntė vaiką atidarytiir pats mane nuvedė į bažnytėlę, kuri buvograži, bet nespindanti kaip Salanto bažnyčia.Didžiam altoriuj abrozas švento Morkaus.

Išėjus laukon kunigas tarė: „Kurgi eisi?”. Atsakiau: „Mokėdamas amatą kraučystės noriusvietą pažinti, todėl einu toliaus ir toliaus”. Golminas: „Čia pakeliui einant i Plungę gyvenpadorus bajoras Andriejauskis: tėviškė jovadinas Bukontiškės; jej pri jo užėjsi nesigailės, gal ir darbą gausi”. Aš pasakęs geradėjuj — ačiū — stipt stipt ir ėjau toliau.

Patarmės klausydamas užėjau į Bokontiškes.Kelionėj buvo pradėjus šliknoti: pabrukšsavo kromelį apdengiau su ploščiu. Vosbrabrakš duris atidariau, mergelė į antrą trobąišokusi tarė: „Vingrus atėjo“. Beregint įėjusponai sakiau: „Poneli, esmi iš Palangos kriaučius, be neturėtumi darbą?”. Tas atsakė: „Gerai, kad užėjai, aš ir pats ketinau ieškoti mejstrą, padėk savo kromelį.

Įlindęs briekštant, kaipo pakeleivingas negalėjau nieką dirbti; todėl visa vakara su šeimyna giedojau. Paskiaus pavalgėm pakalbėjompoterius ir ėjom gulti. Klausiau vieną vaikiuką: „Ar visumet jūs taip meldžiatės? Ar niekametjaunumenė nepasikul, nepašok?”. Tas atsakė: „Ne, to nėra pri mūsų”. Tie namai yra kaipkloštorius: bet kad ponas yra geras, netęsdamos užmok algą, ant žmonių nešauk, šerkaip vien reikiant; dėl to kožnas nor jamtarnauti.

Ryto metą strapt pašokau iš lovos, sumečiau poterius, ir pradėjau rašyti giesmę. Popusritės atneše audėklą arba marginį ir pradėjau siūti mergelėms striukies. Trečią vakarąįnikus šeimynai giedoti aš atsiliepiau: „Palukėkit, aš jums pagiedosiu giesmę naują apieŠventą Morkų.

Kaip tikt pagiedojau tą giesmelę, mergaitėtujaus pasakė ponui, kurs išėjęs meldė, kadantrą kartą pagiedočiau. Ką kad padariau,prasidžiugo ir sau išrašęs. Dar sulig tuokartu mane pamylėjo taip, jog ir darbą pabaigusnenorėjo manęs išleisti. Bet kas atėjo, tur išeiti, todėl ir aš padoriai užmokėtas benc bencsudėjęs savo daiktus išėjau į Plungę.

Atėjau i tą miestelį, nedėlios rytą, bažnyčiąradau pilną žmonių gražiai begiedančių rožančius, paprastai žemaitiškai. Visi vyrai buvostambūs, augaloti su plačiais pečiais. Gerai apsidarę su kailiniais arba sa pilkomis sermėgomis.Tos buvo pasiūtos su atriestomis apykaklėmis,par liemenį gan suveržtas, priešakėj vienueitų su plačiais guzikais, o retai kurio sa ablikaisužsegamas. Aš kaipo jaunas dabojau moteriškųjų, kurios savo kairiojoj pusėj bažnyčiosmeldės, vos ne visos klaupusios ar pri grindųprisimetusios. Apsidariuses buvo su marginestriukėmis, su drižais sijonais. Galvas buvoapmuturus sa didžiais pirktiniais skepetais, užkurių netekėjusių mergelių užkištos buvo rūtos. Ant pečių kybojo pirktinės ar žiekuotospačių austos skaros. VisOs su kurpėmis apsiavusios ir, tiesą papasakius, labai gražios. Išto supratau Plungiškius turint gan duonos.

Bažnyčią didžiai išpuošta, altoriai pašalatyti,tuo tikt negerai, kad iš medžio padirbta. Argiturtingi Plungiškiai negalėtų išmūravoti namąDievui? Nes dabar tur it karvę, kuri pati yraiš miesos, o ragai iš kaulo. Bažnyčia medinėo varpyčia mūrinė. Miestelis sa akmenimis išgrįstas, žydų daugybė. Maž tetrukęs Plungėj,traukiau ant Zarienų linkon: atėjau į Kapsudžius ir tik įlindau pas gerą ūkininką Kazlauskįarti kelio gyvenantį. Padoriai priimtas siuvoko tik rejkėjo. Viena subatos vakarą paklausiau gaspadorių, ar neleistų su šeimynospajuokuoti. Tiems leidant, mergelės namiškės pakvietė kito kiemo jaunuomenę. Susirinkuspirmu dainavo šiaip.

Dainė

Siuntė mani matušėlė * Vabalauti i girelę * I girelę vabalauti * Pagireliais riešutauti.

Ir išėjau vabalauti * Pagireliais riešutauti. Ir išėjo vabalauti * Dar miškeliais pagrybauti.

Ir atjojo du berneliai * Abu gražūs jaunitėliai * Ir atjjojo du berneliai * Aba gražūs jaunitėliai.

Tuodu tarė eikš mergele * Kami tava matašėlė? * Tuodu tarė eikš mergele * Pašnekėti truputėlę.

Vedu nieką nedariava * Kiek žydelius numaustisva * Vedu nieką nedarisva * Kaspinėlius nusakstėva.

Iš žydelių auksinėlių * Kaisva po du pentinėlių * Iš kaspinų silkinėlių * Siusva dvetąkamunėlių.

Vienas tarė mergužėle * Nedrovėkis nėbiškielę * Aš atjosiu radinėli * Ir paimsiuuž patelę.

Par laukelį kada jojau * vienas antrą nedabojau * Pentinėlėj švitra švatru * Kamanėlės blisku blašką.

Paklausė mudams tėveliai * Kami kalti pintinėlėj? * Kami mėgstas kamanėles * Dėl koanos silkinėlės?

Ringoj kalti penktinėliai * Dunski mėgstigalonėliai * viskas gautas nu mergelės * Gražios kaipo lelijėlė.

Dainuoti ne visai tesutinkant, aš išsiėmiauskripčias ir pradėjau džirzginti. Beregint sustojo porų poros ir šoko lig išvakarų. Vos lig nakties dvileką suskido.

Pabaigęs darbą leidaus linkon Zarienų, taiptaisydamas kad nedėlios dienoj galėčiau būti tamimiestely. Miniją upę parėjęs įlipau į aukštą.Apsižvalgiau ir paregėjau kalnų kalnus be galo.

Kalnais beidamas sutikau kažkokį paputižandį greitai su žmonių arkliais bevažiuojantį.Kurs mani pamatęs sušuka: „Stoj!”. Aš norsnemoku būtinai nė lenkiškai, nė maskoliškai,tečiaus supratau reikiant stotis, kaipogi irapsistojau. Paskiaus vėl maskoliškai tarė:,,Koho tibi toks?”. Aš atsakiau — nusuprantu. „Alkuoda ti toks? Aš atsakiau: „Neturiu kuodair nesmi nu skuodo”. Paputžandis: „Mauš tibyloti?”. Aš atsakiau: „Nemoku maskoliškai byloti”. Negalėdamas sa manim surokuoti važiavošalin ir mojavo su ranka sakydamas: „Smotri,smotri jau tave i karčėmoj najdu”. To žodžionesupratęs, kumbrinau į Zarienus. Į karčemąįlindęs klausiau vokiškai žydų, kas čia važiavo?Tie atsakė važiavus maskolių asesoriui.

Įėjęs į bažnyčią radau daug žmonių begiedančių žemaitiškai. Sumą laikė klebonasKaždailevičius, pamokslą sakė Peliksas Jonavičius. Bet didžią atmainą regėjau čia apdaruose.Vyriški girdi apsivilkę su sermėgomis gelambės ar pačių austomis, dažytomis juodai. Kitidar su pilkomis, kurių tečiaus siūlės uždengtosbuvo su baltomis pinomis. Moteriškės mažnevisos apsidariusios su išilginiais, ant galvųpirktiniai skepetai antdengti, kitos dar su briliais. Antklasto ant pečių neregėjau.

Išėjęs iš bažnyčios pakalbinau vieną vyrą(bajorą Neverdauskį) ir klausiau, dėl ko čia tokiaatmaina apdaruose? Esmi atėjūnas, norėčiau žinoti. Atsakė: „Ar nežinai, mūsų parakvijojkur kalnelis, čia dvarelis. Vos ne visi žmonės,kuriuos bažnyčioj regėjai, yra tai bajorai ar pusponiai. Turtingo pono neturim. No to prisistebėjai ir antojej daros bajoriškai.

Dar klausiau: „Ar visur taip yra kalnuotažemė, kaip čia regiu?”. Atsakė: „Kalnai prasided Kalvarijos, baigias Girdiškės parapioj.Užgul daug vietos. Aukščiausios jo viršūnėsvadinas: Gilvičių kalnas Kurtuvėnų parapioj,Žąsino kalnas Janapolėj, Šatrios Luokės, Moteraitis Pavandeny, Girgstutas Varnių, Medžiogalis Kaltynnėnų ir Aukštogiris Laukuvosparapioj. Dar Kalnai: Šatrija, Girgzdota irMedžiogalis; senovėj vadinos kalnais šventais, nes ant jų mūsų senoliai pagonis dievaičiams savo apieras degina. Yra ir daugiaus tokiųsenovės bažnyčių pilimis vadinamų, nes juostikrai mūsų probočiai supylė, kurių čia negaliu išskaityti.

Kalnai, kuriuos pirmo išskaičiau, parjuos Žemaičių žemę, kurią statė narsiausi žalnieriaididiems Letuvos konigaikščiams Kęstučiui irVytautui. Pasakiau ponui už apsakytus dalykus — ačiū — ir ėjau į karčemą. Kami pavalgęs išsiklausiau ant Luokės kelio ir kabakš, kabakš ėjau.

Keliaudamas par pušyną įlipau į Žąsinokalnus: apsižvalgęs regėjau Janapolę, Pavandenę, Luokes ir bokštus Varnių bažnyčios.Buvo pašalusi; aš bežiopsodamas su savoklumpiais šlukšt paslydau, zlakt išvirtau, tabalai, tabalai, byr, byr nu skardo ritėjau, medeliai girdi rietant trakš trakš lužo. Manoklumpiai nusmūko nu kojų brabrakš brabrakškažikur ritėjo, brilus sklost nulėkė į gilumądaubos. Kromelis sulūžo ir sugniužo, žirklėskiaurai išlindo, laimė, kad paties neparvėrė.Rasi būčiau ir smertiop užsimušęs, nes ir čionai traškėjo, kad ritėdamas būtų capt nenusitvėręs augantį alksnį — vos gilmėj pakalnėsai ai stenėdamas ir atjodamas capt atsikėliau.Atsikėlęs tariau: „Kad tu prapultum ir kalnų nebuvęs! Kad tu būtumei seniai nugriuvęs!Voz be surankiojau savo klumpius su brila,kabakš kabakš kabinaus i kalną ir par upęVirvetą parėjęs radau sodelį ir įėjau prižmogaus vadinamo Karitonas. Tam guodžiaustarydamas: „Ar žinai ką, tėvai? Didžiai susikūliaukalnusi jūsų, ar negalėčiau ko gauti pavalgytiuž pinigus? Esmi kraučius iš Palangos”. Ūkininkas atsakė: „Kas čia teiks terliotis dėl tavęs,čia ne karčema”. „Silpną man daros, ar neduotum ką gerti?”. Karitonas atsiliepė: „Marike,duok tam parejūnui gerti”. Ta plumpt įmerkė puodelį į viedrą,, pasiėmė vandens ir bakš padėjo ant stalo, be kokio stiklo. Aš su abiemrankom paėmęs atsigėriau, padėjau dvetą skatikų, pasakiau — sudievu — ir išejau i Luokę.

Čiae pas Jeku pavalgian ir parnakvojau, oryto metą nuvykau į Šaukėnų parapiją i Žygaičiu sodą pas gerą ūkininką Joną Motuzą, priešpat Kalėdas. Gavau darbą ir siuvau.

Užėjo kūčios, nu ryto parbuvom alkani; vakarop dukterys Elzė, Apolonia ir Petronelė apskleidė stalą pirma su šienu, paskiaus sa drobule ir padėjo torielkas. Motuzienė atnešėant baltų torielkų aplotkas, surijo šeimyna.Motuzas laužė su visais tarydamas: „Ačiu Dievuliui sulaukėm sveiki kūčių, rasi Viešpatsdaleiss ir kitų sulaukti”. Ėmęs šmotelį aplotkas atsakydavo: „Duok tai Viešpatie, duok taiViešpatie”. Tuo tarpu dukterys padėjo ant stalovirtas pupas, žirnius ir kviečius sa saldžia sriuba,ant kurios dar takšojo šmoteliai aplotkos. Tojaus visi parsižegnojom, sukalbėjom poterius irpradėjom pat pat lesti grūdus. Dabar Motazienė atnešina kopūstų sa žirniais virtų. Gurkš,gurkš prikimšom pilvus kaip reksčius. Pavalgę sukalbėjom Tėve mūsų, bempt, bemptsugulėm ir puškavom.

Bemiegtant girkš atsidarė durys. Kažikasįėjęs tarė: „Na vaikai miegat, o ar nežinot, kadšią naktį bus Bernelių mišios, reiks keliauti įŠakėnus? Tai išgirdęs žvilkt pažvelgiau,pamatęs namo gaspadinę strapt stojaus ir sakiau:,,Gerai, motinėle, tojaus visi stirsime ir melsimėsatsispirdami. Motuzienė prasijuokė ir tarė:,,Privalgę vaikęliai stirinkit. Negi veltno taučijau, beregint pataukš išėjom su visą šeimyna. Naktį šventorei susiėjo no dešimtisvyriškių i vieną kruvą. Aš pajutau kažikąčiupnojant mano kišenę, capt už ranką nutvėriau, veiziu kami nebuvęs žydas, nieko nelaukdamas plaukš jam par ausį, takš par antrą,tirinkt trečią kartą, žydas bene pavirto. Kitivaikiukai bakš bakš sudavė jam su batųkulnėmis; žydas tečiaus tylėjo it nebilys, o išsprukęs iš mūsų rankų pabėgo.

Pradėjo varpai dzen dzen skambinti; išgirdęšmukš sulindom visi į bažnyčią. Mišias laikė pats labai geras ir nu parapijonų milymasklebonas Juzupas Januškevičius. Po tų mišių laukėm sumos, žirniai mūsų pilvuose nuseka. Povisam švikštu švikšdami šarpawom namon.Vos į kiemą įėjom pakvipo mums lašiniai:visiems sugrįžus padėjo mergaitės ant stalo didžiai skanią šiupenę. Paršo uodega biškį apkrimsta kišojo vidury bliūdo, ką aš regėdamas tariau: „,Dėl ko tai pats papuošimas bliūdouodega neciela? Atsakė tatai šunys bjaurybėsapkrimto.

Gaspadinę su gaspadorium pasvadinom užstalėj pačioj kerčioj, kaipo vyriausioj vietoj.Motuzienei teko pirmas dalykas su uodega. Valgant trakš trakš už ausimis traškėjo. Visųsnukiai riebūs paliko, galėjom eiti šeimynassamdyti. Pavalgę atsigėrėm gero alaus ir kaiponaktį ne miegoj klekst klekst sugulėm, kelėmėsateinantį rytą.

Atsiliepė Elzbietė: „Nu ir mes kelkimės, nespar daug ilgai šneki. Atsakiau: „Teisybė, motinėle, bet matai — žmonės parejūnai gieb daug meluoti, pri kurių ir aš prideru.

Penktas vakaras

Nors įkyrėjau matutei aš savo pasakomis,tečiaus vėl vakarui atėjus namiškiai susėdo,o aš šiai prabilau.

Antrą Kalėdų šventės dieną vieną vėl ėjomį Varputėnų bažnytėlę, išklausėm mišelių,o grįžę pavalgėm juodų vėdarų su dešromis,dar atnešė mergelės batvinių ir tuos paėmėm.Po valgių tarė gaspadinė: „Jūs papietavę tuojauseitat gulti, gana to, pogiedosma bernelius. Tuojaus Elzikė paėmusi Kantyčkas pradėjo sukurti, mes balsu pritarėm ir šaukėm: „Bernelitgimė Betlijoj”. Visus bernelius išgiedojom. Sukilę ėjom kaukš kaukš ritine mušti, o temstant sugrįžom i trobą.

Nieko netrukas pradėjo loti šunys ir kažikas brakšt brakšt į langą brazdinti. Gaspadorius prisikišęs klausė: „Kas čia?”. Atsakė: „Messusiedai blukvilkiai, argi rodą bernelį giedoti?”.Šis atsakė: „Roda, roda“. Tujaus įėjo keturivyrai, trys jauni o vienas senas žilas, pagiedojoStveikas Jėzau mažiasis ir tarė senis: „Sosiedai, atėjom pas tamstą ne gerti ne valgyti, bettamstą pasveikinti. Esi stiprus ūkininkas, gerassosiedas, dievobaimingas žmogus, dar manavaikui kūmas: tarp mūsų plikių gali vadintiskaralium, kaipo tarp aklų vienakis. Milym tamstą,nekartą susišelpiam, todėl sulauki tos didžiosšventes sveikinam tamstą drauge su gera moterim ir su gražiais vaikais. Tegul tamstą Viešpats ilgai užlaiko dėl mūsų laimės. Motuzaspasakė jiems ačiū ir pasvadino. Tulid vėlčinkt činkt i langą kiti blukvilkiai atėjo. Priimti pagiedojo paprastą giesmelę ir susėdo.

Motuzas atnešina cynos izboną alaus, irpadėdina su skleinyčiomis ant stalo, seniai alųplempė, o jaunūmenė pradėjo žiužį nešti. Sustoję į rinkę, vienas apsukuo skriedamas kam norint įbrukdavo žiužį: tas beregint čakščakš muši gret stovintį ir gynė apsukuorinkę. Muštasis žiužį įgavęs vėl pabrukškitam įdavė, o tas šalip stovintį taip patšmiaukš, šmiaukš raižė. Ir taip toliaus. Pavargę susėdom.

Be puškuojant tariau: „Nu dabar tu, Peliksi,būsi vilku, o Izydorius te gana aveles. Tujaus Peliksą kaip vilką įstumė į kertį ir sukrieslais užstatė it su tvora užtvėrė. Izydorius jiems ilgą ramentą sustatė dešimtį berniukų su mergelėmis ir sakė: „Ganau ganauaveles, vilką su ramentu nubadysiu, su šuneliais apsiundisiu. O tuo tarpu lig vakaro nebliks nė vienos, lig ryto nė pėdos”. Beregintžirkt atsisukęs tarė: „O tu, vilke, ko čia stipsai?”.Vilkas: „Ko tu nori, ar aš dėl tavęs avių suožiais nė į apluoką negaliu veizėti? Tu daboksavo avių — ne manęs”. Piemuo: „Ar tau ne gėda,bjaurybe, būti par visą amžių kraugeriu? Dėl kožmonės ir mano aveles be to apsieina?”. Vilkas:,,Jei taip tu su savo avelėms benesi už mane geresnis? Kas prarys: jaučius, paršus, paukščius, žuvis ir tas pats avis jej ne žmonės?O tavo avys kiek tūkstančių gyvų vabalėlių antlapų esančių sugromul. Tečiaus anos geras, oaš vieną papjovęs didesnis esmi kaltinikas. Taiptavo sūdas teisingas, kaip Šilalės asesoriaus,kurs išmuše žydą už tai, jog is skolos praše.

Piemuo vėl sakė: „Ganau ganau aveles”, betiššokusi iš kamaros i trobą mergelė tarė: „Motinėle, tavęs reikalau ir žad duoti sermėgelę”.Vos piemenį paėjus, vilkas capt vieną avelęužtvėre ir pasivedė. Piemuo sugrįžęs nebrandaaveles, verkė ir sakė: „Ai ai kami mana avelė?”.Vilkas atsakė: „Paskriejo gerti”. Mergelė antrąkartą iššokusi tarė: „Motinėle, tavęs reikalau iržad duoti terbelę”. Piemenį paėjus vilkas kitąpagavo avelę. Taip visas išgaudė.

Ant galo visi sušoko ant vilko čiupt gerai nutvėrė, brukš patraukė, benc išvertė irtakš takš mušti pradėjo. Vilkas girdi pirmucipt cipt cipt, paskiau vau, vau kaukė, antgalo strapt stojęs ir tabolai tabolai pabėgo,nė uodegos nebepalikęs.

Mums besivolioujant atėjo velyvas laikas: pavalgėm, pasimeldėm ir dūrinom gulti. Rytometą aš anksti kėlęs iškroviau savo daiktusir pradėjau siūti. Bet gaspadorius kėlęs tarė:,,Ką tai, meistreli, dirbi? Mes Kalėdų ir Velykųtrečią dieną švenčiam; negalėsi šiandien siūti.Atsakiau: „Kas bus, tėveli, ar galiu aš par trisdienas nieką nedirbdamas jūsų duoną valgyti?”.Motuzas tarė: „O kur dings meistras šventėmsužėjus”. Atsakiau: „Nu gerai aš už darbą niekąneimsiu”. Tą dieną į bažnyčią nėjom, giedojombernelius ir šenečia stumdėmės. Po pietų tariau gaspadinei: „Motinėle, ar neleistumi mumspašokti. Aš turiu skripičias”. Ta atsakė:,,Nu gerai spardikytės ir mano dukteris togieid be galo”.

Daugiaus nieko nebsakydamas išsiėmiau te skripičias ir pradėjau dzir dzir griežti. Beregintsustoję šeimyna Motuzų, o aš tariau: „Nu šokitšesnytį”. Vaikiukai byldu byldu spardės šokdamis, mergaitės tūpt tūpt tuptojo. Tiems bešokant keturios susiedų mergelės tarsi užuodusios atėjo. Pradėjau čirškinti Dūriną, visoskerčioje sustojo šoko ir sukos kaip reikiant. Pogeros valandos aš grieždamas ir pats šokdamassušukau: „Žyds degė degutą”, tojaus visi dainuodami pradėjo suktis. Kad nupluko susėdom.

Velyvam laikui atėjus, pavalgėm pasimeldėm ir sugulėm. Svetimi išvaikščiojo. Mergaitėms dideliai įtikau, geidė, kad nuo jų niekuomet neišejčiau.

Šventėms praslinkus siuvau atsispirdamas.Darbą pabaigęs taisiaus eiti toliaus be užmokiesčio. Motuzas vienok įspaudė man rublį įranką. Nuėjau i Kurtuvėnų parapią i Užkalnės sodą pri Antono Povilaičio.

Čia darbą gavęs siuvau be atlydos. Tiktaišventei Trijų Karalių atėjus sugrižęs iš bažnyčios, ryžaus pabraiti. Susėdo pablaku Povilaičio vaikai: Adomas, Mykolas, Antanas; dukterys: Teklė, Elzė ir Agatė. Man pirmam kliuvoŠešką gaudyti: Adomas čakš suriežė mangerai par nugarą, bet spėriai sugavęs žiužį sėdaus ir kitų nugaras tvinkt dailinau.

Sukilus gaudėm lapę, kuri bavo viena mergelė. Aš trobos asloj stojęs tariau: „Žinot kąsusėdo, par nelaimę, įjunko pri mūsų lapė:išpjovė žąsis ir vištas; reikėtų ją sugrobti”.Mikolas klausė: „Kokia yra lapė?”. Atsakiau: „Lapėyra nedidi, tur tėvo snapą, akis plačias, ausisstačias, dantis it vargonus, bet landžius it yla,nagus iškumpusius, uodegą ilgą it šluotą. Vienok kartais apsidaro it mergelė. Mikolas atsiliepė: „Aš tokią regėjau šmižinėjant troboskertėj, užstalėj. Ej nu pabrukš gaudikim!”.Lape šmurkš po lova. Visi sušuko še šemes regėjom, lyskit po įtiestuvę. Palindusiemčakš įkando. Tai ai ai sušuko! Ir sakė — ej,štiš tu laukan. Kitam lendant sprakt įspyrėį galvą — tas capt sugrobė lapei už uodegą,bet ta ištraukusi blikš pasirodė po stalu. Apnikta purst, braižė it katė, sugauta klapst klapstsu dantimis brazdina smeigės kamštį ir tarsiapmirė. Visi ki ki ki juokės. Bet lapė staigaatgijusi, strup stojos ir pataukš pro durisišspruko.

Visiems beilsuojant, aš atsiliepiau: „Paklausykit, susiedai mano dainelės, parašytos metais1832”. Visi atsakė: „Nu gerai gerai klausom”.

Dainė

Palik sveika mylimoj, pabučiuok ant kelio *Joju greitai su kaimynais, mušti neprietelio, *Nesjau atein tikri Lankai po valdi Gielgudo * Nebišeisma iš Žemaičių, jau mes gyvo Gudo.

Tai ištaręs juodą arklį, pentinais suspyrė *O mergaitė nors verkdama jo drąsumą gyrė *Jok sveiks tarė jaunikaiti, duok Gudams pažinti * Jog Žemaičiai ne duos veltno savo žemės minti.

Jaunikaitis dar du kartu ant jos žvilkterėjo *O mergaitė jau daugiesni, ano nebregėjo * Jodamas greitai su draugais, par kalnus par krūmus * Povandenėj gird šaudymą išvyst jauir dūmus.

Kaip tikt anus Šymanauskis, atjojant pamatė * Prijėmė visus meilingai ir i karę statė *Muškitės tarė vaikeliai, už jūsų luošumą *Nesigąskit neprietelių, nej anų dauguma.

To išklausę puolė kartą ant Čerkiesų būrio*Tujaus eiles jų sumaišė, vyresni nudūrė * Paskiaus kirto, pjovė, badė; iš šaudiklių šaudė*Kur tiktai Gudą pamatė į kalinį gaudė.

Tuo kartu jau prasidėjo pati tikra karė *šaudė maskoliai ir lenkai, vėl šaudikles darė*virpėjo žemė nutrenksma, nu baisios strošnybės * Saulės šviesybė užtema, nu dūmų daugybės.

Virta kupitoms maskoliai, kūnais žemę dengė * vieni negyvi gulėjo, kiti amžių baigė *Bet ir mūsų daug kareivių ten užmerkė akis *O vardus jų ir pavardes anūkai apsakys.

Nuog pat saulės tiekimo, lig pat pavakarės*Nepabaigė dar šaudymo, nepabaigė karės *Bet jau lenkai šaudydami ant Varnių patraukė*Kur ties karčemų Gomalų ant maskolių laukė.

Čia kėlės puškas užslėpę vienkartu iššovė*O taip daugybė maskolių čionai galą gavo *Paskui Varnius parnakvoj, gelbėtojai mūsų *visi kartu pasitraukė ant rubežiaus Prūsų.

Jaunikaitis milymajai, grometą parašė * Kurioje aną žegnojo, ir palukas prašė * Einu jauį Prancūziją — turi tai žinoti * Palauk biškį vėlsugrįšiu, jūsų išliuosuoti.

Pabaigus mergelės apšoka mane tarydamos,melsdamos: „Išrašyk mums tą dainelę ir išmokgaidas, nesgi mes galim pripusti it daržinę, betnesugebam išrunguoti”. Aš vis tai padariau.

Atėjus nedėlės dienai aš užsigeidžiau Kurtuvėnų miestelį paregėti ir drauge su dviemvaikiukais nuėjau. Miestelį radau mažą nevertą mano kelionės, bet bažnyčią mūro labaigražią galinčią papuošti ir didelį miestą. Abrozdai verti bažnyčios, už vis Šv. Jokūbo didžiamaltoriuj patalpintas man patika. Tuo tikt negerai, jog drėgna bažnyčia juos gadin. Žmonėsgiedojo, bet ne visai tesutina. Ryžaus parašytigiesmę Šv. Jokūbui, kurią paskiaus ir parašiau.Sumą laikė klebonas Juzupas Wojtkevičius,mažas kaip bitelė, sudžiuvęs Kaip svirplys. Pamokslą sakė altarista Pranciškus Baracevičius, kurio ilga nosis, o galva gera.

Sugrįžęs pas Povilaitį pabaigiau darbą irėjau toliaus, todėl ir mes eikiem gulti.

Šestas vakaras

Pakviestas nu Mikalojaus Butkaus ūkininkoKuršėnų parakvijos Višdergių sodo, nuėjaupri to žmogaus ir gavau darbą.

Man besiuvant sugriuvo Butkienė: Butkuspaskyrė kūmus ir išvežė gimusį sūnų krikštyti į Kuršėnus. Pats Laucevičius apkrikštijo ir žadėjo dar i krikštynas atvažiuoti. Butkus pakvietė susiedus, jų moterys atejdavo netuščios, bet kaip bitelėsratuotos. Viena atnešė varškę, kita keletądešimčių kiaušių, kita sūrius; o kožna Butkausvaikams suteikė keptas pyragų varnas, ar kukulaičius su keturiais ragais. Vaikai laukė jųateinant ir dabojo kiek gaus varnų, ar bus tomsakys iš anglies išspaustos.

Antrą rytą atvažiavo dzekonas: visi svečiaisa džiaugsmu lig vartų išėj priėmė svečią, visijo rankas bučiavo. Įėjęs i trobą tarė: „Pakajus tiems namams ir visiems juos gyvenantiems.”Butkus bučiuodamas jo ranką atsakė: „Ir tamstai,geradėjau”. Tujaus ir aš brukš prisiartinęs,pasisakiau, kas esu ir tariau: „Tėveli, pagiedosiu naują giesmelę, kurios šitai turiu išrašius”.Dzekonas atsakė: „Nu gerai sukurk jau”. Pradėjau giedoti gaidą Linksminkit dangų.

Giesmė vaikui užgimus

Šitai užgimė naujas tarnas Dievo * Kursbus patieku motinos ir tėvo. * Bažnyčia Dievopriėmė už sūnų * Apiplaudama pri krikštąjo kūną.

Nebus stipresnio už jį kataliko * Nes visusdarbus piktoje paliko. * Nors gyvenimą vostiktai pradėjo * Tečiaus padoriai, elgtis pri*žadėjo.

Stovės pri žodžio, galim tam tikėti * Papiktinimų negalės regėti, * Nes ėvai vaiko yradori žmonės *Išmokys sūnų Viešpaties malonės.

Draugi sa tėvais ir mes pasidžiaukim *Nes jauno žmogaus pasaulėj sulaukėm. Amen.

Tą giesmelę giedant Dzekonas girdi neišaukąs kar, kar, kar niuniavo; bet aš giedojauaiškiesniai nekaip gaidys kakariko. Žmonės išmanęs tarsi tyčiodamies sakė: „Jau tik, meistreli,galėtumei gerai šaukoti rožančiu bažnyčioj arpri jos durų su ubagais. Aš tokį tabokąšniukš užduotas prasijuokiau ir nosį suraukiauit naginę. Susipratau manęs paprotį ivedąs,kurs ne visiems tepatinka.

Dzekonas pavalgęs pietus pradėjo taisytisvažiuoti: visi svečiai subruzdo ir išleida kaipodidžiausį svečią už vartų.

Atsiliepė Elzbietė: „Bet apsakyk veikalus žmonių tos srijos kurią parėjai.

Atsakiau: „Gerai, matušėle, tojaus pabrukš,nežinau tiktai, ar viską sugriebsiu, atminsiu irapsakysiu. Parakvijose: Telšių, Luokės, Triškių, Tyrkšlių, Užventės, Šaukėnų, Viekšnių irKurtuvėnų; tur žemę gerą vadinamą juodžemiu. Smilčių yra parakvijose: Luokės, Tyrkliųir Kurtuvėnų; balų yra parakvijose: Triškių,Raudienų ir Viekšnių. Medžio užvis tur parakvijos: Triškių, Tyrkšlių ir Kurtuvėnų. Žmonėsar žemę su žambiais mažais negerais, naujų visoj Europoj ivestų nepriėm. Eketės tur medžiosu gelžies virbalais. Ar ir akėjo ne vien vyrai, bet ir moteriškės. Rugius, javus ir šienąpjaun su dalgiais pačiais tikt vyriški. Su pjautuvais pjaun tiktai pupas. Vyrai daros su sermėgomis myli, su liemeniu siūtomis. Moteriškės riedos papročiu žemaičių su striukėmis,sijonais ir kvartugais marginiais pačių austais.

Vyriški Viekšnio, Lackavo ir Laizavosparakvijų įsimanė siūdinti sermėgas išeigas,su apykaklėmis, karvošiais ir kišenėms bliso.

Kojos aun visose minavotose parakvijose sunaginėmis, turtingi tiktai batus nešioja. Eidami į bažnyčią apsidaro gražesniai ir nešas moteriškės kurpes, o vyriškiai batus. Su tais apsiaon atein į miestelį. Po visam vėl išsiaun.

Čėdij paprastai: kopūstus, botvynius ir roputines, bulvių šie daug. Valgo džiuvusią mėsą,kiaulių daug laiko. Pasnikas stipriai užlaiko.Žuvies negaudamis, perk silkes. Vieroj kataliko yra stipri. Žmonių nekatalikų čia nėra.Žydus tiktai visur įvysa.

Pirma viskupui ir kunigams draudžiant visibuvo blaivi, arielkos nė ragauti neragavo, nugis jau (1862 m.) atsirado ir gerančių.

Žmonės karališkiais vadinami, užvis parakvijos Viekšnio ir Triškių didžiuojas, tankiaikišas į nesavo reikalus, geb provotis, nesuprant gautos valnasties ir tarės viską galintys daryti.

Bet jau grįškiem vėl pri Butkaus. Krikštynoms ir mana darbams pasibaigus gavau užmokestį. Butkaus sūnus Izydorius palidėjo manelig Kuršėnų, ėjau kiaurai par Šiaulius i Ligumų parakviją ir paklovao į Stačiūnų sodžiųpas Antoną Zaječkauskį. Čia pat gavaudarbą, siuvau par keletą nedėlių.

Besidarbuojant sunkiai susirgo artimas susiedas Jonas, žmogus padoriai gyvenęs pusamžis,turįs moterį ir vaikus. Jo pati parvežė kunigąiš Stačiūnų Baranauską ir daktarą iš Šiaulių,bet tas nieką nemačijo. Ligoniui kaskarts silpnyn einant, viena davatkėlė skaitė Pravadniką.Sergąs nedaug tegirdėjo, nes jau žmonių nebepažina. Kartais oj, oj, oj, oj aitojo, kartaiskniost tarsi pakirda, ir trakt, trakt rankas traukė. Kad gėrė klukš, klukš vanduo tarsi i kubilaitį krenta. Kartais tarsi puokus su dam pirštam nu savęs lasė. Dar namų šunyss parvisą ligos laiką vau, vau kaukė. Vis taireiškė artimą smertį: kaipogi ir numirė.

Vos tai išgirdau, dinkt atėjo man į galvąpasakyti pamokslą kūnuj išnešant. Išsiklausinėjau apie numirėlės darbus ir briešt, brieštsurašiaus, ką sakysis. Išnešinoms kūno atėjus, aš tyc ten besąs... Grabą išleidęs bemptįdėjus, aš stipt į tas įšokęs, persižegnojau iršiaip prabilau.

Geriems žmonėms smertis daiktu geru *Ir galu žmoguj vargų ir ašarų * Akisu Dievopastatys * Kur Dievą garbins ir matys.

Šitai tarėm ir pakastuvės, numirė gerasJonas. Smertis jo, pargandino mumis visus;nes atsitinka nelaiku, vos pusei ąmžiaus. Gailės jo moters, gailės vaikai našlaičiais palikti,gailės ir visi sosiedai. Dėl ko tai gailės? Dėl to,jogei moteriai buvo geru vyru, su kuriu niekuomet nebarės; gailės vaikai, nes dėl jų buvomaloniu tėvu; gailės sosiedai, nes buvo padoriu ūkininku, lipšniu susiedu ir išmintingužmogumi. Gailės dar dėl to, jogei nūstodamiJono, pritruks gero paveizdo dėl savęs. Pasakykit patys čia susirinkę į laidotuves, klausytojai, amžinatilsi Jonas ar įvedė kurį iš jūsųį karčemą ir apgirdijo? Ar namuose savo čiastavojo kurį lig girtybės? Ar pasavino bentmažiausią svetimą daiktą? Ar leidžia galvijussavo i svetimą rėžį? Ar pažyčiojęs nu ko pinigus neatidavė? Ar algą šeiminystėms susuko ar nutraukė? Nieko to nedarė, nes buvo geru kataliku. Arkliai jo į Šiaulių turgųnuvažiavus neskambino su dantimis lig išvakariui, nes arielkos negerdamas, vos pabaigęsmieste reikalus grižo namon. Neužkliuvo jokumelės nė prie vienos karčemos; nes ta nedora namų nelankė. Kurs pavargelis į jonamus atėjęs, negavo duonos abrakėlės ar sujos miltų? Kuomet Jonas rinkliavą ir padotką neužmokėjo, kuomet su kuo provojęs? Žodžiusakant, gyveno amžinatilsį Jonas kaip pridergyventi geram katalikui. Tokiam tai žmogui,kaip sako giesmė muša smertis yra daiktugeru, galu vargų ir ašarų. Toks stosis akivaizdoj Viešpaties ir džiaugsis Jį regėdamas.

Teisingai tadgi jo visi gailėdamos su atduksia sakom: „Amžinatilsį jo dušelei”.

Nors kaip žinom numirė Jonas su kunigu irsa šventais sakramentais: tečiaus idant darbaijo kaipo žmogaus nekliudytų dušelei įeiti į amžiną atilsį, nor jums, geri susiedėliai, paskutinįkartą pasakyti su Dievu. Iš tos priežasties šitai par lupas mana sako: „Visu pirma sudievu tau, gera moters mana, su kuria dešimtį gyvendamas metų, laimę ir nelaimę dalijaus. Su Dievu jums, vaikai, kuriuos mylėjau ir norėjau išauginti į gerus žmones. Sudievu tau šėimynėle mana, kuri ištikimai man tarnavai. SuDievu jums, susiedai, su kuriais be barnių gyvenau, o jej kurį kaip užrūstinau, meldžiu jūsųdovinokit; nes ir aš mirdamas nė ant vienonepykau.

Jej kuomet galvijai mano, iššoko man nenorint i jūsų rėžį, atleiskit; nes ir jūsų gyvuliaiį mano javus ir pievas įbrido. Šitai paskutinįkartą sakau jums su Dievu. Jūs manęs sugrįžtant nebsulauksit, bet aš jūsų ateinantsulauksiu. Miriau pusiai dienų mano, ir jumstaip gal atsitikti; todėl gyvenkit pagal įstatymusšvenčiausios vieros katalikų; nors jumis kaipŠv. Lauryną, kurį čia Stačiūnuose garbinam ugnimkepta, nepameskit vieros. Nes atstodamis nukatalikų, būste tikrai prakeiktais. Taip saugodamos viso pikto, pakliūste i dangų ir su manimpasiregėste, ką duok Viešpatie. Amen.

Kalbą pabaigęs šmukšt nuslinkau nu šlėdžių ir palikau visus beverkiančius. Rejkėjojau vežti kūną: bet šitai naujia kliūtis. Du gražių arklių pakinkytų, girdi žvilkt, žvilkt apsižvalgė, knarkt knarkt knarkčiojo, ausis šastšast skiautė ir nėjo nė iš vietos. Važnyčiasu votegu plaukš, tiaukš tiaukščiojo, švikštčakšt anuodum par šonus uždrožė; arkliai šokinėjo, bet nė trupučio netraukė. Aš tai regėdamas klausiau: „Kieno tuodu arkliai?”. Važnyčiaatsakė: „Mirusiojo Jono”. Dar aš: „Be ne mylėjojis didžiai arklius??. Važnyčia atsakė: „Oj mylėjo”.Tariau: „Šitai yr priežastis, arkliai ji užuodęnenor savo gero gaspadoriaus išvežti. Kinkykit laukon, sulaužys dyšlių ir įkinkykit svetimusarklius”. Vos tai padarė, beregint išvažiavo, ogiedotojai šaukė: „Susimilk ant mūsų Dievemaloningas”. Numirėlį išvežus namai palikstušti ir nuliūdę, ko aš nenorėdamas regėti,grįžau pri Zaječkauskio ir dirbau savo darbą,pabaigęs gavau pinigų ir kioblinau toliaus.

Iš Stačiūnų sodžiaus išėjęs sijkiau Pakruojoparapijos ir pakliuvau į Narkūniškių uličią, betčia darbo nedasiklausęs keliavau į Pasvalio miestelį, pas ūkininką Šenterį, kurs reikalavo kriaučiaus. Dvejetui dienų praslinkus mano gaspadorius pakėlė atminimus, nes jo motina tamilaiki buvo mirusi. Šenteris su sūnumi Kazimieru ir su visa gimine į bažnyčią ėjo, aš taipogi niešinaus. Kunigai giedojo ekzekvijos,bet aš matydamas kleboną Lileikį neįšaukant, prikibau ir drauge giedojau. Kad pasimeldėm namon sugrįžom, Šenteris davė gerus pietus.

Tujaus kami nebuvo pradėjo eiti pas Šenterį miestelio ubagai: viena spitra kitą vienakįvedė; antras klišis kluklupt, kiuklupt raišdamas vilkos, trečias neregąs virves turėdamaskeliavo, ketvirtam su kaltūnais aptekusiam greitai einant, kaltūnai ant glvų it virvgaliai vadaliojas, penktas vienkojis su dam kriukium beidamas, šiukšt paslido, babakš išvirto ir takšį klaną įkrito. Sveikesni vienok ubagai up,up, sakydami pakėlė ir pastatė ant vienos kojosit žąsiną žiemos laiku. Kita boba su trimisvaikais vedina plušėjo. Visi plėkš plėkš*sudeda ant pamatų ir pradėjo giedoti be kokįsutikimą. Vienas miau miau it katinas miauzgėjo, kitas ve, ve it veršis rėkė, trečias boa,boa it jautukas baubė, dar kitas kiar, kiar itviščiukas kiarkčiojo, dar kitas ga, ga it žąsinas krikštavo. Aš tai girdėdamas nebišturėjau, išėjęs tariau: „Meldami, taip giedodami namiškius išbaidyste. Palukėkit truputįaš jums pagiedosiu naują ubagų dainę. Visiemsnutilus šiaip sukūriau.

Ubagų dainė

Gaida kaip vardon Tėvą galingiausią.

Aš negimiau, praščiokėliu * Ir palikauubagieliu * einu par svietą melsdamas * Geradėjus, garbindamas.

Kad manęs žmonis nemato * Aš turiu gerą sveikatąvisi sąnariai yr tvirti * Galėčiau ir darbą dirbti.

Kaip tiktai žmogų sutinku * Beregint raištįužninku * Sermėgėlę turiu menką * Ir kiekgalis susilenkiu.

Su dviem lazdom tuokart rėmuos * Ir botagądabar imuos * Su kuriuo šunis įplakiu * Kadaaplink einant taku.

Su naginėms kojas aunu * O kartais ir batus gaunu * kepurėlę turiu dailią * Siūtą išsenos kutkailės.

Terbų turiu didžią gaują * Penkias senasšeštą naują * Senosios iš nuošukinio * Naujojyra šikšninė.

Šykšnas yra pasamonai * Užvid man anosir ponai * Vario sagtai spind iš tolo * Kaipžvagiždės pri jenerolo.

Turiu dabar vežimėlį * Gražų arklį ir par*šelį * Kada nebnoriu vaikščioti * Galą dailiaipavažioti.

Kaipo vaikas tikrai štarkus * šaukiu *stipriai par jomarkus * Dėkit bent duonos kruopelį * Į mano šikšnos maišelį.

Taip služnai apsčiai gaunu * Jog visas terbasprikraunu * Sa duona arklį maitinu * Ir paršelį atkutinu.

Į namus kur įvažiavęs * Ar laįinių brizągavęs * Verdu skanią kankolinę * Arba rūgščiąroputinę.

O kad paršelį paskerdu * šiupinį tirštąišverdu * Dabar ant tų riebių pietų * Daugelubagų pakviečiu.

Pavalgęs galiu atgulti * Ne rūp man artinei kulti * Miegta kiek vien širdis vadin * Oniekas manęs nežadin.

Teipo vis kan manij klojas * Mergės manimi dabojas * Žadu vesti sau pačią * Raudoną gražią Agatę.

Tegul didi ponai pučiaas * Ir žmonės turėtųbatus * Aš norint esmi mažesnis * Tečiausuž juos laimingesnis. Amen.

Ta mana dainė ubagams nevisai tepatinka,todėl ir nenorėjo jos išmokti. Buvo ubagų itrys dešimtys, kuriuos visus gra Šenterienė išmeldė. Pratįsus mano kalbai, visi pradėjosnausti; todėl sakilę ėjom gulti.

Sekmas vakaras

Visa ta srija, prasidedant nu Ventos ir Dubisos lig Laivenos ir Mušos upių yra ligi bekokių kalnų. Žemė yra labai gera: tiktai lietuotu metu prapul rugiai ir javai; nes vanduonetur kur nutekėti. Žmones ar žemę su mažais žambais, eketes tur padirbtas iš paties tiktmedžio be geležies; su kuriomis niekuomet negaljuodžiame gerai išekėti. Šie visokius javuskviečiai arba purai čia užder. Ratus tar labaitrumpus įnykus su kampu. Vienam žmoguiatsisėdus antram nebėra kur sėsti.

Išmanė tokius ratus dėl atbuvimo lažo, nesdabojo, kad arklų savo par dang nenuvargintų.Dabar lažo nebesant, reikėtų, kad imtumės protoir dirbtų didžius su dišliu sa dam arklus traukiamu. Iškada paties žygio; nes į jų ratustiek tegul įdėti, kiek geras vyras galėtų panešti. Ratu vienok su vienu dišleliu šaliaprikergta, su vienu arklu važiuojamų netur.Žiemos laiku važiuojąs su rogėmis, su vienašalia esančiu dišleliu.

Vyriškiai vasaros laiku dėvi brilas iš vilnųnuveltus. Žiemą tur kepures šiltas ar ausitasar lenktinėles. Sermėgas tur rudas sa liemeniuir su stačia apykakle siūtas. Žiemą kailinius velkpo sermėgą. Moteriškės dėvi tokias pat irtaip pat siūtas sermėgas. Galvas apriš su skepetais, kariuos tikt antsklėst bet nevisur. Visikojas auna su vyžomis. Yra dievobaimingi, geri,lėti, o tankiai ir turtingi. Vadinas, paprastainu Šiaulių miesto Šiaulyčiais. Parakvijose artesnėse Dubisai ir Ventai grinyčios yra šviesossu langais tiktai be kamino. Parakvijose artesnėse Laivenai ir Mušai yra tamsiaus. Langeliaiyra maži iš stiklo ar su lentelėms užstumamėms.

Žmonės tos srijos netur pirčių, o daugel vietose nė apie dėl įsiplaukimo, todėl yra juodi,sa prakaitais parmerkti. Mergaitės pagaliaus išein šieną griebti, su juodais neplautais marškiniais, bjauru ir veizėti. Linkiečiau šiaulitėmspadirbti kožnai sodžius gražius su langais pirtis,ir eiti į tas bent nedėlioj kartą. Sakiau nekuriems tai, bet nepaklausė.

Dar negana buvo man kelionės. Pabaigęsdarbą Pasvalėj nuėjau į Davienus, įlindau i koplyčią ir karštai pasimeldžiau prieš stebuklingąKristų Jėzų tai stovintį. Išėjęs sutikau stiprųvyrą ir tariau: „Tėvai esmi kriaučius, beneturėtumi darbo?”. Tas atsakė: „Aš esmi Pyragistos uličios ūkininkas, ejkš pri manęs rasi irgausi darbą. Nuėjęs ėmiau mierą visų vyriausiai dukteriai ir siuvau jupilėlę.

Čia man besiuvant atvedė katalikai meškinikai dvi dideles meškas; vaikai su šunimistujaus susirinko. Meškinikai putė trubą, šankina meškas, o paskiaus įdavė meškai savokepurę, kuri su dviem kojom atėjusi, meldė nuPyragio, grūdą duonos ir pinigų. Visa to pobiškį meškinikai gavę; nešinos toliaus. Nekokių burtų nemislyti nemislijo daryti. Tokstai meškų vedžiojimas nieko pikta nedaro.

Vieną sabatos vakarą tariau vyresniajai dukteriai: „Ar žinai, kad artėj Užgavėnės, būt geraipasilinksminti; aš moku griežti, paklausk motinėlės, ar leis? Duktė tojaus šoko pri motinosir klausė. Ta atsakė: „Na gerai reik susiedųjaunūmenę pakviesti. Duktė beregint išsiuntėtarnaujančias mergaites. Tuo tarpu aš pradėjaudžirzginti. Sustojo trys dakters ir šoka taipvadinamą šijną. Susirinko aštuoni vaikiukaiir šešios mergelės; „Klausiau, ką šoksit“.Atsakė Anginą. Man tą griežiant spardėsvisi kiek tinkami, vaikiukai vos grindų neišmušė su kulnėmis; nes visi buvo batuoti.

Pailsi sėdos: tuo tarpu viena mergelė atėjusi tarė: „Pagriežk mums Marcelės tancę šoksmabe vyriškių. Man džirzginant šokinėjo šešios mergelės gan ilgai.Toms pailsus vienas vaikinas man tarė: „Kadmergelės šok vienas ir mes vieni pašoksma;pagriežk mums Spilgą. Man pradėjus tądžirzginti sustojo penki vaikiukai: vienas tosspilgos ieškojo, o keturi stovėjo. Ir taip pakarčiu šoka.

Tiems šokinėti apkiriejus: sustojo trys mergelės, kurios už rankas susikibusios šoka taipvadinamą Žydelkėlę.

Apsistojus du vaikinus padėjo kryžiškaiant grindų du šakalius ir šoko tancę vadinamąŽyrklės.

Ant galo visi kartu sustoj šoka podušečką.Pailsus gera Pyragienė davė večerę ir išleido svečius namon.

Labai įtikau Dovėnų jaunūmenei, kuri manęs ir išlejsti nebnorėjo; tečiaus darbą pabaigęs keliavau toliaus. Užėjau į Remejkių uličiąVabalnikų parapijos, bet darbo negavęs, leidaustoliaus. Nutraukiau į Skapiškes parapiją irką siūti radau pas Svilą Kreipčių uličiosgaspadorių.

Atvykau čia patemi įkaitimi Užgavėnių panedėlėj: tą dieną niekas nekliudė darbuotis,bet uterniki vos ne nu pat ryto pradėjom voliuotis. Graži Svilienė iškepė blynčius, valgėm;paskiaus davė šiupenį ir tą parėmėm. Pavalgius aš dzirzginau su skripičiomis, Petronėlė ir Mariona dukterys Svilos, tuojaus pradėjočiupčioti ir šokti, pristoję sūnus Karolius. Beregint tarsi užuodusi uličias jaunūmenė padaugina kruvą šokančių. Pirma šoko Blusą,paskiaus Svirplį, dar paskiaus Valcių ir apvalecių.

Vakarop šunims didžiai loti pradėjus pamatėm būrį jaunikaičių su vaikais bevejantį Morę.Kurs tiktai vaikas pri Morės prisartina tas gavo benc par šoną su spragilu. Išėjom tokiųsvečių sutikti, Svilas pamylėjo vadovus Morėsir išleido.

Tiems išvažiavus atvyko ožys su dideliaisragais, drauge su juomi buvo Giltinė apsivilkusi su išverstais kailiniais, plaukai jos buvoiš lino padirbti, burna uždengta su kutkailu,skilės akims paliktas, barzda baisi iš arkliouodegos, uostai iš paršo šerių su dervu prilūpų priklijuoti ir ilga uodega iš virvės. Tomsgrinčioj besisukant kištįkišo ilgą savo snapą Gervė ir kivikš cypti pradėjo. Vaikai grobstėgervei už snapą ir ki, ki, ki juokės. Ką ašregėdamas pradėjau griežti. Tuojaus gervėsnapą savo brukš, brukš, babakš, babakšpuošdama įniko šokti, ožys taipogi pakeperststrastrapi ėmė šokinėti, o giltinė su savo draugais šokdama dainavo „Ej opsa, opsa, opsa:krisi nešokantis žiopsa”. Oj, ipsa, ipsa, ipsa;visi nešokantys vipsa. Taip lig pusnaktiesbjauri gyvuliai voliavę išėjo i prišinikę, pamėtė apdarus, pavirto į žmones ir sugrįžo įgrinčią. Ant galo riebiai pavalgė, klukš, klukšalaus atsigėrė; grižo namon.

Ryto metą šeimyna Svilas kėlė neišmiegosi.Viena mergelė Skapiškės bažnyčioj buvusi,parnešė pelenų šventų žiupsnį, su kuriais gaspadorius apsūdė visų galvas. Sulig tuo kartune vien žmonės, bet ir mano skripkas lig Velykų tylėjo.

Ašmas vakaras

Pas gerą Svitą besidarbuojant, pakvietėmane į Skapiškės miestelį drūtas ūkininkas Venclavas, pri kurio gan ilgai siuvau.

Čia man bebūnant meškininkai katalikai atvedė vieną didžią, antrą mažą mešką: bet jogeibuvo gavėnia, todėl meškų netancina. Tiktaisu savo patrūbočiais pagiedojo giesmę Atminkkrikščionis, ką Jėzus kentėjo, gavo dovanasir išsivedė toliaus.

Nu Venclava išėjęs traukiau lig Rokiškėsir gavau darbą pri ūkininko Mickaus. Viskasklojos: bet gavėnia girdi įkyrėjo, nesgi žmonėsRokiškės negaudami žuvies, par visą gavėniąvalgo: pupines, žirnienes, bulvines ir grucę.Visus tus viralus balten su pienu kanapių.

Verd bulves apvales, kurias valgo su druska,arba dažą silkių saldžią jej tos gauna. Kartaisbuvęs nuluptas ir sugraižytas į ritinėlius, ded įkatilaitį, įmet apsčiai druskas su cybulėms, apočsu bliūdu ir šutin be vandens. Taip virtas bulves yra gardesnės. Verd taipogi žiūrę, kopūstus sa grybais džiūvusiais ar su žirniais ir batvinius su pupomis. Nekurios geros gaspadinės,tur slėktas rudmieses: kitos perk silkes ir aliejųiš kanapių ar iš siemenų spaustą. Tą virinsu cybulėms, pil po truputį į valgius ir tuopaskanin. Tokį aliejų valgo taipogi su duona:kartais iškep pampuškas aliejuje, bet ta neduod šeimynai; nes jau skaitos už brangų valgį.Sukruša kanapius, kiep su tais kepaišius.Verd taipogi košes iš miltų, kuriuos valgo arsu aliejum, ar su kanapių pienu. Kartais duonosmažus kukulėlius iškepusios, pjaun pusiau, apsuda su druska ir su kvynais, paskiaus vėlkiš į pečių ir sudžioięn. Tie sakoriai yra gardus užvis su du valgant; bet reik turėt gerusdantis. Regėjau vieną senį kurs triaukš, triaukštokiu sukorius bevalgydamas, prarijo savo dudantis. Likusį šmotelį brinkt pamatė ant staloir tarė: „Kad jūs prapultumėt, aš ir liežuvį savoprarysiu, ne vien dantis.

Jej kuomet gyventojai prigaun žuvies iš kurarba perk silkių; tada jau yra Velykos. Pieno, olabiau dar miesos gavėnioj nieks nerėgi. Vaikai pagaliaus bent šešių, septynių metų amžiaussavo turintys; nebnor su pienu valgyti. Nė ligonių negal priversti idant įžagtų. Toks taipasninkas man įkyrėjo, nes čia Palangoj ir Klaipėdoj, kaip žinot, žuvis Stintinės užvis man tinka.

Rokiškėj būdamas vaikščiojau į bažnyčiąužvis šventomis dienomis, ėjau pagaliaus ir spaviednes obet klebonas didžiai nu žmonių mylimasViktoras Rasteika, baisiai man galvą ištrinka.Paėjau girdi sušiles it pirtyj buvęs. Kad anamšalt būtų! Prisiartina verbų nedėlia, eidami įbažnyčią prisirinkom: kadagio, bruknio, žalių laumės šluotų, ažuolų šakų su pernykščiais lapais, blendžių ir karklo šakelių su avelėms. Tasvisas pašventinom. Vaikai paprastai turėjotikt žilviečius. Po mišių išėjom į šventorių:vaikai girdi kits kitam šmiaukš, šmiaukšpar nugaras čaižydami sakė:

— Ne aš mušu, rikštė muš * Patol muš,kol suluš * Už nedėlios didi diena * Palinksmins, kožną viena.

Būk toks pat, kaip buvęs * Būk sveikas,kaip žuvis.

Ar visur toks yra paprotys, nežinau.

Didžiosios nedėlios seredoj, ketvergoj ir petnyčioj, kunigai gied ar kalb ilgus poterius bažnyčiose, kuriuos pabaigia, benc, benc muš suknygomis į klaupkas ir ein namon. Vaikai taižinodami lig laiko gaun lentelę, su skyle dėlįverimo virvės reikalinga; ant lentelės išrašosu kreida ar su anglim silkę; vienas velk tąlentelę apsukuo bažnyčios, seredoj tikt vienąkartą, o kiti čakš, čiaukš plak su žilvičiaissilkę kaipo jau nebreikalingą. Ketvergą velkda kartą plakdami, o petnyčioj tris kartus.Bet ir tą paprotį nevisur teužlaikę.

Dar po užgavimo varpų, vaikai o kartaisir paaugę tarnai bažnyčios parein namus sa klegetkomis: tas klaklakš, klaklakš brazdindmis ar dzir dzir tarškindamis, meld dovanų;gaun pinigų, kiaušių ar pyragų Velykoms.

Vis tai užlaikė vaikai

Kad geri buvo laikai.

Didžiojoj sobatoj Mickienė kepė pyragus, miesą ir dažė kiaušinius. Vaikai laižydami veizėjo į tuos skaninius; tečiaus ragauti nedrįso.

Pabaigęs darbą kad ketinau iš Rokiškėsišeiti; Mickus nenorėjo man ažmokėti. Vospar didį vargą kiek tiek išgavau ir išėjau paršventes į Panedėlio parapiją pas ūkininką Rymkūną. Čia radau jaunūmenės šiokį paprotį.Nu ryto girdi užvis vaikiukai, vaikščiodami su vandeniu laistė rankas gaspadorių ir už taireikalavo velykaičių. Ir be to šlokš, šlokššlakstė vandenį ant mergaičių, o sušlapinę ki,ki, ki juokės, nes tos kaipo šventa diena padoriai apsidariusios čežėjo.

Rymkūną aplankė Krasauskiai ir kiti susiedai. Jaunūmenė dirbo supines ir supavos.Trečią dieną šventindami linksminos. Šeimynasu vaikais iškasėsi duobelę ritinėjo kiaušinius:kurio kiaušinis ritėdamas užgavo kitą duobelėj esantį, tujaus vaikiukas ritines atimdavo.

Ketvirtą dar dieną ledų dienų vadindamisnedirba darbo; todėl suėj į grinčią šiaip rovėridiką. Daugėm pablaku susėduss, vienas lazdu jodamas išėjo iš kamaros, sakė „girkš”. Kitas klausė: „Kas čia varsto dvaro vartus?”. Raitorius atsakė: „Aš, ponaitis kiburkštaitis”. Kitas:,,O ko rejkalausi?”. Raitorius: „Ponia užsigeidėRimo ridiką, atėjau rauti“. Kitas: „Išraukistinkamai”. Raitorius ėjo pas vieną siedantį, suabiem rankom padavė savo ramentą, ta įsikibo,raitorius traukė, kiti sėdantys neleido, tečiauspastatė ir vedė į kamarą ar kertę. Paskiaus vėlatjodavo, reikalavo, ridiką rovė ir taip toliaus.

Aš regėdamas nekuriems jau tą veikaląįkyrėjus brakš atidariau savo skrynelę išėmiauskripičias ir dzen, dzen pradėjau tempti stygas.Tojaus jaunūmenės akys prašvito: visų pirmapradėjo šokti Avietėlę, paskiaus Blezdingėlędar paskiaus Lenciūgėlį, dešimtis porų sustojosi, davė garo kiek tinkama. Pirštai girdimano suskaud be griežiant, pats pagaliaus čirškindamas op, op šokti pradėjau. Apsistojuskažikas tarė: „Pašokim dar Dują” ir pradėjokraipytis. Vyriškiai šoka Kepurniką ant pabaigos Miželį. Velyvas tapo laikas: Rymkūnienė ėjusi atsiliepė: „Gana vaikai, gana voliuotis!Duosiu jums valgyti, pavalgę eikit gulti.Tatai nušilot kaip roną pjovę, o grinčią pridulkinot kaip jaun linus minant”. Aš tai išgirdęs lioviaus griežti, pavalgėm ir sugulėm.

Šventėms praėjus siuvau gan ilgai; tuo tarpugirdėdamas šiokius tokius dalykus apie Biržus,užsigeidžiau ten eiti, o darbą pabaigęs ir išėjau.

Nuvykau į Biržių parapiją į uličią Kutėlų,pas Justiną Valiulį, gavau darbą ir vėl siuvau. Vieną subatos vakarą gaspadoriaus pasiklausęs, pradėjau griežti. Šeimyna pirma šoko Žalnieriuką. Paskiaus patys tikt vyriškiaitrypė Smertetį, toj yra vienam gulint kiti apsukę šoko ir kėlė gulintį.

Mergaičių neinant šokimas vaikiukų buvo it putra be druskos, todėl išsimanė trauktiVilko uodegą. Sūnus Valiulio Jonas kaipo stiprus: pasilenkė ir įsikibo su abiem rankom įkėdelę. Justinas antrus sūnus sėdo jam antsprando: Petris pro apačią įdavė jam kartelę.Jurė Petris ir duktė Uršulė kibo už antrogalo kartalės ir traukė. Šilingas Jonas tečiausėjo. Visi neveikė jo noturėti. Bet Justinuibrukš kartelę paleidus, visi traukiantis bubt,bubt išvirto, Jurė dar kaukš įdaužės galvątaip, jog švistt jam žižilpos iš akių iššoko,pagaliaus kartelė trakš sulūžo. Keldamos Jurėir galvą kasydamas tarė: „Šitai tau penkis, kadtu prapultumi ir vilku nebuvęs, nutruko uodegair galvą man sumušė. To neveizėdamas antrąkartą sutaisė vilko uodegą, o Jonas daėjo pri stalo.Taip besibjaurodamas gan nužuvo ir ėjo gultis.

Čia man besant atėjo Sekminės: nekuriegirdi šeimynystėj į bažnyčią par gaspadorius išsiųsti, nėjo į namus Dievo, bet pakliuvo į tinkamą karčemą, gėrė lig vakaro — vakaropsusirinko ir kiti i vakaruškas, žydas rendoriuslig laiku pasitaisęs, turi visko valgomo irgeriamo.

Ryto metą stipresni grižo namon ir neidami į bažnyčią miegojo par kiaurą dieną. Kititen pat pas karčemą miegodamis, sulaukė kitosvakaruškos. Vėl gėrė, vėl šoko. Taip šventino par tris dienas.

Tą aš regėdamas dideliai pasipiktinau, peikiau jų paprotį ir klausiau, dėl ko taip daro.Man atsakė: „Pri mūsų daug yra kalvinų, kurieneidami į kirkas taip elgias, ir mes sekam jųpaveizdą. Tariau: „Na, vaikai, o kad kalvinaieis į pragarą, jūs ar norėste drauge keliauti?Jej nenorėste, nenorėkit ir sekti jų blogąpaveizdą.

Trečios švenčių dienos rytą, susiėjo priValiulio piemenys ir dabotojai arklų, meldė nugaspadinės sviesto, sūrio, kiaušinių ir taip toliaus. Tų gavę nusinešė į krūmus, sukūrė ugnį,kepė kiaušinius, valgė ir gėrė nekurie dararielką. Nuėjo pri jų kita jaunūmenė galvijųnegananti, pavadino skripkorių ir šoko lig išvakarių. Man klausiant, dėl ko tai daro, atsakė: „Visoj Lietuvoj toks yra paprotys“.

Apsidirbęs pri Valiulio užėjau į Lesiškiųuličią pas ūkininką Gasciūną, siuvau ir parleidaušventę Dievo kūno arba Vainikų. Ėjom įbažnyčią, nebteko laiko pramonėms.

Tujaus po šventės gimė Gasciūnui sūnus,kuri kūmas nuvežė į Biržę apkrikštydina. Tiemsparvažiavus, stovėjo pakviesti svečiai, o bobutėcapt capt atėmė jų kepures. Pagavo pagaliausir mana nors jau seniai buvau atėjęs pas Gasciūną. Susiedai atėj sveikino gimdytojus, žmonistas darė ir atnešė ką neką dovan. Paskiaus visi turėjom savo kepures nu bobutėsišpirti; gavo senutė no i pusantrą rubliaus, betkas iš to? Vakarop vyrai atvežė po durisgrinčios medines eketes, padėjo ant jų truputįšiaudų, pavadino ant tais bobutę ir vežė patysbe arklių ją į karčemą; kami ta turėjo pirktiarielkas ir alaus. Nupirkus vėl į eketes pavadinę parvežė namon.

Ar žinai, motinėle, šitai visuose Žemaičiuoseeinantis į stoną moteristės važiuo jauni į bažnyčią darbo dieną ant taščios, slubą imti: tąpat dieną spaviedojas, priim švenčiausi sakramentą, kunigas jus suvenčiavo ir grįžtt namonkami tėvai pagal išgalėjimą pakel parietką.O Lietuvoj jauni renkas imti šlubą paprastaišventą dieną, atvažiuo į bažnyčią po visam tąnkiai girti. Priėmę sakramentą, tujaus šmurkš,šmurkš sulend į karčemą. Ger, šok ir bjauriojas toj par tris dienas piktyn pakeleivingus,kurie apsistos pri karčemos. Žodžiu sakanttikra nelaimė Lietuvai su toms karčemomis,be kurių niekokie šventą darbą negal nudirbti.Juk ir vyskupas važinėdamos sakė, kad slubus imtų darbo dienomis, kad važiuodami priimtų šventą moteristės sakramentą, būtų negirtiir kad parietkas keltų namuose, ne karčemoj.Tečiaus ir jo nepaklause: rasi kumetnor susipras negerai darantys ir išsižada savo seną,bet negerą paprotį. Jog žydai savo veseliaskeldami nein pri katalikų; kodėl tad katalikaipri jų eiti turėtų?

Bet grįžkim pri savo šnekesio. Pasiuvęską reikiant pri Gosciūno išėjau į Rastauską arba Pabiržės parapiją, gavau darbą pas Slavinską Bajoriškių uličioj.

Prisiartina Šv. Jonas, žmonės subrazda. Vakarop pirm tos šventės mergaitės išėjusios įuličią aprinko vietą platemi kelėj, sutemusjaunųmenė toj vietoj susirinko Kopuloli, sukūrėugnį ir parvedino skripkorių. Tam griežiantšoko susikibę dainuodamis daines, kurių negalėjau gauti. Kitos mergelės rovė žoles ir degino, o tai dėl to idant nebūtų žolėti rugiai irjavai. Vaikiukai ėmė su rankomis žemę iškelio ir barstė i pievas idant jo kurmiai raugdami negadintų.

Kitos moteriškės tą pat naktį ėjo į upę arį prūdą, plovės pačios, mazgojo savo drobiniusir šukavos, o tai vis darė, kad tą metą vyrus gautų.

Mūsų senolių senoliai būdami dar pagonimistikėjo: tą naktį plaunančios dievės Laumės, tųtai Laumių paprotį tebepildo mergelės apleiBiržę ir Pabiržę, ko Žemaičiuose nu seno nebėra.

Čia žmonės tebtik į žavėjimus: sako esantraganas, kurios gal kitus sužavėti į ligas įvesti,karvėms pieną atimti, avių vilnas nupešti irtaip toliaus. Aptartų raganomis vadinamų bobų,neužkint, o kartais ir iš savo uličių arbasodų išvaro. Todėl užvis senas drovis Šv.Joną naktį ir iš namo išlįsti, nes jei kas paregėtų anas vaikščiojant ar žoles kokias renkant; tujaus apskielbtų esant raganomis. Ir taipsenos gadinės įsidėjimai čia dar užliko. Linkėtinass yra daiktas idant suvisu išgaištų, nesvargin bobutes be reikalo. Ragana niekuometnebuvo. Žmonės įtariantys kitos žavietojais arbaraganomis, be kokios teisybės plėš šlovę artimiems ir didžiai griešys. Jejgu raganas tariamosiossugebėtų ką pikto padaryti; visu pirma darytųsavo neprieteliams, savo persrkiotojams, o tečiaus nieko nepadaro.

Žemaičiuose buvo pirm aštuonių dešimčiųmetų tie patys įsidėjimai, kuriuos kunigai iš kozelnyčių šaukdamis taip išnaikino, jog šiandien nieks nebetar ir nebėra negirdėti.

Aplej Biržes yra dabar bobelės sugebančiosvarduoti: gumbus, skaudulius, lekančią ugnį antkričius ir taip toliaus. Bobelės tos vedžiodamossu pirštu apej gumbą šnek kažiką. Arba kažin kokias maldas met į vandenį, kurį paskiausduod sergantiems gerti.

Prapuolus kokiam daiktui arba arklus pavogus, ein pri burtiniką, kuriam nuburus, vyraiaptartai jam į nagą ir karo.

Tų pačių parakvijų nekurie ūkininkai pradėdamis: arti, sėti, šieną, javus piaut, mėšlusvežt, pirmą kartą į ganyklas galvijus išgindamis; siunt vaiką pas susiedą kokį nor daiktąpažyčioti, idant su tuo daiktu ir laimė susiedopri jo pareitų.

Par Kalėdų siaut vaikiukai į upę parneštivandens viedrą. Tam parnešus prausias ir lieptą vandeį vėl į upę nunešti. Aš vis taigirdėdamas tariau vienam išmintingam žmoguj:,,Pasakyk man tėvai, dėl ko taip daug pri jūsųtebėra burtų, ir žmonių ir papročių pagoniškų?”.Tas man atsakė: „Dėl to,jogei arti yra Kuršas, sėdynė visokių nektikėjimų; jog ir mūsų bobelės ten mokos varduoti; 2) dar dėl to,jogei čiq daug yra kalvinų, kurių bambizai nepeik tų papročių; 3) Dėl to, jog ir mūsų katalikų kunigai nieko tami dalykuose lig šiolei nesakė.

Devintas Vakaras

Nu Gosciūno išėjęs, nuvykau į Šniūkščiųuličią, pri ūkininko Drulio: gavau vėl darbą irsiuvau. Čia man besant atėjo šventas Petras,žmonės pirmą naktį kopuliojo it taip kaip šventoJono naktį ir sakė tą paprotį nu seno pri jųesant. Tiesą pasakius, nors mergelės mane vadino, aš tą paprotį už negerą skaitydamas; nenorėjau pri jo priderėti.

Lietuvių parietka

Parėjęs tiek parakvijų datyriau, jogei Lietuviai yra visur geri, visur stiprūs savo katalikųvieroj, visi teisingi, nes nė vienas užmokesčio man nenutraukė. Kiek reikalavau, tiek užmokėjo. Tečiaus ryžaus grįžt į savo pusę. Nuišmintingo Drulio išėjęs, atvykau į Kupiškiųparapiją į Rokučio uličią pas ūkininką stiprų vadintą Šlapeliu. Man čia besiūvant, vieną vakarą kažikas brakš, brakš pradėjo į durisbrazdinti. Vaikiukas išėjęs girkš atidarė,įėjo į grinčią jaunas žmogus, mažo augamo,veido padoraus, gerai apsidaręs, pasiskaitęs ir pasikirpęs. Įėjęs pasakė: „ Tegul būn pagarbintas Jėzus Kristus”. Šlapelis grinčioj pasitikęs, atsakė: „Ant amžių amžinųjų Amen. Tujaus svečiastarė: „Esmi sūnus ūkininko Dominykas Merkis išTumasanių uličios, vadinuos Stanislovas Račiūga“. Važinėdamas reikalais valsčiaus paklydau; ar nepriimtumėt, tėveli, manęs į naktinę? Šlapelis atsakė: „Na gerai gerai, galėsi pernakvoti”.

Duktė Domicėlė svečią pamačiusi, ki ki kiprasijuokė, tujaus spruko į šalutinę pas motinėlę ir tarė: „Įvažiavo kažikoks jaunas svetelisir įsipraše į nakvynę; be ne pradės jis pirštis?”.Atsakė motina: „Et, alkanas kūma, apei duonądumo”. Tuo tarpu išėjęs į grinčią pažiūrėjo irliepė išvirti valgį dėl pavaišinimo svečio.Domicėlė išvirusi, pavaišino ir naleido svečią gulti. Ryto metą svečias pavalgęs pasakė — ačiūuž nakvynę — ir išvažiavo.

Kieletui nedėlių praslinkus, tas pats Dominykas tyc atvažiavo dienos viduj pri Šlapelio susavo susiedu Jonu. Kurs sa gaspadoriais pasisisveikinęs, sėdo užstalėj, patiesė baltą skepetą,ištraukė iš ančio butelką vyno su stikleliais, prigožė ir sušuko: „Geras tėvai, sveiks, mums Domicėlės reiks. Ar atiduosi?”. Išgirdusi tuos žodžius duktė šmurkš spruko oran ir kaip pelelėpo šluota pasislėpė. Tėvas stiklelį imdamasatsakė: „No gerai gerai rasi ir sutiksma, reikpačios duktės klausti, ar tink anai Dominykas?Vaikai paieškokit jos”. Atradus įėjo raudonakaip vėžyss išvirtas. Širdis jos timt timpt greitai mušė, kaip gaidys sparnus giedoti norėdamas. Tojaus tiems tarė: „Nu, vaikas mano, šisjaunikaitis nor tave imti už moterį, ar tink tau?Ar tekėsi už jo?”. Ta vietoj atsakymo pradėjoverkti. Prišoko beregint piršlys, padėjo rankąant jos pečio ir tarė: „Nu ką, duktirėle, ar matai,vaikiną — jaunas gražus, koks paritus toks pastačius, iš pupų nevaromas, už kipšą gražesnis,arielkos negerąs, gaspadorius, turįs savo gerągyvenimą, ko be nori? Ko bereik? Jug ponąkomarą sūnus ne atjos pri tavęs į zaletas. Artekėsi?”. Ta žvilkterėjusi į Dominyką atsiliepė:,,Kas ten žino, gal ir tekėsiu”.

Sušuko piršlys: „Nu gerai neveltuo pakėliaužygį, sueis į porą jaunūmenė. Tėvai nebreikalausiu užmokesčio už vyną išgertą, kad Domicėlė nenorėjusi būtų tikėti, reikalaučiau pinigo”. Po tų žmonystų Domicėlė atėmė nu stalo butelką su skepeta, o jaunasis su piršliupernakvojo.

Ryto metą Šlapelis pakvietė du susiedus savoir su tuodum drauge važiavo į Tamasancųuličią i Pražvalgas. Apžiūrėję Merkiso gyvenimą, kurs jams patiko. Paviešėj grižo namon.Vėl atvažiavo į Rakučių uličią piršlys ir Dominykas jau su didžiai arielkų. Atsivežė su sawim alaus verpelę, keles butelkas vyno ir arielkos. Piršlys padėjo verpelelę po stalu ties kojomis savo, o butelkas sustatė gret savęs ant suolų.

Tėvai priėmė piršlį ir ant jo užgėrė: piršlys iš savo butelkos pripilęs stiklą, gėrė anttėvo ir motinos jaunosios. Tuokart Domicėlėaiškiai prižadėjo tekėti už Dominyko. Davėdovanas (gastinčių) piršliui ir motinai Dominyko, kurias piršlys žadėjo nuvežti į Tusancus.

Pabaigus tas apeigas piršlys paklausė motinos apej pasogą Domicėlės: tami dalykuose sutikus,motina atnešė Dominykui baltoj skepetoj įvyniotą žiedą jaunosios su žiupsniu rūyų ir tarės: „Šitai atnešu tamstai žiedą su rūtais, priimktą daiktą kaipo davadą nekaltybės duktersmano, kurią auginau ir saugojau nu viso ”.Domicėlė paskiaus išėjo iš kamaros gražiai apsidariusi draogystėj trijų mergaičių ir sėdosgret Dominyko.

vis tai pabaigus dieveris su Dominyku išvažiavo i Kupiškę pas kleboną Kozmianą ažurašų arba užsakų paduoti.

Tiems išvažiavus piršlys paliko su bobomis, kurios jį žudydamos reikalavo idant gėrimų nepritruktų. Par nelaimę pritruko: bobossuriša su abrusu jo pilvą, atvežė eketes, apvertė ir svadino piršlį ketindamas jį vežtiį karčemą, kad pirktų gėrimų. Ką tas regiedamas parnešina arielkos, alaus ir mydaus.Tuokart bobos gerdamos garbino piršlį irdainiavo.

Paprastai čia ima šliūbą nedėlioj: todėl subatos vakarą paklausė Šlapelio, ar didžioj kruvojdaleis ryto atjoti. Tas atsakė: „Kiek nori duonelės Dievui dėkuj išteksma”. Nedėlioos rytąMerkis su piršliu ir draugais atjojo pas Šlapelį. Arklu galvas ir uodegas buvo papuoštos su žolelėms ir su kankalais. (Taip daronorint būtų žiema. Senoviai dar šaudė išpištileto, bet šiandien to nebdaro.) Jaunosiostuokart nebuvo grinčioj bet kletėj, su keliomis mergelėms, visos apsigobusios su baltomisdrobulėmis. Kaip tiktai jaunoj pamatė svečiusį kiemą įjojant pradėjo atjoti ir miau miaumiazgėti, paskiaus tarė:

— Negi kviestų šitų svetelių pilnas kiemas prijojo!

— Ko gi šitie sveteliai sujojo? Ar ugnelės imti,ar kelelio klausti?

— Yra mana sesulė ugnelės paduoti.

— Yra mana broliukas kkelelio parodyt.

— Negi aš kelisiu, Tėveli, kiemelo vartelius, mažir šitie sveteliai būtų kitu keleliu nuvažiavę.

Piršlys su Dominyku ėjusiu nevaikščiojovidu grinčios, bet pasieniais pakol užsiriedė užstalo ir sėdos vyriausioj vietoj, tai yra kerčiojant kryžiuosolų. Tojaus Šlapelis prigožęs stikląsušuko: „Sveikas piršleli!”. Išgėręs vėl pripylėir davė piršliui. Tas išgėręs, pripylė stikląsu savo gėrimu, kurio cielą verpelę turėjo irsušuko: „Sveikas, tėveli, sveika motinėle”. O išgėręs davė savojo vyno po stiklą tėvui irmotinai. Tuodom išgėrus piršlys su stikleliu ir butelka ėjo į klėtį.

Atradęs apsigobusias mergaites capt užgavosu pirštu vieną mergaitę ir tarė: „Sveika, martele!”. Bet nepapuolė ant jaunosios; užgautamergaitė attjojo tarydama: „Aš dar nesuverpiauir ne išadžiau drobelės, aš nesuklojau kraitelę,kubilaitis mana užrakintas bet tuščias! Tojausišaudžiau drapanėlių, ai bėda man, bėda nieksmanęs neriedat”. Trečia užgauta buvo jaunoj,bet ta branginos nenorėjo atsidengti, kad piršlys ėmė anai už ranką, ta traukė ir sakė:

Išlupk tą pirštelį šalto rankelį.

Yra mana Tėvelis auklėtojėlis

Yra mana motinėlė gimdytojėlė

Negi gersiu šaltą trunkelį smalos čerkely

Negi imk šaltą runkelį už baltų rankelių

Yra mana Tėvelis auklėtojėlis.

Tojaus atėjo Šlapelis ėmė Domicėlei užrankų ir pragiedęs Marija būk pagarbinta. Suvisomis mergaitėmis nuvedė į grinčią. Jaunojnėjo vidu grinčios, bet pasieniais ir sėdos užstalėj, tečiaus ne ant tų suolų, ant kurių jaunasissėdėjo. Tuokart dieveris ėmė torielką, padėjoant jo rūtų vainikėlį, apdengė su baltu skepetu ir įdavė didžiajai pamergei. Arba pirmai draugei jaunosios, kuri priėmusi vainikėlįprisegė ant galvos jaunosios. Dar atsegusi savovainiką, atidavė dieveriui.

Beregint išėjo motina jaunosios iš kamarosir davė piršliui su visais draugais jaunosios gostinčią, arba baltą skepetą. O Dominykuiįdavė taipogi baltą skepetą, kurioj buvo įviturtas žiupsnis rūtų. Be regint piršlys vienojrankoj turėdamas torielką su balta skepeta apdengtą, antroj stiklelį sušuko: „Sveikas tėvai,sveika motin, sveikos seseserys ir broliai jaunosios.

Jaunasis taipogi antgėrė tėvą, motiną ir giminę jaunosios. Dar jaunąją ir kožnam iš josgiminaičių davė po šešias dešimtis skatikų,Domicėlė priėmusi tas dovanas sėdėjo už staloir atjojo tardama:

— Negi gerk, Motinyte, šitų svetelių alučio

— Pakaks mana jaunolitas, gaila ašarėlių

— Negi imk, motinyte šito vargelo dovanėlių

— Neparduok, motinyte, didžian vargelių manojaunolitas,

— Negerkit, sesulės, ir neskirkit mane Jaunolytės nuog savo pulkelo ir nuog žalių rūtelių.

— Negerkit, broliukai, šitų svietelių alučio,Negi priimkit visi dovanėlių nuog šitų svetelių.

Atbuvusis tas apeigas visi sėdo į stalą irvalgė: tiktai jaunasis su jaunąja nieko neragavo,nes norėjo ant tusčios priimti sakramentą moterystės. Užkandai pasibaigus, jaunoji puolėpo kojom motinos ir sakė:

— Blagaslovik pirmiausia mane, miela motinyte.

— Blagaslovik, Tėveli, mano augintojėli.

— Blagaslovikit, sesulės, su kuriomis aš žaliasrūteles nešiojau.

— Blasgaslovikit, broliukai, kurie šitai dieneleišitam pulkelį būsit.

Suskingi, motinyte, žalių rūtų kvietkelį, kuriųošiai jaunytė par savo jaunas* dieneles gražiainešojau.

— Blagaslovikit, visi susiedai ir susiedėlės. Biagaslovikit, visas sesules, su kuriomis ošiai žaliasrūteles nešiojau.

Taip vaitodama perprašė visus parietkojbuvusius, o sėsdama vežimon dar atnliepė primotinos tarydama:

— Išeik, motinyte, vidurį dienelės viduriu kiemelo, pasižiūrėk, rūtų daržely kada nuvis žaliosrūtelės, rūtelių daržely, tada nuvis rūrų vainikėlis ant mano galvelės.

Tai pasakiusi sėdo į ratus drauge su vienadidžiųjų mergų. Sėdo taipogi visi svečiai, dainiavo ir linksmi važiavo į Kupiškę. Piršlyspaliko namie su bobomis. Domicėlė ejdama prišliūbą apsivilko sa gražiais žilais baronais arbakailiniais: ant galvų turėjo rūtų vainiką ir gražųkasniką arba platų spindantį galioną, apsastytąsu plačiais kaspinais, kurių galai ant peties tinteliojo. Pri šliūbą vedė viena svočia vadinamabažnytine, kuri šliūbą duodant bažnyčioj su kepure apsimovusi stovėjo. Šliubą davė pats klebonas Kuzminskas.

Po šliūb namon grįžtant prikibo antra svočia vadinama Nuleidėja ir neatstojo patol, pakoljaunoj neišvažiavo pri vyro. Jaunoj grįždamanamon sėdėjo su ta pačia drauge, su kuria išvažiavo. Dar turėjo priduotus taip vadinamusMytulus kurie dabojo idant Domicėlė nepabėgtų.Kiti jaunikaičiai neapvežėję mytulų Žodžiais,nekartą joms prikirsdavo, duodavo vietoj valgių: spalus, bulvių nuolupas, riešuto kiautus ir taip toliaus.

Namon parvažiavusius Dominyko su Domicėlėstėvai pas slenkstį priėmė su duona ir druskalinkėdami jauniems visa ko gera.

Domicėlė tečiaus nesėsdama iš ratų pradėjo verkti tarydama: „Išeik, miela motinyte,paklausk manęs jaunolytės, kur aš par šią dienelęuliavojau? Motinyte, mana mieloji, prapuldžiauošiai žalias rūteles par šią dienelę. Nusipirkausau didį vargelį, gailias ašarėles visam amželiui. Suspausk. mana motinėle, svoriu galvelę,ar ne sugrįš mano jaunolytės, jaunos dienelės.

Taip atjodama išsirito iš ratų, tėvai priėmę vedė grinčian. Čion mergaitės sutiko jądainuodamos šiaip:

Žyb žyb žyburėlis, lab, lab vakarėlis

Ar čia visi sugulo, ar čia visi sumigo

Mana miela motinėle, man vartelius atkėlė

Man vartelius atkėlė, aš rankelių paėmiau

Ar su rūtom dukryte, ar su rūtom jaunoji?

Ne su rūtom matute, ne su rūtom senute

Prauliuojau vainikėlį, par šį mielą — vakarėlį.

Ryto metą, beje; panedėliai Stanislovas

Buvo pri Šlapelio. Uterniki Domicėlė dar kaipmergaitė aprėdyta, digt, digt kažkur išspruko.Po valandos atrado ję tėvas svirne, suėjo tenaiir svečiai. Tėvas ėmės už rankų Domicėlei irpragiedo Iš verksmo stojos linksmybė visi svečiai jam pritarė ir vedė į grinčią. Įvedę pasvadino už stalelių padengtų pas lovą. Tujausstipt stipt atėjo giminaitis ar dieveris jaunojisu poduška ir su torielka nešinas. Ant poduškos pasvadino jaunąją, o torielka, tarkš padėjo ant stalo ir greta pats sėdos.

Taip pasvadinta Domicėlė pradėjo atjotisakydama: „Vaduokit mane iš vargelio! Vaduokit”.

„Vadaok mane, Tėveli ir miela motinyte, vaduokit broliukai, vaduokit sesulės nors žaliomrūtelėm, ar neišvaduosta šiam vakarelį manęs jaunolytės iš užu balto stalelio iš gailių ašarėlių”.

Tai girdėdamas tėvas su gimine brinkt,brinkt meta pinigus i torielką. Kožnam duodančiam jaunoj sakoa — ačiū — ir lenk galvą.

Tuo tarpu dieveris jaunoje strapt stojęs, visiems pasiklonijo, o tėvo paklausė, ar leis nuimti vainikėlį ir uždėti nuometą. Tiems leidžiantčikš atsegė kasniką, vainikėlį norint nusegti, neleido apsukuo stovinčios mergelės. Jaunoj paregėjusi trečią svočią arba piršlelį ateinantį su nuometa sakė:

„Ateina in ažumarių Laumelė su didžiulauželiu, nusvars mana galvelę, kaip daržykopūstėlį”.

Dieveris su balta drebule apsisiautęs tykojopagauti vainikėlį, jaunoj gynės ir kitos mergaitės dainuodamos nedaleido to padaryti. Dieveris tečiaus pagavo, o trečioj svočia arbapiršlienė, gaubine vadinama uždėjo ant galvosnuometą. (Nometu vadinas tarsi iš rieto pašaly pataisyta, su baltu aptraukta drobė, kurios galai ant pečių moteriškų tinteli.)

Uždėjus nuometą jaunajai dieveris bėrė pinigus į torielką ir sušuko jau mūsų marti pirkta.Visi atsiliepė — garbė Dievui! Tegul ilgai patenka! Senovėj po apmartavimo tujaus pakšpakš šaudė, šiandien to nebdaro. Iš šaliestėvų ir iš šalies jaunojo metė pinigus į torielką, tarsi ligdamis, kam teks marti. Ant galoatėjęs Mytulis įbėrė į torielką iš samčio kelisskatikus, kuriuos jaunoj tuojaus laukan išmetė.Sulig tuo kartu Domicėlė paliko jau paskaitytų užpirktų par Dominyką.

Tujaus Gaubėje ėmė už ranką Domicėlępastatė, nuvedė į užstalę ir vėl pasvadinogret Stanislovą. Vakare tėvai davė valgytisvočiai Gaubėjai: tai bevalgant susirinkusiosmergelės dainavo nuliūdusias daines, par kuriaslabai barė gaubienę. Išgirdęs tai jaunojo dieveris pačenstavojo jas ir davė pyrago. Tuokartpagerintas pradėjo dainėse savo girti svočiąGaubėją.

Uterniką vakarą Domicėlė tarsi vien buvonuliūdusi, kitos mergelės jos gailėjos ir pagailėj dainavo šiais žodziais:

„Tatai sesele, tatai prapuolei * Tatai pijokas pijokas * Tatai prageria žirgelį * Tataiprageria žirgo balnelį * Tatai prageria žirgąkamanėles. * Tatai pragersgi, pragersgi irjaunas dieneles * Tatai pragersgi, pragersgiaukštus kraitelius * Tatai pragersgi, pragersgižalias rūtelias.

Lojsio gojlo, sesele Domicėle, ne gailėk tuverki — ne liudziej tu sėdi. * Lojsio gojlo, nepravirdi Tėvelio nei mielos motutės * Lojsiogojlo kas taugi pagrožo baltas nuometėlis, artau gi nebuoda rūtų vainikėlis. * Lojsio gojlokukuosi, sesele, par visų vekelių kaip pilkagegutėlė. * Šauksi savo Tėvelį par cielusmetelius * Šauksi močiule par cielų viekielių*Lojsio gojlo kas taugi pagrožo * Sėdi kaipapuokas, žiūri kaip pelėda * Tai tavo sesutėtai tavo rinktinė * Sulig slenksčio aukštumų * Sulig piesto drutumų. * Tai tavosesulė rinktinė.

Paskiaus atsisukusios ant Stanislavo dainavo:

Oj dangai, daugel mūsų broliukų * Ne visijaunikaičiai * vienas broliukas rytų šaleliai *Antras vakarėliuos * A šis trečiasai mūsų broliukas laukoj šienelį pjauna * Niekaip jis pjaunakaip gailiai verkia ant dalgelės rimuodamas *šyt ir ateina jauna seselė, par laukus dobilėlius. • Oj tu broliukai - oj tu jaunas, ko taip gailiai verki? * Ar tave gaili pieno dalgelės arlaukas dobilėlių. * Nė mane gaili pieno dalgelis nė laukas dobilėlių. • Tiktai to gailibrolių pulkelio, juodbierėlio žirgelio.

Dėl jaunosios

Oi daugel daugel mūsų seselių * Ne visosvainikuotos * viena seselė rytų šaliai • Antroji vakarėlių * O ši trečioji mūsų seselė *Lankoj šenelį griebia * Niekaip ji griebia, kaipgailiai verkia * Ant greblelio rimuojant * šytir ateina jaunas broliukas * Par laukus dobilėlių * Ko tu, sesele, ko tu jaunoji * Taipgailiai verki? * Ar tave gaili eglės greblelio *Ar lankos dobilėlių * Nė mane gaili eglėsgreblelio * Nė lankos dobilėlių * Tikt man tegaili seselių pulkelio * Rūtelių vainikėlio.

Par visą parietką jaunasis sa jaunąja tarsinesutiko, tarsi vienas ant antro rūstavo. Neapykanta pasididino, kad Gaubėja apmuturiojo galvąjaunos sa nuometa. Tuokart Stanislovą jaunisvečiai pradėjo barti už tai, jog jiems išplešėjauną mergelę. Tam teisinantis visa bėdakrito ant svočios Gaubės. Todėl mergaitėssusiėjusios šiaip dainiavo:

Kuo svočiula vesavo * Nuometeliu ne savo * Par susiedi žyčiojai * susiedėliai skloniojais.

Kuo svočiula vesavo * Bo žedeliais ne savo * Par kromniku žyčiojai * Kromnikėliuiskloniojais.

Kuo svočiula vesavo * Zuponėliu ne savo * Par čigonus žyčiojai * čygonėliui skloniojais. * Eilele skloniojais.

Kuo svočiula vesavo * Burlačėliais ne savo * Par šiaučiuką žyčiojai * Šiučiukėliuiskloniojais. * Eilele skloniojais.

Losj tatato. prašė svočiulė, pelėdos galveles * Nors šiai dienelei pasipurinėti * Lojtatato prašė svočiulė vanago akio * Norsšiai dienelei pasižvalginėti.

Loj tatato prašė svočiulė vanago nagelio * Nors tai dienelei pasikrapštinėti * Lojtatato prašė svočiulė meškos kojelių * Norstai dienelei pasilarvinėti.

Loj tatato *Atiduok svočiule peledai galvelę*Gana šiai dienelei pasipurtinėjai ir taip toliaus.

Išvedėm mes tas svočias loj išvedėm*Pririšom prie tvorelių loj pririšom Svočiamusi tu dar korovai. * Ažu tai anai dėkavojo.

Dėkui tau svočele ažu rugių duoną užkviečių ragaišį

Duok Dieve svočiulei dviejais, trejais arti,ketvierais akėt, anuodu kaupelį niekados nenusiimti.

Anos šalies svočiulė, tatai bagota visa auksinuota, visa sidabruota.

Uterniką vakarą jaunoj pradėjo taisytis važiuoti į Tumasančius pas vyrą. Šmakš,šmakš sudėjo visus savo daiktus, drapanas,skepetas į skrynes ir kubilaičius vadinamuskraičiai. Tuo tarpu motina plekš atsisėdoa antvienos skrynios ir neleido vežti. Ką paregėjęsvienas mytulis davė Šlapelenei auksiną ir išpirko. Beregi ant vaikiukų Kraičiavežiai sušoko ir nešė skrynias į vežimus. Už taigavo po abrusą, kuriuos pri arklų pririšo. Jaunojmatydama kraitį nešant šiaipp atjojo:

Neskirgi, motinite mana, kraitelių svietimonšalelėn išvežti!

Neprastovėjo mano kraiteliai tėvelio svirnely.Pasistovėjo mana kraiteliai tėvelio gražiossvirnelos. Nežinaugi ošiai, jaunolyte, kokiam svirnely mano kraiteliai stovės?

Paskiaus Domicėlė žegnojos su visais, tėvams babakš puolė po kojų ir sakė:

— Tėveli mano, parodyk mielasai mangi kielelį,katru kieleliu ošiai važiuosiu, ar ant didžiovargelio? Sudieu, mana Tėveli ir mielamotinyte. Sudieu sesele mana jaunolėle,palieku tau žalias rūtelias ir vainikėlį, mokėk seselė gražiai niešioti par mielumotinytei.

Išvažiuodama pasveikino savo darželį šiaisžodžiais:

— Rūtelės mano mielosios, darželi mana gražusis, negi skinsiu ošiai jūsų, negi belunkisiu daugiau. Sudieu visom seselėm iržaliom rūtelėm.”

Draugės palydėjo jaunąją į kiemą ir šiaipdainiavo:

— Sesutėle sesuo jaunoji, pražudei vainikėlį.Vainikėlis jaunų dienelių llengva tavo galvelė.*Nuometėlis vargių dienelių siūruosi kaipnindrelę.

Oj, dukrele ko padumojai, vainikėlį prauliuojai * Atsiskyrei nuog motinėlės, ir nuog visųsesulių * Kelkit, kelkit dieverėliai, mano aukštus kraitelius.

Lija letelis, pučia vėjelis, mana aukštuskraitelius. * Kelkit kelkit dieverėliai, manaaukštus kraitelius * Šešurėli senas tėveli,priimk ma kraitelius.

Šitai išeina šešurėlis, kaip ir tikras tėvelis * Sveika giva mūsų martele, ne buvusiviešnelė * čia nie praminti tavo takeliai ne*kalbėti žodeliai.

Šešureli, senas tėveli, priimk mane jaunolytę.

Atsiskyriau nuog tėtušėlio ir mielos motinytės.

Atsiskyriau nuog broliužėlio ir no visų sesulių.

Atsiskyriau nuo darželio ir žaliųjų rūtelių.

Nebeskinsiu žalių rūtelių, nebepinsiu vainikėlio.

Prapuolė mana jaunos dienelės ir rūtų vainikėlis.

Kraitį išvežus sėdo į ratus ir jaunoj: dvidalys svečių drauge važiavo. Vienoj svočiaGaubėja, antroj svočia Nuleidėja. Nauja vietanu kutelių buvo atsčiai, todėl vos seredos rytąparietka parvažiavo į TTumasančius. Parvažiavusi atrado vartus nevien uždarytus, bet ir užrištus. Jaunoj turėjo duoti juostelę pakol tasatrišo ir atkėlė. Į svirną, koriame turėjo būtikraitis, taipogi reikėjo įsipirkti.

Jaunajai iš rato įsilipus Stanislovas susavais tėvais sutikęs ją kieme ir tojaus antgėrėsu stikleliu vyno. Beregint susiėjo visos uličios vaikai, kuriems jaunoj taipogi davė juostas.Par kiaurą dieną jauna pora vaikščiojo prisusiedų ir visur buvo žmoniškai priimta. Jejtas apeigas būtų neužlaikiusi, paskians jaunojbūtų negalėjusi nueiti pri susiedą nė ugniespaimtis. Vakarą davė svečiams valgyti jaunaisis. Po to valgė mergaitės dainiavo bardamos piršlius ir svočias. Brėkštant svečiai važiavo namon. Keletą dienų praleidęs Dominykas su savo moterim važiavo pas Šlapelį. Ir taip parietka pasibaigė. Tiek apeigų par parietkas Lietuvoj užlaikomų nekožnas tegal atminti;todėl parietkai susitaisant, jaunasis paprastai paskir žmogų gerai tas apeigas žinantį,kurs ir visu kuo rieda.

Taip ilgai man bepasakojant, pradėjo klausytojai garr, garr knarkti, ką aš regėdamascipt tyliai užgesinau žvakę ir ėjau gulti. Pakirdikažikuomet namiškiai ligi dali suguli. Tikiu irskaitytojus knarksint. Todėl tegul skaito negalintys kitaip užmigti.

Dešimtas vakaras

Domicėlei ištekėjus ir aš nuėjau į Raguvosparakviją. Siuvau Užuprūdzių, Rukiškės, Zyliškių ir Bajoriškių uličiose. Tuo tarpu ponios bepradėjo bažnyčioje kažikokias ten giesmesgiedoti, kurių vyresnybė neužkenčia. Ponaiapsidarė juodai. Vis tai rodė juodą debesį neliaimių antslenkant, ką aš nors jaunas matydamas tylėjau it žuvis vandeny ir tiesiomis ėjausiūti pri plikių žmonių, kad manęs bajorai nerastų ir neįtrauktų į savo draugystę.

Pasibaigė 1862 metai. Žmonės pradėjo pasakoti Žaliojoj girioj apie Korsakiškių susirinkusdaug jaunūmenės po valdą kažikokio Lutkevičiaus. Įvairi garsmai, pašnekesiai gadina žmones. Kas dieną galėjom girdėti už lankos susimušus su maskoliais, čia sugavus į kalinį išvežus, čia kurį pakorus. Vis tai girdant šiurpulys ėmė, baugu buvo ir klausytis. Aš nuėjęs į karalų uličią pas Joną Karalų; ilgai tylomis siuvau. Ir į bažnyčią girdi nugąstavombeiti, kad sukilėliai į vargus neįtrauktų.

Naujiems žalnieriams pradėjus Karalo uličiojjautotis, aš šmakš ištvilinau į Šaduvos parakviją į Gelbogalo sodžių ir gavau darbą prigero žmogaus Ludviko Milanauskio. Apsiuvaujo sūną Mikolą ir dukterį Karolinką, kuri buvoman giltiniop patikusi, bet ar tuokart galėjo kasmislyti apie moterystę? Smertis kožnam buvoant nosies, todėl apie tą ir mislijom. Kas galėjonumanyti, kuri pusė kuomet atėjusi, kokius padarys ermiderius? Juk tai tankiai nedrįsom irgrinčioj nakvoti. Aš girdi luobo nuėjęs įdaržinę įsikasęs į šieną miegoti.

Čia jausdamas pavojų išsprukau į Šydlavosparakviją, parbuvau daugiaus nė mėnesį Aukštinėss sodžiuj pas išmintingą ūkininką Joną Laurinaitį. Paskiaus nutekau į Bogusaičio sodžiųpas ūkininką Lengaudą. Tituvėnų miškuose musiėms su maskoliais kariaujant ir audrą vertant ašpašmurkš pakrypau į Betigalos parakviją į Bernotų sodžių, kami pas Aleksių Mociulį darbavaus.Tas išmintingas žmogus pats mane slėpė.

Čia pasiuvęs ką reikiant išdurinau į Raseinių parakviją į Giedraičių sodžių pas PetrąKlikną. Jo pati Ona diewobaiminga moteriškėapginė mane nu žmonių, kurie norėjo, kad eičiaudrauge sa Vojtku mušti lenką.

Vieną šventą vakarą namiškėms mergelėms susirinkus i trobą, aš padainiavaušokių dainelę.

Dainė

Rūtų daržely: žuyd puikios žolelės * Tenaivaikščiojo padorios mergelės * Norint nudarbų; pavargusios būtų * Bėga veikiausiai;aplankyti rūtų * Tenai atranda; dėl sawęs palieka * Svieto marnastis; tur visus až nieką. *Tenai atsimen; ant Dievo galybės * Kada prisiveis, žolelių grožybės * Bėda panelei; kuri pasileido * Cnatos panystės; už nieką paleido *Rūtų vainiką; po koja paminė * Kitą dėl savęs, iš virkščių nupinė * Sunku atminti;ant tokio stono * Kursai velniuką; priėm ažponą * šioj žalioj girioj; ir linksmami gojuj *Tek sriauns upelis; kaip linksmami rojuj * Linksma ten būti; amžių trumpinti * Bili dušelę;kaip norvišganyti.

Ta dainė mana nevisai mergelėms tepa*tinka, dėl to ir sakė: „Et, kas čia par dainėkaip giesmė.

Man kaipo jaunam gerai čia atsiėjo būti;nes didžioj šejmynoj suklaudamis, galėjom nevien dirbti, bet ir pasilinksminti. Vasaros buvo laikas diena šilta graži, pirmojoj nedėlei*pavakarėj iš bažnyčios sugrįži, susiedom visipablaku ant vei, ūksmėj klevo ir pradėjomjuokuoti. Sėdėjo drauge Staselio sūnai: Juzupas, Mateušas, Simonas ir Rapolas. Dukterys: Petronėlė, Veronika, Monika ir Rozalka.Norėdamos mergaites padrąsinti šiaip padainiavau:

Dainė

Parleidau metų, apie šimtą kokį * Patyriaubadą, moterų visokį * Septynias* pačias vedžiaulig šios dienos * Bet negailėjaua numirus nė vienos.

Pirmą parvedžiau iš turtingo stono * Inešėdalis pusę milijono * Bet par banketas, išeigaspuikybės * Pakleido dalį ir mano gerybės.

Kad ją pabarau, par nedėlę verkė * Susirgo staigu, ir akis užmerkė. * Geisdamas taisyti, saurdytą butą * Parvedžiau plikę, darvardu Biruta.

Ta užmiršusi vargus bėdas savo * Išmano gero, ragelius įgavo * Kyla tarp vedumsgyvenimas baisus * Numirė vargšė, nebuvokas taisus.

Trečią parvedžiau gražią paveizdėti * Biesasjai davęs, daug gienčių turėti * Tie kaip pradėjo par metas viešėti * Nebteko mums kurbepasidėti.

Išvežė pačią, kurią gan mylėjau * Bet sutuo kartu, daugiaus nebregėjau * Be važiuodama par didelę girią * sušalo baisiai ir spėriai numirė.

Ketvirta buvo padori žmonelė * Bet parnelaimę gėrė orielkėlę * Ta man pagimdė, ganderlingą vaiką * Kurį lig šiolei man Viešpats užlaiko.

O moters mano kada par daug gėrė * Irpati girdi neilgai te tvėrė * Penktoj buvoprotinga ir smulki * Kuri paskaitė ir maniuž mulkį.

Ta savotiškai kaip su teise būtų * Iš didžioproto ir pati pasiuto • Sirgdama baisiai maneįkyrėjo * Nes sargą pri jos laikyti reikėjo.

Šeštą parvedžiau ir sakyti gėdą * Nesdar bjauresnę už pačią pelėdą * Ta prigimimąparkeisti norėjo * Par kiauras dienas zelkorion žiūrėjo.

Visa jos dalis ant muilo pražuvo * Betnetikėjo, jog rauplėta buvo. * Susirgus daugi jaidaktarų sutraukiau * Pakol laimingai jos smertėssulaukiau.

Sekmą parvedžiau kloštoriej augintą * Betnė pri kokio darbo nepratintą. * Ta nežinojo,kaip žąsis perinti * Diegti kopūstus, vištyčiusauginti.

Būdams be kokios namų gaspadynės * Murksojau tečiaus, verkiau nusiminęs. * Tariau, jogjauna, atima mano turtą * Ir užbers akis vyrąsavo kurta.

Tečiaus ir tos dar pabaigos sulaukiau *Laidotuves giminę sušaukiau. * Teisybę sakantanų nemmylėjau * todėl ir visas už nieką turėjau.

Bet retai kuriai užblaškiau par žadą * Tečiaus nė vienai, nenusakau sprandą * Išmirėvisos par savo kaltybę * O žmonės kaltę mana nedorybę.

Tiek pačių turėjau lig pat šios dienosDaugiaus nebvesiu lig smerčio nė vienos. —

Man taip dainiuojant visos mergelės juokės:aš priverčiau, kad ir pačios padainiuotų. Kaipogi Petronėlė šiaip sukūrė:

Dainė

Gerai Dieve padarei * Kad jaunutę sutvėrei * Tas yra stons puikesnis * Už žemčiūgąbrangesnis.

Norintys tą laikyti * Panų stoną pildyti. *Kaip darželėj žoleles * Taip padorias paneles.

Kaip ant dangaus žvaizdelės * Taip žyb doros mergelės * Jej panisti mylėsi * O priešžmones tylėsi.

Ką ant savęs girdėsi * Kantrybėj nukentėsi * Paskiaus danguj sėdėsi * Ir Viešpatį regėsi.

Jaunikaičiai mergeles * Žydot kaipo žolelės*Daug ir pievoj žolelių * Ir įvairių lapelių.

Kas ten anu žydėjims * vasarvidžio kvepėjims * Jaunikaitis ateidams * Ir su dalgiunukirsdams.

Ir paukštelis ant oro * Negaudamas saupora * Garbin Dievą lakiodams * Savotiškaicipčiodams.

Daug ir gražio paukštelių * Ir įvairiobalselio * Kas ten ano giedojims * Pavasaričiuldėjims.

Žaden žmogų miegantį * Linksmin keliueinantį. —

Tos dainės išklausi, prispyrėm, kad verelėpadainiuotų. Ta ir pradėjo:

Dainė

Oi broliukai negerai * Taip elgdamos padarei * Kad mergeles masini * Anų šlovę gadini.

Į karčemą įvedi * Ir šnekinti pradedi *Pasvadini už stalo * Perki mydų ir alų.

Kad po širdies mergelė * Daryk greitaiveselę * O jej kita patinka • Pinigėlių nebliko.

Tai negeras paprotys * Kad darai kaip beprotis. * Ar gerai kad nupliksi * Paniekintupaliksi?

Su vandeniu mylėsi * Ir nairytis turėsi. * Mesnenorim teneperk * Ir paskiaus pats teneverk.

Te laiką paskutinį * Senų dienų muštinį.Mums tiktai galvoj yra * Atrasti gerą vyrą.

Mylimasis išjojo * Absčius kraštus dabojo *Kas ten žino, ar parjos * Ar pri manęs apsistos.

Sunku naktį miegoti * Sunku dieną vaikščioti * Aš nuliūdau be tavęs * Neapvežiunė savęs.

Ką išgirdęs vaikiukas * Mylimojo broliukas * Tarė: Neverk mergele * Gerų tėvųdukrele.

Sugrįš tavo vaikelis * Mano mylas brolelis. * Atėjo rudenėlis * Ir parjojo bernelis.Aš bažnyčion važiavau * Mylimąjį įgavau.

Dainė

Kada pradėsiu dainiuoti * Teikitės panosdaboti * Tarsiu argi reik tekėti * Jaunikaitįmylėti.

Saldūs yra žodžiai mano * Dėl tų, kurie juosišmano * Žyd mergelės kaip roželės * Arbadaržy lelijėlės.

Puošias gražiai ir šakojas * Žiūr be vaikino dabojas. * Nors iš tolo kurs atjotų * Bilitiktai nemaluotų.

Bili pažadėtų vesti * Ir niekumet nepamestų*Oi, sesele mana myla * Kokia tai gadinė kilo.

Duodi berneliui rankelę * Nesakai jau nė žodelio * Rasi tavęs nemylės * Rasi pabaręs užtilęs.

Didžiai tuo kartu raudosi * Kami paguodos ieškosi? * O gal gausi didžiai gerą.* Kokių šiandien mažai bėra.

Toks tai tavi privyliojo * Ir žiedelį dovinojo*Oj, teisybė seserėle * Ar nežinai, kas širdelėj.

Už tai sugrobė vaikiną * Tai mergaitėmsne naujiena. * Namuose ir prikalbėjo * Slaptoj laikyti žadėjo.

Aš nuėjau į bažnyčią * Kunigs lips į kozelnyčią * Ir parskaitė mano vardą * Parvėrėširdį kaip kardą.

Visi į mane stebėjos * Kits ir jaoktisnedrovėjos. * Ar tu akių neturėjai * Kad suanuo suderėjai.

Jau ir usakai išėjo * Gentis pakviesti reikėjo * Pakviečiau ant panedėlio * O manaširdelė gėlė.

Suvažiavo svečių būrys * Neb užsidarė nė*durys * Visi mane pasveikino * Ir už stalopasvadino.

Baigės mano jaunos dienos * Džiaugės išto, kožnas vienas * ein marčelka par kiemelį*Atnešu rūtų vainikėlį.

Apsto jaunos mergužėlės * Supin manąsiaskaseles * Sagsto kaspinų daugybę * Padidinmano grožybę.

Seg taipogi vainikėlį * Ir antmaun auksožiedelį. * Muzikantas grieš be galo * Sveteliainesėd už stalo.

Šoks vaikiukai ir mergelės * Lig pat pačiospusnaktėlės. * Motinėlė pavargusi * Jau atilsėpameilusi.

Tar sveteliai mano geri * Pavalgykite večerę * gerkit gerai ir nebtrypkit * Bet įšalį nepakripkit.

O po valgio dailiai gulkit * Tikt nė vienasneprapulkit * Aušta uternika diena * Parprašims kožna viena.

Visi sveteliai sukilo * vyriškiai pirma prabilo * Kelkitės ir jūs mergelės * Aptaisykitės galveles.

Gerai* rūbais apsimaukit * Nieką daugesnįneblaukit * Laiks į bažnyčią važiuoti * Arkliuskinkyti balnoti.

Jaunoj puolė ant kelių * Meldė žegnonėstėvelių * Tuodu meilingai žegnojo * Visakogero lugojo.

Ne stebėkitėss mergelės * Ateis ir jūsųdienelės. * Vyrai dabar kraipė batus * Pakolsusėdo į ratus.

Dainuodamis išvažiavo * Kiti tankiai puj,puj šavo * Nuvažiavo į gaspadą * Zakristijonąatrado.

Tas pas kleboną užprašė * Kami jauni užsirašė. * Davė vandenies skleinyčią * Ir nuvedė į bažnyčią.

Uždeg žvakes ant altoriaus * Nėra namiekamendoriaus. * Klebonas senis atėjo * Gražiaigiedoti pradėjo.

Vargamistra spaud vargonus * Linksminsvetelius ir ponus. * Bet jaunoj miazg kaip katė*Stebis vaikiukai pamatę.

Dabar sako, jog norėjo * Ne vertama suderėjo * Kogi nugis verk bjauriojos * Ar jaunųjų nedabojęs?

Klebonas suriš rankeless * Jaunikaičio irmergelės * Jau to ryšio nieks nepartrauks *Amžio galo pakol sulauks.

Štai važiuo namon po šliūbo * Jaunoj par*majus rūbą * Vietoj rūtų vainikėlio * Maunant galvos kepurėlę.

Gyven jaunojo namuose * Darbuojas kaiposavuose * Bet tas piršliukas melagis * Pasišiaušęs tarsi dagis.

Didžiai daug ko primelavo * Ir mergaitę ganapgavo * Lipšnų liežuvėlį plakė * Nėra toviso, ką sakė.

Reik aną gerai pabarti * Kiti linkėtų pakarti * vyrai nuspręndė kartiną * Gan pri dangaus priartina.

Tos dainės toli užsitęsė, iš tos priežastiesRezalkai nebliepdamis dainiuoti sukilom ir ėjomatsipūsti. Bet ir mes, motinėle, eikim gulti.

Vienuoliktas vakaras

Vieną nedėlios vakarą visai Staselio šeimynai susėdus tariau: „Ar žinot ką, buvau ilgaiLietuvoj, regėjau ir girdėjau Lietuvos vaikųniekniekius, jej ne ilgėstis nekuriuos jums papasakosiu. Vis atsakė — gerai, gerai, pasakokklausiamos išsižioję. Aš ir pradėjau.

Piemenys šiaip mokos kantrybės. Visi susėd į rinkį, o vienas gied:

Rolo dirvolo * Giesmė namulo * E pro kuogiesma? * Pro popo vartus.

E kuo popas veikia? Košelį verda *E iš kokių miltų? * Iš trijų glindų.

E kuo pamaišo? * Varteliais kojų. * E kuoužgrudo? * Kumelės galvų.

E kuo užboldža? * Kumelėss pienu. * E kuopastato? * Ant graužų kalnelio.

E kuo apdengia? * Jaučio blyneliu. * E kuoapslegia? * Akėčioms, vežėčioms.

Kas tikt pirma prakalbės * Tas tą košę sutepės: * Am! Grikš! Pju! * Ne volnia kalbėt

Po tos dainės nė vienam nešnekant praded kits kita katulti, prakol prabyla. Prabyląssako: „Ee jau ta katilikų popo kosteles sutepiai”ir bado visi su pirštais. Paskiaus kitas pradeda dainiuoti ir taip pat reikalas baigias.

Mokos tvirtybės randamis ridiką šiaip; susėd keletas vaikiukų pablaku vienas kito sukojomis — apkabindamas. Vienas iš didžiųjųpiemenų prieš stojęs sako:

Boba, boba, kelęs daržy. * Užpakalėj sėdansdidis piemuo atšoka: * Išvaryk. * Ar duosiridikėlį parauti? * E kur dėjai, kurį vakarrovei? * Padėjau ant palyčios marga vištanumetė; degla kiaulė suėdo. * E kur tu buvai? * Svečius lydėjau. * E kur tavo vaikaibuvo? * Paskuj man sekė. * E ko ta nelupei*Lupiau, lupiau, po akmenio palindo * E kotu jo ne kasei? * Kasiau kasiau lopeta nulužo.*E ko tu nėjai ant kovalio (kalvio) * Nuėjaunu kovalio, kovalis pupa priėdęs, brogos atsigeris, dripso pasuolėj. * Rauk, rauk, lapųnenutrauk.

Tuokart berniukas jam už rankas prišakėjsėdinčią ir kėl. Kiti sėdantys neleid. Vienok pakėl ir skaitos išrautu. Paskiaus kitustaip pat kėl pakol visų nepakėls.

Żąsis gaudo šiaip: susitarė piemenys būkimžąsis. Paskir žąsiną ir vilką. Visi vaikaiturės žąsiną laikydamis už juostos. Žąsinasatsisukęs ant vilko sako: „Padėk Dieve”. Vilkas: „Gera Diev. * Ką čia dirbi? * Malkeles kapoju. * E kam tos malkelės? * Ugneleikurti. * E kam ta ugnelė? * Vandenėliuj kaisti.*E kam tas vandenėlis? * Šaukštelom mazgoti * E kam tie šaukšteliai? Jukelei srėbt *E kur tu gausi?”. Vilkas pažiūrėjęs sako: „Egianoj pusėj marelių * Skraido pulkas žąselių”.

Žąsinas atšoka: „Tai ne dėl tavęs!”. Vilkasatšoka: „Dėl manęs, dėl manęs”. Praded gaudytižąsis ir sugaun pastarąjį. Žąsinas negal muštivilko, tikt šalin stumti ir ginioti savuosius.

Kiškį arba zuikį vaikai šiaip gaudo. Sustovisi vaikai eilon ir štik kam išpuls būti zuikiu, o kam šuniu: Vienas su pirštu į kožnąrodydamas sako:

Erei, perci, pomaguli * Wylecieli, po trzykuli • A ty panie, kapitanie * Czemu nie grasz,no warganie? * En, duo, tres * A ti žaba, a tipies * En duo raba * A ti pies, a ti žaba *Kvarta, quinta kvies • A ti žaba, a ti pies *Kvarta, qninta, raba * A ti pies, a ti žaba.

Kuriam išpul žaba, tas yra zuikio, kuriampies: tas šunim. Iškir kelis zuikius ir kelisšunis. Zuikiai slapstos, o šunis apsigobi sudrapanu jų nedabo. Paskiaus paleisti ieško irgaudo zuikius, kad į dvarą nesugrįžtų.

Blusą šiaip gaudo. Sėd ant žemės du irsudur kojas: kiti šokinėja par tas; sėdintisgaudo. Sugautą svadin į savo vietą ir patisšokinėja par kojas sėdinčiųjų.

Bruso šiaip daro. Prigulėj esantys vaikiukai, sugul ant žemės ir apsigob. Vienas bestovįs palikęs, met į šalį nudrožtą pagalį irsako Bruso. Gulintis sukyla, ieško pagalio. Atradęs, kad atneš klaus metusio: „Kami radaitą arklį?”. Atšoka: „Pievoj, javuose, kviečiuose.Kiek iškados padarė? Kiek kiti prisūdijo, tiekneradusiej gaun plegų už tai, jog neveizėjosavo arklio”.

Karalių garbin šiaip. Jaunūmenė pastatėgrinčios viduo kėdelę ir pasvadinę vieną vaikinką sako: „Garbinkim karalų! Tuo tarpu vienas vaikinas ėmės bliūdelį prisėm vandens irįmerk į tą lakatą. Paskiaus eidamas apsukokaraliaus, lašin ant jo galvos vandenį (būk taialieju patepans). Tas sako: „Garbinkim karalių,kad karių nekeltų”. Kiti atšoka: „Garbinkimkaralių”. Dar pirmas: „Kad mylėtų savo žmones,kad teisybę darytų ir taip toliaus”. O visi šauk:,,Garbinkim karalių“. Jei lašinant vandenį kursprasijuoks, tas tur siesti ant kėdelės ir būti karaliu.

Vyrasas. Berniukai susirinkę šiaip daro.Vyresnis im žiužį ir stov prišaky. Kitasužpakalėj stovįs imas jo žambą ir turės rankojbaslį arba mietą it strielbą. To žambą turėdamos dar kitas laiko taipogi pagalį. Sustojailga eile, kožnas turės žambą ir laiko pagalius.Ką pirmasis daro, tur visi tai daryti, kitaipgaus su žiužiu. Kad pirmasis pritrup, šokina,raitos, rankas iškel, dainiuo - visi tai darydamisraitos tarsi didelis koks žaltis. Ipuol kartais įnamus į daržines apsisuk it viesulas, skrajo. Apsisto nuvargę. Tokie tai zabova, vadinas vyrasas.

Kopūstas šiaip kert: du vyriškiai ant vienososlano susėdę, sudur ir suner kojas, kadarti būtų vienas nu antro. Tuokart vienassukryžiavojęs ant krūtinės rankas, uždeng savoausis. Antras klaus: „Kas čia sėd?”. Atsako:

Kopūstas. * Aš tave kirsiu. * Aš ne virsiu * Kirsiu * ne virsiu.

Ant galo grieb par ausį. Jei muštas ne nuvirta nu soslano, klaus antrojo — kas čia sėd?ir taip toliaus. Paskiaus dauž par ausį.

Tetirviną muš šiaip. Du vaikiukų kojassudur ir apsimaun su kepurėms. Vienas išjų ulb kaip tetirvinas, antras graibo apej jopečius ir nor numesti kepurę. Nepasiklojuspats tur ulbėti, o antras steigias jo kepurę nudaužti. Neretai užgaun ne vien par kepurę,bet ir par ausį tetirviną.

Šarką šok šiaip: maži vaikai sutupia mušdelnas kaip paukščiai sparnus ir gija:

Šarkelė šoka * Tilvikas nemoka * Aštilviku * Par pilvikn * Tilvikas išmoka.

Bepasakodamas paregėjau klausytojus savosnaudant ir žiovaujant: todėl norėdamas juospažadinti išėmiau skripyčias. Tujaus atgijomano mergelės: šoka linksmai šeštinį, dūrina,voką, o ant galo Žyds degė degutą. Nuilsus nuplukus lioviaus griežti, pavalgėm irėjom gulti.

Mums taip bejuokojant atėjo nebjaunas žmogus ir padainiavo mums šiokią dainę.

Dainė Girtukė

Meskit šalin tuščią, dvokiančią barielką *Eik šalin nu manęs, prakeikta orielka * Jauaš tavęs nebragausiu * Norint vietai protągausiu * Laimingai, laimingai.

Prietelin meiliagas, kas tai tau nutiko? *Argi taip protelio, be manęs nebliko? * Kadkiti pri darbo žuva * Argi tau negerai buvo *Karčemoj, karčemoj?

Pasakysiu tikrą, tau briauškę, braškė, teisybę * Prapulk tu meldama, su savo gerybe * Kada karčemoj gulėjau * Ko valgyti neturėjau * Ar netaip? Ar ne taip?

Rasi alkans buvo, rūgštots pilvas tavo *Bet raudona kakta, spindėjo garavo * Neg užvis kartu turėti * valgyti ir gėrdinėti * Pardienas ir naktis.

Tu mani vylioj; kas diena pri savęs * Ašatnešu tau ką, kami tikt gavęs * Moters suvaikais stimp badu * Vejs bene metavosiuoskada. * Par tavi, par tavi.

Na nu tamista kaip, ištuštinai grobą *Pradėjai ant manęs, šaukioti it boba * Oj ažutavi tilviki * Taipo būtinai nupliki * Taip yra,taip yra.

Ar atmini kada, sėdėdams až stalo * Sakei mane girdant, ir trubijai alų * Tiek alusmanęs nepaveiks * Bet oreikėlės dabar reiks*Ar girdi, ar girdi?

Teysybė, jog alų gerti atsitiko * vienok tasgėrimas, žmogaus nenupliko * Bet kursai tave pamėgo * Neš paskutinę sermėgą * Karčemon, karčemon.

Ar atmini žmogau, kad mane mylėjai * Norspurvi voliojais, bet širdį turėjai. * Nesupykai nė ant vieno * Kad gulėjai kožną dieną *Pri žydo, pri žydo.

Nenoriu aš tavo, daugesni malonės * Kadiš manęs juokias išmintingi žmonės * Nepritinka nė prie vieno * Kokia dabar yra diena *Par tavi, par tavi.

Neklausyk šnekėsiu, tiktai mane čėdyk *visų visų turtą, taip dailiai surėdyk * Kad nėskatikas nežūtų * visi dailiai man kliūtų * Argirdi, ar girdi?

Kad tu prapultum! Dvokele nelaba * Kurivedi mani, tiesiau į grabą * šitai virp rankosir kojos * vaikščioti niekaip neklojos * Partavi, par tavi.

Spūdink šalin greitai, nelįsk man į akis *Kad tavi taip gėriau, ką man Dievas sakya.*Į bažnyčią nevaikščiojau * Vien tave tiktai dabojau * Karčemoj, karčemoj.

Norint visi varpai, šaukė tave vieną *Nors kunigai baros, kožną šventą dieną * Tuvienok to negirdėjai * Kada po stalu gulėjai *Pri žydą, pri žydą.

Stirink šalin vargše, aš tavęs nebgersiu*Norint keles dienas, ant svieto betversiu *Nebnoriu tavyje mirkti * O paskiaus pagiriomssirgti * Kas rytą, kas rytą.

Kas par bėda buvo, kad tu ir dejavai *Kaip tikt manęs gėriai, tojaus atsigavai * todėl, tėvai, gerk kaip gėręs * Tversi kaip ligšiolei tvėręs * Iš tiesų, iš tiesų.

Stirink tu nu manęs, spėriai nedoroj * Kuripragarą man, tikrai gatavoj * Nors būtumilembi kava * Nebragausiu skomo tavo * Niekados, niekados.

Argi, žmogau, manęs nepasigailėsi * Kad senuosius draugus, geriančius regėsi? * Rodos, jogbaigdamas dienas * Nenumirsi patsai vienas *Be manęs, be manęs.

Je je taip gausi tu, gumbą ne ragelį * Beveliju pirktis kokį pyragėlį * Nekaip bjauriotis su tavi * Be galo žeminti savi. * Taip irbus, taip ir bus.

Paskiaus aš padainiavau cirulį.

Dainė

Pilkasis čirurėli * Kogi taip aukštai keli? *Aš su saulele kėlęs * Kožną rytą nedėlios.

Jau giedantą atranda * Kada išvaro bandą*Ar tai savo potelę * Kuri kaip nebagėlė.

Tup savomi lizdelėj * čią dirvelės duobelėj * Linksmini ją siedinčią * savo vaikųlaukiančią.

Šitai atėjau arti * Tečiaus ne tavęs barti *Aš to tiktai dabosiu * Kad žabelį kilnosiu.

Idant lizdelį tavo * Su šiuo žambeliu savo *Kaip norint nepažeisčiau * Išperėti dalejsčiau.

Oj, linksminkis, paukšteli * Kuoduotas čirulėli * štai pagal savo būdą * Aš pasėsiu čiagrūdą.

Gausiu putras dėl savęs * Bus grūdas irdėl tavęs * Meldamas čirurėli * Gražus manopaukšteli.

Tu su pačia nakvoj * Nutupęs jos daboj *Ko giedi taip pagailiai * Kada gyveni dailiai.

Patele nors tankiai tyl * vienok tavi tikraimyl * Aš negaliu užmigti * Mylimosios sutikti.

Sako, jog aš molinas * Ir nu manęs tolinas*Norint aš esmi jaunas * Ana pri kitų gaunas.

Nedėlioj ją sutikęs * Tariaus anai patikęs*Nes į mane vejzėjo * Ir dailiai švipterėjo.

Tyčioms lindau į akis * Gal meilės žodįsakys * Bet ana atsisuko * Ir nežinau, kur spruko.

Kad mačiau ją iš tolo * Tariaus, regis aniolą.*Graži mano ir būtų * Gyvolėliai pakruto.

Trakšt man tiktai moterys * O be tos kasišturės. * Čirulis laimingesnis * Tur būti irgeresnis.

Ta dainelė dėl tikimo patiko visiems, tečiaus apeigos įkyrėjo, todėl visi susitaręšmakš į poduškas galvas įdarėm ir užmigom.Eikim tad matušėle ir mes gulti. Tą pasakęvisi sugulėm.

Dvyliktas vakaras

Parietka Žemaičių.

Man pri Stasiulio besiuvant, pakabakš pakabakš atjojo gražus vaikinas Kazimieras Pocelius iš Kiempalų sodžiaus. Su nauja sermėgaapsivilkęs, su batais, su briedžio diržu pasijuosęs,su vario pendentu užsisegęs, pasikirpęs, be barzdos, nes ta dar jam neauga.

Žirgas jo buvo rudas gražus žemaičiųveislės, mitukas raudonas, balnas šikšninis,lenciūgėlė pri uždenio pririštas šviesus irskambąs.

Vos tas žirgą pri žiogrio pririšęs i trobąėjo: visos mergelės paraudonavo it gaidžioskiauterė. Vaikinas įėjęs pasisakė, kas esąspasveikino su tėvu ir motina, o prieš dukteris tiktai galvą nulenkė. Stasiulis gerai jįpriėmė, o Petronėlė gražiai apsidariusi išėjo išalkieriaus ir sėdos gret Kaziuko svečio.

Ne ilgai trukęs Kazimieras pasisakė atjojęsį zaletas, o Petronėlę nors maž tepažino jaunikaitį, tečiaus iš lipšno šnekesio tas supratoPetronėlę idant tekėsiant. Po valandos kėlėsir sakė — su Dievu, Stasiuliam, o tuodu meldėidant tankiaus lankytumės. Beregint išgirdožmonės Pocelio Petronėlę vesiant, apkėlė sukalbomis. Šiuodu vienok tai girdėdams juokės,nes lig šiolei abudu buvo be įtarties.

Keletui dienu praslinkus, jaunasis drauge supiršliu vėl atjojo vakarop pri Stasiulio: tėvaižmoniškai priėmė, večeros vienok nedavė;tiktai padėjo ant stalo alų, sviestą, pyragų irduonos. Par kiaurą naktį šnekėjos ir ligavoapei pasogą. Sutikę paskyrė dieną tolesniamdarbui ir išjojo prauušus.

Ateinant paskirtai ketvergo dienai susiėjopakviesti svčiai, parvadino skripkorių ir pradėjo šokt. Tuo tarpu jaunūmenė tarsi gailėdamos Petronėlės, kurią žad jaunasis išvežtiužrišo ir užkalė vartus. Jau brėkštant jaunasis su dešimtį draugais atvykęs pradėjopaukš paukš šaudyti. Vietos jaunūmenė ištrobos iššokusi ligi dalį plaukš, plaukš šaudydama atliepė. Ką padariusi šmurkš šmurkšsušoko į trobą, užsklendė skląsčius, užraišiojoir užramstė duris. Atkeliavę svečiai išdraskėžiogrius, atkėlė karkles ir bruzdu bruzdu įsiveržė į kiemą. Atradę uždarytas ir užrakintasduris, rėmė tas laukon, iškėlė iš kaškų irišvertė. Kiti brakš brakš brazdino į langussakydamis: „Įleiskit svečius”.

Suėj nauji svečiai į trobą šaukė: „Ogla, apsistokit. Namiškiai priešingai kriokė, užkit,užkit šokit. Tėvams vienok liepiant apsistojo, o piršlys sušuko: „Ar priimat svečius?”.Tėvai atsakė: „Priėmam, priėmam”. Tuokartpiršlys balsu tarė: „Gyvenam už šimto miliomis,atplaukėm, atjojom atbrazdėjom par jūras marias, par ežerus ir upes, yra draugų mano devynišimtai, devynios dešimtys devyni, teikitėsduoti: arkliams kutios, balnams gėbes, kepurėms vagius, ploščiams klįtis, berneliams kamarą, o man senam piršliui bent suolą. Na kąar žadat vis tai duoti ir į namus svečius žmoniškai priimti?”. Tėvai atsakė: „Žadam žadampriimti, išvaišinti, išdirbti, prigirdyti ir pripilti it verpeles”.

Sušuko piršlys: „No gerai ne veltup žygiavom; judu jaunasis sa jaunąja eikite į priemenę ir pasišnekėkite, o aš pabilosi su tėvais. Jaunuosius išėjus tarė piršlys: „No ką,ar leisit savo dukterį Petronėlę už Kazimiero?”.Šiuodu atsakė: „Leisva”. Piršlys: „O ar sveikayra Petronėlė?”. Šiuodu: „Sveika, ačiū Dievui”.Piršlys: „Na kiek duostan pasogo?”. Tėvai atsakė: „Duosva penkias karves, du arklius, triskiaules, tris žąsis su žąsinu, ratus gelžytus,rogess ir tris dešimtis rublių pinigais. Arginegana?”. Piršlys tarė: „Gana, gana, turite irdaugiesnę dukterų”.

Tuo tarpu jaunasis klausė jaunosios: „Ar tinkuaš tau?”. Ši atsakė: „Tinki”. Jaunoj klausė: „Oaš tamstai ar tinku?”. Jaunasis atsakė: „Tinki,nes esi graži”. Tai vienas antram pasakę padavė ranką ir pasibučiavo. O sugrįžus įtrobą pasisakė tėvams su piršliu, tarp savęssutikusiu.

Atsiliepė Kotrina Stasiulienė: „Nu gerai vedusu vyru darom, ką reikiant, bet reik žinoti, kątur Pocelius jaunasis. Prider akvaizdžius išleisti, o rasi ir patiems važiuoti dėl apveizėjimo.Piršlys Antonas Vaištaras atsakė: „VicentasPocius duod savo sūnui ypatų gyvenimą, duodgyvolius ir ką reikiant. Rods Kazimieras busnaujukas vienok susišelpęs jūsų pasogą, galėsdailiai gyventi. Yra vaikiukas čiujnas, išmintingas, orielkos negerąs, nepiktas ir lipšnas.Sugebės mylėti moterį savo.

Atsakė Stasiulis: „Na gerai gerai vis taiparegėsma. Rytą pat važiuosma į Kiempalus.

Tą vakarą svečiai išskido, o Stasiuliai ėmęketuris ūkvaizdžius su Petronėle ryto metą išvažiavo. Atrado viską įmaningai, sugrįža namon, ryžos leisti dukterį ir taisės pakelti parietką.

Subatoj piršlys Antanas Vaištaras į Kiempalus atvažiuodamas, atsivežė gėrimų. Su juodrauge atvyko jaunasis su kitais svečiais. Visų pirma piršlys stiklą pripylęs tarė: „Sveikas tėvai!”. Paskiaus: „Sveika, Kotrina”. Pasvadinojaunąjį užstalėj, o Petronėlę už ypatingo stalelio.Tuojaus klausė tėvo: „Ar leidi dukterį?”. Tasatsakė: „Leidžiu”. Klausė motinos: „Ar leidi?”. Tavėl atsakė: „Leidžiu”. Klausė jaunojo: „Ar imiPetronėlę už moterį?”. Kazimieras atsakė: „Imu”. Klausė jaunosios: „Ar tekėsi?”. Ši atsakė: „Tekėsiu”. Dar piršlys davė motinai rublį,kuri kibusi už rankų Petronėlės tarė: „Šitaiatiduodu mano vaiką, imk sau”. Tuokart piršlys stiklą prigožęs sušuko: „Sveika jaunoj!”. Beregint ėmės rūtų vainikėlį padėjo į torielkąapdengė su balta skepeta ir nunešė jaunajai,kurį jaunosios sesuo Veronika prisegė pri galvos Petronėlės, o piršlys ėmęs ją už rankųpasvadino užstalėj gret jaunojo ir tarė: „Šitaiyra jauna pora, nor gywenti, bus naujukais ašanuodum duosiu žąsiną. O kiti svečiai, ką žadate”.

Juzupas Vaištaras atsiliepė: „Aš duosiupusparšį”. Prančiskus Kairis tarė: „Aš duosiu avį”.

Silvestras Norbutas iš Taurių sakė: „Ašduosiu veršį iš apluoko”.

vicentas Norbutas tarė: „Aš duosiu du porasrugių”.

Kitas susiedas tarė: „Aš duosiu du puru miežių,kad turėtų iš ko putrą virti ir taip toliaus”.

Mergaitės: viena žadėjo stuomenį, kita abrusą, kita įtiestuvę, kita pirštines, žekes ir t.t.

Tą patį subatos vakarą padarė jaunieji sanderybass ir atbuvo pintuves. Par kiaurą naktį šoko.

Nedėlios rytą jaunoji nuvažiavo į Viduklę,užsirašė, atlika poterius ir padavė užsakus.

Dviem nedėliom praslinkus ir užsakams išėjus; panedėlio vakarą prasidėjo parietka. Pakviesti svečiai suvažiavo, jaunasis taipogi atvyko, pavadintas skripkorius, kad čirškintipradėjo; Petronėlė meldė idant tėvai pradiėtų šokimą. Vos tuodu susikibę parėjo partrobą tuojaus visi šokti pradėjo ir žudės parkiaurą naktį.

Uterniką rytą svečiai visi valgė, tiktai jaunoji nė snapo nekišo, nes ketino eiti spaviednės. Išvažiuodama pri šliūbą melde tėvų irvisų sviečių idant žegnotų arba blagaslovitų,ką tie ir darė. Jaunoj drauge su seserim irpiršliene sėdo į ratus ir visų pirma važiavo.Jaunasis sėda į gražų žirgą ir jojo gret vežimojaunosios. Paskuo to važiavo visa vesėlia šaudydama ir dainiuodama. Neapsistoję nė pri vienos karčemos. Navažiavo gaspadoj pasipuošę, o mergelės ir šokti pradėjo.

Piršlys: Kazimieru, Petronėle, dešimčia svečių ir piršliene vedinas; nuėjo į kleboniją užsirašyti. Jaunieji tuojau skubėjo bažnyčion spaviedotis. Po spaviednės atėjo KanauninkasKolenda duoti šliūbą. Jaunąją pri to nuvedėsesuo Veronika, o jaunąjį Piršlys su broliu.Šliubą duodant jaunoj raukės ir verkė, bet nenorėdama; dėl to maž tebuvo ašarų.

Po šliūbo grįžę gaspadon jaunieji užsikando,o parietka šoko. Išvažiavo namon ligi dalįšaudydamis ir dainiuodamis. Parvažiavus dukterį priėmė motina su duonos kepalu ir sudruska. Tėvas priėmė žentą su izbonu alausir butelka orielkos. Dar duodamas sakė: „Tie,žentali mana, dovanos, kad tavo butai netruktųrūgštyno“. Jaunoji į trobą įeidama sakė:,,Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus”. Jaunojdar tarė: „Įėjau i trobą su duona ir su druska”.O jaunasis: „Įėjau su rūgščiu ir gėralu, kadViešpats mano gyvenimą užlaikytų“. Abudusavo dovanas bakš padėjo ant stalo. Piršlystuojaus ėmęs butelką, prigožė stiklą ir balsutarė: „Po švento šliūbo atsigerkim gero gėrimo, sveikas tėvai”. Paskiaus gėrė visi geriantys pakarčiuo. Jaunūmenė vienok negėrė.

Namiškiai padengė stalą: piršlys jaunąjąpasvadino užstalėj pačioj kertėj kaipo vyriausioj vietoj. Pusė valgė, moteriškės gėrėalų, o vyrai brauškė. Piršlys ragina svečiustarydamas: „Valgykit sveteliai, bet į kišenę nekiškit”. O piršlienė šiaip sakė:

— Sugavau varną * Iškepiau sparną * Nepadyvikit * Pasilikit * Sveteliai mano.”Večerę pavalgę dar šoko, o pavargę ėjo gulti.Kazimiero tečiaus su Petronėle neguldė.

Seredoj piršlienė pakėlė pietus visiems svečiams, po kurių jaunoj su vedliais ir pasekėjaisišvažiavo į Kiempalus pri jaunojo. Kraitįiš klėčio nešti norint, Stasiulienė plekš sėdos ant skrynios, jaunasis turėjo tris rublius užmokėti pakol išgavo. Kraitį nešė keturivyrai. Skrynia buvo gan didi, bet nepilna: todėl kad lengva nerodytumės, jaunoj lig laikukeletą akmenų įdėjo. Par nelaimę nešėjaikraitį risdami į ratus pakreipė skrynią, įdėtiakmenys byldu byldu parietėjo. Pradėjo visijuoktis ir sakė, jug akmenų yra ir Kiempaluskam jus wežam. Tečiaus skrynios neatidarė.Nešėjai už savo darbą nieko negavo.

Susėdę į ratus vedliai: važiavo pirmu dainiuodamis. Pasekėjš dveji tik susirinko, tarptu buvo ir seseris jaunosios: tie po viedlio važiavo. Nuvažiavo šie, jaunąją pri durų priėmė motina Kazimiero su duona ir su druska.Jaunąjį sutiks tėvas su alu ir orielka. Jaunojiįėjusi į trobą, padėjo tas ant stalo. Tuojauspiršlys Petronėlę su Kazimieru pasvadino užstalėj ir visi svečiai susėdo. Bet kaip tiktaiskripkorius pradėj džirzginti sakušo večiaiir šoko. Vakarą gan melai pavalgė. Jauniems pataisė lovą klėtėj; nuvedė gulti tėvai su nekuriais vyriškiais ir su skripkoriu.Po valandėlės išėjo: uždarė duris su raktu,užrito tuos su ratais, rogėms, eketėms ir suvisokiais baldais užkrovė.

Ryto metą piršlys, piršlienė ir skripkoriusgrįždami ėjo žadinti jaunųjų. Atkrovė užverstus daiktus, pažadino, į rėtį įdėję bliūdąvandens nunešė nusiprausti, o nusiplovus piršlienė atėmė nu jaunosios vainiką ir šmakš apmovė su parregima kepurėle. Ant galo nuvedusi į trobą, apmaturijo jos galvą su didžiupirktiniu skepetu.

Tuojaus marti atidariusi savo kraitį, davėdovaną: uošvei stuomenį, marškinius ir sijoną; uošviui, piršliui ir skripkoriui po stuomenį. O broliams jaunojo po abrusą.

Visi svečiai išpažino piršlį už melagį, nesnematė to viso namuose Kazimiero, ką piršlyssakė; todėl kruvon susiėj, susitarė jį sūdyti užmelagystes. Netruko tokių, kurie jo gynė, betdaugesni atsirado jį kaltinančių. Ant galovisii paskaitė už pakartiną. Raukės vargšaspiršlelis: skundės mergelėms ir sakė: „Paliksitjūs be vyrų, nes piršlius karstant kas bedrįsjumis jaunikaitėms piršti?”. Tos dėl metimoužmetė už jį žodį, bet sūdžios to neklausė. Matydamas tai piršlys pajuodavo girdi iš baimės(susitiepė su pijšomis) ir vaipydamas lindo prikožno — sa Dievu — sakyti. Bet kurio tiktai dasilytėjo tą suapšė, nes buvo su rankomis tri koi glostės; todėl visi nu jo tolinos. O jitarė: „Visuomet taip nutink, nu nelaimingo žmogaus bėg šalin ir prieteliai”.

Beregint vaikiukai atvilko eketes, paguldėant tų piršlį nebagą ir traukė po naujai padirbtas kartuves.

Tujaus išėjęs iš krovos vienas senas pilvočius, uždėjo ant savo ilgos nosies špikulus(okuliorius), parskleidė plačius lakštus popieriaus ir šiuos skaitė žodžius.

Ištarmė arba dekretas

Dekretas garsingos pabaigos gyvenimo, nepaprasto melagio piršlio Vaištaro išduotasvardon Didžiojo Karaliaus Zygmunto trečiojo.

Metuosi šiuosi, tuosi, anuosi kada katės šunispjovė, zuikis bugnąa mušė, meška trūbą putė,kad gelžensnapiai par mūsų žemę lėkė, šunys giedojo, gaidžiai lojo, arkliai su dantimis brazdino, stirna su pelėda šokinėjo, žuvys lakiojo, driežas į gegužę veizėjo, bobos veršius kirpo,mergaitės tekėti nenorėjo, vraikinkai jų nebmylėjo, kad su barankomis snigo, vaikai parkiauras naktis nemigo; tuokart vilkas tranksmąužgirdčs didžiai parsigando, nebveizėjo, kur veršiai, kur banda, o iš to stroko staigiai trėsė,betrėsdamas šoka par kiemą ir išspyrė vaikiuką. Tą žmonės praminė briedaičių, nesbuvo taip spraunus kaip ėžys, taip sugrebanssuktis kaip girno apatinysis akmuo. Tas derlingas ir guvus vaikiukas, capt nutvėrė vilkui trumpai už uodegą ir nepaleido. Vilkastrėsė par Kiempalų sodžių, nutruko jo uodega,o vaikiukas benc pavirto. Išaugo paskiausį veltėdį, baisų melagį ir tarsi vagį; nes apgavo ir pavogė gyvą, gražią Petronėlę. Betkaip apgavo ir pavogė? Šitai šiaip: pasišovęs girdi į piršlius, atvyko į Erdyškiųsodžių ir pasakė: „Kazę Pacelių, esantį ponaičiųKiempalų sodžiaus, gyvenantį didžiam mūro dvare,kurio stogas esus klotas su lašinių paltėmis,langai deimantų, takai su sūriais išgrįsti, laiptaiir tiltai marmūro, nu daugybės dešrų aketėslužtant, šulinys sa medum ir pienu prigoštas,daržinės javų pripiltos, svirnai su šiaudaisprikimšti, alaus ežerai, orielkos prūdai pilni,ir sviesta devyni tarpai žardų prižardyti. Arklių,bandos. avių ir kiaulių daugybė. Tą visą pameilusi Petronėlė, pažadėjo tekėti ir ištekėjouž Kazimiero, o mes visi čia atvykę randamgyvenimą paprastą žmogau, iš medžio padirbtąsu šiaudais klotą, langus nekurius su lentelėmsužtaisytus. Šitai tau penkios. Apgauti pamatęryžomėss tokį piršlį melagį apsūdyti.

Zygmuntas III. Karalius par versolą išleista1604. metuose įsakė tokius melagius apgaudinėtojus, ar: palaipinus į žardą su šunimis užpjudyti; ar už karklynų pastatus su grybų kotaisužmušti; ar palaipinus ant stogų drobinasatimti; ar pastačius ant liepto pastumti į upę beramčio; ar tiesiau sakant pakarti ir priartintipri dangaus.

Mes tada žemiaus su savo rankomis pasirašę, dabodamis tuos garsingus įstatymus, nusprendėm didį melagį Vaištarą pakarti.

Pakarę nemažą pelną gausim, nes iš karuonio makaulės bus liktarna; iš akių spunkas, iš nosies šnipkas, iš dantų priekalai, išliežuvio kilis, iš gerklės trūbos, iš stemplėsvirvė, iš pilvo bugnas, iš grobų vėdarai,dešros ir strūnos, iš šonkaulių eketės, išplaučių dumplės, iš retkaulių kočėlai, iš stabukalių patrūbočiai, iš rankų grėbliai, iš letenų kaltuvės ir iš nagų guzikai.

Bet kam čiq ilgai tauzyti ir skaityti imkit,vaikiukai, ir tempkit po tų ištarmių savorankas pridėję: Juzupas Margis, Kazimieras Dargis, Pilypas Pilvočius, Jonas Kapročios ir kiti.

Vaikiukams už piršlį capt capt sukibusmarti šmurkš atskubėjusi smarkš užmetėant kaklo piršlio abrusą ir par tai parodė dovanojanti piršliui visas melagystes. Sūdžios todėl paleido piršlį, bet idant ištarmę nepaliktųneišpildyta, pakorė lečiną it žmogus apdarytą.Linksmas piršlys šokinėjo ant vienų kojų,skripkoriai pagaliaus nečirškinant.

Pabaigę reikalą su piršliu, visi svečiai sėdovalgyti, pavalgę pilvais variniais išėjo į kijmą,tami dar šoko lig brėkštant; ant galo išvažiavo namon.

Aš par tą visą parietką buvau, trypiauir šokau kiek tinkamas. Pats dar čirškinau,kitus šokti mokiau ir jaunosios apsiavau. Užtai davė man stiklo batus, sviesto brylų ir popieriaus šarką. Su ta drapana pasipuošęsišėjai oran, vos stojau ant akmenio, susikalėmano batai, dar koją pardūrė. Ispinda saulė,nutirpo mana britus, sutepė drapaną, nolijęs ištyžo mano švarkas. Taip tai baigės visi antsvieto užmokesčiai, visi nu vyresnybės duotipapuošimai. O žmonės tečiaus jais džiaugėsit vaikai šukelę stiklo radę.

Atbuvęs parietką ir darbą pri Stasiulio pabaigęs, panorau aplankyti savo tėvynę Palangą; nes pasiilgaus jos. Parėjau keletą parakvijų niekami neužkliuvęs apsistojau pri turtingo žmogaus Jono Čudžio Kvėdainės parakvijoj. Kaip čia man klojės būti apsukysiu ateinantįvakarą; nugis eikim gulti. Tai man pasakiusvisi sukilo ir ėjo ilsėtis.

Tryliktas vakaras

Kelis vakaras praleidęs namiškėj, vėl susirinko klausyti pasakų mano, o aš atsikrenkštęs šiaip pradėjau belsti.

Reik žinoti, jogei gyventojai parakvijų: Viduklės, Erdzvilkų, Raseinių, Girnkalio, Skirstimonio, Vėliūnos, Jurbarko ir Gaurės yra. Vos ne visi augaloti su plačiais pečiais, stipri ir derlingi it ąžuolai. Paprastai dėvi pilkas sermėgas siūtas su stačiomis apkaklemis, prišakėj be guziko su ablikais sukabinamas, užpakalėj didžiai rukšlotas arba kvalduotas. Vaikščio parsijuosę su briedžio diržais, prišaky yražalvario pendentas. Aunas viem su bataisšikšniniais, kiti su batais, kurių padai yra medžio,kiti su vyžinomis dar kiti su naginėmis. Žiemą dėvi kepures austas arba lenktinėles,vasara iš vilnų veltus brylus.

Moteriškosios ligi dalies pilkas dėvi rukšlotas sermėgas, vasarą striukės su trumpomisapej liemenį rukšlomis. Sijonus nešio diržuspačių austus. Skepetų pirktinių čia maž tėra.And pečių žyckuotus raiščius ir dangstos sudrobulėmis. Vaikščio basos nu ankstyvo pavasario, rudenės laiku dėvi medžio klumpius,nuėjusios į miestelį apsiaun su kailio kurpėmis.Orielkos čia pirmu nieks negėrė, bet dabar(1864 m.) atarado par nelaimę daug gerančius.

Reik išpažinti, jog žmonės tos srijos yra labai geri, lipšni, žmoniški. Svečius priimsu džiaugsmu. Jej kumet svečiams ivažiavusnuliūst, daro tai ne dėl to, kad svečių Dievasdavė, bet dėl to, kad netur tų su kuo taip priimti, kaip norėtų. Išvažiuodamis svečiai jeinor užmokėti, ūkininkai pinigų nepriim, todėl ir aš čiq pakliuvęs gan ilgai trukau ir vosVerelės antros dukteries Stasiulio nevedžiau.

Ilgainiu pasilgaus jūsų: vien man rūpėjo,ar givi tebeste tėvai mano. Artinaus priPalangos. Pakliuvau ant galo į Evėdainės parakviją pas turtingą żmogų Joną čudį; nes tas daugel tur dukterų. Čia gavęs darbą siuvau, subatų vakarais čriškinau su skripkomis; todėl didžii įtikau mergelėms.

Čudžio dukterys: Uršulė, Petronėlė, Teklėir Marelė yra gražioss, man girdi patiko ir ketinau vesti visų vyresniąją Uršulę, bet nesitikėtai parvažiavo iš Kražių Domicėlė, kuribuvo atiduota į panų klliaštorių, dėl prasimokymo ko reikiant. Tą užvis pamėgau ir vest ryžaus. Mylėjau ją ir ana mani mylėjo. Betsenis tėvas vien sakė: „Et kas gal duoti dukterį kriaučeliui? Kami gyvens? Nejau vadžiosiąs su savim par svietą vaikščiodamas. Tąaš išsigirdęs lig laiko tylėjau.

Kažikumet apsidrąsines tariau Čudžiui: „Tėvai vedu su Domicėle mylėvos, ar leisi sueiti įporą?”. Tas atsakė: „Žinau judams norą, bet kurdėsi pačią? Jug tu vietos neturi, esi parėjūnu,nejau vadžiosi su savim moterį vaikščiodamaspo žmonių?”. Tai aš išgirdęs brabrakš atidariau savo skrynelę, išėmiau buntą bomažkų,dabar porą šimtų rublių sidabru rinkt pabėriau ant stalo ir sakiau tėvui: „Su tais pinigaisaš galiu gyventi, yra čia daugiaus ne tūkstantisrublių. Aš orielkos negeriu, pinigų nekleidu,skatiką pri skatiko dėdamas, par keletą metųsudėjau tą naudą. Dabar patark man, kąturiu daryti? Kaip apsiversti?”. Tvui tai pamačius ir išgirdus akys prašvito; pakinkavęsgalvą tarė: „Žinai ką žentai, čia mūsų susiedaus vienas ūkininkas parduod gražų butą, norgauti aštuonis šimtus rublių, pirk nu jo, tuokart atiduosiu tau Domicėlę”.

Aš taip ir padariau: su tuo pačiu tėvunueina ligauti ir suderėjau už septynis šimtusrublių. Paskiaus viską pagal įstatymą padaręsparsikėliau į gyvenimą. Pirkau gyvulius, įsikūriau ir vedžiau šen Domicėlę, tėvau par pasogą gan vedų sušelpė. Gyvenau nu dvejų metų padoriai, rugius vedams it kanapius, parstojau siūt, šitai jau ir sūnų turiau vaiką gražųir sveiką.

Par parietką užlaikėm visas priimtas apeigas, buvo vedliai, pasekėjai, ūkvaizdžiai ir piršlys, kurį ant galo korėm. Tečiaus girdi išspruko ir lig šiolei tebgywen Zvingių parakvijoj, Pajūriškių sodžioj, vadinas Benediktas Pikelis.

Turiu dar pridurti, jogei par parietką šiokij buva juokavimai. Du vaikiukai ėmė antsavo sprando po vieną už save mažesnį vaikiuką. Tuodu aukštai sėdėdama braižės tarpsavęs. Toks veikalas vadinas vanagėliu.

Viena mergelė apsikamšiusi, apsiviniojusi,tupės ir šoko Šarką. Kitas klausė: „Šarkele, kami buvai?”. Ši atsakė: „Turguje buvau”.Kitas: „Ką pirkai?”. Ši atsakė: „Šilkelius” irtaip toliaus.

Keturi vyrai siubuodamis į vieną ir antrąpusę Druską svėrė.

Paskiaus kieturi vyrai pasilenkę, tojaus kitiant jų sasėdo ir jodė. Tokį veikalą vadinašokimu kazokų.

Vežė paštą šiaip: šeši vyrai ėmė vienas kitam už rankas. Sekmasis gulė ant jųsunertų rankų. Šeši siubuodamis jį kratė.

Brylus vėlė šiaip: sėdosn du vyrai, trečiasisant lazdos turėjo brylą arba kepaliušį. Siedantis norėjo pagauti brylą, nešantysis neleido irmušė par kojas siedinčiųjų. Tuodu ištraukėšakalius, kuriuos už aulais turėjo, būtų tikraisusimušę, kad jų būtų neparskirus.

Su Cygonu šiaip bjauriojas: stoję dešimtisvyrų, vienuoliktasis susitepęs, parsijuosęs, makarą turėdamas rankose sakė: panie dzala, davai drala, rodė kojas su pirštais ir gainiojo sumakaru kitus.

Veselę šiaip atbuvo: viena mergėlė sukrasi nešina sušuko: „Veselia! Veselia!”. Tai pasakiusi sėdos trobos vidury. Tojaus augęsvyras atvedė pri jos jaunikaitį Juzę ir klausė —ar tink? Ta atsakė: „Netink, nes Juzė nemokpoterių, nein į bažnyčią, ger orielką”. Vyrai atsakė: „Ne taip yra, apsirinki, Juzukas gerai mokane vien poterius, bet išvis ir prisakymus. Mokskaityti, bažnyčioj buvo ir kas šventa dienagieda rožančius, orielkos niekuomet neger”. Atsakė mergelė: „Kad tamsta sakai teisybę, tadtink”. Tujaus Juzukui padavė rankas ir pradėjo visi šokti.

Paskiaus sėdos berniukas: atvedė jam mergelę ir klausė — ar tink? Tas atsakė: „Netink,nes nemok poterių, nesumano skaityti, bažnyčiojžvalgos ir daug šnek”. Atvedęs tarė: „Netaipyra; mergelę ten gir žmonės, yra dievobaiminga,mok poterius, sugieb gražiai giedoti, gerų tėvųgeras yra vaikas”.

Atsakė vaikiukas: „Kad taip, tad ją myli. Taitarius, padavė rankas ir pradėjo vėl šokti visi. Tas veikalas man patiko: kelis kartus taip parietkinikai darė.

Pasibaigus veseliai vedu su Domicėle pradėjau gaspadoriauti kaip reikiant. Javai vedom derėjo, sulaukėm sūnaus, apkrikštijuspakėliau krikštynas, prakutus vaikui užsigeidžiau pri jūsų važiuoti ir atvažiavau. Turiviltį ir tėvus kūmet nor vedu aplankysiant

Tarė Motina: „Sakais sugebąs giesmes raižyti, prašyk ir dėl mūsų”. Atsakiau: „Čia nėrakamie, bet aš seniai parašytą pagiedosiu”.

Dainė

Blezdingėlė

Kad atėjo šventa, Jurgio diena * Parlekėblezdinga, tiktai viena * Kurią paregėjęs, ašpažinau * Ir kaipo namiškę pasveikinau.

Turiau kur lakiojei, kami buvai? * Tolimojkeloniej, nepražuvai? * Blezdingėle mani, vėlpažino * ant stogų tupusis, pasveikino.

Gurmėdama viską, pasakojo * Tarsi araš klausiaus, vien dabojo * ant galo pridūrė:Indo man reiks. * Atsakiau teisybę, nieksnepapeiks.

Pernai miniojai mano stogą * Tečiaus nepadarei nieka blogo * Juk tu myli mūsų prastus namus * Kenti skyles stogo, kenti dūmus.

Galėsi šiaudelius stogo pešti * Padorų lizdelį sau sunešti. * Kiaušeliu keturis ten padėti * Gražius mažutelius, išperėti.

Ne prilips pri lizdo, baisios katės * vaikastarsis tavęs, neprimatęs * Aš uždrausiu lizdąužkabinti * Tavo kūdikėlius pakušinti.

Bet kaip tu mažylius išpenėsi * Jej mylimospačios, neturėsi? * Blezdingėlė tarė, manapati grįš * Kaip balandės mėnuo, tikrai pariš.

Ir teisybė kaip mėnuo paryžo * Patelė jossveika, čia sugrįžo. * Ką aš paregėjęs, didžiai džiaugiaus * Ir sakiau nebkišiuos, jau aš daugiaus.

Lyskite pastogėn kaip į urvą * Suneškite lizdą, iš purvo * Ne strielčius akilas,judams nenušaus * Ne gyvas vanagas, čionprigaus.

Blezdingas sušuka kitcikt, kitcikt * kąžmogus sakė, itcikt, itcikt. * Beregint sulindoį pastogę * Atrado sau vietą gan patogią.

O par vasarėlės, šiltus laikus * Išperėjolizde gražius vaikus. * Rudenį kad teko jau išlėkti * Kuo tikt nereikėjo man rėkti.

Visos girdi eilėj susistoję * Ir už palaikymągražiai dėkavojo. Amen.

Man šnekesį pabaigus ėjom gulti. Jaubuvo trečia nedėlia nu mano į Palangą atvažiavimo; todėl ryto metą pradėjau kraustytisavo daiktus, meldžiau idant tėvai vedu aplankytų. Ant galo pasvadinau moterį su sūnumir išvažiavau. Tai atsitiko 1866 metais.

Przeczytałeś bezpłatny fragment.
Kup książkę, aby przeczytać do końca.