drukowana A5
22.09
Palangos Juzė

Bezpłatny fragment - Palangos Juzė


Objętość:
106 str.
Blok tekstowy:
papier offsetowy 90 g/m2, styly
Format:
145 × 205 mm
Okładka:
miękka
Rodzaj oprawy:
blok klejony
ISBN:
978-83-288-1004-4

Prakalba

Kaip viskas pasaulei parsimaina, taip parsikeisilgainiu ir žmonių papročiai. Ką aš numanydamas ėmiau ir surašiau ne vien papročius,bet ir juokavimus žmonių mūsų gadinės. Otai dėl to, idant ateites giminės žinotų kas tykatenai tiems su Lietuviais, gali mūsų devynioliktam amžiuje. — Jei ta knygelė patiks mokantiems skaityti, tegul skaito, o Jei nepatiks,tai swied į pakurtą pečių. O nors taip katras padarys, tečiaus atliks kaminon bentvieną, kurią ateites giminės juokdamos skaitys.

Nusimanau ne viską čia surašęs; bet turiuviltį atsiras mokytas vyras, kurs mano paveizdą sekdamas, surinks ir likusius dalykus.

Vardai miestelių ir uličių arba sodų tojknygelei priminavoti; taipogi vardai ir pavardės žmonių, nėra išmislyti pas raštiniką,bet tikri.

Išspausti daleidu.

Vilniuje 1863 metais, Kovos 3 dienoje.

Vyskupas Žamaičių:

Motijus Volonczanski.

„Tankiai su sermėga apsivilkusi vaikštotikra išmintis.”

Priežodis

Patemiui pajūrėj Palangos miestely buvę ūkininkas vadinamas Jonas Viskontas, pasitaria irkatalikas. Kurs vedęs moteri iš KretingiškiųElzę Šykšnalę, turėjo sūnų, vardu Juzupas.Tą vaiką pramokė truputį rašto Palangosaltarista kunigas Jonas Baužinskis.

Jau paūgterėjusį sūnų tėvas vedė su savim: silkelių žvejoti, plekšnių gaudyti, menkiųmeškerioti ir vilkti iš jūros kerpes su gintarais. Bet žuvies nebelaimėdamas vieną kartąsakė moteriai savo: „Ar žinai ką motin: mūsųpajūrės smiltis maž teduod duonos, aš ketu Juzę nuvežti i Klaipėdą, kad amatą išmoktų.Atsakė Elzbietė: „Teisybė, amatą mokėdamasnepritrūks duonos.”

Taip pašnekėjęs tėvas vieną rytą pakinkina arklius, pasvadina į vežimą vaiką ir vežėį Klaipėdą kaip ožaitį į turgų, be be blaunantį.Nuvažiavęs pristatė Juzę prie vokiečio kriaučystės meistro mokytis ant dvylika metų.

Vos trejetui metelių praslinkus parėjo i Palangą Juzė: tėvas jį pamatęs tarė: „Kas tai yra,sūnau? Ko sugrįžai? Ar tai viešėti, ar suvisu? Šis atsakė: „Tėvan, su visu, ne vienparėjau, bet išbėgau, nebgalėjau bėdą turėti.Meistras mano piktas be galo, kad jį giltinėpašautų, vos girdi išėjęs į miestą truputį patruksiu, tojaus sugrįžus šmiaukš šmiaukš subizūnu per nugarą. Dabar sako: „Tu leiši, rakali valgysi mano duoną o nieko nedirbsi, aštau parodysiu kami blezdingas žiemavo!” Atsakė tėvas: „Meistras tau davė šmiaukššmiaukš su bizūnu, o nuo manęs gausi čakš,čakš su lazda; ko grįžai nė laiku mokslo nepabaigęs?” Juzė ranką tėvo bučiuodamastarė: „Nebreiks to tėveli, aš jau moku geraičykš sukirpti ir dailiai susiūti. Ponams drapanų nesiūsiu bet žmonėms; dėl dirbimą mažiaus teuždirbsiu, bet duoną turiesiu.

Motina pamačiusi seniai beregėtą sūną, didžiaiprasidžiugo ir meldė vyrą, idant leistų vaikuinamie paviešėti bent dvejetą nedėlių.

Juzupas beviešėdamas pasijudino sau juodąšikšnos skrynelę su pasamonais, sudėjo į tenmarškinius, skepetus, gelumbes, jubelę, siuvamą ir žiedą ir žirkles; pasakė tėvams: „SuDievu!”, apsivilko su trumpu švarku, apsimovėsu brilu, apsiavė prosu papročių su klumpiaisįsikabino į kukšterą savo šikšnas skrynelę,gavo nuo tėvo tris rublius ir iškeliavo Kretingos linkon.

Išeidamas Juzukas turėjo vos aštuoniolikąmetų amžiaus savo: akys jo buvo rudos, plaukai garbanoti, veidas baltas, augumas vidutinis,pats tiesus ir lieminingas it nendrė. Žodžiu sakant —gražus buvo jaunikaitis. Klaipėdoj išmokodar su skripčiems džirzginti ir dėl to tas visumet skrynelėj nešioja.

Sulig dienų išėjimo pragaišo kaip į vandenį įkritęs; veltuo už vis Viskontienė teiravos, klausinėjo žmonių atvažiuojančių i Palangąžuvies pirkti. Visi sakės nežinantys, negirdėjusis apie jos sūnų. Raukės nemitusi motinir kartais ašarojo. O Viskontas tai kažikuometpamatęs sakė: „Ko miauzgi kaip katė pelę vaikams nešdama, juk jej vedams vaikai būtųpritrūkęs duonos, skelbtumės; turbūt jam gerai tarp žmonių, kad ne vėjas nuo jo neput.Moters atsakė: „Je jį rasi kami numirę.” Tarėvyras: „Mirdamas būtų pasisakęs iš kur esąs,o žmonės palaidojusis būtų vedum žinę davę”.

Keturiems metams nu išėjimo Juzupo praslinkus, rudinop įvažiavo kažikas briekstant priViskontą: su gražiais ratais, su trimis dailiaisbėriais arkliais ir su moterim, kuri ant keliųturėjo vaiką. Elzbietė šokusi prie lango tarė:,,Kas čia meldamai įvažiavo? Nee bene Juzėtiktai? Vardan Viešpaties kami būtų tenmoteriškę gavęs?”. Tai pasakiusi spruko produris, suntiko savo sūnų ir pradėjo iš džiaugsmoverkti. Suėjus į trobą arba gryčią Juzukaspabučiavo kelis kartus rankas motinos savoir atsiliepė: „Motinėle, šitai sūnus mano Kazelė,šitai moters mano Domicė”. Atsakė motina:,,Nu gerai, gerai ačiū Viešpatem, kad gyvastebesi, aš kartkartiems meldžiaus už dušią tavo, ir tariau jau mirus.

— Joni, biek tu šarpiai į miestelį paieškoktėvą ir pasakyk Juzelę parvažiavus”. Juzupaspamatęs tėvą pareinant išskriejo lig ir vartų josutikti ir abi rankas pabučiavo. O tėvas tarė:,,Nu garbė Dievui, kad susivokėj, na motinajau ir akių pritruko beverkdama”. Įėjus į trobąJozupas tarė: ,,Šitai, tėveli, gera moters manaDomicela, šitai ir sūnus mano, rubuilis Kazė,nu S. Roka jau antrus metus užkludęs. Labaiyra geras nes pieną sriubt sriubt dienos būvę pusgorčiu išgėrr, o košė negal niepasirodyti,tojaus paėm ir prašo motinas daugiaus niamniam sakydamas”. Tarė Viskontas: „Nėra ko užtai pykti, kas gerai valgo, tas yra sveikas, busiš jo stiprus darbinikas”.

Po to šnekėjosi visi susėdę, o Elzbiete sakė: „Rasi ir alkani esti, reik pateikti valgį. Taitarusi išėjo į priemenę ir liepė mergelei ugnįsukurti. Kuri sukurusi pakaitino saldų pieną irišvirė bulves, arba roputes. Tai ant stalo padėjusi, atnešė bliūdą pieno rūgšto su bliūdalukastinio. Visi keles sukalbėję poterius ir sėdovalgyti. Kazė drožė atsispirdamas saldų pieną.Pavalgę sukilo, poterius atkalbėjo ir pabučiavotėvams rankas. O jogei buvo kelionėj pavargę, ėjo tojaus gulti.

Ryto metą Viskontienė išvirina pusrytėjrūgštą roputinę su džiūvusia avinos miesa, kurivisiems dideliai patiko. Juzupas pavalgęs tarė:,,Ačiū tau, motinėle, seniai buvau besrėbęstaip skane viralą! Mana Domicė sugeb skaniai virti, bet motinėlės valgis visamet yrs skanesnis arbs gardesnis.

Domicelė tuojaus užsigeidė eit į pajūrį; nesjūros niekamet nebuvo mačiusi. Juzupas pakinkė arklius, pats važiavo ir nuvežė moterįsu vaiku. Arkliai pamatę vilnis pradėjo baidytis: Domicela išsėdusi iš ratų sudrebėjo,klaupės, parsižegnojo ir tarė: „Oj, Viešpati Dieve, kaip tu didis esi, kars tokias vandenissutvėrei! Gerai tai sakote — Palanga pasaulėspabaiga, kurios aš amžiuj savo netariaus regėsianti. Atsakė Juzupas: „Ne pabaiga, už tosjūros yra Švedų žemė, bet jogiej jūra yra platiper penkias dešimtis milių, todėl antrą pašalęnegalim matyti.

Diena buvo saulėta gan šilta, todėl Kazėant smiltyno pasvadintas kaip kiti vaikai įpajūrį atvesti, pilstaloja smilteles ir gražius akmenėlius renka. Burną pagalaus savo su taisprikiša, visi prisistebę kiek tinkamis grižą namon.

Po gerų pietų Juzupas sakinėdamos tarė:,,Na kas dabar bus: gurkš gurkš gerai privalgėm, nors eik gulti. Viskontienė atsakė:,,Galit valandą pagulėti pakaiti, bet ne ilgai,nes aš noriu, kad man papasakotumi apie visąsava kelionę, kurioj buvai išėjęs nu mūsų.Kaip tau klojęs ir iš kur gavai martelę?”. Šisatsakė: „Gerai gerai, motinėle, išbelsiu, išpašakosiu sa visomis išgalėmis, bet nugis stiri stirieikim gulti”. Tai taręs ėmė moterį savo ilinda į šalutinę ir atgulė. Begulint atėjo trys susėdai aplankyt Juzupą ir jo tėvų. Kėlęs Juzupas pasveikino svečius, sėdos ir tarė: „Nugisįšsižiokit, pastatykitės ausis ir klausYkit;apsakYsiu benT pradžią kelonės mano, nes to norgera mana motinėlė”.

Pirmas vakaras

— Kaip atminat pirmus ketverius metus išėjaunu jūsų bakš bakš sa klumpiais apsiavęs irnuvykau i Kretingą. Truputį tarsi pavargęsšmurkš įlindau i karčemą, pirkau nu žydopyragą, ėmiau alaus kvartą, pavalgiau, pailsėjaus ir nieko netrukęs leidaus Salantų linkon.

Atėjęs i Asteikinę karčemą sėdaus ir tariau: „Rendoriau, esmi kraučius patark man,kami galiu gauti darbą? Atsakė žydas: niu kąaš galiu žinoti? Tai išgirdęs brinkt pamačiauant stalo jam pusę auksinę. Tuokart tarė žydas:niu dabar kas kitas, eik tamsta i Kulupėnųsodą, ten žmonės Ploteri turtingi, užeik pri Stropaus, gausi ir darbą, ir uždarbį.

Taip pamokytas atėjau į sodą, pasiklausiauStropaus ir įėjau į kiemą. Pamatęs žmogų sakiau: „Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus irtariau: bene gaspadorių sutinku? Tas atsakė:teisybė, esmi tų namų gaspadorius. Tuokarttariau Tėveli esmi Viskontas kriaučius išPalangos, katalikas, mokiaus siūti Klaipėdoj;pasiūsią tamstai drapanas ir gerai, ir pigiai, arturėsi darbą? Vedum bešnekant čia atėjo moteriškė, Stropas tarė: „Nu ką, motin, ar turamką siūdinti?”. Ši atsakė: „O kaipgi! Reik tasgatis kailinių šeimynai, strukių mergelėms,sūnui Prancės jupelės, o ar tas ar kitas meistrasšios, vis tas pats, jog sakos užmokėsniai prisileisis. Tarė Stropus: na gerai siūk jau siūk.

Aš tojaus brukš, brukš atsegiau savošiksninį, ėmiau mierą ir pradėjau siūti kailinius vaikiukui. Nedėlės dienai atėjus keliavau su šeimyna i Kartynų bažnyčią, pasimeldžiau ir lig laiku sugrįžau. Preibe išSausgalvių duktė iš bažnyčios grįždama atėjopri Stropaus; Kniukštelis Juzė su savo seseria taipogi atvyko, nes Stropus buvo nu visų mylimas. Susiėjo namo mergelės ir susirinko gražus būrelis.

Aš matydamas mergeles yriau, visu žiovaujant, atsiliepiau: „Ką dabar dirbsma? Šitai palauminėkim. Visi atsakė: „Nu gerai,gerai”. Mergaitės man pirmam užrišo po vienąakį: pradėjau graibyti kaip žuvis sumieštamevandenėje ir capt capt beregint visus sugaudžiau. Paskiaus gaudė Juzė: nušilom it pirtyir plekš, plėks susėdom ant suolų.

Truputį atsipūtęs tariau: „No mergelės dabarve ve padainuokit”. Bet šios kie kie kiejuokdamos nė viena nedrįso pradėti. Tuotarpu krapšt, krapšt į trobą įkrapštino bobelė.Aš pri jos prikybęs tariau: „Motinėle, šitai jaunas nenor dainuoti; padainuok mums kokiąnorint senų dienų dainelę”. Ta tupt pri pečiaus atsisėdusi tarė: „Na gerai, vaikaliai, padainuosiu. Ir pradėjo.

Dainė

Išoka oželis į rūtų daržą

 Oj vej, oj vej į rūtų daržą.

Išėjo bobutė ože varyti

 Oj vej, oj vej ožį varyti.

Nedoras ožiukas nenor klausyti.

 Oj vej, oj vej nenor klausyti.

Ėme bobutė ilgą votegą

 Oj vej, oj vej ilgą votegą.

Uždrožė ožiukuj par pat uodegą.

 Oj vej, oj vej i. t. t.

Išbėga oželis į tyrus laukus

 Oj vej, oj vej i. t. t.

Išėjo bobutė ožį ieškoti

 Oj vej, oj vej i. t. t.

Sutiks bobutę du vilku pilku

 Oj vej i. t. t

Ar ne regėjot vilkeliai mano oželio?

 Oj vej i. t. t.

Jau tavo oželio rageliai vieni. * Oj vej i. t. t.

Ėjo bobutė ragų ieškoti. * Oj vej i. t. t.

Atrado bobutė du did-ius ragus, * Oj vej i. t. t.

Iš tų padirbo du gražius trubus. * Oj vej i. t. t.

Pardavė bobutė tikt vieną trubą * Oj vej i. t. t.

Nupirks bobutė sau gražų rubą * Oj vej i. t. t.

Piemuo išmeldęs antrąjį ragą * Oj vej i. t. t.

Davė bobutei arklė posnagą * Oj vej i. t. t.

Padirbus bobutė gražų indelį * Oj vej i. t. t.

Už tą įgijo molės puodelį. * Oj vej i. t. t.

Išvirė bobutė sau putrą juodą * Oj vej i. t. t.

Sukūlė bobutė ir patį puodą * Oj vej i. t. t.

Pabaigusi tarė: „Matot vaikaliai, ką mokėjau tą padainavau. Netoli nu vieškeliogyveno čia Kulupienų Salis, kurs turėjo pačiąjau nebjaurią, tebebuvo pačios motiną ir motinos motina senole vadinama, ta mane išmokėoželį. Sena ta jau gadynė. Mes visi sušukom,,,Ačiū ačiū, bobutėle, tamstos dainelė labai yragraži”. Tai girdėdama bobutė ki ki ki juoktis pradėjo ir tarė: „Ar matot, mergelės, aš ir sena dar moko, o jūs dainuodamos šaukiatlia lia lia, o žodžių nė kokių.

Bobutei laukan išsistumus, mergelės pradėjo taisytis namon grįžti, ką aš regėdamas, brakš atidariau skrynelę savo, išsiėmiauskripičes ir vos dvejetą kartų džir džir smičiupartraukiau, visi svečiai sukrutėjo. Mergelėsšnibždėjo kita kitai: „Ar matai tą gražų vaikiną ir griežt mokaus. Tujaus atsiliepiau: „Nu sweteliai, pašokit kunigaikštį Połubinskį ašpagriešiu”. Par nelaime ne visos temokėjošokti tą seną tancę ligi prancūzų kadriliui.Taisiau, mokiau, bet negalėdamas spėriai suriedyti, pradėjau čirškinti Prūsą. Svečiai beregint po keturis sustojusis tūpt tūpt šokinėjoit kazokui su bizūnu grįžtant.

Mums besivoliuojant pradėjo briekšti: Stropienės samdyta mergelė Kotrė, patiesė stalą,atnešė didį bliūdą bulvių ir pieno puodą. Svečiai nuošaly neprašydinos susėdo pavalgę, pasakė Stropams: „Su Dievu” ir išėjo namon.

Ir aš ant to baigiu šį vakarą pasakojimąmano. Tai taręs kėliaus ir visi klausantys.Susėdo pri Viskontą buvusieji, ligi dalis ėjonamon.

Antras vakaras

Vėl namiškiams antrą vakarą sugiedosJuzupas šiaip prabyla.

— Apsiuvęs Stropus, gavau pustretį rubliaus:bet galėjęs ir daugiaus rasti darbą Kulupėnuose,bet geisdamas žinoti, kaip gyven žmonės kalni;sudėjau į skrynelę savo daiktus ir kumbrinau.

Parėjęs Nasrienų sodą ir upelį Salantą pamačiau po kairę ranką gražų gyvenimą irtyc įėjau į žardyną. Tujaus apšoka mane keturi šunys: vienas vampt vampt lojo, kitascip, cip cypė, trečias vau vau kaukė, ketvirtasjuokės ir dantis rodė, o visi norėjo paragauti,ar skanios mana kenklės. Privarė mane prižiogrio, negalėjau nė žingsnį žengti. Paregėjęstai vaikiukas apgyrė mane.

Tiesiau ėjau į namą, nes ten žmones regėjau: sutikęs vieną pusę juodai dažytu sermėgu apsivilkusi, tariau: Pasakyk, tėvai, benesi tamsta gaspadorius tų namų?”. Atsakė: „Antštikai, esmi gaspadorius, vadinuos KazimierasŽvinklis. Aš tariau: „Esmi iš Palangos Kriaučius Juzupas Viskontas, sugebu siūti: čiujkas, jupeles, kemzuoles, sermėgas, šalbierkas,šniūrelkas, striukes iš ilginių, kailinių irvis, ką liepsi, pagaliaus skilandžius, dešras irvėdarus.

Kazimieras juokdamas atsakė: „Tadgi esiviedarų kraučius?”. „Taip taip, tėveli, vėdarųkraučius, ar turėsi ką darbą?

Kazimieras: „Na gerai eik į trobą, gausidarbą”. Vos į trobą įėjęs, radau namo gaspadinę, pasisakiau kas esąs, pasveikinau, padėjaus skrynelę ir brakš brakš kraulojau daiktus savo.

Gaspadinė atnešė kailius ir tarė: „Siūsi mankailinius trumpus, imk mierą”. Aš bereginttai padaręs plekš sėdaus ir pradėjau šastšast raižyti kailius. Pasiūvau taip pri kūno pritinkančius, taip gražius; jog visi stebėjos.

Viskas klojės, bet štai nelaimė gaspadoriams: duktė Jonkėlė šeštų metų amžiaus, kiėlės ryto metą, atsprukau į namą ir šildėspri ugnies. Sušilusi basa bėgo i daržą grušių su obuoliais rankioti. Rytas buvo šaltas, mergelę paėmė žvarbė, tujaus nustojo balso: nesgerklė pradėjo skaudėt. Tėvai sakė: „Et,vaikas sprandą nutruks, reiks vesti pri sprandininkes ir išgis. Tuo tarpu Jonkėlė jau atgulė, suputo kaklas, pradėjo krenkšti it šunelis loti. Parsigandęs tėvas pargabeno iš Salantų kalikokį žydą gydytoją, kurs apveizdėjovaiką tarė: „Tėvai nebreik mergelei daktro, kruopas yra liga baisi, nebtvers.

Užsakymas įvyko; vos penketą dieną pagalėjusi Jonkėlė numirė. Kas buvo verksmoir šaukimo už vis motinos; negaliu apsakyti.

Aš su visu savo darbą parsikėlau iš trobos i klėtį. Pasidarę budynes; tėvai davė žodį gentims. Atėję iš Klauzgalvų Ona Vaičienėsa dukterim iš Skandalų, iš Kulesodos kumas,susėdai ir taip toliaus. Giedojo ir šaukė atsispirdamas par kiaurą naktį. Pirmą vakarą aškišt įkišau galvą į trobą, pamačiau pilnąžmonių; tečiaus šmakš, įlindau ir šiuliįsigrūmiau pagalaus už stalo. Vos gydotojamspabaigus giesmę Jėzaus milas, aš strapt stojaus ir baisiai atsiliepiau: „Susėdalej, noriu pagiedoti naują giesmę, jūs nepritarste, nes žodžiųnežinot, tečiaus pasiklausykit.

Vos tą giesmę pabaigiau, sušuko žmonės:,,Ai, meldamasis, duok mums išrašus. Atsakiau:,,Gerai, gerai duosiu ir pats dabar išrašysiu”.Mergelės užvis pradėjo apie mane teirautissakydamos: „Kas tas toks? Kas tas toks?”. Namiškiai atsakė: „Yra tai kriaučius iš Palangos, čia šiuo”. Mergelės pridūrė: „Bet koksjaunas, koks dailus ir kokia maloni jo gaida!Gražu ir veizėti ir klausytis.

Budynei baigantis rejkėjo išvesti į Gargždelę kūną. Važnyčiai jau užvažiavus ir žmonėms į ratus įdėjus, aš pakeperkšt į tuos įšokius sušukau: „Susėdalej, gentys, giminės, kumas, dėdės, dėdinas, tetutės ir bobutės, klausykitės, noriu kieletą žodžių pratarti. Tujausparsižegnojau. Vardan Dievo Tėvo ir Sūnausir Dvasios Šventos. Amen.

Studentus žėkeliusMažus kudikėlus

Norint verk ir bliauna

Smertis nepaliauna

  jų pjauti.

Tie žodžiai drukavotose knygose užrašyti šiandien užsipildė. Maža Jonkėlė tarsi sveika irgraži, staiga nu ligos sugrobta, bliovė, verkė,nenorėjo mirti; tečiaus nedoras smertis to neveizėdamas, ją papjovė. Gailės jos tėvai, gailės broliai su seserimi, gailės šeimyna, gailėjausir aš nors, atėjūnas.

Bet argi nėra ko gailėtis? Šitai vosšeštus metus amžiaus savo eidama: jau mokėjo poterėlius, niekumet nė gulė, nė kėlė nesukalbėjusii. Niekamet nesiedo pri valgie nej nato kieles neparaižegnojusi ir bęn tėwe mūsųnesukalbėjusi. Guldama ir keldama sveikinatėvą savo. Pasiuntmenėj jau buvo už rankąilgesnė. Plaukeliai jos baltai gieltoni it lineliai,akelės žydros, rankelės smulkios nuplautos.Gražiau užvis šventą rytą apdaryta, tikrai buvoit aniolėlis. Dievo tai ir Viešpats atėmė ją,idant draugystėj aniolų patalpinta. Mes verkiam, o ana džiaugias; mes gailimės, o ana linksmina ir sako: „Kas ten žiną ilgai gyvendamas,ar būtų sau nupelniusi tokios garbės, kokiosšiandien taria par napelnus Išganytojaus mūsųJėzaus Kristaus. Veis iš aukšto į mumisir tarsi sako šiiuos žodžius: „Sudievu tau, milymojimatušėle mano, sudievu tetašėli! Nerūpinkitaus manimi, aš čionai antrami amžiai dargeresnį radau tėveli, maloningiausį Dieva mūsų.Lauksiu judams danguje, o sulaukusi su džiaugsmu priimsiu. Ligią dalį su dievu jums, seserėlės ir broleliai, su koriais bėgiojau ir obuoliusrankiojau. Mylėjau jumis ir jūs mane mylėjot,melsiu Viešpatės, kad pabaigusis amžių savopri manęs ateitumėt. Sudievu jums, geros mergelės ir vaikeliai, kurie manęs niekomet neužrūstinot. Palikit sveiki ir to dabokit, idantpar gerą gyvnimą nupelnytumėt sau metą tamdanguje, kuriami aš būsiu par amžių amžius. Amen.

Pabaigęs tą prakalbą drinkt nu ratų nušokau, giedotojai pradėjo šaukti: „Vaikai, paneles maži garbinkite ir išvežė kūną. O ašsugrįžau pri savo darbą.

Elzbiete atsiliepė: „Nors gražu klausytis apsakymo keleivystės tavo, tečiaus eikim gulti, nes akys jau merkias. Visiems sukilus tarė Elzbiete: „Nu vaikai klaupkitės, poterius sukalbėkit ir eikit ilsėti.

Trečias vakaras

Darbą pabaigęs, kad taisiaus išeiti, Žvinklis padoriai man užmokėjo ir sakė: „Ačiū užprakalbą”, kurią išvežant jo vaiką pasakiau. Dar patarė, kad eičiau į Zeimius pas turtingą ūkininiką Razmą. Aš taip ir padariau; „kebli nuėjęs tariau: „Tėveli, esmi vėdaras kraučius iš Palangos, bene turėtumi darbą? Jej turi viskąpasiūsiu ir nebrangisiuos.

Razmus atsakė: „Gausi darbą, padėkis savokromą; ką aš išgirdęs bent pamačiau kukšterą ir pasitaisiau siūti. Jojo mergelė gražigirdi it rožė, duktė ūkininko ir sakė: „Tamstasiūsi dėl manęs kailinius trumpus teikis pamieruot. Tai padaręs pradėjau savo darbą.Siūdamas išpuikinau taip, jog visoj sodoj nėviena tokios neturėjo. Atėjus nedėlės dienai kieliavom į Salantus. Pirmą kartą amžiai savobuvau tame miestely: kiek tami yra namo, nesuskaičiau. Rodės man tiktai, daugiesnė esantžydų kaip katalikų. Bajorų ir maskolių ne vienmiestely, bet ir parakvijoj turėtų 8059 dušių;sakė būtinai nesant.

Sumą laikė kunigas Staškauskis, pamoksląsakė probaščius Kazimieras Bielskis, vyrasnebjaunas žilas; bet didžiai išaukąs. Žmoniųpriėjo pilna bažnyčia: vyriškiai buvo apsidarę80 kailiniais ar su pilkomis milą sermėgomis,siūtomis su liemeniu. Seni turėjo kepures lenktinėles su avikailnio pakutromis. Jauni apvalęant viršaus platesnius it duonos kepaliukus sušikšnas pakaktų. Visi apsiavę su batais, bet tuos dėvi tiktai lyg išeidami iš bažnyčios.Išėj vasarą, ein basi namon, šaltu laikuaunas su naginėmis.

Naginė paraukta iš kailio žalio, nedirbta,maž terauginta yra negerais avalais. Kojosnesgi tojaus sušlamp, sušlapusias šal; dėl totai daug ten yra kurtų žmonių. Geresni yrsmūsų klumpiai, su kuriais gal ir po klaną braidyti ir nesušlapti. Ne veltuo jus Prūsusvisi nešio.

Moteriškės, tiesą pasakius, čia labai yragačnios: bažnyčioj buvo apsidariusios su strukėmis už aplinkui kvaldotomis, su sijonaismargai dažytais pačio austais. Galvas aprutultas su didžiais pirktiniais skepetais, atsiklėstusiassu tokiais pat raiščiais. Neturtingos su namieaustomis žiekuotomis skaromis. Ant krūtiniųjų gal regėti daug brostvų, škaplierius antplačių raudonų pasaitų.

Kojos apautos su šikšnos kurpėmis, retaikurios su naginėmis. Išėjusios iš bažnyčiosvisas kurpes met žemyn.

Sako, taip pat darantys žmonės: Mosėdžių, Linkimų, Skuodo, Ilakių, Ginteliškių, Platelių,Plungėss ir Kartino parakvijose.

Giedotojai ir giedotojos į klaupkas susėdę,giedojo pakarčiui gražiai, bet rožančiaus SveikaMarija labai greitai. „Norėjau, parapieti, vienokkas manęs klausys?”.

Iš Salantų namon pareinant prikibo pri manęs keletas vaikinų ir sakė: „Mes pavalgę šiandien atejsma pri Razmas”. Taip ir padarė: susirinko vakarop gan vaikinų; žemė buvo užšalusi, nes tai atsitinka advente — visų pirmamušėm ritinį. Sustoję mūsųjų keturi išvieno galo, keturi iš antro: tad kaip droškurs su ritmušu; ritinys lėk brumzdamas. Patolvargšus negavę atilsio; pakol ne parsproga.Obuva padirbtas iš ruoplės beržo.

Pailsi bildu, susmukom i trobą ir pradėjomsu Vožka-pili terliotis. Moteriškės turėjos antkielių podušką: vienas vaikiukas ant sikvempes bakš galvą į podušką įdūrė, o moteriškė uždengė jam akis. Tuo tarpu vienasiš mūsųjų činkt su žiužiu tai uždrožė jog irplaučiai atsikvėpus skambėjo. Pakėlęsgalvą jej mušantis neantštika, vėl turėjokniaustis. Antštiktas būbt įdūrė galvą; mušytasis norėdamas atmonyti, dar stipresniai cinkterėjo. Žodžiu sakant, išdirbom kits kitamkailį, kaip burlokai avikailį.

Mums besivoliuojant atėjo keletas mergelių,viena iš tų šiaip padainavo.

Dainė

Augin tėvas tris dukteris * Ej šule role tris dukteris.

Viena buva aukšta tėva * Ej šule role aukšta tėva.

Antra buvo trumpa drukta * Ej šnle role trumpa drukta.

O trečioj juodakelė * Ej šale role jaodakelė.

Aukšta tėva už bajora * Ej šule role už bajorą.

Trumpa drukta už mužiką * Ej šale role už mužiką.

Jaodakelė až cygoną * Ej šale role už cygoną.

Pri bajorą juoda duona * Ej šule role juoda duona.

Pri mužika daugėl darbų * Ej šale rale daugėl darbų.

Pri cygoną daug makarų * Ej šule rule daug makarų.

Kita dainė

Tai pabaigus mes sušukom:

Aš vienaš: Źvirbli, źvirbli?Antras vienas: O ko ko?Aš vienas: Ką paveiki?Antras vienas: Negaliu.Aš vienas: Kas tau skausta?Antras vienas: Nagelis.Visi: Žvirblelis nebagėlis visas negalėjo, nagelis skaudėjo!Taip pat: Žvirbli žvirbli? — O ko ko? — Ką paveiki? — Negaliu. — Kas tau skausta? — Kojelė.Visi: Žvirblelis nebagėlis visas negalėjo, kojelė skaudėjo.Paskiausi? staibelis, pilvelis, sparnelis, galvelė, akelė, gurklelis, snapelis, skaudėjo.

Sutemus svečiai išvaikščiojo, skripčiųaš neparodžiau, nes nugastavau idant gaspadoriams įkyru nebučio.

Vos Juzupuj liovęsis kalbėti, motina žiovaudama tarė: „Et, jau sūneli, kas čia išklausysvisu tavo atsitikimų? Geresniau bus atilsėtis.Atsakė Juzupas: „Gerai, motinėle, bet rytoj vakarą aš vėl belsiu ir pasakosiu. Tuo tarpuvisi sukilo, pasimeldė ir sugulė.

Ketvirtas vakaras

Pas padorų ūkininką Bažmą pabaigęs darbą,atėmiau užmokestį ir kumbrinau toliaus.

Keliaudamas atėjau i Šateikius: išvydaumedėj mažą bažnytėlę. Buvo tai 1860 metų.Norėdamas apsijautoti kas kaip čia yra, šmakšįlindau pas kunigą Raimundą Golminą. Tasklausiamas atsakė: „Bažnytėlę tą užlaiko Jomilesta Pranciškus Ploteris — yra tai vyras geras,prienamas, nepasipūtęs. Tur vaikus, augin juosdievobaimingai ir žad išmūravoti Šateikiųbažnyčią. Jog tai naveltno tie akmenys gul pazomačiais. Įlįs visi į sienas naujos bažnyčios.Tariau: „Bet aš norėčiau vidų bažnytėlės paregėti”. Kunigėlis tujaus pasiuntė vaiką atidarytiir pats mane nuvedė į bažnytėlę, kuri buvograži, bet nespindanti kaip Salanto bažnyčia.Didžiam altoriuj abrozas švento Morkaus.

Išėjus laukon kunigas tarė: „Kurgi eisi?”. Atsakiau: „Mokėdamas amatą kraučystės noriusvietą pažinti, todėl einu toliaus ir toliaus”. Golminas: „Čia pakeliui einant i Plungę gyvenpadorus bajoras Andriejauskis: tėviškė jovadinas Bukontiškės; jej pri jo užėjsi nesigailės, gal ir darbą gausi”. Aš pasakęs geradėjuj — ačiū — stipt stipt ir ėjau toliau.

Patarmės klausydamas užėjau į Bokontiškes.Kelionėj buvo pradėjus šliknoti: pabrukšsavo kromelį apdengiau su ploščiu. Vosbrabrakš duris atidariau, mergelė į antrą trobąišokusi tarė: „Vingrus atėjo“. Beregint įėjusponai sakiau: „Poneli, esmi iš Palangos kriaučius, be neturėtumi darbą?”. Tas atsakė: „Gerai, kad užėjai, aš ir pats ketinau ieškoti mejstrą, padėk savo kromelį.

Įlindęs briekštant, kaipo pakeleivingas negalėjau nieką dirbti; todėl visa vakara su šeimyna giedojau. Paskiaus pavalgėm pakalbėjompoterius ir ėjom gulti. Klausiau vieną vaikiuką: „Ar visumet jūs taip meldžiatės? Ar niekametjaunumenė nepasikul, nepašok?”. Tas atsakė: „Ne, to nėra pri mūsų”. Tie namai yra kaipkloštorius: bet kad ponas yra geras, netęsdamos užmok algą, ant žmonių nešauk, šerkaip vien reikiant; dėl to kožnas nor jamtarnauti.

Ryto metą strapt pašokau iš lovos, sumečiau poterius, ir pradėjau rašyti giesmę. Popusritės atneše audėklą arba marginį ir pradėjau siūti mergelėms striukies. Trečią vakarąįnikus šeimynai giedoti aš atsiliepiau: „Palukėkit, aš jums pagiedosiu giesmę naują apieŠventą Morkų.

Kaip tikt pagiedojau tą giesmelę, mergaitėtujaus pasakė ponui, kurs išėjęs meldė, kadantrą kartą pagiedočiau. Ką kad padariau,prasidžiugo ir sau išrašęs. Dar sulig tuokartu mane pamylėjo taip, jog ir darbą pabaigusnenorėjo manęs išleisti. Bet kas atėjo, tur išeiti, todėl ir aš padoriai užmokėtas benc bencsudėjęs savo daiktus išėjau į Plungę.

Atėjau i tą miestelį, nedėlios rytą, bažnyčiąradau pilną žmonių gražiai begiedančių rožančius, paprastai žemaitiškai. Visi vyrai buvostambūs, augaloti su plačiais pečiais. Gerai apsidarę su kailiniais arba sa pilkomis sermėgomis.Tos buvo pasiūtos su atriestomis apykaklėmis,par liemenį gan suveržtas, priešakėj vienueitų su plačiais guzikais, o retai kurio sa ablikaisužsegamas. Aš kaipo jaunas dabojau moteriškųjų, kurios savo kairiojoj pusėj bažnyčiosmeldės, vos ne visos klaupusios ar pri grindųprisimetusios. Apsidariuses buvo su marginestriukėmis, su drižais sijonais. Galvas buvoapmuturus sa didžiais pirktiniais skepetais, užkurių netekėjusių mergelių užkištos buvo rūtos. Ant pečių kybojo pirktinės ar žiekuotospačių austos skaros. VisOs su kurpėmis apsiavusios ir, tiesą papasakius, labai gražios. Išto supratau Plungiškius turint gan duonos.

Bažnyčią didžiai išpuošta, altoriai pašalatyti,tuo tikt negerai, kad iš medžio padirbta. Argiturtingi Plungiškiai negalėtų išmūravoti namąDievui? Nes dabar tur it karvę, kuri pati yraiš miesos, o ragai iš kaulo. Bažnyčia medinėo varpyčia mūrinė. Miestelis sa akmenimis išgrįstas, žydų daugybė. Maž tetrukęs Plungėj,traukiau ant Zarienų linkon: atėjau į Kapsudžius ir tik įlindau pas gerą ūkininką Kazlauskįarti kelio gyvenantį. Padoriai priimtas siuvoko tik rejkėjo. Viena subatos vakarą paklausiau gaspadorių, ar neleistų su šeimynospajuokuoti. Tiems leidant, mergelės namiškės pakvietė kito kiemo jaunuomenę. Susirinkuspirmu dainavo šiaip.

Dainė

Siuntė mani matušėlė * Vabalauti i girelę * I girelę vabalauti * Pagireliais riešutauti.

Ir išėjau vabalauti * Pagireliais riešutauti. Ir išėjo vabalauti * Dar miškeliais pagrybauti.

Ir atjojo du berneliai * Abu gražūs jaunitėliai * Ir atjjojo du berneliai * Aba gražūs jaunitėliai.

Tuodu tarė eikš mergele * Kami tava matašėlė? * Tuodu tarė eikš mergele * Pašnekėti truputėlę.

Vedu nieką nedariava * Kiek žydelius numaustisva * Vedu nieką nedarisva * Kaspinėlius nusakstėva.

Iš žydelių auksinėlių * Kaisva po du pentinėlių * Iš kaspinų silkinėlių * Siusva dvetąkamunėlių.

Vienas tarė mergužėle * Nedrovėkis nėbiškielę * Aš atjosiu radinėli * Ir paimsiuuž patelę.

Par laukelį kada jojau * vienas antrą nedabojau * Pentinėlėj švitra švatru * Kamanėlės blisku blašką.

Paklausė mudams tėveliai * Kami kalti pintinėlėj? * Kami mėgstas kamanėles * Dėl koanos silkinėlės?

Ringoj kalti penktinėliai * Dunski mėgstigalonėliai * viskas gautas nu mergelės * Gražios kaipo lelijėlė.

Dainuoti ne visai tesutinkant, aš išsiėmiauskripčias ir pradėjau džirzginti. Beregint sustojo porų poros ir šoko lig išvakarų. Vos lig nakties dvileką suskido.

Pabaigęs darbą leidaus linkon Zarienų, taiptaisydamas kad nedėlios dienoj galėčiau būti tamimiestely. Miniją upę parėjęs įlipau į aukštą.Apsižvalgiau ir paregėjau kalnų kalnus be galo.

Kalnais beidamas sutikau kažkokį paputižandį greitai su žmonių arkliais bevažiuojantį.Kurs mani pamatęs sušuka: „Stoj!”. Aš norsnemoku būtinai nė lenkiškai, nė maskoliškai,tečiaus supratau reikiant stotis, kaipogi irapsistojau. Paskiaus vėl maskoliškai tarė:,,Koho tibi toks?”. Aš atsakiau — nusuprantu. „Alkuoda ti toks? Aš atsakiau: „Neturiu kuodair nesmi nu skuodo”. Paputžandis: „Mauš tibyloti?”. Aš atsakiau: „Nemoku maskoliškai byloti”. Negalėdamas sa manim surokuoti važiavošalin ir mojavo su ranka sakydamas: „Smotri,smotri jau tave i karčėmoj najdu”. To žodžionesupratęs, kumbrinau į Zarienus. Į karčemąįlindęs klausiau vokiškai žydų, kas čia važiavo?Tie atsakė važiavus maskolių asesoriui.

Įėjęs į bažnyčią radau daug žmonių begiedančių žemaitiškai. Sumą laikė klebonasKaždailevičius, pamokslą sakė Peliksas Jonavičius. Bet didžią atmainą regėjau čia apdaruose.Vyriški girdi apsivilkę su sermėgomis gelambės ar pačių austomis, dažytomis juodai. Kitidar su pilkomis, kurių tečiaus siūlės uždengtosbuvo su baltomis pinomis. Moteriškės mažnevisos apsidariusios su išilginiais, ant galvųpirktiniai skepetai antdengti, kitos dar su briliais. Antklasto ant pečių neregėjau.

Išėjęs iš bažnyčios pakalbinau vieną vyrą(bajorą Neverdauskį) ir klausiau, dėl ko čia tokiaatmaina apdaruose? Esmi atėjūnas, norėčiau žinoti. Atsakė: „Ar nežinai, mūsų parakvijojkur kalnelis, čia dvarelis. Vos ne visi žmonės,kuriuos bažnyčioj regėjai, yra tai bajorai ar pusponiai. Turtingo pono neturim. No to prisistebėjai ir antojej daros bajoriškai.

Dar klausiau: „Ar visur taip yra kalnuotažemė, kaip čia regiu?”. Atsakė: „Kalnai prasided Kalvarijos, baigias Girdiškės parapioj.Užgul daug vietos. Aukščiausios jo viršūnėsvadinas: Gilvičių kalnas Kurtuvėnų parapioj,Žąsino kalnas Janapolėj, Šatrios Luokės, Moteraitis Pavandeny, Girgstutas Varnių, Medžiogalis Kaltynnėnų ir Aukštogiris Laukuvosparapioj. Dar Kalnai: Šatrija, Girgzdota irMedžiogalis; senovėj vadinos kalnais šventais, nes ant jų mūsų senoliai pagonis dievaičiams savo apieras degina. Yra ir daugiaus tokiųsenovės bažnyčių pilimis vadinamų, nes juostikrai mūsų probočiai supylė, kurių čia negaliu išskaityti.

Kalnai, kuriuos pirmo išskaičiau, parjuos Žemaičių žemę, kurią statė narsiausi žalnieriaididiems Letuvos konigaikščiams Kęstučiui irVytautui. Pasakiau ponui už apsakytus dalykus — ačiū — ir ėjau į karčemą. Kami pavalgęs išsiklausiau ant Luokės kelio ir kabakš, kabakš ėjau.

Keliaudamas par pušyną įlipau į Žąsinokalnus: apsižvalgęs regėjau Janapolę, Pavandenę, Luokes ir bokštus Varnių bažnyčios.Buvo pašalusi; aš bežiopsodamas su savoklumpiais šlukšt paslydau, zlakt išvirtau, tabalai, tabalai, byr, byr nu skardo ritėjau, medeliai girdi rietant trakš trakš lužo. Manoklumpiai nusmūko nu kojų brabrakš brabrakškažikur ritėjo, brilus sklost nulėkė į gilumądaubos. Kromelis sulūžo ir sugniužo, žirklėskiaurai išlindo, laimė, kad paties neparvėrė.Rasi būčiau ir smertiop užsimušęs, nes ir čionai traškėjo, kad ritėdamas būtų capt nenusitvėręs augantį alksnį — vos gilmėj pakalnėsai ai stenėdamas ir atjodamas capt atsikėliau.Atsikėlęs tariau: „Kad tu prapultum ir kalnų nebuvęs! Kad tu būtumei seniai nugriuvęs!Voz be surankiojau savo klumpius su brila,kabakš kabakš kabinaus i kalną ir par upęVirvetą parėjęs radau sodelį ir įėjau prižmogaus vadinamo Karitonas. Tam guodžiaustarydamas: „Ar žinai ką, tėvai? Didžiai susikūliaukalnusi jūsų, ar negalėčiau ko gauti pavalgytiuž pinigus? Esmi kraučius iš Palangos”. Ūkininkas atsakė: „Kas čia teiks terliotis dėl tavęs,čia ne karčema”. „Silpną man daros, ar neduotum ką gerti?”. Karitonas atsiliepė: „Marike,duok tam parejūnui gerti”. Ta plumpt įmerkė puodelį į viedrą,, pasiėmė vandens ir bakš padėjo ant stalo, be kokio stiklo. Aš su abiemrankom paėmęs atsigėriau, padėjau dvetą skatikų, pasakiau — sudievu — ir išejau i Luokę.

Čiae pas Jeku pavalgian ir parnakvojau, oryto metą nuvykau į Šaukėnų parapiją i Žygaičiu sodą pas gerą ūkininką Joną Motuzą, priešpat Kalėdas. Gavau darbą ir siuvau.

Užėjo kūčios, nu ryto parbuvom alkani; vakarop dukterys Elzė, Apolonia ir Petronelė apskleidė stalą pirma su šienu, paskiaus sa drobule ir padėjo torielkas. Motuzienė atnešėant baltų torielkų aplotkas, surijo šeimyna.Motuzas laužė su visais tarydamas: „Ačiu Dievuliui sulaukėm sveiki kūčių, rasi Viešpatsdaleiss ir kitų sulaukti”. Ėmęs šmotelį aplotkas atsakydavo: „Duok tai Viešpatie, duok taiViešpatie”. Tuo tarpu dukterys padėjo ant stalovirtas pupas, žirnius ir kviečius sa saldžia sriuba,ant kurios dar takšojo šmoteliai aplotkos. Tojaus visi parsižegnojom, sukalbėjom poterius irpradėjom pat pat lesti grūdus. Dabar Motazienė atnešina kopūstų sa žirniais virtų. Gurkš,gurkš prikimšom pilvus kaip reksčius. Pavalgę sukalbėjom Tėve mūsų, bempt, bemptsugulėm ir puškavom.

Przeczytałeś bezpłatny fragment.
Kup książkę, aby przeczytać do końca.