drukowana A5
13.52
Sulaukė

Bezpłatny fragment - Sulaukė


Objętość:
22 str.
Blok tekstowy:
papier offsetowy 90 g/m2, styly
Format:
145 × 205 mm
Okładka:
miękka
Rodzaj oprawy:
zeszytowa
ISBN:
978-83-288-0785-3

Urboniene ėjo į dvarą. Ponaitė davė jai žinią, kad nuosūnaus atėjo laiškas, skubinosi dabar jį perskaityti,pasislėpė užpilkų, tuščių lankų. Tamsybė pergalėjus šviesą skleidė vis plačiau plačiausavojuodus sparnus, leidė juos vis žemiau antdrėgnos žemės. Nuo pievų kilo rūkai, lygbaltos baidyklės, kurios lygšiol sėdėjo pasislėpusios, nedrįsdamos išlįsti iš savo urvų saulės akyvaizdoje; bet dabar, sauleižemę apleidus, kėlė savo baisias galvas,augo, plėtojosi džiaugdamos, jog štai prasidėjo jau jų viešpatavimas. Ant medžiųtik kur ne kur tebekybojo tvirtesnis lapelis, kiti visi gulėjo ant žemės numirę, pageltonavę, pajuodavę, liūdni ir be žado,kaip nabašninkai. Ėjo nuo jų kvapas, tasypatingas rudens kvapas, melankoliškasir liūdnas — kaip tie nukritę lapai.

Su ta rudens varsa pilnai sutiko Urbonienė. Jos veidas senas ir raukšlėtas buvo panašus į tuos suvytusius lapus; akys,kitąsyk gal mėlynos lyg rugiagėlės, buvodabar išblyškusios kaip rudens dangus;trumpi kailinukai nesiskyrė savo varsanuo tuščių, pageltonavusių laukų.

Eina ji, eina per mišką, lapai šnabždajai po kojomis, apautomis rudoms naginėms. Jos širdis plaka stipriau, taip norėtų kuo greičiausia išgirsti žinelę nuo Domuko. Bet negali jokiu būdu paeiti greit,kaip kitados kad vaikščiodavo: užpernai,mėčiojant šiaudus dvare iš po lokomobilio,įpuolė jai kažikoks skausmas į kojas irnuo to laiko nebetarnauja jos taip, kaiplygšiol. Dabar einant skausmas perdurianuolat tai vieną koją, tai antrą; tada, sumažindama žingsnius, taria ji sau:

— A bjaurybė romatikas! Jau rytojbus lietaus tikriausiai! Vakar taip negėlėpašėlusiai!

Bet? Visus skausmus, visas mintis valdėviena mintis — apie Domuką. Kiekvienąsykį laiškui atėjus, drebėdama iš baimėsėjo į dvarą: „Dievas žin, kas tenai tamelaiške gal stovėti...” Gal sužeistas, gal miršta ir paskutinį atsisveikinimą savo matušei atsiuntė... Ir dabar išėjus visų pirmapersižėgnojus sukalbėjo poterius, kad tame laiške jokių blogų naujienų nebūtų.

Ir kaip gi? Juk tai buvo jos Domelis,jos mylimiausias, geriausias sūnus. Turiji ir antrą dar, vyresnyjį, su kuriuo dabarkartu gyvena. Tas sūnus, kaip sūnus:geras, negalima sakyti, gerbia motiną, bettai ne tas, tai ne Domelis! Domeliui motina — visa pasaulio laimė; jis pats nevalgys, kad tik matušė būtų soti; jam niekur nėra taip gerai, kaip kad prie matušės;jis jai viską padės, viską padirbs, jis jairankas nubučiuos... Kitoniškas, visai kitoniškas, kaip kiti vaikai. Kiti vaikinai ardaug rašo tėvams i kariūmenę išėję! Ojisai mažne... kas savaitę. Garbė Dievui,dabar markių nebreikia lipdyti, gali rašyti, kiek tik nori, tasai mano nabagėlis!

Jos akys sudrėko. skubiai nušluostėjas priejuosčio galu. Lapai šnabždėjo pokojomis, minkšta buvo eiti per tą geltonmargę paklodę. Urbonienė žiūrėdama į ją,atsiminė staiga seniai praeitus laikus, kada Domelis tebebuvo mažitėlaitis. Mėgojis labai pinti vainikus iš tokių pageltonavusių, nukritusių lapų. Supins, būdavo,daug, daug, ir taip vis gražiai priskirs lapus: raudonas, paskui žalias, paskui geltonas, paskui su juodais taškais... Sunešpaskui į trobą ir rėdys motinos lovą, sienąprie lovos prikabins pilną... „Kad matušeibūtų gražu gulėti”, sako. Ak tu Ponedie,sakau, nuo pat mažens buvo tokios minkštos širdelės!

Miškas pasibaigė; ant kalno juodavodvaro namai. Varnų būrys, krankdamasnulėkė iš miško dvaro link. Urbonienei tarsi kas peilį įkišo į širdį.

— Tai ir krankia, bjaurybės! — tarė sau —sako, kare labai daug jų esą. Lakstą paskui „vaisko”, laukdami maisto... A mielaširdingasis Jėzau! O jei mano Domelisgulės užmuštas lauke ir jie užpuls jį, išlesakėles... O, Jėzau!

Drebančia ranka dėjo kryžiaus ženkląant krūtinės, o išbalusios lūpos šnibždėjomaldas.

Valandėlę paskiau Urbonienė sėdėjokresėje ponaitės kambaryje, rankas, nosinįlaikančias, ant kelių sudėjus, ir klausė, kąrašo jos Domukas. Ponaitė, sėdėdamaprie stalo, skaitė. O nebuvo tai darbas labai lengvas: laiškas buvo ilgas, didelis popieriaus lakštas, visas prirašytas kreivai, neaiškiai rusiškomis raidėmis. Ne kiekvienas žmogus galėtų suprasti tuos kreivusženklus ir atrasti juose raides, o dar sunkiau būtų jai iš tų raidžių žodžius sudėti.Viena ponaitė tegalėjo perskaityti Dominyko laiškus: skaitydama taip tankiai irvis tokius ilgus — priprato prie jų, ir konegalėjo išskaityti, tą mokėjo visados teisingai atspėti. Bet iš pradžios buvo ir jaididelis vargas. Prie to reikia dar pridėti,jog pradėdavo jis savo laiškus ne taip, kaipvisi žmonės, ant pirmo puslapio, bet kasžin, dėl kokios priežasties, visados ant paskutiniojo, arba lapo viduryje.

„Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus!Aš, Dominykas Urbonas, rašau grometąsavo mieliausiai matušėlei, bučiuodamasbaltas rankeles per šią margą grometėlę”— skaitė ponaitė.

„Tebesu gyvas iš Dievo valios; vienakulka buvo man truputį žandą pamušusi,bet pagulėjęs kelias dienas špitolyje išgyjau. Pas mus baisūs daiktai dedasi antvainos, jus nežinot ten nieko. Gazietose rašo apie karą, bet vis meluoja, neparašonė iš tolo visos tiesos, netikėkit, ką rašogazietos, jei norite žinoti, skaitykit manogrometą, žinosit visą tiesą. Nė apsakytinegal, kaip brangu viskas, cukraus svaruirublis, duonos — 30 kap.

Nėra niekados atilsio, kad ne japunčikai puola, tai „funfūzai”. Dabar arklys — mano brolis, šalta žemė — mano matušė, okietas akmuo — mano patalas...”

Valandėlėmis ponaitė apsistodavo, spėdama žodį; tada Urbonienė šluostė ašaras,riedančias iš akių per jos pageltonavusįveidą, ir balsiai šnypštė nosį.

— „Lietus lyja tankiai, — tęsė ponaitėskaitymą, — visur šlapia, purvynai... Reikpo purvynus volioti savo griešną kūną.Dievas žino, ar aš besugrįšiu. Gal „funfūzai”padarys kada nors galą, gal jau paskutinįkartelį rašau tamstai, miela mano matušėle, taip pasiilgau tamstos, kad nė apsakyti negaliu. Dieną naktį stovi man akyse.Rūpinuos vis, ar sveika esi. Ar kojosgeresnės? Dabar rudeniui užėjus vėl galskauda dideliai”.

Čia Urbonienei ašaros upėmis pradėjotekėti, o ponaitė tarė:

— Gerą turi sūnų, Urboniene, sunkurasti geresnį.

— Nėra geresnio, ponaitėle, nėra! Kurveizdžiu, vis ne tokie, kaip mano Domukas.

Nors jau pilnas vyras, o vis lyg mažasvaikas: rankas nubučiuos, pasikalbės meiliai... O jo širdies gerumas!...

— „Labai pradžiugau, gavęs nuo ponaitės grometą — vėl skaitė ponaitė — taipgražiai buvo ten prirašyta, kad net apsiverkiau graudžiomis ašaromis. Turėkitsau galvoj, kad tokia asaba parašė mangrometą, menkam žalnieriui”. „Nesirūpink,Domuček, — sako — tavo motina apveizdėta, vos tik mane sutiks, tuojau klausia,ar nėra grometos nuo mano sūnelio”. Taipvis parašė ponaitė ir atsiuntė Pono Jėzausširdies abrozdėlį su palaiminimu ant vainos. Padėkavok ponaitei, matušėlė, kadneužmiršo manęs biedno, išvaryto i pasaulio galą pas „funfūzų”...

Pertraukus skaitymą, ponaitė tarė:

— Nesakiau rodos, kad parašiau ir ašnuo savęs laišką Domukui. Mintiju sau,svetur esant malonu gauti kuo daugiausiaižinių iš tėvynės.

Urbonienė, apsiverkusi, lenkėsi bučiuoti ponaitei rankų.

— Ak Tu Dieve! Ir nesigailėjai, mat,ponaityte, nė laiko, nė nieko! Gyva į dangų, turbūt, nori įeiti!

Ponaitė gynėsi nuo rankų bučiavimų irnuo tokių pagyrimų, kaip įmanydama.

— Bet Domukas man atrašė! Šiandienir aš gavau nuo jo laišką, atskirai. Perskaitysiu tuojau, pamatysi, kiek prirašė.

Iš tikro, daug ir ponaitei buvo prirašęs:dėkavojo už V. Jėzaus širdies abrozdėlį ir,,palaiminimą”, pasakojo apie „funfūzus”ir narsius „japončikus”. Bet visą laiškogalą prirašė apie medžioklę. Reikia žinoti,jog prieš išeisiant i kariūmenę Domukastarnavo dvare per šiaulį. Ponas buvo didelis medžiotojas, laikė šunų būrį, taigiDomukas turėjo juos prižiūrėti ir važinėtikartu su ponu į medžioklę. Ponaitė taipogi neapsakomai mėgo medžioti ir visadosdrauge su tėvu važiuodavo į miškus. Dėl to tai dabar tiek Domukas rašė apie tą ponaitei ir jam maloniausį užsiėmimą.

„Ar daug ponaitė lapių nušovei? Zuikiųar daug yra šį rudenį? Tur būti kaip visados daugiausiai jie sėdi Ilgapiaunėje? Ponaitė rašai, kad Antanikė dabar paliko kukarka. Tai blogai: amžina tinginė buvovisados, šunų nešeria tur būti gerai, suliesės su visu visi mano šuneliai, nepavarys nėzuikio. Nebent ponaitė pati prižiūri. JeiDievas duos sugrįšti, kad medžiosime, taimedžiosime! Pareisiu vėl pas poną už strielčių, jei tik mane tamstos atgal priimsite.”

Ant rytojaus nusprendė Urbonienė eitiį bažnyčią, nunešti mišioms Domuko intencijai ir pasimelsti, kad Dievas gelbėtų jįnuo „funfūzų” ir „japončikų”. Ankstiryte atsikėlus ir apsidirbus namie, atidarėji savo skrynią... Skrynia buvo aukšta, žalia, ant viršaus ir iš priešakio papuoštaraudonmargiais žiedais, jau gerokai išblukusiais.

Atidarius ją šįryt Urbonienei staiga atėjo į atmintį visos jaunybės valandėlės,surištos su ta skrynia. Štai ji jauna mergaitė, pirmą sykį nuo tėvų į tarnybą išėjusi. Tėvai buvo neturtingi, negalėjo jaiduoti gražios skrynios; menkus savo daiktus turėjo ji sudėjusi mažoje senoje skrynelėje, kuri nė varsota niekados nebuvo... Tos svajonė buvo turėti skrynią didelę,gražią, žalią, kaip kad matė pas kitas turtingesniąsias mergaites.

Patarnavus pusmetį ir gavus keletąrublių algos, nuėjo šv. Petre į Varnius irnusipirko štai tą skrynią „kraičiui krauti”. Puošė ją ir dabojo, kaip įmanydama.

Dvare tarnaudama, kiekvieną margąpopiergalį, kiekvieną paveikslą, išplėštą išlaikraščių, kuriuos gaudavo nuo ponaičių,ar rasdavo kur nors — viską lipdydavo prieskrynios antvožo iš vidaus. Liūdnai šypsodamosi žiūri ji dabar į tą išlipdytą antvožąir kiekvienas popierėlis suteikia jai tiekatminimų.

Ir staiga vėl akyse pasirodė seniai užmirštas paveikslas!: žiema šalta, jos žaliąskrynią deda vaikinai į roges... O čia jųtroboje žmonių pilna... Tėtušis nuliūdęs,matušė verkia... O pamergės dainuoja liūdnai-liūdnai!

Vež kraitelį per laukelį,

Tave jauną į vargelį!

 Verksi, Mortele,

Verks tavo širdelė!

Liūdna jai, ašaros rieda per skruostus...O prie šalies jai stovi jos „jaunasis”, paraudonavęs nuo alaus ir degtinės, įkaitęs nuošokių, ir apkabinęs ją viena ranka, traukia šokti...

Vestuvės — ne laidotuvės — reikia šokti, ne verkti!....

Urbonienės skrynia toli nepilna: kąpridės į ją vargdienė-įnamė? Guli keletasskepetėlių, du — tris priejuosčiai... O antpat dugno, puikiai sudėtas, jos brangiausiasdaiktas — juodo kamlioto rūbas. Tai josvyro dovana. Atminė ji, gerai pasisekėjiems su karve anuose metuose: nupirkopavasarį pigiai, pervėrė visa vasarą, karvė pasitaisė, ir rudenį gavo gerus piniguspardavę. Iš to džiaugsmo vyras nupirkojai kamlioto rūbus. Pasisiūdino ji gražiai,palaidinę su kvalbonėliais smulkiai smulkiai raukšliotais. Nedaug kartų turėjo jįapsivilkus. Dabar jau nė per atlaidus nesivelka, gaila sudėvėti; sudėjo į skrynią,tepasilieka įkapėms. Su džiaugsmu ji žiūri visados į kamliotinį rūbą ir malonu jaižinoti, kad tokias gražias įkapes turės.

— Juodas rūbas, balta muslioninė kepuraitė; kaip kokia ponia gulėsiu! — manydavo kartais didžiuodamasi.

Bet šįryt pažvelgus į įkapes suspaudėjai širdį.

— Tu mano Dievuliau! — tarė sau.Tariausi. Domelis parėdys mane... Jamnabagėliui bus malonu, kad matušė taipponiškai aprėdyta. O dabar... Ar aš jį sulauksiu, ar jis uždengs man akis, tas manobalandėlis!

Nebuvo laiko ilgai liūdėti, Urbonienė bijojo, pasivėluoti ant mišių. Todėl skubiai ištraukė iš skrynios rublį, įrišo jį i nosinės palą, pasiėmė knygas ir rožančių irišėjo.

Buvo apsiverkęs pasaulis tą rytą. Pageltonavusi žolė buvo šlapitelaitė; antkiekvienos medžių šakelės kybojo ašara.Vėjeliui papūtus ir lengvai sulingavus medžius, ašaros tos ėmė kristi ant žemės. Oapsiverkę medžiai tyliai siaudė Urbonienei:

— Ak, gaila mums mūsų bernelių — dobilėlių! Ak, gaila mums mūsų vyrų — ąžuolų!

Čiužindama ant šlapio kelio naginėmsapautomis kojomis, Urbonienė vėl paskendo atminimuose. Jos gyvenimo atsitikimaivieną sykį išsinėrę iš atminties bangų,plaukė ir plaukė vis arčiau, vienas paskuikitą. Vėl ausyse skambėjo pažįstama dainelė:

Verksi, Mortele,

Verks taVo širdelė!

Oi, gerai sako daina! Teisingai lydėjopamergės kraitį! Ne tai, kad jos vyras būtų buvęs labai blogas... Buvo geras žmogus, tik labai greito būdo: kad supyks, taijau sergėkis, drožia su kumščiu, su pagaliu, nežiūrėdamas su kuo, nė į ką. Ne tai,kad būtų buvęs girtuoklis, tik kartaisšventadieniais mėgdavo aplankyti girtuvęir visados pareidavo svyruodamas. Ak,sunkios tai buvo valandos! Nebuvo tadapiktas, priešingai tylus, ramus, tarsi susigėdinęs, tarsi jausdamas kaltas esąs priešją. Bet ji jau bevelijo, kad muštų, taipjai buvo bjauru, taip neapsakomai koktu,matant jį, lyg būtų ne žmogus, bet koksaigyvulys. Būdavo, negalėdama tverti, tarsjam įėjus:

— Bijok Pono Dievo, Adomai! Jau vėlvos paeini!

— Cit! Mortele, eit! — sako jisai. — Aš tiktruputį, gerklę praplauti! Negersiu daugiau, kaip mane gyvą matai! Negersiu! Užmušk mane, nukirsk galvą, jei pasigersiu! Paskutini kartą, sakau!

Žinojo koksai tas paskutinis kartas...O paskui vėl ašaros, kiek ašarų! Trejetąvaikučių palaidojo; dvejetas buvo jau gerai prakutęs. Taip, rodos, kažikas rauna po širdies gabalą ir įdeda su vaikučiu įkarstą, su kiekvienu po širdies gabalą.Visų laimingiausi laikai, kol buvo pas tėvų, kol neištekėjus. Atmintis su tokiudžiaugsmu apsistoja ant jų. Tada mažai tebuvo ašarų; tik rūpinais, kur čia kadagalima bus suktinį pašokti, į kokius atlaidus nueiti su mergaičių būreliu, kaip balčiausiai išsiskalbti priejuostį šienapjūtei atėjus...

Jaunybė — paikybė,kas jai rūpi daugiau! Laimingi laikai! Nora ir duona juoda tėra, nors ir sunkus darbai dirbti — visniekas!

Ak, tas darbas! Kai tik ji atmena, nuopat mažens, vis tik reikėjo darbuotis irdarbuotis. Jos tėvai kumečiai, neturėjosavo žemės. Vos paaugus, turėjo ji ganytižąsis, paskui kiaules, paskui ėjo dienas įdvarą, o paskui išėjo tarnauti. Ištekėjus,ėjo su vyru „ordinarčikais” per dvarus:čia vaikai, čia savo nors menkas ūkis, čiadienos i dvarą... Tankiai ateidavo jai noras, kad taip ją kas nors vienai savaitei ponia padarytu, kad leistų nieko, nieko nedirbti. Gulėtų ji ilgai, ilgai, išsimiegotų lygsoties, atsilsėtų, pasėdėtų, pasivaikščiotųbe to skubėjimo, be to darbo, užgulusioant sprando.

Taip perbėgant mintimi savo gyvenimą,rodėsi jai, jog tas gyvenimas — tai ilgaskelias, visas dyglių priaugąs. Nėra dailiosvietelės, kur tik padėsi kojas, visur duria,visur duria. Bet pamąsčius valandėlę, tarė sau:

— Tai kas iš to! Juk ir pasakyta yra,kad žemė ašarų pakalnė. Kad čia būtų labai gera, prisireikus ir mirti, gaila būtų palikti visą laimę. Ir kad čia būtų laimė, taikam tas dangus būtų! Vargsti čia žmogus, bet žinai, kad ne amžinai, kad viskaspasibaigs; ar šiaip, ar taip — vis tiek ateisgalas ir nepajusi kaip ir kada. Gink Dieve,kad aš raudočiau! Daug darbo visados, užtai garbė Dievui, kad galėjau ir tebegaliudirbti, o kad negalėčiau, kaip tiek kitųžmonių, sergančių, luošų! Vaikai numirė, bet juk ir paliko dar, o kitiems visi išmirė...Kitų vyrai ar šventadieniais tepasigeria, artaip retkarčiais tesudrožia pačioms, kaipmanasis! Neraudoti, bet dėkavoti reikiaDievui už tiek malonių!... Staigu nuomiškų, iš tolo, suskambėjo šturmos (trūbos) balsas. Urbonienei labai susopėjoširdis.

— Ak Dievuliau: mano Domelis liūbimedžioti su ponu tuose miškuose! O dabar jis pate nabagas, kaip zuikelis, užpuolamas tų prakeiktų „funfūzų” ir „japončikų”!

Jai rodėsi, jog tai Mandžiūrija — tai baisi, tamsi giria, jog „funfūzai” ir „japončikai”baisūs tu girių žvėrys. Visi jie ieško, gaudo jos Domuką, o tas klaidžioja po girią bepagalbos, be kelio.

— Ir kam tie karai, kam žmonės plaunasi vienas kitą? — klausė ji savęs. — Arnegalėtų gyventi ramiai, kaip Dievas kadprisakė. Dabar tiek žmonių turi žūti,tiek ašarų tekėti!

Jos krūtinėje kėlėsi neapsakoma tų baisių spėkų neapykanta, kurios išrovė jaimylimą sūnų ir veda į mirtį. Ir nieko nepadarysi, nieko nepagelbėsi, ir turi kentėti ir tylėti... Kaip tik veršį kokį kad žydaiveža pjauti...

Varniai jau pasirodė kaip ant delno.Baltavo iš tolo mūrinė bažnyčia; senas,pajuodavęs bokštas medinės riogsojo tarpnuplikusių medžių. Urbonienė nuėjo įmedinę. Pirma dėlto, kad tai buvo jos parapijos bažnyčia, o antra — kad jos akysebuvo ji daug gražesnė už mūrinę. Mūrinėbalta visa, vienoda, o čia po langais išvarsoti puikūs kryžiai, plaukiantieji tarp debesų; didžiojo altoriaus pryšakis taipogilabai pagražintas: ant kalno stovi kryžius,aplink jo visokių žiedų krūva, tarp jų paslėpta širdis ir meška, o toliaus balandžiai,o toliaus erškėčių vainikas. O vėl patiesaltoriaus gražumas! Pilnas pristatytasraudonų, ir žalių puokščių, padarytų mandriai iš popierių, įstatytų į blizgančius puodelius; žvakės aprištos margais kaspinaisir papuoštos žiedais, ant paveikslo baltosniuslioninčios uždangos... Nežinai, žmogus,nė į ką visų pirma žiūrėti, taip visur gražu. Atsiklaupus kertelėje, Urbonienė paskendo maldose. Jos lūpos judėjo greit,rankos pamažu suko rožančių, o akys žiūrėjo į Sopulingosios Motinos paveikslą. Išėjo vienos mišios, išėjo antros, o ji vis tebesimeldė; vis prašė Viešpaties gelbėti Domuką ir sugrąžinti jį gyvą ir sveiką. Įvairios mintys klaidžiojo jai po galvą, ištariant maldų žodžius. Žiūrint i Sv. Panelęturinčią savo numirusį sūnų ant kelių,nusiminimas apimdavo ją, širdis drebėjopamintijus:

— Kaip aš galiu viltis, kad manęs išklausytų Viešpats Dievas! Savo Motinosnepasigailėjo, kur gi manęs, menkos moteriškės, nuodėmingos, pasigailės! Ar ašverta, kad manęs išklausytų! Sv. Panelėkentėjo, visi šventiejai kentėjo — ko gi ašbenoriu nekentėti!

Ir pasilenkus prie pat žemės, mušėsi įkrūtinę iš visų spėkų, atmindama savonuodėmes ir melsdama Dievo mielaširdybės.

Tai vėl atmindavo Viešpaties begalinįgerumą ir vilties kibirkštėlė užsidegdavojos sopulingoje širdyje.

— Ponas Dievas mielaširdingas — šnibždėjo — susimylės ant manęs, susimylės antmano Domelio!

Prisimeldus, pasidarė jai daug lengviauširdyje. Buvo jai taip, kaip vaikui, kursišpasakojo tėvui visus savo prašymus. Galtėvas juos išpildys, gal ne — bet vaikas žino, jog padarys taip kaip reikia, nes tėvasjuk geriau žino, kas vaikui naudinga.

Praėjo ruduo su savo purvynais, miglomis ir lietumis — balta deimantais žibantižiema, išplėtė savo viešpatavimą ant žemės. Ta žiema buvo sunkiausia Urbonienės gyvenime. Laiškas atsiųstas kartu sulaišku pas ponaitę, buvo paskutinis josdžiaugsmas. Nuo to laiko Domukas visiškai nutilo. Negavus nuo jo žinios vienąsavaitę, Urbonienė dar nelabai tesirūpino;antrą savaitę pradėjo nerimastauti ir kasdien bėgioti i dvarą klausdama, ar nėralaiško. Bet ponaitė visados liūdnai atsakydavo: „Nėra nieko”!

Vargšė moteriškė vis ilgiau klūpodavorytą vakarą savo kamarėlėje, kalbėdamarožančių už savo Domuką; kelias pėtnyčias buvo nuėjus į bažnyčią, nepaisydamakojų sopėjimo: viską pavedė Dievui beprašydama Jo malonės ir susimylėjimo.

Niekas negelbėjo; laiško nebuvo ir nebuvo.

Tada pasiliovė ji klausinėjus ponaitėsir nė laukte nebelaukė. Galutinai ėmė tikėti, jog Domukas nebegyvas. Vakare atsiklaupus jau nebeprašė Dievo, kaip visados, kad sūnus sveikas sugrįžtų, tik prašnibždėjo drebančiomis lūpomis „amžinąatilsi” už jo vėlę. Ir tuojau pat, tarsipersigandus pati tų baisių žodžių, puolėkniūpščia ant žemės. Ašaros netekėjo išjos akių, tiek jų išliejo paskutiniame laike,jog, matyt „pritrūko galiausiai”; tik juto,kad krūtinę kažikas taip spaudžia, taipspaudžia, kaip geležinėmis rankomis.

Tai jau ir nėra mano Domelio! Tai jau irnėra! Šnibždėjo be paliovos. Kaip jaunasąžuolėlis pakirstas, kaip tik jaunas ąžuolėlis! Toks tvirtas, sveikas. Paėmė, išvežė iš tėviškės, išvarė į pasaulio galą ir nustūmė i mirtį... O, Jėzau! Juk jis dar mažne vaikas, juk dar nieko nebuvo gyvenęsant žemės... Juk man buvo jisai už viskąbrangiausias! Kas davė žmonėms valiątaip valdyti kito žmogaus gyvybę?!

Ar tas karas taps laimėtas, ar kasdžiaugsis — vis tiek, ji neteko to, kurį užvis mylėjo. Domelis nebeatgys... Pražuvojisai, nabagėlis. Ir kam? Už ką? Dėl ko?

Nemokėdama visiškai galvoti apie tokius dalykus, negalėdama išrištitų klausimų, ji betgi jautė didelę, neapsakomai,neatlyginamai didelę skriaudą, jai padarytą.

Per visą dieną nė ant valandėlės negalėjo ji atkreipti minčių nuo sūnaus. Dirbosavo darbus, bruzdėjo po trobą, ėjo dienas į dvarą, bet viską davė be nuovokos,kaip mašina. Rankos dirbo, bet mintis buvo toli nuo to darbo; jos lėkė vis ir lėkėtenai, į tolimą Mandžiūriją, į tą baisų kraštą, prarijusi jos Domuką. Rodos, neskaudėtų taip širdis, kad jisai būtų numiręs čiatarp savųjų, kad ji būtų jį numarinus,akeles jam užspaudus, aprėdžius, paskutinį kartelį pabučiavus... Kad būtų palaidojus ji pašvęstoje žemelėj, šalip tėvo, kadgalėtų jo kapą žaliomis rūtelėmis apsodinti... Ir pamintijus, jog jos nabagėlis galvisai neužkastas guli kur nors lauke, jogvarnai gal kapoja jam akis — vietos saurasti negalėjo iš skausmo.

Taip kentėdama dieną, ir naktimis nevisados terasdavo atilsį. Tankiai atbusdavo staiga: rodėsi jai, jog girdėjo Domukobalsą, šaukianti ją. Atsisėsdavo lovoje,žegnojosi ir šnibždėjo poterius. Truputįišsigandus mintijo, ar Domukas buvo išpažinties priėjęs prieš mirdamas. Žinojo, jogyra kare kunigų, gal ir buvo neseniai.

— Dieve, Dieve, dovanok jam griekus!— šnibždėjo. Toks jaunas, kaip tik pakirstas ąžuolėlis!...

Ir tvirtai apsižadėdavo užpirkti mišiasuž jo vėlę.

Bet širdies gilumoje, toli, ant pat dugno, rusėjo maža vilties kibirkštėlė, jogDomukas gal dar ir gyvas. Visgi dar neturėjo pilnos žinios jo mirties. Ponaitėskaitė laikraščius vis ieškodama jo pavardės ar tarp užmuštųjų, ar tarp sužeistųjų.Bet niekur nerasdavo. Ir kiekvieną sykįUrbonienei atėjus ir užklausus, ramino jąir guosdavo sakydama, jog dar nėra konusiminti, jog Domukas gal dar yra pakliuvęs pas japonus į nelaisvę, ar gal tik tai sužeistas. Tie žodžiai lyg kokia gyvybėliejosi į moteriškės širdį; vilties kibirkštėlė pradėdavo degti stipriaus, o kalbant rožančių vakare, išbalusios lūpos nebegalėjopratarti maldos už Domuko vėlę, bet skaudžiu, paeinančiu iš pat širdies dugno balsu, šnibždėjo:

— O Jėzau, Jėzau! Duok, kad Domelisbūtų pas japonus! Sugrąžink jį, o Jėzau!

Taip be paliovos būdama tarp vilties irnusiminimo, Urbonienė labai paseno irpersimainė.

Tarsi ne kelios savaitės, bet keli metainuo to paskutiniojo laiško buvo sukakę.Veidas suliesėjo, lūpos išbalo, akys įdubo,o plaukai lygšiol dar truputį težili, visiškaipabalo.

Pradėjo ji dabar labai teirautis, kaipeina karas: kaip kas yra Mandžiūrijoje, kąjaponai daro su belaisviais, kas ir kaip prižiūri ligonius. Girdėjo ji, kad yra vienasmiestas, japonų apsiaustas, kur labai baisu dabar būti, ir kartais mintijo su didelebaime.

— Kad tik mano Domelio jie į tą „Opertūrą” nebūtų nuvarę!

Apie karą težinojo tiek, kiek jai ponaitė sakė, ar nuo kitų išgirsdavo. Lietuviškų laikraščių nebuvo dar tada Rusijoje.Tankiai, matydama, kada ponaitė skaitė,labai gailėjosi, kad ji pati negali taip perskaityti visas žinias apie karą.

O nabagė! Turėtų greičiau džiaugtis,nes perskaičius apie visas to karo baisybes, nebemiegotų nė tiek, kiek dabar miegodavo.

Buvo pavakarys. Saulei nusileidžiantpasikėlė vėjas, ir ėmė snigti. Snaiguolės,vėjo pučiamos, lakstė ir mišo tarp savęs.Urbonienei ką tik vakarienę užkaitus, atsivėrė duris ir į trobą įbėgo ponaitė. Urbonienė nesuskubo nė išreikšti savo nusistebėjimo, matydama ją atėjus tokioje pūgoje, nes ponaitė tuojau sušuko.

— Urboniene, yra laiškas nuo Domuko.

Moteriškei šaukštas iškrito iš rankos.

— Ar nuo Domelio? — paklausė, pati nežinodama, ką sakanti.

— Nuo Domelio! Ką tik atnešė iš Varnių. Atbėgau tuojau perskaityti.

Urbonienei tarsi kas staigu kojas pakirto, atsisėdo į suolelį.

O ponaitė atsistojus prie lango pradėjolaišką skaityti. Trumpas jis buvo ir neDomuko rašytas: visų pirma atsiprašė motinos taip ilgai nerašęs, bet jokiu būdu negalėjęs parašyti, nes tapęs sunkiai sužeistas ir visą mėnesį išbuvęs gyvatos ir mirties tarpe. Peršovė jam ranką ir koją.Dabar tebegulįs ligonbutyje ir dar gerąvalandą, turbūt, pagulėsiąs, kol išgysiąs.Bet jau daug geresnis esąs.

Iš tos didžios laimės, kad sūnus gyvas,Urbonienė visai neatminė, kad jis sergąs.

Puolė bučiuoti ponaitei rankas ir juokdamosi ir verkdama kartu kalbėjo:

— Ponaityte, Ponas Jėzus susimylėjo!Mano Domelis gyvas!

Norėjo ji su visais pasidalinti savo laime, šaukti, kad visas pasaulis girdėtų tąlinksmą naujieną. Nors lauke buvo pūga,nuėjo į netoli stovinčią kitų kumečių trobą ir ten kalbėjo visą vakarą apie Domuką. Tik paskui, vakare, apsistojo ilgiauant minties, jog jisai nors gyvas, bet labaisergąs. Vienok labai nesisielojo: visgibuvo jau geresnis, jau galėjo parašyti, norsir ne savo ranka.

— By tik gyvas būtų, by tik gyvas!

Už savaitės atėjo vėl laiškas, jau patiesDomuko ranka rašytas. Nedaug prirašė,ranka, matyt, drebėjo, bet visgi buvo ženklas, jog eina jis geryn. Pranešė jisai, joguž keleto dienu išsiųs jį į Maskvos ligonbutį ir ten dar pabus keletą savaičių, opaskui grįšiąs namon.

Urbonienė savo amžiuje niekam niekonebuvo pavydėjusi. Dabar pirmą sykį tasjausmas lyg žaltys įsislenkė į jos širdį:pradėjo pavydėti turtų ponams.

— Mano Dievuliau, mintijo — kodėl aštokia biedna! Kad turėčiau pinigų, tuojauvažiuočiau į tą Maskvą; prižiūrėčiau Domelį, sėdėčiau prie jo, to mano nabagėlio.Ar ten jis aprūpintas, ar ten jis apveizdėtas, kaip reikia!

Stengėsi įsivaizdinti, kaip jisai dabar išrodo. Turbūt menkas, liesas, išbalęs... Žinoma, tokį laiką išgulėjęs. O dar kasžinkokia ta jo koja? Gal raišas sugrįš, nabagas... By tik sugrįžtų, by tik sugrįžtų!

— Aš jau jį čia penėsiu, veizdėsiu, lepinsiu. Lyg vasaros teilsisi, o šienapjūtei atėjus, galės į dvarą dienas eiti. Vėl rugiuspjaunant, mergos dejuos, kad didelius pradalgius ima ir nėviena nenorės paskui jorišti.

Ir linksmai nusišypsojo atsiminus, koksai darbininkas jos sūnus.

— Visus tuos metus neleisiu niekur tar nauti! Jau kaip nors pragyvensime. Aš užtai nė vienos dienon nepraleisiu, vis eisiuir eisiu į dvarą.

Gavus laišką, kuriame Domukas rašėneužilgu parvažiuosiąs, Urbonienė tuojaupradėjo rūpintis jo maistu. Ėmė valgytimažne visai juodą putrą, iš viso savo vienutinės karvės pieno dirbdama sūrius irsviestą, kad Domelis turėtų ką užkąsti sugrįžęs.

Pagalios, vieną utaminką atėjo laiškasiš Maskvos, kuriame Domukas tikrai rašė,kurią dieną atvažiuos į Kuršėnus. Išgirdus tą linksmą žinią, Urbonienė nusprendė eiti į geležinkelio stotį jo pasitikti. Ponaitė atminė jai, jog lyg Kuršėnų yra septynios jungės (arba mylios), jog turi nesveikas kojas. Bet moteriškė nieko nebojo, tardama:

— Niekas, ponaityte, nueisiu! Rytojanksti išeisiu, lyg vakaro būsiu Kuršėnuose, ten pernakvosiu, į bažnyčią nueisiu, ojuk ketverge po pietų jau Domelis parvažiuos!

Greit parbėgo namon: pusė dienos tepasiliko, o ji tiek darbo turėjo. Tuojau užmaišė ragaišių, kuriems miltus seniai turėjo prisitaisius, padarė varškę ir ėmė suktikastinį, tardama, kaip nusidžiaugs Domukas, radęs tokiu skanumų. Pasivalgysšviežio ragaišio su kastiniu pusryčiui, opietums išvirs ji varškiečių... Kaip jisaijuos visados mėgdavo!

Jai besukaut kastinį, ibėgo dvaro tarnaitė, šaukdama ją pas ponaitę. Paprašius marčios pasukti tuo tarpu kastinį, nuėjo Urbonienė ir išgirdo nuo ponaitės, jogponas duodas jai arklį važiuoti į Kuršėnus.Iš to džiaugsmo Urbonienė linkėjo ponaitei gyvai į dangų įeiti, kad nė mirti nereikėtų.

Pritaisius pavaišinimus sūnui, ėmė jirėdyti savo mažą trobelę, kaip tik priešVelykas: iššlavė švaritelaičiai, smiltimisišbarstė: stalą balta staltiese uždengė. Įsavo lovą atnešė Domuko patalynes, užklojo ją baltoms drobulėmis, kad būtų jamminkšta ir balta gulėti. O sau pasiklojoprie už-ubio (užkakalio) ant lentų. Taipviską pritaisius, išvažiavo.

Kuršėnuose stotyje žmonių būrelis laukia traukinio. Pasilieka dar apie pusvalaudįlyg jam ateisiant, ir jie visi tebesėdi šiltuose stoties kambariuose. Tik Urbonienė jaustovi lauke pas bėgius. Kada išgirdus varpelį, paklausė kažiko, kam tai skambinąir gavo atsakymą, jog tai reiškia, kad traukinys jau išėjo i Šiaulių, tuojau skubiainuėjo laukti traukinio.

— Kas čia gal žinoti — mintijo — kiekčia ta mašina eis; sako, baisiai greit lekianti, paskui dar nebesuskubsiu išeiti!

Atsistojus prie vogzalo sienos, su ryšeliu rankoje, laukia. Jau saulė nusileido,pradeda temti, bet dar viskas aiškiai matyti. Geležinkelis grynai nušluotas, tiesus, platus, išsitiesė lyg kaspinas tarpsnieguotų laukų.

— Ir ko tie žmonės nepramano! — mintija Urbonienė. Kad dar Pon-Džius nenubaudžia!

Nori, mat, už patį Dievą būti gudresni!Negana arklių, prasimanė visokias mašinas.

Bet ji iš savo šalies už tatai nepyko;priešingai, buvo labai dėkinga tiems galviams, kurie „mašinas pramanė”. Nes kadtaip reiktų važiuoti arkliais, kada besugrįžtų jos Domelis is tokios tolybės! Neilgaitemintijo apie.. „mašiną”: vieną teatminėdabar, vieną težinojo — Domelis grįžta!

Štai ir sulaukė tos linksmos valandos, irpamatys tuojau Domelį Argi tikėjosi toslaimės sulaukti? Juk jau ir „amžiną atilsį”už jį kalbėjo... Dievas susimylėjo, išklausėjos maldavimų, pažvevlgė į jos kruvinasašaras. Kas tos ašaros dabar! Jau nebeatmena jų, tokia dabar laiminga, tokia laiminga! Domelis grįžta! Trejus metus nematė jo... Uostai tur būti išaugo ilgi, dideli,pilnas vyras jau jos sūnus!

Staigu išgirdo tolybėje ūžimą, kurs kaskart augo. Netrukus pasirodė trys didelės, apskritos, ugninės akys ir vis artinosi.Žmonės išėjo į peroną. Urbonienei širdisėmė stebėtinai plakti, lyg kad būtų ji bėgus gerą gabalą. Traukinys, lyg koks baisus slibinas (siaubūnas), apie kurį pasakospasakoja, su spindinčiomis ugnies akimis,mėčiodamas kibirkštis iš nasrų, ūždamas,knarkdamas, dūsaudamas, apsistojo priešvogzalą.

Urbonienė visa persimainė į žiūrėjimą.Jos akys bėgo nuo vieno vagono į antrąveizdėdamos, kuriame pasirodys Domukas.Išlipo ponas su ponia, išlipo keli žydai,moteriškė su vaiku — Domuko nebuvo.

— Turbūt neparvažiavo — šnibždėjo — turbūt nėra... Ir ką aš čia dabar darysiu?!

Bet kas ten?! Po dešinės, paskutiniame vagone pasirodė du kareiviai... Gal jis...

Bet ne, tai ne Domukas! Vienas apkabinęs antrąjį, padeda jam lipti žemyn...Matyt, tas vargšas ar be kojos, ar sergąs...O gal anam vagone visi kareiviai važiuoja...

Urbonienė ėjo arčiau, vis žiūrėdama kareivius.

Ak vargšas tasai! Kojos nuo kelio nėra, viena rankove jo šinelio kybo tuščia...Bėdinas! O koks išbalęs... O liesumas!.

Staigu krūptelėjo ir apsistojo.

O Jėzau! Kaip jis panašus...

— Matuše! — sušuko kareivis.

Ir akies mirksnyje pajuto šimtus, tūkstančius bučiavimų ir karštų ašarų upesant savo rankų.

— Matai, matušėlė, koksai aš... Matai!Nepažinai manęs... Matai, koksai aš!

Ji kaip karščiuose, drebančiomis lūpomis šnibžda be paliovos:

— O Jėzau, o Jėzau... Domeli, Jėzau!...

Spaudžia rankomis jo pasilenkusią galvą ir žiūri, žiūri iškėstomis nuo išgąsčioakimis: žiūri į jo nukirptą lyg kelio koją, ipagalį į jos vietą pridėtą; žiūri į kybančiąšinelio rankovę, į jo veidą be kraujo lašo.Sudžiūvusį, susiraukusį, kaip pas senio, įįdubusias akis. Argi tai jos Domelis?! AJėzau!! Juk jis išvažiavo toks raudonas,tvirtas... Juk jo akys tokios buvo žibančiosir linksmos!

Ne, tai sapnai... Guli ji namie ir sapnuoja. Ak, koks baisus sapnas! Greičiau,greičiau reikia pabusti!

— Matušėle, matušėle — šnibžda Domukas ir karštos jo ašaros vis plaukia antstorų, juodų Urbonienės rankų.

Przeczytałeś bezpłatny fragment.
Kup książkę, aby przeczytać do końca.