drukowana A5
12.82
Sulaukė

Bezpłatny fragment - Sulaukė


Objętość:
22 str.
Blok tekstowy:
papier offsetowy 90 g/m2, druk czarno-biały
Format:
145 × 205 mm
Okładka:
miękka
Rodzaj oprawy:
zeszytowa
ISBN:
978-83-288-0785-3

Urboniene ėjo į dvarą. Ponaitė davė jai žinią, kad nuosūnaus atėjo laiškas, skubinosi dabar jį perskaityti,pasislėpė užpilkų, tuščių lankų. Tamsybė pergalėjus šviesą skleidė vis plačiau plačiausavojuodus sparnus, leidė juos vis žemiau antdrėgnos žemės. Nuo pievų kilo rūkai, lygbaltos baidyklės, kurios lygšiol sėdėjo pasislėpusios, nedrįsdamos išlįsti iš savo urvų saulės akyvaizdoje; bet dabar, sauleižemę apleidus, kėlė savo baisias galvas,augo, plėtojosi džiaugdamos, jog štai prasidėjo jau jų viešpatavimas. Ant medžiųtik kur ne kur tebekybojo tvirtesnis lapelis, kiti visi gulėjo ant žemės numirę, pageltonavę, pajuodavę, liūdni ir be žado,kaip nabašninkai. Ėjo nuo jų kvapas, tasypatingas rudens kvapas, melankoliškasir liūdnas — kaip tie nukritę lapai.

Su ta rudens varsa pilnai sutiko Urbonienė. Jos veidas senas ir raukšlėtas buvo panašus į tuos suvytusius lapus; akys,kitąsyk gal mėlynos lyg rugiagėlės, buvodabar išblyškusios kaip rudens dangus;trumpi kailinukai nesiskyrė savo varsanuo tuščių, pageltonavusių laukų.

Eina ji, eina per mišką, lapai šnabždajai po kojomis, apautomis rudoms naginėms. Jos širdis plaka stipriau, taip norėtų kuo greičiausia išgirsti žinelę nuo Domuko. Bet negali jokiu būdu paeiti greit,kaip kitados kad vaikščiodavo: užpernai,mėčiojant šiaudus dvare iš po lokomobilio,įpuolė jai kažikoks skausmas į kojas irnuo to laiko nebetarnauja jos taip, kaiplygšiol. Dabar einant skausmas perdurianuolat tai vieną koją, tai antrą; tada, sumažindama žingsnius, taria ji sau:

— A bjaurybė romatikas! Jau rytojbus lietaus tikriausiai! Vakar taip negėlėpašėlusiai!

Bet? Visus skausmus, visas mintis valdėviena mintis — apie Domuką. Kiekvienąsykį laiškui atėjus, drebėdama iš baimėsėjo į dvarą: „Dievas žin, kas tenai tamelaiške gal stovėti...” Gal sužeistas, gal miršta ir paskutinį atsisveikinimą savo matušei atsiuntė... Ir dabar išėjus visų pirmapersižėgnojus sukalbėjo poterius, kad tame laiške jokių blogų naujienų nebūtų.

Ir kaip gi? Juk tai buvo jos Domelis,jos mylimiausias, geriausias sūnus. Turiji ir antrą dar, vyresnyjį, su kuriuo dabarkartu gyvena. Tas sūnus, kaip sūnus:geras, negalima sakyti, gerbia motiną, bettai ne tas, tai ne Domelis! Domeliui motina — visa pasaulio laimė; jis pats nevalgys, kad tik matušė būtų soti; jam niekur nėra taip gerai, kaip kad prie matušės;jis jai viską padės, viską padirbs, jis jairankas nubučiuos... Kitoniškas, visai kitoniškas, kaip kiti vaikai. Kiti vaikinai ardaug rašo tėvams i kariūmenę išėję! Ojisai mažne... kas savaitę. Garbė Dievui,dabar markių nebreikia lipdyti, gali rašyti, kiek tik nori, tasai mano nabagėlis!

Jos akys sudrėko. skubiai nušluostėjas priejuosčio galu. Lapai šnabždėjo pokojomis, minkšta buvo eiti per tą geltonmargę paklodę. Urbonienė žiūrėdama į ją,atsiminė staiga seniai praeitus laikus, kada Domelis tebebuvo mažitėlaitis. Mėgojis labai pinti vainikus iš tokių pageltonavusių, nukritusių lapų. Supins, būdavo,daug, daug, ir taip vis gražiai priskirs lapus: raudonas, paskui žalias, paskui geltonas, paskui su juodais taškais... Sunešpaskui į trobą ir rėdys motinos lovą, sienąprie lovos prikabins pilną... „Kad matušeibūtų gražu gulėti”, sako. Ak tu Ponedie,sakau, nuo pat mažens buvo tokios minkštos širdelės!

Miškas pasibaigė; ant kalno juodavodvaro namai. Varnų būrys, krankdamasnulėkė iš miško dvaro link. Urbonienei tarsi kas peilį įkišo į širdį.

— Tai ir krankia, bjaurybės! — tarė sau —sako, kare labai daug jų esą. Lakstą paskui „vaisko”, laukdami maisto... A mielaširdingasis Jėzau! O jei mano Domelisgulės užmuštas lauke ir jie užpuls jį, išlesakėles... O, Jėzau!

Drebančia ranka dėjo kryžiaus ženkląant krūtinės, o išbalusios lūpos šnibždėjomaldas.

Valandėlę paskiau Urbonienė sėdėjokresėje ponaitės kambaryje, rankas, nosinįlaikančias, ant kelių sudėjus, ir klausė, kąrašo jos Domukas. Ponaitė, sėdėdamaprie stalo, skaitė. O nebuvo tai darbas labai lengvas: laiškas buvo ilgas, didelis popieriaus lakštas, visas prirašytas kreivai, neaiškiai rusiškomis raidėmis. Ne kiekvienas žmogus galėtų suprasti tuos kreivusženklus ir atrasti juose raides, o dar sunkiau būtų jai iš tų raidžių žodžius sudėti.Viena ponaitė tegalėjo perskaityti Dominyko laiškus: skaitydama taip tankiai irvis tokius ilgus — priprato prie jų, ir konegalėjo išskaityti, tą mokėjo visados teisingai atspėti. Bet iš pradžios buvo ir jaididelis vargas. Prie to reikia dar pridėti,jog pradėdavo jis savo laiškus ne taip, kaipvisi žmonės, ant pirmo puslapio, bet kasžin, dėl kokios priežasties, visados ant paskutiniojo, arba lapo viduryje.

„Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus!Aš, Dominykas Urbonas, rašau grometąsavo mieliausiai matušėlei, bučiuodamasbaltas rankeles per šią margą grometėlę”— skaitė ponaitė.

„Tebesu gyvas iš Dievo valios; vienakulka buvo man truputį žandą pamušusi,bet pagulėjęs kelias dienas špitolyje išgyjau. Pas mus baisūs daiktai dedasi antvainos, jus nežinot ten nieko. Gazietose rašo apie karą, bet vis meluoja, neparašonė iš tolo visos tiesos, netikėkit, ką rašogazietos, jei norite žinoti, skaitykit manogrometą, žinosit visą tiesą. Nė apsakytinegal, kaip brangu viskas, cukraus svaruirublis, duonos — 30 kap.

Nėra niekados atilsio, kad ne japunčikai puola, tai „funfūzai”. Dabar arklys — mano brolis, šalta žemė — mano matušė, okietas akmuo — mano patalas...”

Valandėlėmis ponaitė apsistodavo, spėdama žodį; tada Urbonienė šluostė ašaras,riedančias iš akių per jos pageltonavusįveidą, ir balsiai šnypštė nosį.

— „Lietus lyja tankiai, — tęsė ponaitėskaitymą, — visur šlapia, purvynai... Reikpo purvynus volioti savo griešną kūną.Dievas žino, ar aš besugrįšiu. Gal „funfūzai”padarys kada nors galą, gal jau paskutinįkartelį rašau tamstai, miela mano matušėle, taip pasiilgau tamstos, kad nė apsakyti negaliu. Dieną naktį stovi man akyse.Rūpinuos vis, ar sveika esi. Ar kojosgeresnės? Dabar rudeniui užėjus vėl galskauda dideliai”.

Čia Urbonienei ašaros upėmis pradėjotekėti, o ponaitė tarė:

— Gerą turi sūnų, Urboniene, sunkurasti geresnį.

— Nėra geresnio, ponaitėle, nėra! Kurveizdžiu, vis ne tokie, kaip mano Domukas.

Nors jau pilnas vyras, o vis lyg mažasvaikas: rankas nubučiuos, pasikalbės meiliai... O jo širdies gerumas!...

— „Labai pradžiugau, gavęs nuo ponaitės grometą — vėl skaitė ponaitė — taipgražiai buvo ten prirašyta, kad net apsiverkiau graudžiomis ašaromis. Turėkitsau galvoj, kad tokia asaba parašė mangrometą, menkam žalnieriui”. „Nesirūpink,Domuček, — sako — tavo motina apveizdėta, vos tik mane sutiks, tuojau klausia,ar nėra grometos nuo mano sūnelio”. Taipvis parašė ponaitė ir atsiuntė Pono Jėzausširdies abrozdėlį su palaiminimu ant vainos. Padėkavok ponaitei, matušėlė, kadneužmiršo manęs biedno, išvaryto i pasaulio galą pas „funfūzų”...

Pertraukus skaitymą, ponaitė tarė:

— Nesakiau rodos, kad parašiau ir ašnuo savęs laišką Domukui. Mintiju sau,svetur esant malonu gauti kuo daugiausiaižinių iš tėvynės.

Urbonienė, apsiverkusi, lenkėsi bučiuoti ponaitei rankų.

— Ak Tu Dieve! Ir nesigailėjai, mat,ponaityte, nė laiko, nė nieko! Gyva į dangų, turbūt, nori įeiti!

Ponaitė gynėsi nuo rankų bučiavimų irnuo tokių pagyrimų, kaip įmanydama.

— Bet Domukas man atrašė! Šiandienir aš gavau nuo jo laišką, atskirai. Perskaitysiu tuojau, pamatysi, kiek prirašė.

Przeczytałeś bezpłatny fragment.
Kup książkę, aby przeczytać do końca.