drukowana A5
12.05
Rudens diena

Bezpłatny fragment - Rudens diena


Objętość:
10 str.
Blok tekstowy:
papier offsetowy 90 g/m2, styly
Format:
145 × 205 mm
Okładka:
miękka
Rodzaj oprawy:
zeszytowa
ISBN:
978-83-288-0784-6

Buvo tai tikra rudens diena. Išpilko, be jokios atmainos dangaus, liejosi lietus, tai smarkus, tai smulkus, lyg kropyloslašai, bet neperstodamas nei ant valandėlės. Šaltas vėjas ūžėviršūnėse medžių, puolė laukuose, švilpavo patvoriais: žodžiu — buvo tai diena,kada, pagal priežodį, „šuns išvarytinegalima”.

O vienok Vielutienė ir šiandien išleidosavo sūnų i laukus paršo ganyti. Gailujai buvo labai mažo Jonelio, širdis skaudėjo pamislijus, kaip jis per visą dieną išbusten ant tokio lietaus. Bet ką padarysi?!Paršas neėdęs būti negali, pašerti namie— nėra kuo; gerai dar, kad per žiemą šiaip taip prasimaitino.

Bepigu jai dabar, Joneliui jau truputįprakutus! Kol jį išaugino, tai buvo vargas! Kas dieną reikėjo jai eiti į darbą ir visur kartu vilkti vaiką, nes neturėjo prieko palikti jo troboje. Grėbdama šieną, paguldys, būdavo, ji po kūgiu, rišdama rugius — po gubos, įkiš į burną tušką, ir taipguli sau jis per kiauras dienas. Pradėjussmarkiai verkti, nubėgs, būdavo, pas jį,įpils lašelį pieno į tušką, pataisys vystyklus ir vėl skubiai grįžta prie darbo... Paskui, truputį paaugęs, nebegulėjo, bet sėdėjo ant šieno, bovydamas akmeniukais,grauždamas duonos plutelę, ir retkarčiaispats jau bėgiojo pas motiną pasiveizėti, kąji dirba...

Bet dabar tie vargai jau pasibaigė... Nebereikia jai dabar vilkti jį visur su savim...Dabar jau Jonelis ir trobą pridaboja, ir gali ją išluoti... Žino jau, kad su matušėle nevisados gali eiti į laukus ar kur kitur, kurišpuola eiti vienai matušei. Žino tai, ir nesiprašo paimti jo kartu; apsiverkia kartais,išleisdamas ją iš namų ant visos dienos,bet skubinai nubraukia ašarėles nuoskruostukų, nenorėdamas užrūstinti savomieliausios matušėlės. Daug jau dabar padeda jai Jonelis: per visą vasarą štai ganoparšą, kurį ji, kruvinai uždirbus, nusipirko.Vargo ji su Joneliu labai, bet ir nuopelnąturi už tuos savo vargus: Jonelis toks geras, toks tykus ir taip ją myli širdingai...O ji už jo laimę gyvastį savo atiduotų...Brangus jai dėl to, jog tiek kaštavo ašarų,tiek vargų, tiek skausmų... Ant kitų metų jau jis netik tą vieną Balkį, bet ir svetimas kiaules paganys ir uždirbs jau kelisrublius... Nei pajuste nepajusi, kaip ir motiną pradės maitinti...

Mąstė sau Vielutienė, atmindama praeitas nelaimes, o tuo tarpu sukosi po trobąir skubinosi greičiau apsivalyti ir eiti žvejoti. Diena šalta, lietus, Venta ištvinusi — vargiai prižvejos ką nors... O gal Dievasir duos bent kelias žuveles! Neturi ji nieko išvirti vakarienei, o Jonelis pareis sušalęs, sušlapęs... Kaip jam gerai būtų apsišildyti skania sriuba... Jis taip mėgsta žuvis, kaip džiaugtųs jos vaikelis! Gal Dievas ir duos...

Vielutienė apsirišo skepeta, užsidėjomaišiuką ant pečių, paėmė krytį ir išėjo.

Lietus lijo kaip per rėtį — smulkiais,tankiais lašeliais. Primirkusi žemė nebeįtraukė daugiau vandens į save, ir visurstovėjo duburkiai. Vielutienė ėjo skubiai, išrinko ji kelią ne stačiai ant Ventos,bet palenkė biškį į šalį, per laukus, norėdama pažiūrėti, ką veikia jos Jonelis: arnesušalo, ar nesušlapo. O jis iš tolo jaupamatė matušę ir pats atbėgo priešais. Pripuolęs, apkabino jai kojas ir klausė: „Matušėle, ar jau žvejoti eini?”

— Einu, Joneli! Ar ne šalta tau, vaikeli? Ar labai sušlapai?

— Ne labai! Tik prižvejok žuvelių!Pagrįžęs su Balčkiu, privalgysiu sriubelės,tai ir apsišildysiu. Kaip aš džiaugiuos, kadbus tokia skani vakarienė!

— Nestovėk ant vietos, bėgiok ir apsišildysi... O veizėk, neįleisk Balčkio į bulbynus! Na, su Dievu tuo tarpu, Joneli, reikia skubėti!

Jonelis pabučiavo ranką matušei ir nubėgo pas savo Balčkį, o ji, užvertus krytiant pečių, nuėjo toliaus.

Gerai yra ir malonu šiltą vasaros dienąbraidyti po vandenį, malonu po sunkioskaitros ateivėsti šaltoje upelėje. Bet dabar buvo ruduo, diena šalta, vanduo daršaltesnis... Vienok Vielutienė braidė irbraidė po Ventą, ieškodama žuvų vakarienei. Braidė po karklynus lyg kelių vandenyje, o kartais ir giliau įsmukdama. Žinoma, mūsų Ventoj — tai ne ant vieškelio:eini, eini, vis kieta po kojomis ir negilu irstaigiai pasijunti, jog jau pamatas iš pokojų paspruko, ir murmi, ir smengi, kol ne pasieksi kietesnės žemelės; jau tada nebeiššoksi, kol neįgausi po kojomis kietumos...Ot, ir reikia, nenorint, sušlapti lyg juostos,o nesykį ir dar giliau. Sušlapo Vielutienė — nabagė; sušalo, sužudo, o žuvų, kaipnėra, taip nėra... Traukia savo krytį, baugina žuvis su pagaliu iš po karklynų, okrytis vis tuščias ir tuščias... „Kad bentporą žuvelių sugauti!” — mislijo. „Jonelistaip prašė, taip laukia dabar tų žuvų...Jis pertikrintas, jog prižvejos pilna maišąir nei pamislyt nepamislijo, jog gal palikti be vakarienės... Dieve tu mano! Biednas tas mano vaikelis pareis sušlapęs, sušalęs... ką gi aš jam pavalgyti duosiu?!Kuo jį apšildysiu?!”. Ir neatminė visiškai,jog pati sauso siūlo neturi ant savęs, jogjau tiek laiko šąla ant vėjo ir lietaus... Atmindama tik savo Jonelį, vėl įleidžia krytį,vėl baugina žuvis, vėl braido po karklynus ir lendrynus, nors rankos taip sustyronuo šalčio, jog vos tegali išturėti krytį,lūpos dreba, o visa virpa ir purtinasi, lygdrugio krečiama.

O Jonelis tuo tarpu bėgioja apie savoBalčkį, gindamas jį nuo bulbynų. Labaijau pavargęs, atsisėdo ant ežės ir laukė,kad kaip nors greičiau ateitų vakaras.Pargįš jis tada Balčkį namon... Matušėlėatneš daug daug žuvų, užkais katiliuką,išvirs sriubos su žuvimis ir abudu skaniai,skaniai pavalgys su šviežia duonele... Ovalgyti jis jau labai nori; kaip privalgė išryto juodos bulbienės, tai dar lyg šiol niekošilto nevalgė ir tildo savo badą, grauždamas duonos smočiuką, kurį jam matušėlėį kišenę įdėjo. Kaip gerai bus, atsisėdusprieš ugnį apsišildyti ir išdžiovinti įmirkusias kojas ir drabužius!... Nebuvo jam labai šalta ir lietus ne spieriai jį permerkė;matušė kaip galėdama apsaugojo savo Jonelį nuo šalčio ir lietaus; uždėjo kailiniukus, o ant viršaus dar apvilko savo miline sermėga. Kokia gera ta matušėlė! Neužilgo jau ateis žiema, jau nebreikės ganytiBalčkio... Sėdės sau per visą dieną trobojsu matušėle ir klausys jos dainelių ir pasakų. Atminė jis, praėjusią žiemą, matušėlėverpia ar audžia ir pasakoja ilgas, gražiaspasakas, arba daineles dainuoja... O jis sėdi prie jos kojų ir klausos, ir vis naujų prašo... Niekur jam taip gerai nėra, kaip suja... O šįvakar kaip bus gerai, tai dar niekad taip nebuvo! Turbūt, matušėlė atnešlydekų didelių, ilgų, o skanių, ak, kaipskanių!...

Taip jam bemąstant, atėjo ir vakaras.Sušuko, savo Balčkiui: „Brr-užt! brr-užt!”Balčkis pasileido namon bėgti, o Jonelisgynėsi paskui jo. Klanelis ne klanelis,purvynas ne purvynas — jis tik audė iraudė savo trobelės linkui. Purvai iš pojo basų, mažų kojų skleidėsi į visas šalis;kitsai klano lašas aukščiau jo galvos iššokdavo ir puolė ant veidelio; jo užraitytos kelnelės lyg kelių apsitaškė purvais;antis prasivėrė, prasiskleidė drabužiai irpasirodė gerklė. Lietus vis pylė ir pylėkaip iš maišo; pylė Joneliui už apikaklės,bėgo sriovėmis per kūną, o jis nieko nematė ir neatbojo... Jam tik rūpėjo kuo greičiausiai parlėkti namon, pamatyti brangiąmatušėlę, pasišnekėti su ja, paklausyti jospasakojimų, kaip kokią lydeką sugavo, opaskui abudum atsisėdus už stalo, užsrėbti skanios sriubos su žuvimis... Nei dvaroponas neturės šįvakar tokios vakarienės!...

Uždusęs įbėgo jis į trobą ir rado motiną bebruzdant. Puolė stačiai prie jos irlinksmai žiūrėdamas jai į akis, klausė:

— Ar daug prižvejojai, matušėl?

— Se, aš tau atiduosiu! — atsakė motina ir, paėmus nuo suolo maišelį, iškratėJoneliui po kojų vieną mažutėlę žuvikę.

Jonelis atvėrė burną, galvelę žemynnuleido ir įsmeigė akis į pamestą jam pokojomis žuvį; valandėlę stovėjo taip ant vietos, kasinėdamas savo papurusią galvelę,paskui staiga akys jo prašvito ir atsigręžęsprie motinos, tarė skubiai:

— Na, kad taip mažai, aš prižvejosiu! — pagrobė kepurę ir krytį ir išspruko produris.

Ir vėl bėgo jis, kaip galėdamas, bėgoant Ventos. Mažoj galvelėj viena tik mislis tebuvo: „Matušėlė žuvies negavo, neturėsime ko valgyti ant vakarienės, tai reikia man prižvejoti... Matušėlė nežino, kurdidžiausios žuvys stovi... Aš mačiau tieksykių jas beplaukiančias... Ten prie lieptoužvis daugiau... Ten bėgsiu, sugausiu daugybę! Tai bus džiaugsmas matušėlei, kaipatnešiu!” Pradėjo temti... Lietus vis lijoir lijo; dangus iš visų šalių užklotas pilkais debesiais, rūsčiai išrodė; karkliniuosevėjas šnabždėjo, o lietaus lašai taškėjo irtaškėjo į Ventos vagą, palikdami ant paviršiaus burbulus....

Jonelis atsidūrė prie liepto; palipo antjo, atsiklaupė, pasilenkė ir įsmeigė akis įgelmę upės.

— Veizėsiu dabar, ar neateis kokia žuvis — mislijo sau — tuojaus su kryčiu capt!Ir sugausiu! — Ir dar žemiau lenkėsi, ir daratidžiau žiūrėjo į gelmę... Bet tamsiosebangose nieko nebuvo matyti.

Ant galo pasirodė jam, jog nuo karklynų plaukia didi, didi lydeka... Eina stačiai ant jo.

— O, o! Žuvelė! — sušuko ir norėjo įkišti krytį, bet koja paslydo ant šlapio liepto,ir Jonelis įkrito į vandenį... Supliauškėjovanduo... Silpnas šauksmas — ir vėl viskasnutilo... Lietaus lašai taip pat taškėjo irkėlė burbulus; vėjas šnabždėjo lendrynuose; tamsios vilnys bangavo — viskasbuvo kaip pirma... Tik krytis pamestasant vandens atsimušdavo nuo liepto, irant bangų, liūliavo maža, sudriskusi kepurėlė.

Przeczytałeś bezpłatny fragment.
Kup książkę, aby przeczytać do końca.