drukowana A5
12.51
Iš daktaro pasakojimų

Bezpłatny fragment - Iš daktaro pasakojimų


Objętość:
19 str.
Blok tekstowy:
papier offsetowy 90 g/m2, druk czarno-biały
Format:
145 × 205 mm
Okładka:
miękka
Rodzaj oprawy:
zeszytowa
ISBN:
978-83-288-0782-2

Ar žinote, ką man primena visados toks romus žiemos vakaras? Vieną atsitikimą, kurs ir dabar, metams praslinkus, visus mano nervussujudina.

Buvo taip. Atsitiko man važiuoti prieligonio gana toli, už kokių 3 mylių. Stovėjo žiemos metas, prieš pat Kalėdas. Kolatleidau laukiančius pacientus, pradėjotemti, ir išvažiavau pabrėkšnyje. Malonusbuvo važiavimas, nes nors šaltis stipriaispaudė, oras buvo romus, be jokio vėjo;sniego daug, kelias kietas ir dailus, kaipskobnis, arkliai puikūs. Važiuoju sau, lokenas užsivilkęs ir gėriuosi. Veizdžiu, eina keliu vaikų būrys, vis maži dar berniukai; kiekvienas nešasi po knygų ryšelį, ovienas, gudresnis, įsidėjęs jas į maišelį, pasikabino ant pečių, kad rankas nešaltų. Nosis ir ausys raudonos lyg slyvos, didžiospirštinės ant rankų. Susipratau, jog tai,,studentai”, paleisti ant švenčių iš miestelio mokyklos, grįžta namon.

O jūs, „mokslo kankiniai”, tariau sau,ne vienas iš jūsų pasirgs per šventes, tąkelionę atlikęs — ir liepiau vežėjui sustoti.

— Sveiki, vyrai! Kur gi taip keliaujate?— sušukau.

Būrelyje pakilo sumišimas? Kai kurievaikai žiūrėjo į mane išsižioję, kiti kumščiojo kits kitam į šoną.

Ant galo vienas atsakė:

— Einame namon, ant Kalėdų!

— Jei norite, galiu keletą pavėžėti; kuriam toliau, sėskitės!

Bet neatsirado norinčiųjų: vieniems buvo arti namai, kitiems tuojau reikėjo išvieškelio suktis, dar kiti, rasit, ir nedrįso.Tik vienas atsiliepė.

— Man toli... Dar gera mylia vieškeliu...

— Tai eikš ir sėskis!

Atsidėjęs pažiūrėjau į mano kelionėsdraugą: buvo tai kokių dešimties metųberniukas, su pilka veltine kepure, giliaiužmauta ant kaktos; ant kaklo turėjo raudoną juostą, užtrauktą ant ausų; trumpoki, seni kailiniukai, užlopyti naujais lopais,raudonmargės kelinaitės, įkištos į sukrypusius batus, ant rankų pilkos kumstinėspirštines — tai visas jo apdaras. Rankoseturėjo ryšelį. Padedamas jam įsėsti į šlajas, visų pirma pastebėjau didžias, labaididžias ir labai juodas akis; žiūrėjo jos išapskrito, sveiko, paraudonavusio veidelioper daug jau rimtai ir svajingai.

Padėjau ryšelį po kojomis, užklojau vaikąkailine gūnia, vis galvodamas, kaip čia prašnekinus tą „studentą”, raudonmargėmskelinaitėms ir poeto akimis. Bet mano rūpestis pasirodė nereikalingas; nelaukdamas prašnekinimo, jisai pats tarė:

— O-o, kaip aš greit būsiu namie! Greičiau už Kaziuką ir Jurgį! Kaip patrakębėga arkliai!

— Ar toli gyveni? Kurioje vietoje?

— Kunigiškiuose. Mylia bus vieškeliu,paskui jau tuojau ir namai.

— Tai ilgą kelionę turi i mokyklą. Arnebijai eiti naktį pats vienas?

— Ne, nebijau! Kas man ką padarys?Žmonės sako, esą visokių baidyklių, betaš manau, jog tatai vieni prasimanymai.Dėl ko aš niekados jokios baidyklės nesumatęs?! Bobos tik vaikus baugina ir gana!Pasakose, tikrai, daug yra visokių baidyklių, visi jas mato... Bet pasakose ir varnosšneka, ir medžiai... O juk tai ne teisybė...Kaip gal paukštis šnekėti?!

— Sakyk tiktai, koks tu gudrus!

— E, aš nebijau nieko! Kad ir būtųbaidyklių, nebijočiau. Mamaitė sako, kiekvienas vaikas turįs savo Aniolą Sargą, iraš turiu, tai jis mane apgintų nuo baidyklių. Juk negal būti, kad baidyklės daugiau sveikatos turėtų už patį Aniolą!

— Žinoma, žinoma!

— Taip norėčiau pamatyti nors syki tąAniolą! Einu kartais, ir pamažu, šmukšt!Ir pažvelgiu į šalį, ar nepamatysiu norssparnų galo...

— Ir ar nesi matęs nė sykį?

— Ne! Tik šventiejei žmonės tegal pamatyti aniolus... Aš negaliu! bet vis tiek,aš žinau, kad ne vienas eina. Jis manesaugoja nuo pikto. Aš juk nevaikščiojudažnai, tik ant Kalėdų, ant Velykų, antUžgavėnių... Esu mieste ten pat, kratėvoje pas dėdienės.

— Ar gerai ten tau? Ar linksma?

— Nieko sau, bet ilgu vienam... Namiegeriau! Norėjau, kad Elzytė kartu su manimi mokytųs, bet tėvelis sako: „Bobai, sako, mokslas nereikalingas”.

— Kas ji tokia, ar tavo seselė?

— Ar Elzytė?

— Taip.

— Žinoma, sesuo. Už mane maželesnė.Bet kad ir boba, o dėl to taip nori mokytis! Aš ją labai myliu, jokio berniuko taipnemylėčiau. Aš ją mokau... Ne rusiškai,kam jai bobai, bet lietuviškai.

— Tai tu ir lietuviškai moki skaityti?

— O kaipgi! Mamaitė seniai išmokė...Kokią knygą paimu, tokią skaitau. O rašyti lietuviškai niekas manęs nemokė, o ašdėl to rašau! Pats išmokau! Dėdė tik vieną sykį raides parodė, ir gana.

Elzytė jau paskaito abėcėlę, dabar ašjai rašyti parodysiu. Kaip pramoks, parsiųsiu jai laišką namon...

— O daugiau seserų ir brolių ar turi?

— Yra dar Levukas... Et, kas iš jo!Mažas dar, kvailas visiškai.

— Tai tu gudragalvius temyli, mataikoks!

— Myliu ir Levuką... Bet kad jis toks,tik rėkia, verkia... Tokie nuobodūs tie maživaikai!

Sutemo visiškai. Jau išvažiuojant maniš Užvenčio, snigo retais, mažučiais trupinėliais; dabar dangus apsiūkė dar daugiauir trupinėliai persimainė į gerus „ubago kąsnius”. Dideli, minkšti sniego gabalėliaikrito tankiai, tyloms, lengvutėliai, apklodami mus tarsi kokiu baltų gulbių plunksnų apdangalu. Tyla viešpatavo visur, tiklaibas mano „studento” balselis skambėjoir skambėjo be paliovos, lyg sidabrinisvarpelis, lyg vieversio daina.

— Tai, kad stebėsis namie, mane pamatę! Kalbėjo jis vėl. Nė laukte šiandienmanęs nelaukia. Tėvelis žadėjo rytoj atvažiuoti į turgų ir mane parsivežti namon.Bet jau šiandien učitelis mus paleido...Taip ilgu laukti dar lyg rytojaus, ėmiau irišėjau pėsčias. Nė mamaitė, nė Elzytė irmanyte nemano, kad šį vakar pareisiu.Sėdi sau visi, mamaitė verpia, Elzytė skaito... Rasi, su Levuku ką prasimano, o aššmakšt, ir įeinu!

Prasijuokė linksmai.

— Tai tavęs labai laukia namie?

— Aija! Mamaitė jau rytojui tikriausiai taiso bulbių kankolus... O rasi, ir ragaišius kepa. Vis tai manęs laukdama.

Jie mane labai myli!...

— O ką gi dirbsi namie?

Przeczytałeś bezpłatny fragment.
Kup książkę, aby przeczytać do końca.