Bezpłatny fragment - Iš daktaro pasakojimų

Iš daktaro pasakojimų

Ar žinote, ką man primena visados toks romus žiemos vakaras? Vieną atsitikimą, kurs ir dabar, metams praslinkus, visus mano nervussujudina.

Buvo taip. Atsitiko man važiuoti prieligonio gana toli, už kokių 3 mylių. Stovėjo žiemos metas, prieš pat Kalėdas. Kolatleidau laukiančius pacientus, pradėjotemti, ir išvažiavau pabrėkšnyje. Malonusbuvo važiavimas, nes nors šaltis stipriaispaudė, oras buvo romus, be jokio vėjo;sniego daug, kelias kietas ir dailus, kaipskobnis, arkliai puikūs. Važiuoju sau, lokenas užsivilkęs ir gėriuosi. Veizdžiu, eina keliu vaikų būrys, vis maži dar berniukai; kiekvienas nešasi po knygų ryšelį, ovienas, gudresnis, įsidėjęs jas į maišelį, pasikabino ant pečių, kad rankas nešaltų. Nosis ir ausys raudonos lyg slyvos, didžiospirštinės ant rankų. Susipratau, jog tai,,studentai”, paleisti ant švenčių iš miestelio mokyklos, grįžta namon.

O jūs, „mokslo kankiniai”, tariau sau,ne vienas iš jūsų pasirgs per šventes, tąkelionę atlikęs — ir liepiau vežėjui sustoti.

— Sveiki, vyrai! Kur gi taip keliaujate?— sušukau.

Būrelyje pakilo sumišimas? Kai kurievaikai žiūrėjo į mane išsižioję, kiti kumščiojo kits kitam į šoną.

Ant galo vienas atsakė:

— Einame namon, ant Kalėdų!

— Jei norite, galiu keletą pavėžėti; kuriam toliau, sėskitės!

Bet neatsirado norinčiųjų: vieniems buvo arti namai, kitiems tuojau reikėjo išvieškelio suktis, dar kiti, rasit, ir nedrįso.Tik vienas atsiliepė.

— Man toli... Dar gera mylia vieškeliu...

— Tai eikš ir sėskis!

Atsidėjęs pažiūrėjau į mano kelionėsdraugą: buvo tai kokių dešimties metųberniukas, su pilka veltine kepure, giliaiužmauta ant kaktos; ant kaklo turėjo raudoną juostą, užtrauktą ant ausų; trumpoki, seni kailiniukai, užlopyti naujais lopais,raudonmargės kelinaitės, įkištos į sukrypusius batus, ant rankų pilkos kumstinėspirštines — tai visas jo apdaras. Rankoseturėjo ryšelį. Padedamas jam įsėsti į šlajas, visų pirma pastebėjau didžias, labaididžias ir labai juodas akis; žiūrėjo jos išapskrito, sveiko, paraudonavusio veidelioper daug jau rimtai ir svajingai.

Padėjau ryšelį po kojomis, užklojau vaikąkailine gūnia, vis galvodamas, kaip čia prašnekinus tą „studentą”, raudonmargėmskelinaitėms ir poeto akimis. Bet mano rūpestis pasirodė nereikalingas; nelaukdamas prašnekinimo, jisai pats tarė:

— O-o, kaip aš greit būsiu namie! Greičiau už Kaziuką ir Jurgį! Kaip patrakębėga arkliai!

— Ar toli gyveni? Kurioje vietoje?

— Kunigiškiuose. Mylia bus vieškeliu,paskui jau tuojau ir namai.

— Tai ilgą kelionę turi i mokyklą. Arnebijai eiti naktį pats vienas?

— Ne, nebijau! Kas man ką padarys?Žmonės sako, esą visokių baidyklių, betaš manau, jog tatai vieni prasimanymai.Dėl ko aš niekados jokios baidyklės nesumatęs?! Bobos tik vaikus baugina ir gana!Pasakose, tikrai, daug yra visokių baidyklių, visi jas mato... Bet pasakose ir varnosšneka, ir medžiai... O juk tai ne teisybė...Kaip gal paukštis šnekėti?!

— Sakyk tiktai, koks tu gudrus!

— E, aš nebijau nieko! Kad ir būtųbaidyklių, nebijočiau. Mamaitė sako, kiekvienas vaikas turįs savo Aniolą Sargą, iraš turiu, tai jis mane apgintų nuo baidyklių. Juk negal būti, kad baidyklės daugiau sveikatos turėtų už patį Aniolą!

— Žinoma, žinoma!

— Taip norėčiau pamatyti nors syki tąAniolą! Einu kartais, ir pamažu, šmukšt!Ir pažvelgiu į šalį, ar nepamatysiu norssparnų galo...

— Ir ar nesi matęs nė sykį?

— Ne! Tik šventiejei žmonės tegal pamatyti aniolus... Aš negaliu! bet vis tiek,aš žinau, kad ne vienas eina. Jis manesaugoja nuo pikto. Aš juk nevaikščiojudažnai, tik ant Kalėdų, ant Velykų, antUžgavėnių... Esu mieste ten pat, kratėvoje pas dėdienės.

— Ar gerai ten tau? Ar linksma?

— Nieko sau, bet ilgu vienam... Namiegeriau! Norėjau, kad Elzytė kartu su manimi mokytųs, bet tėvelis sako: „Bobai, sako, mokslas nereikalingas”.

— Kas ji tokia, ar tavo seselė?

— Ar Elzytė?

— Taip.

— Žinoma, sesuo. Už mane maželesnė.Bet kad ir boba, o dėl to taip nori mokytis! Aš ją labai myliu, jokio berniuko taipnemylėčiau. Aš ją mokau... Ne rusiškai,kam jai bobai, bet lietuviškai.

— Tai tu ir lietuviškai moki skaityti?

— O kaipgi! Mamaitė seniai išmokė...Kokią knygą paimu, tokią skaitau. O rašyti lietuviškai niekas manęs nemokė, o ašdėl to rašau! Pats išmokau! Dėdė tik vieną sykį raides parodė, ir gana.

Elzytė jau paskaito abėcėlę, dabar ašjai rašyti parodysiu. Kaip pramoks, parsiųsiu jai laišką namon...

— O daugiau seserų ir brolių ar turi?

— Yra dar Levukas... Et, kas iš jo!Mažas dar, kvailas visiškai.

— Tai tu gudragalvius temyli, mataikoks!

— Myliu ir Levuką... Bet kad jis toks,tik rėkia, verkia... Tokie nuobodūs tie maživaikai!

Sutemo visiškai. Jau išvažiuojant maniš Užvenčio, snigo retais, mažučiais trupinėliais; dabar dangus apsiūkė dar daugiauir trupinėliai persimainė į gerus „ubago kąsnius”. Dideli, minkšti sniego gabalėliaikrito tankiai, tyloms, lengvutėliai, apklodami mus tarsi kokiu baltų gulbių plunksnų apdangalu. Tyla viešpatavo visur, tiklaibas mano „studento” balselis skambėjoir skambėjo be paliovos, lyg sidabrinisvarpelis, lyg vieversio daina.

— Tai, kad stebėsis namie, mane pamatę! Kalbėjo jis vėl. Nė laukte šiandienmanęs nelaukia. Tėvelis žadėjo rytoj atvažiuoti į turgų ir mane parsivežti namon.Bet jau šiandien učitelis mus paleido...Taip ilgu laukti dar lyg rytojaus, ėmiau irišėjau pėsčias. Nė mamaitė, nė Elzytė irmanyte nemano, kad šį vakar pareisiu.Sėdi sau visi, mamaitė verpia, Elzytė skaito... Rasi, su Levuku ką prasimano, o aššmakšt, ir įeinu!

Prasijuokė linksmai.

— Tai tavęs labai laukia namie?

— Aija! Mamaitė jau rytojui tikriausiai taiso bulbių kankolus... O rasi, ir ragaišius kepa. Vis tai manęs laukdama.

Jie mane labai myli!...

— O ką gi dirbsi namie?

— O, turiu daug darbo! Ledžingoms ant tvenkinio važinėsiuos, pasidirbau puikias ledžingas... Bet tai atsilsėdamas. Otaip — turiu popieriaus, rašysiu sau lietuviškai, kad mamaitė ir Elzytė suprastų. Mamaitė man pirko knygikę su dainomis nuopauperio, aš jas perrašysiu į sąsiuvinį...Taip malonu rašyti iš knygos! Paskui pasiskaitysiva su Elzytė, mamaitė pasiklausys... O, kiek tai bus darbo! Juk aš dartaip greit nemoku rašyti, kaip mūsų učitelis kad rašo! Pamažėliais sau, pamažėliais... Ir kokių ten gražių yra dainelių,ak tu, Dieve, kad tamsta žinotumei! Bettamsta juk mokytas esi, tai viską žinai?

— Rasit ir žinau; ar neatmeni bentvienos?

— Vieną, rodos, truputį... Atmenu... Palūkėk, kaip šia: „Karvelėli-pauk6tužėli,kodėl tu burkuoji, ar vargelius, ar kryželius tu savo rokuoji?”... O toliau nebeatmenu...

— Aš pabaigsiu.

Ir variau toliau Vienužinskio dainelę.Mano berniukas įsmeigė į mane akis irvisas pavirto klausymu.

— Prašom pasakyti dar sykį! — tarėman pabaigus. — Prašom pasakyti!

— O kitos ar nenori pasiklausyti? Tadar gražesnė... Ir ėmiau sakyti:

— „Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka”...

Nežinau, ar viską suprato mano klausytojas, bet taip jam eilės tos patiko, jognet kalbėjęs nustojo, tik šnibždėjo kaž kąpatyliais. Pasilenkęs supratau, jog atkartoja paskutines eiles: „Neapleisk,Aukščiausis, mūsų ir brangios tėvynės!”

— A, Jerguteliau, kaip gražu! Prašompasakyti dar.

Atkartojau dar sykį ir dar sykį.

— O kas tai buvo toks, tas VytautasDidysis?

— Tai buvo Lietuvos karalius; seniai,seniai, kol lietuviai buvo tvirti, kol daugžemės turėjo.

— O kas dabar yra mūsų karalium?

Turbūt, tas pats, kurs pas mus kliasoje ant sienos kybo? Učitelis sako, jisai ėsąsmūsų ciecorius. Bet juk jis rusas... Ar irVytautas buvo rusas?...

— Ne, jis buvo lietuvis, kaip tu ir aš. Betdabar nebeturime savo lietuviško karaliaus.

— Nebeturime! O dėl ko?

— Daug kalbėti, vaikeli! Nėra dabarlaiko. Ar žinai ką? Pagrįžęs į mokyklą, ateik pas mane; aš tau tada apipasakosiu, ką tik norėsi, ir dainų daug pasakysiuir duosiu paskaityti. Ar ateisi?

Mano filiosofas ėmė iš džiaugsmo šlajose šokinėti.

— Ateisiu, at! Tuojau pagrįžęs! Tamsta man ir apie Vytautą pasakysi? Kokstamsta esi laimingas, kad viską žinai! Aštaip norėčiau viską žinoti. O mums učitelis niekados nieko nesako nė apie Vytautą, nė apie lietuvių karalius. Vis tik apierusus ir apie rusus!

Biedna maža dvaselė jautė jau didžiąskriaudą, kurią turėjo kentėti, ir reikalavo savo tiesų. Valandėlę viešpatavo tylėjimas, paskui vėl plonutis balselis atsiliepėnedrąsiai:

— Norėjau tamstos vieno daikto paklausti....

— Klausk, meldžiamasis!

— Kaip tai yra?... Učitelis mūsų klausinėja, kas męs esame, ir reikia atsakyti:„Ja ruskij!”. Jis taip liepia. Bet juk tainetiesa, juk mes katalikai, lietuviai, o nerusai! Juk jei būtume rusai, tai rusiškaikalbėtume, į cerkvę eitume... Kam jismokina meluoti? Aš atsakiau jam vienąkartą, jog esu katalikas lietuvis, o jismane už tai į kerčią pastatė... Ant visosgadynos! — plonutis balselis sudrebėjo.— Bet aš ir antrą syki nepasakysiu, kadesu ruskis! Kaip galima taip meluoti?!Verčiau dar kerčioje pastovėsiu... Nenumirsiu!

— Vyras iš tavęs, mano vaikine! Negalima meluoti! Matau, labai mėgsti mokytis; kuo gi norėtumei būti, ant komokytis?

Valandėlę pagalvojęs, tarė:

— Žinau... Norėčiau būti daktaru, kaiptamsta.

— O dėl ko? Ar tau taip tinka kitus gydyti?

— Taip jau... Pernai susirgo PaliuliųMagdė; gerklę jai labai skaudėjo ir taipbuvo užėmę, jog nieko negalėjo praryti,nė kalbėti, vis smaugė ją ir smaugė. Kriokė per kiaurą naktį... Aš su mamyte ėjauaplankyti. O, kaip gaila jos buvo! Ir antrytojaus numirė. O kad būčiau išgydęs...Nebūtų tiek kentėjus ir, rasit, mirti nebūtų reikėję... Ir senei Bagdonienei išgydyčiau ranką, kad verpti galėtų... Ir Urbonui akis, kad nereikėtų jam duoneliauti... E, visus išgydyčiau!

— Taip! O kitu kuo nors ar negeriausbūtų palikus? Na, o kunigu ar nenorėtumei, ką?

Vaikas pakraipė galvą ir pagalvojęstarė:

— Ir kunigu norėčiau... Kunigu dargeriau! Kunigo Ponas Dievas klauso, kunigas, ko tik nori, gali nuo Pono Dievo išprašyti... Verčiau kunigu! Aš melsčiaus,kad Ponas Dievas duotų visiems pavargėliams duonos, kad nuo vaikų neatimtų motinų... Sunku našlaičiams, taip man jų gaila!Pamotė lupa... Prašyčiau, kad rugiai augtųgeri, kad ropučių būtų daug, daug... Irpamokslus gražius sakyčiau, ajai! Kadšaukčiau, tai šaukčiau, dar didžiau už mūsų kleboną. Kad nevogtų, nemeluotų,degtinės negertų... O kad gražius paveikslėlius kalėdodamas davinėčiau! Tai džiaugtųs vaikai!

— Geru būtumei kunigu, vaikeli. Betyra dar ir kitų mokslų. Gal būtumei verčiau advokatu? Ar žinai, kas tai yra advokatas?

— Advokatas? Ne, nežinau. Ką jisdirba?

— Kad koks žmogus nuo tavęs pavogtų pinigus ar karvę, tu jį paduotumei į sūdą, tada advokatas steigtus, kad tą vagįpasmerktų, į kalėjimą pasodintų už tai,kad tave nuskriaudė.

— O gal tas vagis neturėjo pieno vaikams? O jei jis paskui gailėtus pavogęs,ar ji vis tiek advokatas į kalėjimą sodintų?... Aš gailėčiaus...

— Tai galėtumei kitaip darbuotis, advokatu būdamas; galėtumei apginti nekaltai apskųstus žmones. Juk daug yra tokių,kuriuos nekaltai įtaria ir apskundžia. Tokius galėtumei apginti, kad jų nepasmerktų, parodyti visiems, jog jie yra nekalti.

— Kaip antai pernai Vosylius; sakė visi, būk jis pavogęs medžius iš pono miško,ir pasmerkė jį ir pasodino i kalėjimą. Kadjis verkė, kad verkė, neduok Dieve! Sakėsi nevogęs niekados... O dėl to pasmerkė.Niekas jo neapgynė!... Aš labai norėčiaubūti advokatu, tuojau apginčiau visus.Juk kalėjime negerai būti. Uždarytas,kaip koks žvėris... Baisu! Biedni žmonės,kur ten sėdi! Visų geriausia būtų advokatu palikus... Neleisčiau žmonių į kalėjimąkišti ir gana!

— O juk tu mėgsti mokyti? Sakeisimokąs Elzytę. Tai ar negeriau palikti taumokytoju, ką?

Vėl valandėlę tylėjo, galvodamas.

— O, kaip gerai būti mokytoju! — tarėpaskui. — Surinkčiau daug daug vaikų irvisus išmokyčiau. Neduok Dieve, nemokėti skaityti! Negalima nė gražių daineliųpasiskaityti, nė pasakojimų apie visokiasšalis ir žmones, ne perrašinėti... Taip mangaila tų, kurie nemoka skaityti! Kaip aklas žmogus: žiūri į knygą ir nieko nemato...

— Išmokytumei visus, būdamas mokytoju, ką?

— Visų negalėčiau, juk labai daug yražmonių pasaulyje, bet daug išmokyčiau.Davinėčiau knygeles vaikams, sakyčiaugražias eiles, turėčiau pilną spintą visokiųknygų... O kurs gerai mokytųs, netingėtų, dovanočiau gražiausią knygelę, su paveikslais... — vėl nutilo — bet aš neliepčiau sakyti vaikams, kad jie ruskiai...O, štai jau ir mano keliukas! Gana važiuoti!

Liepiau vežėjui sustoti.

— Ar pataikysi namo? Kad nepaklystumei, naktis nešviesi, sniegą... Rasit,verčiau nuvežti tave lygi namų?

— O ne, dėkui, nereikia! Aš gerai žinau kelią, juk man ne pirmą sykį! Čia mannetoli, už to beržyno tuojau ir namai.Pareisiu gerai, čia man visi pašaliai žinomi.Dėkui, poneli, kad pavėžėjai, taip buvo gerai važiuoti! — pridūrė, bučiuodamas manranką.

— Nėra už ką. Palauk, užmiršau paklausti, kuo tu vardu?

— Antaniukas.

— Veizdėk, Antanėli, neužmiršk, kąman prižadėjai, užeik pas mane būtinai,pagrįžęs po Kalėdų. Lauksiu tavęs. Pasikalbėsiva gerai, knygų gražių tau parodysiu...

— Ateisiu, ateisiu! Su Dievu, poneli!

— Su Dievu! Keliauk laimingai!

Valandėlę dar mačiau jo mažą, juodąstuomenėlį ant balto sniego, bet tuojau susimaišęs su tamsybe išnyko jis arčioje.Buvo dar gerokas kelio galas ligi mano kelionės tikslo. Visą tą laiką maniau tikapie tą berniuką. Jo nuostabiai didi žmonių meilė negalėjo išeiti man iš galvos.Nusijuokiau atsiminęs, kaip jis norėjo būtiir daktaru, ir kunigu, ir advokatu; betvėl turėjau stebėtis, jog visos tos profesijos tiko jam ne dėl ypatiškojo labo, betdėl naudos, kurią galėtų atnešti žmonėms.Neapsakomai patiko man tas mažas altruistas, jo iškalbingumas, drąsumas, išmintingumas.

Kaip gi galima tokį vaiką palikti be pagalbos, be šviesos, tariau sau. Ir tvirtaipasiryžau paimti ji į globą, mokyti, leisti įgimnaziją, vienu žodžiu įsakant — padėtijam įvykinti tuos altruistiškuosius norus.Paskui pakilo galvoje nelinksmos mintys,kiek tokių gabių ir šviesių vaikelių išeinaniekais niekeno negelbiajamų, nepakeltų,neapšviestų...

Pas ligonį užtrukau dvi dienas. Pavakariais grįždamas namon, užvažiavau passavo pažįstamą kleboną. Vos atsisėdusmum gerti arbatą, įėjo moteriškė. Bučiuodama ranką kunigui ir dedama ant stalopinigus, tarė:

— Atnešiau pazvanus už mano sūnų...

Balsas jos sudrebėjo ir nutrūko. Skausmas, slėptas per valandą širdyje, išsiliejojau nebesulaikomai. Ašaros biro per veidą, kaip pupos; parpuolė kunigui po kojomis, ir svyruodama ir kukčiodama, raudojo:

— Nebeturiu savo sūnelio, nebeturiusavo balandėlio! Nėra mano Antanėlio!A Jėzau, Tu, Jėzau mano! Ir kad bentbūtų numirus troboje, tarp savųjų, dabargi be žvakės, be nieko, pats vienas! O,Jėzau, už ką mus taip nubaudei!

— Nusiramink, motin — tarė klebonas,dedams jai rankas ant galvos: pasakyk aiškiau, kas atsitiko. Juk, rodos, esi Pleikienė iš Kunigiškių?

Šiurpulys man perėjo per kūną. Jauiš karto, kaip tik pažvelgiau į tos moteriškės didžias, juodas akis, dėjos man į širdį,kad aš jas kur nors esu jau matęs. Dabar,išgirdus sodos vardą, širdis man apmirėkrūtinėje. Baisi žinia lyg žaibas apšvietėmano smegenis. Taip! Tos akys buvo taimano Antanėlio akys... Buvo tat jo motina!Lyg perkūno trenktas, sėdėjau nesijudindamas, bijodamas klausinėti apie smulkmenas.

Vis dar tebedegė mažutė vilties kibirkštėlė, jog apsirinku. O ji tuo tarpu tęsėsavo raudą:

— Pleikienė esu, poneli, Pleikienė iš Kunigiškių. Tamsta buvai vasarą pas musprie ligonio — mums senelė sirgo — daršnekėjai su mūsų Antanėliu... Ak, Jėzaumano! Ar aš tariausi kuomet tokios dusnos sulauksianti!

Ir vėl ėmė verkti ir lenktis prie pat žemės. Klebonas pakėlė ją, pasodino antkresės ir ramino, sakydamas apie Dievomalonę; prašė apipasakoti viską, paeiliui,jei gali. Lyg pastiprinta kunigo žodžiais,moteriškė nusišluostė ašaras, nusitrynėnosį su žiursto galu ir tarė:

— Tamsta, poneli, žinai, jog mūsų Antanėlis mokėsi Užventyje. Dabar žadėjo jįpaleisti ant Kalėdų. Vakar rytą manasisvažiavo tenai į turgų, o grįždamas žadėjoparvežti ir Antanėlį. Laukėme jo nuo patryto, laukėme, o rodos, tas tėvas taip šiandien, negrįžta ilgai. Išgirdę skambalą, išbėgome ant kiemo, žiūrime — tėvas vienas. Man tarsi durte kas į širdį įdūrė...Kur Antanėlis? Klausiu.. „O ar nėra jo namie?” klausia vyras manęs. „Jo sako,mieste nėra, dėdyna sakė, būk vakar išėjęsnamon su kitais vaikais. Tariau, sako, kadkur pernakvojo ir šiandien pargrižo,sako. O mat nėra...” Neturėjau kur dingtiiš nerimasčio. Palaukus valandėlę, kadarklys truputį atsilsėtų, nuvažiavau pasvieną berniuką, kurs su mūsiškiu gyvenovienoje kvatieroje. Ten pasakė jisai, jogkartu jie išėję, jog paskui sutikę kokįponą, rodos. Užvenčio daktarą, tas ponaspaėmęs Antanėlį pavėžėti... Daugiau niekonežinąs. Kol pagrįžau namon, buvo jauvėlu, nebegalėjome niekur daugiau jo ieškoti. Ir vis tariau, gal jis pas daktarą užtruko, gal pagrįš... Per kiaurą naktį akių nenudėjau; išgirdus mažiausią braškėjimą arsodos šunims sulojus — aš jau ir bėgu ištrobos, bene Antanėlis grįžta. Nepagrįžo, nabagėlis, balandėlis tas mano nebesugrįžo pats, mažilėlis!

Ant rytojaus nuvažiavau į Užventį pasdaktarą. Neradau jo namie, kaip ivažiavęs užvakar, dar nepagrįžęs. Lengviauatsidūksėjau, tariu: gal Antanėlis su juokartu važinėjasi ir kartu pagrįš. Linksmesnė pagrįžau namon ir pasakiau viskąvyrui, bet jis papurtinas galvą, sako: „Etniekus kalbi! Kur, sako, daktaras vėžiosvaiką! Reikia ieškoti kur kitur!”. Mažneapalpau... O jisai paėmė kirvį, virves, pavadino du kaimynus ir nuėjo. Aš nulėkiaupaskui. Netoli nuo mūsų sodos, prie keliuko yra velėnija, mažilėlė visai; nuėjometenai... Ir tuojau, prie pat krašto pamatėme įlūžusį ledą... Ne labai gilu tebuvo.Užmetė virves, įkišo mietus — ir tuojausištraukė mūsų Antanėlį... Ten pat ir begulįs, kur buvo įlūžęs... Mat norėjo nabagėlis stačiau išeiti... Vanduo buvo iššąląs, ledas iškilęs — ir įlūžo tuojau. Buvo prisnigę, vėžių nematyti... Ir kam tau reikėjoeiti, mažilėli tu mano! Tiek kartu ėjo tuokeliu, tiek vaikščiojo, niekados liuoba ne paklys... Važiavo juk žmonės per tą velėnpelkę, pervažiavo, o tas, balandėlis, mažas, lenkutis — tam, mat, reikėjo įlūžti!Ak, Jėzau mieliausias, už ką taip mus nubaudei!

Negalėjau tvertis ant vietos; baisusskausmas plėšė mau krūtinę. Lyg įkyrūsvarmai, zyzdami apie ausis, vargino manešita mintis: „Kam aš jį paleidau! Kam paleidau! Dėl ko neprivežiau ligi namų?!”. Onelaiminga motina nepaliaudama raudojo:

— Ir kad bent jis kada nors būtų padaręs jeibę kokią, ar širdį būtų uždavęs, nebūtų gal taip gaila... Bet niekados, niekados! Kiekvienam geras — kiekvienam padės. Kartais liuoba pamatys mane verkiant, ims rankas bučiuoti ir sako: „Neverk, motinėle, kaip aš išaugsiu, bus tautaip gerai, taip gerai, pamatysi!”. Lyg kas tyčiomis būtų išskyręs patį gerąjį, patį išmintingąjį! Visus vaikus juk myliu, visi taip pat vaikai, tečiaus visus atiduočiau už jį vieną... Kad visi verčiau numirtų, by tik tasmano mažilėlis būtų gyvas! Kas mus dabar bepalinksmins, kas bepaguos!

Verkė dabar patyliais, svyruodama iš lengvo ant kresės.

— Negundyk Dievo, motina — tarėklebonas — Jisai žino, ką darąs. TavoAntanėliui su tokia jautria širdimi, rasit,ir labai būtų sunku buvę gyventi pasaulyje, rasit, ne sykį širdis jam būtų plyšusi...Ar gali įspėti, koks jo gyvenimas būtųbuvęs, ar žinai? Tai ko gi nusimeni? Arturėsi be galo čion varliauti be jo? Nėjuste nepajusi, kaip nueisite pas jį ir vėlbūsite kartu...

Moteriškė nutilus žiūrėjo į kunigąkaip į saulę. Ašaros teberiedėjo iš palengvo, bet veidas rados lyg ramesnis. Pabaigus klebonui, pabučiavo jam į rankas irrengėsi eiti namon.

O man atėjo didelis noras pamatyti darsykį Antanėlį ir gaila man buvo neapsakomai leisti ta nelaimingą moteriškę vienąnaktį, vieną su savo skausmu, ir tariau:

— Važiuokiva kartu. Aš važiuoju namon, galiu pavėžėti.

Pažvelgė ji į mane atydingai ir sušuko:

— Ak, tai tamsta ponas daktaras! Nepažinau pirma. Tai tamsta paėmei manoAntanėlį pakelėje užvakar!

— Aš.

— Ak Tu Dieve mano, paskutinios taibuvo jo valandėlės šiame pasaulyje!...

Nuvažiavova. Pakelėje vis ji pasakojoapie Antanėlį, tarsi lengviau jai darėsi nuoto.

— Kana kados — sakė — rodos, pereitą vasarą, pririnko jisai žemuogių puodelį ir nunešė klebonui. Parbėgo toks linksmas,jog klebonas davęs jam už uogas pusrublį. Džiaugėsi per kelias dienas, manydamasis, ką už tuos pinigus nusipirksiąs. Irknygą, ir diržiuką, ir kepurę... Tik po keleto dienų ateina Urbonas, aklas toks žmogus, dukterėlės vedžiojamas vaikščioja.Apdriskęs, išalkęs — biedni jie yra labai.Daviau tat aš jam duonos gabalėlį ir išėjo.Vakare sako tėvas: „Rytoj į turgų važiuosiu, na Antaniuk, ką gi, sako, tau pirkti užpusrublį?”. „Aš jau nieko nepirksiu” — tarėAntanėlis patyliais. Nustebus pažiūrėjauį jį. Paraudęs — mažilėlis ir galvelę žemynnuleidęs. „O dėl ko?” — paklausiau. „Neturiu pinigų, sako, atidaviau šiandien Urbonui...” Neduok Dieve, visą pusrublį!Abu su tėvu užpuolėva šaukti, kam taipmėčioja pinigus, kaip koks didelis ponas.O jisai sako: „Motinėle, juk aš ir be knygos, ir be diržo galiu būti, o vargšas Urbonas ir jo Vincikė be duonos numirtų. Juodu sau tuo pusrubliu duonos nusipirks.”

— Kitą sykį vėl apie Šv. Joną, roputėstebebuvo dar mažitėlaitės, einu į daržą,veizdžiu, keli kerai išrauti, išmėčioti. Supratau, kad tat yra vaikų darbas. Taip užpykau. Tariau sau: „Išlupsiu aš jus, dykaduoniai, atimsite!”. Kaukiu juos, atlėkėtuojau Antanėlis. „Kas išrovė roputes,klausiu, sakyk tuojau!”. „Aš” — sako. „Ak, tu,beproti, ar nematei, kokios roputės, ar nesupranti, kiek eibės padarei?!”. „Elzytėslėlėms norėjau pietus išvirti” — sako. „Aš tauparodysiu pietus, sakau, išpersiu tau kailį, tai žinosi kita kartą po roputes ūkininkauti!”

Jam vargšeliui ašaros pasirodė akyse.,,Mamaite, sako, ar roputes daugiau myli, armane?!”

Prasijuokiau ir turėjau dovanoti.

Kunigiškiai nebuvo toli, greit privažiavova. Širdis pradėjo man plakti gyviau,kad pasilenkęs ėjau per aukštą slenkstį itrobą. Ten, viduryje aslos, stovėjo stalasbaltai užklotas, ant stalo gulėjo Antaniukas. Dvi žvakės, degančios prie jo galvelės,nedaug tedavė šviesos ir troboje buvoapytamsu. Atsisėdęs ant suolo žiūrėjau inabašninkėlį. Nelabai tepersimainė jis nuoužvakar; tik tada raudonas buvo nuo speigo, o dabar baltas, kaip sniegas; tada krutėjo, čiauškėjo be paliovos — dabar gulėjo romus, rimtas, naujuose drabužiuose iš pilkočerkaso, toks didus, ne taip, kaip tada, apdriskęs. Ir akių nebuvo matyti, to didžiausio jo veidelio papuošimo, tų didžių, juodųpoeto akių, pro kurias taip aiškiai žiūrėjojo gryna sielelė (dūšelė); tik ilgos, juodosblakstienos metė tamsius šešėlius ant išbalusio veido. Ir jo širdytė, taip dar maža, otiek meilės turinti savyje, jo širdelė, kuriatada taip giliai jautė žmonių vargus, dabarnustojo plakus... Žiūrėjau vis — ir niekados nebuvau jautęs aiškiau gyvenimo ironijos, žmogaus gyvenimo menkumo. Štaivaikas sveikas, akylas, guvus lyg kibirkštis, pilnas vilties, tokio įsitikėjimo, tokiųnuomonių, darė sumanymus plačius ir taipaukštus... O pusei valandos praėjus — gulėjo jau ant dugno velėnijoje...

Tuo tarpu bobos rinkosi į trobą ir taisėsi giedoti. Kelios, priėjusios prie manęs,ėmė šnekėti:

— Mažilytis! Ir kas galėjo tikėtis, kadtaip veikiai atsiguls ant lentos! Toks buvo išmintingas, toks doras! — tarė viena.

— Aš jau seniai sakiau — atsiliepė antra — kad jis nepagyvens ilgai. Kaip tikvaikas per daug gudrus ir doras, tai jau ne pagyvena pasaulyje, ne! Visados sakiau,kad jo akys ne į šį pasaulį žiūrėjo... Tokiomis akimis vaikai neauga.

— Ir kad bent būtų numiręs savo mirtimi ir motinai nebūtų buvę taip gaila.Dabar be žvakės, be švento vandens! Ak,Tu, Dieve, sakau!

— Tai, rodos, tamsta, ponas daktarai,pavėžinai jį iš miestelio? Ir kam tau reikėjo, mizerija, taip skubėti namon! Būtumei sau palaukęs, kol tėvas atvažiuos.Pats prie savo mirties bėgo kuo greičiausiai!

— Eik, eik, mažilėli! Kas žadėta, tas irbus, nieko nepadalysi!

— Tėvai rūpinosi, ar girdi, mokė kaipgalėdami, tiek kašto, ar girdi, padėjo, ir viskas dabar niekam! Verčiau, kad turėtųdabar, ar girdi, tuos pinigus... Į žemę įkasėir gana!

Po valandėlės grįžau jau namon. Vakaras buvo visiškai toks pat kaip užvakar: dideli, lengvi sniego gabalai kritopamažu ant žemės, lengviausias vėjelis nejudino plikų medžių šakelių, joks balsasnetramdė tylos. Argi klebonas ir ta moteriškė turėtų tiesą? Tariau sau. Argitikrai žemė ne tokioms jautrioms ir mylinčioms sieloms, kaip Antanėlis, ir nėra jomsvietos čionai?

Perkūnas, trenkdamas į medžių krūvelę, visados išsiskiria aukščiausiąjį tarpjų. Mirtis, įsisukusi į kokį nors žmoniųbūrelį, kerta dažniausiai geriausiajį iš jųvisų. Dėl ko taip atsitinka su perkūnu —žinau, bet apie mirtį...?

Teatsakai man kas, dėl ko taip vra?!

Rudens diena

Buvo tai tikra rudens diena. Išpilko, be jokios atmainos dangaus, liejosi lietus, tai smarkus, tai smulkus, lyg kropyloslašai, bet neperstodamas nei ant valandėlės. Šaltas vėjas ūžėviršūnėse medžių, puolė laukuose, švilpavo patvoriais: žodžiu — buvo tai diena,kada, pagal priežodį, „šuns išvarytinegalima”.

O vienok Vielutienė ir šiandien išleidosavo sūnų i laukus paršo ganyti. Gailujai buvo labai mažo Jonelio, širdis skaudėjo pamislijus, kaip jis per visą dieną išbusten ant tokio lietaus. Bet ką padarysi?!Paršas neėdęs būti negali, pašerti namie— nėra kuo; gerai dar, kad per žiemą šiaip taip prasimaitino.

Bepigu jai dabar, Joneliui jau truputįprakutus! Kol jį išaugino, tai buvo vargas! Kas dieną reikėjo jai eiti į darbą ir visur kartu vilkti vaiką, nes neturėjo prieko palikti jo troboje. Grėbdama šieną, paguldys, būdavo, ji po kūgiu, rišdama rugius — po gubos, įkiš į burną tušką, ir taipguli sau jis per kiauras dienas. Pradėjussmarkiai verkti, nubėgs, būdavo, pas jį,įpils lašelį pieno į tušką, pataisys vystyklus ir vėl skubiai grįžta prie darbo... Paskui, truputį paaugęs, nebegulėjo, bet sėdėjo ant šieno, bovydamas akmeniukais,grauždamas duonos plutelę, ir retkarčiaispats jau bėgiojo pas motiną pasiveizėti, kąji dirba...

Bet dabar tie vargai jau pasibaigė... Nebereikia jai dabar vilkti jį visur su savim...Dabar jau Jonelis ir trobą pridaboja, ir gali ją išluoti... Žino jau, kad su matušėle nevisados gali eiti į laukus ar kur kitur, kurišpuola eiti vienai matušei. Žino tai, ir nesiprašo paimti jo kartu; apsiverkia kartais,išleisdamas ją iš namų ant visos dienos,bet skubinai nubraukia ašarėles nuoskruostukų, nenorėdamas užrūstinti savomieliausios matušėlės. Daug jau dabar padeda jai Jonelis: per visą vasarą štai ganoparšą, kurį ji, kruvinai uždirbus, nusipirko.Vargo ji su Joneliu labai, bet ir nuopelnąturi už tuos savo vargus: Jonelis toks geras, toks tykus ir taip ją myli širdingai...O ji už jo laimę gyvastį savo atiduotų...Brangus jai dėl to, jog tiek kaštavo ašarų,tiek vargų, tiek skausmų... Ant kitų metų jau jis netik tą vieną Balkį, bet ir svetimas kiaules paganys ir uždirbs jau kelisrublius... Nei pajuste nepajusi, kaip ir motiną pradės maitinti...

Mąstė sau Vielutienė, atmindama praeitas nelaimes, o tuo tarpu sukosi po trobąir skubinosi greičiau apsivalyti ir eiti žvejoti. Diena šalta, lietus, Venta ištvinusi — vargiai prižvejos ką nors... O gal Dievasir duos bent kelias žuveles! Neturi ji nieko išvirti vakarienei, o Jonelis pareis sušalęs, sušlapęs... Kaip jam gerai būtų apsišildyti skania sriuba... Jis taip mėgsta žuvis, kaip džiaugtųs jos vaikelis! Gal Dievas ir duos...

Vielutienė apsirišo skepeta, užsidėjomaišiuką ant pečių, paėmė krytį ir išėjo.

Lietus lijo kaip per rėtį — smulkiais,tankiais lašeliais. Primirkusi žemė nebeįtraukė daugiau vandens į save, ir visurstovėjo duburkiai. Vielutienė ėjo skubiai, išrinko ji kelią ne stačiai ant Ventos,bet palenkė biškį į šalį, per laukus, norėdama pažiūrėti, ką veikia jos Jonelis: arnesušalo, ar nesušlapo. O jis iš tolo jaupamatė matušę ir pats atbėgo priešais. Pripuolęs, apkabino jai kojas ir klausė: „Matušėle, ar jau žvejoti eini?”

— Einu, Joneli! Ar ne šalta tau, vaikeli? Ar labai sušlapai?

— Ne labai! Tik prižvejok žuvelių!Pagrįžęs su Balčkiu, privalgysiu sriubelės,tai ir apsišildysiu. Kaip aš džiaugiuos, kadbus tokia skani vakarienė!

— Nestovėk ant vietos, bėgiok ir apsišildysi... O veizėk, neįleisk Balčkio į bulbynus! Na, su Dievu tuo tarpu, Joneli, reikia skubėti!

Jonelis pabučiavo ranką matušei ir nubėgo pas savo Balčkį, o ji, užvertus krytiant pečių, nuėjo toliaus.

Gerai yra ir malonu šiltą vasaros dienąbraidyti po vandenį, malonu po sunkioskaitros ateivėsti šaltoje upelėje. Bet dabar buvo ruduo, diena šalta, vanduo daršaltesnis... Vienok Vielutienė braidė irbraidė po Ventą, ieškodama žuvų vakarienei. Braidė po karklynus lyg kelių vandenyje, o kartais ir giliau įsmukdama. Žinoma, mūsų Ventoj — tai ne ant vieškelio:eini, eini, vis kieta po kojomis ir negilu irstaigiai pasijunti, jog jau pamatas iš pokojų paspruko, ir murmi, ir smengi, kol ne pasieksi kietesnės žemelės; jau tada nebeiššoksi, kol neįgausi po kojomis kietumos...Ot, ir reikia, nenorint, sušlapti lyg juostos,o nesykį ir dar giliau. Sušlapo Vielutienė — nabagė; sušalo, sužudo, o žuvų, kaipnėra, taip nėra... Traukia savo krytį, baugina žuvis su pagaliu iš po karklynų, okrytis vis tuščias ir tuščias... „Kad bentporą žuvelių sugauti!” — mislijo. „Jonelistaip prašė, taip laukia dabar tų žuvų...Jis pertikrintas, jog prižvejos pilna maišąir nei pamislyt nepamislijo, jog gal palikti be vakarienės... Dieve tu mano! Biednas tas mano vaikelis pareis sušlapęs, sušalęs... ką gi aš jam pavalgyti duosiu?!Kuo jį apšildysiu?!”. Ir neatminė visiškai,jog pati sauso siūlo neturi ant savęs, jogjau tiek laiko šąla ant vėjo ir lietaus... Atmindama tik savo Jonelį, vėl įleidžia krytį,vėl baugina žuvis, vėl braido po karklynus ir lendrynus, nors rankos taip sustyronuo šalčio, jog vos tegali išturėti krytį,lūpos dreba, o visa virpa ir purtinasi, lygdrugio krečiama.

O Jonelis tuo tarpu bėgioja apie savoBalčkį, gindamas jį nuo bulbynų. Labaijau pavargęs, atsisėdo ant ežės ir laukė,kad kaip nors greičiau ateitų vakaras.Pargįš jis tada Balčkį namon... Matušėlėatneš daug daug žuvų, užkais katiliuką,išvirs sriubos su žuvimis ir abudu skaniai,skaniai pavalgys su šviežia duonele... Ovalgyti jis jau labai nori; kaip privalgė išryto juodos bulbienės, tai dar lyg šiol niekošilto nevalgė ir tildo savo badą, grauždamas duonos smočiuką, kurį jam matušėlėį kišenę įdėjo. Kaip gerai bus, atsisėdusprieš ugnį apsišildyti ir išdžiovinti įmirkusias kojas ir drabužius!... Nebuvo jam labai šalta ir lietus ne spieriai jį permerkė;matušė kaip galėdama apsaugojo savo Jonelį nuo šalčio ir lietaus; uždėjo kailiniukus, o ant viršaus dar apvilko savo miline sermėga. Kokia gera ta matušėlė! Neužilgo jau ateis žiema, jau nebreikės ganytiBalčkio... Sėdės sau per visą dieną trobojsu matušėle ir klausys jos dainelių ir pasakų. Atminė jis, praėjusią žiemą, matušėlėverpia ar audžia ir pasakoja ilgas, gražiaspasakas, arba daineles dainuoja... O jis sėdi prie jos kojų ir klausos, ir vis naujų prašo... Niekur jam taip gerai nėra, kaip suja... O šįvakar kaip bus gerai, tai dar niekad taip nebuvo! Turbūt, matušėlė atnešlydekų didelių, ilgų, o skanių, ak, kaipskanių!...

Taip jam bemąstant, atėjo ir vakaras.Sušuko, savo Balčkiui: „Brr-užt! brr-užt!”Balčkis pasileido namon bėgti, o Jonelisgynėsi paskui jo. Klanelis ne klanelis,purvynas ne purvynas — jis tik audė iraudė savo trobelės linkui. Purvai iš pojo basų, mažų kojų skleidėsi į visas šalis;kitsai klano lašas aukščiau jo galvos iššokdavo ir puolė ant veidelio; jo užraitytos kelnelės lyg kelių apsitaškė purvais;antis prasivėrė, prasiskleidė drabužiai irpasirodė gerklė. Lietus vis pylė ir pylėkaip iš maišo; pylė Joneliui už apikaklės,bėgo sriovėmis per kūną, o jis nieko nematė ir neatbojo... Jam tik rūpėjo kuo greičiausiai parlėkti namon, pamatyti brangiąmatušėlę, pasišnekėti su ja, paklausyti jospasakojimų, kaip kokią lydeką sugavo, opaskui abudum atsisėdus už stalo, užsrėbti skanios sriubos su žuvimis... Nei dvaroponas neturės šįvakar tokios vakarienės!...

Uždusęs įbėgo jis į trobą ir rado motiną bebruzdant. Puolė stačiai prie jos irlinksmai žiūrėdamas jai į akis, klausė:

— Ar daug prižvejojai, matušėl?

— Se, aš tau atiduosiu! — atsakė motina ir, paėmus nuo suolo maišelį, iškratėJoneliui po kojų vieną mažutėlę žuvikę.

Jonelis atvėrė burną, galvelę žemynnuleido ir įsmeigė akis į pamestą jam pokojomis žuvį; valandėlę stovėjo taip ant vietos, kasinėdamas savo papurusią galvelę,paskui staiga akys jo prašvito ir atsigręžęsprie motinos, tarė skubiai:

— Na, kad taip mažai, aš prižvejosiu! — pagrobė kepurę ir krytį ir išspruko produris.

Ir vėl bėgo jis, kaip galėdamas, bėgoant Ventos. Mažoj galvelėj viena tik mislis tebuvo: „Matušėlė žuvies negavo, neturėsime ko valgyti ant vakarienės, tai reikia man prižvejoti... Matušėlė nežino, kurdidžiausios žuvys stovi... Aš mačiau tieksykių jas beplaukiančias... Ten prie lieptoužvis daugiau... Ten bėgsiu, sugausiu daugybę! Tai bus džiaugsmas matušėlei, kaipatnešiu!” Pradėjo temti... Lietus vis lijoir lijo; dangus iš visų šalių užklotas pilkais debesiais, rūsčiai išrodė; karkliniuosevėjas šnabždėjo, o lietaus lašai taškėjo irtaškėjo į Ventos vagą, palikdami ant paviršiaus burbulus....

Jonelis atsidūrė prie liepto; palipo antjo, atsiklaupė, pasilenkė ir įsmeigė akis įgelmę upės.

— Veizėsiu dabar, ar neateis kokia žuvis — mislijo sau — tuojaus su kryčiu capt!Ir sugausiu! — Ir dar žemiau lenkėsi, ir daratidžiau žiūrėjo į gelmę... Bet tamsiosebangose nieko nebuvo matyti.

Ant galo pasirodė jam, jog nuo karklynų plaukia didi, didi lydeka... Eina stačiai ant jo.

— O, o! Žuvelė! — sušuko ir norėjo įkišti krytį, bet koja paslydo ant šlapio liepto,ir Jonelis įkrito į vandenį... Supliauškėjovanduo... Silpnas šauksmas — ir vėl viskasnutilo... Lietaus lašai taip pat taškėjo irkėlė burbulus; vėjas šnabždėjo lendrynuose; tamsios vilnys bangavo — viskasbuvo kaip pirma... Tik krytis pamestasant vandens atsimušdavo nuo liepto, irant bangų, liūliavo maža, sudriskusi kepurėlė.

Sulaukė

Urboniene ėjo į dvarą. Ponaitė davė jai žinią, kad nuosūnaus atėjo laiškas, skubinosi dabar jį perskaityti,pasislėpė užpilkų, tuščių lankų. Tamsybė pergalėjus šviesą skleidė vis plačiau plačiausavojuodus sparnus, leidė juos vis žemiau antdrėgnos žemės. Nuo pievų kilo rūkai, lygbaltos baidyklės, kurios lygšiol sėdėjo pasislėpusios, nedrįsdamos išlįsti iš savo urvų saulės akyvaizdoje; bet dabar, sauleižemę apleidus, kėlė savo baisias galvas,augo, plėtojosi džiaugdamos, jog štai prasidėjo jau jų viešpatavimas. Ant medžiųtik kur ne kur tebekybojo tvirtesnis lapelis, kiti visi gulėjo ant žemės numirę, pageltonavę, pajuodavę, liūdni ir be žado,kaip nabašninkai. Ėjo nuo jų kvapas, tasypatingas rudens kvapas, melankoliškasir liūdnas — kaip tie nukritę lapai.

Su ta rudens varsa pilnai sutiko Urbonienė. Jos veidas senas ir raukšlėtas buvo panašus į tuos suvytusius lapus; akys,kitąsyk gal mėlynos lyg rugiagėlės, buvodabar išblyškusios kaip rudens dangus;trumpi kailinukai nesiskyrė savo varsanuo tuščių, pageltonavusių laukų.

Eina ji, eina per mišką, lapai šnabždajai po kojomis, apautomis rudoms naginėms. Jos širdis plaka stipriau, taip norėtų kuo greičiausia išgirsti žinelę nuo Domuko. Bet negali jokiu būdu paeiti greit,kaip kitados kad vaikščiodavo: užpernai,mėčiojant šiaudus dvare iš po lokomobilio,įpuolė jai kažikoks skausmas į kojas irnuo to laiko nebetarnauja jos taip, kaiplygšiol. Dabar einant skausmas perdurianuolat tai vieną koją, tai antrą; tada, sumažindama žingsnius, taria ji sau:

— A bjaurybė romatikas! Jau rytojbus lietaus tikriausiai! Vakar taip negėlėpašėlusiai!

Bet? Visus skausmus, visas mintis valdėviena mintis — apie Domuką. Kiekvienąsykį laiškui atėjus, drebėdama iš baimėsėjo į dvarą: „Dievas žin, kas tenai tamelaiške gal stovėti...” Gal sužeistas, gal miršta ir paskutinį atsisveikinimą savo matušei atsiuntė... Ir dabar išėjus visų pirmapersižėgnojus sukalbėjo poterius, kad tame laiške jokių blogų naujienų nebūtų.

Ir kaip gi? Juk tai buvo jos Domelis,jos mylimiausias, geriausias sūnus. Turiji ir antrą dar, vyresnyjį, su kuriuo dabarkartu gyvena. Tas sūnus, kaip sūnus:geras, negalima sakyti, gerbia motiną, bettai ne tas, tai ne Domelis! Domeliui motina — visa pasaulio laimė; jis pats nevalgys, kad tik matušė būtų soti; jam niekur nėra taip gerai, kaip kad prie matušės;jis jai viską padės, viską padirbs, jis jairankas nubučiuos... Kitoniškas, visai kitoniškas, kaip kiti vaikai. Kiti vaikinai ardaug rašo tėvams i kariūmenę išėję! Ojisai mažne... kas savaitę. Garbė Dievui,dabar markių nebreikia lipdyti, gali rašyti, kiek tik nori, tasai mano nabagėlis!

Jos akys sudrėko. skubiai nušluostėjas priejuosčio galu. Lapai šnabždėjo pokojomis, minkšta buvo eiti per tą geltonmargę paklodę. Urbonienė žiūrėdama į ją,atsiminė staiga seniai praeitus laikus, kada Domelis tebebuvo mažitėlaitis. Mėgojis labai pinti vainikus iš tokių pageltonavusių, nukritusių lapų. Supins, būdavo,daug, daug, ir taip vis gražiai priskirs lapus: raudonas, paskui žalias, paskui geltonas, paskui su juodais taškais... Sunešpaskui į trobą ir rėdys motinos lovą, sienąprie lovos prikabins pilną... „Kad matušeibūtų gražu gulėti”, sako. Ak tu Ponedie,sakau, nuo pat mažens buvo tokios minkštos širdelės!

Miškas pasibaigė; ant kalno juodavodvaro namai. Varnų būrys, krankdamasnulėkė iš miško dvaro link. Urbonienei tarsi kas peilį įkišo į širdį.

— Tai ir krankia, bjaurybės! — tarė sau —sako, kare labai daug jų esą. Lakstą paskui „vaisko”, laukdami maisto... A mielaširdingasis Jėzau! O jei mano Domelisgulės užmuštas lauke ir jie užpuls jį, išlesakėles... O, Jėzau!

Drebančia ranka dėjo kryžiaus ženkląant krūtinės, o išbalusios lūpos šnibždėjomaldas.

Valandėlę paskiau Urbonienė sėdėjokresėje ponaitės kambaryje, rankas, nosinįlaikančias, ant kelių sudėjus, ir klausė, kąrašo jos Domukas. Ponaitė, sėdėdamaprie stalo, skaitė. O nebuvo tai darbas labai lengvas: laiškas buvo ilgas, didelis popieriaus lakštas, visas prirašytas kreivai, neaiškiai rusiškomis raidėmis. Ne kiekvienas žmogus galėtų suprasti tuos kreivusženklus ir atrasti juose raides, o dar sunkiau būtų jai iš tų raidžių žodžius sudėti.Viena ponaitė tegalėjo perskaityti Dominyko laiškus: skaitydama taip tankiai irvis tokius ilgus — priprato prie jų, ir konegalėjo išskaityti, tą mokėjo visados teisingai atspėti. Bet iš pradžios buvo ir jaididelis vargas. Prie to reikia dar pridėti,jog pradėdavo jis savo laiškus ne taip, kaipvisi žmonės, ant pirmo puslapio, bet kasžin, dėl kokios priežasties, visados ant paskutiniojo, arba lapo viduryje.

„Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus!Aš, Dominykas Urbonas, rašau grometąsavo mieliausiai matušėlei, bučiuodamasbaltas rankeles per šią margą grometėlę”— skaitė ponaitė.

„Tebesu gyvas iš Dievo valios; vienakulka buvo man truputį žandą pamušusi,bet pagulėjęs kelias dienas špitolyje išgyjau. Pas mus baisūs daiktai dedasi antvainos, jus nežinot ten nieko. Gazietose rašo apie karą, bet vis meluoja, neparašonė iš tolo visos tiesos, netikėkit, ką rašogazietos, jei norite žinoti, skaitykit manogrometą, žinosit visą tiesą. Nė apsakytinegal, kaip brangu viskas, cukraus svaruirublis, duonos — 30 kap.

Nėra niekados atilsio, kad ne japunčikai puola, tai „funfūzai”. Dabar arklys — mano brolis, šalta žemė — mano matušė, okietas akmuo — mano patalas...”

Valandėlėmis ponaitė apsistodavo, spėdama žodį; tada Urbonienė šluostė ašaras,riedančias iš akių per jos pageltonavusįveidą, ir balsiai šnypštė nosį.

— „Lietus lyja tankiai, — tęsė ponaitėskaitymą, — visur šlapia, purvynai... Reikpo purvynus volioti savo griešną kūną.Dievas žino, ar aš besugrįšiu. Gal „funfūzai”padarys kada nors galą, gal jau paskutinįkartelį rašau tamstai, miela mano matušėle, taip pasiilgau tamstos, kad nė apsakyti negaliu. Dieną naktį stovi man akyse.Rūpinuos vis, ar sveika esi. Ar kojosgeresnės? Dabar rudeniui užėjus vėl galskauda dideliai”.

Čia Urbonienei ašaros upėmis pradėjotekėti, o ponaitė tarė:

— Gerą turi sūnų, Urboniene, sunkurasti geresnį.

— Nėra geresnio, ponaitėle, nėra! Kurveizdžiu, vis ne tokie, kaip mano Domukas.

Nors jau pilnas vyras, o vis lyg mažasvaikas: rankas nubučiuos, pasikalbės meiliai... O jo širdies gerumas!...

— „Labai pradžiugau, gavęs nuo ponaitės grometą — vėl skaitė ponaitė — taipgražiai buvo ten prirašyta, kad net apsiverkiau graudžiomis ašaromis. Turėkitsau galvoj, kad tokia asaba parašė mangrometą, menkam žalnieriui”. „Nesirūpink,Domuček, — sako — tavo motina apveizdėta, vos tik mane sutiks, tuojau klausia,ar nėra grometos nuo mano sūnelio”. Taipvis parašė ponaitė ir atsiuntė Pono Jėzausširdies abrozdėlį su palaiminimu ant vainos. Padėkavok ponaitei, matušėlė, kadneužmiršo manęs biedno, išvaryto i pasaulio galą pas „funfūzų”...

Pertraukus skaitymą, ponaitė tarė:

— Nesakiau rodos, kad parašiau ir ašnuo savęs laišką Domukui. Mintiju sau,svetur esant malonu gauti kuo daugiausiaižinių iš tėvynės.

Urbonienė, apsiverkusi, lenkėsi bučiuoti ponaitei rankų.

— Ak Tu Dieve! Ir nesigailėjai, mat,ponaityte, nė laiko, nė nieko! Gyva į dangų, turbūt, nori įeiti!

Ponaitė gynėsi nuo rankų bučiavimų irnuo tokių pagyrimų, kaip įmanydama.

— Bet Domukas man atrašė! Šiandienir aš gavau nuo jo laišką, atskirai. Perskaitysiu tuojau, pamatysi, kiek prirašė.

Iš tikro, daug ir ponaitei buvo prirašęs:dėkavojo už V. Jėzaus širdies abrozdėlį ir,,palaiminimą”, pasakojo apie „funfūzus”ir narsius „japončikus”. Bet visą laiškogalą prirašė apie medžioklę. Reikia žinoti,jog prieš išeisiant i kariūmenę Domukastarnavo dvare per šiaulį. Ponas buvo didelis medžiotojas, laikė šunų būrį, taigiDomukas turėjo juos prižiūrėti ir važinėtikartu su ponu į medžioklę. Ponaitė taipogi neapsakomai mėgo medžioti ir visadosdrauge su tėvu važiuodavo į miškus. Dėl to tai dabar tiek Domukas rašė apie tą ponaitei ir jam maloniausį užsiėmimą.

„Ar daug ponaitė lapių nušovei? Zuikiųar daug yra šį rudenį? Tur būti kaip visados daugiausiai jie sėdi Ilgapiaunėje? Ponaitė rašai, kad Antanikė dabar paliko kukarka. Tai blogai: amžina tinginė buvovisados, šunų nešeria tur būti gerai, suliesės su visu visi mano šuneliai, nepavarys nėzuikio. Nebent ponaitė pati prižiūri. JeiDievas duos sugrįšti, kad medžiosime, taimedžiosime! Pareisiu vėl pas poną už strielčių, jei tik mane tamstos atgal priimsite.”

Ant rytojaus nusprendė Urbonienė eitiį bažnyčią, nunešti mišioms Domuko intencijai ir pasimelsti, kad Dievas gelbėtų jįnuo „funfūzų” ir „japončikų”. Ankstiryte atsikėlus ir apsidirbus namie, atidarėji savo skrynią... Skrynia buvo aukšta, žalia, ant viršaus ir iš priešakio papuoštaraudonmargiais žiedais, jau gerokai išblukusiais.

Atidarius ją šįryt Urbonienei staiga atėjo į atmintį visos jaunybės valandėlės,surištos su ta skrynia. Štai ji jauna mergaitė, pirmą sykį nuo tėvų į tarnybą išėjusi. Tėvai buvo neturtingi, negalėjo jaiduoti gražios skrynios; menkus savo daiktus turėjo ji sudėjusi mažoje senoje skrynelėje, kuri nė varsota niekados nebuvo... Tos svajonė buvo turėti skrynią didelę,gražią, žalią, kaip kad matė pas kitas turtingesniąsias mergaites.

Patarnavus pusmetį ir gavus keletąrublių algos, nuėjo šv. Petre į Varnius irnusipirko štai tą skrynią „kraičiui krauti”. Puošė ją ir dabojo, kaip įmanydama.

Dvare tarnaudama, kiekvieną margąpopiergalį, kiekvieną paveikslą, išplėštą išlaikraščių, kuriuos gaudavo nuo ponaičių,ar rasdavo kur nors — viską lipdydavo prieskrynios antvožo iš vidaus. Liūdnai šypsodamosi žiūri ji dabar į tą išlipdytą antvožąir kiekvienas popierėlis suteikia jai tiekatminimų.

Ir staiga vėl akyse pasirodė seniai užmirštas paveikslas!: žiema šalta, jos žaliąskrynią deda vaikinai į roges... O čia jųtroboje žmonių pilna... Tėtušis nuliūdęs,matušė verkia... O pamergės dainuoja liūdnai-liūdnai!

Vež kraitelį per laukelį,

Tave jauną į vargelį!

 Verksi, Mortele,

Verks tavo širdelė!

Liūdna jai, ašaros rieda per skruostus...O prie šalies jai stovi jos „jaunasis”, paraudonavęs nuo alaus ir degtinės, įkaitęs nuošokių, ir apkabinęs ją viena ranka, traukia šokti...

Vestuvės — ne laidotuvės — reikia šokti, ne verkti!....

Urbonienės skrynia toli nepilna: kąpridės į ją vargdienė-įnamė? Guli keletasskepetėlių, du — tris priejuosčiai... O antpat dugno, puikiai sudėtas, jos brangiausiasdaiktas — juodo kamlioto rūbas. Tai josvyro dovana. Atminė ji, gerai pasisekėjiems su karve anuose metuose: nupirkopavasarį pigiai, pervėrė visa vasarą, karvė pasitaisė, ir rudenį gavo gerus piniguspardavę. Iš to džiaugsmo vyras nupirkojai kamlioto rūbus. Pasisiūdino ji gražiai,palaidinę su kvalbonėliais smulkiai smulkiai raukšliotais. Nedaug kartų turėjo jįapsivilkus. Dabar jau nė per atlaidus nesivelka, gaila sudėvėti; sudėjo į skrynią,tepasilieka įkapėms. Su džiaugsmu ji žiūri visados į kamliotinį rūbą ir malonu jaižinoti, kad tokias gražias įkapes turės.

— Juodas rūbas, balta muslioninė kepuraitė; kaip kokia ponia gulėsiu! — manydavo kartais didžiuodamasi.

Bet šįryt pažvelgus į įkapes suspaudėjai širdį.

— Tu mano Dievuliau! — tarė sau.Tariausi. Domelis parėdys mane... Jamnabagėliui bus malonu, kad matušė taipponiškai aprėdyta. O dabar... Ar aš jį sulauksiu, ar jis uždengs man akis, tas manobalandėlis!

Nebuvo laiko ilgai liūdėti, Urbonienė bijojo, pasivėluoti ant mišių. Todėl skubiai ištraukė iš skrynios rublį, įrišo jį i nosinės palą, pasiėmė knygas ir rožančių irišėjo.

Buvo apsiverkęs pasaulis tą rytą. Pageltonavusi žolė buvo šlapitelaitė; antkiekvienos medžių šakelės kybojo ašara.Vėjeliui papūtus ir lengvai sulingavus medžius, ašaros tos ėmė kristi ant žemės. Oapsiverkę medžiai tyliai siaudė Urbonienei:

— Ak, gaila mums mūsų bernelių — dobilėlių! Ak, gaila mums mūsų vyrų — ąžuolų!

Čiužindama ant šlapio kelio naginėmsapautomis kojomis, Urbonienė vėl paskendo atminimuose. Jos gyvenimo atsitikimaivieną sykį išsinėrę iš atminties bangų,plaukė ir plaukė vis arčiau, vienas paskuikitą. Vėl ausyse skambėjo pažįstama dainelė:

Verksi, Mortele,

Verks taVo širdelė!

Oi, gerai sako daina! Teisingai lydėjopamergės kraitį! Ne tai, kad jos vyras būtų buvęs labai blogas... Buvo geras žmogus, tik labai greito būdo: kad supyks, taijau sergėkis, drožia su kumščiu, su pagaliu, nežiūrėdamas su kuo, nė į ką. Ne tai,kad būtų buvęs girtuoklis, tik kartaisšventadieniais mėgdavo aplankyti girtuvęir visados pareidavo svyruodamas. Ak,sunkios tai buvo valandos! Nebuvo tadapiktas, priešingai tylus, ramus, tarsi susigėdinęs, tarsi jausdamas kaltas esąs priešją. Bet ji jau bevelijo, kad muštų, taipjai buvo bjauru, taip neapsakomai koktu,matant jį, lyg būtų ne žmogus, bet koksaigyvulys. Būdavo, negalėdama tverti, tarsjam įėjus:

— Bijok Pono Dievo, Adomai! Jau vėlvos paeini!

— Cit! Mortele, eit! — sako jisai. — Aš tiktruputį, gerklę praplauti! Negersiu daugiau, kaip mane gyvą matai! Negersiu! Užmušk mane, nukirsk galvą, jei pasigersiu! Paskutini kartą, sakau!

Žinojo koksai tas paskutinis kartas...O paskui vėl ašaros, kiek ašarų! Trejetąvaikučių palaidojo; dvejetas buvo jau gerai prakutęs. Taip, rodos, kažikas rauna po širdies gabalą ir įdeda su vaikučiu įkarstą, su kiekvienu po širdies gabalą.Visų laimingiausi laikai, kol buvo pas tėvų, kol neištekėjus. Atmintis su tokiudžiaugsmu apsistoja ant jų. Tada mažai tebuvo ašarų; tik rūpinais, kur čia kadagalima bus suktinį pašokti, į kokius atlaidus nueiti su mergaičių būreliu, kaip balčiausiai išsiskalbti priejuostį šienapjūtei atėjus...

Jaunybė — paikybė,kas jai rūpi daugiau! Laimingi laikai! Nora ir duona juoda tėra, nors ir sunkus darbai dirbti — visniekas!

Ak, tas darbas! Kai tik ji atmena, nuopat mažens, vis tik reikėjo darbuotis irdarbuotis. Jos tėvai kumečiai, neturėjosavo žemės. Vos paaugus, turėjo ji ganytižąsis, paskui kiaules, paskui ėjo dienas įdvarą, o paskui išėjo tarnauti. Ištekėjus,ėjo su vyru „ordinarčikais” per dvarus:čia vaikai, čia savo nors menkas ūkis, čiadienos i dvarą... Tankiai ateidavo jai noras, kad taip ją kas nors vienai savaitei ponia padarytu, kad leistų nieko, nieko nedirbti. Gulėtų ji ilgai, ilgai, išsimiegotų lygsoties, atsilsėtų, pasėdėtų, pasivaikščiotųbe to skubėjimo, be to darbo, užgulusioant sprando.

Taip perbėgant mintimi savo gyvenimą,rodėsi jai, jog tas gyvenimas — tai ilgaskelias, visas dyglių priaugąs. Nėra dailiosvietelės, kur tik padėsi kojas, visur duria,visur duria. Bet pamąsčius valandėlę, tarė sau:

— Tai kas iš to! Juk ir pasakyta yra,kad žemė ašarų pakalnė. Kad čia būtų labai gera, prisireikus ir mirti, gaila būtų palikti visą laimę. Ir kad čia būtų laimė, taikam tas dangus būtų! Vargsti čia žmogus, bet žinai, kad ne amžinai, kad viskaspasibaigs; ar šiaip, ar taip — vis tiek ateisgalas ir nepajusi kaip ir kada. Gink Dieve,kad aš raudočiau! Daug darbo visados, užtai garbė Dievui, kad galėjau ir tebegaliudirbti, o kad negalėčiau, kaip tiek kitųžmonių, sergančių, luošų! Vaikai numirė, bet juk ir paliko dar, o kitiems visi išmirė...Kitų vyrai ar šventadieniais tepasigeria, artaip retkarčiais tesudrožia pačioms, kaipmanasis! Neraudoti, bet dėkavoti reikiaDievui už tiek malonių!... Staigu nuomiškų, iš tolo, suskambėjo šturmos (trūbos) balsas. Urbonienei labai susopėjoširdis.

— Ak Dievuliau: mano Domelis liūbimedžioti su ponu tuose miškuose! O dabar jis pate nabagas, kaip zuikelis, užpuolamas tų prakeiktų „funfūzų” ir „japončikų”!

Jai rodėsi, jog tai Mandžiūrija — tai baisi, tamsi giria, jog „funfūzai” ir „japončikai”baisūs tu girių žvėrys. Visi jie ieško, gaudo jos Domuką, o tas klaidžioja po girią bepagalbos, be kelio.

— Ir kam tie karai, kam žmonės plaunasi vienas kitą? — klausė ji savęs. — Arnegalėtų gyventi ramiai, kaip Dievas kadprisakė. Dabar tiek žmonių turi žūti,tiek ašarų tekėti!

Jos krūtinėje kėlėsi neapsakoma tų baisių spėkų neapykanta, kurios išrovė jaimylimą sūnų ir veda į mirtį. Ir nieko nepadarysi, nieko nepagelbėsi, ir turi kentėti ir tylėti... Kaip tik veršį kokį kad žydaiveža pjauti...

Varniai jau pasirodė kaip ant delno.Baltavo iš tolo mūrinė bažnyčia; senas,pajuodavęs bokštas medinės riogsojo tarpnuplikusių medžių. Urbonienė nuėjo įmedinę. Pirma dėlto, kad tai buvo jos parapijos bažnyčia, o antra — kad jos akysebuvo ji daug gražesnė už mūrinę. Mūrinėbalta visa, vienoda, o čia po langais išvarsoti puikūs kryžiai, plaukiantieji tarp debesų; didžiojo altoriaus pryšakis taipogilabai pagražintas: ant kalno stovi kryžius,aplink jo visokių žiedų krūva, tarp jų paslėpta širdis ir meška, o toliaus balandžiai,o toliaus erškėčių vainikas. O vėl patiesaltoriaus gražumas! Pilnas pristatytasraudonų, ir žalių puokščių, padarytų mandriai iš popierių, įstatytų į blizgančius puodelius; žvakės aprištos margais kaspinaisir papuoštos žiedais, ant paveikslo baltosniuslioninčios uždangos... Nežinai, žmogus,nė į ką visų pirma žiūrėti, taip visur gražu. Atsiklaupus kertelėje, Urbonienė paskendo maldose. Jos lūpos judėjo greit,rankos pamažu suko rožančių, o akys žiūrėjo į Sopulingosios Motinos paveikslą. Išėjo vienos mišios, išėjo antros, o ji vis tebesimeldė; vis prašė Viešpaties gelbėti Domuką ir sugrąžinti jį gyvą ir sveiką. Įvairios mintys klaidžiojo jai po galvą, ištariant maldų žodžius. Žiūrint i Sv. Panelęturinčią savo numirusį sūnų ant kelių,nusiminimas apimdavo ją, širdis drebėjopamintijus:

— Kaip aš galiu viltis, kad manęs išklausytų Viešpats Dievas! Savo Motinosnepasigailėjo, kur gi manęs, menkos moteriškės, nuodėmingos, pasigailės! Ar ašverta, kad manęs išklausytų! Sv. Panelėkentėjo, visi šventiejai kentėjo — ko gi ašbenoriu nekentėti!

Ir pasilenkus prie pat žemės, mušėsi įkrūtinę iš visų spėkų, atmindama savonuodėmes ir melsdama Dievo mielaširdybės.

Tai vėl atmindavo Viešpaties begalinįgerumą ir vilties kibirkštėlė užsidegdavojos sopulingoje širdyje.

— Ponas Dievas mielaširdingas — šnibždėjo — susimylės ant manęs, susimylės antmano Domelio!

Prisimeldus, pasidarė jai daug lengviauširdyje. Buvo jai taip, kaip vaikui, kursišpasakojo tėvui visus savo prašymus. Galtėvas juos išpildys, gal ne — bet vaikas žino, jog padarys taip kaip reikia, nes tėvasjuk geriau žino, kas vaikui naudinga.

Praėjo ruduo su savo purvynais, miglomis ir lietumis — balta deimantais žibantižiema, išplėtė savo viešpatavimą ant žemės. Ta žiema buvo sunkiausia Urbonienės gyvenime. Laiškas atsiųstas kartu sulaišku pas ponaitę, buvo paskutinis josdžiaugsmas. Nuo to laiko Domukas visiškai nutilo. Negavus nuo jo žinios vienąsavaitę, Urbonienė dar nelabai tesirūpino;antrą savaitę pradėjo nerimastauti ir kasdien bėgioti i dvarą klausdama, ar nėralaiško. Bet ponaitė visados liūdnai atsakydavo: „Nėra nieko”!

Vargšė moteriškė vis ilgiau klūpodavorytą vakarą savo kamarėlėje, kalbėdamarožančių už savo Domuką; kelias pėtnyčias buvo nuėjus į bažnyčią, nepaisydamakojų sopėjimo: viską pavedė Dievui beprašydama Jo malonės ir susimylėjimo.

Niekas negelbėjo; laiško nebuvo ir nebuvo.

Tada pasiliovė ji klausinėjus ponaitėsir nė laukte nebelaukė. Galutinai ėmė tikėti, jog Domukas nebegyvas. Vakare atsiklaupus jau nebeprašė Dievo, kaip visados, kad sūnus sveikas sugrįžtų, tik prašnibždėjo drebančiomis lūpomis „amžinąatilsi” už jo vėlę. Ir tuojau pat, tarsipersigandus pati tų baisių žodžių, puolėkniūpščia ant žemės. Ašaros netekėjo išjos akių, tiek jų išliejo paskutiniame laike,jog, matyt „pritrūko galiausiai”; tik juto,kad krūtinę kažikas taip spaudžia, taipspaudžia, kaip geležinėmis rankomis.

Tai jau ir nėra mano Domelio! Tai jau irnėra! Šnibždėjo be paliovos. Kaip jaunasąžuolėlis pakirstas, kaip tik jaunas ąžuolėlis! Toks tvirtas, sveikas. Paėmė, išvežė iš tėviškės, išvarė į pasaulio galą ir nustūmė i mirtį... O, Jėzau! Juk jis dar mažne vaikas, juk dar nieko nebuvo gyvenęsant žemės... Juk man buvo jisai už viskąbrangiausias! Kas davė žmonėms valiątaip valdyti kito žmogaus gyvybę?!

Ar tas karas taps laimėtas, ar kasdžiaugsis — vis tiek, ji neteko to, kurį užvis mylėjo. Domelis nebeatgys... Pražuvojisai, nabagėlis. Ir kam? Už ką? Dėl ko?

Nemokėdama visiškai galvoti apie tokius dalykus, negalėdama išrištitų klausimų, ji betgi jautė didelę, neapsakomai,neatlyginamai didelę skriaudą, jai padarytą.

Per visą dieną nė ant valandėlės negalėjo ji atkreipti minčių nuo sūnaus. Dirbosavo darbus, bruzdėjo po trobą, ėjo dienas į dvarą, bet viską davė be nuovokos,kaip mašina. Rankos dirbo, bet mintis buvo toli nuo to darbo; jos lėkė vis ir lėkėtenai, į tolimą Mandžiūriją, į tą baisų kraštą, prarijusi jos Domuką. Rodos, neskaudėtų taip širdis, kad jisai būtų numiręs čiatarp savųjų, kad ji būtų jį numarinus,akeles jam užspaudus, aprėdžius, paskutinį kartelį pabučiavus... Kad būtų palaidojus ji pašvęstoje žemelėj, šalip tėvo, kadgalėtų jo kapą žaliomis rūtelėmis apsodinti... Ir pamintijus, jog jos nabagėlis galvisai neužkastas guli kur nors lauke, jogvarnai gal kapoja jam akis — vietos saurasti negalėjo iš skausmo.

Taip kentėdama dieną, ir naktimis nevisados terasdavo atilsį. Tankiai atbusdavo staiga: rodėsi jai, jog girdėjo Domukobalsą, šaukianti ją. Atsisėsdavo lovoje,žegnojosi ir šnibždėjo poterius. Truputįišsigandus mintijo, ar Domukas buvo išpažinties priėjęs prieš mirdamas. Žinojo, jogyra kare kunigų, gal ir buvo neseniai.

— Dieve, Dieve, dovanok jam griekus!— šnibždėjo. Toks jaunas, kaip tik pakirstas ąžuolėlis!...

Ir tvirtai apsižadėdavo užpirkti mišiasuž jo vėlę.

Bet širdies gilumoje, toli, ant pat dugno, rusėjo maža vilties kibirkštėlė, jogDomukas gal dar ir gyvas. Visgi dar neturėjo pilnos žinios jo mirties. Ponaitėskaitė laikraščius vis ieškodama jo pavardės ar tarp užmuštųjų, ar tarp sužeistųjų.Bet niekur nerasdavo. Ir kiekvieną sykįUrbonienei atėjus ir užklausus, ramino jąir guosdavo sakydama, jog dar nėra konusiminti, jog Domukas gal dar yra pakliuvęs pas japonus į nelaisvę, ar gal tik tai sužeistas. Tie žodžiai lyg kokia gyvybėliejosi į moteriškės širdį; vilties kibirkštėlė pradėdavo degti stipriaus, o kalbant rožančių vakare, išbalusios lūpos nebegalėjopratarti maldos už Domuko vėlę, bet skaudžiu, paeinančiu iš pat širdies dugno balsu, šnibždėjo:

— O Jėzau, Jėzau! Duok, kad Domelisbūtų pas japonus! Sugrąžink jį, o Jėzau!

Taip be paliovos būdama tarp vilties irnusiminimo, Urbonienė labai paseno irpersimainė.

Tarsi ne kelios savaitės, bet keli metainuo to paskutiniojo laiško buvo sukakę.Veidas suliesėjo, lūpos išbalo, akys įdubo,o plaukai lygšiol dar truputį težili, visiškaipabalo.

Pradėjo ji dabar labai teirautis, kaipeina karas: kaip kas yra Mandžiūrijoje, kąjaponai daro su belaisviais, kas ir kaip prižiūri ligonius. Girdėjo ji, kad yra vienasmiestas, japonų apsiaustas, kur labai baisu dabar būti, ir kartais mintijo su didelebaime.

— Kad tik mano Domelio jie į tą „Opertūrą” nebūtų nuvarę!

Apie karą težinojo tiek, kiek jai ponaitė sakė, ar nuo kitų išgirsdavo. Lietuviškų laikraščių nebuvo dar tada Rusijoje.Tankiai, matydama, kada ponaitė skaitė,labai gailėjosi, kad ji pati negali taip perskaityti visas žinias apie karą.

O nabagė! Turėtų greičiau džiaugtis,nes perskaičius apie visas to karo baisybes, nebemiegotų nė tiek, kiek dabar miegodavo.

Buvo pavakarys. Saulei nusileidžiantpasikėlė vėjas, ir ėmė snigti. Snaiguolės,vėjo pučiamos, lakstė ir mišo tarp savęs.Urbonienei ką tik vakarienę užkaitus, atsivėrė duris ir į trobą įbėgo ponaitė. Urbonienė nesuskubo nė išreikšti savo nusistebėjimo, matydama ją atėjus tokioje pūgoje, nes ponaitė tuojau sušuko.

— Urboniene, yra laiškas nuo Domuko.

Moteriškei šaukštas iškrito iš rankos.

— Ar nuo Domelio? — paklausė, pati nežinodama, ką sakanti.

— Nuo Domelio! Ką tik atnešė iš Varnių. Atbėgau tuojau perskaityti.

Urbonienei tarsi kas staigu kojas pakirto, atsisėdo į suolelį.

O ponaitė atsistojus prie lango pradėjolaišką skaityti. Trumpas jis buvo ir neDomuko rašytas: visų pirma atsiprašė motinos taip ilgai nerašęs, bet jokiu būdu negalėjęs parašyti, nes tapęs sunkiai sužeistas ir visą mėnesį išbuvęs gyvatos ir mirties tarpe. Peršovė jam ranką ir koją.Dabar tebegulįs ligonbutyje ir dar gerąvalandą, turbūt, pagulėsiąs, kol išgysiąs.Bet jau daug geresnis esąs.

Iš tos didžios laimės, kad sūnus gyvas,Urbonienė visai neatminė, kad jis sergąs.

Puolė bučiuoti ponaitei rankas ir juokdamosi ir verkdama kartu kalbėjo:

— Ponaityte, Ponas Jėzus susimylėjo!Mano Domelis gyvas!

Norėjo ji su visais pasidalinti savo laime, šaukti, kad visas pasaulis girdėtų tąlinksmą naujieną. Nors lauke buvo pūga,nuėjo į netoli stovinčią kitų kumečių trobą ir ten kalbėjo visą vakarą apie Domuką. Tik paskui, vakare, apsistojo ilgiauant minties, jog jisai nors gyvas, bet labaisergąs. Vienok labai nesisielojo: visgibuvo jau geresnis, jau galėjo parašyti, norsir ne savo ranka.

— By tik gyvas būtų, by tik gyvas!

Už savaitės atėjo vėl laiškas, jau patiesDomuko ranka rašytas. Nedaug prirašė,ranka, matyt, drebėjo, bet visgi buvo ženklas, jog eina jis geryn. Pranešė jisai, joguž keleto dienu išsiųs jį į Maskvos ligonbutį ir ten dar pabus keletą savaičių, opaskui grįšiąs namon.

Urbonienė savo amžiuje niekam niekonebuvo pavydėjusi. Dabar pirmą sykį tasjausmas lyg žaltys įsislenkė į jos širdį:pradėjo pavydėti turtų ponams.

— Mano Dievuliau, mintijo — kodėl aštokia biedna! Kad turėčiau pinigų, tuojauvažiuočiau į tą Maskvą; prižiūrėčiau Domelį, sėdėčiau prie jo, to mano nabagėlio.Ar ten jis aprūpintas, ar ten jis apveizdėtas, kaip reikia!

Stengėsi įsivaizdinti, kaip jisai dabar išrodo. Turbūt menkas, liesas, išbalęs... Žinoma, tokį laiką išgulėjęs. O dar kasžinkokia ta jo koja? Gal raišas sugrįš, nabagas... By tik sugrįžtų, by tik sugrįžtų!

— Aš jau jį čia penėsiu, veizdėsiu, lepinsiu. Lyg vasaros teilsisi, o šienapjūtei atėjus, galės į dvarą dienas eiti. Vėl rugiuspjaunant, mergos dejuos, kad didelius pradalgius ima ir nėviena nenorės paskui jorišti.

Ir linksmai nusišypsojo atsiminus, koksai darbininkas jos sūnus.

— Visus tuos metus neleisiu niekur tar nauti! Jau kaip nors pragyvensime. Aš užtai nė vienos dienon nepraleisiu, vis eisiuir eisiu į dvarą.

Gavus laišką, kuriame Domukas rašėneužilgu parvažiuosiąs, Urbonienė tuojaupradėjo rūpintis jo maistu. Ėmė valgytimažne visai juodą putrą, iš viso savo vienutinės karvės pieno dirbdama sūrius irsviestą, kad Domelis turėtų ką užkąsti sugrįžęs.

Pagalios, vieną utaminką atėjo laiškasiš Maskvos, kuriame Domukas tikrai rašė,kurią dieną atvažiuos į Kuršėnus. Išgirdus tą linksmą žinią, Urbonienė nusprendė eiti į geležinkelio stotį jo pasitikti. Ponaitė atminė jai, jog lyg Kuršėnų yra septynios jungės (arba mylios), jog turi nesveikas kojas. Bet moteriškė nieko nebojo, tardama:

— Niekas, ponaityte, nueisiu! Rytojanksti išeisiu, lyg vakaro būsiu Kuršėnuose, ten pernakvosiu, į bažnyčią nueisiu, ojuk ketverge po pietų jau Domelis parvažiuos!

Greit parbėgo namon: pusė dienos tepasiliko, o ji tiek darbo turėjo. Tuojau užmaišė ragaišių, kuriems miltus seniai turėjo prisitaisius, padarė varškę ir ėmė suktikastinį, tardama, kaip nusidžiaugs Domukas, radęs tokiu skanumų. Pasivalgysšviežio ragaišio su kastiniu pusryčiui, opietums išvirs ji varškiečių... Kaip jisaijuos visados mėgdavo!

Jai besukaut kastinį, ibėgo dvaro tarnaitė, šaukdama ją pas ponaitę. Paprašius marčios pasukti tuo tarpu kastinį, nuėjo Urbonienė ir išgirdo nuo ponaitės, jogponas duodas jai arklį važiuoti į Kuršėnus.Iš to džiaugsmo Urbonienė linkėjo ponaitei gyvai į dangų įeiti, kad nė mirti nereikėtų.

Pritaisius pavaišinimus sūnui, ėmė jirėdyti savo mažą trobelę, kaip tik priešVelykas: iššlavė švaritelaičiai, smiltimisišbarstė: stalą balta staltiese uždengė. Įsavo lovą atnešė Domuko patalynes, užklojo ją baltoms drobulėmis, kad būtų jamminkšta ir balta gulėti. O sau pasiklojoprie už-ubio (užkakalio) ant lentų. Taipviską pritaisius, išvažiavo.

Kuršėnuose stotyje žmonių būrelis laukia traukinio. Pasilieka dar apie pusvalaudįlyg jam ateisiant, ir jie visi tebesėdi šiltuose stoties kambariuose. Tik Urbonienė jaustovi lauke pas bėgius. Kada išgirdus varpelį, paklausė kažiko, kam tai skambinąir gavo atsakymą, jog tai reiškia, kad traukinys jau išėjo i Šiaulių, tuojau skubiainuėjo laukti traukinio.

— Kas čia gal žinoti — mintijo — kiekčia ta mašina eis; sako, baisiai greit lekianti, paskui dar nebesuskubsiu išeiti!

Atsistojus prie vogzalo sienos, su ryšeliu rankoje, laukia. Jau saulė nusileido,pradeda temti, bet dar viskas aiškiai matyti. Geležinkelis grynai nušluotas, tiesus, platus, išsitiesė lyg kaspinas tarpsnieguotų laukų.

— Ir ko tie žmonės nepramano! — mintija Urbonienė. Kad dar Pon-Džius nenubaudžia!

Nori, mat, už patį Dievą būti gudresni!Negana arklių, prasimanė visokias mašinas.

Bet ji iš savo šalies už tatai nepyko;priešingai, buvo labai dėkinga tiems galviams, kurie „mašinas pramanė”. Nes kadtaip reiktų važiuoti arkliais, kada besugrįžtų jos Domelis is tokios tolybės! Neilgaitemintijo apie.. „mašiną”: vieną teatminėdabar, vieną težinojo — Domelis grįžta!

Štai ir sulaukė tos linksmos valandos, irpamatys tuojau Domelį Argi tikėjosi toslaimės sulaukti? Juk jau ir „amžiną atilsį”už jį kalbėjo... Dievas susimylėjo, išklausėjos maldavimų, pažvevlgė į jos kruvinasašaras. Kas tos ašaros dabar! Jau nebeatmena jų, tokia dabar laiminga, tokia laiminga! Domelis grįžta! Trejus metus nematė jo... Uostai tur būti išaugo ilgi, dideli,pilnas vyras jau jos sūnus!

Staigu išgirdo tolybėje ūžimą, kurs kaskart augo. Netrukus pasirodė trys didelės, apskritos, ugninės akys ir vis artinosi.Žmonės išėjo į peroną. Urbonienei širdisėmė stebėtinai plakti, lyg kad būtų ji bėgus gerą gabalą. Traukinys, lyg koks baisus slibinas (siaubūnas), apie kurį pasakospasakoja, su spindinčiomis ugnies akimis,mėčiodamas kibirkštis iš nasrų, ūždamas,knarkdamas, dūsaudamas, apsistojo priešvogzalą.

Urbonienė visa persimainė į žiūrėjimą.Jos akys bėgo nuo vieno vagono į antrąveizdėdamos, kuriame pasirodys Domukas.Išlipo ponas su ponia, išlipo keli žydai,moteriškė su vaiku — Domuko nebuvo.

— Turbūt neparvažiavo — šnibždėjo — turbūt nėra... Ir ką aš čia dabar darysiu?!

Bet kas ten?! Po dešinės, paskutiniame vagone pasirodė du kareiviai... Gal jis...

Bet ne, tai ne Domukas! Vienas apkabinęs antrąjį, padeda jam lipti žemyn...Matyt, tas vargšas ar be kojos, ar sergąs...O gal anam vagone visi kareiviai važiuoja...

Urbonienė ėjo arčiau, vis žiūrėdama kareivius.

Ak vargšas tasai! Kojos nuo kelio nėra, viena rankove jo šinelio kybo tuščia...Bėdinas! O koks išbalęs... O liesumas!.

Staigu krūptelėjo ir apsistojo.

O Jėzau! Kaip jis panašus...

— Matuše! — sušuko kareivis.

Ir akies mirksnyje pajuto šimtus, tūkstančius bučiavimų ir karštų ašarų upesant savo rankų.

— Matai, matušėlė, koksai aš... Matai!Nepažinai manęs... Matai, koksai aš!

Ji kaip karščiuose, drebančiomis lūpomis šnibžda be paliovos:

— O Jėzau, o Jėzau... Domeli, Jėzau!...

Spaudžia rankomis jo pasilenkusią galvą ir žiūri, žiūri iškėstomis nuo išgąsčioakimis: žiūri į jo nukirptą lyg kelio koją, ipagalį į jos vietą pridėtą; žiūri į kybančiąšinelio rankovę, į jo veidą be kraujo lašo.Sudžiūvusį, susiraukusį, kaip pas senio, įįdubusias akis. Argi tai jos Domelis?! AJėzau!! Juk jis išvažiavo toks raudonas,tvirtas... Juk jo akys tokios buvo žibančiosir linksmos!

Ne, tai sapnai... Guli ji namie ir sapnuoja. Ak, koks baisus sapnas! Greičiau,greičiau reikia pabusti!

— Matušėle, matušėle — šnibžda Domukas ir karštos jo ašaros vis plaukia antstorų, juodų Urbonienės rankų.