Bezpłatny fragment - Iš daktaro pasakojimų

Ar žinote, ką man primena visados toks romus žiemos vakaras? Vieną atsitikimą, kurs ir dabar, metams praslinkus, visus mano nervussujudina.

Buvo taip. Atsitiko man važiuoti prieligonio gana toli, už kokių 3 mylių. Stovėjo žiemos metas, prieš pat Kalėdas. Kolatleidau laukiančius pacientus, pradėjotemti, ir išvažiavau pabrėkšnyje. Malonusbuvo važiavimas, nes nors šaltis stipriaispaudė, oras buvo romus, be jokio vėjo;sniego daug, kelias kietas ir dailus, kaipskobnis, arkliai puikūs. Važiuoju sau, lokenas užsivilkęs ir gėriuosi. Veizdžiu, eina keliu vaikų būrys, vis maži dar berniukai; kiekvienas nešasi po knygų ryšelį, ovienas, gudresnis, įsidėjęs jas į maišelį, pasikabino ant pečių, kad rankas nešaltų. Nosis ir ausys raudonos lyg slyvos, didžiospirštinės ant rankų. Susipratau, jog tai,,studentai”, paleisti ant švenčių iš miestelio mokyklos, grįžta namon.

O jūs, „mokslo kankiniai”, tariau sau,ne vienas iš jūsų pasirgs per šventes, tąkelionę atlikęs — ir liepiau vežėjui sustoti.

— Sveiki, vyrai! Kur gi taip keliaujate?— sušukau.

Būrelyje pakilo sumišimas? Kai kurievaikai žiūrėjo į mane išsižioję, kiti kumščiojo kits kitam į šoną.

Ant galo vienas atsakė:

— Einame namon, ant Kalėdų!

— Jei norite, galiu keletą pavėžėti; kuriam toliau, sėskitės!

Bet neatsirado norinčiųjų: vieniems buvo arti namai, kitiems tuojau reikėjo išvieškelio suktis, dar kiti, rasit, ir nedrįso.Tik vienas atsiliepė.

— Man toli... Dar gera mylia vieškeliu...

— Tai eikš ir sėskis!

Atsidėjęs pažiūrėjau į mano kelionėsdraugą: buvo tai kokių dešimties metųberniukas, su pilka veltine kepure, giliaiužmauta ant kaktos; ant kaklo turėjo raudoną juostą, užtrauktą ant ausų; trumpoki, seni kailiniukai, užlopyti naujais lopais,raudonmargės kelinaitės, įkištos į sukrypusius batus, ant rankų pilkos kumstinėspirštines — tai visas jo apdaras. Rankoseturėjo ryšelį. Padedamas jam įsėsti į šlajas, visų pirma pastebėjau didžias, labaididžias ir labai juodas akis; žiūrėjo jos išapskrito, sveiko, paraudonavusio veidelioper daug jau rimtai ir svajingai.

Padėjau ryšelį po kojomis, užklojau vaikąkailine gūnia, vis galvodamas, kaip čia prašnekinus tą „studentą”, raudonmargėmskelinaitėms ir poeto akimis. Bet mano rūpestis pasirodė nereikalingas; nelaukdamas prašnekinimo, jisai pats tarė:

— O-o, kaip aš greit būsiu namie! Greičiau už Kaziuką ir Jurgį! Kaip patrakębėga arkliai!

— Ar toli gyveni? Kurioje vietoje?

— Kunigiškiuose. Mylia bus vieškeliu,paskui jau tuojau ir namai.

— Tai ilgą kelionę turi i mokyklą. Arnebijai eiti naktį pats vienas?

— Ne, nebijau! Kas man ką padarys?Žmonės sako, esą visokių baidyklių, betaš manau, jog tatai vieni prasimanymai.Dėl ko aš niekados jokios baidyklės nesumatęs?! Bobos tik vaikus baugina ir gana!Pasakose, tikrai, daug yra visokių baidyklių, visi jas mato... Bet pasakose ir varnosšneka, ir medžiai... O juk tai ne teisybė...Kaip gal paukštis šnekėti?!

— Sakyk tiktai, koks tu gudrus!

— E, aš nebijau nieko! Kad ir būtųbaidyklių, nebijočiau. Mamaitė sako, kiekvienas vaikas turįs savo Aniolą Sargą, iraš turiu, tai jis mane apgintų nuo baidyklių. Juk negal būti, kad baidyklės daugiau sveikatos turėtų už patį Aniolą!

— Žinoma, žinoma!

— Taip norėčiau pamatyti nors syki tąAniolą! Einu kartais, ir pamažu, šmukšt!Ir pažvelgiu į šalį, ar nepamatysiu norssparnų galo...

— Ir ar nesi matęs nė sykį?

— Ne! Tik šventiejei žmonės tegal pamatyti aniolus... Aš negaliu! bet vis tiek,aš žinau, kad ne vienas eina. Jis manesaugoja nuo pikto. Aš juk nevaikščiojudažnai, tik ant Kalėdų, ant Velykų, antUžgavėnių... Esu mieste ten pat, kratėvoje pas dėdienės.

— Ar gerai ten tau? Ar linksma?

— Nieko sau, bet ilgu vienam... Namiegeriau! Norėjau, kad Elzytė kartu su manimi mokytųs, bet tėvelis sako: „Bobai, sako, mokslas nereikalingas”.

— Kas ji tokia, ar tavo seselė?

— Ar Elzytė?

— Taip.

— Žinoma, sesuo. Už mane maželesnė.Bet kad ir boba, o dėl to taip nori mokytis! Aš ją labai myliu, jokio berniuko taipnemylėčiau. Aš ją mokau... Ne rusiškai,kam jai bobai, bet lietuviškai.

— Tai tu ir lietuviškai moki skaityti?

— O kaipgi! Mamaitė seniai išmokė...Kokią knygą paimu, tokią skaitau. O rašyti lietuviškai niekas manęs nemokė, o ašdėl to rašau! Pats išmokau! Dėdė tik vieną sykį raides parodė, ir gana.

Elzytė jau paskaito abėcėlę, dabar ašjai rašyti parodysiu. Kaip pramoks, parsiųsiu jai laišką namon...

— O daugiau seserų ir brolių ar turi?

— Yra dar Levukas... Et, kas iš jo!Mažas dar, kvailas visiškai.

— Tai tu gudragalvius temyli, mataikoks!

— Myliu ir Levuką... Bet kad jis toks,tik rėkia, verkia... Tokie nuobodūs tie maživaikai!

Sutemo visiškai. Jau išvažiuojant maniš Užvenčio, snigo retais, mažučiais trupinėliais; dabar dangus apsiūkė dar daugiauir trupinėliai persimainė į gerus „ubago kąsnius”. Dideli, minkšti sniego gabalėliaikrito tankiai, tyloms, lengvutėliai, apklodami mus tarsi kokiu baltų gulbių plunksnų apdangalu. Tyla viešpatavo visur, tiklaibas mano „studento” balselis skambėjoir skambėjo be paliovos, lyg sidabrinisvarpelis, lyg vieversio daina.

— Tai, kad stebėsis namie, mane pamatę! Kalbėjo jis vėl. Nė laukte šiandienmanęs nelaukia. Tėvelis žadėjo rytoj atvažiuoti į turgų ir mane parsivežti namon.Bet jau šiandien učitelis mus paleido...Taip ilgu laukti dar lyg rytojaus, ėmiau irišėjau pėsčias. Nė mamaitė, nė Elzytė irmanyte nemano, kad šį vakar pareisiu.Sėdi sau visi, mamaitė verpia, Elzytė skaito... Rasi, su Levuku ką prasimano, o aššmakšt, ir įeinu!

Prasijuokė linksmai.

— Tai tavęs labai laukia namie?

— Aija! Mamaitė jau rytojui tikriausiai taiso bulbių kankolus... O rasi, ir ragaišius kepa. Vis tai manęs laukdama.

Jie mane labai myli!...

— O ką gi dirbsi namie?

— O, turiu daug darbo! Ledžingoms ant tvenkinio važinėsiuos, pasidirbau puikias ledžingas... Bet tai atsilsėdamas. Otaip — turiu popieriaus, rašysiu sau lietuviškai, kad mamaitė ir Elzytė suprastų. Mamaitė man pirko knygikę su dainomis nuopauperio, aš jas perrašysiu į sąsiuvinį...Taip malonu rašyti iš knygos! Paskui pasiskaitysiva su Elzytė, mamaitė pasiklausys... O, kiek tai bus darbo! Juk aš dartaip greit nemoku rašyti, kaip mūsų učitelis kad rašo! Pamažėliais sau, pamažėliais... Ir kokių ten gražių yra dainelių,ak tu, Dieve, kad tamsta žinotumei! Bettamsta juk mokytas esi, tai viską žinai?

— Rasit ir žinau; ar neatmeni bentvienos?

— Vieną, rodos, truputį... Atmenu... Palūkėk, kaip šia: „Karvelėli-pauk6tužėli,kodėl tu burkuoji, ar vargelius, ar kryželius tu savo rokuoji?”... O toliau nebeatmenu...

— Aš pabaigsiu.

Ir variau toliau Vienužinskio dainelę.Mano berniukas įsmeigė į mane akis irvisas pavirto klausymu.

— Prašom pasakyti dar sykį! — tarėman pabaigus. — Prašom pasakyti!

— O kitos ar nenori pasiklausyti? Tadar gražesnė... Ir ėmiau sakyti:

— „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka”...

Nežinau, ar viską suprato mano klausytojas, bet taip jam eilės tos patiko, jognet kalbėjęs nustojo, tik šnibždėjo kaž kąpatyliais. Pasilenkęs supratau, jog atkartoja paskutines eiles: „Neapleisk,Aukščiausis, mūsų ir brangios tėvynės!”

— A, Jerguteliau, kaip gražu! Prašompasakyti dar.

Atkartojau dar sykį ir dar sykį.

— O kas tai buvo toks, tas VytautasDidysis?

— Tai buvo Lietuvos karalius; seniai,seniai, kol lietuviai buvo tvirti, kol daugžemės turėjo.

— O kas dabar yra mūsų karalium?

Turbūt, tas pats, kurs pas mus kliasoje ant sienos kybo? Učitelis sako, jisai ėsąsmūsų ciecorius. Bet juk jis rusas... Ar irVytautas buvo rusas?...

— Ne, jis buvo lietuvis, kaip tu ir aš. Betdabar nebeturime savo lietuviško karaliaus.

— Nebeturime! O dėl ko?

— Daug kalbėti, vaikeli! Nėra dabarlaiko. Ar žinai ką? Pagrįžęs į mokyklą, ateik pas mane; aš tau tada apipasakosiu, ką tik norėsi, ir dainų daug pasakysiuir duosiu paskaityti. Ar ateisi?

Mano filiosofas ėmė iš džiaugsmo šlajose šokinėti.

— Ateisiu, at! Tuojau pagrįžęs! Tamsta man ir apie Vytautą pasakysi? Kokstamsta esi laimingas, kad viską žinai! Aštaip norėčiau viską žinoti. O mums učitelis niekados nieko nesako nė apie Vytautą, nė apie lietuvių karalius. Vis tik apierusus ir apie rusus!

Biedna maža dvaselė jautė jau didžiąskriaudą, kurią turėjo kentėti, ir reikalavo savo tiesų. Valandėlę viešpatavo tylėjimas, paskui vėl plonutis balselis atsiliepėnedrąsiai:

— Norėjau tamstos vieno daikto paklausti....

— Klausk, meldžiamasis!

— Kaip tai yra?... Učitelis mūsų klausinėja, kas męs esame, ir reikia atsakyti:„Ja ruskij!”. Jis taip liepia. Bet juk tainetiesa, juk mes katalikai, lietuviai, o nerusai! Juk jei būtume rusai, tai rusiškaikalbėtume, į cerkvę eitume... Kam jismokina meluoti? Aš atsakiau jam vienąkartą, jog esu katalikas lietuvis, o jismane už tai į kerčią pastatė... Ant visosgadynos! — plonutis balselis sudrebėjo.— Bet aš ir antrą syki nepasakysiu, kadesu ruskis! Kaip galima taip meluoti?!Verčiau dar kerčioje pastovėsiu... Nenumirsiu!

— Vyras iš tavęs, mano vaikine! Negalima meluoti! Matau, labai mėgsti mokytis; kuo gi norėtumei būti, ant komokytis?

Valandėlę pagalvojęs, tarė:

— Žinau... Norėčiau būti daktaru, kaiptamsta.

— O dėl ko? Ar tau taip tinka kitus gydyti?

— Taip jau... Pernai susirgo PaliuliųMagdė; gerklę jai labai skaudėjo ir taipbuvo užėmę, jog nieko negalėjo praryti,nė kalbėti, vis smaugė ją ir smaugė. Kriokė per kiaurą naktį... Aš su mamyte ėjauaplankyti. O, kaip gaila jos buvo! Ir antrytojaus numirė. O kad būčiau išgydęs...Nebūtų tiek kentėjus ir, rasit, mirti nebūtų reikėję... Ir senei Bagdonienei išgydyčiau ranką, kad verpti galėtų... Ir Urbonui akis, kad nereikėtų jam duoneliauti... E, visus išgydyčiau!

— Taip! O kitu kuo nors ar negeriausbūtų palikus? Na, o kunigu ar nenorėtumei, ką?

Vaikas pakraipė galvą ir pagalvojęstarė:

— Ir kunigu norėčiau... Kunigu dargeriau! Kunigo Ponas Dievas klauso, kunigas, ko tik nori, gali nuo Pono Dievo išprašyti... Verčiau kunigu! Aš melsčiaus,kad Ponas Dievas duotų visiems pavargėliams duonos, kad nuo vaikų neatimtų motinų... Sunku našlaičiams, taip man jų gaila!Pamotė lupa... Prašyčiau, kad rugiai augtųgeri, kad ropučių būtų daug, daug... Irpamokslus gražius sakyčiau, ajai! Kadšaukčiau, tai šaukčiau, dar didžiau už mūsų kleboną. Kad nevogtų, nemeluotų,degtinės negertų... O kad gražius paveikslėlius kalėdodamas davinėčiau! Tai džiaugtųs vaikai!

— Geru būtumei kunigu, vaikeli. Betyra dar ir kitų mokslų. Gal būtumei verčiau advokatu? Ar žinai, kas tai yra advokatas?

— Advokatas? Ne, nežinau. Ką jisdirba?

— Kad koks žmogus nuo tavęs pavogtų pinigus ar karvę, tu jį paduotumei į sūdą, tada advokatas steigtus, kad tą vagįpasmerktų, į kalėjimą pasodintų už tai,kad tave nuskriaudė.

— O gal tas vagis neturėjo pieno vaikams? O jei jis paskui gailėtus pavogęs,ar ji vis tiek advokatas į kalėjimą sodintų?... Aš gailėčiaus...

— Tai galėtumei kitaip darbuotis, advokatu būdamas; galėtumei apginti nekaltai apskųstus žmones. Juk daug yra tokių,kuriuos nekaltai įtaria ir apskundžia. Tokius galėtumei apginti, kad jų nepasmerktų, parodyti visiems, jog jie yra nekalti.

— Kaip antai pernai Vosylius; sakė visi, būk jis pavogęs medžius iš pono miško,ir pasmerkė jį ir pasodino i kalėjimą. Kadjis verkė, kad verkė, neduok Dieve! Sakėsi nevogęs niekados... O dėl to pasmerkė.Niekas jo neapgynė!... Aš labai norėčiaubūti advokatu, tuojau apginčiau visus.Juk kalėjime negerai būti. Uždarytas,kaip koks žvėris... Baisu! Biedni žmonės,kur ten sėdi! Visų geriausia būtų advokatu palikus... Neleisčiau žmonių į kalėjimąkišti ir gana!

— O juk tu mėgsti mokyti? Sakeisimokąs Elzytę. Tai ar negeriau palikti taumokytoju, ką?

Vėl valandėlę tylėjo, galvodamas.

— O, kaip gerai būti mokytoju! — tarėpaskui. — Surinkčiau daug daug vaikų irvisus išmokyčiau. Neduok Dieve, nemokėti skaityti! Negalima nė gražių daineliųpasiskaityti, nė pasakojimų apie visokiasšalis ir žmones, ne perrašinėti... Taip mangaila tų, kurie nemoka skaityti! Kaip aklas žmogus: žiūri į knygą ir nieko nemato...

— Išmokytumei visus, būdamas mokytoju, ką?

— Visų negalėčiau, juk labai daug yražmonių pasaulyje, bet daug išmokyčiau.Davinėčiau knygeles vaikams, sakyčiaugražias eiles, turėčiau pilną spintą visokiųknygų... O kurs gerai mokytųs, netingėtų, dovanočiau gražiausią knygelę, su paveikslais... — vėl nutilo — bet aš neliepčiau sakyti vaikams, kad jie ruskiai...O, štai jau ir mano keliukas! Gana važiuoti!

Liepiau vežėjui sustoti.

— Ar pataikysi namo? Kad nepaklystumei, naktis nešviesi, sniegą... Rasit,verčiau nuvežti tave lygi namų?

— O ne, dėkui, nereikia! Aš gerai žinau kelią, juk man ne pirmą sykį! Čia mannetoli, už to beržyno tuojau ir namai.Pareisiu gerai, čia man visi pašaliai žinomi.Dėkui, poneli, kad pavėžėjai, taip buvo gerai važiuoti! — pridūrė, bučiuodamas manranką.

— Nėra už ką. Palauk, užmiršau paklausti, kuo tu vardu?

— Antaniukas.

— Veizdėk, Antanėli, neužmiršk, kąman prižadėjai, užeik pas mane būtinai,pagrįžęs po Kalėdų. Lauksiu tavęs. Pasikalbėsiva gerai, knygų gražių tau parodysiu...

— Ateisiu, ateisiu! Su Dievu, poneli!

— Su Dievu! Keliauk laimingai!

Valandėlę dar mačiau jo mažą, juodąstuomenėlį ant balto sniego, bet tuojau susimaišęs su tamsybe išnyko jis arčioje.Buvo dar gerokas kelio galas ligi mano kelionės tikslo. Visą tą laiką maniau tikapie tą berniuką. Jo nuostabiai didi žmonių meilė negalėjo išeiti man iš galvos.Nusijuokiau atsiminęs, kaip jis norėjo būtiir daktaru, ir kunigu, ir advokatu; betvėl turėjau stebėtis, jog visos tos profesijos tiko jam ne dėl ypatiškojo labo, betdėl naudos, kurią galėtų atnešti žmonėms.Neapsakomai patiko man tas mažas altruistas, jo iškalbingumas, drąsumas, išmintingumas.

Kaip gi galima tokį vaiką palikti be pagalbos, be šviesos, tariau sau. Ir tvirtaipasiryžau paimti ji į globą, mokyti, leisti įgimnaziją, vienu žodžiu įsakant — padėtijam įvykinti tuos altruistiškuosius norus.Paskui pakilo galvoje nelinksmos mintys,kiek tokių gabių ir šviesių vaikelių išeinaniekais niekeno negelbiajamų, nepakeltų,neapšviestų...

Pas ligonį užtrukau dvi dienas. Pavakariais grįždamas namon, užvažiavau passavo pažįstamą kleboną. Vos atsisėdusmum gerti arbatą, įėjo moteriškė. Bučiuodama ranką kunigui ir dedama ant stalopinigus, tarė:

— Atnešiau pazvanus už mano sūnų...

Balsas jos sudrebėjo ir nutrūko. Skausmas, slėptas per valandą širdyje, išsiliejojau nebesulaikomai. Ašaros biro per veidą, kaip pupos; parpuolė kunigui po kojomis, ir svyruodama ir kukčiodama, raudojo:

— Nebeturiu savo sūnelio, nebeturiusavo balandėlio! Nėra mano Antanėlio!A Jėzau, Tu, Jėzau mano! Ir kad bentbūtų numirus troboje, tarp savųjų, dabargi be žvakės, be nieko, pats vienas! O,Jėzau, už ką mus taip nubaudei!

— Nusiramink, motin — tarė klebonas,dedams jai rankas ant galvos: pasakyk aiškiau, kas atsitiko. Juk, rodos, esi Pleikienė iš Kunigiškių?

Šiurpulys man perėjo per kūną. Jauiš karto, kaip tik pažvelgiau į tos moteriškės didžias, juodas akis, dėjos man į širdį,kad aš jas kur nors esu jau matęs. Dabar,išgirdus sodos vardą, širdis man apmirėkrūtinėje. Baisi žinia lyg žaibas apšvietėmano smegenis. Taip! Tos akys buvo taimano Antanėlio akys... Buvo tat jo motina!Lyg perkūno trenktas, sėdėjau nesijudindamas, bijodamas klausinėti apie smulkmenas.

Vis dar tebedegė mažutė vilties kibirkštėlė, jog apsirinku. O ji tuo tarpu tęsėsavo raudą:

— Pleikienė esu, poneli, Pleikienė iš Kunigiškių. Tamsta buvai vasarą pas musprie ligonio — mums senelė sirgo — daršnekėjai su mūsų Antanėliu... Ak, Jėzaumano! Ar aš tariausi kuomet tokios dusnos sulauksianti!

Ir vėl ėmė verkti ir lenktis prie pat žemės. Klebonas pakėlė ją, pasodino antkresės ir ramino, sakydamas apie Dievomalonę; prašė apipasakoti viską, paeiliui,jei gali. Lyg pastiprinta kunigo žodžiais,moteriškė nusišluostė ašaras, nusitrynėnosį su žiursto galu ir tarė:

— Tamsta, poneli, žinai, jog mūsų Antanėlis mokėsi Užventyje. Dabar žadėjo jįpaleisti ant Kalėdų. Vakar rytą manasisvažiavo tenai į turgų, o grįždamas žadėjoparvežti ir Antanėlį. Laukėme jo nuo patryto, laukėme, o rodos, tas tėvas taip šiandien, negrįžta ilgai. Išgirdę skambalą, išbėgome ant kiemo, žiūrime — tėvas vienas. Man tarsi durte kas į širdį įdūrė...Kur Antanėlis? Klausiu.. „O ar nėra jo namie?” klausia vyras manęs. „Jo sako,mieste nėra, dėdyna sakė, būk vakar išėjęsnamon su kitais vaikais. Tariau, sako, kadkur pernakvojo ir šiandien pargrižo,sako. O mat nėra...” Neturėjau kur dingtiiš nerimasčio. Palaukus valandėlę, kadarklys truputį atsilsėtų, nuvažiavau pasvieną berniuką, kurs su mūsiškiu gyvenovienoje kvatieroje. Ten pasakė jisai, jogkartu jie išėję, jog paskui sutikę kokįponą, rodos. Užvenčio daktarą, tas ponaspaėmęs Antanėlį pavėžėti... Daugiau niekonežinąs. Kol pagrįžau namon, buvo jauvėlu, nebegalėjome niekur daugiau jo ieškoti. Ir vis tariau, gal jis pas daktarą užtruko, gal pagrįš... Per kiaurą naktį akių nenudėjau; išgirdus mažiausią braškėjimą arsodos šunims sulojus — aš jau ir bėgu ištrobos, bene Antanėlis grįžta. Nepagrįžo, nabagėlis, balandėlis tas mano nebesugrįžo pats, mažilėlis!

Ant rytojaus nuvažiavau į Užventį pasdaktarą. Neradau jo namie, kaip ivažiavęs užvakar, dar nepagrįžęs. Lengviauatsidūksėjau, tariu: gal Antanėlis su juokartu važinėjasi ir kartu pagrįš. Linksmesnė pagrįžau namon ir pasakiau viskąvyrui, bet jis papurtinas galvą, sako: „Etniekus kalbi! Kur, sako, daktaras vėžiosvaiką! Reikia ieškoti kur kitur!”. Mažneapalpau... O jisai paėmė kirvį, virves, pavadino du kaimynus ir nuėjo. Aš nulėkiaupaskui. Netoli nuo mūsų sodos, prie keliuko yra velėnija, mažilėlė visai; nuėjometenai... Ir tuojau, prie pat krašto pamatėme įlūžusį ledą... Ne labai gilu tebuvo.Užmetė virves, įkišo mietus — ir tuojausištraukė mūsų Antanėlį... Ten pat ir begulįs, kur buvo įlūžęs... Mat norėjo nabagėlis stačiau išeiti... Vanduo buvo iššąląs, ledas iškilęs — ir įlūžo tuojau. Buvo prisnigę, vėžių nematyti... Ir kam tau reikėjoeiti, mažilėli tu mano! Tiek kartu ėjo tuokeliu, tiek vaikščiojo, niekados liuoba ne paklys... Važiavo juk žmonės per tą velėnpelkę, pervažiavo, o tas, balandėlis, mažas, lenkutis — tam, mat, reikėjo įlūžti!Ak, Jėzau mieliausias, už ką taip mus nubaudei!

Negalėjau tvertis ant vietos; baisusskausmas plėšė mau krūtinę. Lyg įkyrūsvarmai, zyzdami apie ausis, vargino manešita mintis: „Kam aš jį paleidau! Kam paleidau! Dėl ko neprivežiau ligi namų?!”. Onelaiminga motina nepaliaudama raudojo:

— Ir kad bent jis kada nors būtų padaręs jeibę kokią, ar širdį būtų uždavęs, nebūtų gal taip gaila... Bet niekados, niekados! Kiekvienam geras — kiekvienam padės. Kartais liuoba pamatys mane verkiant, ims rankas bučiuoti ir sako: „Neverk, motinėle, kaip aš išaugsiu, bus tautaip gerai, taip gerai, pamatysi!”. Lyg kas tyčiomis būtų išskyręs patį gerąjį, patį išmintingąjį! Visus vaikus juk myliu, visi taip pat vaikai, tečiaus visus atiduočiau už jį vieną... Kad visi verčiau numirtų, by tik tasmano mažilėlis būtų gyvas! Kas mus dabar bepalinksmins, kas bepaguos!

Verkė dabar patyliais, svyruodama iš lengvo ant kresės.

— Negundyk Dievo, motina — tarėklebonas — Jisai žino, ką darąs. TavoAntanėliui su tokia jautria širdimi, rasit,ir labai būtų sunku buvę gyventi pasaulyje, rasit, ne sykį širdis jam būtų plyšusi...Ar gali įspėti, koks jo gyvenimas būtųbuvęs, ar žinai? Tai ko gi nusimeni? Arturėsi be galo čion varliauti be jo? Nėjuste nepajusi, kaip nueisite pas jį ir vėlbūsite kartu...

Moteriškė nutilus žiūrėjo į kunigąkaip į saulę. Ašaros teberiedėjo iš palengvo, bet veidas rados lyg ramesnis. Pabaigus klebonui, pabučiavo jam į rankas irrengėsi eiti namon.

O man atėjo didelis noras pamatyti darsykį Antanėlį ir gaila man buvo neapsakomai leisti ta nelaimingą moteriškę vienąnaktį, vieną su savo skausmu, ir tariau:

— Važiuokiva kartu. Aš važiuoju namon, galiu pavėžėti.

Pažvelgė ji į mane atydingai ir sušuko:

— Ak, tai tamsta ponas daktaras! Nepažinau pirma. Tai tamsta paėmei manoAntanėlį pakelėje užvakar!

— Aš.

— Ak Tu Dieve mano, paskutinios taibuvo jo valandėlės šiame pasaulyje!...

Nuvažiavova. Pakelėje vis ji pasakojoapie Antanėlį, tarsi lengviau jai darėsi nuoto.

— Kana kados — sakė — rodos, pereitą vasarą, pririnko jisai žemuogių puodelį ir nunešė klebonui. Parbėgo toks linksmas,jog klebonas davęs jam už uogas pusrublį. Džiaugėsi per kelias dienas, manydamasis, ką už tuos pinigus nusipirksiąs. Irknygą, ir diržiuką, ir kepurę... Tik po keleto dienų ateina Urbonas, aklas toks žmogus, dukterėlės vedžiojamas vaikščioja.Apdriskęs, išalkęs — biedni jie yra labai.Daviau tat aš jam duonos gabalėlį ir išėjo.Vakare sako tėvas: „Rytoj į turgų važiuosiu, na Antaniuk, ką gi, sako, tau pirkti užpusrublį?”. „Aš jau nieko nepirksiu” — tarėAntanėlis patyliais. Nustebus pažiūrėjauį jį. Paraudęs — mažilėlis ir galvelę žemynnuleidęs. „O dėl ko?” — paklausiau. „Neturiu pinigų, sako, atidaviau šiandien Urbonui...” Neduok Dieve, visą pusrublį!Abu su tėvu užpuolėva šaukti, kam taipmėčioja pinigus, kaip koks didelis ponas.O jisai sako: „Motinėle, juk aš ir be knygos, ir be diržo galiu būti, o vargšas Urbonas ir jo Vincikė be duonos numirtų. Juodu sau tuo pusrubliu duonos nusipirks.”

— Kitą sykį vėl apie Šv. Joną, roputėstebebuvo dar mažitėlaitės, einu į daržą,veizdžiu, keli kerai išrauti, išmėčioti. Supratau, kad tat yra vaikų darbas. Taip užpykau. Tariau sau: „Išlupsiu aš jus, dykaduoniai, atimsite!”. Kaukiu juos, atlėkėtuojau Antanėlis. „Kas išrovė roputes,klausiu, sakyk tuojau!”. „Aš” — sako. „Ak, tu,beproti, ar nematei, kokios roputės, ar nesupranti, kiek eibės padarei?!”. „Elzytėslėlėms norėjau pietus išvirti” — sako. „Aš tauparodysiu pietus, sakau, išpersiu tau kailį, tai žinosi kita kartą po roputes ūkininkauti!”

Jam vargšeliui ašaros pasirodė akyse.,,Mamaite, sako, ar roputes daugiau myli, armane?!”

Prasijuokiau ir turėjau dovanoti.

Kunigiškiai nebuvo toli, greit privažiavova. Širdis pradėjo man plakti gyviau,kad pasilenkęs ėjau per aukštą slenkstį itrobą. Ten, viduryje aslos, stovėjo stalasbaltai užklotas, ant stalo gulėjo Antaniukas. Dvi žvakės, degančios prie jo galvelės,nedaug tedavė šviesos ir troboje buvoapytamsu. Atsisėdęs ant suolo žiūrėjau inabašninkėlį. Nelabai tepersimainė jis nuoužvakar; tik tada raudonas buvo nuo speigo, o dabar baltas, kaip sniegas; tada krutėjo, čiauškėjo be paliovos — dabar gulėjo romus, rimtas, naujuose drabužiuose iš pilkočerkaso, toks didus, ne taip, kaip tada, apdriskęs. Ir akių nebuvo matyti, to didžiausio jo veidelio papuošimo, tų didžių, juodųpoeto akių, pro kurias taip aiškiai žiūrėjojo gryna sielelė (dūšelė); tik ilgos, juodosblakstienos metė tamsius šešėlius ant išbalusio veido. Ir jo širdytė, taip dar maža, otiek meilės turinti savyje, jo širdelė, kuriatada taip giliai jautė žmonių vargus, dabarnustojo plakus... Žiūrėjau vis — ir niekados nebuvau jautęs aiškiau gyvenimo ironijos, žmogaus gyvenimo menkumo. Štaivaikas sveikas, akylas, guvus lyg kibirkštis, pilnas vilties, tokio įsitikėjimo, tokiųnuomonių, darė sumanymus plačius ir taipaukštus... O pusei valandos praėjus — gulėjo jau ant dugno velėnijoje...

Tuo tarpu bobos rinkosi į trobą ir taisėsi giedoti. Kelios, priėjusios prie manęs,ėmė šnekėti:

— Mažilytis! Ir kas galėjo tikėtis, kadtaip veikiai atsiguls ant lentos! Toks buvo išmintingas, toks doras! — tarė viena.

— Aš jau seniai sakiau — atsiliepė antra — kad jis nepagyvens ilgai. Kaip tikvaikas per daug gudrus ir doras, tai jau ne pagyvena pasaulyje, ne! Visados sakiau,kad jo akys ne į šį pasaulį žiūrėjo... Tokiomis akimis vaikai neauga.

— Ir kad bent būtų numiręs savo mirtimi ir motinai nebūtų buvę taip gaila.Dabar be žvakės, be švento vandens! Ak,Tu, Dieve, sakau!

— Tai, rodos, tamsta, ponas daktarai,pavėžinai jį iš miestelio? Ir kam tau reikėjo, mizerija, taip skubėti namon! Būtumei sau palaukęs, kol tėvas atvažiuos.Pats prie savo mirties bėgo kuo greičiausiai!

— Eik, eik, mažilėli! Kas žadėta, tas irbus, nieko nepadalysi!

— Tėvai rūpinosi, ar girdi, mokė kaipgalėdami, tiek kašto, ar girdi, padėjo, ir viskas dabar niekam! Verčiau, kad turėtųdabar, ar girdi, tuos pinigus... Į žemę įkasėir gana!

Po valandėlės grįžau jau namon. Vakaras buvo visiškai toks pat kaip užvakar: dideli, lengvi sniego gabalai kritopamažu ant žemės, lengviausias vėjelis nejudino plikų medžių šakelių, joks balsasnetramdė tylos. Argi klebonas ir ta moteriškė turėtų tiesą? Tariau sau. Argitikrai žemė ne tokioms jautrioms ir mylinčioms sieloms, kaip Antanėlis, ir nėra jomsvietos čionai?

Perkūnas, trenkdamas į medžių krūvelę, visados išsiskiria aukščiausiąjį tarpjų. Mirtis, įsisukusi į kokį nors žmoniųbūrelį, kerta dažniausiai geriausiajį iš jųvisų. Dėl ko taip atsitinka su perkūnu —žinau, bet apie mirtį...?

Teatsakai man kas, dėl ko taip vra?!