Bezpłatny fragment - Vincas Stonis

I

Labai gražioje vietoje stovėjo Žalakių sodžia. Išvienos pusės tekėjo Ventos upė, apaugusi karklynais,kaip kokiu žaliu vainiku; iš antros stoksojo tamsusir platus miškas; toliaus tęsėsi laukai, dar toliaus —lygios žaliuojančios pievos.

Sodžios gale buvo Juozapo Stonio troba. Stovėjoji toliaus nuo kelio, ant kalnelio. Nedidelė, pajuodavusiu stogu ir žemu kaminu, iš vienos pusės turėjo mažą sodnelį, aptvertą virbų tvora, kuriameaugo keletas obelų; po langais žydėjo raudonos rožikės ir geltoni gvazdikai, žaliavo paikios rūtelės;prieš trobas stovėjo svirnelis, šalyje, tarp svirno irtrobos — senos katės; iš antrosios mažo kiemelio šalies, prie vartų, buvo šulinys ilga svirtimi. Troboje iš priemenės po kairę buvo vienas kambarėlis, paskui — antras, mažesnis; po dešinę buvogana didelė kamara, prikrauta visokių baldų. Kaipkiemas, taip ir trobos buvo švarios ir sutvarkytos.Surūkusios sienos išlipytos popieriais ir apkabintosšventųjų paveikslais, asla iššluota, stalas baltai nušveistas, ant žemų langelių stovėjo puodžiukai sužolynėliais, tarp jų — kryželis. Matyti buvo tuojan,jog tos trobos šeimininkė ne tinginė. Ir iš tikro,Stonis ir Stonienė visų buvo giriami už savo darbštumą. Turėjo juodu ketvertą vaikų: mažiausiojimergelė dar nei žąsų negalėjo paganyti, vyriausiasissūnus, Vincukas, baigė jau tryliktus metus. Su tuonebuvo bėdos tėvams, Šįmet jau ne tik po namuspadėdavo, bet net uždirbdavo, ganydamas sodžioskarves. Įstabus tat buvo vaikas: darbštus ir išmintingas, kaip senis. Ant ūkio galva pramušta. Vasarą ganydamas tai karves, tai kiaules, neturėjolaiko padėti tėvui lauko darbuose, užtat pavasarį,kol dar visi gyvuliai tebestovėjo tvartuose, jis būdavo kaip pririštas prie tėvo. Einant tėvui į laukąsu žambiu, eina ir jis kartu, ir prašo, kad duotųjam nors trupučiuką paarėti. Žinoma, arimas buvomenkas, mažos jo rankelės negalėjo dar gerai suvaldyti sunkaus žambio. Tėvas juokėsi, jisai gi,žiūrėdamas į savo kreivą vagą, nuliūdęs tardavo:

— Ak, Dievuliau! Negaliu taip, kaip tėvelis!

Bet tuojau vėl palinksmėjęs pridurdavo:

— E, niekas! Pamatysi, tėveli, kaip aš geraiarsiu kitąmet! Išaugsiu gerokai per žiemą ir pamatysi! Ar matei, kaip aš augu? Kur mama Užgavėnėms pasiuvo apsiaustėlį, jau man strugas! Armatei?!

— Mačiau, mačiau, kaipgi! — juokėsi tėvas —Oho! kitąmet jau tu pats viską suarsi, ką? Mannebereikės vargti!

Užtat koks džiaugsmas buvo išėjus tėvui akėti!Su akėčiomis lengviau galėjo Vincukas apsieiti; turėdamas tvirtai vadžias ėjo plačiais žingsniais, kaip tėvas, šaukdamas ant arklio.

— Bėruk, kur eini! Aš tau parodysiu!

Žiemą padėdavo tėvui šerti arklį ir karvę,varydavo gyvulius girdyti. Kada tėvas pasisamdėvežti aktainius iš dvaro miško, jisai užsivilkęs kailiniukus, užsimovęs ant galvos veltinę kepurę, antrankų — storas, dideles pirštines, važiuodavo kartuį mišką; ten padėdavo tėvui sukrauti medžius, paskui gi atsisėsdavo ant rogių ir tėvas duodavo jamvežti, pats eidamas pėsčias šalia. Užėjus dideliam speigui, tėvas nebeimdavo jo į mišką. Liūdnasbūdavo tada Vincukas, bet ne labiausiai: tėvui išvažiavus pats atidirbdavo visus jo darbus namie.Taip besidarbuodamas gijo daug vieko, buvo daugtvirtesnis už visus kitus savo amžiaus vaikus.

Užtatai tėvai negalėjo juo atsidžiaugti. Dažnaitėvas, glostydamas jam galvą, sakydavo:

— Mano Vincelis ūkininkas! Dirba, kaip vyras? Jau mažne už berną gali eiti!

Vincukas raudo iš džiaugsmo ir bučiavo tėvuiį ranką.

II

Išaušo gražiausias sekmadienis. Saulė kaitino,liedama aukso spindulius ant ilsinčios žemės; dangus buvo mėlyntelaitis, tik kur ne kur baltavo debesėliai, lengvučiai, lyg smulkiai supašyti baltųvilnų sluoksneliai. Žmonių daugybė suėjo į bažnyčią, o pasibaigus pamaldoms būriais rinkosi linksmai sau šnekučiuodami ant Šventoriaus.

Viename būrelyje, kur buvo ir Stonis su savožmona, stovėjo žmogus, kurs žymiai skyrėsi nuo visųkitų žmonių. Apsidaręs jis buvo juodai, kaip koksponas, ant galvos turėjo juodą aukštą skrybėlę, antrankų — geltonas pirštines, rankoje — skėtį, ant kojųblizgėjo naujitelaičiai kaliošai. Visas būrelis žiūrėjoį jį ir klausėsi jo kalbos.

— Ko čia daug ir bekalbėti! — sakė jisai. —Nei palyginti negalima Amerikos su mūsų kraštu!Čia darbuokis, darbuokis žmogus ir vos tegali išsimaitinti. Ir koks gi išsimaitinimas! Srebi vis juodąputrą, mėsos retai tematydamas. O Amerikoj, oho!Tiesa, sunkiai reikia darbuotis, bet užtat ir uždarbė tokia, kad ir valgai sau, kaip ponas, ir drabužius gerus nusiperki, ir dar atlieka tiek pinigų,jog per keletą metų gali sau kokį tūkstantį susikrauti.

— Taigi, taigi, žinoma! Gerai sako! — kalbėjožmonės būrelyje.

Amerikietis traukė toliau:

— Tik, žinoma, nereikia tingėti. Tinginysar koks girtuoklis verčiau teneinie į Ameriką.Bet darbščiam žmogui visados linkiu eiti.

— O dėl ko pats pagrįžai iš tos savo Amerikos? — paklausė kažikas.

— Gana jau man; prisikroviau apie du tūkstančius, ar krosnį pinigais korensiu!

— Nuje! Gerai sako! Kada čia tu žmogus sudėtumei tokią pinigų daugybę! Sakau, brolau, važiuoti visiems, ir gana!

— Važiuokit, važiuokit! — atsiliepė kitas. —O kad negausite darbo, ką tada veiksite? Keliaisįmanytumėt sugrįžti namo!

Pamažu žmonės skleidėsi, grįždami namo. Stoniai taip pat skubėjo savo sodžios linkan. PakelėjeStonis ūmai tarė pačiai:

— Ar žinai ką, Onele, man iš galvos neišeinatas Paliulio apie Ameriką pasakojimas. Pašėlusiaiir sukrovė pinigų, du tūkstančius! Ketverius metuspabuvo ir dabar sau ponas!

— O kaip apsidaręs! — pridėjo Stonienė. —Nei pažinti negalima, jog tai tas pats žmogus!

— Dėl to! O kad taip man išvažiavus į tąAmeriką?

— O Jergutėliau! — sušuko Stonienė. — O kaipgiaš čia palikčiau su vaikais, neduok Dieve, į tokįkelią išleidus!

— Na, ar vienas eina! Nueina ir vėl pareina,ir niekas jiems bloga neatsitinka, o pinigų parsiunčia kiek! Aš ne juokais sakau. Kuo aš blogesnis už kitus? Uždirba kiti, uždirbsiu ir aš; ne girtuoklis juk esu, ne tinginys koks. O ko čia namiesėdėti? Ką aš čia uždirbsiu ant tų keturių dešimtinių? Sukrovęs kiek pinigų Amerikoj, galėčiaupripirkti žemės — tai būtų kas kita!

— Gerai būtų! Vaikams nereiktų po svetimaskerčias valkiotis. Bet vienu atsiminimu, jogei galiišvažiuoti, širdis dreba!

Kiek neskaudėjo, kiek nedrebėjo bėdinos Stonienės širdis, tečiaus Stonis nepametė savo sumanymo. Įkalbinėjo pačiai, kaip bus gerai, jam į Ameriką išėjus: kaip uždirbsiąs daug pinigų, keletąmetų pabūsiąs tenai, paskui gi sugrįšiąs, pripirksiąs žemės, būsią sau ūkininkais, kaip reikiant;kaip vaikams būsią geriau, galėsią kokį vieną pagaliaus į mokslus leisti, gal ir į kunigus, jei Dievas leis daug Amerikoj uždirbti. Beklausydama tųvyro žodžių, Stonienė nusiramino. Išmanė ir ji,jog gerai būtų vyrui pinigų parnešus, ir guodė save,tarydama: „Kokie treji-ketveri metai tai — ne visasjuk amžius, praeis jie, nei juste nepajusiu, ir sulauksiu savo vyro pareinant, jei tik Dievas sveikatos duos”. Ir Stoniui nelengva buvo ant širdies. Irjis gailėjosi labai palikti pačią ir vaikus, kuriuostaip mylėjo, ir savo kraštą, kur gimė ir augo. Tonebūdamas, tečiaus nusprendė važiuoti. Tuojau parašė savo pusbroliui, kursai jau buvo Amerikoje,prašydamas jo atsiųsti šipkartę, ir pasiryžo rudenįiškeliauti.

Vincukas, patyręs apie tėvo sumanymą, labainuliūdo. Buvo jisai girdėjęs, jog Amerika yra toli,toli, kaži kur pasaulio gale, už jūrių — marių, užkalnų ir girių. Kaip gi dabar eis tenai jo tėvelis?Širdį jam skaudėjo pamanius, jog nebepasikalbėsjau su tėveliu vakarais, nebeklausys jo juokingų irgraudingų pasakų, nebesivažinės su juo į mišką,nebears jo mokomas... Kas gi čia dabar ars?Kas bus ūkininku? Kaip jie čia pasiliks be tėvo?

Girdėjo jisai paskui tėvus tariantis, kaip kasreikėtų padaryti. Susitarė, jog Stonienė ūkininkausviena, Vincukas padės jai, kur galėdamas, priesunkesnio gi darbo pasiprašys ką nors kitą.

Na, Vinceli — tarė vieną syki tėvas — tu dabar pasiliksi visas ūkininkas. Turi globėti mamelęir mažesnius vaikus; esi vyriausias, tai turi būtijiems tėvo vietoje.

— Tėteli! — prašė Vincukas, tėvui rankas bučiuodamas, ašarotomis akimis — Verčiau nevažiuok!Ar negerai dabar mums visiems buvo?!

— Reikia, vaikeli, nieko neveiksi! Ar negeriauir tau bus, kad pinigų daug užsidirbsiu? Žemėspripirksime, didesnį ūkį imsime... Juk taip mėgstiūkininkauti... Ar negerai bus, ką?

— Gerai, bet taip gaila tamstos, tėveli!

Savo bandą ganydamas, vis galvojo dabar apietą kelionę ir ką jie čia veiks tėvui išėjus. Atsiminus, ka sakė tėvas, jog paliks jį savo vietojeūkininku, aptildavo jo širdies skausmas. Žinoma,reikia jam būti dabar visos šeimynos globėju, jisjuk už visus vyriausias: jisai jau daug ką ir dirbtimoka... Kiek sykių tėvelis jį gyrė... Oho, mokėsjis viską! Ar nėr matęs, ką dirbo tėvelis? Ir galvojo vis, kaip jisai šers gyvulius per žiemą, kaipvažiuos šatrų parsivežti. Dabar atsimindavo, kaipką darydavo tėvelis, kur eidavo, ką dirbdavo, manydamas, jog ir jam dabar reiks taip pat elgtis.

III

Laikas vis bėgo ir bėgo. Atėjo Stoniui ir šipkartė iš Amerikos. Prisiartino Švenčiausiosios Panelės Užgimimo diena. Ant rytojaus po tos šventės Stonis žadėjo išvažiuoti — lig Varnių savo arkliu,iš ten gi kartu su keliais dar vyrais į Prūsus. Stonienė sukrovė vyro daiktus į ryšį, pridėjo valgiokelionei. Ištraukė vargšė, ką turėjo geriausia: dėjo geltoną sūrį, sviesto abrinėlį, dešros galelį, lašinių rėžį, ir ašaros nenustabdomos ėmė lietis išakių. Pavakariais susėdus visai šeimynai valgytivakarienės, nebegalėjo tvertis bėdina moteriškė irėmė balsu raudoti:

— Paskutinį kartelį susėdome visi prie stalo!Dievuliau tu mano! Tuščia bus tavo vieta, vienapaliksiu našlaitė su vaikais, viena, kaip paukštelis!

— Cit, Onele! — ramino ją Stonis, bet pačiamsužibėjo ašaros akyse — Cit, nebliauk, gana! Ir kočia taip raudoti? Juk ne mirti einu. Dievas duos,sugrįšiu... Ar nepareina iš Amerikos?

Vaikai, pamatę motiną verkiant, ėmė taip pat verkti, trindami akis kumsčiomis. Stonis pasisodino mažiausiąją mergelę ant kelių, kitus apkabino rankomis, bučiuodamas.

— Žiūrėkit, vaikai, būkite geručiai! Klausykite mamelės, nedykaukit! O tu, Vinceli, atmink,ką sakiau: globėk juos, padek mamelei, neužmiršk,kad aš tave savo vietoje palieku. Ar neužmirši,Vinceli?

— Neužmiršiu! — atsakė verkdamas Vincukas.

— Na, Žiūrėk!

— Tik parašyk tuojau nuvažiavęs — tarė vėlStonienė. — Ir paskui rašyk dažnai! Juk mes lauksime žinios nuo tavęs, lygu saulės...

— Rašysiu, rašysiu. Bet ir tu neužmiršk.Nueik į dvarą, panelė tau visados parašys.

Ilgai tą vakarą sėdėjo jie taip besikalbėdami.Niekas nenorėjo gulti, kiekvienas troško kuo ilgiaušiai pabūti su tėveliu paskutinį vakarėlį. Ant galovaikai ėmė snausti ir sumigo; laikas bavo gulti irvisiems. Bet ilgai negalėjo užmigti Stonis tą naktį. Liūdnos, sunkios mintys lakstė jam po galvą,spaudė Širdį, lyg akmuo. Dar kelios valandos irjau reikės važiuoti... Palikti viską, viską: brangiąpačią, mielus vaikelius, savo kraštą, žmones, trobą! Dieve, Dieve! O ten viskas bus svetima —svetimi žmonės, svetimas kraštas, svetima kalba...Čia myli jį tiek širdžių, rūpinasi jo laime — ten gijis vienas bus, kaip paukštis iš lizdo išmestas, kaiplapas nukritęs nuo gimtosios šakos... Ar jis susirgs,ar liūdnas bus, ar nelaimingas — niekam nieko nerūpės, niekas apie tai nepagalvos...

Kiekviena kertelė čia pažįstama, kiekvienaspaukščio balsas žinomas... Kiekvienas kerelis, lyg senasdraugas, kartu išaugęs... Čia ta juoda žemelė, jo tėvųir jo paties prakaito prisisunkusi, penėjusi jį tiekmetų, tiek metų! — Dėl vaikų, dėl pačios! — šnibždėjo patyliais, ramindamas save — Užsidirbsiu — pareisiu... Vaikams bus geriau, Onelė nebevargs taip...

Seniai jau gaidžiai buvo pragydę, kada Stonisužmigo. Trumpai pamiegojęs, atsikėlė ir pavalgęspusrytį, išbučiavęs vaikus ir pačią, apsiliejęs ir aplietas ašaromis, raudų lydimas... išvažiavo.

IV

Liūdna rados Stonių troboje, tėvui išvažiavus.Stonienė verkė bruzdėdama po namus; bet nebuvolaiko labai raudoti ir dejuoti: pasilikus vienai, antjos pečių užvirto daugiau darbo.. O čia dar atėjoir bulbėkasis. Vincukas metė jau bandą ganęs, nesreikėjo namie padėti motinai. Kartu su ja kasėbulbes, pavakariais gi, pasikinkęs arklį, vežė namo!Šypsančiu veidu ir blizgančiomis akimis kinkė bėruką, pasikinkęs tvirtai stovėjo ratuose, nustūmęskepurę ant viršugalvio ir šaukdamas ant arklio.Visą savo vieką ištempęs, krovė į ratus, motinospadedamas, bulbių maišus, net raudo jo liesas veidelis. Paskui prikrovęs vežimą klausė motinos:

— Mamele, ar aš neturiu vieko, ar nepajėgiu? Ką?

— Kur neturėsi! Bet vis dėlto viščiukas dar tu!

Ak, ką jisai duotų, kad to vieko kuo daugiausia turėtų! Kad galėtų, kaip įaugęs vyras, artiir pjauti, ir kulti!

Pasikinkęs arklį į žambį, rimtai ėjo į bulbyną,išaukšto žiūrėdamas į sutiktus vaikus. Užkalbinusjiems, atsakydavo drūtu balsu.

— Netauzykit! Laiko neturiu, juk matote, kadarti einu!

Drebančiomis nuo didžio vieko ištempimo rankomis valdė savo žambį, stengdamasis išvesti kuo tiesiausią vagą, nuolat dairydamasis, kaip išrodota jo vaga. Ir širdis jam pašoko iš džiaugsmo,kada moteriškė, kasanti bulbes ant kaimyno rėžio,sušuko:

— Ar matai, koks darbininkas! Didelė čiabėda molynai, turint toki ūkininką!

Bet iš antro rėžio Šileikienė, visų žinomoji pašaipa, atsiliepė:

— Ūkininkas, tai ūkininkas! Gaidys, rasit,gilesnę vagą iškastų, bet višta — ne!

Susispaudė Vincuko širdelė. Bet raminosi: „Et jau ta Šileikienė! By tik išjuokti visus, niekamnedovanos! Ar negeros vagos, ko bereikia?!”.

Pasilikęs tėvo vietoje, visai persimainė. Tėvožodžiai: «Pasiliksi mano vietoje, esi vyriausias, turiglobėti motiną ir mažesnius vaikus», visados stovėjo jam galvoje. Pirma, būdavo, dažnai erzinasiir susipeša su savo mažesniuoju broliu ir seserimi,— dabar gi, susibarus jiem, tuojau eina «taikinti»,aiškindamas, jog bartis ir peštis negražu, jog reikia geruoju gyventi. Motinai pradėjus verkti, netik neverkdavo pats kartu, kaip seniau būdavo, betramino ją guosdamas, kad tėtis sugrįšiąs, kad Amerikoje būsią jam gera, kad iš ten parnešiąs pinigų.Tapęs «ūkininku», besidarbuodamas po savo gyvenimą, tarėsi tikrai esąs suaugęs vyrus. Atsimindamas, kaip ką darydavo tėvelis, ir pats dabar taipdarė. Tik visa jo bėda buvo, jog negali dar visųdarbų pats nudirbti. Rugienas tėvas buvo jau užaręs, bet reikėjo dar javus iškulti. Nors didžiaiširdį skaudamas, turėjo prisipažinti neatliksiąs todarbo pats vienas. Motina susitarė su vienu kaimynu, kurs žadėjo ateiti iškulti su Vincuko pagalba; už tatai prižadėjo jam duoti truputį grūdų.

V

Jau antras mėnuo ėjo nuo Stonio išvažiavimo.Stonienė seniai jau pradėjo laukti laiško ir negaudama raudojo. Ant galo vieną ketvirtadienį Šileikis,nuvažiavęs į turgų, į Luokę, rado krasoje laišką.Vincukas, pamatęs jį parvažiuojant, išbėgo, kaipbuvo papratęs, patikti ir, gavęs laišką, tekinasįpuolė į trobą.

— Mamele, yra laiškas nuo tėčio!

Stonienė pašoko nuo suolo.

— Ak, Dievuliau! Kas gi dabar perskaitys!Eikime pas Zykų, Jonukas juk paskaito.

Ir tuojau nubėgo kartu su Vincuku į sodžiosgalą pas Zykų, kurio sūnus mokėjo šiek tiek rašyti.Bet jo nebuvo namie. Motina pasakė, būk turįsnetrukus pareiti, ir Stonienei reikėjo laukti. Atsisėdo vargšė su Vincuku, žiūrėdama vis pro langą, ar nepareina Jonas. Nepareina ir nepareina... O čiaširdis dreba, taip nori kuo greičiausiai patirti, kastenai parašyta, taip nori!.. Turi štai laišką rankose,turi surašytus tėvo ir vyro žodžius, ir nieko negalisuprasti, nieko išgirsti... Ant galo parėjo Jonas irperplėšęs laišką, ėmė skaityti. Skaitė jis pamažu,tankiai apsirikdamas, kraipydamas žodžius. Bet visdėlto galėjo suprasti, jog Stonis privažiavo Amerikąlaimingai, jog sveikas dabar ir linksmas, nes gavotuojau gero darbo anglių kasykloje; moka jam labaigerai, sunkiai reikia dirbti, bet užtai ir valgis irnamai šimtą sykių geresni esą, kaip Lietuvoje. Rašėdar, kad esąs pastigęs savo pačios ir vaikų, prašė rašyti jam, neužmiršti jo; pabaigoje įdėjo krūvąlabų dienų ir graudingų pasveikinimų visiems pažįstamiems. Stonienė verkė graudžiomis ašaroms, irVincukui, nors «ūkininkas» stengėsi neverkti, žibėjo akyse ašaros.

— Mažilėlis tas mano! Nabagėlis! — šnibždėjoverkdama Stonienė.

Padėkojusi už perskaitymą, išėjo. Namie ėmėapsakinėti vaikams, ką rašo tėvelis,

— Kasžin, ar toli ta Amerika? — paklausė Juozukas.

— Žinoma, toli — atsakė Vincukas. — Per tokiasjūras reik važiuoti, kad baisu! Nedėlią turi važiuoti,kol antrą kraštą pamatysit!

— A Jergutėliau! Tai kaip mūsų laiškas neįkrito į tas jūras?

— Kvailys! Juk, turbūt, kokiame maiše arskrynioje veža, ne taip!

Po vakarienės, Stonienė liepė vaikams padėkoti Dievui, kad tėveliui leido laimingai nuvažiuotiir darbo gauti. Visi atsiklaupė eilėje ir kalbėjopaskui motinos poterių žodžius, sudėję rankeles irįsmeigę akis į kybančius ant sienos šventųjų paveikslus.

Ant rytojaus prasidėjo naujas rūpesnis — reikėjoatrašyti. Vincukas patarė mamai eiti į dvarą ir paprašyti panelės parašyti. Stonienė sutiko. Tik pirmiau reikėjo dar nusipirkti popieriaus ir kuvertas, nesto prašyti panelės negražu. Po pietų Vincelis išėjotų mažmožių į Užventį. Eidamas vis galvojo, kaiptai negėra nemokėti nė skaityti, nė rašyti. Žmoguslyg aklas esi, paimi laišką ir nieko neišmanai. Kaipdabar būtų gėra, kad jisai mokėtų pats parašytitėveliui. Parašytų ilgą laišką, surašytų visa, ką tiknorėtų... Nereikėtų prašyti panelės... Ir tėvelio laiškągalėtų sau skaityti daug kartų, kasdien... Taip malonu klausytis, rodos, kad pats tėvelis kalba... Odabar — perskaitė tas Jonas vieną kartą ir tai darkažin kaip, ir gana! Ak, kaip jis norėtų išmokti!

Paskaityti ant knygos Vincukas truputį mokėjo, motina per kelias žiemas buvo jį jau į keliaslitanijas įstačiusi, bet rašytinių litarų jisai visiškainepažino ir nebuvo matęs.

Ant rytojaus Stonienė apsivilko nauju sijonu,užsirišo ant galvos gražų skepetėlį ir nuėjo į dvarą.Neilgai tetrukus, sugrįžo.

— Panelė parašė laišką, — tarė įėjus į trobą —ir šiandien tuojau išsiuntė į pačtą. Pone Dieve duokjai sveikatėlę!.. Ir gerumas jos!..

— Ar įrašė, kiek bulbių gavome? — paklausėVincukas.

— Įrašė, įrašė! Daug prirašė, pilną popierių...Sako, negalima esą tuščio siųsti...

— O ar įdėjo, kad aš pats šatrus vežiau?

— Ką ten dės visokius niekus! Užmiršau irpasakyti.

— Et, tiktai! — tarė Vincukas nuliūdęs — kadaš mokėčiau rašyti, įdėčiau visą, ką tik panorėčiau...

— Nori — gali išmokti. Ar žinai, ką panelėsakė? Klausinėjo, kiek tu turįs metų, kaip ūkininkauji, ir sako: „Didelis berniukas, reikia jam, sako,mokytis. Išmoks rašyti, galės, sako, pats tėvui parašyti; teateinie, sako, pas mane kasdien, laiko turėdamas”. Sakau jau, tos panelės ir gerumas!

Vincukas pagaliaus nuo suolo pašoko, tą motinos kalbą išgirdęs.

— Ar tikrai, mamele, ar taip sakė panelė? —klausė nekantriai.

— Sakau juk! Ir dar sakė, kad greitai ateitumei, kad dabar turinti laiko, tai reikia, esą, tuonaudotis. Sakeisi juk kelis sykius norįs mokytis.Dabar eik... Tuojau rytoj rytą ir eik, nieko nelaukdamas.

— Eisiu, eisiu, mamele! — Šaukė didžiai nudžiugęs Vincukas. Pamatysi, kaip aš parašysiulaišką tėveliui! Ką tik norėsiu, tą parašysiu!

— Eik, eik, tu vištele — juokėsi motina —Manai, kad tai taip lengva išmokti! Palūkėk, koldar galėsi tėveliui parašyti! Daug dar privargsi!

— Niekas, išmoksiu, pamatysi!

Visą tą dieną jis vien apie savo mokslą tekalbėjo. Prižadėjo savo seselei, Kazelei, pats pramokęs, išmokysiąs ir ją. Vakare atsigulęs, ilgai negalėjo užmigti iš to didžio džiaugsmo ir nerimo.Džiaugėsi tėveliui parašysiąs pats, mokėsiąs surašyti, ką tik norėsiąs, ir perskaityti tėvelio laiškus: „Išmoksiu skaityti geriau už Zykų Joną — tarė saugulėdamas lovoje — skaitysiu kas dieną laiškus nuotėvelio... Susirašysiu daineles, kurias motinėlė dainuoja ir kurias aš pats moku”. Bet kartu ir neramios mintys spaudė jo galvą: kaip jisai ten lįsiąsį dvarą? Taip nedrąsu... Kaip jisai pasakysiąs panelei, rasit neišgalėsiąs mokytis gerai, panelė rasitšauksiančią ir barsiančią jį...

Ant rytojaus, pietus pavalgęs Vincukas rengėsi eiti į dvarą. Apsivilko žalias kelneles ir naująpilką milinį švarką, kojas apsiavė ilgais batais, kuriais retai teavėdavo. Savo šviesią čiuprelę apsilaistės vandeniu taip dailiai sušukavo, jog išrodėlyg veršis, motinos išlaižytas. Taip apsidaręs, pasiėmė didžią lazdą šunims atsiginti ir išėjo. Motinadar šaukė paskui jo: „Neužmiršk padėkoti paneleiuž jos gurumą! Pabučiuok į ranką!”. „Na jau, nesirūpink, mamele!” — sušuko jisai, užpykęs, kad galidar žmonėms į galvą ateiti, jog toks ūkininkas sužmonėmis apsieiti nemokės. Į dvarą buvo netoli, kokio pusantro varsto. Netrukus, pamatė didelius namus su gražia sodžia aplinkui. Jis čia jau keliskartus buvo buvęs: atnešdavo uogų ar grybų, opaskutinį sykį prašė vaisto savo mažajai sesyteisusirgus. Drebančia širdele įėjo pro priemenę į virtuvę, kaip visados eidavo.

— Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus! — tarėįeidams.

— Ant amžių amžinųjų! — atsakė virėja, maišydama kaži ką prikaistuvyje. — O ko nori, vaikeli?

— Atėjau pas panelę — tarė Vincukas nedrąsiai.

Tuo pačiu laiku įbėgo į virtuvę pati panelė.

Vincukas, pamatęs ją, tuojau pabučiavo jai įranką. Toji, glostydama jo galvą, tarė:

— Tai bene Stonių Vincelis?

— Nuje — prašnibždėjo Vincukas, glamžydamassavo kepurę ir paraudonavęs, lyg vėžys.

— Turbūt, mokytis atėjai? — klausė toliau panelė. — Gerai! Zuch vaikinas, kad netingi. Eiva kartu!

Ir nusivedė Vincuką į didelį kambarį, kurioviduryje stovėjo stalas, aplinkui — suolai. Išėmus išindaujos elementorių, paklausė berniuko:

— Ar moki skaityti?

— Mamelė mokė truputį... Įstatė į litanijas,mišių maldas paskaitau...

— Na, pamėgink, paskaityk iš tos knygelės!

Ir pradėjo Vincukas skaityti pamažu, bet aiškiai, nekraipydamas žodžių. Tečiaus, nors tarytumnebuvo ko, raudo vis didžiau, ir bijodamas, kadpanelė neišpeiktų jo skaitymo, įmanė kuo greičiausiaipabėgti. Panelė, tarsi matydama, kas dedasi jo širdyje, tarė juokdamasi ir glostydama jo drėgną čiuprę:

— Gerai, labai gerai! Nemaniau, kad taip gerai skaitai! Tuojau išmoksi greit skaityti! Jei tikpanorėsi, pats nepasijusi, kaip už mane geriau skaitysi. Kiek gražių daiktų galėsi išmokti! Veizdėk,kiek čia visokių knygelių, visas galėsi išskaityti.

Ir atidarius jai indaują, Vincukas pamatė daugknygų, didelių ir mažų. Ji išėmusi vieną, ėmė rodyti jam paveikslėlius. Buvo tenai visokių žmonių,mažoms akimis, atsikišušiomis lūpomis, dideliais kaltūnais ant galvos ir grandimis nosyje; buvo žvėriųkeistų, kokių mūsų šalyje visiškai nėra. Vincukasžiūrėjo, akis išpūtęs.

— Apie viską perskaitysi, išmokęs gerai — tarė panelė. — Viską žinosi, kur tokie žmonės gyvena,kas tat per žvėrys, kaip jie vadinasi. Ar nori apietatai žinoti, ką?

— Kur nenorėsi! — pasakė Vincukas dabar jaudrąsiau.

— Matai! Tai mokykimės, kad kuo reikiausiai galėtumei visa tat patirti.

Ir prasidėjo mokymas. Panelė mokė savotiškai,ne taip, kaip motinėlė. Tuoj ėmė skaityti lengvus,trumpus žodelius. Pabaigus skaitymą, davė jam panelė sąsiuvinį ir pieštuką ir parodė rašyti. Ak,koks tai sunkus buvo darbas! Pieštukas krito išrankų; tiesių lazdų vietoje, kurias liepė jam rašyti,išeidavo jo kreivos, vingiuotos, lyg upės, o ritiniukoniekaip negalėjo parašyti. Vincukas mažne verkė:jam rodėsi, jog niekados negalės nieko parašyti.Bet panelė ne tik nepyko dėl jo nemokėjimo, betdar šypsodama tarė:

— Bus gerai! Iš pradžios visados sunku, ranka,mat, neįpratusi!

Pasibaigė tos dienos mokslas. Panelė liepėVincukui ateiti visados anksti, taip kad pietumsgalėtų jau namo grįžti. Vincukas pabučiavęs panelei abi rankas, išgrįžo namo.

VI

Tokiu būdu pradėjo Vincukas mokytis. Kasdieną iš ryto, pašėręs karvę, arklį ir avį, bėgo įdvarą su knygele ir sąsiuviniu rankoje ir sėdėjotenai apie tris valandas, grįždamas tiktai pietums.Ar lietus lijo, kaip iš maišo pildamas, ar šaltivėjai ūžė ir gaudė — jis visados ėjo, nepraleisdamasnė vienos dienos. Tik, atėjus kokiam reikalui ūkyje,nebegalėjo kartais kokią dieną nubėgti pas panelę.Kartais reikėjo nuvežti į maitiną rugių ar miežiųpūrelį, kartais į turgų važiuoti su žąsimis. Kinkėtada savo bėruką, seikėjo grūdus, dėjo su motinėlėspagalba į ratus, atsisėdęs ant maišų, važiavo sau įmalūną, lyg tikras ūkininkas. O kaip vėl buvomalonu vežti kartu su motinėle žąsis į Luokę!Pardavus žąsis, mamelė nupirkdavo jam kokį riestinėlį, visados ir kitiems vaikams po kokį vienąparveždavo. Kaip jie džiaugdavos! Linksma jambuvo važiuoti su motinėle pasiraginant, kur reikdavo, savo bėruką... Tečiaus negalėdavo užmiršti, jogštai šiandien praleido lekcijas; važiuodamas visgalvojo, ką parodys, ir labai gaila jam buvo, kadjis to negirdės ir nepamatys. Mokslas taip jam tiko,jog ne tris valandas, bet ir visą dieną, rodos, sėdėtų rašydamas, skaitydamas, užvis panelės pasakojimų klausydamas. Panelė ne jį vieną mokė:ateidavo pas ją dar ir kitų vaikų, mergaičių irberniukų. Žinoma, būryje dar linksmiau mokytis:kiekvienas, stengiasi geriau paskaityti, gražiau parašyti; išmokus ką nors gerai ir balsu atsakant,malonu matyti, jog visi klauso ir girdi. Panelė pasakojo jiems apie visokius gražius daiktus: kaipViešpats Jėzus užgimė ir gyveno, kaip mokė žmones ir mylėjo juos, kaip jį žydai nužudė; pasakojoapie žemę, kokių ant jos žmonių gyvena, kokių yrakalnų, kokios kur šalys ir gyvuliai; mokė, kaip senovėje išrodė mūsų šalis, kaip gyveno ir ką dirbomūsų protėviai. Mokė taip pat gražių eilių ir dainelių. Vincukas klausėsi visados ausis ištempęs,nė vienas žodis nepralėkdavo pro šalį jo ausų; atmindavo viską taip gerai, jog vakarais mažne viską galėjoatkartoti motinėlei ir vaikams. Vaikai taip pripratojo pasakojami, jog vakarais, susirinkus visiems troboje, tuojau puldavo prie Vincuko prašydami: „Vinceli,pasakyk, ką šiandien sakė panelė!”. Ir Vincukas pasakojo, nes norėjo labai, kad ir motinėlė ir vaikai žinotų apie tokius gražius daiktus; tada ir jam, rodos, maloniau buvo. Vieną dieną parbėgęs tuojau sušuko:

— Ar žinote, kokia mūsų žemė? Apskrita, kaipobuolys! Rodė mums panelė tokį didelį rutulį, kuryra parodytos visos šalys ir jūros, kaip kad yraant žemės. Ir žemė tokia, kaip tas rutulys.

— Na, na — tarė motina — iš kur jau taip kasgal žinoti, kokia ta žemė? Juk niekas visos apmatyti negali.

— Apmatyti negal, bet kitaip sužinojo. Mokytieji žmonės išvažiavo iš savo namų, važiavo, važiavo, vis tiesiai tolyn, niekur nesisukdami, ir parvažiavo atgal į savo namus, tiktai iš antros pusės.Juk jei žemė būtų ne apskrita, tad būtų, kaiptas stalas, plokščia, tad jie būtų kur nors galą radę, būtų privažiavę kokį nors kraštą; o veizdėkite,štai — sakė, paėmęs didelę roputę, — jei aš iš tos šitvietos pradėjęs trauksiu pirštą vis tolyn, pagrįšiuštai į tą pačią vietą, nuo kurios pradėjau traukti, —apėjau roputę aplinkui!

Motina ir vaikai žiūrėjo į roputę klausydamiatsidėję ir stebėdamiesi.

— Manote, kad saulė eina dangumi, ką? — tarėtoliau Vincukas. — Netiesa, neina! Taip tiktai mumsrodosi! Ne saulė eina, tad žemė sukasi aplinksaulės.

— O Jergutėliau, ką tas šneka! — sušuko Kazytė. — Mamele, ar girdi?! Juk visi matome, kadsaulė atsikelia, eina per dangų, leidžiasi vis žemynir paskui užeina už žemės! O tu sakai, kad ne! Neapgausi mūsų, ne!

— O ar atmeni, kaip, važiuojant greit, rodos,jog mes stovime ant vietos, medžiai gi, namai, kerai nuo mūsų bėga? Ar neatmeni?

— Atmenu — tarė Kazytė.

— O juk medžiai stovi, tik mes važiuojame.Taip pat ir su saule: mes nejaučiame žemės sukimosi, ir mums rodosi, kad tai saulė eina, o messtovime ant vietos.

Dabar jau Kazytė nebeturėjo ko pasakyti. Nustebusi žiūrėjo į Vincuką ir tarė:

— Koks tu esi mokytas, Vinceli! Viską žinai!Ir aš norėčiau eiti pas panelę!

— Palauk — pasakė Vincukas — dar maža esiuž poros metų, rasit, ir tave pamokys.

Kartais vėl, vakare, dar neuždegus žiburio,susėsdavo visa šeimyna prie krosnies, ir Vincukaspasakodavo ką nors naujai išgirstą. Vieną kartąsakė panelę pasakojus apie Lietuvą, apie Lietuvosmiestus, ir taip kalbėjo:

— Mamele, tu žinai, kad yra toks miestas,Vilnius. Yra dar tenai Ašmenos Vartuose stebuklingas Panelės šv. paveikslas. Panelė sakė mumsšiandien, kas jį įkūrė seniai, labai seniai, kadadar lietuviai savo karalius turėjo, Lietuvos karaliumi buvo Gediminas. Jis buvo labai narsus, turėjo daug kareivių, daug visokių turtų. Kas tikužpuldavo mūsų žemę, norėdamas pagauti sau kokįžemės plotą, ar tat vokietis, ar lenkas, ar gudas —tą Gediminas tuojau nuveikdavo ir neleisdavo plėšti Lietuvos. Užtat visi priešininkai jo bijojo iš tolo.Tada lietuviai buvo dar stabmeldžiai; netikėjo Dievą ir į Viešpatį Jėzų, bet dirbos sau tokiusdievaičius iš medžio ir meldėsi prie jų. Vieną sykįGediminas karalius su savo tarnais ir daugybe visokių kunigų — taip tada didi ponai vadinosi — išvažiavo medžioti. Kunigai jojo gražiais arkliais; jųbalnai buvo auksu ir sidabru išsiūti; prie šonų turėjo prisikabinę aštrius kalavijus, už juostos užsikišę smailius peilius, rankose turėjo tokius ragus,iš kurių pūtė, kaip vamzdžiais vamzdžiavo. Šaudyklių tuomet dar nė žinoti nežinojo, nes nemokėjodar dirbti parako, taigi priešininkus ir žvėris kalavijais ir saidokais temušo. Tarnai vedė šunų daugybę. Taip tą kartą visi nujojo į girią. Visą dienąmedžiojo, bruzdėjo po mišką, net giria visa skambėjo. Atėjus vakarui, visi pavargę, išalkę, susirinkoį būrį ant kalnelio. Tarnai suvilko visos užmuštuosius žvėris. Kiek ten jų buvo! Ne kiškių ir lapių, kaip dabar mūsų žemėje kad yra, bet kitų visokių, tokių didelių, kokių dabar pamatyti nebegalima: briedžių, ilgais, lyg medžio šakomis, ragais,vilkų, gauruotųjų lokių. Ir tada buvę giriose dartaurų, labai didelių panašių į karves gyvulių. PatsGediminas karalius užmušo didžiausi taurą... Darnebuvo matę tokio didelio visi nustebo. Tuo tarputarnai pakūrė ugnį, pastatė iš drobės palapinę irpritaisė vakarienę. Pavalgę ir pagėrę karalius suponais panorėjo miego. Namo grįžti buvo toli, naktis buvo tokia šilta, romi, be jokio vėjo, kad Gediminas įsigeidė čia pat pernakvoti! Ta vieta didžiaijam patiko: tas kalnas, kur ilsėjosi, buvo apaugęssenais ąžuolais ir baltais beržais, pakalnėje plaukėNeries upė. „Kaip čia gražu bus nakvoti! — tarėkaralius — Pritaisykite tuojau guolius!”. Tarnaituojau suvilkę lokenas, sutaisė iš jų guolius ir netrukus visi atsigulė ir užmigo. Ryto metą karaliusatsikėlęs tarė: „Nuostabų sapną aš sapnavau šią naktį!Rodėsi man, jog ant to kalno stovėjo didelis, didelis geležinis vilkas. Taip baisiai jis kaukė, lyg kadjo viduje šimtas kitų vilkų glūdėtų. Kažin, ką tassapnas gali reikšti?”.

Niekas negalėjo išgalvoti. Bet karalius būtinainorėjo žinoti, ką reiškia tas nuostabus sapnas.Netoli kalno, miške, stovėjo bažnyčia. Žinoma, buvoji stabmeldžių pastatyta ne Dievui, bet dievaičiuiPerkūnui, kurį lietuviai tada laikė už savo Dievą.Prie tos bažnyčios gyveno vyriausiasis Lietuvosvaidila, toks kunigas, vadinamasis Krivaitis. Lietuviai labai jį gerbė: ką jis pasakė, tas buvo šventa.Gediminas, atsisėdęs ant arklio, nujojo pas Krivaitįprašyti, kad išaiškintų jam sapną. Vyriausiasis kunigas,išklausęs jo, valandėlę pagalvojęs, paskui taip tarė:,,Šviesiausiasis karaliau! Tavo sapnas štai ką reiškia: tas geležinis vilkas yra tat miestas, kurį tuturi pastatyti ant to kalno; tas miestas bus tokstvirtas, kaip geležis; nors mūsų priešininkai daugsykių užpuldinės jį, norės sugriauti ir sudeginti, betnieko neveiks, jis visados stovės ir atgins nuo priešininkų mūsų tėvynę. O tie vilkai, kurie kaukė geležinio vilko viduje, yra tatai galingieji to miestovyrai. Daug jų bus tame mieste ir bus jie tokiegalingi, jog garsas apie juos skambės plačiai po pasaulį, kaip tų vilkų kaukimas”. Gediminui patikolabai toks sapno išaiškinimas. Jisai pastatė miestąant to kalno, kur nakvojo ir pavadino jį — Vilnius;paskui pats persikėlė į jį gyventi ir visi Lietuvoskaraliai tenai gyveno. Ir paskui viskas taip buvo,kaip sakė Krivaitis: miestas greit ėjo platyn, augteaugo, buvo tvirtas ir lobingas, daug garsingų vyrųiš jo išėjo. Ir dabar, nors jau seniai nebėra Lietuvos karalių, tečiaus Vilnius tebestovi gražus irdidelis. Kokių ten esą bažnyčių gražių! Toje vietoje,kur tada stovėjo Perkūno šventykla, dabar yrapuikiausia bažnyčia, ir po didžiuoju altoriumi galimapamatyti aukuras, kur senovės lietuviai degino ugnįsavo dievaičiui Perkūnui. Tyčiomis laiko tą vietą,kad kiekvienas galėtų pamatyti, kaip meldėsi mūsųsenoliai ir kokias šventyklas turėjo. Rodė mumspanelė Vilniaus paveikslus, mačiau ir tą bažnyčią,ir tą Perkūno aukurą... Nė apsakyti negalima, kaipten gražu!

— Ką ir besakysi! — tarė Stonienė. — Ir aš labainorėčiau pamatyti Ašmenos Vartus, pasimelsti priestebuklingojo Motinos Švenčiausiosios paveikslo.Bet ką padarysi! Pėsčiai sunku nueiti, tokia tolybė...

VII

Vincukas buvo dabar labai užimtas. Atsikėlęsrytą, turėjo pašerti ir pagirdyti savo kelis gyvulius,kūrė ugnį motinai virti pusryčius, paskui, pavalgęs,bėgo į dvarą. Parėjęs valgė pietus, po pietų darbavosi vėl savo akyje. Kiek galėdamas, padėdavoir motinai: prinešdavo jai vandens, privilkdavošatrų, nešė jovalą paršui, roputes skuto. Stonienėturėdama daugiau laiko, paėmė vilnas verpti ir tokiu būdu uždirbdavo kelis skatikus. O vakaraisVincukas išsiimdavo iš skrynios savo sąsiuvinį irknygą ir mokėsi, ką buvo uždavusi panelė rytojui.Sunku be galo buvo jam iš pradžios rašyti: niekaipneparašydavo apskrito ritiniuko. Kiek nesistengė,kiek nevargo, vis ne taip ir ne taip, kaip panelėsrašyta. Bet savaitei praėjus panelė pradėjo girti,kad raidės esančios geros, ir sulig tuo laiku ėjokaip iš mašinos.

Kokiam mėnesiui praslinkus, kada panelė turėjo atsakyti Stoniui ant antro jo laiško, Vincukastaip pat, nors kreivai ir didžiomis raidėmis, bet savopaties ranka įrašė: „Bučiuoju tėveliui rankas. Vincukas Stonis”. Koks tat buvo džiaugsmas! Sunkuir apsakyti. O dar didesnis, pagalvojus, kaip tėvelis, tuos jo parašytuosius žodžius pamatęs, bus laimingas, kaip jis džiaugsis, kad jo sūnus jau mokarašyti. Vincukas, rodos, lėkte nulėktų į Ameriką,per visas jūras-marias, kad tą tėvelio džiaugsmąpamatytų.

VIII

Buvo jau vėlyvas ruduo. Žemė liūdnai terodė:visur juoda, nešvaru, bjauru. Keliai juodais purvais užkloti, laukai tušti ir pilki, medžiai pliki,sudlapę; nuo kiekvienos jų šakelės varvėjo lašai, ir,rodėsi, jie verkia gailėdamiesi taip greitai praslinkusios vasaros. Nuliūdęs, matydamas vien tokiusnelinksmus reginius, pakeldavai akis aukštyn, ieškodamas paguodos danguje. Bet nė tenai neatrasdavo žmogus linksmumo: pilkas, apsiverkęs dangusneleido nė vienam saulelės spinduliui žvilgterėti tąmūsų nuliūdusią žemę. Pilka buvo ir dvaro kambaryje, kuriame mokėsi vaikai. Vaikų būrelis sėdėjoaplink stalą: vienas skaitė, kiti rašė. Panelė, vaikščiodama apie stalą, žiūrėjo į sąsiuvinius, taisė, gyrė, peikė.

— Na, Juozuk, tavo raidės, kaip girtuokliai,į visas šalis virsta! O tu, Petriuk, kam praleidi raides? Ar negali pagalvoti gerai ir parašyti, kaipreikia! O, Vincelis jau gerai rašo! Matai tik, koksmokytas žmogus! — Vaikai taisė savo paklaidas, žiūrėjo vienas kitam į sąsiuvinį, norėdami žinoti, kaipkurio paradyta, juokėsi iš panelės juokingų žodžių.Pabaigus jiems rašyti, panelė atsisėdo stalo gale irtarė:

— Dabar klausykite! Pasakysiu jums, kas tatyra debesiai ir iš kur imasi.

Nutilo, vaikai sėdėjo, lyg musės. Ir panelė taippradėjo.

— Ar esat matę, kaip motinėlė vandenį verda? Vanduo katile, pradėdamas kaisti, ima garuoti,o kad jau labai įkaista, garai, kaip dūmai kokie,kyla ir kyla iš katilo aukštyn. Kodėl taip darosi?Todėl, kad vanduo apšildamas suskysta, t.y. dalijasi į mažutėlius lašelius, randas toks lengvas, jogpasikelia aukštyn. Ir mes jau tada nebeįmatomeatskirų lašelių — taip jie yra maži — tik matome lygkokius dūmus, susispietusius ties katilu, ir sakome,jog tat yra garai. Garai plauko sau po trobą. Betnulėkę toliau nuo ugnies, kur nėra taip šilta, tie mažučiai vandens lašeliai tuojau apšąla, susitraukiapo kelis į krūvą, randas suokus, persimaino į didesnius lašus ir krinta žemyn. Jei mes laikysimeranką ant garų, mūsų ranka sušlaps, nes garai apšalę susilies į lašus ir nukris ant mūsų rankos.Taip pat yra ir ant lauko. Vanduo upėse, ežeruose,jūrose, balose įkaista nuo karštų saulės spindulių,lengvėja ir pasikelia aukštyn į orą; kol tie garaitebėra žemai, mes dar jų nematome, bet pasikėlusjiems labai aukštai ir susivienijus į didžius gabalus, jau galima pastebėti. Vadiname juos debesiais.Taigi debesiai, tie, kur plaukia aukštai ties mumis,ties mūsų galvomis, yra tat garai, tokie pat, kaiptie, kurie išeina iš verdančio katilo. Vėjas nešiojatuos debesius po visą pasaulį. Kol oras aplink juosyra šiltas, debesiai vis tebeplaukia, bet, papūtusšaltesniam vėjui, tuojau atšalsta, garai susilieja įvandens lašus, lašai sunkūs nebegali susilaikyti oreir krinta ant žemės. Mes tada sakome: lietus lyjaarba tiesiog — lyja. Na, ar visi supratote?

— Supratome! — sušuko visi vaikai.

— Kartais tuos garus ir pasikeliant nuo žemės matome, — atsiliepė Vincukas — Vakarais žemai,ties pievomis, ties mūsų Venta, stovi tokis rūkas,kaip garai kad eina iš katilo.

— Taip, — atsakė panelė — Bet tatai tik vakarais matome, nes vakare oras visados yra šaltesnisir tie mažučiai lašeliai susivienija į kupetikes, didėja, ir galime juos pamatyti. O dienos metą nė jokio rūko (miglos) nepamatysi, nebent rudenį, kada oras šaltas. Juozuk, pasakyk man dabar, kaippasidaro debesiai?

Juozukas, kokių dešimties metų berniukas, pasitaisęs savo suole, pradėjo:

— Kaip mamytė užkais katilą, vanduo pradeda virti; garai išeina, pasikelia... paskui, priėjusgarų pilnai trobai, mamytė atidaro duris, garaitada išeina laukan, pasikelia aukštyn ir yra debesiai...

— Cha, cha, cha! — prasijuokė visi vaikai.

— Tavo mamytė, turbūt, didelius katilus kaito,— tarė panelė šypsodama — kad iš jūsų trobos tiekdebesų išeina!

Vaikai dar didžiau ėmė juoktis, o Juozukassėdėjo susigėdinęs, akis žemyn nuleidęs.

— Gana, vaikai! — subarė panelė. — Negražujuoktis iš kieno nors nežinojimo; o dar kažin, arjūs geriau pasakysite?

— AŠ pasakysiu! — atsiliepė Jonukas.

Ir iš tikro, labai gerai atkartojo viską, ką panelė buvo sakiusi apie debesis.

Debesų mokslas pasibaigė.

Paskui prasidėjo šventoji istorija. Panelė pereitą sykį buvo sakiusi vaikams, kaip ViešpatisJėzus, vaikščiodamas po visą žydų žemę, mokė irgydė žmones. Dabar liepė Petriukui atkartotiapie tatai.

— Viešpats Jėzus vaikščiojo po žydų žemę —pradėjo Petriukas — vaikščiojo vaikščiojo po žydųžemę...

— Ir ką gi jisai dirbo vaikščiodamas? — klausė panelė.

Petriukas tylėjo.

— Na, ką gi? Ko jisai vaikščiojo, dėl ko nesėdėjo namie?

— Ėjo ubagais — atsakė pagalios Petriukas —bėdinas buvo, kitas davė duonos gabalą, kitas pinigų...

Vaikai vėl ėmė balsu juoktis. Jau čia ir panelė negalėjo susiturėti neprasijuokus. Ilgai paskuiaiškino ji Petriukui, ko vaikščiojo Viešpats Jėzus.

— Dabar gal Marcelė pasakys mums eiles —netrukus tarė panelė.

Tuoj Marcelė, nedidelė mergaitė, didžiomis mėlynomis akimis ant apskrito, išblyškusio veidelio,ėmė sakyti:

 Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka.

 Ten mūsų tėvynė, graži Lietuva;

 Čia broliai artojai lietuviškai šneka,

 Čia skamba po kaimus Birutės daina.

Tegu bėga mūsų upės į jūras giliausias,

Tegu skamba mūsų dainos po Šalis plačiausias!

Sakė aiškiai, neskubėdama, nė sykio nepaklydusi.

— Gerai, Marcele, labai gerai! — pagyrė panelė.

— O ar negalėtumėte man dabar pasakyti, kas tatyra tėvynė?

— Tėvynė — atsakė tuojau Vincukas — yra tatžemė, kurioje užgimėme ir gyvename. Tėvynė yramums kaip motina, reikia ją taip pat, kaip ir motiną, mylėti.

— Gerai sakai, Vinceli, — atsake panelė. — Žiūrėkite tiktai, ar ne motina: štai turite marškinius,o tie marškiniai iš ko? Iš linų; o tie linai išaugomūsų tėvynės laukuose; vilkite vilnų drabužiais;vilnas turime nuo avių, kurias peni taip pat tamūsų žemė savo žolėmis ir žiedeliais. Valgome duoną iš grūdų, pribrendusių ant tos mūsų gimtinėsžemelės. Dainuojame daineles, kurias yra sudėję irdainavę žaliuose miškuose ir lygiuose tos tėvynėslaukuose mūsų protėviai. Viską turime iš tėvynės.Tėvynė daug mums duoda, užtai ir mes turimejai šįtą duoti, turime kaip nors savo dėkingumą jaiparodyti. Turime mylėti visa, kas tik jos yra: mylėti tą juodą žemelę, gerai ją dirbti, mylėti žmones,savo draugbrolius, tos pačios žemės vaikus, mylėtisavo daineles, savo kalbą, kad ir mums kartais nelabai gerai būtų tėvynėje, nors kitur gautumėmebaltesnės duonos, nereik apleisti savo šalies, reikiarūpintis, plušėti, kad ir joje ta duona eitų visiemsbaltyn. Kad pamatytumėte, kaip karštai kitą kartmūsų tėvelių mylėta savo tėvynė, pasakysiu jumsvieną atsitikimą.

Buvo tat seniai, labai seniai, dar daug seniauuž tą Gėdiminą karalių, kurs Vilnių įkūrė. Lietuviai buvo stabmeldžiai. Gyveno tada Lietuvoje dugarsingi vyrai, du broliai — Vidėvūtas ir Birutėnas.Vidėvūtas buvo Lietuvos karalius, Birutėnas vyriausias kunigas, vadinamasis Krivaitis. Abu juodubūvo labai išmintingi ir rūpinosi lietuvių laime. Išleido jiems visokių gerų įstatymų, visus nuskaustuosius gynė, teisingai teis susibarusius. Po visąLietuvą ėjo garsmas apie jų dorybę, teisingumą,išmintį ir narsumą, ir visi lietuviai gerbė juodu,kaip kokius nelyginant dievaičius. Juodu labai tarpsavęs mylėjosi, vienas antram duodavo patartis,vienas antram padėdavo valdyti ir tvarkyti Lietuvą. Taip besidarbuodami apie tėvynės naudą, susilaukė žilos senatvės. Ir nors visą savo amžių dėltėvų žemės juodu vargo ir vien tik tėvynės geroverūpinosi, jiem tečiaus rodėsi, jog dar maža yra padarę. Ir sumanė atiduoti savo gyvybę tėvynei.Reikia žinoti, jog lietuviai, būdami stabmeldžiais,tikėjo, kad jų dievaičiams labai patinka, jei koksžmogus padaro sau galą jiems pasišvęsdamas, irkad žmogus atidavęs savo gyvybę dievaičiams, galiiš jų ką tinkamas išprašyti. Ir Vidėvūtas ir Birutėnas, karštai mylėdami savo kraštą, norėjo išprašyti iš dievaičių, kad ji būtų visados laiminga,ir nepasigailėjo savo gyvybės. Ramuvoje, kur juodu gyveno, netoli šventojo ąžuolo, tarnai sukrovėiš medžių šatrų didelį, aukštą laužą. Žmonės, išgirdę apie savo karaliaus ir Krivaičio pasiryžimą,minių miniomis suėjo į Ramuvą ir susirinko aplinklaužą. Visų širdys pilnos buvo gailesio, akys ašarų.Laužas jau buvo pabaigtas. Tada pasirodė Birutėnas ir Vidėvūtas ir pamažu užlipo ant laužo.Abiejų plaukai buvo balti, abudu buvo apsivilkę baltais ilgais rūbais ir stovėdami aukštai antlaužo, išrodė, lyg du balti balandėliai. Žmonių minios, pamatę juodu, pradėjo siūbuoti, ir suriko gailiu, balsingu verksmu. Bet Vidėvūtas pamojo ranka, kad nutiltų, ir taip pasakė: „Mieliausieji mūsųbroliai! Žinote, jog per visą savo amžių darbavovossavo brangiajai tėvynei, rūpindamiesi jūsų laime, kovodami su mūsų visų priešininkais. Tečiaus, tėvynė yramums taip brangi, jog vis dar, rodos, mažai ją mylėjova,todėl noriva dabar atiduoti ir savo gyvybę dievaičiams,idant jie už tatai nuleistų jums laimę ir priešininkai nenuveiktų mūsų Lietuvos. Esava jau seni, nebegaliva tiek darbuotis, kiek ligi šiol, tad nors tokiu būdu prisidėsiva prie jūsų laimės ir gerovės.Mylėkite tėvynę, ginkite ją nuo priešininkų, gyvenkite vienybėje!”.

Minia, kaip vienas žmogus, klausėsi tų žodžių:tyla viešpatavo giliausia, visi norėjo išgirsti geraipaskutinius savo mylimojo karaliaus žodžius. Diena buvo šviesi ir šilta; aukso saulutė švietė antgiedraus dangaus ir bučiavo savo spinduliais baltas didvyrių galvas, tarsi norėdama padžiugintijuos paskutini sykį, paukšteliai čiulbėjo medžių šakose, lyg dainuodami jiems atsisveikinimo dainas.Pabaigus kalbėti Vidėvūtui, tarnai uždegė laužą.Sausi medžių pagaliai ir šatrai užsidegė greit, ugnis vis šoko aukštyn; damai pasikėlė ir apsupo dubaltus stuomenis ant laužo viršūnės. Žmonės vėleiskaudžiai suriko... Netrukus užsidegė ir rūbai, paskui viskas užgriuvo ir degančių medžių krūva pridengė tuodu Lietuvos didvyrius.

— Na, vaikai, ar patiko pasakojimas? — paklausė panelė pabaigus.

— Labai, labai patiko! — sušoko vist.

— Mes dabar, būdami krikščionys — tęsė panelė, — žinome, jog Dievas nenor nuo mūsų tokiųaukų, jog padaryti sau mirtį yra didelis nusidėjimas.Bet Birutėnas ir Vidėvūtas nepažino tikrojo Dievo ir, tikėdami į savo dievaičius, darė tą, kas, jųnuomone, galėjo suteikti tėvynei didžiausią laimę.Ir nepasigailėjo nė brangiausio daikto — savo gyvybės.O mes ar taip pat stengiamės nors truputėlį prisidėti prie mūsų tėvynės laimės? Būti dori, daugsužinoti, daug išmokti, kitus pamokyti, kitus šelpti,būti savo broliams pavyzdžiu — vis tat yra tėvynės laimė.Argi mes stengiamės prie to, vaikeliai? — Vaikai nieko neatsakė — Užsirašykite, vaikai, tų dviejųdidvyrių vardus, kad neužmigtumėte ir visados atmintumėte, kaip jie tėvynę mylėjo.

Lekcijos buvo pabaigtos. Vaikai, sudėję savoknygas ir sąsiuvinius, atsisveikino su panele, bučiuodami jai į ranKą. Priėjus Stasiukui, mažiausiajam iš viso būrelio, panelė paėmė jį už rankos irtarė:

— Norėjau tavęs vieno daikto paklausti, Stasiuk. Turbūt tu savo ausyse karvę statai, kad tokios juodos?

Stasiukas paraudo ir glemžė kepurę rankose.

— Bet juk ir karvidę kartais išvalo, Staseli!Xa, su Dievu!

Išsėdėję ramiai kelias valandas, vaikai turėjosau atsilyginti. Išėję tuojau ėmė bėgioti, vienaskitą gainioti, kepures svaidyti. Išsijudę, pradėjo kalbėti apie lekcijas.

— Neduok Dieve, kokia gėda Stasiukui! — tarė Jonukas. — Jau tu, Stasiuk, rytoj tik neateik tokiomis ausimis.

— Išvalyk nors syk savo tvartą! — pridėjoPetriukas.

— O tu, Petriuk, ar nebuvai vieną sykj atėjęs juodomis rankomis, a? Ar jau užmiršai, kaippanelė barėsi?

— A, Jergutėlyčiau, kaip panelė gražiai pasakojo! — stebėjosi Marcelė. Tik kunigu jai būti irpamokslus sakyti!.

Visiems vaikams buvo arti namai, vienas Vincukas toliau teturėjo eiti. Pasiliko ant galo vienasir ėjo sau, galvodamas vis apie Birutėną ir Vidėvūtą.

— A Jergutėliau! Kaip galima išdrįsti gyvam įugnį listi! Neduok Tu, Dieve!.. Tai tu man taipmylėk savo žemę! — tos mintys vis negalėjo išeitijam iš galvos.

IX

Lapkričio mėnesio gale pradėjo šalti, o netrukus ir gausiai prisnigo. Pasidarė neblogas kelias.Žmonės, kurie per tuos purvynus sėdėjo namie, dabar krutėjo: ėmė važinėtis į mišką, vežti grūdus. Ir mūsų Vincukas džiaugėsi sulaukęs gero kelio,nes jau malkos baigėsi. Būtų šeštadienis. Vincukastuojau po pusryčio ištraukė roges, pakinkė bėrukąir nuvažiavo į mišką šatrų. Dar vasaros metą Stonis ėjo dienas į dvarą; už tat ponas davė jam išsikirsti savo miške kelis vežimus šatrų. Vincukasrudenį prisikirto, kiek reikėjo, tik bereikėjo parsivežti. Taigi apsidaręs kailiniukais, užsikišęs kirvį uždiržo, veltinę (tūbinę) kepurę ant galvos užsimovęs,sėdėjo Vincukas ant rogių ir linksmai varė savobėruką, nuolat šaukdamas: „Ei, bėruk! Olia, olia,balandėlė!”.

O bėrukas ir neraginamas bėgo, lyg stirna.Ilgai stovėdamas be darbo įgijo daug vieko. Be toVincukas taip jį gerai prižiūrėjo — šėrė ir girdė,kaip įmanydamas — jog arklys suriebėjo, sugražėjoir išrodė, lyg koks žviginis. Kaip Vincukas mylėjosavo bėruką! Įpildamas jam į prakartą vandens, aružkišdamas šieno, niekados neužmiršdavo paglostytiir pasikalbėti. Dažnai pakreikdavo jam šiaudų, kadsausai stovėtų. Atrado kažin kur kerčioje seną grandyklę, turbūt kitą kart tėvelio pirktą. Koks tadabuvo jo džiaugsmas! Pradėjo savo bėruką šveisti,kasdieną šukuoti, lyg kokį iš pono arklidės. Arklystuojau pradėjo kitoniškai išrodyti: plaukai ėmė blizgėti, pats suriebėjo. Vincukas nė vienų pietų, nė pusryčių nepavalgęs, nepalikęs iš savo dalyko nors mažučio duonos kąsnelio bėrukui. Užtat bėrukas taipprie jo prijunko, jog, pamatęs savo mažąjį ponąįeinant į tvartą, kreipdavo prie jo galvą, patyliaisžvengdamas iš džiaugsmo. „Labas rytas, bareli!” —sakydavo Vincukas, ateidamas šerti jo iš ryto. Bėrukas atsakydavo žvengimu. Paskui Vincukas priėjęsbučiavo jam į nasrus, o bėrukas laižė Vincukui rankas.

Diena buvo labai graži. Aukštai dangus giedrus, be jokio debesėlio, tamsiai mėlynas, žemai žemė balta-baltitelaitė. Saulė spindėjo, atsimušdamanuo sniego, spindinčio lyg šv. Jono vabalėliai. Važiuoti buvo neapsakomai malonu ir Vincukas norėjo ilgai dar taip sau keliauti. Bet miškas buvonetoli ir netrukus pasirodė. Kas buvo jo gražumas!Vincukas žiūrėjo į žalias egles sniegais apibarstytas, į laibas, aukštas pušis, (tankius krūmus, apsupusius mišką, lyg kokiu pilku vainiku, ir manė:,,Oje, kaip gražus dabar miškas! Teisybė pasakytatose eilėse, kuriu dabar mokomės — Ten mano tėvynė, graži Lietuva!”. Ir užtraukė laibu balseliu:,,Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka” taip skardžiai, kad net bėrukas apsidairė, tartum norėdamaspamatyti, ar tikrai jo ponas dainuoja. O tam ponuitaip pamėgo dainavimas, jog kraudamas šatrus įroges dainavo ir dainavo, net miškas skambėjo: balsas lėkė per tylią girią toli, toli, ir plačiu atgarsiuatsimušdavo nuo apsnigtų pušų. Prikrovęs roges,važiavo jau pamažu, nes gailėdamasis savo bėruko,pats pėsčias ėjo šalia. Pavargęs bedainuodamas, ėmėgalvoti apie savo mokslą, apie tat, ką buvo girdėjęsnuo panelės.

— Teisybę panelė sako, kad tėvynė tat lygmotina — tarėt sau — štai ir tie šatrai išaugo tėvynėje, iš tos žemės. Kaip gi nemylėti tos savo žemelės, kad ji viską mums duoda... Ir peni, ir apdaro,ir šildo... Tikrai, kaip motina! O tėvelis štai apleido tėvynę, išėjo sau į Ameriką... Bet juk ne visiškai jos išsižadėjo, išėjo tik to, kad užsidirbtų pinigų, ir paskui vėl sugrįš, ir dar geriau bus ir tėvynei: pripirks žemės, galės geresnį ūkį įsteigti, galėsvaikus leisti mokytis kur nors, kad žinotų jie, kaipreikia tėvynei tarnauti. Juk taip ir nuo motinosgalima išeiti, o uždirbus pinigų sugrįžti ir atneštijai tuos pinigus... Kas kita, kad tėvelis būtų išėjęsir visai, niekados negrįžtų jau atgal į tėvynę... Taivistiek, kaip kad kas savo motiną pamestų, išsižadėtų jos amžinai... Tėvelis sugrįš į tėvynę, neišsižadės!

Ketvirtą vežimą kraudamas, pamatė Vincukaskiek toliau, po pušimi, kupetą laibų (tėvų) beržiniųrąstelių.

— Ak, kokie gražus rąsteliai! — tarė jis sauapžiūrėdamas juos. — Tai būtų geri mamelei prasikurti. Kad nors vieną tokį turėtumėme, kaip mamelė džiaugtųs!

Žiūrėjo, žiūrėjo ir atėjo jam noras vieną rąsčiuką paimti. Išskyrė dailiausią. Kažin dėlto! — dinktelėjo jam — juk svetimas daiktas, ar galima imti?Bet tuojau nusiramino: ar čia didelis daiktas, toksmažutis rąstelis! Vieni niekai! Kad taip iš svetimosodo ką paimtum, ar iš lauko — tad kas kita, niekados nepaimtų: savo amžiuje nebuvo mažiausioobuolėlio nuo svetimo medžio nuskynęs; tėvelis irmotinėlė nuolat mokė, jog nevalia svetimų vaisių,nė uogų imti. Bet čia kas gi! Nors miškas ir pono,bet ar ponas jį augino, ar diegė? Dievas pasėjo,Dievas užaugino... Ir ar čia ponas bent pajus, netekęs to rąstelio? Ką jam tas rąstelis!

Taip galvodamas, įdėjo rąstelį po apačia, oant viršaus prikrovė šatrų. Bet kažin dėl ko neramujam pasidarė, tartum kokia kirmėlė lindo į širdį.Norėdamas nusiraminti, priduoti sau linksmumo,šaukė nuolat savo bėrukui: „Na, bėruk! Olia, oliabalandėli!”. Bet tai nieko negelbėjo, kirmėlė vis nenustojo graužus širdies. Pradėjo sau manyti apiesavo lekcijas, steigdamasis atminti, ką buvo girdėjęsnuo panelės, bet mintis tuojau bėgo prie rąstelio...Ir negalėjo jų suturėti ant kitų daiktų. Parvažiavusjam namo, buvo jau gerai pradėję temti. Pastatėsavo bėruką tvarte, padavė jam šieno, pripylė vandens, pašėrė karvę ir avį, o paskui ėmė dėti šatrasį daržinėlę. Ten pat prie šatrų padėjo ir rąstelį.Elzytė su Juozuku, pamatę Vincuką parvažiavus,išbėgo ant kiemo padėti jam šatrų vilkti. Abuduvienplaukiu, basnyčia įsistoję į klumpelius. Elzytėbuvo apsivilkusi struga, plona jupele, o Juozukassudriskusiomis kelnelėmis. Oras vakarop labai apalo, speigas buvo nemažas. Todėl Vincukas tarėElzytei:

— Elzyte, tu sušalsi, eik į trobą! Juozukas didesnis, jis gal man padėti šatrus dėti, tu maža dar!

— Il aš noliu! — cypė Elzytė. — Man ne salta!

— Reikia klausyti, kad sakau, — tarė Vincukas. — Tu verčiau troboje padėk Kazei ką nors dirbti.Mergelė tegu padeda mergelei, juk taip Elzyte?

Ir paėmęs už rankelės vaiką vedė į trobą.Elzytė, nors nelabai noriai, tečiaus ėjo. Netrukussudėjo Vincukas su Juozuku šatrus, ten pat prie jųpadėjo Vincukas ir rąstelį, nerodydamas jo Juozukui. Pabaigę darbą nuėjo į trobą. Tenai kaminedegė ugnis, prie ugnies ant trinkos sėdėjo Kazė irskuto roputes vakarienei, mėčiodama jas taip smarkiai į milžtuvę, jog vanduo pliauškėdamas aukštynšoko. Motinos nebuvo namie: iš ryto buvo išėjuspas savo seserį anapils Užvenčio. Buvo tat šeštadienis. Išeidama, Stonienė liepė Vincukui atvažiuotiant rytojaus į bažnyčią, kur ir ji žadėjo ateiti, irpaskui kartu žadėjo pagrįžti namo. Kazė palikusišeimininke, nemiegojo. „Argi tik vienas Vincukastegal būti šeimininku!”. Iššlavė grynai trobą, sudėjodailiai visus daiktus, sumazgojo indus, iššveitė staląbaltitelaičiai.

Vincukas net nustebo įėjęs.

— Oho, kokia Kazė šeimininkė! Ar veizdi tiktai! — sušuko.

— Ar tari, kad tu vienas temoki šeimininkauti! — atsiliepė Kazė pasididžiuodama.

— O micuką ar pašėrei? O vištas ar palesinai? — klausė Vincukas.

— Pa, pa! Viską padirbau! Nebijok!

— O karvės nebūtumei pamilžusi! Gerai, kadužtrūkusi, man reikėtų bobų darbas dirbti šiandien! — tarė vėl Vincukas, erzindamas seserį.

— A jau! Būčiau pamilžusi ir pati! Tari, kadnemoku! Gal dar už tave geriau!

— Na jau! Nė tu turi vieko, nė nieko, maža tebesi... Kaip tu pamilžtumei! Nė pusės pieno neišmilžtumei!

Kazė užpyko, net paraudonavo, maža betrūko,kad apsiverktų. Vincukas matydamas, kaip ji nori,kad visi ją laikytų už pilną šeimininkę, viską mokančią, norėjo dar ją erzinti. Bet tuojau atsiminėesąs tėvo pastatytas tų vaikų globėju ir apgynėju;pagalvojo, jog tėvelis niekados neerzindavo jų irnevedė į apmaudą — ir ne tik liovėsi erzinęs, betdar ėmė girti seselę už jos darbštumą ir išmintį.

Ir kaip man stalą baltai nuvalė! Aš dar taipnemokėčiau! Turbūt visas dienas darbavais? Nežinojau, kad turiu seselę tokią šeimininkę. Pasakysiumamai, tai pasidžiaugs! Reikia tau būtinai pyragąrytoj iš Užvenčio pervežti, nieko nebus!

Kazė, klausydama tų brolio žodžių, augte augo,kaip ant mielių. Norėdama parodyti, jog tie pagyrimai teisingi, dar smarkiau ir greičiau ėmė krutėti.Sudėjo roputes į puodą, užkaitė, pylė druskos, priraižė svogūnų. O Vincukas, besvildydamas prieugnies, vėl atsiminė rąstelį, ir vėl ėmė graužti jamširdį.

— Vinceli! — prašė Juozukas — atmeni, prižadėjai man padirbti kardą? Pasakojai vieną sykį, kaipGediminas karalius, tas, kurs apie tą vilką geležinį sapnavo, su kardu eidavo į karą prieš neprietelius... Sakei panelę rodžius kardą... Aš taip noriu,kad pridirbtumei!

— Kur aš dabar dirbsiu! Nė yra iš ko, nėnieko.

— O iš to rąstelio, kur parsivežei iš miško!Mačiau — toks ilgas, būtų geras kardui. Atskeltumeigalelį ir būtų!

Vincukas, pats nežinodamas dėl ko, paraudo.

— Kitą sykį padirbsiu, šį vakarą nenoriu...Pavargęs esu...

— Vinceli! — atsiliepė vėl Juozukas — o kodėlGediminas šaudyklės nesinešė į karą? Būtų galėjęsiš tolo nušauti neprietelius!

— Iš kur paims šaudyklę! Juk į šaudyklę reikia įdėti... parako, o tada, Gediminui gyvenant, nebuvo dar parako; nemokėjo niekas jo dirbti. Tikpaskui vienas žmogus, vokietis, pramanė, kaip reikia dirbti paraką.

Vaikai prašė pasakyti ką nors, bet Vincukasšį vakarą nieko nenorėjo. Tuo tarpu Kazė išvirt vakarienę ir pastatė ant stalo garuojantį bliūdą. Išvirtipavyko mažai šeimininkei: šutienę, nors su pasninku, buvo labai skani. Pavalgę vaikai padėjo Kazei mazgoti indus, o Vincukas, išėmęs iš stalčiausknygą, pradėjo skaityti.

Mėgo jis labai skaityti. Sugavęs liuosą valandėlę tuojau imdavo knygą. Dabar, ilgiems rudensvakarams užstojus, laiko buvo daugiau ir mažnevisą vakarą Vincukas galėjo skaityti. Visų dažniaušiai skaitydavo balsu, nes ir motina norėdavo pasiklausyti, kas tenai tose knygose parašyta. Skaitėjau labai gerai: jau ir pirma neblogai mokėjo, betdabar pasimokęs pas panelę ir dažnai skaitydamas,taip priprato, jog knygas lyg ropę graužė. Knygučių gaudavo nuo panelės. Šį vakarą išsiėmė labaigražią knygelę. Buvo tat aprašymas apie Šveicarijąir jos gyventojus. Vincukas patyrė iš to aprašymo,kad Šveicarija yra tat šalis, kuri yra taip pat, kaipir mūsų, Europoje, tik didžiau į pietus, toli nuomūsų, patyrė, jog toje šalyje yra aukštų kalnų, jogtoji šalis yra tokia graži, kad žmonės iš tolimų šalių atvažiuoja jos pamatyti. Perskaitė, kokie ten žmonės gyvena, ką jie dirba. Buvo knygelėje pasakyta, jogŠveicarijos žmonės taip yra teisingi, jog niekadosjoks daiktas tenai neprapuola. Galima esą ten pamesti brangiausią daiktą, jei tik kas ras, visadosatiduos. Vienas žmogus, iš svetimos šalies atvažiavęs į Šveicariją pasižiūrėti, norėjo pasitikrinti, artikrai žmonės ten taip niekados nevagia. Tuo tikslu nuėjęs ant rinkos, padėjęs ant stulpelio auksinįpinigą. O pats tuojau išvažiavęs iš to miesto į kitąŠveicarijos pusę. Porai savaičių praėjus, pagrįžo atgal, eina ant rinkos — ir koks buvo jo nustebimas kada ant stulpelio atrado savo padėtąjį auksinį pinigą! Gulėjo jisai ten, visi jį matė, o tečiaus niekas neatsirado, kas jį paimtų. O taip — obuolių sauja ar koks rąstas, pamestas prie kelio, gali sau supūti begulėdami — niekas nė piršto prie jų neprikiš.

Perskaičius apie tokius žmones, Vincukui tarsikas į širdį įdūrė. Nebegalėjo toliau nė skaityti, pasirėmė ant alkūnių ir susimąstė. Rąstelis vėl atsistojo jo akyse. „Ką, ką tenai! — galvojo, — auksiniopinigo, nė jokio svetimo daikto ir aš niekados nepaimčiau, niekados... Bet čia parašyta, jog nė prierąsto niekas nė piršto neprikiša... G,ali sako, sausupūti, begulėdamas... Turbūt, jie daug medžių turi.dėl to ir neima... Kam imti! Ne! Juk pirma pasakytayra, jog tie Šveicarijos žmonės neturtingi, labaisunkiai turi darbuotis, kad kaip nors išmistų...

Toks neramumas apniko Vincuką, jog nebegalėjo vietos sau rasti. Tarsi, tas beržinis rąstelis užgulė jam ant krūtinės ir slėgė. Vaikai jau buvosugulę. Ir Vincukas, nebenorėdamas skaityti, ryžosgreičiau eiti gulti. Sukalbėjęs poterius atsigulė, betnegalėjo užmigti. Vartėsi, vartėsi lovoje, nuo vienošono ant antro, galvodamas vis apie Šveicarijos gyventoju dorumą. Ant galo tarė sau:

— O dėl to šveičarai nepaimtų rąstelio iš svetimo miško! Niekados nepaimtų! Ir kam aš turiubūti blogesnis už juos? Kam aš turiu svetimą daiktąimti? Neimsiu, tega jį vilkai! Nuvežęs atgal į miškąpadėsiu, kur buvo, ir gana!

Taip nusprendęs, nusiramino ir tuojau užaugo.Per visą naktį matė sapne mišką, pilną prikrautųberžiniu rąstų, drūktų ir laibų; jisai, rodos, norėjotuos rąstus krauti sau į ratus, bet atbėgo Šveicarasir neleido: „Nevalia, sako, vogti”. Paskui rodėsijam: buvęs Šveicarijoje, ir ten keliai buvę išbarstyti aukso pinigais: žmonės ėję, važiavę per tuospinigus, bet niekas jų nekušinęs. Jis žiūrėjęs ir stebėjęsis. Šveicarai tik tyčiojęsi iš jo: „Matai, sako,kokie mes! Kad taip pas jus Lietuvoje tiek pinigųkas būtų pametęs, pultumėte prie jų, kaip bitės antmedaus! O, jūs, vagys!”. Vincukas, mažne verkdamas,norėjęs jiems pasakyti, kad jis nieko nėsąs savoamžiuje pavogęs, kad rąstelį tuojau atgal nuvešiąsį mišką... ir pabudo.

Buvo jau gerai išaušę. Kazė buvo jau atsikėlusi ir bruzdėjo apie kaminą, taisydama pusrytį.Vincukas pašoko iš lovos ir apsidaręs nuėjo šertis. Įėjęs į daržinikę, atsiminė rąstą, visa, ką vakar galvojo, ir savo sapną.

— Ne, broliai, — tarė sau, atmindamas sapnuotojo šveicaro žodžius — Jau čia meluojate! Galėtųdėl manęs būti pilni keliai pinigų — aš jų neimčiau!Vagimi nebūsiu! O rąstelis, didelis čia daiktas!

Kol pavalgė pusryčius ir išsirengė važiuoti,išėjo gera valanda. Atvažiavęs į Užventį ir įėjęs įbažnyčią, rado votivą jau besibaigiant. Motina jauklūpojo savo paprastoje vieetoje, netoli krotų. Vincukas atsiklaupė šalia ir, išsiėmęs iš kišenės knygėlę, pradėjo melstis. Klebonui atlaikius sumą, jaunasis kunigėlis lipo sakyti pamokslo. Išmėtinėjožmonėms jų nedorybes, atminė Dievo prisakymus,aiškino, kad blogai darą, prašė, meldė pasitaisyti,pasigailėti savo dūšios. Visų daugiausia šaukė užgirtuokliavimą ir vaginėjimą. Aiškino, kaip neteisingai žmonės pas mus net už nuodėmę sau nelaikąpaimti kokį mažą svetimą daiktą. O jau apie medžius iš miško, tai nėra ko besakyti; paimti kokįtenai medelį, ar rąstą vieną-antrą, tai kas čia pernuodėmė! Ar čia kas tą mišką sėjo, ar kas augino?Didelis daiktas, kad pono vadinasi... Dievo užaugintas, kodėl negalima paimti koks pagalys?! „Neteisingai — sakė kunigėlis — samprotauja žmonės taip galvodami: Dievas moko mus, jog, paėmęs svetimądaiktą, kad ir menkiausią, kad ir mažiausią, esi vagis. Ar pavogsi rąstelį, ar arklį — kalčia ta pati, irtaip, ir taip būsi vagis. Yra juk šalių pasaulyje —kalbėjo kunigas — kur žmouės taip dori, jog svetimos nė sagutėlės neima, nė menko obuolėlio, augančio prie kelio, kodėlgi jūs negalite būti tokiedori? Kodėlgi jūs vedate savo dūšias į amžinąjąprapultį? Kodėl nenorite, kad jūsų tėvynė būtų statoma pavyzdžiu visiems, kaip dabar anosios šalisstatomos?!”.

Žmonės susigraudino beklausydami; bobosverkti pradėjo. O Vincukas stovėjo, lyg akmeniupavirtęs. Nieko jau toliau nebegirdėjo, tik įsmeigęsakis į altorių šnibždėjo be paliovos: „Ar pavogsirąstą, ar arklį, vis tiek — esi vagis...” Pamokslui pasibaigus, kada visi žmonės puolė ant kelių, atsiklaupė ir jis, ir neatitraukdamas akių nuo altoriaus šnibždėjo: „Ir aš pavogiau rąstą... Esu vagis! Ak Dieve, Dieve!”. Ir rodėsi jam, Panelė Švenčiausioji altoriuje ne taip išrodo, kaip visados; jog žiūri į jį rūsčiai, liūdnai...

Ašaros pradėjo riedėti jam iš akių ir, kad motina jų nepamatytų, pasilenkęs žemai, drebančiomislūpomis šnibždėjo: „Dovanok, Jėzau ir Tu, Panelešvenčiausioji! Tuojau nuvešiu atgal rąstą, ir niekados, niekados daugiau, nė sagutėlės svetimos nebeimsiu!”

Po mišparų Vincukas nuėjo dar į sankrovąnusipirkti pyrago, kuri buvo prižadėjęs vakar Kazei. Nenorėdamas nuliūdinti kitų vaikų, nupirkovisiems po riestainį.

Vincukui su motina grįštant namo, bėrukasgražiai bėgo: kelias buvo dailus, kaip stalas. Vincukas sėdėjo, vieną koją iškišęs, kaip tikras vyras,ir vikriai valdė arklį. Motina klausinėjo, ką jiedirbo, jai nesant, paklausė, ar daug šatrų parvežė. Vincuko veidelis, raudonas nuo šalčio, dardidžiau paraudonavo.

— Keturis vežimus. Rytoj dar parvešiu kokįvieną. Užteks šiam kartui.

— Galėsi važiuoti po pietų, nuo panelės pagrįžęs, nereik apleisti savo mokslo. Juk taip dejuojivisados, negalėdamas eiti į dvarą.

— Ne! Verčiau važiuosiu anksti rytą, o pagrįžęs nubėgsiu į dvarą. Vieną vežimą netruksiuparvežti — tarė Vincukas vėl paraudonavęs ir nežiūrėdamas į motiną.

— Kaip sau išmanai! Ryžkis... Man vistiek!

Ryto metą, auštant, atsikėlė Vincukas. Norslabai nenorėjo pasivėluoti pas panelę, tečiaus dardaugiau rapėjo kuo greičiausiai nuvežti atgal tąnelaimingąjį rąstą. Atsikėlęs tuojau pasikinkė arklį,dėjo į roges rąstą ir nuvažiavo. Nesigailėjo ši kartąnė savo bėruko, varė jį, kaip įmanydamas, kad bėrukas net stebėtles pradėjo, kas čia pasidarė joponui, kad jau nė pasilsėti nebeleidžia. O Vincukaspaukščiu norėjo nulėkti į mišką, by tik greičiaunuo to rąsto atsikratyti. Ant galo privažiavęs, padėjo jį ant tos pačios vietos, iš kur buvo paėmęs.Tada, tarsi sunkiausia uola, nurietėjo jam nuo širdies. Dainuodamas prikrovė vežimą, skubėdamas,kad nelabai pasivėluotų į dvarą.

X

Neilgai teišbuvo geras kelias: kelioms dienoms praslinkus, rados atlydis ir, kaip matai, sniego beveik nebeliko. Bet tuojau vėl ėmė smagiaišalti. Vincukas džiaugėsi tuo, nes ant pievų radosdailus ir slydus ledas, jisai gi labai mėgo čiužinėti. Taigi, sulaukęs sekmadienio, tuojau po pietųpasiėmė savo ledžingas (pačiūžas) ir nubėgo į pievas.

Jo ledžingos buvo medinės, jas buvo pasidaręspats sa tėvo pagalba pereitą žiemą. Vienoje, poapačia, buvo prikalta labai drūta viela, į antrąjąįsikalė kelios ilgos vinys...

Šita ledžinga pasiremdamas, važiavo sau ta,kur buvo viela pakaustyta. Bet, matyt, ir daugiaučiužinėtojų buvo Žalakių sodžioj: Vincukas ant pievųrado jau du vaikinus, netrukus gi atėjo dar keletas.Tai buvo linksmybė!

Berniukai bėgiojo lenktyn — kas greitesnis. Vienas kitą pranokdavo, lakstė pro kitas kitą. Dažnaikūlvertėms lėkė, bet niekas to nebojo, kiekvienaspakilęs bėgo toliau. Juoksmas ir šauksmas tokspasidarė, kad pagaliaus pievos skambėjo. Pavargęatsilsėdavo, pasišnekučiuodavo. Visi berniukai daugiausia kalbino Vincuką: buvo jis pats ūkininkas,vaikščiojo i dvarą, taigi visiems buvo įdomu žinoti,ką jisai dirba namie ir pas panelę.

— Pereitą nedėlią šatrus vežei? — tarė MikniųKaziukas.

— Vežiau, — atsakė Vincukas.

— Didelis čia daiktas šatrus vežti! — atsiliepėAntaniukas Pleikis, kurs visados mėgo pasigirti. — Aštėvui padėjau kulti; aš ir pats galiu visus javusiškulti.

— A jau tu ir iškulsi! Toks špyga! — tarė kažin kas.

— Kad jau taip viską padirbi, tai ko sėdinamie? Eik į dvarą už berną! — nusijuokė Vincukas.

— O mokytis ar gerai? — paklausė vėl Kaziukas. — Ar panelė nepikta?

— Kur nebus gerai! Ar nemalonu mokėti parašyti visa, ką tik nori, arba žinoti, kaip kas pasaulyje yra, kaip senovėje būdavo...

— O aš jau nenorėčiau mokytis! — tarė Antaniukas. — Sėdėk, sėdėk, galvą sau tik suk, daugiaunieko! Ar nelinksmiau pabėgioti, ar pasičiužinėti!

— Et, niekus tauzyji ir gana! — užpyko Vincukas. — O kad pradėtumei mokytis, paveizdėtumei,kaip patiktų.

— Fui! Man jau tokie niekniekiai neberūpi —atšovė Antaniukas.

— O aš labai norėčiau mokytis! — pasakė vienas berniukas.

— Ir aš! — tarė kitas.

— Ir aš!

— Ir aš!

— Kaip negerai, kad visi negalime kartu mokytis! — pasakė Vincukas. — Be mokslo žmogus, lygaklas, vaikščioja po pasaulį, nieko nežinai. Išmokęsžinai, iš kur atsiranda ledas ir lietus, iš kur debesiai,žinai, kodėl dienai praslinkus užstoja naktis — viskągali iš knygų patirti.

— O ar tu jau viską žinai? — paklausė vienas.

— Eik, eik! Tari, kad taip greit ir galimaviskas išmokti! Nedaug dar aš težinau, kiek aš čiamokaus?! O dėlto šįtą žinau, nors pirma nieko nežinojau.

— Nė man reikia tų tavo žinių, nė nieko! —įsikišo vėl Antaniukas. — Aš sau į Ameriką nuvažiuosiu, ir ganai ąia nebebūsiu, kaip tik užaugsiutuojau šmakšt ir išmausiu! Ar aš kvailas čia būti?Ten užsidirbsiu daug pinigų, dėvėsiu sau, kaip ponas, juodai, skėčiu pasirėmęs vaikščiosiu... Nė grįžtiatgal čionai nebegrįšiu!

— O be tėvų ar nebus ilgu? — paklausė Kaziukas.

— Pasiilgęs, atsiųsiu šipkartes, ir atvažiuos jiepas mane.

— O savo tėvynės ar nepasiilgsi? — klausėVincukas.

— Yra čia ko ilgėtis! Juk visur tokia patžemė, tokie pat medžiai ir vanduo!

— Juk ir žmonės visur tokie pat, o kodėlilgu tau be motinos? — klausė vėl Vincukas.

— Motina kas kita! Motina mane myli, augino,penėjo, apdarą tiekė...

— O tėvynė ar nemyli tavęs? Ar nepeni? Arneapdaro? Iš kurgi duoną valgai, iš ko turi marškinius, ar ne iš tos Žemės, ką? Tėvynė yra mūsųantroji motina. O ar tat gražu savo motiną apleisti dėl to, kad jos juodesnė duona, ir eiti saupas svetimuosius tik dėl to, kad jie duoda pyragų?Ir tėvynę taip pat reikia mylėti, kaip motiną, irneapleisti jos... Ar žinote ką, vyrai? Eikime kartuvisi pas mus, aš jums papasakosiu vieną labai gražią istoriją; vakar sakė mums panelė. Iš ten pamatysite, kaip reikia tėvynę mylėti.

Visi berniukai labai mielai priėmė tą pakvietimą; pagaliaus Antaniukas Pleikis neatsiliko nuokitų.

Pradėjo jau temti, kada visas būrys prisičiužinėję ligi soties nubėgo į Stonių trobą. Stonienė tarkavo roputes vakarienei, Kazė skuto jas, Juozukasgi su Elzyte kerčioje prie krosnies.

— Motinėle, — tarė Vincukas, pirmas įėjęs įtrobą — atvedžiau svečių visą būrį! Nori jie pasiklausyti mano pasakojimų.

Berniukai įėję sušuko visi vienu balsu: „Tegul bus pagarbintas”, paskui pabučiavo Stonienei įranką ir atsisėdo suoluose apie stalą.

— Gerai, gerai, — tarė Stonienė — Pasakok,Vinceli, ir mums su Kaze linksmiau bus bulbėstarkuoti, besiklausant.

Vincukas įlipo į pat kerčią, į vidurį berniokų, kad visi gerai galėtų jį išgirsti, ir pradėjo:

— Buvo tat seniai, seniai, lietuviai tada stabmeldžiai tebebuvo. Lietuvoje buvo toks miestas,Naujapilis, nuo mūsų toli, dar toliau, kaip Vilnius.Tą miestą su visa žeme aplinkui valdė tada kunigaikštis Kariuotis. Jisai vieną dukterį teturėjo, betta duktė buvo taip graži, taip graži, kad nė apsakyti negalima, kaip tik rožė. Kad pažvelgs, būdavo į ką, tad, rodos, saulė pradeda šviesti. Ir gerūmo buvo ji tokia pat, kaip ir gražumo. Kas tiksuserga mieste, ji tuojau eina, gydo, slaugo. Pa vargeliams davinėjo duoną, pinigus, drabužius. Kokiai motinai mirus, imdavo į savo globą našlaičius. Kaip tik angelas buvo! Už tat visi žmonės jądideliai mylėjo. Vadinosi ji Gyvilė. Žinoma, nuopiršlių negalima būro atsiginti: visokie kunigaikščiai,išgirdę apie jos gražumą ir gerumą, važiavo ir važiavo be paliovos, kiekvienas norėjo pasiimti ją užpačią. Bet Gyvilei nėvienas netiko, vis sakėsi nenorinti ir nenorinti tekėti. Kud. Kariuočio buvovienas karavedys, toks pulkininkas, kars buvo pastatytas visos kareivijos vyriausiuoju ir padėdavoKariuočiui valdyti visą kraštą. Jis buvo vardu Pareivis. Buvo jisai dar jaunas ir toks pat gražus,begalo drąsus; kariaudamas, pirmas puldavo antpriešininko, ir taip juos mušė, kad visi neprieteliai iš tolo jį pamatę drebėjo. Ir ne tik kariautijisai mokėjo, jis ir šiaip buvo labai išmintingas.Kariuotis visados klausė jo patarimų, Žinodamas, kadniekus taip gerai neišmano, kaip Pareivis. Ir Gyvilėlabai pamilo Pareivį, Pareivis — kunigaikštytę. Bet nėGyvilė, nė Pareivis niekam nieko apie tat nesakė:Gyvilė bijojo labai, kad tėvas nepatirtų apie tą josmeilę; ji žinojo, kad tėvas labai supyks ant jos,užką pamilo savo tarną, ir niekados neleis už jotekėti. Ir niekas nieko nesuprato. Vieną sykį, kun.Kariuotis išėjo su savo kareiviais i karą; namiesavo vietoje paliko Pareivį valdyti. Gyvilė tuo tarpuvis verkė namie pasilikusi. Nors ją tėvas ir labaimylėjo, žinojo ji, kad jokiu būdu neišprašys leistiją už Pareivio, nors kaži kaip prašytų. Tokia jaubuvo mada, kad kunigaikštytė už kunigaikščio tegalėjo teketi, ištekėti už tarno — buvo didelė gėda.Nuo to gailesio ir verksmo gražioji Gyvilė išblyško,suliesėjo, kaip iš kokios sunkios ligos atsikėlusi.

Jos skaistus veidelis išbalo, lyg sniegas, mėlynos akys paraudonavo nuo ašarų. Kariuotis sugrįžęsvos tegalėjo pažinti saro dukterį. Ėmė klausinėti,kas jai yra, ar neserga, ir suprato, kad ji bus, turbūt, pamilusi kokį žmogų, nelygų sau, ir todėl yratokia nelaiminga. Tada užpyko dideliai kunigaikštis.Pasišaukė Gyrilę ir tarė:

— Jau žinau, kodėl tu tokia esi liūdna ir apsiverkusi: patiko tau kas nors iš mūsų tarnų, iržinodama, kad aš tau tekėti už jo neleisiu, verkiir nusimeni. Gerai žinai, aš niekados dukters užsavo pavaldinio neleisiu, kad ir numirtumei beverkdama! Padarei gėdą mano senai galvai; vieną tave teturiu, reiktų tau išrinkti narsus kunigaikštis,kurs gerai ir tą mano kunigaikštiją valdytų, mannumirus. Tiek šviesiausių, garsingiausių kunigaikščių siuntė piršlius pas tave, tu gi, visus paniekinusi, pamilai savo tarną! Pasakyk, kas jis toksyra? Tuojau pasakyk!

Bet Gyvilė atsakė verkdama:

— Nesiginu, brangusis tėve, pamilau tavo pavaldinį, bet kas jis toks — nepasakysiu. Taip pykstiant manęs, tad ant jo pyksi dar daugiau. Kamjisai dar turi kentėti? Gana jau mano vienos ašarų ir kančių!

Kiek neprašė kunigaikštis, kaip nebaugino, kąnedarė — vis nieko negelbėjo, Gyvilė nepasakė,kaip vadinasi jos mylimasis. Tada kunigaikštis taipužpyko, jog apmaudu nesitvėrė. Sušuko rūsčiu balsu Gyvilei:

— Na, gerai! Kad tokia esi užkietejėlė, padarei gėdą visai mano kunigaikštijai, tad liepsiu tavesudeginti dievams! Už savaitės bus Perkūno šventė, tada būsi sudeginta! Taip nusidėjusi turi atsilyginti dievams! Ir liepė įmesti Gyvilę i kalėjimą.Tas kalėjimas buvo tamsus ir drėgnas. Vargšėkunigaikštytė turėjo gulėti ant šiaudų, valgyti gaudavo tik juodos putros. Tokiose baisiose kančioselaukė ji savo mirties. Pareivio, žinoma, širdis plyšo matant ir girdint, kaip dėl jo kenčia Gyvilė,tečiaus niekaip negalėjo jos pagelbėti. Ir nors širdį skaudėjo, dirbo savo darbus, kaip visados, irtaip mokėjo paslėpti savo jausmus, jog kunigaikščiui nė į galvą neatėjo, kad tat jis yra jos dukters išrinktasis. Tuo tarpu tuoj metus Gyvilę įkalėjimą, Naujapilį aplankė nelaimė: užpuolė gudaisu didžiais kareivių pulkais. Tuojau Pareivis, sulinkęs savo kareiviją, išėjo prieš neprietelius. Visądieną kovojo jie, grūmėsi, galvos krito, kaip varpos po dalgių, bet lietuviai pergalėjo, baisiai sumušo gudus, atstūmė juos toliaus nuo miesto. Pavakariais grįžo Pareivis su savo pulkais atgal įmiestą. Visi žmonės linksmindamiesi išėjo jo sutikti: vieni barstė jam žiedus po kojų, kiti šaukė:

„Štai mūsų išgelbėtojas! Štai mūsų globėjas!”. Patskunigaikštis išėjęs priešais, dėkojo jam, jog taippuikiai apgynė miestą ir sumušė gudus. Tada Pareivis, matydamas, kaip jį kunigaikštis myli ir kaipjam yra dėkingas už priešininkų nuveikimą, tarė,kad dabar gal neatsakys jam nieko. Ir puolęsKariuočiui po kojų tarė:

— Šviesiausiasis kunigaikšti! Matai, jog tarnauju tau iš viso vieko, nesigailėdamas nė gyvybės,nė sveikatos. Už tat nieko daugiau nenoriu, tikmeldžiu leist už mane Gyvilę! Aš būsiu dėkingasligi mirdamas ir kaip įmanydamas tau tarnausiu!

Kunigaikščio veidas staiga iš maloningo persimainė į rūstų. Tuojau suprato, jog tat Pareivisbuvo jo dukters mylimasis. Užpyko baisiai. Betnumanė, jog negal dabar Pareivio surūstinti, nesgudai dar nebuvo visai išvaryti, dar reikės juosužpulti ir iš kunigaikštijos išvyti, o kas kitas taipmokės jus nuveikti, kaip Pareivis? Pareivis gi užpykęs galėtų pabėgti sau kur tinkamas ir neiti įkarą. Ką gi tada veiktų kunigaikštis? Taip išgalvojęs, paslėpė širdies gilumoje savo neapykantąir tarė rimtai:

— Labai mane surūstino tavo prašymas, Pareivi! Žinai, jog myliu tave ir gerai suprantu,kaip ištikimai man tarnauji. Bet savo dukters leisti už tavęs negaliu. Žinai pats, jog iš senų — senovės Lietuvos kunigaikščiai neleidžia savo dukterųuž savo tarnų. Kaip gi aš galiu leisti už tavęsGyvilę?! Ko nori, prašyk, padarysiu, bet to negaliuniekaip!

Liūdnas ir nusiminęs nuėjo Pareivis į savo butą. Pats jisai nebeįmanė, kas dabar daryti. Dar kelios dienos, ir Gyvilę sudegins, ir jisniekaip negali jos išvaduoti! Ką čia darysi? Kąčia veiksi? Kaip gelbėsi? — manė, galvą susispaudęs.Ant galo pašoko nuo suolo linksmesnio veidu, išgalvojo, mat, pagelbą. Nakčiai užstojus, kad niekas nepamatytų, išėjo jisai iš miesto. Per kelisvarstus nuo miesto, ant laukų stovėjo gudų pulkai.Pas juos ėjo Pareivis. Skubinai ėjo jisai tamsumoje per laukus, per pievas. Priėjęs prie gudųstovyklos, pasakė kareiviams, stovintiems ant sargybos, kad turįs didį reikalą pas vyriausiąjį karavedį. Kareiviai nuvedė jį.

Nusiminęs sėdėjo gudų karavedys, giliai susimąstęs. Jo pulkai sumušti, tiek žmonių sumuštų,tiek visoko nustota, kokia gėda! Ir kaip dabarįsilaužt į tą Naujapilį, kad tenai sėdi toks vyras, kaip liūtas — Pareivis? Atėjo čia su tokiais pulkais, tiek buvo vargo, tiek išlaidų, ir dabar reiks grįžti namo nieko nepešus! Juodos buvo karavedžio mintys, kaip rudens naktis. Tik staiga uždanga pasikėlė ir įėjo aukštas vyras visas šarvuotas. Priėjęs prie karavedžio, tarė:

— Esu Pareivis... Ateinu...

Perkūnui iš giedraus dangaus trenkus, gudųkarvedys nebūtų taip nustebęs ir persigandęs, kaippamatęs pas save Pareivį. Kaip gi nenustebs? Daršįryt užpuolė jisai, kaip koks vėsulas, ant jų, kapojo juos, lyg žąsis, o dabar štai ateina vienas...Jau, turbūt, negeruoju... Gal užmušti karvedį ketina? Ir karavedys jau buvo begrobiąs kardą, norėdamas kirsti Pareiviui per galvą, bet tasai, sutarėjęs jam ranką, tarė:

— Ne muštis ateinu... Ateinu pasisakyti galįs jus įleisti į miestą. Tik prižadėk neužmuštižmonių ir atiduoti mau kunigaikščio dukterį, kurisėdi kalėjime... Eime tuojau!

Gudų karavedys dar didžiau nustebo. Bet, žinoma, ir nudžiugo, kad taip lengva bus paimtimiestas. Ko norėjo Pareivis, ir tuojauliep pulkams taisytis į darbą. Ir netrukus Pareivis įvedė priešininkus į miestą. Niekas, žinoma,negynė, nes Pareivis pats eidamas pirmas, liepėsargams atverti vartus ir įleisti kareiviją, ir niekas nedrįso prieštarauti. Niekas iš lietuvių nemanė, kad Pareivis pats neprietelius veda. Bet paskui, gudams įėjus į miestą ir visiems žmonėmsjuos pamačius, pakilo neapsakomas šauksmas irklyksmas. Lietuviai šoko ginkluotis, norėdamiatremti gudus, bet gudai jų neleido. Pareivis viską metęs šoko į kunigaikščio rūmus — liepė kareiviams išlaužti kalėjimo duris ir tekinas įbėgo Gyvilės išvaduoti. Neduok Dieve, kokią ją atrado!Ant šiaudų saujos gulėjo ji taip išbalusi ir nusilpnėjusį, jog vos tegalima buvo pažinti. Pareivispuolė prie jos, šaukdamas:

— Gyvile, mano mieliausioji, esi liuosa! Nebekentėsi daugiau, nebesudegins tavęs!

Ji, taip netikėtai pamačiusi Pareivį, iš to didelio džiaugsmo ir išgąsčio apalpo. Pareivis paėmė ją į glėbį ir išnešė iš kalėjimo ant kiemo.Paskui ėmė gaivinti. Netrukus Gyvilė atsigavo,apsižvalgė ir pamačiusi aplinkui gudus, labai nusigandusi, ėmė šaukti:

— Kur aš esu? Kas čia yra? Iš kur čia tiegudai?!

— Nebijok, mano mieliausioji — tarė Pareivis,bučiuodamas jai rankeles — esi liuosa, tie gudai padėjo man tave iš kalėjimo išleisti. Dabar niekasmat tavęs nebeatims!

Tada Gyvilė tuojau viską suprato. SupratoPareivį išdavus Tėvynę, įleidus priešininkus į miestą, idant ją išvaduotų.

Jos išblyškęs veidas krauju apsipylė, išverktose akyse sužibėjo ugnis. Pašokusi nuo žemės, ištraukė iš Pareivio rankų kardą ir sušuko:

— Šalin nuo manęs, tu išdavėli! Priešininkams Tėvynę išdavei dėl manęs! Bet aš išdavėjams vieną užmokestį teturiu!

Ir įsmeigė kardą į Pareivio širdį. Pareiviskrito negyvas, kaip jaunas nukirstas ąžuolas...

Ir Gyvilė, ištraukusi kardą iš Pareivio krūtinės, sušuko į susirinkusiuosius žmones:

— O jūs ko čia žiopsote?! Ar taip varotepriešininkus! Aš jums parodysiu, kaip reikia gintisavo tėvynę!

Ir garuojančiu kardu, nuo kurio tebevarvėjoPareivio krabas, puolė ant gudų. Pamatę ją taipdarant lietuviai, atsiminė, jog reikia ginti tėvynę,ir pasigrobę ginklus, pradėjo mušti gudus. Gudai,taip netikėtai užpulti, patys nebežinojo, ką daryti,ir menkai tesigynė. Lietuviai grūdė juos laukaniš pilies, kirto, mušo. O Gyvilė, švaistydama bebėgdama gudus, nubėgo pas tėvą ir puldama jampo kojų tarė:

— Matai, tėve, kaip tavo Gyvilė myli savotėvynę ir kaip užmoka išdavėjams!

Vos tegalėjo ištarti tuos žodžius, ir tuojau numirė. Tokio skausmo, tokios nelaimės neišturėjo josnuvargintoji širdis ir plyšo...

Ir palaidojo ją su didele iškilme prie pat Naujapilio. Žmonių minių minios suėjo į laidotuves. Irnebuvo tarp jų nė vieno žmogaus, kursai nebūtųverkęs graudžiai, laidodamas tėvynės apgynėją. Išto didelio dėkingumo žmonės supylė ant joskapo aukštą, aukštą kalną. Ir ilgai lankėlietuviai tą kalną, atmindami tą narsią kunigaikštytę. Ir ilgai motinos pasakojo dukterimsapie ją, kad žinotų, kaip reikia tėvynę mylėti.

Troboje taip buvo tylu, jog, rodos, ir musęlekiant išgirstum. Vaikiukai klausėsi, įsmeigę akis įVincuką ir išsižioję. Pagaliaus Stonienė nustojo roputes tarkavusi, o Juozukas, pametęs savo žaisluskerčioje, priėjo arčiaus klausytis. Pabaigus Vincukui, Stonienė tarė, dūsaudama:

— Aha! Tai tikrai buvo gimtinės meilė! Mat,ir savo mylimojo nepasigailėjo, nors jis dėl jos buvoišdavęs miestą gudams!

— Paėmė, mat, ir nudūrė Pareivį, kaip kokį aviną! — stebėjosi Kaziukas.

— Ir gerai tokiam! Kam įleido gudus į miestą,nelabasis! — sušuko antras vaikiukas.

— Tik gaila, kad ji numirė, vargšė!

— A Jerguteliau, sakau! — tarė trečias —Pareivis išleido ją iš kalėjimo; juk kad ne jis,būtų sudeginta buvus ir, mat, nesidžiaugė nė kiek,ėmė ir nudarė!

— Todėl ir minima ji yra ir garbinama —aiškino Vincukas. — Taip ji mylėjo savo tėvynę, joggeriau norėjo pati galą gauti, nekaip matyti tėvynęį priešininkų nagus pakliuvus. Todėl ir sakiausipasakysiąs, kaip kitą kart lietuviai tėvynę mylėjo.

Pleikių Antaniukas, kurs ligšiol tylėjo, staigaatsiliepė:

— A jau! Nė aš tikiu, ką šneki, nė nieko! Irkas ten matė, kaip ten buvo! Iš kur jau čia taiptavo panelė žino, kas taip seniai yra buvę?!

— Eik tu, gudragalvi! — tarė juokdamasisVincukas. — Nori būti per daug išmintingas, o niekoneišmanai! Juk ir tada buvo mokytų žmonių, kurie mokėjo rašyti, tai ir užrašė visus didžiuosius atsitikimus: kokie buvo žmonės ir jų kunigaikščiai ir kaipšie valdė savo kraštą. Tai iš jų raštų ir žino dabaržmonės, kas yra buvę.

Antaniukas nieko neatsakė; vaikiukai pradėjoiš jo juoktis.

— Oje ta mano, kaip gerai mokytis pas panelę! — tarė Kaziukas. — Tokias gražias istorijas pasakoja!

— Kaip tam Vincukui gera! — pasakė kitas.

Vincukui susopėjo širdelę, kad jie negali tųvisų gražių daiktų girdėti, ir pasakė:

— Ar žinote ką? Ateikite pas mus kas nedėlią, aš jums visados ką nors pasakysiu! Ar norite?

— Norime, norime! — sušuko vienu balsu, nudžiugę.

Atsisveikinę, išvaikščiojo į savo trobas, nes jautuojau buvo laikas valgyti vakarienę. O Vincukuivisą vakarą skurdu buvo, kad jis mokosi, o tievisi berniukai — ne, nors ir jie taip nori. Kur gi jiemokysis? Panelė viena negali visų vaikų išmokyti,jau ir taip gerą būr turi. Kad kitos panelės taip pat mokytų, tai dar... Bet kurios čia moko! Ar Užvenčio panelės moko? Ar Dvarčių moko? Ar Beržynuose moko? Viena tik jų panelė tokia gera be galo... Vis taip jisai galvojo, kaip tat gerai būtų,kad visus vaikus kas mokytų. Staiga jo veidelissulinksmėjo. „Žinau, ką padarysiu! — tarė. — Aš patsmokysiu! Tik ne dabar, žinoma, dar pats nieko nemoku, bet pasimokysiu šią žiemą, paskui dar antrąir gal trečią, ir tada jau galėsiu mokyti”. Vasarosmetą galėsiu darbuotis lauke, žiemą — mokysiu... Išsavo sodžios visus vaikus galėsiu mokyti... O tuos išmokęs, kaip kiti paaugs, paimsiu kitus... Oje kaipgerai bus! O kad taip kiekvienoje sodžioje kas norsmokytų, tai netrukus ir pas mus būtų kaip tojeŠveicarijoje, kad skaičiau: kad ten kiekvienas žmogus mokąs rašyti ir visi skaitą sau laikraščius,kaip ponai.

Ketino pasakyti panelei tą savo sumanymą irpaklausti, ar norės jį mokyti taip ilgai, ir paprašyti, kad mokytų.

Iš dviejų savo seserų ir brolio Vincukas visų daugiausia mylėjo mažiausiąją sesytę, Elzytę, kuridabar ėjo penktus metus. Rasit dėl to, kad buvojai tarsi pusmotinė, nes kol buvo dar labai maža,jis, nors pats nedaug didesnis, nešiojo ją per kiauras dienas, arba paguldęs į lopšį, sūpavo dainuodamas laibu balseliu:

«Aa, aa, apapa,

Zuikis vaiką supava!»

Dabar Elzytė nebereikalavo jo auklėjimo. Užtat dabar Vincukas kitokiu būdu mokėjo ją palinksminti: dirbo jai malūnėlius, statė namus lėlėms,pynė krepšelius. Buvo tat labai linksma mergaitė,didžiomis mėlynomis akimis ir raudonais skruosteliais. Bet paskutinį laiką jos skaistus veidelis pradėjo balti ir liesėti. Jau antras mėnuo ėjo, kaipStonių karvė užtrūkusi stovėjo ir visa jų šeimynanematė pieno lašo. Pirkti nebuvo kuo, pinigai, kuriuos uždirbdavo Stonienė verpdama, buvo paskirikitiems reikalams: reikėjo nupirkti druskos, reikėjožibalo. Elzytei atsibodo jau juoda putra ir ji verkdama sakėsi nenorinti jos valgyti. Motina guosdavoją: šėmargė tuojau, tuojau vesianti ir duosianti tiekpieno, tiek pieno, kad Elzytė gersianti ir nebeišgersianti. Vincukas atsiminė tada turįs kelioliką kapeikų. Išeidamas rytą į dvarą, pasiėmė puodelį irnupirko dvare kvartą pieno iš centrifugos. Menkastat buvo pienas, bet vis dėlto pienas, ir mokėti reikėjo nedaug, ir Vincukas vylėsi užteksią jam pinigų pirkinėti kasdien po kvartą, ligi nevedus karvei. Pats neėmė to pieno nė lašo, ir didesniuosiusvaikus prikalbinėjo, kad viską paliktų Elzytei, nesji esanti maža. Elzytė gi džiaugėsi ir išgerdavopati viena visą kvartą.

XI

Praslinko kelios dienos. Oras vėl apšilo, kaippavasarį; rūkas kybojo viršum žėmes, lyg kokiubaltu audeklu apsupdamas pasaulį. Trečiadienį, pagrįžęs iš dvaro ir pavalgęs pietų, nuėjo į miškądar šatrų prisikirsti. Kirto, kirto, norėjo ligi nesutemus daugiau prisikirsti, net apšilo, ir prakaitasišmušo jam veidą. Ponas buvo parodęs jam plotelįmiško, leisdamas kirsti jame visus alksnius laibusir drūktesnius. Todėl Vincukas, sutikęs drūktesnįstuobrį, net sušukdavo iš didžio džiaugsmo ir kirtodar didžiau įnirtęs.

— Prikirsiu šiandien gerą glėbį — tarė saumodamas kirviu. — Kirsiu rytoj, poryt, sudėsiu kelisvežimus, paskui užsnigus suvešiu... Dar turime šatrų namie: kol sudeginsime, tie pradžius... Oho, tiegeri! Duok Dieve kiekvienam!...

Paskui jo mintys nukrypo į kitą pusę. Atsiminė, ką sakė šiandien panelė: kaip jam patiko, kąpasakojo apie Lietuvos priešininkus vokiečius, kryžiuočius, kaip jie senovėje gyveno Prūsuose, ir būdami tokie artimi Lietuvos kaimynai, be paliovosužpuldinėjo lietuvius, degino miestus ir sodus, žudėžmones, grobstė viską nuo lietuvių.

— Nelabieji žmonės buvo tie kryžiuočiai! —tarė sau Vincukas — kad juos vilkai pagautų, bjaurybės! — Atsiminė, ką panelė pasakojo apie lietuviųdrąsumą, kaip jie gynėsi nuo tų vokiečių, kaip nenorėjo atiduoti jiems nė mažiausio žemės gabalėlionuo savo tėvų žemės... Prižadėjo panelė apsakytivieną atsitikimą, kaip lietuviai apgynė nuo kryžiuočių vieną miestą; turbūt, labai bus gražus pasakojimas... Taip jis norėtų kuo greičiausiai išgirsti...Kažin, ar rytoj pasakys?.. Jau kaip bus, taip, jisjau paprašys panelės rytoj nuėjęs, kad apsakytų,jei nepradės pati! Ir dar prižadėjo panelė parodytipaveikslus, kaip ten lietuviai gynę tą pilį... Sakėsiturinti... Viskas, sako, stovi nutapyta... Ak tu, Ponedie kad tik greičiau parodytų!

Paskui atėjo jam į galvą eilės, kurių mokėsidabar, ir balsu sau pasakė pradžią:

Nerelė mūsų upelių močiutė!

Aukso tur dugną ir veidą, kaip dangų...

Vandenį semia Lietuvos sesutė

Veido gražesnio už žemčiūgą brangų...

— Šį vakarą reiks dar toliau išmokti rytojui, —tarė sau. — Ir kažin kada ta mūsų šėmargė vest —dinktelėjo jam galvoje.

Bet staiga pamatė alksnį, drūktesnį už visuskitus. Vincukas džiaugsmu nesitvėrė. Puolė tuojauprie jo.

— Tai bus geras duonai kepti! O dar padžiovinus truputį!

Su didybe žiūrėjo į stuobrį, iš kurios čia pusėsreikėtų kirsti. Dabar jis tarėsi esąs tikras, suaugęsvyras, kurs žada kirsti drūktą, aukštą pušį. Aukštaikirvį pakėlęs, kirto iš viso vieko vieną sykį, kirtoantrą...

Skaudus šauksmas suskambėjo miško tylumojeir atsimušo plačiu atgarsiu...

Jaunas kirtėjas pavirto ant žemės, kirvis iškrito iš jo rankų...

Valandėlę gulėjo, lyg apalpęs, paskui atsigavęs ir atsisėdęs, ėmė veizdėti, kur čia jam taipskauda. Ir pamatė perkirstą savo kairiają koją. Išpailgos auto skylės varvėjo kraujas, dažydamas autąir sudžiūvusius lapus. Vincukas pasižiūrėjo į koją,paskui į kraujus, ir tarė:

— Tai aš koją persikirtau! Pašėlęs alksnis!Kad jį vilkai!

Šalta jam pasidarė. Sudilęs bekirsdamas nusivilko kailiniukus ir pametė ant šatrų, per kelisžingsnius nuo tos vietos, kur dabar sėdėjo. Reikėjobūtinai apsivilkti kailiniukais. Bet tie keli linksniairodėsi jam dabar lyg dygliu prikišti, ir jis nedrįsopasikelti iš vietos, nes kiek pasijudinus koją taipskaudėjo, kad ašaros nenorams bėgo jam iš akių.Tečiaus pasikelti reikėjo, nes drugys jau ėmė krėstinuo šalčio ir dantys barškėjo. Skaudžiai dejuodamaspasiekė galų gale kailinius ir užsivilko. Pasijudinus,dar didžiau pradėjo varvėti tiršti, tamsiai raudonikraujai, tekėjo ir tekėjo be paliovas. Vincuką baimė paėmė.

— Kas čia dabar bus? — tarė jis sau. — Kaipkraujai išbėgs, juk ir numirti galiu... O kol pareisiunamo, juk gal išbėgti ligi paskutinio lašo... Juk čianenakvosiu, reik eiti namo kaip nors...

Atsiminė turįs ant kaklo skepetėlį. Nusirijęsstipriai apsivyniojo perkirstą koją. Pasidarė by lengviau. Bet tuo tarpu sutemo visiškai, reikėjo skubėtinamo. Atsikėlė, paėmė pamestąjį kirvi ir nuėjo. Išmiško lig Žalakių tebuvo du varstai, bet jam dabarrodėsi, jog prieš jį kokios dešimties mylių kelionė,jog namai taip toli, taip toli, kad niekados jų nepasieks. Ėjo pamažėliais, nes kiekvienas žingsnissuteikdavo jam baisius sopulius. Nieko jau nebeatminė, nė apie ką kita nebegalvojo, juto tiktaiskausmą ir norėjo kaip nors greičiau prieiti lig namų. Galelį paėjėjęs, ataisėsdavo pagriovėje atsilsėti.Po valandėlės vėl pakildavo ir vėl vilkosi toliau.Bet jautėsi kaskart einąs silpnyn ir silpnyn.

— Kad bent ką nors sutikčiau — šnibždėjo —gal pavėžėtų...

Žvalgėsi aplinkui, bet ant kelio nieko nebuvomatyti, nė girdėti.

Rūkas dar sutirštėjo, nusileido žemiau ir apsiautė žemę, lyg damai, uždengdamas medžius, namus, tvoras. Kur tik pažvelgsi, visur aplinkui buvobaltos jūros, bekraštės, neišmatuojamos. Gilioje nepertraukiamoje tyloje girdėti buvo tiktai Vincukodejavimai; tarp balto rūko jo mažas juodas stuomenėlis tesijudino, lyg menkiausia žuvelė jūros platybėse. Tarp rūko sužibėjo silpnas žiburėlis. Vincukaspažino, jau priėjęs lig savo sodos.

Stonienė pati nebenumanė, kas tat yra, kadVincukas taip ilgai negrįžta. Iš pradžios tarė, kadturbūt į dvarą bus užėjęs, gal kokios knygos gautinuo panelės, ar šiaip ko. Bet praėjo viena ir antravalanda, kaip jau sutemo, o jo vis dar nebuvo, irmotina persigando.

— Gal kas bloga atsitiko, gal įsikirto kur —tarė vaikams. — Eisiu veizdėti, miškas netoli.

Ir jau buvo besivelkanti kailinius. Staiga subrazdėjo durys prieangyje, ir į trobą įėjo Vincukas.Nė žodžio neištaręs, metė kirvį į kerčią ir atsisėdoten pat prie durų, ant trinkos pries ugnies.

— Dėkavoti Dievui — tarė Stonienė, kabindamaatgal savo kailinius ant kablio. — Be reikalo būčiauvalkiojusia nakties laiku... Ir kur taip ilgai užtrukai?Valkiojies kažin kur, o čia tu žmogus tik nerimąstauk be jokio reikalo! Ir kur gi buvai?

— Niekur, mamele, — atsiliepė silpnu balsuVincukas.

Elzytė pribėgo prie jo ir, pastebėjusi aprištąir kruviną koją, paklausė:

— Vinceli, kas gi tau pasidalė?

Tada jau ir Stonienė, prisiartinus prie ugnies,pamatė sužeistą koją.

— Kas čia tau pasidarė, Vinceli? — klausė. —Kam ta koja tokia kruvina?

— Persikirtau...

— A Jėzau, tu Marijelaite! Kame, parodyk!Eik, gulkis į lovą!

— Nebegaliu, mamyte!

Pamačiusi Vincuką toki silpną, kad nebegalpats nė paeiti, ir pastebėjusi jo išblyškusį veidelįir pabalusias lūpas, Stonienė ėmė raudoti. Nuvedėjį i lovą, paguldė ir atrišo koją. Žaizda buvo didelė, kraujai ir dabar dar po truputį varvėjo.

— O Dievulėliau! — šaukė Stonienė. — Jei tikkaulo neperkirto! Kur dabar dingsiu, nelaiminga!

Vaikai, apstoję lovą, žiūrėjo į koją. Kazė verkė,du mažesniuoju ne labai dar beišmanė, kas čia pernelaimė, žiūrėjo, pirštus į burną įsikišę, ir gana.Stonienė, paėmusi iš kerčios voratinklio saują, uždėjo ant žaizdos, kad kraujai nustotu bėgę.

— Nebeišmanau, ko čia daugiau dėti! Kaze, bėkpas Pleikienę, paprašyk, kad tuojau ateitų!

Kazė išbėgo. Pleikienė buvo garsi visoj sodžiojedaktarė. Nuo visų ligų turėjo ji «tikrų» vaistų,kaip pati sakydavosi. Tvirtino, būk visi daktaraitik — pjauną žmones, nieko neišmaną, jiems terūpipinigai nuo bėdino žmogaus ištraukti, daugiau nieko. Ji viena temokanti gerai gydyti.

Netrukus atėjo ir garsioji daktarė. Stonienėpuolė prie jos, prašydama gelbėti Vincuką. Pleikienė apveizdėjo koją, apčiupinėjo ir liepė atneštikarvės mėšlų.

— Apdėsiu mėšlais, aprišiu, tuojau išgis, pamatysi, — tarė.

— Pleikienėle, o kaulas ar neperkirstas? —klausė neramiai Stonienė.

— Gal, kiek yra įkirsta, bet ne labai, nekiaurai. Karvės mėšlai tuojau pagelbės. Ir kaulaiužauga nuo jų, kaip matai.

Kol ji apdėjo Vinco koją vaistais ir aprišo, Stonienė vis raudojo:

— Juto mano širdelė nelaimę! Kaip tik pradėjo temti, vis maniau sau, kodėl tas Vincukasnegrįžta... Vis tarsi kas stumte stumė eit veizdėti.Kaip jis, nabagas, parsivilko taip toli su tokiakoja!

Vincukas nieko nevalgė ši vakarą. Silpna jambuvo, galvą sopėjo, širdį pyko nuo garsiųjų Pleikienės vaistų. Išgėręs vandens stiklą, užmigo.

Bet nuolat budo nuo didelio skausmo. Ant rytojaus galvą mažiau beskaudėjo, bet koją kur kasdidžiau. Negalėjo ištverti nedejavęs. Tečiaus pabudęs, tuojau pamanė apie savo akių ir paklausė motinos:

— Mamyte, ar pašėrei bėruką ir šėmargę? Ar gerai pašėrei?

— Pašėriau, pa! Nebijok!

— Ar pagirdyti neužmiršai?

— Kurgi užmirši?

Paskui paprašęs paduoti iš savo skrynelės suvyniotuosius į popierėlį pinigus, išėmė kapeiką irpadavęs ją Kazei, liepė eiti i dvarą pieno.

— Aš nebegaliu, turi tu eiti, juk Elzytė nebusbe pieno.

Stonienė džiaugėsi suvalgius Vincukui pustorėlįkopūstų su mėsa. Atėjo Pleikienė. Vincukas skundėsi koja, sakė daugiau gelią, bet ji pasakė:

— Tai nieko nekenkia! Visados taip iš pradžios. Tai, mat, vaistai įeina į kaulus. Reikia vėlpridėti.

Apdėjo vėl ir išėjo. Bet Vincukas netikėjo josdaktaravimu. Juto jis koją sopant kaskart didžiau,įdėjus Pleikienei, pasišaukė motiną ir prašo:

— Mamyte, aš nenoriu tos Pleikienės! Nė ji išmano ką, nė nieko! Iš kur ji gal ką mokėti? Prastaboba, nė ji skaityti moka, nė ji žino, kaip reikiagydyti. Verčiau nueik pas panelę ir paprašykvaistų. Ji duos gerų, tuojau pagysiu. Nueik, mamyte!

— Bėgsiu, bėgsiu tuojau! Žinoma, panelė gėriau išmano.

— Tuojau neik, po pietų nueisi, juk dabarpanelė vaikus moko, sugaišinsi.

Vincuko mintis nulėkė į dvarą, į taip jampažįstamą kambarį, kur jie mokėsi. Ką dabar vaikai ten dirba? Gal, panelė pasakoja jiems apie kryžiuočius, o jis neišgirs. Ir reikėjo jam tą koją persikirsti! Bjaurybė alksnis, nenorėjo, mat, pasiduoti...Vis tiek, nukirsiu aš tave, išgijęs! Kažin dabarkiek reiks gulėti... Kada tuos šatrus reiks iškirsti,kada suvežti... O kiek dienų turės išbūti nesimokęs! Neduok Dieve! Kiek viso ko panelė pripasakos vaikams, o jis nieko iš to nežinos.

Ir dabar skaudžiau dejavo vargšas Vincukas,ir nuo kojos sopėjimo, ir nuo tų liūdnų minčių.

Tuojau po pietų Stonienė nuėjo į dvarą. Vincukas laukė jos pareinant labai nekantriai: jamdideliai skaudėjo koją, ir tikėjo, kad pridėjus panelės vaisto tuojau atleis. Ilgai netrukus parėjo motina, kartu su ja ir panelė krepšiuku nešina. Vincukas nesitikėjo, jog panelė pati ateis jo prilankytiir labai apsidžiaugė.

— Atėjau ligonio aplankyti, — tarė panelė įėjus į trobą. — Sveikas gyvas, Vinceli! Kaip gi yrasu tavo koja? Visokių, mat, nelaimių atsitinka ūkininkanjant, ką padarysi! Nagi parodyk, pažiūrėsiu,ar gerai moki kirsti.

Vincukas šypsojo, nors koją labai skaudėjo.Panelė taip visados mokėjo linksmai ir juokingaikalbėti. Ji atrišo visus skurlius ir pamačiusi visąkoją apdėtą mėšlais, net rankomis suplojo.

— Ak Dieve Visagalis! Kaip neskaudės, kaipnesopės! Prikrovė visokių bjaurybių, prikišo pilnąžaizdą visokių sąšlavų, ir nori, kad koja išgytų! Akjus, galvočiai! Visų didžiausias daiktas, kad žaizdabūtų tyra; verčiau nieko nedėti, kad neturite ko,nekaip tokias biaurybes kišti, tik daugiau užsikrečia žaizda nuo tokių vaistų.

Išėmus iš savo krepšiuko šilto vandens butelį,išliejo į bliūdelį ir nuplovė grynitelaičiai koją irpačią žaizdą. Perkirsta buvo gana giliai, bet tiktaipats raumuo, kaulas paliko nesugadintas.

— Oho! Kirsti moki, ponas ūkininke! Tečiausnieko bloga nėra, kol vesi — išgysi... Ne, be juokų:nebijok, greit užgis tavo žaizda; tik žiūrėkite, nedėkite jokių biaurybių! Varykite šalin visas tas savo garsiąsias daktares!

Apibarstė žaizdą kažin kokioms dulkelėmis, apdėjo vata ir stipriai apvyniojo baltais skarmalėliais,kuriuos buvo su savimi atsinešusi. Viską dirbo taipšvelniai, jog Vincukas mažne nieko nejuto. Didžiaipasistebėdamas žiūrėjo jisai, kaip greitai ir vikriaidirbo jos laibi piršteliai apie jo koją. Rodėsi jam,jog jau dabar nebeskauda taip. Pabaigus su koja,panelė pridėjo ranką prie ligonio galvos ir tarė.

— Karščio turi, turbūt daug kraujo išbėgotau vakar, pavargai ir sušilai. Gerti nori, ką? Štaiatnešiau gėrimo, o čia šit obuoliai, gal mėgsti...

Išėmus viską iš krepšiuko, padėjo ant skrynios, prie lovos. Paskui, pavadinusi vaikus, išdalijo jiems po vieną obuolėlį.

— Jums tik po vieną, Vincukui daug, matote kiek! Bet neimkite nuo jo, vaikai, jis, mat,serga, jis turi geriau valgyti, kad greičiau išgytų.

Vaikai, pabučiavę į ranką, vėl įlipo į kerčią.O Vincukas įmanė kojas jai išbučiuoti už tokį gerumą. Stonienė nuo savęs norėjo dėkoti, bet panelėneleido.

— Nėra už ką, kas čia? Juk ir aš noriu, kadmano Vincelis kuo greičiausiai pagytų! Kaipgi! Geriausias mano mokinys, nuobodu mums ir mokytis be jo.

Vincelis, girdėdamas taip save giriant, raudoiš didžio džiaugsmo. Nedrąsiu balseliu atsiliepė:

— Ir aš noriu veikiau išgyti... Veikiau pradėti mokytis. Taip mėgstu mokytis... Panelė tokius gražius daiktus pasakoji... Taip norėjau veikiau išgirsti apie tuos kryžiuočius, o gal jau tamsta šiandien pasakei vaikams?...

— Nesakiau dar, bet turėsiu pasakyti rytojar poryt, juk ir kiti vaikai nori išgirsti. Bet tau,Vinceli, aš taip pat pasakysiu; rytoj ateisiu apžiūrėti vėl kojos ir pasakysiu, gerai?

— Gerai, panele, dėkui! — tarė Vincukas.

Panelė išeidama paėmė kartu Stonienę, nesžadėjo dar atsiųsti vaistų imti į vidų.

Vaistai labai sugelbėjo Vincuką. Išsiprakaitavo per naktį ir ant rytojaus pabudo daug sveikesnis: galvos nebesopėjo, valgyti norėjo, koją, kadir tebesopėjo, bet nebe taip baisiai, kaip vakar.Ir daug linksmesnis buvo, gulėjo sau ir laukė, kadkuo greičiausiai ateitų tie pietūs ir kad panelė atbėgtų. Tarpais rodėsi jam, jog panelė neateis: arsvečių atvažiuos, ar kokia kita bus kliūtis — ir nebegalės jo aplankyti... Ir nepasakys jam, ką prižadėjo. Ir prašė Dievo, kad atitolintų visas kliūtis.Belaukdamas gėrė skanų saldų gėralą su aviečiųsultimis ir graužė obuolius. Bet jis ne vienas naudojosi tais skanėstais; davė gerti po truputį sulčiųvisiems vaikams, paskui obuolius padalijo. Kazėnenorėjo imti, sakydama, kad pats turįs visus suvalgyti, nes sergąs, o ji esanti sveika, bet Vincukas įkišo ir jai. Juozukas su Elzytė nė truputį nesigynė: pagrobę obuolius, sugraužė tuojau, lygvoveraitės. Vincuko baimė pasirodė tuščia: tuojaupo pietų atėjo panelė vėl su krepšiuku ant rankos. Visų pirma apžiūrėjo koją, paklausė, ką beveikia ligonis, paskui atsisėdusi prie lovos ant suolelio, tarė:

— Dabar, Vinceli, ausis ištempk, pasakosiuapie kryžiuočius.

Lietuviai turėjo daug kaimynų: iš vienos pusės buvo rusai, iš kitos lenkai, iš trečios vokiečiai.Iš vokiečių buvo žinomi tuomet lietuviams užviskryžiuočiai (kryžeiviai). Jie dėvėjo ilgus, baltus apsiaustus, ant kurių buvo išsiūtas juodas kryžius.Tie kryžiuočiai buvo baisiausi Lietuvos neprieteliai.Be paliovos užpuldinėjo jie lietuvius, degino Lietuvos miestelius, griovė pilis, daug žmonių užmušdavo, daugybę varydavo su savim į savo žemę irliepdavo jiems dirbti sunkiausius darbus. Kryžiuočiai būtinai norėjo atimti nuo lietuvių visą žemę,kad visa Lietuva jiems priklausytų. „Tada — galvojo jie sau — išnaikinsime mes visiškai bjaurybeslietuvius, paversime juos vokiečiais ir lietuvių nėvardo nepaliks”. Bet mūsų protėviai buvo ne mulkiai! Gynė savo tėvynę ligi paskutinio kraujo lašo.Užmušus vokiečiams tėvą, atsistodavo muštis sūnus, kritus sūnui — išeidavo vaiko vaikas. Ir taipėjo metai po metų, o lietuviai vis mušėsi ir mūsėsi su kryžiuočiais, liejo ir liejo kraują už savotėvynę, kad tik nereikėtų atiduoti tiems neprieteliams nė mažiausio savo brangiosios Lietuvos sklypelio. Kažin, ar yra nors vienas mūsų žemės laukelis, kurs nebūtų sušlakstytas to mūsų narsiųjųprotėvių krauju.

Ant sienos tarp lietuvių ir kryžiuočių stovėjoviena pilis, vadinamoji Pilėnai. Viskas ten buvotaip sutaisyta, kad kryžiuočiai negalėtų jos sugriauti: pilis buvo pastatyta ant kalno, aplinkui buvoaukšti mūrai, prie mūrų gilus griovys. Pilėnuosegyveno narsus kunigaikštis; turėjo daug kareivių,visokių ginklų ir sergėjo, kad kryžiuočiai neįpultųį Lietuvą. Vieną sykį kryžiuočiai užpuolę užmušėtą kunigaikštį ir pagavo jo mažą sūnelį, Margelį.Paskui, nusivedę vaikiną pas save, augino jį norėdami iš jo padaryti vokietį, kad paskui kartu sujais — užpuldinėtų savo tėvynę, Lietuvą, ir pjautų savo brolius-lietuvius.

Pilėnuose pasiliko Margelio motina, kunigaikštienė Rida. Buvo tai labai narsi moteriškė. Vyrui pražuvus, atsistojo į jo vietą ir, kaip jis, gynėtėvynę nuo kryžiuočių. Tarė ji, kad tie neprieteliaibus užmušę jos sūnų, ir dar smarkiau puolėant jų.

Tuo tarpu Margelis augo sau pas kryžiuočius,nieko apie savo tėvynę nežinodamas. Niekas jamnieko nesakė, kad jis yra lietuvis; vokiškai kalbėjo,vokiškai meldėsi. Iš pradžios ilgu jam buvo be savomotinos, namų ir pažįstamų, bet pamažu užmiršoviską. Taip praėjo keliolika metų. Užaugo Margelis visas jaunikaitis, gražus, aukštas, geltonplaukis.Jau netrukus kryžiuočiai ketino jį su savim į karąvesti lietuvių mušti. Ir būtų nelaimingas vaikinaspalikęs brolžudžiu būtų užpuolęs lietuvius ir galsavo tikrąją motiną užmušęs. Tečiaus kitaip atsitiko, ir bjaurybės kryžiuočiai neturėjo to džiaugsmo.

Vieną sykį kryžiuočiai, užpuolę lietuvius, parsivedė vėl daug belaisvių. Tarp jų buvo vienas išPilėnų, vardu Šventasis. Pristatytas tarnauti kryžiuočiams, dažnai susitikdavo su Margeliu ir pažino,jog tat yra jų kunigaikštis, kryžiuočių pagautas.Tarnaudamas jam, galėjo dažnai kalbėti su juo niekam negirdint. Ir ėmė sakyti Margeliui, jog jis yralietuvis, Pilėnų kunigaikštis; kalbėjo apie jo motiną,tokią nuliūdusią vieną pasilikus. Margelis, išgirdęstai, tarsi iš kokio baisaus sapno pabudo. Pajuto savyje lietuvio kraują, pajuto širdyje savo tikrosiostėvynės Lietuvos meilę. Kryžiuočių pradėjo neapkęsti, supratęs jų visas šunybes. Bijodamas, kad kryžiuočiai nelieptų jam eiti kartu muštis su lietuviais, apsimetė sergąs. Ir iš tikro iš to didelio nerimo ir širdies skausmo, sublogėjo, suliesėjo, išbalo.Kryžiuočiai, išsigandę, norėdami jį palinksminti, patarė jodinėti kas dieną. Margelis labai mėgo tuosjodinėjimus, nes imdavo visados kartu su savimiŠventąjį už tarną, ir jodinėdami kalbėjosi juodu tarpsavęs apie Lietuvą. Šventasis dainavo lietuvių daineles, pasakojo, kokia Lietuva graži, atmindavo Margeliui užmirštuosius lietuvių kalbos žodžius. Vienąsykį sutiko juodu jauną mergaitę. Buvo ji taip patlietuvė, kryžiuočių pagauta, vadinosi Laimulė. Mėlynakė, skaistveidė, kaip lelijėlė, laibutė, kaiplendrė, labai ji patiko Margeliui. Ir paskuidažnai juodu susitikdavo kur nors krūmuose ir kalbėjosi lietuviškai, Šventasis gi žiūrėjo, kad niekasnepamatytų.

Ir sutarė juodu bėgti į Lietuvą. Vieną dienąišvažiavo. Margelis ir Šventasis, išvažiuodami pasiėmė Laimutę ir nujojo. Siena, mat, buvo netoli, irjiems pasisekė išbėgti ir laimingai nujoti lig Pilėnų.

Kas gal apsakyti kunigaikštienės Ridos džiaugsmą! Manė, kad sūnus seniai nebegyvas, o čia pamatė jį sveiką, narsų ir tokį gražų! Džiaugėsi irkareiviai ir aplinkiniai žmonės, pamatę savo kunigaikštį. Tuojau iškėlė Margelis su Laimute vestuvesir pakėlė tokį pokylį, kokio dar nebuvo niekas matęs. Rida pakvietė daug aplinkinių žmonių, liepėpastatyti ant kiemo ilgiausius stalus visoko prikrautus, išnešti alaus bosus, ir visi valgė, gėrė, linksminosi per kelias dienas.

O kryžiuočiai tuo tarpu pamatę, kad Margelispabėgo, įpyko baisiai. Skubinai surinko kareivius irpuolė ant Pilėnų. Tuoj pasibaigus vestuvėms, lietuviai pamatė iš visų pusių neprietelius. Tuojau Margelis liepė atsistoti prie mūrų ir gintis. Baisusbuvo karas! Kryžiuočiai draskė mūrus, šovė, dūrė,o lietuviai taip pat nepasiduodavo ir gynėsi kaipįmanydami: metė žemyn į kryžiuočius akmenų krūvas, pylė verdantį vandenį, dūrė kalavijais tuos,kurie arčiau buvo užlipę. Margelis visur buvo, mokė, ragino, žudė neprietelius. Rida valdžią sūnuiatidavusi, pati su Laimute ir kitomis moteriškėmis,rūpino, gydė sužeistuosius.

Kad ir visaip gynėsi lietuviai, kad ir visaipstengėsi, tečiaus negalėjo apveikti priešininkų. Kryžiuočių, mat, buvo daugiau. Jau sugrovė jie vienąmūrą ir puolė prie antro. Lietuviai turėjo atsitraukti.Tada Margelis susiprato nebeatsiginsiąs nuo priešininkų. Sušaukė visus likusiuosius dar gyvus kareivius ir taip pasakė:

— Bėda mums, broliai! Nieko neveiksime,nebeatsiginsime! Kryžiuočiai tuoj tuoj įsilauš į pilį.Ne mūsų tat kalčia, žinoma, mes nesigailėjome savo kraujo ir gynėmės, kiek galėdami. Bet reikialig galo būti narsiems. Kryžiuočiai įsilaužę suimsmus visus ir padarys savo vergais. Broliai, argimes sutiksime vergauti? Argi mes vergausime tiemsneprieteliams? Mes, liuosi lietuviai?!

Kareiviai, lyg vienas vyras, sušuko:

— Nevergausime! Lietuviai niekam nevergavoir nevergaus! Liuosi gimėme ir liuosi norime numirti!

Ir moters, susirinkusios ten pat, taip pat sušuko:

— Ir mes nenorime tarnauti kryžiuočiams!Ir mes mirsime liuosos!

Margelio liūdnas veidas prašvito.

— Na, nepasidžiaugs vokiečiai, mūsų pilį įgavę! — sušuko jisai.

Ir tuojau moteriškės ir seniai, kurie negalėjomušti kryžiuočių, pradėjo vilkti medžius ir krautiant kiemo laužą. Paskui moters nešė visa, ką tikkas turėjo brangaus, ir dėjo ant laužo. Dėjo šilkinius rūbus, dėjo aukso žiedus ir auskarus, dėjo sidabro indus, dėjo gintarų saitelius — viską, viską,kad vokiečiams nieko nepaliktų. Sudėjusios, uždegėlaužą.

Paskui ėmė krauti kitą, didelį. Ilgai krovė, irjau bebaigiant krauti, atbėgo kareiviai nuo mūrųšaukdami, kad kryžiuočiai griauną jau mūrą ir netrukus įeisią. Tada prasidėjo baisus daiktai. Motinos,surinkusios savo vaikus, bučiavo juos ir verkdamosdūrė juos ir negyvus metė ant laužo. Uždarusiosvisus, lipo ant laužo kartu su savo vyrais. Užlipęvyrai dūrė pačias, o paskui kišo sau kalavijus įšonus. Ir ant laužo augo ir augo vis kūnų krova.Ant galo užlipo kunigaikštienė Rida ir pati sau įsidūrė kalaviją į pat širdį.

Pasiliko tiktai Margelis ir Laimutė. Margelis,būdamas pilies kunigaikštis, turėjo ant pat galoapleisti savo vietą. O Laimutė būtinai norėjo numirti kartu su mylimuoju vyru. Graži, kaip žiedas,išbalusi, lig lelija, stovėjo ji šalia Margelio ir drebančiomis rankomis padėjo jam uždegti laužą.

Paskui užlipo ir juodu. Ir uždarė Margelis savo mylimiausiąją Laimutę... Turėdamas ją, nebegyvą jau, viena ranka, antrąja įsikišo sau kalaviją įkrūtinę...

Kryžiuočiai, įsigrūdę į pilį, rado laužą visąliepsnose. Ir jų kietos širdys, matant toki narsumąir karžygiškumą, susigraudino ir nusigando.

Taip tai gynė tėvynę kitąsyk mūsų protėviai,Vinceli! Taip kitąsyk lietuviai mylėjo liuosybę!...

XII

Pleikienė supyko pamačiusi pas Stonienę panelės vaistus. Pasakius Vincukui, jog nuo panelėsvaistų jam geriau pasidarė, ji tarė apmaudinga:

— Na, na, pamatysi! Bus tau geriau! Didelisdaiktas, kad čia tuojau tau žaizdą užgydys, o visąligą į kaulus įvarys! Nuo mano vaistų būtų darpaskaudėję koją, bet užtat iš kaulų būtų išvarytaliga. O dabar, pamatysi: koja užgis, bet skausmasį kaulus įsimes. Atminsi mano žodį!

Vincukas šypsodamas klausėsi tų žodžių ir nemaž nesibijojo. Ėjo vis geryn ir geryn. Ilgu jambuvo lovoje, norėtų atsikelti ir pavaikščioti nors potrobą, bet panelė pasakė, būtinai reikią pagulėtikelias dienas, tad veikiaus išgysiąs. Todėl kentėjo.Greit užmiršo ir apie nuobodumą: paėmė skaitytiknygelę, kurią jam buvo atnešusi panelė. Buvo tenparašyta apie tėvynės meilę. Vincukui taip ji patiko, jog užmiršo ir apie skausmą, ir apie tai, joggulėti nuobodu, tik vis skaitė ir skaitė, sėdėdamasį priegalvį atsirėmęs. Skaitė apie tai, kas tat yratėvynė, kaip reikia ją mylėti, kaip dėl jos darbuotis; buvo ten ir apie tai, kaip senovėje mūsų protėviai mylėjo tėvynę ir tarnavo jai, ir kad mes,būdami jų vaikai, turime sekti jų paveikslą, jogžmogus, kurs savo paties nauda tesirūpina ir savotėvynės nemyli, yra lyg gyvulys, kursai savo motinos nepažįsta paaugęs, ir tiktai rūpinas, kaip paėsti ir pagerti. Pavargęs beskaitydamas, Vincukasatsiguldavo ir užmerkęs akis galvojo apie tai, kąbuvo perskaitęs. Neapsakomai malonu ir linksmajam rados žinant dabar, kas yra jo tėvynė, kąreikia dirbti, ją mylint. Jis jau nebebus, kaip tasgyvulys, nesirūpis tik, ką pavalgys, jis nori būti,kaip tie senovės didvyriai, kurie taip mylėjo tėvynę,jog net savo galvas už ją dėjo; dabar žinosis esąslietuvis ir turįs mylėti ir ginti savo kraštą ir savokrašto žmones. Kaip būtų malonu eiti į karą sutokiais didvyriais! Užsidėtų ant galvos tokį spindintį varinį šalmą, kaip Margelis, kad turi ant topaveikslo, kurį rodė panelė, prisikabintų prie šonoaštrų kardą, pasiimtų į ranką smailią raguotinę irsėdęs ant bėro žirgelio patrauktų su kitais kareiviais ant priešininkų... Kad muštų, tai muštų! Neatiduotų nė mažiausio tėvų žemės plotelio, gintų tėvynę, kaip Margelis savo pilį ligi gyvas... Jau jistiems bjaurybėms kryžiuočiams parodytų!.. Bet kurdabar eisi, su kuo kariausi?! Nebėra jau nė tųnarsiųjų kareivių, nė tos galingosios tėvynės, nieko! Knygelėje parašyta, jog dabar kitokiu būdureikia tėvynei tarnauti, jog ir dabar kad ir nekariaujant ir nesimušant galima padaryti tokią patnaudą tėvynei, kaip anieji senovės didvyriai kadpadarydavo... Jis jau žinosis ką darysiąs...

— Mokysiu būtinai vaikus, pats prasimokęsgeriau; mokysiu juos, kaip reikia mylėti tėvynę irjai tarnauti... Tat jau ir bus iš manęs nauda! Oper visą savo amžių, kiek tai vaikų galėsiu aš išmokyti, oje!

Ir vėl skaitė toliaus knygelę, ir vėl paskuimąstė. Jo mintys lėkė į anuos tolimuosius senovėslaikus, kada Lietuva buvo tokia galinga ir plati;atsiminė visus garsinguosius karalius ir kunigaikščius, kurie senovėje valdė Lietuvą.

Panelė rodė jų paveikslus, Vincukas prisižiūrėjo į juos gerai, ir dabar jie stovi jo akyse, kaipgyvi. Štai Gediminas — kurs apie geležio vilką sapnavo ir Vilniaus miestą pastatė; štai Kęstutis — širvu žirgu vedinas, gražius plieno šarvus užsimovęs,ant pečių puikią lokeną užsimetęs — tas pats Kęstutis, kurs gražiąją Birutę, prastą Palangos mergelę,pasiėmė už pačią, o štai ir Vytaudas... Tasai visų gražiausias: jaunas ir gražus, galvą variniu šalmuapsidengęs, ant jos kyši ilga erelio plunksna, rankoje turi šviesų kardą, su kuriuo grūmė neprietelius.Ir dainoje, kurią jis išmoko, pasakyta:

Ten Vytaudas didis garsiai viešpatavo

Ir pikto kryžiuočio sulaužė ginklus...

Panelė sakė, kad Vytaudas buvęs visų Lietuvos karalių garsiausias; prižadėjo paskui daug daugapie jį pasakyti, bet jis dar maža ką apie jį težino. Kad kuo greičiausiai pasakytų! Vytaudas jamvisų didžiausiai patinka — toks gražus ir taip jo visipriešininkai bijojo!

— Kiek tai, mat, garsingų vyrų yra buvęLietuvoje! Numirę, turbūt, pamatysime juos visusantrajame pasaulyje... Atėjus mūsų vėlėms tenai,gal jie paklaus: „Mes gynėme tėvynę visą savo amžių, o kuo jūs jai tarnavote?”. Neduok Dieve, kokiagėda būtų, kad reiktų atsakyti: „Nė mes žinojome,kas ta tėvynė, nė mes jai tarnavome!”. O Jergutėliau! Ne! Aš jau tos gėdos nenoriu!...

Ir taip sau mąstė Vincukas per kiauras dienas, lovoje gulėdamas ir sėdėdamas. Bet skrajodamas senovės laikuose ir antrajame pasaulyje neužmiršo tečiaus ir kasdieninio gyvenimo. Dažnai siuntinėjo Kazę i tvartą, liepdamas pagirdyti bėruką,pakreikti šiaudų, užkišti šieno; klausinėjo nuolat,ar neužmiržo pažerti šėmargės ir avies; ir norsmotina ir Kazė veizdėjo ir šėrė, vis jam rodėsi, jognebe taip, kaip jis pats, jog bėrukas suliesės perjo ligą.

Sekmadienį vėl atbėgo panelė. Perrišdama koją,paklausė:

— Ar skaitei knygelę, mano atneštą?

— Perskaičiau jau tris sykius, — atsakė Vincukas.

— Oho! Greitai! Matyt, jog patiko, ką?

— Kur nepatiks!

Vincukas norėjo pasakyti, kas jam taip patiko,bet neišdrįso.

— Gerai, kad patiko — sakė panelė, — bet tonegana; ji ne vien tam parašyta, kad patiktų, reikia daryti taip, kaip ten parašyta.

— Aš ir noriu taip daryti — atsiliepė nedrąsiai Vincukas. — Žadėjau prašyti tamstos, kad mokytumei mane ne tik tą žiemą, bet dar antrą irgal dar ilgiau... Norėčiau mokyti kitus vaikus mūsų sodžioje... Žiemą galėčiau...

— Ar matai, koks tu gudrus! Taip greit išradai sau darbą tėvynei tarnauti!

— Vyras mano Vincelis! Kurgi aš tavęs nenorėsiu mokyti, Vinceli! Jok man pačiai didelisdžiaugsmas mokyti tokį gerą gabų vaikiną, kaiptu. Labai gerai tavo sumanyta, vaikeli; mokydamasatneši tėvynei nesuskaitomą naudą. Bet, kad naudabūtų kuo didžiausia, reikia tau pačiam daugiau žinoti, todėl mokysiu tave per kokias tris žiemas;tada jau būsi toks mokytojas, kad bus miela, malonu!

Vincukas, šypsodamas iš didžio džiaugsmo,bučiavo panelei rankas, dėkodamas už prižadėjimąmokyti. Panelei išeinant, paklausė dar:

— Panele, ar aš jau galiu atsikelti?

— Ne, balandėli, pagulėk dar porą dienų, ašjau pasakysiu pati, kada reikės!

Vos tik pradėjo temti, atbėgo berniukai išsodžios, kaip buvo susitarę pereitą savaitę.

Matyti, patiko jiems labai Vincuko pasakojimas, nes ne tik nė vieno nestigo iš būrelio, bet darnauji du prisidėjo. Net Pleikių Antaniukas nepasiliko namie. Vincukas, pamatęs jį, nusijuokė:

— Ar matai tiktai, ir Antaniukas yra! Ko gitu atėjai, Antaniuk? Jog sakei — neverta esą klausyti tokių niekų, kažin kieno pramanytų!

Antaniukas sugėdintas, bet nenusileisdamas,tarė:

— Et, kartais galima dėlto pasiklausyti... Ką gidaugiau dirbsi!

Visų pirma vaikai pradėjo klaustis Vincuko, kaip jam ta nelaimė su koja atsitiko. Vincukas pasakojo visa, kaip buvo. Berniukai jo dideliai gailėjosi.

— Et — sušuko Antaniukas, — rodos, ūkininkasvadiniesi, o kirsti dėlto nemoki! Tai kam kirtai įkoją? Toks čia ir kirtėjas, ne į medį kerta, bet į koją!

— Atsitinka tokia nelaimė ir geriausiems kirtėjams — atsakė Vincukas.

— Ajau! Kodėl gi aš neįsikirtau niekados? O kiekkartų kirtau!

Vincukas atminė, ką panelė sakė, kad negražuyra pačiam save girti. „Tegu kiti giria tave, jeiką gerai darai, o tu pats nesidingok kažin koks gudragalvis esąs, nes visados atrasi pasaulyje žmogų,kurs geriau už tave padirbs tą patį daiktą” — taipbuvo sakiusi panelė. Bet nieko nepasakė jau Antaniukui, nenorėdamas bartis.

Prisišnekėję vaikai nutilo, ir Vincukas pradėjoapsakinėti apie Margelį. Kaip manydamas piešėkryžiuočių bjaurumą, lietuvių drąsumą, Margeliopasišventimą; taip gražiai sakė, tarsi pats ten buvęs ir viską matęs. Vaikiukams tas pasakojimaspatiko dar didžiau už pirmąjį.

XIII

Tuo tarpu atėjo seniai laukiamas, linksmas atsitikimas. Pirmadienio rytą, Vincukui pabudus, Stonienė, kuri jau seniai bruzdėjo po trobą, pasakėlinksmu balsu:

— Pas mus balius šiandien, Vinceli! Įspėkkoksai?

— Aa! Bene šėmargė vedė? — sušuko Vincukas.

— Taigi? Kad žinotumei, toks didelis, gražusveršis, šėmargis kaip ir motina.

— O, Jerguteliau! Ar ir su žvaigždele ant kaktos, kaip motina?

— Neapžiūrėjau taip jau labai — atsakė juokdamasi Stonienė.

— Vaikai, vaikai! — šaukė Vinockas — kelkitės!Šėmargė vedė!

Vaikai iššoko iš lovų, ir apsidarę tuojau nulėkė į tvartą veršiuko žiūrėti.

Kiek paskui buvo kalbų apie tą veršiuką, kiekpasakojimų! Kazė tvirtino, kad maža karvelė turintikairę koją baltą, Juozukas, kad — dešinę; susibarėiš to ir bėgo kelis kartus į tvartą žiūrėti, kieno teisybė. Elzytė sakė vis:

— Kaip būtų gelai, kad tas velselis visados toks mazas pasiliktų!

Bet dar daugiau džiaugėsi vaikai, jog dabar „pienelio bus, kiek tik norėsime!”. Putra būsiantibalta balta, mamelė išvirsianti košės ir valgysią jiesau su pienu. Kokia ta šėmargė gera — stebėjosivisi — kaip gudriai pataikino atvesti prieš Kalėdas, nenorėjo, mat, kad jie per šventes pasnikautų!

Vincukas negalėjo beištverti lovoje. Motinaiesant, nenorėjo keltis bijodamas, kad neleis, betStonienė tuojau išėjo kažin kur į sodą, tada Vincukas ėmė darytis.

Panelė sakė pasėdėti dar porą dienų, bet, šėmargei vedus, nė panelės žodžiai nebegalėjo jo suturėti. Kaip gi! Veršis čia pat po nosimi ir jis jonepamatys tuojau! Apsidaręs, raišiodamas, nes kojąprimynus dar skaudėjo, nuėjo į tvartą. Vos atidarėduris ir įėjo, bėrukas, lyg nujausdamas, atkreipęsgalvą linksmai sužvengė. Tada Vincukas užmiršo irapie veršį ir nuėjo stačiai prie bėruko. Apkabinęsjo kaklą, glostė, bučiavo nasrus.

— Bėrelis mano, mažilėlis, balandėlis! — kalbėjo jam — Ir tu pasiilgai manęs, kaip aš tavęs,geras mano žirgelis, geras! Nešėriau tavęs, mat,sirgau! Koją persikirtau, turėjau gulėti... Kad žinotumei, bėreli, kaip buvo skaudu! Norėjau labai pastave ateiti, bet negalėjau niekaip, niekaip!

Bėrukas, tartum suprasdamas savo pono kalbą,glaudė galvą prie Vincuko krūtinės, laižė jamrankas.

Kada jau atsidžiaugė savo mylimuoju bėruku,tada tiktai nuėjo prie karvės. Apveizdėjo geraiveršį, paglostė dar paskui avį ir išėjo pasivaikščioti ant kiemo. Norėjo visur užeiti, buvo pasiilgęskiekvienos kertelės; rodėsi jam, jog kažin kaip ilgaijų nematė. Tečiaus koją dar skaudėjo, ir kad blogiau nepasidarytų, sugrįžo veikiai į trobą.

Kartą pavaikščiojęs, nebenorėjo Vincukas sėdėti troboje, ir ant rytojaus nuėjo į dvarą ant lekcijų. Eidamas tarė sau: „Už poros dienų, kojai geriaupagijus, reikia būtinai eiti į mišką ir baigti kirstišatrus; gal užsnigs, parvežti galima bus. Šatrai namie jau baigėsi”.

Panelė nustebo pamačiusi Vincuką. Tuojau pasakė, jog verta jam už ausies pasukti, kad neklauso,bet Vincukui pasakius, jog labai pasiilgęs mokytis,nusijuokė ir dovanojo šit nepaklusnumą. Pasibaiguslekcijoms, panelė tari:

— Esate paklusnūs, mano vaikai, ir noriaimokotės, todėl noriu jums padaryti per Kalėdasdžiaugsmą. Sumaniau padaryti vieną pasilinksminimą: čia, tame pačiame kambaryje, pritaisysimevisa, kaip reikia, pakviesime daug vaikų ir įaugusių žmonių, jie atsisėdę ir atsistoję veizdės ir klausys, o jūs, išėję į tam tikrai pritaisytą čia vietą,sakysite eiles, padainuosite, ir ant galo sutaisysitegyvuosius paveikslus. Gyvuosius paveikslus taip padarysime:

Sakysim, padarysim paveikslą. Štai kaip šitasknygoje yra nupaišytas: Margelis besikalbąs su kryžiuočiu. Jūsų vieną aptaisysiu Margeliu, antrą kryžiuočiu, barzdą pritaisysiu — visiškai, kaip čia nupaišyta, paskui atsistosite taip, kaip tie čia stovi,ir stovėsite nesijudindami; prieš jus bus sukurtatam tikra ugnis, apšvies jus ir visi žiūrės, kaip išrodo. Bus, kaip koks paveikslas, iš tolo žiūrint.Tilt reikia nesijudinti, kaip jau sakiau, kad tikrailyg paveikslas išrodytų. Na, ką gi? Ar norite taippadaryti, ar ne?

— Norime, norime labai! — sušuko visi kartu.

Kur jie nenorės! Net akys visiems pradėjo žibėti iš džiaugsmo ir didelio įdomumo, kaip ten viskas bus. Vincukas sušuko:

— Aš norėčiau labai būti Margeliu!

Panelė prasijuokė.

— Ar žinai, Vinceli, tu verčiau būsi kryžiuočiu! Pasiūdysiu tau tokį baltą apsiaustą juodu kryžiumi...

— O, fui, — panelyte, nenoriu kryžiuočiu būti.Tokie bjaurybės!...

— Tai tu tiktai geru žmogumi nori būti, matai koks! Jei visi taip norės, tai kas bus kryžiuočiu?! Bet nežinau dar, kas kuo persidarys, dar pamatysime.

Tik jūsų bus per maža. Tu, Vinceli, atvesksavo Kazę ir ją padarysime kuo nors. Jūs kiekvienas galėsit dar pakviesti į tą vakarą, ką tinkami.

Kitiems vaikams liepė panelė atvesti tai sesytę, tai brolį. Visi su džiaugsmu prižadėjo. Paskui kiekvienam paskyrė eiles, kurias reiks tamevakare pasakyti.

Tą dieną vaikai sugrįžo namo labai sujaudinti.Vincukas, įėjęs i trobą, tuojau apsakė visa, ką panelė buvo jiems sakiusi. Kazė labai nudžiugo, jogir ją panelė apdarys ir įstatys į gyvuosius paveikslus. Stonienei taip pat buvo įdomu, kas tat yra tiegyvieji paveikslai, nes nebuvo jų savo amžiuje mačiusi; prižadėjo Vincukui eiti žiūrėti kartu su mažesniais vaikais.

— Žinau, ką dar pakviesiu! — sakė Vincukas. —Pakviesiu visus tuos vaikinus, kurie ateina sekmadieniais apsakymu kklausytis. Esu sakęs jiems apiekryžiuočius ir apie kitus daiktus, tai tegul savoakimis pamato, kaip jie išrodė. Tai džiaugsis!

Taip jam patiko tas panelės sumanymas, taipnorėjo greičiau pamatyti tuos paveikslus, jog laukėKalėdų, lyg kokios didžiausios laimės. Jau visainebetoli buvo Šventės, o jisai kasdiena mąstė: „Kadgreičiaus ateitų, kad greičiaus!”.

O laikas ir lėkė, tarsi sparnuotas. Prieš Kalėdas prisirinko daug darbo, taip Vincukas nė justinejuto, kaip diena ėjo po dienos. Prikirto šatrų irsulaukęs sniego suvežė juos. Turėjo paskui daugdarbo su paplautu paršu, kol abudu su motina apsvilino, supjaustė. Tiktai papjautį patsai nedrįso: jogeroji širdelė negalėjo nieko nuskausti. Stonienė paprašė kaimyno ir tasai padarė galą jų balčkiui.Visa šeimyna buvo tada užimta: Juodkas su Elzyteišpūtė sau pūslę ir, įsidėję kelis žirniukus, barškino per kiaurą dieną; Kazė padėjo motinai pjaustyti mėsą ir dirbti vėdarus ir dešras. Linksmasbuvo tat darbas: balčkis pasirodė labai riebus, todėl visi džiaugėsi, per visus metus galėsią valgyti skanią košę su spirgučiais ir šutienę suužkulu.

Dvare panelė taisė viską tam vakarui. Siuvoir siūdino apdarus, matavo juos nuolat vaikams;Vincukas kelis sykius vadžiojo Kazę, nes ir jaireikėjo kažin kas pamatuoti. Vaikai labai stropiaimokėsi kiekvienas savo eiles, kad neapsiriktų, sakydami tokiai daugybei žmonių klausant. Neduok,Dieve, kokia gėda būtų! Vincukas po dešimtį sykiųper dieną atsakydavo savąsias ir taip išmoko, jogir per miegus, rodos, būtų galėjęs pasakyti.

XIV

Bet žinomas daiktas yra, jog ne iš vieno džiaugsmo tesusideda žmogaus gyvenimas; kaip dienai pasibaigus, užstoja naktis, taip po džiaugsmo kartaisateina tuojau ir nuliūdimas. Ir Stonių vaikai, prityrę tą savaitę tiek džiaugsmo, gavo pajusti ir širdies skausmą. To nuliūdimo priežastis buvo veršiukopardavimas. Atvažiavo žydas iš Užvenčio, apveizdėjo veršiuką ir ėmė lygtis. Lygosi, lygosi pusędienos; davė pusantro rublio, paskui vis po 5 kapeikas dėjo, važiavo iš namų ir vėl — grįžo, peikė veršiuką, kaip imanydamas, sakydamas esant liesą,padvėsiant tuojau, mažą kaip katė, bet matydamas,jog Stonienė nenuleidžia nė kapeikos nuo pastatytosios kainos, davė galų gale du rublius. Vaikai visąlaiką skersomis į žydą žiūrėjo, ir nors žinojo, jogreikia veršiuką parduoti, prašė Pono Dievo, kadžydas neduotų, kiek motina nori, kad dar nors porądienų pabūtų. Pamatę, jog žydas jau susilygo, nubėgo į tvartą, paskutinį sykį paglostyti dar savoveršelio. Glostė, vadino jį visokiais gražiausiaisvardais, o žydas atėjęs, tuojau pagrobė jį ir sūrį. Šis kojas, įmetė į šlajas. Šlajose maža buvo šiaudų,nepatogu buvo veršeliui, jo galvelė gulėjo žemiausuž kojas; žydas nesirūpino visiškai, ar bėdinam gyvuliui skaudu; įsimetė, ir tiek, kaip kokį akmenį.Nabagėlis veršiukas liūdnomis akimis žiūrėjo į vaikus, šėmargė bliovė tvarte. Vaikams taip susopoširdį, jog apsilieję graudžiomis ašaromis nubėgo įtrobą. Ir Vincukui gaila buvo, bet lig ašarų nepriėjo.

Neilgai lindėjo vaikai, tą pačią dieną sulaukėvisi didelio džiaugsmo. Šileikis parvažiavęs iš Luokės atnešė Stonienei pranešimus, iš kurių ji patyrė,jogei pačtoje yra jai iš Amerikos pinigų ir laiškas.Tuojau ant rytojaus nuvažiavo į Luokę tų pinigųatsiimti. Speigas buvo stiprus, sniegai girgždėjo pokojomis; nežiūrint į tai, vaikai nuolat bėgo iš trobosveizdėti, ar neparvažiuoja motina. Vincukui bebruzdant po tvartus ir kiemą, įbėgo bėrukas, visas šarmotas. Vincukas puolė prie motinos, vaikai išbėgo iš trobos, o Stonienė linksmu veidu tarė:

— Kad žinotumėte, vaikai, ką tėvelis parsiuntė!Gana, gana!

— Ką, mamele? Parodyk! — prašė Vincukas.

— Palauki eisiu į trobą, sušalau kaip šuo.O tu tuo tarpu nukinkyk bėruką, paspėsi dar pamatyti!

Vincukas, kaip tik galėdamas, skubėjo nukinkyti bėruką. Pastatęs jį tvarte ir užmetęs šieno,nubėgo i trobą.

— Žiūrėk, ką tėvelis parsiuntė! — tarė Stonienė,paduodama jam fotografiją.

Vincukas žvilkterėjo. Štai, ant storo popieriaus, kaip gyvas, stovėjo tėvelis ir veizdėjo i Vincukąsavo geromis akimis. Tik apsidaręs labai ne taip,kaip namie kad vaikščiojo: juodi ilgi šarkai, iš po kurių kabėjo laikrodžio grandinėlė, balta perkarą ir perkaklis, vienoje rankoje turėjo aukštą, apskritą skrybėlę, antroje skėtį. Ponas — ir gana!Vincukas žiūrėjo, žiūrėjo. Graudu jam pasidarė irtaip ilgu be tėvelio, taip ilgu... Viską, rodos, atiduotų, kad tik pamatytų ji patį, gyvą, ne ant popieriaus. Bet kartu ir palinksmėjo, jog tėvelis taipapsidaręs, kaip koks ponas, jog gerai jam, matyti,toj Amerikoje.

— Šit dar gromata yra, Vinceli — tarė Stonienė.

Vincukas paėmė laišką. Nebereikėjo dabarbėgti į Šileikius.

Vincukas pats pradėjo ją skaityti pamažu, tarpais drebančiu nuo sujudimo balsu: „Pradedu savogromatą žodžiais Viešpaties Dievo — Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus — laukdamas nuo jūsų atsakymo — Ant amžių amžinųjų, amen — Aš, PetrasStonis, rašau gromatą pas savo mieliausios prisiekos ir vaikelių, apznaimindamas jums, kad esu išDievo malonės sveikas ir linksmas. Dabar kloniojuos geros sveikatos tau, mano mieliausia Ona, irlinkiu visokių mylistų nuo Dievo. Bučiuoju tavobaltas rankeles ir vaikelius bučiuoju apkabindamaspo tūkstantį kartų. Kartu su ta gromata gausite30 rublių, iš tų pinigų prašau tavęs, mieliausiamano prisiekėle, nunešk du rublius ant mišių, kadDievas visus mus išlaikytų sveikatoje; už kitus nusipirk, ko reikalausi. Nesigailėk nupirkti Kalėdoms,ko reikia, sutaisyk vaikeliams geras kūčias, kadpaminavotų mane valgydami. Vincukui nupirk balakaniuką, jo jau pasenęs labai; reikia apdarytmūsų gaspadorių. Fotografiją vieną atiduok broliui,kitą sau pasilik, o trečią duok Vincukui už tai,kad pats parašė jau pas mane. Naujienų pas musnėra didelių; darbo vis tebeturiu, sunkiai reikiadirbti, užtai užmoka gerai, nieko netrūktų, tik ilgube jūsų. Ką girdėtis pas jūsų? Tegu Vincukasparašo, dar atrašykite greit, ar gavote pinigus irfotografijas”.

„Dabar kloniojuos geros sveikatos broliui Povilui ir brolienei, ir Lileikiams, linkėdamas visokiųloskų nuo Pono Dievo. O dabar nebeturiu ko džiugiau rašyti, pasilikite sveiki ir linksmi, manoaplankyti. Bučiuoju tavo baltas rankeles, manomieliausioji prisiekėle Ona, bučiuoju visus vaikelius:Vincuką, Kazę, Juozuką ir Elzytę. Klausykite motinėlės, o Vincelis tebūnie toks gaspadorius, kaipbuvęs. Su Dievui atrašykit greit».

Stonienė verkė, vaikai klausėsi išsižioję; pačiamskaitytojui ašaros žibėjo akyse.

— Mažylėlis tas mano! — raudojo Stonienė. —Mat, neužmiršta mūsų, iš savo sunkaus darbo atsiuntė! Rytoj reikės nuvažiuoti į Užventį nusipirktišio to, ir mišioms duosiu nuėjus į kleboniją. Nuvažiuosi kartu, nupirksiu ir tau šarkeliams milo, duosime pasiūti. Juk jau trys dienos tėra ligi švenčių,paskui nesuskubs.

— Galime mauti rytoj! — atsakė Vincukas, Įdėdamas laišką atgal i kuvertą.

Paskui išsirinko sau vieną fotografiją, suvyniojoją atsargiai į baltą popierių, kurį kaži kada buvogavęs nuo panelės, ir įsidėjo į savo skrynelę. Nėapsakyti negalėjo, kaip džiaugėsi, kad tėvelis jampaskyrė vieną fotografiją. Ir kokia tat laimė buvo,kad galėjo jau pats skaityti laiškus! Nebereikėjonieko prašyti, galima buvo ne vieną sykį tiktaiišgirsti, bet nors šimtas sykių, kada sau nori, irgali skaityti. Taigi ir skaitė tą pačią dieną benedar tris sykius. O vietas, kuriose tėtušis rašė apiejį, kiekvieną sykį dar atkartodavo po kelis kartus,žodžiai tie jį kelte kėlė aukštyn. Tėvelis ir šarkusjam liepė nupirkti... Kaip gerai! Apsivilks eidamasį dvarą, į tą vakarą. Bet staiga atėjo jam į galvą:o kuo apsivilks Juozukas? O Elzytė? Kazė turi gerąjupelę, bet tuodu apdriskę vaikščioja, o juk reikia būtinai ir jiems nueiti į dvarą, tiek gražybiųten pamatys! Susimąstė valandėlę... „Žinau jau, kaip padarysiu!” — tarė sau:

— Nė man tų šarkų taip reik, nė kas, darmano senieji nesuplyšę, o už tuos pinigus paprašysiu mamaitės, kad nupirktų jupcę Elzytei ir kokįčerkasą šarkeliams Juozukui, rytoj duosime pasiūti irturės Kalėdoms į dvarą.

Taip ir padarė; ant rytojaus, prieš išvažiuojant į Užventį, pasakė motinai savo nusprendimą.Motina sutiko ant jo noro ir įdavė siūti rūbus Elzytei ir Juozukui. Prieš kūčių dieną panelė atleidovaikus ant švenčių visai savaitei lig Naujųjų Metų.Vincukas, turėdamas dabar daugiau laiko, rašė tėvui laišką.

Norėjo būtinai pats visą laišką parašyti. Pamažu rašė, bet daug labai prirašė, ką tik norėjo,viską įdėjo.

XV

Atėjo galų gale ta seniai laukiama antroji Kalėdų diena. Panelė buvo įsakiusi, jog tie vaikai,kurie prisidės prie gyvųjų paveikslų, turi ateiti įdvarą anksčiau, o visi kiti, kurie tik veizdės, tesusirenka sutemus. Sulaukė motinos iš bažnyčios,ir Vincas su Kaze, pavalgę pietus, nubėgo įdvarą. Įėjęs į savo mokomąjį kambarį, Vincukasvos jį bepažino. Buvo visiškai permainytas. Vienaskambario galas buvo atskirtas uždanga, kuri kabojoant drūtos vielos, taip, jogei lengva buvo ištrauktiarba sutraukti. Už uždangos buvo padarytas iš lentųpaaukštinimas. Visas tas galas buvo papuoštas labai gražiai: ant lentų paklotos buvo paklodės, pasieniuose pastatytos jaunutės žalios eglelės. Likusioji kambario dalis buvo pristatyta suolų ir kėdžių,ant kurių turėjo sėdėti tie, kurie ateis veizdėti irklausyti, kas bus už tos uždangos. Panelė su savoseserimi ir dviem broliais, parvažiavusiais iš mokslų ant švenčių, sukinėjosi po kambarį, dar šį tątaisydama.

Paskui abi panelės, paėmusios mergeles, nuvedėjas tam tikrai apsidaryti. Darė taip, kaip kitadosdėvėta lietuvių.

Apsegė jas žaliais dryžais sijonėliais, baltais marškinėliais plačiomis rankovėmis, juodomis strukelėmis (kiklikais su klostymais aplinkui); pririšobaltai-raudonas prijuostėles, ant kaklo pakabinogintarų šniūrelius; paleido plaukus, ant galvų uždėjorūtų vainikėlius. Mergelės žiūrėjo į didelį veidrodį,kybantį ant sienos, stebėjosi, negalėdamos pačiossave pažinti; taip jos pačios sau patiko, jog negalėjo atsitraukti nuo veidrodžio, vis tik, rodos, žiūrėtų ir žiūrėtų be galo. Berniukai taip pat turėjoapsitaisyti vienodai — pilkais miliniais drabužiais irnaginėmis.

Tuo tarpu sutemo; pradėjo rinktis žiūrėtojai.Kambarys buvo nemažas, bet prisirinko tų žiūrėtojųtiek, jog nė vienos kerčios tuščios nebeliko. Vienisėdėjo, tie gi, kuriems nebuvo suolo, stovėjo. Atėjovisi dvaro kumečiai su savo vaikais, ir iš aplinkinių sodų atbėgo vaikai su motinomis, kai kurie sutėvais. Ne tik vaikams, bet ir įaugusiems žmonėmsįdomu buvo pamatyti, kokias ten kamedijas rodystame dvare. Atėjo ir ponas su ponia, ir klebonassu kamendoriumi, ir atsisėdo priešakyje, prieš patuždangą. Abudu ponaičiai atsistojo prie uždangos —atitraukti jos, kada reikės. Tada panelė įsivedėvaikus pro antras duris tiesiai už uždangos, ir sustatė gražiai į būrį, nustačiusi pati atsistojo viduje. Ponaičiai nutraukė uždangą, ir būrelis uždainavo:

Lietuva, tėvynė mūsų, tų didvyrių žemė,

Iš praeities tavo sūnus te stiprybę semia,

Tegu tavo vaikai eina vien takais dorybės,

Tegu dirba dėl naudos tau ir žmonių gėrybės,

Tegu saulė Lietuvos tamsybes prašalina,

Ir šviesa, ir tiesa mus žinksnius telydi.

Tegu meilė Lietuvos dega mūsų širdyse,

Vardan tos Lietuvos vienybė težydi.

Iš pradžios vaikams labai nedrąsu buvo, tiekžmonių prieš save pamačius. Balsai skambėjo silpnai, drebėdami, bet, girdėdami panelę drąsiai dainuojant, įsidrąsino ir jie, ir graži daina plaukėbalsiai, skambėdama lyg vargonai. Pabaigus, ponaiir kunigai ėmė ploti delnomis, šaukdami: „Bravo!bravo! Dar kartą! Dar kartą!”. Vaikai, pamatę ponus taip darant, pradėjo ir patys rankomis ploti;pasidarė didelis triukšmas. Nutilus visiems, dainininkai dar kartą padainavo tą pačią dainelę.

Pabaigus ponaičiai užtraukė uždangą, ir pradėjo taisyti gyvąjį paveikslą. Pasirodė «Vaidilaitės».

Iš žiūrėtojų nedaug kas težinojo, kas perpaukštis tos vaidilaitės; todėl, prieš padarant tąpaveikslą, panelė atsistojusi ant aukštumėlės, prieuždangos, paaiškino visiems, jog vaidilaitės buvotat tokios mergaitės, kurios senovėje, kol dar lietuviai buvo stabmeldžiai, šventąją ugnį sergėjo. Lietuviai, mat, stabmeldžiai būdami, kūreno ugni savodievaičiams ant garbės; ta Šventoji ugnis rusėjo keliose vietose, kaip antai ant Šatrijos kalno, ant Birutės kalno Palangoje. Kad ugnis niekados nė valandėlei neužgestų, prižiūrėjo ją vaidilaitės. Pašventusios savo gyvenimą tarnauti dievaičiams, josapsižadėdavo niekados netekėti, gyveno prie tos vietos, kur rūko ugnis, ir sergėjo ją paeiliui.

Pabaigus panelei savo kalbą, pasikėlė uždanga,ponaičiai uždegė tam tikras bengalines ugnis, kurios apipylė raudona šviesa visą aukštumėlę už uždangos, ir žiūrėtojų akims pasirodė gražus paveikslas. Buvo tat tankus eglynas; viduryje tuščia vieta, toje vietoje aikštėjo sudėtas iš plytų aukuras,ant jo rusėjo ugnis. Aplink aukurą susirinko šešiosvaidilaitės: viena stovėdama prie pat aukuro, metėį ugnį medžio pagalį, antra atsistojusi po egle susimąstė, įsmeigusi akis į tolybę — rasit, manė apiesavo namelius, kuriuos turėjo pamesti, pasišvęsdamadievaičiams; kitos sėdėjo ant žemės aplink aukurą.Visos buvo baltitelaičiai apsidariusios, žaliais rūtųvainikėliais ant galvų. Mergaitės, panelės išmokytos, labai gerai vaidino tą paveikslą: stovėjo, lygnegyvos, nėviena nė pirštu nepajudino, nė akimisnemirktelėjo. Iš tolo išrodė, tarytum čia negyvižmonės, bet gražus paveikslas. Tarp žiūrėtojų pakilo šauksmai, visi ėmė šnibždėti:

— O Jergutėliau, kaip gražu! Kaip gražu! Mamaite, veizdėk, veizdėk, kaip ugnis rūksta!

— Kokios gražios tos vaidilaites! Ak tu, Dievuliau, sakau tiktai!

— Mamele, žiūrėk, be ne mūsų Kazė ta, kurstovi po egle? — Klausė motinos Juozukas.

— Kažin! Gal ir Kazė... Sunku pažinti, taippasipuošusi. Nuo tos raudonos šviesos viskas kitoniškai išrodo, gražiau.

— Ir reik, mat, taip stovėti, kaip negyvoms!Kaip tik paveikslas koks!

Vaidilaitės taip visiems patiko, jog visi tik žiūrėtų ir žiūrėtų. Bet neilgai tegalėjo džiaugtis jomis. Po kokių dviejų minučių nusileido uždanga iruždengė paveikslą.

Netrukus vėl pasikėlė, ir nedrąsiai žengdamasišėjo Vincukas savo eilių pasakyti.

Buvo apsidaręs taip pat, kaip ir pirma, kadadainavo, pilkais miliniais drabužiais ir baltais autais su naginėmis, net išbalo nuo didžio susijaudinimo. Baimės paimtas užėjo ant aukštumėlės. Pažvelgus į kambarį ir pamačius tiek žmonių ir visųarčiaus ponus ir kunigus, jį apleido paskutinė drąsumo kibirkštis. Norėjo atgal bėgti nuo aukštumos:jam rodėsi, jog viską užmiršo ir nė žodžio iš savoeilių nebegalės pasakyti. Bet buvo taip baisu tiktrumpą valandėlę. Tuojau, susirinkęs visą savo drąsumą, pradėjo kalbėti išpradžios truputį drebančiu balsu, paskui kaskart drąsiau:

Myliu aš tėvynę,

Šalį didžiavyrių,

Kur žyd išsiplėtus

Tarp žaliųjų girių.

Myliu aš senelių

Kaulus čia pasėtus:

Jie turtas tėvynės

Mano numylėtos.

Man meilūs laukeliai,

Kai puikiai žaliuoja,

Ežerai kai šniokščia.

Upės tyvuliuoja.

Tinka man darželiai,

Myliu kožną žiedą,

Myliu paukštužėlius,

Kur sodnelyj gieda

Meili man kalbelė,

Nors vargdieniai šneka.

Ogi tos dainelės,

Kur girdėti teko,

Kaip dūšiai malonios,

Kaip širdin įsmenga!

Nebužmiršt jų niekas,

Kam girdėti tenka.

Meili man šalelė,

Ir meilus namelis,

Kur gyven močiutė,

Brolis ir tėvelis.

Myliu aš tėvynę,

Myliu ir mylėsiu,

Nors ir dėl tos meilės

Daug ką nukentėsiu.

Gražiai kalbėjo Vincukas savo eileles; matytibuvo, jog žinos ką kalbąs, jog tikrai jaučia taip,kaip sako, myli savo tėvynę ir mylės ją visados.Stonienei, girdint, kaip gražiai kalba jos sūnus,net ašaros sužibo akyse: veizdėjo ji savo Vincukąir džiaugėsi, džiaugėsi. Kunigams ir ponams taip pat, matyti, labai patiko eilės, nes pabaigus jamsakyti, plakė delnomis ir prašė, kad dar sykį pasakytų. Vincukas turėjo atkartoti.

Paskui buvo vėl paveikslas: „Gediminas pasKrivaitį”.

Vėl žaliavo miškas. Kunigaikštis Gediminasatvažiavo pas Krivaitį pasiklausti, ką reiškia josapnas apie geležinį vilką. Kiek tolėliaus du tarnaitūrėjo jo arklį, jis gi pats ėjo prie vyriausiojo kunigo. Ant galvos blizgėjo jam varinis šalmas sugražia plunksna ant viršaus, krūtinę dengė geležiniai šarvai, prie aukštų batų spindėjo aukso pentinai, pašonėje kabėjo ilgas kardas aukso kotu. Krivaitis, pamatęs atvažiavus kunigaikštį, išėjo jo pasitikti, ir dabar štai atsistojęs po egle laukia Gedimino. Jis senas jau buvo ir žilas; ilga balta barzda buvo apsupusi jo veidą, ilgais, baltais rūbais,apsijuosęs ilga, ilga juosta, jis panašus buvo įbaltą balandėlį; rankoje turėjo ilgą, lenktinę lazdą.

Labai visi nustebo, pamatę tame paveikslearklį. Buvo tat nedidelis panelių arkliukas, papratintas vaikščioti ir po kambarius. Tarsi suprasdamas visą valandos didybę, stovėjo jisai romus,tik kelis kartus neiškentėjęs pamojo uodega.

Po to paveikslo sakė vėl eiles viena mergaitė,paskui gi pasirodė „Kęstutis, sutinkąs Birutę”.

Kęstučiu buvo Vincukas, Birute gi — panelėsmokinių viena — Marelė. Ir Kęstutis, kaip Gediminas, buvo visas geležimi apsidengęs; ant jo pečiųkabėjo puiki lokena, prie šono kardas ir saidokassu vytomis (strėlomis); sėdėjo ant žirgo, pabalnotospindinčiu balnu. Jodamas pamiške, sutiko gražiąBirutę ir, jos grožybės apžavėtas, sustabdė žirgą irnustebusiomis akimis žiūrėjo į ją, tarsi nežinodamas pats, ar žmogų turi prieš save, ar kokią dangaus dievaitę. Jaunoji Birutė — liuosai paleistaisšviesiais plaukais, ant kurių žaliavo rūtų vainikėlis, žaliai dryžu sijonu, balta prijuostėle, baltais lygsniegas marškiniais, suspaustais žalia strukele, auksiniais gintarais ant kaklo, visa graži lyg rožė —sutikusi netikėtai kunigaikštį ir matydama įsmeigtas į save jo akis, paraudo, akeles žemyn nuleido —ir stovėjo taip prieš Kęstutį nedrįsdama į jį pažvelgti, turėdama rankoje lauknešėlį, kuriame nešėsavo broliams-žvejams pietus.

Puikus tat buvo paveikslas! Vincukas prikabinta tamsia barzda labai mandagus išrodė, Birutėgi buvo tokia graži, jog atsižiūrėti negalima buvo.

— Motinėle, veizdėk! — šnibždėjo Elzytė. — šitVincelis ant žirgo! O Jergutėliau, kokia barzda.

— Gana, gana, sakau! — girdėti buvo iš kitokambario galo. — Ir reikėjo taip sutaisyti! Visaikaip toje dainoje apie Birutę:

Ant balto kaklo gintaro šniūrelis,

Ant gelsvų kasų rūtų vainikėlis.

— O ir Kęstutis taip pat, ar atmenate?

Ant širvo žirgo, po lokio kalpoku,

Su šviesiu ginklu, su ragu, saidoku.

— Bet ir ta Marelė tokia graži, kaip tiktaitikroji Birutė!

— Graži Birutė, graži! — kalbėjo ponai ir kunigai. — Nenuostabu, kad Kęstutis ją pagavo!

O Marelės motina, kur sėdėjo pirmose eilėseir girdėjo tuos pagyrimus, augte augo iš džiaugsmo,įmanė užlipti ant aukštumėlės ir sušukti, kadvisi girdėtų:

— Veizdėkite, štai až esu tos gražiosios Birutės motina! Tat mano duktė taip į Birutę panaši!

Ketvirtas paveikslas buvo: „Žemaičių krikštas”. Vėl aplinkui sustatytos buvo eglės, vidujestovėjo kunigaikštis Vytaudas. Aukso karūna žibėjojam ant galvos, ant pečių kabėjo ilgas raudonaskarališkasis apsiaustas; dalijo jisai baltus rūbustuoj krikštytiems žemaičiams, o tie prieš jį klūpojo. Šalia kunigaikščio stovėjo kunigas balta kamžaapsivilkęs, iš antros pusės tarnas laikė didžiąkrūvą baltųjų rūbų.

Vytaudu buvo Vincukas. Sunku ir apsakyti jolaimę, apsidariusio tuo didžiuoju Lietuvos karaliumi,apie kurį jis taip dažnai mąstydavo, kurį taip mylėjo ir kurs jam didžiaus už visus kitus patiko. Pasididžiuodamas stovėjo jisai, žibėdamas aukso karūna ir rimtai žiūrėdamas į klūpančius po jo kojomisberniukus ir mergaites, lyg tikrasis karalius į savopavaldinius.

Kunigu buvo Valdžiukas, nedidelis berniukas,panelės mokinys, visados labai gyvas; padykęs, pirmas prie visokių «štukų». Bet kada jį panelė aptaisė kunigu, staiga taip persimainė, kad negalimabuvo pažinti, jog tat yra tas pats Valdžiukas. Tylus, rimtas sėdėjo kambario kerčioje, kur jį panelėpasodino, savo balta kamža, aukso stula ant kaklo,aukšta juoda kepure ant galvos, laikydamas auksokryžių rankose. Aplink jį, kambaryje, vaikai ir panelė juokėsi, kalbėjo besidairydami, bet jis nė sykionė nešypterėjo, tik pakėlęs akis aukštyn, stovėjo,lyg koks šventasis. Marelė, visados labai linksma irdidelė juokdarė, pamačiusi jo toki rimtumą, priėjoir pabučiavo į ranką, tardama:

— Ką beveiki, kunigėli?!

Valdžiukas ir tada nieko: davė ranką, kaiptikras klebonas, ir vėl sėdėjo žiūrėdamas į kambario lubas. Taip pat stovėjo ir paveiksle ir visiemslabai patiko.

— Ar matote, vaikai — kalbėjo kažin kokia moteriškė — tas Vytaudas buvo mūsų geradaris, išmokėmūsų protėvius tikrąjį Dievą garbinti!

— Mamyte, ar tat buvo mūsų karalius, tasVytaudas? — klausė vaikas.

— Mūsų, mūsų, kaipgi! Ar matai, kas tų apdarų gražumas, gana, gana!

— Panelė sakė dabar, jog Vytaudas visiemsdavinėjo tuos baltus rūbus, kas tik apsikrikštijo...

— O Jergutėliau! Kiek tai jam tų rūbų reikėjo! Juk tiek žemaičių yra!

— Kas tat yra karaliui! Ar jis, tari, neturėjoiš kur!

— Bet ir išstovėk tu man taip, nė akimi nepajudinus! — kalbėjo vėl kažin kas.

— O kunigėlis, kunigėlis koksai! Kaip tik tikras! Ir stulą tur, ir kamžą, žiūrėkit!

Valdžiuko motina, veizdėdama į sūnų, mažneverkti pradėjo. Kas per laimė pamatyti kunigėliunors gyvajame paveiksle!

— Žiūrėčiau ir žiūrėčiau visus metus — kalbėjoji savo kaimynei. — O gal Dievas ir duos, gal ir paliks kunigėliu!

Ant galo pasirodė «Aušra». Vaikų būrys sėdėjoant žemės, visi skaitė knygeles ir laikraščius, aplinkui juos, ant žemės buvo išmėtyta visa krūvaknygų. Už jų aukštai stovėjo moteriškė, visa balta,ant galvos jai žibėjo graži žvaigždė, aukštai iškeltoje rankoje turėjo degantį švyturį. Linksmai šypsodama žiūrėjo į skaitančius vaikus. Puikus tatbuvo paveikslas! Panelė išaiškino, jog pradėjus žmonėms skaityti knygas ir laikraščius — kaip tie vaikai ten kad skaito — Lietuvai išauš laimės aušra.Žmonės apsišvietę bus geresni, doresni, turtingesni,visiems bus geriau gyventi, visi bus laimingesni.

Pasibaigus paveikslams, vaikai susirinkę antaukštumėlės, vėl sudainavo. Įsidrąsinę jau dabarvisiškai, dainavo pilnu balsu, ir daina skambėjoskardžiai, kilo aukštyn, siūbavo...

Kur banguoja Nemunėlis,

Kur Šešupė miela plaukia.

Ten Lietuva mano brangi,

Tenai širdį mano traukia.

Ten darželyj pinavijos,

Ten mergelės, kaip lelijos,

Ten šalelė daug gražesnė,

Juoda duona ten gardesnė.

Lėkčiau, lėkčiau, kad galėčiau,

Paukščio sparnus kad turėčiau:

Ten atrasčiau tarp savųjų

Daug grožybių aš saldžiųjų.

Vakaras buvo pabaigtas. Žiūrėtojai pradėjokilti ir eiti namo. Kunigai ir panelė, įsimaišę tarpžmonių, klausinėjo, kaip jiems patiko gyvieji paveikslai ir kuris visų didžiausiai. Vieni tvirtino, jogvisų gražiausias buvęs Kęstutis su Birute, kiti jog —Vytaudas. Bet visi vienu balsu gyrė visus paveikslus, sakydami, jog taip buvo gražu, taip gražu, kadir apsakyti negalima. Dėkojo labai panelei už taisymą ir pakvietimą.

— Na, vaikai — tarė panelė atsisveikinantiemsvaikams — neužmirškite ką matę; atminkite, jogVytaudas apkrikštijo žemaičius, neužmirškite, kasbuvo Kęstutis ir Birutė, ir Gėdiminas. Ar neužmiršite?

— Neužmiršime! — šnibždėjo vaikai nedrąsiai.

Vaikus, kurie priklausė prie gyvųjų paveikslą,panelė sutūrėjo dar. Išėjus visiems žmonėms, nuvedė juos į valgomąjį kambarį ir, susodinusi už stalo,savo papratimu juokavo.

— Vincuk, sėskis čia, ant pirmosios vietos! —tarė, rodydama jam krėslą stalo gale. — Vytaudasturi sėdėti visu aukščiausiai. Toks mandagus buvaiaukso karūna ir karališkuoju apsiaustu, dabar reikia jau atiduoti tau garbę kaipo karaliui! — Vaikaijuokėsi.

— O Birutėlė prie Vytaudo! — komandavo panelė. — Sūnus vyresnis už motiną... bet ką padarysi,kad jau taip išpuolė!

Vaikai gėrė arbatą, valgė pyragą su sviestuir sūriu, graužė pipirninkus, obuolius. Panelė gyrėjuos, kad gražiai dainavo, gerai stovėjo paveiksluose, nesijudindami, taip, kaip buvo įsakiusi. Prižadėjouž tat kada nors vėl tokį pat vakarą sutaisyti. Galų gale vaikai, prisivalgę ir prisigėrę, prikimštomisobuolių ir pipirninkų kišenėmis — reikėjo parneštiseserims ir broliams — atsisveikino su panele ir išėjonamo.

Ir ilgam ilgam laikui pasiliko žmonių atminime visas tas vakaras. Ilgai, Ilgai vaikai, vakaraisapie ugnelę susirinkę, kalbėjo apie tuos gražius paveikslas ir minėdavo; kokią gražią karūną Vytaudasturėjo, koks paikus buvo kunigėlis, kaip nesakomai šviesiai žibėjo žvaigždė ant „Aušros” kaktos.

XVI

Žiema baigėsi. Jos geležinės, šaltos rankos, kurios taip stipriai ir ilgai spaudė žemę, nusilpnėjo,atsileido. Papūtė šiltesnis vėjas iš vakarų pusės,aukso saulytė šilčiau ėmė žibėti ant dangaus. Teisybė, kartais nė iš šio, nė iš to, stiprus speigassuspaudė viską, bet buvo tat jau paskutinieji žiemos pasistengimai. Lyg senelis, norėdamas pasigirtiprieš jaunuomenę esąs tvirtas, užsivertęs vargais negalals maišą ant pečių, panešęs jį kelis žingsnius,tuojau meta pavargęs: taip ir žiema, pasenusi, nenori pasirodyti esanti senelė — kiek galėdama spaudžia dar geležinėmis rankomis, pučia šalčiu... Betsenelė — jauna nebebus: bematant ims žibėti saulė —ir žiemos vieko nebeliko. Tai vėl pamanys — pradėspustyti, berti sniegus, lyg per Kalėdas, kol darjauna tebebuvo. Papūs papūs ir nustos, nes tai nebe tos dienos, vieko nebėra. Adistar kaip senelė,kuri atsiminusi jaunas dienas, eina šokti, apsisukskelis kartus, patrypčios, bet tuojau pradeda skaudėti įkojas — ir eina sau gulti.

Ką nedarė, kaip nešokinėjo senutė-žiema, niekonepadarė, turėjo mirti. Į jos vietą ėjo pavasaris.

Linksmiau žvirbliai pradėjo čirškėti ant trobos,ir varnos lyg linksmiau ėmė šokinėti po kiemą.Vieną dieną Vincukas, bėgęs iš kiemo į trobą,sušuko:

— Vaikai, žiūrėkit, žąsys lėkia!

Vaikai išpuolė iš trobos ir pamatė ilgą juodąvirvę plaukiant miškų linkan. Iš to didelio džiaugsmo, kad pavasaris jau arti, pradėjo bėgioti po kiemą; bet greitai, sušalę, subėgo atgal į trobą. IrVincukas džiaugėsi su kitais. Džiaugėsi, kad vaikaigalės sau bėgioti per dienas, nebešals, kad nebereiks tiek šatrų. Šerdamas šėmargę kalbėjo jai:,,Neilgai beėsi sausą šieną ir šiaudus, šėmargėle!Išeisi sau į ganyklas, skinsi geltonus žiedelius ir žalitelaitę žolelę! Tai bus skanu! O paskui pieno daugmums duosi — daug, daug!”

Tik savo bėruko negalėjo padžiuginti pavasariu. Kas jam per džiaugsmas iš to! Per žiemą mažatesidarbavo, retkarčiais iš miško šatrų parveš, įmalūną ar turgų nuvažiuos — ir visas darbas. Odabar — arti, akėti, mėšlą vežti... Kas ir suskaitysvisa! Pasibaigs jam atilsis. Vincukas su dideliu gailesiu glostė minkštus savo mylimojo arklio nasrusir, lyg norėdamas paguosti jį ir save, tarė:

— Nebijok, bėreli! Ne labai tau bus sunku,nes juk gerai tave žiūrėjau, esi riebus, kaip ponoarklys. Ką padarysi, reikia darbuotis!

Ir jam pačiam štai artinasi sunkus darbymetis. Bet jis nenusimena. Džiaugiasi dar, kaip busgerai! Išeis į laukus, kaip koks ūkininkas, pats sauponas. Ars, akės, sės — viską dirbs, kaip tėvelis. Okaip paskui sužaliuos laukai — tai bus džiaugsmo!Ir vien pamanęs apie tat, tuoj tarėsi esąs suaugęsūkininkas, pakėlė galvą aukštyn ir norėjo, kaip tėvelis, uostus ranka perbraukti...

Bet, kadangi tų uostų nė pėdo dar nebuvo,pakrapštė tiktai sau panosę. Tuojau tečiaus apėmėjį baimė, ar mokės visus darbus atlikti... Arti irakėti niekas, bet su sėjimu — Dievas žino...

Ta baimė kankino labai mažąjį ūkininką.Taip troško pats apsidirbti savo laukus, jog ir pasakyti negalėjo. Ir dar vienas daiktas neleido Vincukui pilnai džiaugtis artimu pavasariu: buvo tatsupratimas, jog, prasidėjus darbams laukuose, nebegalės mokytis dvare. Panelė sakė ateiti sekmadieniais, ji duosianti knygų pasiskaityti, galėsią parašyti po truputį... Žinoma, sekmadieniais galės pasiskaityti, galės ir eilių pasimokyti, ir parašyti, bet visjau nebe taip bus, kaip dabar. Tiek nebesimokys,nebegirdės tokių gražių panelės pasakojimų... Tiktai rudeni begalės vėl tęsti toliau savo mokslą. Iružėjo jam noras, kad tas pavasaris ir vasara greit greit pereitų, paukščiu pralėktų.

Veždamas į malūną kviečių puspūrį supikliuotiVelykų pyragams, Vincukas galvojo apie savo mokslą. Vieną žiemą tevaikščiojo į dvarą, bet kiek visoko išmokė jį panelė! Rudeni juk nieko dar nemokėjo, žinojo tiek, kiek visi tie sodžiaus berniukai, o dabar ir skaito taip greit ir rašo, ir apieviską tiek žino! Kokius ilgus laiškus jau parašosavo tėveliui. Pilną lakštą prirašo. „Vis dėlto esujau mokytas!” — tarė sau.

Bet tuojau atėjo jam į galvą, jog tik prieš tuosberniukus moka jis daug, nes jie visai nieko nemoka, o prieš panelę, duokime, ką jis?! Nė dešimtos dalies to nemoka, ką ji.

Atsiminė, ką panelė sakė, jog mokytas žmogus niekados nesididžiuoja savo protu, nes supranta, jog pasaulyje yra tokia daugybė mokslų,kad žmogus jų visų apimti negali. Jisnesididžiuoja, bet vis dėlto malonu, kad žino šį tą.O pasimokęs dar antrą žiemą ir trečią — galės jaugerai mokyti sodžiaus vaikus... Juk jie nieko nemoka ir nežino, jiems ir to, ką jis žinos, bus labai daug.

Bevarydamas bėruką per purvynus, atsiminėVincukas, ką panelė pasakojo apie Vytaudą. Seniailaukė jis didžiai nekantriai išgirsti apie tą savomylimąjį Lietuvos didvyrį, dabar dar didžiau, patsbuvęs juo gyvajame paveiksle. Sakė panelė, kaipJogaila, didysis Lietuvos kunigaikštis, Vytaudopusbrolis, įdėjo Vytaudo tėvą Kęstutį ir patį Vytaudą į kalėjimą. Bijojo, mat, kad juodu su žmoniųpagalba, kurie tuodu kunigaikščius labai mylėjo,nenumestų jo nuo sosto ir patys nepradėtų viešpatauti Lietuvoje. Ir ne tik įdėjo į kalėjimą, bet liepėdar savo dėdę Kęstutį pasmaugti.

— A Jergutėliau! — sušuko Vincukas. — Pasmaugtikunigaikštį Kęstutį! Argi tat teisybė? — Panelė patvirtino liūdnu balsu.

— Argi jau visai nebuvo kas apginąs?! Ašjam būčiau parodęs, tam bjaurybei Jogailai! Bučiau jį užmušęs, būčiau jį patį pasmaugęs! — šaukėjisai labai sujaudintas.

— Visa nelaimė, kad tavęs dar pasaulyje tadanebuvo — nusijuokė panelė.

Jam akys ašaromis pasruvo. Niekados jis nesitikėjo, kad tas Kęstutis, kurs jam taip patiko, apiekurį tiek girdėjo nuo panelės, kaipo apie geriausiąjį,teisingiausiąji kunigaikštį, būtų numiręs tokia baisia mirtimi, ir dar nuo lietuvio, nuo savo brolavaikio rankos. Bėdinas tas Kęstutis! Tas pats kunigaikštis, kurs sutiko Birutę ant jūros kranto,kurs taip mylėjo savo žemaičius, kurs be paliovosveikė piktuosius kryžiuočius... Tas pats! Toks narsus, toks geras... ir štai koks jo galas! Taip galvojo vis Vincukas, net kiti vaikai, pamatę jo didelį gailesį, pradėjo juoktis. O mažasis Staselistarė švelpesiuodamas:

— Ir ko čia taip gailies? Bene tavo dėdė jisbuvo!

— Kvailys jisai — tarė sau Vincukas — rodos, kadtiktai dėdės tegalima gailėtis. Ko ten nuo jo norėti, mažas dar vaikas. Bet ir kiti vaikai, nors irdaug vyresni, nejaučia taip, kaip jis. Patyrė Vincukas, jog ir jo mylimąjį Vytaudą toks pats galaslaukė. Ir tą kunigaikštį būtų nužudęs Jogaila, kadne vienos lietuvės pasišventimas. Buvo taip: Vytaudas sėdėjo užrakintas toj pačioj Krėvos pilyje,kur ir Kęstutis. Jo pačiai kunigaikštienei Julijonaileista buvo retkarčiais lankyti savo vyrą. Visadoseidavo ji su savo mylimąja tarnaite. Vieną sykįėjusi kalėjimą, tarnaitė puolė po kojų Vytauduisakydama:

— Kunigaikšti, bėk iš čia Jogaila nepaleis tavęs, ir tave laukia toksai galas, kaip tavo tėvo!Apsivilk mano rūbais, išeisi su kunigaikštiene, niekas nesupras ir nepažins, o aš čia tavo vietoje pasiliksiu!

Vytaudas ir jo pati nustebę klausė šitųžodžių. Pagalios kunigaikštis tarė:

— Ar gerai pagalvojai, ką sakai? Man gal irpasisektų išbėgti, bet kas bus su tavimi, ar žinai?Tave kankins ir nužudys. Negaliu priimti tokiosaukos.

Bet tarnaitė ant to atsakė:

— Žinau, viešpatie! Bet sunkiausios kančiosman yra niekis, kad tik tu būtumei liuosas. Priimk,kunigaikšti, mano auką! Esu bėdina, paprasta mergaitė, mano mirties tėvynė nepajus. O tavęs netekus, tokio galingo didvyrio, kas su ja bus?! Pasigailėk, viešpatie, mūsų tėvynės, pasigailėk Lietuvos!

Ir tol meldė, tol kojas jam bučiavo, kol pagalios Vytaudas sutiko priimti jos auką. Apsivilko josrūbais ir išėjo su kunigaikštiene. Buvo jau pavakarė, niekas iš sargų jo nepažino, tarė, kad kunigaikštienė su tarnaite grįžta, kaip buvo atėjusi.Tokiu būdu Vytaudas, laimingai išsivadavo ir išbėgopagalbos ieškoti. Kas buvo Jogailos ir jo tarnųįniršimas, kada atėję į kalėjimą, Vytaudo vietojerado tarnaitę! Visą savo pasiutimą, visą apmaudąnugiežė ant nelaimingos mergaitės. Kankino ją, kamavo ir paskui galvą nukirto. Bet drąsi lietuvėkantriai kentėjo, ligi nenumirusi, džiaugdamasi, kadnors tokiu būdu tapo naudinga brangiai tėvynei.Jos auka nepaliko tuščia: Vytaudas daugiau užvisus kunigaikščius užsitarnavo Lietuvai, jo darbaineišdils, kol gyvuos Lietuva, ir jo vardas nebus užmirštas.

— Kažin, ar aš taip padaryčiau, kaip ta mergaitė — manė toliaus Vincukas. — Man rodos, kadpadaryčiau... Girdint apie visus tuos Lietuvos didvyrius, apie narsias lietuvaites, skaitant apie tėvynę — toks kartais noras užeina pasiaukoti tai tėvynei! Taip, rodos, norėčiau padaryti ką nors labai,labai didelio, kad Lietuvai būtų iš to naudair laimė!.. Kad ir mirtį rasčiau, by tik padaryčiau...

XVII

Prieš verbų sekmadienį (prieš plakamąją dieną)atėjo vėl nuo Stonio laiškas ir pinigai... Rašė jisai,gavęs dar geresnę vietą, daugiaus uždirbąs. „Įprantupo truputį čia gyventi — rašė — kad jūs botūmėtekartu, nieko, rodos, nebereikėtų. Už tuos pinigus išsikepkite gerų pyragų Velykoms; prašauOnos, kad nesigailėtų nė sau, nė vaikams. Nemanykit, kad paskutiniuosius siunčiu; turiu aš šiek tiek jau susidėjęs visokiems reikalams”.

Kiekvieną laišką nuo vyro aplaistydavo Stonienė graudžiomis ašaromis. Bet šį kartą didesnėdalis tų ašarų tekėjo iš džiaugsmo. Tas džiaugsmastoks buvo didelis, jog moteriškė būtinai turėjo juopasidalyti. Taip valandėlę paverkus, nusišluostė ašaras į prijuostės galą ir nubėgo į sodžių pasigirtikaimynėms, koks jos vyras darbininkas, koks geras,kaip nuolat rūpinasi ja ir vaikais. Vincukas taip pat buvo neapsakomai laimingas. Dainuodamas iršvilpaudamas bruzdėjo po savo ūkį; užmesdamaspašarą bėrukui ir šėmargei šnekino juodu meiliausiais žodeliais. Apsišėręs, pagrobė Elzytę, pasiėmėant pečių ir ėmė bėgioti su ja po kiemą. Mergelėjuokėsi širdingai, apkabinusi Vincuko kaklą savomažomis rankutėmis ir šaukė laibu balseliu:

— Vinceli, Vinceli, kaip gelei! Dal, Vinceli!Dal!

Motinai sugrįžus namo ir užkaitus vakarienę,Vincukas, atsisėdęs prieš kaminą, perskaitė darsykį tėvo laišką ir pradėjo svajoti.

— A je to mano, kaip aš šiandien esu linksmas, kaip linksmas! Matai, mamele, kaip gerai,kad tėvelis į Ameriką išėjo, viskas taip bus, kaipjis norėjo. Dabar turi gerą vietą, už kokių dvejųmetų pagrįš, krūva pinigų nešinas... A Jergutėlyčiau, kaip bus gerai! Prisipirksime žemės, tą pievosplotelį nuo Vosylienės, galėsime jau tada kokiastris karves iššerti, visą bandą, mamele! O ir arklįantrą reiks pripirkti... Toks ūkis — vienas bėrukasneapdirbs. Reiks pastatyti naują svirnelį — tokįsu stulpais priesvirnyje, aukštai iškeltą, kaip Kučinskių!

— Kad tik Dievas duotų sveikatos — tarė Stonienė dūsaudama — viską padarysime! Baisu ir manyti apie tokią laimę, kad neišnyktų!

— Ar žinai, mamele — kalbėjo Vincukas — koaš dar paprašysiu tėvelio? Pastačius naują svirną,bus daug vietos, visi baldai iš seklyčios, anoje pusėje trobos, galima bus sustatyti svirne, o iš tosseklyčios padaryti kambarį. Pastatytumėm krosnį,sienas išlipyčiau popieriais... Gaučiau jau nuo panelės — būtų ten mano mokykla! Seklyčia nemaža,būtų visiems vietos. Pastatyčiau stalą viduje, aplink jį suolų pristatyčiau, ant sienų pakabinčiaulentynas knygoms sudėti, — taip, kaip tik pas panelę! Niekas ten man netrukdytų mokyti, o kaipgerai būtų!

Širdis drebėjo jam iš džiaugsmo. Buvo taiplaimingas, matydamas savo puikiausius svajojimusprisiartinant, jog sunku buvo jam ištverti ant vietos. Rodos, išbėgtų į laukus ir šauktų visa krūtine:,,Žiūrėkite, klausykite, koks aš laimingas!”.

Kazė, skusdama bulves rytojui, taip pat klausėsi atsidėjus, Vincuko kalbos. Kelis kartus Stonienė ėjo iš namų visokiais reikalais ir palikdavoKazę šeimininkauti savo vietoje. Mergelė dėl tospriežasties labai pasikėlė į didybę, elgėsi visai taip,kaip tikra sena šeimininkė. Dabar, girdėdama Vincuką kalbant apie visokius ūkio pagerinimas, ir jipanorėjo savo ūkiu pasirūpinti. Taigi, drūktindamakiek galėdama savo balsą, tarė:

— Reiks nupirkti ir naują kubiliuką vandeniui! To jau visai lankai krinta!

— Kaipgi, kaipgi, nupirksime net geležiniaislankais, kad greit nenukristų! — tarė Vincukas juokdamasis.

Kazė džiaugėsi išpildžiusi savo priedermę irskuto toliaus roputes patyliais. O Vincukas vėlkalbėjo tarytum į motiną, tarytum sau:

— Panelė sakė, jei gerai mokysiuos per visus trejus metus, dovanosianti man pabaigtuvėms Vytaudo portretą ir dar vyskupo Valančiaus... Jisdaug, daug yra parašęs knygų — taip pat labai garsus ir geras lietuvis... Bet sakė panelė, tie portretai bus dideli, gražūs... Pakabinsiu juos ant sienos seklyčioj... Mamele, juk gražu bus, ką?

— Kur nebus, vaikeli! Jei tikrai mokysiesper trejus metus, tad jau pilnas derektorius būsi.

— Būtinai mokysiuos, mamele! Kad paskuivaikus gelėčiau mokyti! Kad ir kažin kas atsitiktų,to sumanymo tai jau nepamesiu!

XVIII

Didįjį Trečiadienį panelė atleido savo mokiniusant Velykų, atleido ligi atvelykio. Bet Vincukuibuvo tat paskutinė mokslo diena pavasarį: tuojaupo Švenčių reikėjo eiti į laukus. Širdį suspaudęssėdėjo jisai per visą lekciją, nuolat galvodamas,kiek tai laiko turi pereiti, kol jis vėl čia atsisės.Liūdna, liūdna! Taipjau jis priprato prie to mokslo,taip pamėgo! Vakarais, eidamas gulti, vis galvodavo, ką rytoj išgirs nuo panelės, ką rašys; keldamasis rytą, atmindavo vakar girdėtuosius daiktus irdžiaugdamasis tardavo sau: vakar rytą dar nežinojau to, šiandien jau žinau! Taip malonu matyti, jogkasdien vis daugiau žinai, vis daugiau moki. Taipvisados linksma būdavo per tas lekcijas! Panelėtaip gražiai moka juokuoti, taip puikiai pasakoja,jog trys valandos pereina, kaip viena minutė, irtaip gaila randas, lekcijai pasibaigus! O ir vaikaijuokina kartais ir linksmina. Sunku buvo net rašyti Vincukui nuo tų liūdnų minčių, kurių buvo pilna jo galva. Tečiaus nors nuliūdęs, turėjo prisijuoktiir šį kartą.

Mergaičių viena, Uršulikė, neparašė, ką jaipanelė buvo liepusi.

— Kodėl neparašei? — klausė panelė.

— Mamaitė nenupirko „tetratkos”, žada per Velykas nupirkti...

Staiga mažasis Stasiukas, kurs šalia jos sėdėjo, labai pasipiktinęs, sušuko kumščiodamas ją į šoną:

— Uršulike, kaip tu šakai?! Kas tai yra tetratka! Ne tetratka, šakyk — šąša!

Vaikai pradėjo balsiai juoktis iš naujo mokytojo. Stasiukas susigėdino, nežinodamas, ko jie juokiasi. Bet panelė rimtu veidu, nors jai pačiai lūpos drebėjo juokais, priėjo prie jo ir pasakė:

— Gerai, Staseli, kad atmeni mano pamokymus,ir neleidi by — kaip daiktus pavadinti. Tečiaus tojiUršulikės tetratka vadinasi lietuviškai ne „šąša”,bet sąsiuvinis. Ar atminsi dabar? Atkartok!

— Šąšuvinis — atkartojo Stasiukas, paraudęs.

Vaikai vėl ėmė juoktis, bet panelė pamojoranka, kad, nutiltų. Bėdinas Stasiukas negalėjo gerai ištarti visų žodžių ir, kur reikėjo s, visadossakė š.

Panelė labai širdingai atsisveikino su Vincuku;sakė, kad turėdamas laiko, visados ateitų, ji duosianti jam knygų, pasakysianti ką nors nauja. Vincukas padėkojęs, prižadėjo ateiti, kaip tik galėsiąs,ir labai liūdnas išėjo namo. Bet tą pačią dieną popietų dar kartą nuėjo į dvarą kartu su motin.Stonienė būtinai norėjo pati padėkoti panelei užmokymą, ir Vincukas nešė savo mokytojai „pyragą”. Nuo pat Užgavėnių pradėjo jis rinkti kiaušius,savo vištos padėtus, norėdamas juos panelei Velykoms nunešti. Ir dabar štai, sudėjęs juos dailiai įmažą krepšelį, nešė atsargiai, kad nesusikultų. Labai drovu buvo jam ir pagaliaus baisu. Vis galvojo, kaip jis atiduosąs tuos kiaušinius, toks menkaspyragas, taip nedrąsu! Begalvojant, dinktelėjo jam,jog geriausia bus nunešus krepšelį į mokamąjįkambarį ir ten jį palikus. Panelė paskui atras,kada jis jau bus išėjęs — ir nebus tokios gėdos.

Atvykus į dvarą, motina nuėjo į valgomąjįkambarį pas panelę, o Vincukas stačiai į mokyklą.Ir reikėjo tokios nelaimės, kad tenai akis į akįsusidūrė su panele. Nebesitverdamas gėda, įkišokuo greičiausiai krepšelį panelei į rankas ir vospramurmėjęs: „Atnešiau panelei pyragą... Neturiunieko...” ir pabučiavęs į ranką, išėjo iš kambario.Panelei, žinoma, buvo labai malonu matyti Vincukodėkingumą ir gerą širdį, bet pati visoko pertekusi ir žinodama, kad Stoniai neturtingi žmonės,nenorėjo priimti tų kiaušinių; nemalonu jai buvo,kad vaikai per ją patys neturės kiaušių kiek reikiant. Todėl norėjo būtinai atiduoti atgal krepšelįVincukui. Pradėjo šaukti jį, kad apsistotų, neitųnamo, bet Vincukas neklausė: supratęs, kad panelėnori jam atgal atiduoti jo „pyragą”, taip greit išspruko iš dvaro, kad panelė niekur jo neberado.Juokdamasi atėjo su krepšeliu į valgomąjį kambarįir norėjo jį atiduoti Stonienei.

— Labai džiaugiuos, kad Vincukas atmenaapie mane, bet nenoriu priimti, nes šimtą sykiųbus man maloniau, kad tuos kiaušius suvalgys vaikai už mano sveikatą!

— Panelyte, ir aš negaliu priimti — tarė Stonienė. — Ką gi man Vincukas pasakytų!

— Taip jisai rinko tuos kiaušius, nabagėlis, taiplesino savo vištelę, kad daugiau dėtų, kad paneleidaugiaus galėtų atnešti... Padaryk malonę, panelyte,priimk tą mūsų menką pyragą!

Panelė noroms nenoroms turėjo priimti. Betpastatė sąlygą, kad per šventes Vincukas būtinaiateitų į dvarą pavelykauti.

XIX

Didįjį šeštadienį vaikai nuo pat ryto pradėjoklausinėti motinos, kada kiaušius pradės dažyti.Motina atsakė, kad išvirusi pietus užkalsianti kiaušius ir tada dažysianti. Tečiaus vaikai nesitenkinotuo atsakymu ir be paliovos bėgiojo paskui motinosir prisispyrę teiravos. Ant galo, Stonienė užpykusisubarė:

— Liaukitės, vaikai! Jei dar kvaršysite mangalvą, pati nudažysiu kiaušius ir jums nė iš toloprieiti neleisiu, pamatysite!

Elzytė ir Petriukas nutilo akies mirksniu; sutūpę trobos kerčioje, nebedrįso nė kelbėtis balsu,ir tik šnibždėjo tarp savęs apie tai, kaip juodu savo kiaušius nudažys.

Kazė taip pat labai mėgo dažyti kiaušinius irdidžiai nekantriai laukė tos valandos, kada prasidėstas dažymas. Ir ji norėjo vis klausti motinos irprašyti, kad veikiau pradėtų, bet tarė, kad jai, šeimininkei, nepridera būti tokiai kaip vaikai. Todėlkentėjo kaip galėdama ir dar bruzdėdama su motina po trobą sušukdavo retkarčiais ant vaikų, norstie sėdėjo patyliais, kaip pelės po šluota:

— Cit, valkai! Neįkyrėkit per daug! Ateis laikas ir dažysime! Dabar tiek darbo yra!

Ir trankiai lakstė po trobą, padėdama motinaivalytis ir tvarką daryti visose kerčiose.

Ant galo pagalios atėjo ta laimingoji valanda.Po pietų Stonienė užkaitė vandenį, išvirė kiaušius,pripylė dažyvių į šukes ir pastačiusi ant suoleliovadino vaikus prie darbo. Vaikai atbėgo tekini. Jiekiekvienas turėjo savo vištą ir rinko kiaušius Velykoms nuo pat Užgavėnių; dabar kiekvienas norėjosavo kiaušius pats nudažyti.

— Vaikai — tarė motina — Vincukas savo kiaušius atidavė panelei, kaip gi bus? Reikia jam duoti!

— As duosiu pusę! — atsiliepė Elzytė.

— Visi duos! — pasakė motina. — Padalysimetaip, kad visiems būtų lygiai!

Vaikai neprieštaravo. Motinai padalijus kiaušius, prasidėjo dažymas. Ir Vincukas, kad ir ūkininkas, ėmė bematant rašyti karštu vašku raidesant kiaušinio ir parašęs dėjo jį paskui į verdančiussvogūnų laiškus. Vaikai pamatę tai ėmė prašyti,kad ir jiems parašytų jų raides. Vincukas parašėvisiems, pridėjo dar visokių žiedų ir kitų papuošimų. Vaikai taip gerai dažė, kad netrukus jų rankos paliko gražiau nudažytos už pačius kiaušinius.Stonienė tuo tarpu ėmė iš krosnies pyragus.

Jiems taip besidarbuojant ėjo į trobą sena jaumoteriškė, žema, liesa, raudonmargiu sijonu ir pilkaalgerike, galvą geltonu skepečiuku apsirišusi. Buvotat Monika, bėdina sodos vargdienė; negalėdavosunkiai darbuotis, nes turėjo nesveikas kojas, mokė vaikus poterių per žiemą, vasaros metą vienojetroboje vaikus pažiūrėdavo, antroje pietus išvirdavo,trečioje ligonį paslaugydavo — ir taip maitinosi.

— Dieve padėk! — tarė įėjusi.

— Dėkui, dėkui! — atsakė Stonienė. — Sveikagyva Monika! Kodėl taip seniai bebuvai pas mus?

— Te, mažilėle, kam čia be reikalo įkyrėsiužmonėms. Šiandien, tariau sau, nueisiu, gal norėsiteį mišparus eiti, išleisiu, prižiūrėsiu vaikus, trobą...

— Ar matai, Monikėle — tarė Stonienė — vienąmintį turėjova. Aš buvau bemananti, kaip tat geraibūtų, kad ateitų Monika mūsų į bažnyčią išleisti!Vincukas turi tau daugiausia dėkoti, kad atėjai.Taip jau trokšta į bažnyčią eiti, o kad nebūtumeiatėjusi, turėtų namie pasilikti. Vaikai, mat, bijo vienibūti troboje nakties metu.

Vincukas su Kaze, labai įknibę į kiaušiniųdažymą, neklausė iš pradžios, ką Monika kalbėjo sumotina; tečiaus paskutinius jos žodžius išgirdęsuprato galėsią eiti į bažnyčią, ir neapsakomainudžiugo. Kazė metė net savo darbą ir nubėgo priemotinos klausdama, ar greit eis; paskui pradėjo rūpintis apdarais, ieškoti savo kurpelių, skepečiukų,prijuosčių ir visai užmiršo apie kiaušinius. Petriukassu Elzyte, imdami pavyzdį nuo Kazės, taip pat metėkiaušinius ir nubėgo prie motinos prašyti, kad irjuodu pasiimtu į bažnyčią. Tokiu būdu Vincukasvienas turėjo pabaigti dažyti visus kiaušinius.

— Mamaite, ir mes norime į bažnyčią! — čypėPetriukas, į motinos prijuostę įsikibęs.

— Il as, il as — pritarė Elzytė.

— Eikit, jus, eikit, viščiukai! — juokėsi motina. — Jums geriausia bažnyčia bus lovoje!

— Nepaeina dar kaip reikiant, o mat užsimanė į prisikėlimą eiti!

Petriukas, suraukęs baisiai veidą, pradėjo verkti;Elzytė taip pat žadėjo jam pritarti. Bet Monika sušuko linksmu balsu:

— Ei, vaikai! Ko jums verkti! Mums čia busgeriau namie! Pasidarysime gražų stalą, pasivalgysime rytoj rytą pyragų. Šeimininkausim sau! Kasten bažnyčioj? Šalta, žmonių daug, suspaustų jus dar!

Vaikai pamažu nusiramino. Tuo tarpu Stonienėplušėjo kaip galėdama po trobą, norėdama greičiaupabaigti savo darbus.

Po kiek laiko viskas buvo pritaisyta ŠventomsVelykoms: troba švari, suolai ir langai blizgėjo, kaipauksas; grindys buvo išbarstytos smulkioms, geltonomssmiltimis, stalas užklotas baltitelaite kaip sniegas staltiese, ant lovų gulėjo margi užtiesalai. Paskui Stonienė apsidarė pati ir apdarė Kazę — taip apsidarė,net iš tolo visa spindėjo! Ištraukė iš savo skryniosgražiausią šilkų skepečiuką, užsivilko visų žaliausiąjįsijoną, prisirišo balčiausią, plačiausiai išrašytą prijuostę. Kazė nesitvėrė džiaugsmu, motinai mėlynuskarolius jai ant kaklo pakabinus, ir nuolat kraipėgalvą, norėdama juos pamatyti. Stonienė paėmusibaltą skepečiuką, įdėjo į jį pyrago gabalą, keletąkiaušinių, kąstinio ir druskos, kad kunigas pašvęstųbažnyčioje. Visi vaikai būtinai norėjo, kad jų kiaušinius pašvęstų, ir kiekvienas įdėjo po vieną į ryšelį. Taip prisitaisę ir pasipuošę išėjo į Užventį.

Buvo jau pavakarė. Saulė buvo jau nusileidusi.Vakaruose raudonavo ilga ir plati juosta; iš apačiosjuosta buvo šviesesnė, aukščiaus rausva, dar aukščiaus geltona, lyg gintarų karoliai, paskui — žydra,paskui vieninosi su visu dangumi aiškia mėlynaspalva. Skaistus buvo dangus, tarsi ir Viešpats Dievas, kaip geras Šeimininkas, liepė savo angelams jįšvariai iššluoti prieš Velykas. Tik nuo rytų pusėskybojo du-trys debesėliai — mažučiai, visi nuraudę,lyg iš didelės gėdos, kad prieš tokią didžią dienądrįso sutepti dangaus mėlynę. Oras buvo šiltas irromus. Grioviuose pakelėje žaliavo jauna, minkštažolelė, po kerais, šen ten mėlynavo ir baltavo pirmieji žiedai. Ant medžių sprogo jau pumpurai. Laukai skambėjo nuo vėversių giesmelių. Visur kvepėjopavasariu. Vincukui rodėsi, jog visa žemė šį vakarą kitoniška, kaip visados, jog ir ji prisirengusiprie tos linksmiausios šventės ir duoda garbę Viešpačiui už Jo kančias ir prisikėlimą. Buvo jam taiplinksma, taip gera. Štai praėjo žiemos šalčiai,darbuosis laukuose, pats ūkininkas... Štai visi sveikiir linksmi, tėveliui gerai klojasi... Ak, kaip gerai!O dar atminus, jog jau galas pasninko ir rytoj jauprisidroš mėsos ir pyragų sa kąstiniu — širdis jamkuone plyšo nuo didelės laimės ir linksmumo! Įmanytų šokinėti ir dainuoti, kiek galėdamas.

Bažnyčia nebuvo dar labai pilna; padėję ryšelį už krotų, ant mažojo altoriaus laipsniu, nuėjoStonienė ir vaikai ieškoti sau vietos netoli nuograbo. Kazę motina sodino į suolą, šalyje grabo,kad žmonės nesumindytų tokios didelės šeimininkės.O pati su Vincuku apsistojo prieš grabą, kad viskągerai pamatytų. Vincukas, pakėlęs akis, pamatėprieš save dvi eiles žalių eglių, dvi eiles žvakių irlempelių sustatytų ant laipsnių, raudonomis paklodėmis uždengtų, o ten aukštai, aukštai, buvo altorius, ant to altoriaus, tarp žvakių daugybės, stovėjo monstrancija, uždengta mėlynu plonu šydu.Vincukui akis mažne iš kaktos iššoko, bežiūrint.Žvakės žibėjo, mirgėjo, žalios eglės leido kvapą...,,Turbūt, danguje taip pat šviesu” — tarė sauVincukas — „Tik ten matyti Dievas, o čia neesameverti...”

Iš abiejų šalių monstrancijos, ant altoriauskažin kas judėjo. Vincukas prisižiūrėjęs pamatė dužalčius, kurie du sukosi vis ratu. Išrodė labai, labaiilgu, be galo, vis rodėsi — sukdamuos slinko aukštynir aukštyn.

„Ir kaip čia padaryta! — tarė sau Vincukas — Kaip gražu! Ak žaltys bjaurybė! Sugundinai Ievą, vedei į nuodėmę, dabar turi suktis be paliovos”.

Bet kas čia?! Zakristijonas užlipo už eglės, uždegė žiburį, ir Vincukas pamatė šalia grabo, prieeglių, pamažu slenkančius paveikslus. Buvo tataitamsūs šešėliai ant balto lauko: išreikšta ten buvovisa Viešpaties Jėzaus kančia, štai žydai, barzdočiai, kumpanosiai virvėmis, lazdomis muša Jėzų,štai uždėjo Viešpačiui kryžių ant pečių, o čia Jėzuspuola kniopščias, čia jau kybo ant kryžiaus, čiagaidys gieda, šalia šv. Petro atsistojęs. Vincukasnet išsižiojo žiūrėdamas. Pamažu suprato, jog buvotat lyg koks malūnėlis; lempai degant viduje, ratassukosi aplinkui ir pasirodydavo vis nauji paveikslai. Vincukas atsiminė visa, ką buvo mokęsis iššv. istorijos, ir taip jam pagailo Viešpaties Jėzaus,ir toks dėkingumas rados už Jo kančias, kad netašaros sužibėjo jo akyse. Tuo tarpu suskambėjovarpelis, išėjo kunigai ant mišparų ir suužo vargonai. Abudu išėjo kartu: senasis klebonas — drūktasir plikagalvis, blizgančia kapa pečius užsidengęs,ir jaunasis kunigėlis — aukštas, laibas, balta kamžaapsivilkęs.

Vincuko širdis taip buvo sujaudinta, jog negalėjo žodžiais melstis: puolęs ant kelių, žiūrėjo į tąžiburių jūrą, klausė vargonų graudingų balsų irtarės esąs danguje. Staiga pajuto kumštelėjimą. Lygiš miego pažadintas, sudrebėjo.

— Ko taip žiūri? — sušnibždėjo motina —tarytam skaityti nemokėdamas! Pasiimk knygą irmelskis!

Vincukas, ištraukęs iš kišenės knygelę, ėmėskaityti mišparų psalmes, nelabai tesuprasdamas jas.

Po mišparų kunigėlis įlipo pamokslo sakyti.Sakė ilgai ir graudingai, bobos verkė balsiai,šluostydamas sau nosis. Vincukas iš pradžios klausėsiatsidėjęs, bet ant galo miegas jį pergalėjo ir pradėjogerokai snausti. Kazė seniai jau miegojo suole. Pasibaigus pamokslui, Stonienė išvedė ją iš bažnyčios, ir visi nuėjo pas vieną pažįstamą davatką pasnausti.

Ant rytojaus, po prisikėlimo ir mišių, visi grįžo namo, pašvęstais kiaušiais ir pyragais nešini. Opaskui... Kas apsakys visas Velykų linksmybes!Balti pyragai su skaniu kąstiniu, margų kiaušiniųritinėjimas, linksmi dainavimai... Visoko buvo! Vincukas kėlėsi labai į didybę, nes mergaitės, žinodamos, kokių gražių dainų jis išmoko pas panelę,prašė padainuoti ir jas pamokyti. Vincukas dainavo,kiek tik mokėjo ir galėjo, mergaitės ir vaikinai puikiaipritarė — ir dainos graudžios ir galingos skambėjoligi vėlyvo vakaro po sodžią.

XX

Puikiai išaušo gegužės mėnuo šiais metais: orasbuvo šiltas, lietus šlakstydavo tankiai įkaitusią žemelę. Žmonės džiaugėsi, kad metai būsią geri.

Stoniai nuo pat pietų sodino roputes. Vincukasvedė vagas, o motina ir vaikai mėčiojo roputes.Vincukas pasididžiuodamas matė, kad jo vagos šįmet daug tiesesnės, nekaip pereitą rudeni; jau irPaliulienė nebeturėtų iš ko tyčiotis. Bėrukas ėjorimtai, mojuodamas galva ir retkarčiais gindamasuodega muses, kurios labai jį erzino. Vincukas žiūrėjo, kaip po žagre atsidengia žemė — juoda, drėgnanuo vakarykščio lietaus; jam rodės, kad roputėskuo geriausiai sudigs. Pamažu bežygiuojant ir bežiūrint vis į tą juodąją žemę, ateidavo jum į galvąvisos girdėtosios jo mylimosios istorijos. Jis manė:,,Rasit, čia, kur jis dabar aria, kitąsyk Vytaudasyra vaikščiojęs... Gal Gediminas ar Kęstutis... A Jergutėliau, ko ta žemė nėra mačiusi! Kad taip ji galėtų viską apsakyti! Senutė ji, oi senutė... o dėl tovisados jauna, kasmet tokia pat graži; žaliuojanti,žydinti... Ir nukrapštęs žemę nuo žagrės, Vincukasėmė dainuoti:

«Ar šviečia mums saulė, ar oras aptemęs,

Tu mūsų brangiausia, prabočių šalis...»

Kaip jisai tą žemę mylėjo! Galvojo apie ją,lyg apie gyvąjį padarą, buvo jam lyg koks mylimasis asmuo. „Reikia tave gerai penėti, žemele —tarė sau — kad būtumei soti, kad galėtumei linksmažaliuoti ir gausiai auginti viską. Kaip tėvelis sugrįš, nusipirksime daugiau karvių ir arklių, busdaugiau mėšlo ir tave gerai papenėsime! Tėvelispupirks plūgą tokį, kaip dvare mačiau, tad bus kaskita, tada prisidžiaugsi, žemele, ir sužaliuosi mumsjavais, kaip miškais!”.

— Mamele! — tarė balsu — tėveliui pagrįžus,kitąmet jau nebe tiek ropučių sodinsime! Du kartusdaugiau bus darbo! Na, bet, teisybė, ir darbininkųbus daugiau — tėvelis ir aš!

— Kad tik Dievas sveikatos duotų — atsakėStonienė, linksmai šypsodama.

Ligpat vakaro darbavosi laukuose. Grįžtantnamo, jiems priešais atbėgo Kazė, šaukdama iš tolo:

— Laiškas nuo tėvelio! Paliulis atvežė išLuokės!

Kaip galėdamas, skubėjo Vincukas nukinkytibėruką ir bėgti skaityti laiško. „Aš, Antanas Stonis, rašau grometą pas savo mieliausios prisiegosir vaikelių, pradėdamas šiais žodžiais — Tegul buspagarbintas Jėzus Kristus — su jūsų atsakymu — antamžių amžinųjų, amen. Dabar kloniojuos visiemsgeros sveikatos, ir apznaiminu, kad esu sveikas išDievo loskos, ko ir jums žičijų. Būčiau ir linksmas,kad nebūtų ilgu be jūsų. Dėl to sumislijau: atvažiuokite visi į Ameriką. Uždarbį turiu gerą, Lietuvojeniekados tiek negalėsiu užsidirbti, nė teip gyventi.Pamatysite, kaip čia gerai, nepasigailėsite atvažiavę.Yra ir lietuvių, yra kunigų ir bažnyčių, priprasiteir nė jausti nejausite, kad esate taip toli nuo savokrašto. Galėsime čia visi kupetoj kur kas puikiaugyventi, kaip pas mus; gal ir vaikelius galėsimeleisti į mokslus. Atvažiuokite būtinai. Nuvalius laukus, parduosi javus ir visą gaspadorystę, žemę išduosi ant arendos ir rudenį galėsite keliauti. Šipkartes aš atsiųsiu. Rašau dabar apie tai, kad galėtumei gerai aprūpinti viską ir prisitaisyti. Kloniojuos dar visiems gentims ir pažįstamiems, bučiuojubaltas rankeles mano mielos prisiegėlės ir visusveikelius!”

Stonienė net rankas sopiojo, sušukusi:

— A Jėzau tu, Marijelaite! Ką gi dabarjisai išgalvojo! Tokia kelionė!

Vincukas tylėjo lyg nebylys. Jo veidas pabalo,ir rankos, dedant laišką atgal į kuvertą, drebėjo.Įkišęs laišką į kišenę, pasigrobė kepurę ir sunkiais žingsniais išėjo iš trobos. Nuėjo stačiaiant Ventos kranto ir puolė ant žemės, po senu,įsikerojusiu gluosniu. Visiškai, lig kas būtų jamstaiga, netikėtai, mieto per galvą sudrožęs, niekogerai nesuprato, jokios aiškios minties galvoje...

— Negal būti, negal būti! — murmėjo jo drebančios lūpos. — Argi tai teisybė? — Ištraukė laišką irvėl ėmė skaityti. Taip, aiškiai stovėjo juodos raidėsant balto popieriau; aiškiai skaitė vėl: „Atvažiuokiteį Ameriką, čia geriau...”

— A Jėzau! kaip gi bus? Kaip bus? — šnibždėjovaikinas. — Argi dabar imsim ir viską parnešim?... Irbėruką, ir šėmargę... Viską! O kas bus su laukeliais!... Taip aš juos suariau dailiai, tiek privargau...O sodos berniukai... Kaip aš juos paliksiu, kas juosmokys čia?! Juk žadėjome žemės prisipirkti... Mokyklą gražiai taip įtaisyti seklyčioje... A Jėzau,Jėzau!!

Bėdinam Vincukui širdelę neapsakomai ėmėsopėti, o ašaros, lyg pupos, birte biro iš jo mėlynųakelių.

— Kaip gi tėvas gali to norėti?! Juk tat yranuodėmė savo tėvynę apleisti!

„Žmogus, kurs išsižadėjęs savo tėvynės, eina ten,kur balčiausia duona, nėra vertas vadintis žmogumi” — atėjo jam staiga į galvą žodžiai iš tiek kartųskaitytos knygelės.

Bematant, jo akys sužibėjo, jis pašoko nuožemės ir sušoko:

— Ne, aš neisiu! Jei mamaitė ir važiuos — ašpasiliksiu... Aš negaliu... Aš myliu savo žemę irmatau, jog čia mano vieta!

Ašaros nustojo nedėjusios, veidas truputį prašvito.

— Parašysiu tuojau tėvui viską, pasakysiu,jog negalima taip daryti, jog jis turi čionai grįžti...prašysiu, melsiu... gal paklausys!

Toki nusprendimą padaręs, nusiramino ir nuėjo namų linkan, nes jau pradėjo visai temti ir motina laukė jo su vakariene.

Rado ją labai susirūpinusią dėl to laiško. Pamačiusi Vincuką, ėmė raudoti.

— Mamele, ar tamsta nori važiuoti? — paklausėVincukas rūsčiai.

— Kur norėsi, vaikeli, kur norėsi! Tokia kelionė, per jūras-marias į svetimą šalį! Bet jei tėvelis būtinai norės, ką gi padarysi!

— Aš nevažiuosiu, vis tiek! Kaip aš paliksiuvisą savo ūkį?... Kaip bėgsiu į tą Ameriką viskąčia pametęs?

— Kur gi tu pasiliksi, Vinceli?! Argi ne gailabus tau mūsų?

Vincukui lūpos pradėjo drebėti.

— Žinoma, gaila. Bet mano vieta — čia!

— Taip, taip! Neduok Dieve, dabar keliauti įtokią tolybę! Nė pažįstamų, nė genčių, nė nieko!Svetimoji žemėje kaulus palaidos, toli nuo tėvelių...— Stonienė pradėjo verkti. Bet Vincukas ėmė jąraminti, sakydamas, jog parašysiąs tėveliui ilgą laišką, gal paklausys jo, gal mes savo tą baisųjį sumanymą.

Ant rytojaus buvo šeštadienis. Vincukas, lygpusgyvis, darbavosi laukuose. Kiekvienas žvilkterėjimas į žemę — kaip durte dūrė jam į širdį, atmindamas, jog nori nuo tos žemės atimti, jogei galpaskutinius metus jis ta žeme rūpinasi. Anksti pabaigęs darbą, sugrįžo namo ir atsisėdo rašyti tėvuilaišką. Iš palengvo, bet aiškiai, rašė, pasilenkęs antstalo; iš didelio susijaudinimo akys kartais jam ašaromis paplūsdavo ir nebematė raidžių; šluostė tadajas rankove ir rašė toliau:

„Brangusis Tėvulėli! Labai nuliūdome gavęTamstos laišką. Juk taip dar neseniai savo laiškuose ir išvažiuodamas į Ameriką sakeisi sugrišiąskaip tik šiek tiek pinigų užsidirbsiąs. O dabar jaunebenori grįžti ir liepi mums pamesti Lietuvą irvažiuoti taip pat į tą nelaimingąją Ameriką. Liepiparduoti bėruką, mūsų šėmargę ir avelę... Taipman jų gaila, tėvelėli. Gaila pamesti tuos mūsųlaukelius, juk tiek čia darbo padėjome... Tėvelėli,ar Tamsta nesupranti, kad nuodėmė yra didelė apleisti savo tėvynę ir eiti į svetimą šalį dėl to, kadgeriau valgyti duoda. Tėvynė yra mūsų antroji motina, nes, kaip motina, viską mums duoda. Kadperskaitytumei tas puikias knygeles, kurias duodaman panelė, pamatytumei pats, jog tat yra teisybėir suprastumei, kad tėvynės savo išsižadėti negalima... Tat yra vis tiek, kaip kad aš dabar pamesčiaumamytę vieną varguose ir eičiau sau pas kokiąponią, pas kurią man geriaus būtų gyventi”.

„Vienoje knygelėje yra parašyta, kad žmogus,kurs išsižada savo tėvynės, nėra vertas vadintisžmogumi. Sugrįžk, tėvelėli, aš Tamstai perskaitysiutas knygeles, tai pats suprasi ir pasakysi, kad tatyra teisybė. Amerika mums svetima, ką mes tenveiksime? Mokytis labai mėgstu, bet verčiau čiatiek mokėti, kiek panelė išmokys, nekaip Amerikojvisus mokslus išeiti. Čia aš prasimokęs galėsiu kitus mokyti, kurie nieko nemoka, o ten ir be manęsžmonės mokyti, yra ten kas moko. Aš noriu čiadarbuotis. Kas mokys tuos visus vaikus iš mūsųsodžios, man išvažiavus? Tėvelėli brangusis, nevadinkmus į Ameriką! Grįžk pats! Esame sveiki visi.Daugiau nieko nebegaliu rašyti, nes širdį labaiskauda... Aš nė pamanyti negaliu, kad važiuosimeį Ameriką! Aš būtinai pasiliksiu, tėveli! Lauksimedabar atsakymo nuo Tamstos, be neišklausysi manomaldavimo, brangiausiasis tėvelėli! Bučiuojame Tamstai rankas, mamaitė linki geros sveikatos”.

   Tamstos sūnus

Vincas Stonis

Ar dėlei to laiško ar dėl kitų priežasčių Stonis nebešaukė pas save savo šeimynos. Kitą rudenį, pasibaigus dvejiems metams nuo išvažiavimo,sugrįžo į Lietuvą.

Linksmi ir laimingi gyvena jie dabar sau Žalakiuose. Vincukas baigia mokslus pas panelę, kitąžiemą jau pats taps mokytoju. Jau nebe vienasvaikščioja į dvarą, bet su Kaze, kuri taip pat mėgsta labai apie tėvynę klausyti ir skaityti. Vasarosmetą darbuojasi Vincukas su tėvu laukuose kaskart vis geriau ir spėriau. Laukai pasididino, tėvuižemės gabalą pripirkus. Bėrukas gavo draugą —keršuką, šėmargė net dvi drauges — balnugarę ir dobilikę. Vincukas skaito vakarais tėvui gražias knygeles ir tėvas jau suprato, kad jo sūnus gerai padarė, prašydamas jo sugrįžti namo.

Zueriche, 22 — V. 1905.