drukowana A5
22.53
Vincas Stonis

Bezpłatny fragment - Vincas Stonis


Objętość:
110 str.
Blok tekstowy:
papier offsetowy 90 g/m2, styly
Format:
145 × 205 mm
Okładka:
miękka
Rodzaj oprawy:
blok klejony
ISBN:
978-83-288-0786-0

I

Labai gražioje vietoje stovėjo Žalakių sodžia. Išvienos pusės tekėjo Ventos upė, apaugusi karklynais,kaip kokiu žaliu vainiku; iš antros stoksojo tamsusir platus miškas; toliaus tęsėsi laukai, dar toliaus —lygios žaliuojančios pievos.

Sodžios gale buvo Juozapo Stonio troba. Stovėjoji toliaus nuo kelio, ant kalnelio. Nedidelė, pajuodavusiu stogu ir žemu kaminu, iš vienos pusės turėjo mažą sodnelį, aptvertą virbų tvora, kuriameaugo keletas obelų; po langais žydėjo raudonos rožikės ir geltoni gvazdikai, žaliavo paikios rūtelės;prieš trobas stovėjo svirnelis, šalyje, tarp svirno irtrobos — senos katės; iš antrosios mažo kiemelio šalies, prie vartų, buvo šulinys ilga svirtimi. Troboje iš priemenės po kairę buvo vienas kambarėlis, paskui — antras, mažesnis; po dešinę buvogana didelė kamara, prikrauta visokių baldų. Kaipkiemas, taip ir trobos buvo švarios ir sutvarkytos.Surūkusios sienos išlipytos popieriais ir apkabintosšventųjų paveikslais, asla iššluota, stalas baltai nušveistas, ant žemų langelių stovėjo puodžiukai sužolynėliais, tarp jų — kryželis. Matyti buvo tuojan,jog tos trobos šeimininkė ne tinginė. Ir iš tikro,Stonis ir Stonienė visų buvo giriami už savo darbštumą. Turėjo juodu ketvertą vaikų: mažiausiojimergelė dar nei žąsų negalėjo paganyti, vyriausiasissūnus, Vincukas, baigė jau tryliktus metus. Su tuonebuvo bėdos tėvams, Šįmet jau ne tik po namuspadėdavo, bet net uždirbdavo, ganydamas sodžioskarves. Įstabus tat buvo vaikas: darbštus ir išmintingas, kaip senis. Ant ūkio galva pramušta. Vasarą ganydamas tai karves, tai kiaules, neturėjolaiko padėti tėvui lauko darbuose, užtat pavasarį,kol dar visi gyvuliai tebestovėjo tvartuose, jis būdavo kaip pririštas prie tėvo. Einant tėvui į laukąsu žambiu, eina ir jis kartu, ir prašo, kad duotųjam nors trupučiuką paarėti. Žinoma, arimas buvomenkas, mažos jo rankelės negalėjo dar gerai suvaldyti sunkaus žambio. Tėvas juokėsi, jisai gi,žiūrėdamas į savo kreivą vagą, nuliūdęs tardavo:

— Ak, Dievuliau! Negaliu taip, kaip tėvelis!

Bet tuojau vėl palinksmėjęs pridurdavo:

— E, niekas! Pamatysi, tėveli, kaip aš geraiarsiu kitąmet! Išaugsiu gerokai per žiemą ir pamatysi! Ar matei, kaip aš augu? Kur mama Užgavėnėms pasiuvo apsiaustėlį, jau man strugas! Armatei?!

— Mačiau, mačiau, kaipgi! — juokėsi tėvas —Oho! kitąmet jau tu pats viską suarsi, ką? Mannebereikės vargti!

Užtat koks džiaugsmas buvo išėjus tėvui akėti!Su akėčiomis lengviau galėjo Vincukas apsieiti; turėdamas tvirtai vadžias ėjo plačiais žingsniais, kaip tėvas, šaukdamas ant arklio.

— Bėruk, kur eini! Aš tau parodysiu!

Žiemą padėdavo tėvui šerti arklį ir karvę,varydavo gyvulius girdyti. Kada tėvas pasisamdėvežti aktainius iš dvaro miško, jisai užsivilkęs kailiniukus, užsimovęs ant galvos veltinę kepurę, antrankų — storas, dideles pirštines, važiuodavo kartuį mišką; ten padėdavo tėvui sukrauti medžius, paskui gi atsisėsdavo ant rogių ir tėvas duodavo jamvežti, pats eidamas pėsčias šalia. Užėjus dideliam speigui, tėvas nebeimdavo jo į mišką. Liūdnasbūdavo tada Vincukas, bet ne labiausiai: tėvui išvažiavus pats atidirbdavo visus jo darbus namie.Taip besidarbuodamas gijo daug vieko, buvo daugtvirtesnis už visus kitus savo amžiaus vaikus.

Užtatai tėvai negalėjo juo atsidžiaugti. Dažnaitėvas, glostydamas jam galvą, sakydavo:

— Mano Vincelis ūkininkas! Dirba, kaip vyras? Jau mažne už berną gali eiti!

Vincukas raudo iš džiaugsmo ir bučiavo tėvuiį ranką.

II

Išaušo gražiausias sekmadienis. Saulė kaitino,liedama aukso spindulius ant ilsinčios žemės; dangus buvo mėlyntelaitis, tik kur ne kur baltavo debesėliai, lengvučiai, lyg smulkiai supašyti baltųvilnų sluoksneliai. Žmonių daugybė suėjo į bažnyčią, o pasibaigus pamaldoms būriais rinkosi linksmai sau šnekučiuodami ant Šventoriaus.

Viename būrelyje, kur buvo ir Stonis su savožmona, stovėjo žmogus, kurs žymiai skyrėsi nuo visųkitų žmonių. Apsidaręs jis buvo juodai, kaip koksponas, ant galvos turėjo juodą aukštą skrybėlę, antrankų — geltonas pirštines, rankoje — skėtį, ant kojųblizgėjo naujitelaičiai kaliošai. Visas būrelis žiūrėjoį jį ir klausėsi jo kalbos.

— Ko čia daug ir bekalbėti! — sakė jisai. —Nei palyginti negalima Amerikos su mūsų kraštu!Čia darbuokis, darbuokis žmogus ir vos tegali išsimaitinti. Ir koks gi išsimaitinimas! Srebi vis juodąputrą, mėsos retai tematydamas. O Amerikoj, oho!Tiesa, sunkiai reikia darbuotis, bet užtat ir uždarbė tokia, kad ir valgai sau, kaip ponas, ir drabužius gerus nusiperki, ir dar atlieka tiek pinigų,jog per keletą metų gali sau kokį tūkstantį susikrauti.

— Taigi, taigi, žinoma! Gerai sako! — kalbėjožmonės būrelyje.

Amerikietis traukė toliau:

— Tik, žinoma, nereikia tingėti. Tinginysar koks girtuoklis verčiau teneinie į Ameriką.Bet darbščiam žmogui visados linkiu eiti.

— O dėl ko pats pagrįžai iš tos savo Amerikos? — paklausė kažikas.

— Gana jau man; prisikroviau apie du tūkstančius, ar krosnį pinigais korensiu!

— Nuje! Gerai sako! Kada čia tu žmogus sudėtumei tokią pinigų daugybę! Sakau, brolau, važiuoti visiems, ir gana!

— Važiuokit, važiuokit! — atsiliepė kitas. —O kad negausite darbo, ką tada veiksite? Keliaisįmanytumėt sugrįžti namo!

Pamažu žmonės skleidėsi, grįždami namo. Stoniai taip pat skubėjo savo sodžios linkan. PakelėjeStonis ūmai tarė pačiai:

— Ar žinai ką, Onele, man iš galvos neišeinatas Paliulio apie Ameriką pasakojimas. Pašėlusiaiir sukrovė pinigų, du tūkstančius! Ketverius metuspabuvo ir dabar sau ponas!

— O kaip apsidaręs! — pridėjo Stonienė. —Nei pažinti negalima, jog tai tas pats žmogus!

— Dėl to! O kad taip man išvažiavus į tąAmeriką?

— O Jergutėliau! — sušuko Stonienė. — O kaipgiaš čia palikčiau su vaikais, neduok Dieve, į tokįkelią išleidus!

— Na, ar vienas eina! Nueina ir vėl pareina,ir niekas jiems bloga neatsitinka, o pinigų parsiunčia kiek! Aš ne juokais sakau. Kuo aš blogesnis už kitus? Uždirba kiti, uždirbsiu ir aš; ne girtuoklis juk esu, ne tinginys koks. O ko čia namiesėdėti? Ką aš čia uždirbsiu ant tų keturių dešimtinių? Sukrovęs kiek pinigų Amerikoj, galėčiaupripirkti žemės — tai būtų kas kita!

— Gerai būtų! Vaikams nereiktų po svetimaskerčias valkiotis. Bet vienu atsiminimu, jogei galiišvažiuoti, širdis dreba!

Kiek neskaudėjo, kiek nedrebėjo bėdinos Stonienės širdis, tečiaus Stonis nepametė savo sumanymo. Įkalbinėjo pačiai, kaip bus gerai, jam į Ameriką išėjus: kaip uždirbsiąs daug pinigų, keletąmetų pabūsiąs tenai, paskui gi sugrįšiąs, pripirksiąs žemės, būsią sau ūkininkais, kaip reikiant;kaip vaikams būsią geriau, galėsią kokį vieną pagaliaus į mokslus leisti, gal ir į kunigus, jei Dievas leis daug Amerikoj uždirbti. Beklausydama tųvyro žodžių, Stonienė nusiramino. Išmanė ir ji,jog gerai būtų vyrui pinigų parnešus, ir guodė save,tarydama: „Kokie treji-ketveri metai tai — ne visasjuk amžius, praeis jie, nei juste nepajusiu, ir sulauksiu savo vyro pareinant, jei tik Dievas sveikatos duos”. Ir Stoniui nelengva buvo ant širdies. Irjis gailėjosi labai palikti pačią ir vaikus, kuriuostaip mylėjo, ir savo kraštą, kur gimė ir augo. Tonebūdamas, tečiaus nusprendė važiuoti. Tuojau parašė savo pusbroliui, kursai jau buvo Amerikoje,prašydamas jo atsiųsti šipkartę, ir pasiryžo rudenįiškeliauti.

Vincukas, patyręs apie tėvo sumanymą, labainuliūdo. Buvo jisai girdėjęs, jog Amerika yra toli,toli, kaži kur pasaulio gale, už jūrių — marių, užkalnų ir girių. Kaip gi dabar eis tenai jo tėvelis?Širdį jam skaudėjo pamanius, jog nebepasikalbėsjau su tėveliu vakarais, nebeklausys jo juokingų irgraudingų pasakų, nebesivažinės su juo į mišką,nebears jo mokomas... Kas gi čia dabar ars?Kas bus ūkininku? Kaip jie čia pasiliks be tėvo?

Girdėjo jisai paskui tėvus tariantis, kaip kasreikėtų padaryti. Susitarė, jog Stonienė ūkininkausviena, Vincukas padės jai, kur galėdamas, priesunkesnio gi darbo pasiprašys ką nors kitą.

Na, Vinceli — tarė vieną syki tėvas — tu dabar pasiliksi visas ūkininkas. Turi globėti mamelęir mažesnius vaikus; esi vyriausias, tai turi būtijiems tėvo vietoje.

— Tėteli! — prašė Vincukas, tėvui rankas bučiuodamas, ašarotomis akimis — Verčiau nevažiuok!Ar negerai dabar mums visiems buvo?!

— Reikia, vaikeli, nieko neveiksi! Ar negeriauir tau bus, kad pinigų daug užsidirbsiu? Žemėspripirksime, didesnį ūkį imsime... Juk taip mėgstiūkininkauti... Ar negerai bus, ką?

— Gerai, bet taip gaila tamstos, tėveli!

Savo bandą ganydamas, vis galvojo dabar apietą kelionę ir ką jie čia veiks tėvui išėjus. Atsiminus, ka sakė tėvas, jog paliks jį savo vietojeūkininku, aptildavo jo širdies skausmas. Žinoma,reikia jam būti dabar visos šeimynos globėju, jisjuk už visus vyriausias: jisai jau daug ką ir dirbtimoka... Kiek sykių tėvelis jį gyrė... Oho, mokėsjis viską! Ar nėr matęs, ką dirbo tėvelis? Ir galvojo vis, kaip jisai šers gyvulius per žiemą, kaipvažiuos šatrų parsivežti. Dabar atsimindavo, kaipką darydavo tėvelis, kur eidavo, ką dirbdavo, manydamas, jog ir jam dabar reiks taip pat elgtis.

III

Laikas vis bėgo ir bėgo. Atėjo Stoniui ir šipkartė iš Amerikos. Prisiartino Švenčiausiosios Panelės Užgimimo diena. Ant rytojaus po tos šventės Stonis žadėjo išvažiuoti — lig Varnių savo arkliu,iš ten gi kartu su keliais dar vyrais į Prūsus. Stonienė sukrovė vyro daiktus į ryšį, pridėjo valgiokelionei. Ištraukė vargšė, ką turėjo geriausia: dėjo geltoną sūrį, sviesto abrinėlį, dešros galelį, lašinių rėžį, ir ašaros nenustabdomos ėmė lietis išakių. Pavakariais susėdus visai šeimynai valgytivakarienės, nebegalėjo tvertis bėdina moteriškė irėmė balsu raudoti:

— Paskutinį kartelį susėdome visi prie stalo!Dievuliau tu mano! Tuščia bus tavo vieta, vienapaliksiu našlaitė su vaikais, viena, kaip paukštelis!

— Cit, Onele! — ramino ją Stonis, bet pačiamsužibėjo ašaros akyse — Cit, nebliauk, gana! Ir kočia taip raudoti? Juk ne mirti einu. Dievas duos,sugrįšiu... Ar nepareina iš Amerikos?

Vaikai, pamatę motiną verkiant, ėmė taip pat verkti, trindami akis kumsčiomis. Stonis pasisodino mažiausiąją mergelę ant kelių, kitus apkabino rankomis, bučiuodamas.

— Žiūrėkit, vaikai, būkite geručiai! Klausykite mamelės, nedykaukit! O tu, Vinceli, atmink,ką sakiau: globėk juos, padek mamelei, neužmiršk,kad aš tave savo vietoje palieku. Ar neužmirši,Vinceli?

— Neužmiršiu! — atsakė verkdamas Vincukas.

— Na, Žiūrėk!

— Tik parašyk tuojau nuvažiavęs — tarė vėlStonienė. — Ir paskui rašyk dažnai! Juk mes lauksime žinios nuo tavęs, lygu saulės...

— Rašysiu, rašysiu. Bet ir tu neužmiršk.Nueik į dvarą, panelė tau visados parašys.

Ilgai tą vakarą sėdėjo jie taip besikalbėdami.Niekas nenorėjo gulti, kiekvienas troško kuo ilgiaušiai pabūti su tėveliu paskutinį vakarėlį. Ant galovaikai ėmė snausti ir sumigo; laikas bavo gulti irvisiems. Bet ilgai negalėjo užmigti Stonis tą naktį. Liūdnos, sunkios mintys lakstė jam po galvą,spaudė Širdį, lyg akmuo. Dar kelios valandos irjau reikės važiuoti... Palikti viską, viską: brangiąpačią, mielus vaikelius, savo kraštą, žmones, trobą! Dieve, Dieve! O ten viskas bus svetima —svetimi žmonės, svetimas kraštas, svetima kalba...Čia myli jį tiek širdžių, rūpinasi jo laime — ten gijis vienas bus, kaip paukštis iš lizdo išmestas, kaiplapas nukritęs nuo gimtosios šakos... Ar jis susirgs,ar liūdnas bus, ar nelaimingas — niekam nieko nerūpės, niekas apie tai nepagalvos...

Kiekviena kertelė čia pažįstama, kiekvienaspaukščio balsas žinomas... Kiekvienas kerelis, lyg senasdraugas, kartu išaugęs... Čia ta juoda žemelė, jo tėvųir jo paties prakaito prisisunkusi, penėjusi jį tiekmetų, tiek metų! — Dėl vaikų, dėl pačios! — šnibždėjo patyliais, ramindamas save — Užsidirbsiu — pareisiu... Vaikams bus geriau, Onelė nebevargs taip...

Seniai jau gaidžiai buvo pragydę, kada Stonisužmigo. Trumpai pamiegojęs, atsikėlė ir pavalgęspusrytį, išbučiavęs vaikus ir pačią, apsiliejęs ir aplietas ašaromis, raudų lydimas... išvažiavo.

IV

Liūdna rados Stonių troboje, tėvui išvažiavus.Stonienė verkė bruzdėdama po namus; bet nebuvolaiko labai raudoti ir dejuoti: pasilikus vienai, antjos pečių užvirto daugiau darbo.. O čia dar atėjoir bulbėkasis. Vincukas metė jau bandą ganęs, nesreikėjo namie padėti motinai. Kartu su ja kasėbulbes, pavakariais gi, pasikinkęs arklį, vežė namo!Šypsančiu veidu ir blizgančiomis akimis kinkė bėruką, pasikinkęs tvirtai stovėjo ratuose, nustūmęskepurę ant viršugalvio ir šaukdamas ant arklio.Visą savo vieką ištempęs, krovė į ratus, motinospadedamas, bulbių maišus, net raudo jo liesas veidelis. Paskui prikrovęs vežimą klausė motinos:

— Mamele, ar aš neturiu vieko, ar nepajėgiu? Ką?

— Kur neturėsi! Bet vis dėlto viščiukas dar tu!

Ak, ką jisai duotų, kad to vieko kuo daugiausia turėtų! Kad galėtų, kaip įaugęs vyras, artiir pjauti, ir kulti!

Pasikinkęs arklį į žambį, rimtai ėjo į bulbyną,išaukšto žiūrėdamas į sutiktus vaikus. Užkalbinusjiems, atsakydavo drūtu balsu.

— Netauzykit! Laiko neturiu, juk matote, kadarti einu!

Drebančiomis nuo didžio vieko ištempimo rankomis valdė savo žambį, stengdamasis išvesti kuo tiesiausią vagą, nuolat dairydamasis, kaip išrodota jo vaga. Ir širdis jam pašoko iš džiaugsmo,kada moteriškė, kasanti bulbes ant kaimyno rėžio,sušuko:

— Ar matai, koks darbininkas! Didelė čiabėda molynai, turint toki ūkininką!

Bet iš antro rėžio Šileikienė, visų žinomoji pašaipa, atsiliepė:

— Ūkininkas, tai ūkininkas! Gaidys, rasit,gilesnę vagą iškastų, bet višta — ne!

Susispaudė Vincuko širdelė. Bet raminosi: „Et jau ta Šileikienė! By tik išjuokti visus, niekamnedovanos! Ar negeros vagos, ko bereikia?!”.

Pasilikęs tėvo vietoje, visai persimainė. Tėvožodžiai: «Pasiliksi mano vietoje, esi vyriausias, turiglobėti motiną ir mažesnius vaikus», visados stovėjo jam galvoje. Pirma, būdavo, dažnai erzinasiir susipeša su savo mažesniuoju broliu ir seserimi,— dabar gi, susibarus jiem, tuojau eina «taikinti»,aiškindamas, jog bartis ir peštis negražu, jog reikia geruoju gyventi. Motinai pradėjus verkti, netik neverkdavo pats kartu, kaip seniau būdavo, betramino ją guosdamas, kad tėtis sugrįšiąs, kad Amerikoje būsią jam gera, kad iš ten parnešiąs pinigų.Tapęs «ūkininku», besidarbuodamas po savo gyvenimą, tarėsi tikrai esąs suaugęs vyrus. Atsimindamas, kaip ką darydavo tėvelis, ir pats dabar taipdarė. Tik visa jo bėda buvo, jog negali dar visųdarbų pats nudirbti. Rugienas tėvas buvo jau užaręs, bet reikėjo dar javus iškulti. Nors didžiaiširdį skaudamas, turėjo prisipažinti neatliksiąs todarbo pats vienas. Motina susitarė su vienu kaimynu, kurs žadėjo ateiti iškulti su Vincuko pagalba; už tatai prižadėjo jam duoti truputį grūdų.

V

Jau antras mėnuo ėjo nuo Stonio išvažiavimo.Stonienė seniai jau pradėjo laukti laiško ir negaudama raudojo. Ant galo vieną ketvirtadienį Šileikis,nuvažiavęs į turgų, į Luokę, rado krasoje laišką.Vincukas, pamatęs jį parvažiuojant, išbėgo, kaipbuvo papratęs, patikti ir, gavęs laišką, tekinasįpuolė į trobą.

— Mamele, yra laiškas nuo tėčio!

Stonienė pašoko nuo suolo.

— Ak, Dievuliau! Kas gi dabar perskaitys!Eikime pas Zykų, Jonukas juk paskaito.

Ir tuojau nubėgo kartu su Vincuku į sodžiosgalą pas Zykų, kurio sūnus mokėjo šiek tiek rašyti.Bet jo nebuvo namie. Motina pasakė, būk turįsnetrukus pareiti, ir Stonienei reikėjo laukti. Atsisėdo vargšė su Vincuku, žiūrėdama vis pro langą, ar nepareina Jonas. Nepareina ir nepareina... O čiaširdis dreba, taip nori kuo greičiausiai patirti, kastenai parašyta, taip nori!.. Turi štai laišką rankose,turi surašytus tėvo ir vyro žodžius, ir nieko negalisuprasti, nieko išgirsti... Ant galo parėjo Jonas irperplėšęs laišką, ėmė skaityti. Skaitė jis pamažu,tankiai apsirikdamas, kraipydamas žodžius. Bet visdėlto galėjo suprasti, jog Stonis privažiavo Amerikąlaimingai, jog sveikas dabar ir linksmas, nes gavotuojau gero darbo anglių kasykloje; moka jam labaigerai, sunkiai reikia dirbti, bet užtai ir valgis irnamai šimtą sykių geresni esą, kaip Lietuvoje. Rašėdar, kad esąs pastigęs savo pačios ir vaikų, prašė rašyti jam, neužmiršti jo; pabaigoje įdėjo krūvąlabų dienų ir graudingų pasveikinimų visiems pažįstamiems. Stonienė verkė graudžiomis ašaroms, irVincukui, nors «ūkininkas» stengėsi neverkti, žibėjo akyse ašaros.

— Mažilėlis tas mano! Nabagėlis! — šnibždėjoverkdama Stonienė.

Padėkojusi už perskaitymą, išėjo. Namie ėmėapsakinėti vaikams, ką rašo tėvelis,

— Kasžin, ar toli ta Amerika? — paklausė Juozukas.

— Žinoma, toli — atsakė Vincukas. — Per tokiasjūras reik važiuoti, kad baisu! Nedėlią turi važiuoti,kol antrą kraštą pamatysit!

— A Jergutėliau! Tai kaip mūsų laiškas neįkrito į tas jūras?

— Kvailys! Juk, turbūt, kokiame maiše arskrynioje veža, ne taip!

Po vakarienės, Stonienė liepė vaikams padėkoti Dievui, kad tėveliui leido laimingai nuvažiuotiir darbo gauti. Visi atsiklaupė eilėje ir kalbėjopaskui motinos poterių žodžius, sudėję rankeles irįsmeigę akis į kybančius ant sienos šventųjų paveikslus.

Ant rytojaus prasidėjo naujas rūpesnis — reikėjoatrašyti. Vincukas patarė mamai eiti į dvarą ir paprašyti panelės parašyti. Stonienė sutiko. Tik pirmiau reikėjo dar nusipirkti popieriaus ir kuvertas, nesto prašyti panelės negražu. Po pietų Vincelis išėjotų mažmožių į Užventį. Eidamas vis galvojo, kaiptai negėra nemokėti nė skaityti, nė rašyti. Žmoguslyg aklas esi, paimi laišką ir nieko neišmanai. Kaipdabar būtų gėra, kad jisai mokėtų pats parašytitėveliui. Parašytų ilgą laišką, surašytų visa, ką tiknorėtų... Nereikėtų prašyti panelės... Ir tėvelio laiškągalėtų sau skaityti daug kartų, kasdien... Taip malonu klausytis, rodos, kad pats tėvelis kalba... Odabar — perskaitė tas Jonas vieną kartą ir tai darkažin kaip, ir gana! Ak, kaip jis norėtų išmokti!

Paskaityti ant knygos Vincukas truputį mokėjo, motina per kelias žiemas buvo jį jau į keliaslitanijas įstačiusi, bet rašytinių litarų jisai visiškainepažino ir nebuvo matęs.

Ant rytojaus Stonienė apsivilko nauju sijonu,užsirišo ant galvos gražų skepetėlį ir nuėjo į dvarą.Neilgai tetrukus, sugrįžo.

— Panelė parašė laišką, — tarė įėjus į trobą —ir šiandien tuojau išsiuntė į pačtą. Pone Dieve duokjai sveikatėlę!.. Ir gerumas jos!..

— Ar įrašė, kiek bulbių gavome? — paklausėVincukas.

— Įrašė, įrašė! Daug prirašė, pilną popierių...Sako, negalima esą tuščio siųsti...

— O ar įdėjo, kad aš pats šatrus vežiau?

— Ką ten dės visokius niekus! Užmiršau irpasakyti.

— Et, tiktai! — tarė Vincukas nuliūdęs — kadaš mokėčiau rašyti, įdėčiau visą, ką tik panorėčiau...

— Nori — gali išmokti. Ar žinai, ką panelėsakė? Klausinėjo, kiek tu turįs metų, kaip ūkininkauji, ir sako: „Didelis berniukas, reikia jam, sako,mokytis. Išmoks rašyti, galės, sako, pats tėvui parašyti; teateinie, sako, pas mane kasdien, laiko turėdamas”. Sakau jau, tos panelės ir gerumas!

Vincukas pagaliaus nuo suolo pašoko, tą motinos kalbą išgirdęs.

— Ar tikrai, mamele, ar taip sakė panelė? —klausė nekantriai.

— Sakau juk! Ir dar sakė, kad greitai ateitumei, kad dabar turinti laiko, tai reikia, esą, tuonaudotis. Sakeisi juk kelis sykius norįs mokytis.Dabar eik... Tuojau rytoj rytą ir eik, nieko nelaukdamas.

— Eisiu, eisiu, mamele! — Šaukė didžiai nudžiugęs Vincukas. Pamatysi, kaip aš parašysiulaišką tėveliui! Ką tik norėsiu, tą parašysiu!

— Eik, eik, tu vištele — juokėsi motina —Manai, kad tai taip lengva išmokti! Palūkėk, koldar galėsi tėveliui parašyti! Daug dar privargsi!

— Niekas, išmoksiu, pamatysi!

Visą tą dieną jis vien apie savo mokslą tekalbėjo. Prižadėjo savo seselei, Kazelei, pats pramokęs, išmokysiąs ir ją. Vakare atsigulęs, ilgai negalėjo užmigti iš to didžio džiaugsmo ir nerimo.Džiaugėsi tėveliui parašysiąs pats, mokėsiąs surašyti, ką tik norėsiąs, ir perskaityti tėvelio laiškus: „Išmoksiu skaityti geriau už Zykų Joną — tarė saugulėdamas lovoje — skaitysiu kas dieną laiškus nuotėvelio... Susirašysiu daineles, kurias motinėlė dainuoja ir kurias aš pats moku”. Bet kartu ir neramios mintys spaudė jo galvą: kaip jisai ten lįsiąsį dvarą? Taip nedrąsu... Kaip jisai pasakysiąs panelei, rasit neišgalėsiąs mokytis gerai, panelė rasitšauksiančią ir barsiančią jį...

Ant rytojaus, pietus pavalgęs Vincukas rengėsi eiti į dvarą. Apsivilko žalias kelneles ir naująpilką milinį švarką, kojas apsiavė ilgais batais, kuriais retai teavėdavo. Savo šviesią čiuprelę apsilaistės vandeniu taip dailiai sušukavo, jog išrodėlyg veršis, motinos išlaižytas. Taip apsidaręs, pasiėmė didžią lazdą šunims atsiginti ir išėjo. Motinadar šaukė paskui jo: „Neužmiršk padėkoti paneleiuž jos gurumą! Pabučiuok į ranką!”. „Na jau, nesirūpink, mamele!” — sušuko jisai, užpykęs, kad galidar žmonėms į galvą ateiti, jog toks ūkininkas sužmonėmis apsieiti nemokės. Į dvarą buvo netoli, kokio pusantro varsto. Netrukus, pamatė didelius namus su gražia sodžia aplinkui. Jis čia jau keliskartus buvo buvęs: atnešdavo uogų ar grybų, opaskutinį sykį prašė vaisto savo mažajai sesyteisusirgus. Drebančia širdele įėjo pro priemenę į virtuvę, kaip visados eidavo.

— Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus! — tarėįeidams.

— Ant amžių amžinųjų! — atsakė virėja, maišydama kaži ką prikaistuvyje. — O ko nori, vaikeli?

— Atėjau pas panelę — tarė Vincukas nedrąsiai.

Tuo pačiu laiku įbėgo į virtuvę pati panelė.

Vincukas, pamatęs ją, tuojau pabučiavo jai įranką. Toji, glostydama jo galvą, tarė:

— Tai bene Stonių Vincelis?

— Nuje — prašnibždėjo Vincukas, glamžydamassavo kepurę ir paraudonavęs, lyg vėžys.

— Turbūt, mokytis atėjai? — klausė toliau panelė. — Gerai! Zuch vaikinas, kad netingi. Eiva kartu!

Ir nusivedė Vincuką į didelį kambarį, kurioviduryje stovėjo stalas, aplinkui — suolai. Išėmus išindaujos elementorių, paklausė berniuko:

— Ar moki skaityti?

— Mamelė mokė truputį... Įstatė į litanijas,mišių maldas paskaitau...

— Na, pamėgink, paskaityk iš tos knygelės!

Ir pradėjo Vincukas skaityti pamažu, bet aiškiai, nekraipydamas žodžių. Tečiaus, nors tarytumnebuvo ko, raudo vis didžiau, ir bijodamas, kadpanelė neišpeiktų jo skaitymo, įmanė kuo greičiausiaipabėgti. Panelė, tarsi matydama, kas dedasi jo širdyje, tarė juokdamasi ir glostydama jo drėgną čiuprę:

— Gerai, labai gerai! Nemaniau, kad taip gerai skaitai! Tuojau išmoksi greit skaityti! Jei tikpanorėsi, pats nepasijusi, kaip už mane geriau skaitysi. Kiek gražių daiktų galėsi išmokti! Veizdėk,kiek čia visokių knygelių, visas galėsi išskaityti.

Ir atidarius jai indaują, Vincukas pamatė daugknygų, didelių ir mažų. Ji išėmusi vieną, ėmė rodyti jam paveikslėlius. Buvo tenai visokių žmonių,mažoms akimis, atsikišušiomis lūpomis, dideliais kaltūnais ant galvos ir grandimis nosyje; buvo žvėriųkeistų, kokių mūsų šalyje visiškai nėra. Vincukasžiūrėjo, akis išpūtęs.

— Apie viską perskaitysi, išmokęs gerai — tarė panelė. — Viską žinosi, kur tokie žmonės gyvena,kas tat per žvėrys, kaip jie vadinasi. Ar nori apietatai žinoti, ką?

— Kur nenorėsi! — pasakė Vincukas dabar jaudrąsiau.

— Matai! Tai mokykimės, kad kuo reikiausiai galėtumei visa tat patirti.

Ir prasidėjo mokymas. Panelė mokė savotiškai,ne taip, kaip motinėlė. Tuoj ėmė skaityti lengvus,trumpus žodelius. Pabaigus skaitymą, davė jam panelė sąsiuvinį ir pieštuką ir parodė rašyti. Ak,koks tai sunkus buvo darbas! Pieštukas krito išrankų; tiesių lazdų vietoje, kurias liepė jam rašyti,išeidavo jo kreivos, vingiuotos, lyg upės, o ritiniukoniekaip negalėjo parašyti. Vincukas mažne verkė:jam rodėsi, jog niekados negalės nieko parašyti.Bet panelė ne tik nepyko dėl jo nemokėjimo, betdar šypsodama tarė:

— Bus gerai! Iš pradžios visados sunku, ranka,mat, neįpratusi!

Pasibaigė tos dienos mokslas. Panelė liepėVincukui ateiti visados anksti, taip kad pietumsgalėtų jau namo grįžti. Vincukas pabučiavęs panelei abi rankas, išgrįžo namo.

VI

Tokiu būdu pradėjo Vincukas mokytis. Kasdieną iš ryto, pašėręs karvę, arklį ir avį, bėgo įdvarą su knygele ir sąsiuviniu rankoje ir sėdėjotenai apie tris valandas, grįždamas tiktai pietums.Ar lietus lijo, kaip iš maišo pildamas, ar šaltivėjai ūžė ir gaudė — jis visados ėjo, nepraleisdamasnė vienos dienos. Tik, atėjus kokiam reikalui ūkyje,nebegalėjo kartais kokią dieną nubėgti pas panelę.Kartais reikėjo nuvežti į maitiną rugių ar miežiųpūrelį, kartais į turgų važiuoti su žąsimis. Kinkėtada savo bėruką, seikėjo grūdus, dėjo su motinėlėspagalba į ratus, atsisėdęs ant maišų, važiavo sau įmalūną, lyg tikras ūkininkas. O kaip vėl buvomalonu vežti kartu su motinėle žąsis į Luokę!Pardavus žąsis, mamelė nupirkdavo jam kokį riestinėlį, visados ir kitiems vaikams po kokį vienąparveždavo. Kaip jie džiaugdavos! Linksma jambuvo važiuoti su motinėle pasiraginant, kur reikdavo, savo bėruką... Tečiaus negalėdavo užmiršti, jogštai šiandien praleido lekcijas; važiuodamas visgalvojo, ką parodys, ir labai gaila jam buvo, kadjis to negirdės ir nepamatys. Mokslas taip jam tiko,jog ne tris valandas, bet ir visą dieną, rodos, sėdėtų rašydamas, skaitydamas, užvis panelės pasakojimų klausydamas. Panelė ne jį vieną mokė:ateidavo pas ją dar ir kitų vaikų, mergaičių irberniukų. Žinoma, būryje dar linksmiau mokytis:kiekvienas, stengiasi geriau paskaityti, gražiau parašyti; išmokus ką nors gerai ir balsu atsakant,malonu matyti, jog visi klauso ir girdi. Panelė pasakojo jiems apie visokius gražius daiktus: kaipViešpats Jėzus užgimė ir gyveno, kaip mokė žmones ir mylėjo juos, kaip jį žydai nužudė; pasakojoapie žemę, kokių ant jos žmonių gyvena, kokių yrakalnų, kokios kur šalys ir gyvuliai; mokė, kaip senovėje išrodė mūsų šalis, kaip gyveno ir ką dirbomūsų protėviai. Mokė taip pat gražių eilių ir dainelių. Vincukas klausėsi visados ausis ištempęs,nė vienas žodis nepralėkdavo pro šalį jo ausų; atmindavo viską taip gerai, jog vakarais mažne viską galėjoatkartoti motinėlei ir vaikams. Vaikai taip pripratojo pasakojami, jog vakarais, susirinkus visiems troboje, tuojau puldavo prie Vincuko prašydami: „Vinceli,pasakyk, ką šiandien sakė panelė!”. Ir Vincukas pasakojo, nes norėjo labai, kad ir motinėlė ir vaikai žinotų apie tokius gražius daiktus; tada ir jam, rodos, maloniau buvo. Vieną dieną parbėgęs tuojau sušuko:

— Ar žinote, kokia mūsų žemė? Apskrita, kaipobuolys! Rodė mums panelė tokį didelį rutulį, kuryra parodytos visos šalys ir jūros, kaip kad yraant žemės. Ir žemė tokia, kaip tas rutulys.

— Na, na — tarė motina — iš kur jau taip kasgal žinoti, kokia ta žemė? Juk niekas visos apmatyti negali.

— Apmatyti negal, bet kitaip sužinojo. Mokytieji žmonės išvažiavo iš savo namų, važiavo, važiavo, vis tiesiai tolyn, niekur nesisukdami, ir parvažiavo atgal į savo namus, tiktai iš antros pusės.Juk jei žemė būtų ne apskrita, tad būtų, kaiptas stalas, plokščia, tad jie būtų kur nors galą radę, būtų privažiavę kokį nors kraštą; o veizdėkite,štai — sakė, paėmęs didelę roputę, — jei aš iš tos šitvietos pradėjęs trauksiu pirštą vis tolyn, pagrįšiuštai į tą pačią vietą, nuo kurios pradėjau traukti, —apėjau roputę aplinkui!

Motina ir vaikai žiūrėjo į roputę klausydamiatsidėję ir stebėdamiesi.

— Manote, kad saulė eina dangumi, ką? — tarėtoliau Vincukas. — Netiesa, neina! Taip tiktai mumsrodosi! Ne saulė eina, tad žemė sukasi aplinksaulės.

— O Jergutėliau, ką tas šneka! — sušuko Kazytė. — Mamele, ar girdi?! Juk visi matome, kadsaulė atsikelia, eina per dangų, leidžiasi vis žemynir paskui užeina už žemės! O tu sakai, kad ne! Neapgausi mūsų, ne!

— O ar atmeni, kaip, važiuojant greit, rodos,jog mes stovime ant vietos, medžiai gi, namai, kerai nuo mūsų bėga? Ar neatmeni?

— Atmenu — tarė Kazytė.

— O juk medžiai stovi, tik mes važiuojame.Taip pat ir su saule: mes nejaučiame žemės sukimosi, ir mums rodosi, kad tai saulė eina, o messtovime ant vietos.

Dabar jau Kazytė nebeturėjo ko pasakyti. Nustebusi žiūrėjo į Vincuką ir tarė:

— Koks tu esi mokytas, Vinceli! Viską žinai!Ir aš norėčiau eiti pas panelę!

— Palauk — pasakė Vincukas — dar maža esiuž poros metų, rasit, ir tave pamokys.

Kartais vėl, vakare, dar neuždegus žiburio,susėsdavo visa šeimyna prie krosnies, ir Vincukaspasakodavo ką nors naujai išgirstą. Vieną kartąsakė panelę pasakojus apie Lietuvą, apie Lietuvosmiestus, ir taip kalbėjo:

— Mamele, tu žinai, kad yra toks miestas,Vilnius. Yra dar tenai Ašmenos Vartuose stebuklingas Panelės šv. paveikslas. Panelė sakė mumsšiandien, kas jį įkūrė seniai, labai seniai, kadadar lietuviai savo karalius turėjo, Lietuvos karaliumi buvo Gediminas. Jis buvo labai narsus, turėjo daug kareivių, daug visokių turtų. Kas tikužpuldavo mūsų žemę, norėdamas pagauti sau kokįžemės plotą, ar tat vokietis, ar lenkas, ar gudas —tą Gediminas tuojau nuveikdavo ir neleisdavo plėšti Lietuvos. Užtat visi priešininkai jo bijojo iš tolo.Tada lietuviai buvo dar stabmeldžiai; netikėjo Dievą ir į Viešpatį Jėzų, bet dirbos sau tokiusdievaičius iš medžio ir meldėsi prie jų. Vieną sykįGediminas karalius su savo tarnais ir daugybe visokių kunigų — taip tada didi ponai vadinosi — išvažiavo medžioti. Kunigai jojo gražiais arkliais; jųbalnai buvo auksu ir sidabru išsiūti; prie šonų turėjo prisikabinę aštrius kalavijus, už juostos užsikišę smailius peilius, rankose turėjo tokius ragus,iš kurių pūtė, kaip vamzdžiais vamzdžiavo. Šaudyklių tuomet dar nė žinoti nežinojo, nes nemokėjodar dirbti parako, taigi priešininkus ir žvėris kalavijais ir saidokais temušo. Tarnai vedė šunų daugybę. Taip tą kartą visi nujojo į girią. Visą dienąmedžiojo, bruzdėjo po mišką, net giria visa skambėjo. Atėjus vakarui, visi pavargę, išalkę, susirinkoį būrį ant kalnelio. Tarnai suvilko visos užmuštuosius žvėris. Kiek ten jų buvo! Ne kiškių ir lapių, kaip dabar mūsų žemėje kad yra, bet kitų visokių, tokių didelių, kokių dabar pamatyti nebegalima: briedžių, ilgais, lyg medžio šakomis, ragais,vilkų, gauruotųjų lokių. Ir tada buvę giriose dartaurų, labai didelių panašių į karves gyvulių. PatsGediminas karalius užmušo didžiausi taurą... Darnebuvo matę tokio didelio visi nustebo. Tuo tarputarnai pakūrė ugnį, pastatė iš drobės palapinę irpritaisė vakarienę. Pavalgę ir pagėrę karalius suponais panorėjo miego. Namo grįžti buvo toli, naktis buvo tokia šilta, romi, be jokio vėjo, kad Gediminas įsigeidė čia pat pernakvoti! Ta vieta didžiaijam patiko: tas kalnas, kur ilsėjosi, buvo apaugęssenais ąžuolais ir baltais beržais, pakalnėje plaukėNeries upė. „Kaip čia gražu bus nakvoti! — tarėkaralius — Pritaisykite tuojau guolius!”. Tarnaituojau suvilkę lokenas, sutaisė iš jų guolius ir netrukus visi atsigulė ir užmigo. Ryto metą karaliusatsikėlęs tarė: „Nuostabų sapną aš sapnavau šią naktį!Rodėsi man, jog ant to kalno stovėjo didelis, didelis geležinis vilkas. Taip baisiai jis kaukė, lyg kadjo viduje šimtas kitų vilkų glūdėtų. Kažin, ką tassapnas gali reikšti?”.

Niekas negalėjo išgalvoti. Bet karalius būtinainorėjo žinoti, ką reiškia tas nuostabus sapnas.Netoli kalno, miške, stovėjo bažnyčia. Žinoma, buvoji stabmeldžių pastatyta ne Dievui, bet dievaičiuiPerkūnui, kurį lietuviai tada laikė už savo Dievą.Prie tos bažnyčios gyveno vyriausiasis Lietuvosvaidila, toks kunigas, vadinamasis Krivaitis. Lietuviai labai jį gerbė: ką jis pasakė, tas buvo šventa.Gediminas, atsisėdęs ant arklio, nujojo pas Krivaitįprašyti, kad išaiškintų jam sapną. Vyriausiasis kunigas,išklausęs jo, valandėlę pagalvojęs, paskui taip tarė:,,Šviesiausiasis karaliau! Tavo sapnas štai ką reiškia: tas geležinis vilkas yra tat miestas, kurį tuturi pastatyti ant to kalno; tas miestas bus tokstvirtas, kaip geležis; nors mūsų priešininkai daugsykių užpuldinės jį, norės sugriauti ir sudeginti, betnieko neveiks, jis visados stovės ir atgins nuo priešininkų mūsų tėvynę. O tie vilkai, kurie kaukė geležinio vilko viduje, yra tatai galingieji to miestovyrai. Daug jų bus tame mieste ir bus jie tokiegalingi, jog garsas apie juos skambės plačiai po pasaulį, kaip tų vilkų kaukimas”. Gediminui patikolabai toks sapno išaiškinimas. Jisai pastatė miestąant to kalno, kur nakvojo ir pavadino jį — Vilnius;paskui pats persikėlė į jį gyventi ir visi Lietuvoskaraliai tenai gyveno. Ir paskui viskas taip buvo,kaip sakė Krivaitis: miestas greit ėjo platyn, augteaugo, buvo tvirtas ir lobingas, daug garsingų vyrųiš jo išėjo. Ir dabar, nors jau seniai nebėra Lietuvos karalių, tečiaus Vilnius tebestovi gražus irdidelis. Kokių ten esą bažnyčių gražių! Toje vietoje,kur tada stovėjo Perkūno šventykla, dabar yrapuikiausia bažnyčia, ir po didžiuoju altoriumi galimapamatyti aukuras, kur senovės lietuviai degino ugnįsavo dievaičiui Perkūnui. Tyčiomis laiko tą vietą,kad kiekvienas galėtų pamatyti, kaip meldėsi mūsųsenoliai ir kokias šventyklas turėjo. Rodė mumspanelė Vilniaus paveikslus, mačiau ir tą bažnyčią,ir tą Perkūno aukurą... Nė apsakyti negalima, kaipten gražu!

— Ką ir besakysi! — tarė Stonienė. — Ir aš labainorėčiau pamatyti Ašmenos Vartus, pasimelsti priestebuklingojo Motinos Švenčiausiosios paveikslo.Bet ką padarysi! Pėsčiai sunku nueiti, tokia tolybė...

VII

Vincukas buvo dabar labai užimtas. Atsikėlęsrytą, turėjo pašerti ir pagirdyti savo kelis gyvulius,kūrė ugnį motinai virti pusryčius, paskui, pavalgęs,bėgo į dvarą. Parėjęs valgė pietus, po pietų darbavosi vėl savo akyje. Kiek galėdamas, padėdavoir motinai: prinešdavo jai vandens, privilkdavošatrų, nešė jovalą paršui, roputes skuto. Stonienėturėdama daugiau laiko, paėmė vilnas verpti ir tokiu būdu uždirbdavo kelis skatikus. O vakaraisVincukas išsiimdavo iš skrynios savo sąsiuvinį irknygą ir mokėsi, ką buvo uždavusi panelė rytojui.Sunku be galo buvo jam iš pradžios rašyti: niekaipneparašydavo apskrito ritiniuko. Kiek nesistengė,kiek nevargo, vis ne taip ir ne taip, kaip panelėsrašyta. Bet savaitei praėjus panelė pradėjo girti,kad raidės esančios geros, ir sulig tuo laiku ėjokaip iš mašinos.

Kokiam mėnesiui praslinkus, kada panelė turėjo atsakyti Stoniui ant antro jo laiško, Vincukastaip pat, nors kreivai ir didžiomis raidėmis, bet savopaties ranka įrašė: „Bučiuoju tėveliui rankas. Vincukas Stonis”. Koks tat buvo džiaugsmas! Sunkuir apsakyti. O dar didesnis, pagalvojus, kaip tėvelis, tuos jo parašytuosius žodžius pamatęs, bus laimingas, kaip jis džiaugsis, kad jo sūnus jau mokarašyti. Vincukas, rodos, lėkte nulėktų į Ameriką,per visas jūras-marias, kad tą tėvelio džiaugsmąpamatytų.

VIII

Buvo jau vėlyvas ruduo. Žemė liūdnai terodė:visur juoda, nešvaru, bjauru. Keliai juodais purvais užkloti, laukai tušti ir pilki, medžiai pliki,sudlapę; nuo kiekvienos jų šakelės varvėjo lašai, ir,rodėsi, jie verkia gailėdamiesi taip greitai praslinkusios vasaros. Nuliūdęs, matydamas vien tokiusnelinksmus reginius, pakeldavai akis aukštyn, ieškodamas paguodos danguje. Bet nė tenai neatrasdavo žmogus linksmumo: pilkas, apsiverkęs dangusneleido nė vienam saulelės spinduliui žvilgterėti tąmūsų nuliūdusią žemę. Pilka buvo ir dvaro kambaryje, kuriame mokėsi vaikai. Vaikų būrelis sėdėjoaplink stalą: vienas skaitė, kiti rašė. Panelė, vaikščiodama apie stalą, žiūrėjo į sąsiuvinius, taisė, gyrė, peikė.

— Na, Juozuk, tavo raidės, kaip girtuokliai,į visas šalis virsta! O tu, Petriuk, kam praleidi raides? Ar negali pagalvoti gerai ir parašyti, kaipreikia! O, Vincelis jau gerai rašo! Matai tik, koksmokytas žmogus! — Vaikai taisė savo paklaidas, žiūrėjo vienas kitam į sąsiuvinį, norėdami žinoti, kaipkurio paradyta, juokėsi iš panelės juokingų žodžių.Pabaigus jiems rašyti, panelė atsisėdo stalo gale irtarė:

— Dabar klausykite! Pasakysiu jums, kas tatyra debesiai ir iš kur imasi.

Nutilo, vaikai sėdėjo, lyg musės. Ir panelė taippradėjo.

— Ar esat matę, kaip motinėlė vandenį verda? Vanduo katile, pradėdamas kaisti, ima garuoti,o kad jau labai įkaista, garai, kaip dūmai kokie,kyla ir kyla iš katilo aukštyn. Kodėl taip darosi?Todėl, kad vanduo apšildamas suskysta, t.y. dalijasi į mažutėlius lašelius, randas toks lengvas, jogpasikelia aukštyn. Ir mes jau tada nebeįmatomeatskirų lašelių — taip jie yra maži — tik matome lygkokius dūmus, susispietusius ties katilu, ir sakome,jog tat yra garai. Garai plauko sau po trobą. Betnulėkę toliau nuo ugnies, kur nėra taip šilta, tie mažučiai vandens lašeliai tuojau apšąla, susitraukiapo kelis į krūvą, randas suokus, persimaino į didesnius lašus ir krinta žemyn. Jei mes laikysimeranką ant garų, mūsų ranka sušlaps, nes garai apšalę susilies į lašus ir nukris ant mūsų rankos.Taip pat yra ir ant lauko. Vanduo upėse, ežeruose,jūrose, balose įkaista nuo karštų saulės spindulių,lengvėja ir pasikelia aukštyn į orą; kol tie garaitebėra žemai, mes dar jų nematome, bet pasikėlusjiems labai aukštai ir susivienijus į didžius gabalus, jau galima pastebėti. Vadiname juos debesiais.Taigi debesiai, tie, kur plaukia aukštai ties mumis,ties mūsų galvomis, yra tat garai, tokie pat, kaiptie, kurie išeina iš verdančio katilo. Vėjas nešiojatuos debesius po visą pasaulį. Kol oras aplink juosyra šiltas, debesiai vis tebeplaukia, bet, papūtusšaltesniam vėjui, tuojau atšalsta, garai susilieja įvandens lašus, lašai sunkūs nebegali susilaikyti oreir krinta ant žemės. Mes tada sakome: lietus lyjaarba tiesiog — lyja. Na, ar visi supratote?

— Supratome! — sušuko visi vaikai.

— Kartais tuos garus ir pasikeliant nuo žemės matome, — atsiliepė Vincukas — Vakarais žemai,ties pievomis, ties mūsų Venta, stovi tokis rūkas,kaip garai kad eina iš katilo.

— Taip, — atsakė panelė — Bet tatai tik vakarais matome, nes vakare oras visados yra šaltesnisir tie mažučiai lašeliai susivienija į kupetikes, didėja, ir galime juos pamatyti. O dienos metą nė jokio rūko (miglos) nepamatysi, nebent rudenį, kada oras šaltas. Juozuk, pasakyk man dabar, kaippasidaro debesiai?

Juozukas, kokių dešimties metų berniukas, pasitaisęs savo suole, pradėjo:

— Kaip mamytė užkais katilą, vanduo pradeda virti; garai išeina, pasikelia... paskui, priėjusgarų pilnai trobai, mamytė atidaro duris, garaitada išeina laukan, pasikelia aukštyn ir yra debesiai...

— Cha, cha, cha! — prasijuokė visi vaikai.

— Tavo mamytė, turbūt, didelius katilus kaito,— tarė panelė šypsodama — kad iš jūsų trobos tiekdebesų išeina!

Vaikai dar didžiau ėmė juoktis, o Juozukassėdėjo susigėdinęs, akis žemyn nuleidęs.

— Gana, vaikai! — subarė panelė. — Negražujuoktis iš kieno nors nežinojimo; o dar kažin, arjūs geriau pasakysite?

— AŠ pasakysiu! — atsiliepė Jonukas.

Ir iš tikro, labai gerai atkartojo viską, ką panelė buvo sakiusi apie debesis.

Debesų mokslas pasibaigė.

Paskui prasidėjo šventoji istorija. Panelė pereitą sykį buvo sakiusi vaikams, kaip ViešpatisJėzus, vaikščiodamas po visą žydų žemę, mokė irgydė žmones. Dabar liepė Petriukui atkartotiapie tatai.

— Viešpats Jėzus vaikščiojo po žydų žemę —pradėjo Petriukas — vaikščiojo vaikščiojo po žydųžemę...

— Ir ką gi jisai dirbo vaikščiodamas? — klausė panelė.

Petriukas tylėjo.

— Na, ką gi? Ko jisai vaikščiojo, dėl ko nesėdėjo namie?

— Ėjo ubagais — atsakė pagalios Petriukas —bėdinas buvo, kitas davė duonos gabalą, kitas pinigų...

Vaikai vėl ėmė balsu juoktis. Jau čia ir panelė negalėjo susiturėti neprasijuokus. Ilgai paskuiaiškino ji Petriukui, ko vaikščiojo Viešpats Jėzus.

— Dabar gal Marcelė pasakys mums eiles —netrukus tarė panelė.

Tuoj Marcelė, nedidelė mergaitė, didžiomis mėlynomis akimis ant apskrito, išblyškusio veidelio,ėmė sakyti:

 Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka.

 Ten mūsų tėvynė, graži Lietuva;

 Čia broliai artojai lietuviškai šneka,

 Čia skamba po kaimus Birutės daina.

Tegu bėga mūsų upės į jūras giliausias,

Tegu skamba mūsų dainos po Šalis plačiausias!

Sakė aiškiai, neskubėdama, nė sykio nepaklydusi.

— Gerai, Marcele, labai gerai! — pagyrė panelė.

— O ar negalėtumėte man dabar pasakyti, kas tatyra tėvynė?

— Tėvynė — atsakė tuojau Vincukas — yra tatžemė, kurioje užgimėme ir gyvename. Tėvynė yramums kaip motina, reikia ją taip pat, kaip ir motiną, mylėti.

— Gerai sakai, Vinceli, — atsake panelė. — Žiūrėkite tiktai, ar ne motina: štai turite marškinius,o tie marškiniai iš ko? Iš linų; o tie linai išaugomūsų tėvynės laukuose; vilkite vilnų drabužiais;vilnas turime nuo avių, kurias peni taip pat tamūsų žemė savo žolėmis ir žiedeliais. Valgome duoną iš grūdų, pribrendusių ant tos mūsų gimtinėsžemelės. Dainuojame daineles, kurias yra sudėję irdainavę žaliuose miškuose ir lygiuose tos tėvynėslaukuose mūsų protėviai. Viską turime iš tėvynės.Tėvynė daug mums duoda, užtai ir mes turimejai šįtą duoti, turime kaip nors savo dėkingumą jaiparodyti. Turime mylėti visa, kas tik jos yra: mylėti tą juodą žemelę, gerai ją dirbti, mylėti žmones,savo draugbrolius, tos pačios žemės vaikus, mylėtisavo daineles, savo kalbą, kad ir mums kartais nelabai gerai būtų tėvynėje, nors kitur gautumėmebaltesnės duonos, nereik apleisti savo šalies, reikiarūpintis, plušėti, kad ir joje ta duona eitų visiemsbaltyn. Kad pamatytumėte, kaip karštai kitą kartmūsų tėvelių mylėta savo tėvynė, pasakysiu jumsvieną atsitikimą.

Buvo tat seniai, labai seniai, dar daug seniauuž tą Gėdiminą karalių, kurs Vilnių įkūrė. Lietuviai buvo stabmeldžiai. Gyveno tada Lietuvoje dugarsingi vyrai, du broliai — Vidėvūtas ir Birutėnas.Vidėvūtas buvo Lietuvos karalius, Birutėnas vyriausias kunigas, vadinamasis Krivaitis. Abu juodubūvo labai išmintingi ir rūpinosi lietuvių laime. Išleido jiems visokių gerų įstatymų, visus nuskaustuosius gynė, teisingai teis susibarusius. Po visąLietuvą ėjo garsmas apie jų dorybę, teisingumą,išmintį ir narsumą, ir visi lietuviai gerbė juodu,kaip kokius nelyginant dievaičius. Juodu labai tarpsavęs mylėjosi, vienas antram duodavo patartis,vienas antram padėdavo valdyti ir tvarkyti Lietuvą. Taip besidarbuodami apie tėvynės naudą, susilaukė žilos senatvės. Ir nors visą savo amžių dėltėvų žemės juodu vargo ir vien tik tėvynės geroverūpinosi, jiem tečiaus rodėsi, jog dar maža yra padarę. Ir sumanė atiduoti savo gyvybę tėvynei.Reikia žinoti, jog lietuviai, būdami stabmeldžiais,tikėjo, kad jų dievaičiams labai patinka, jei koksžmogus padaro sau galą jiems pasišvęsdamas, irkad žmogus atidavęs savo gyvybę dievaičiams, galiiš jų ką tinkamas išprašyti. Ir Vidėvūtas ir Birutėnas, karštai mylėdami savo kraštą, norėjo išprašyti iš dievaičių, kad ji būtų visados laiminga,ir nepasigailėjo savo gyvybės. Ramuvoje, kur juodu gyveno, netoli šventojo ąžuolo, tarnai sukrovėiš medžių šatrų didelį, aukštą laužą. Žmonės, išgirdę apie savo karaliaus ir Krivaičio pasiryžimą,minių miniomis suėjo į Ramuvą ir susirinko aplinklaužą. Visų širdys pilnos buvo gailesio, akys ašarų.Laužas jau buvo pabaigtas. Tada pasirodė Birutėnas ir Vidėvūtas ir pamažu užlipo ant laužo.Abiejų plaukai buvo balti, abudu buvo apsivilkę baltais ilgais rūbais ir stovėdami aukštai antlaužo, išrodė, lyg du balti balandėliai. Žmonių minios, pamatę juodu, pradėjo siūbuoti, ir suriko gailiu, balsingu verksmu. Bet Vidėvūtas pamojo ranka, kad nutiltų, ir taip pasakė: „Mieliausieji mūsųbroliai! Žinote, jog per visą savo amžių darbavovossavo brangiajai tėvynei, rūpindamiesi jūsų laime, kovodami su mūsų visų priešininkais. Tečiaus, tėvynė yramums taip brangi, jog vis dar, rodos, mažai ją mylėjova,todėl noriva dabar atiduoti ir savo gyvybę dievaičiams,idant jie už tatai nuleistų jums laimę ir priešininkai nenuveiktų mūsų Lietuvos. Esava jau seni, nebegaliva tiek darbuotis, kiek ligi šiol, tad nors tokiu būdu prisidėsiva prie jūsų laimės ir gerovės.Mylėkite tėvynę, ginkite ją nuo priešininkų, gyvenkite vienybėje!”.

Minia, kaip vienas žmogus, klausėsi tų žodžių:tyla viešpatavo giliausia, visi norėjo išgirsti geraipaskutinius savo mylimojo karaliaus žodžius. Diena buvo šviesi ir šilta; aukso saulutė švietė antgiedraus dangaus ir bučiavo savo spinduliais baltas didvyrių galvas, tarsi norėdama padžiugintijuos paskutini sykį, paukšteliai čiulbėjo medžių šakose, lyg dainuodami jiems atsisveikinimo dainas.Pabaigus kalbėti Vidėvūtui, tarnai uždegė laužą.Sausi medžių pagaliai ir šatrai užsidegė greit, ugnis vis šoko aukštyn; damai pasikėlė ir apsupo dubaltus stuomenis ant laužo viršūnės. Žmonės vėleiskaudžiai suriko... Netrukus užsidegė ir rūbai, paskui viskas užgriuvo ir degančių medžių krūva pridengė tuodu Lietuvos didvyrius.

— Na, vaikai, ar patiko pasakojimas? — paklausė panelė pabaigus.

— Labai, labai patiko! — sušoko vist.

Przeczytałeś bezpłatny fragment.
Kup książkę, aby przeczytać do końca.