drukowana A5
13.7
Į šviesą

Bezpłatny fragment - Į šviesą


Objętość:
30 str.
Blok tekstowy:
papier offsetowy 90 g/m2, druk czarno-biały
Format:
145 × 205 mm
Okładka:
miękka
Rodzaj oprawy:
zeszytowa
ISBN:
978-83-288-0781-5

Per ašaras

Kada Žiškų Juozukas taip geraipradėjo kalbėti, jog galima buvo jisuprasti be didelio vargo, pamatęs sykį motiną skaitant maldosknygą, jis tarė:

— Kai as užaugsiu didelis, il asskaitysiu knygas. As taip noliu mokėti skaityti, taip noliu!

Tas noras neužgeso jam augant,nežiūrint į tai, jog tėvus nuolat girdėjo sakant, kad mokslas esąs nereikalingas, kad knygos duonos neduosiančios ir kad tik ponų dykaduonių darbas esą knygas skaityti,o bėdiniems žmonėms darbininkamsnesą kada tokiais niekais užsiimti.

Juozukas visiškai nemąstė apietai, ar knyga duos jam duonos, armokslas reikalingas, ar ne. Jis ne mokėjo atsakyti į tuos klausimus.Jis norėjo tik mokyties, knyga jįtraukė prie savęs, ir gana.

Tą norą mokyties, kurs atsiradojame, Dievas žino, iš kur, padidinodar vienas atsitikimas.

Juozukas ėjo jau septintus metus. Išsivarė jis žąsis į pūdymą,kurs tuokart buvo tuojau sodžiausgale, čia pat už ūkininko Urbonosodno. Lakstydamas po lauką, atbėgo jis prie žabų tvoros, apsupančios sodną, ir užsimanė pažiūrėti,kas ten tame sodne yra. Įlipęs ligpusės tvoros, žvilgterėjo į vidų irpasiliko taip, lyg prikaltas. Po obelimi, ant suolelio sėdėjo kažin koksponas spindinčiomis auksinėmissagutėmis, ir pasilenkęs žiūrėjo įtaip pat, kaip sagutės, blizgančiątrobelę, stovinčią prieš jį ant staliuko. Juozukas tuojau pažino, kadtai buvo Urbono sūnus Mykolas,apie kurį visi sakė, kad labai didelius mokslus einąs.

Bet Juozukui netiek rūpėjo jispats, kiek jo ta trobelė. Spindėjoji kaip tik tie liktoriai, kuriuosMaušienė per šabasą ant lango statydavo. Labai išsižiojęs, akis išplėtęs, viena ranka už tvoros mietolaikydamasis, vaikas žiūrėjo ir žiūrėjo, net mirkčioti užmiršęs.

— Ką čia jis daro? — mąstė vis.— Ką čia jis daro?

Ir matė, kaip ponaitis ėmė visnuo stalo mažus stiklelius, kišo juospo trobele iš apačios, ir prisiglaudęs, vėl žiūrėjo. Ant stalo gulėjodidelė knygų krūva. Viena tarp jųpasirodė Juozukui tokia didelė, kaipta, kurią šventadieniais matydavobažnyčioje ant altoriaus.

— O, Dievulėliau! Argi jis visas tas knygas yra perskaitęs? — pamąstė.

Ūmai Juozukas pasijudino; žabai subrazdėjo, ponaitis žvilgterėjoį tą pusę ir pamatė netikėtą savomokslo tyrinėjimų liudytoją. Patiko jam ir prajuokino jį išsižiojęs išdidelio smalsumo vaiko veidas, irsušuko:

— Ei, vaikeli, ko taip žiūri iš tolo? Eikš arčiau, geriau pamatysi!

Juozukas, pamatęs, ponaičio akisį save atkreiptas, labai susigėdinoir išsigando.

— Bėgsiu! — buvo jo pirma mintis.

Bet ponaičio pavadinimas jį sulaikė. Stovėjo dar vietoje, abejodamas.

Prasidėjo smarki kova nedrąsumo su smalsumu. Ir nors nedrąsumas buvo begalinis, smalsumas,matyti, dar didesnis, nes išgirdęsdar žodžius:

— Eikš greičiau, nebijok! Tokiuaš čia tau dyvų parodysiu, kokiųdar niekados nebuvai matęs! — akimirksniu įšoko į sodną ir nedrąsiaiprisiartino prie staliuko.

— Ką gi aš tau čia parodysiu? —paklausė ponaitis. — Palauk, parodysiu kuisio koją.

Juozukas žiūrėjo, akių nenuleisdamas, kaip jisai, sugavęs kuisį,išrovė jam koją mažutėmis replelėmis, padėjo ją ant stiklelio, kituplonučiu jį uždėjo ir pakišo potrobele. Tai darydamas, vis šnekinoJuozuką. Bet veltui. Vaikas tylėjo,nedrįsdamas niekaip nei žodžio ištarti. Bet kada jau viską pritaisęs,liepė jam veizdėti, Juozukas, pažiūrėjęs, staiga užmiršo savo nedrąsumą, užmiršo, kad jo klausoponaitis, ir sušuko.

— O, Dievulėliau! Plaukais apžėlusi! Kaip tik avino!

Paskui ponaitis parodė sparnąir snukį. Juozukas negalėjo atsistebėti, ir vis išreikšdamas šauksmais tą savo nustebimą. Ant galotarė:

— Kad tokie kuisiai būtų, taijie ir žmogų galėtų praryti.

Parodęs, ponaitis pasakė, dabarJuozukas galįs sau eiti, nes jamreikia grįžti prie savo knygų. Vaikas labai norėjo pasiklausti, ar gi jisvisas tas knygas jau yra išskaitęs,bet nepradrįsęs ir nei žodžio nepasakęs, išspruko per tvorą atgal įpūdymą. Ir kaip tik į pat laiką,nes rado savo žąsis prie pat miežių.

Visą vakarą pasakojo jis apiekuisį ir „trobelę”, nei apie ką kitanet mąstyti nebegalėdamas. O antrytojaus apie tą patį laiką vėl jisnuo savo žąsų atbėgo pas sodną irpažiūrėjo pro tvorą.

Ponaitis sėdėjo toj pačioj vietojo ir skaitė, bet „trobelės” nebebuvo.

Vaikas pastovėjo valandėlę, betponaitis buvo taip įsigilinęs į knygą, jog nei sykio į jį nežvilgterėjo,ir Juozukas, nesulaukęs pavadinimo, sugrįžo nuliūdęs prie žąsų.

Trečią dieną buvo jisai vėl savovietoje prie tvoros. Tą sykį antstaliuko vėl spindėjo „trobelė”, irponaitis žiūrėjo į ją, kaip anąsyk.Juozukui akis prašvito iš džiaugsmo.Pastovėjęs valandėlę ir matydamas,jog ponaitis neatkreipia į jį atidžios,jis ėmė tyčiomis brazdinti. Tat pagelbėjo. Ponaitis, pakėlęs galvą, tarė:

— Sveikas, vaikeli! Vėl norėtumei pažiūrėti kuisio kojos, ką? Gailu, kad aš laiko neturiu šiandieną.Būčiau parodęs.

Juozukui staigu pasidarė be galoliūdna. Akimis pilnomis ašarų,skubinai nulipo nuo tvoros, ir pažiūrėjęs žąsų, atsisėdo ant žolės pošermukšniu ir pradėjo verkti, kumščiais akis šluostydamas ir šnibždėdamas:

— Taip norėjau pažiūrėti, taipnorėjau!

Išsiverkęs, pamąstė, jog nėra kojau taip labai verkti, nes kad šiandieną ir negavo pažiūrėti trobelės,tai rytoj tikriausiai gaus. Ir nusiramino.

Bet ant rytojaus sodno po obelimi nebebuvo nieko, o vakarą, parėjęsnamo, Juozukas išgirdo nuo tėvų,kad Urbonai išleidę jau savo mokytąjį sūnų.

Taip pasibaigė Juozuko idilija.

Nors taip trumpai tesitęsė, paliko tečiaus nebeišdildomus pėdsakus Juozuko sieloje: padidino darprigimtąjį jo patraukimą prie knygos. Nusprendė jis dabar tapti tokiu pat mokytu vyru kaip Urbonų Mykolas. Paprašys tėtušių leistijį į tokius pat mokslus, taip kaipUrbonas savo sūnų kad leido. Juksako, ir Mykolas kitąsyk žąsis ganęs, kaip ir jis — tai kodėl gi jis negalėtų taip pat prasimokyti?

Ir bėgiodamas paskui žąsis, svajojo, kaip jis tapęs tokiu mokytuponaičiu kaip Urbonų Mykolas, atvažiuos vasarą namo, aukso guzikais žibąs, tokią žiūrimąją trobelę nusipirkęs... atsisės sau sodne...Ak tiesa! Juk jie sodno neturi! Yraprie trobos tik mažutis darželis,kur marguliuoja jurginai ir žaliuoja rūtos — o daugiau nieko. Labaigailu pasidarė Juozukui. Bet tuojaunusiramino. Et, niekas! Kerčioje,prie tvoros auga dvi vyšnios; po tomis vyšniomis jis pasistatys staliuką, suolelį ir sėdės, knygomis apsikrovęs. Vaikai subėgs žiūrėti iš tolo, ką jis ten daro; jis visus pasišauks ir parodys ir kuisį, ir musę — viską.

Vieną vakarą parėjęs namo, Juozukas, pabučiavęs motinai ranką,tarė nedrąsiai:

— Mamyte, leisk mane mokyties, taip kaip Urbonų Mykolas! Ašnoriu būti toks mokytas, kaip Mykolas.

Motina net rankomis suplojo,nustebusi.

— Ar jau tu gal pablūdai Juozuk! — sušuko. — Eik tu durnel, durnel! Ar mums lyginties su Urbonais? Kur mūsų tiek arklių, kurtiek karvių? Kur laukai tokie? Armisliji mokslus možna išeiti už keletą kapeikų? Veizdėk, Urbonai kiekkašto padėjo, visus savo pinigusišleido.

Ir juokdamosi iš vaiko kvailumo, kalbėjo toliau:

— Mat, užsimanė ponaičiu būti!Kad neturi ant ko ponavoti— tai irnenorėk. Žąsis ganyk ir gana — taitavo ir visas ponavojimas!

Juozukas tylėjo. Ant jo paraudusią skruostų sužibėjo viena ašara,paskui antra, trečia... paskui pasiliejo jos, kaip lietus.

— Ko čia bliausi dar! — sušukosupykusi motina. — Bene kas čia tauką padarė? Verk, kad yra ko, kadišlupsiu kada, o ne dabar, pats nežinodamas ko. Cit - tuojau!

Vaikas, kūkčiodamas, išbėgo ištrobos ir stačiai nuėjo pas svirnelį.Ten atsisėdęs ant slenksčio, susirietęs, galvą nuleidęs, verkė toliau.Ašaros riedėjo jam per apskritąveidelį, dabar taip skausmingą, krito ant tamsiai raudono švarkelio,ant mažų, plikų kojyčių, juodų nuopridžiūvusios prie jų žemės.

Nuo tos dienos Juozukas liovėsi svajojęs apie aukso sagutes irsėdėjimą darželyje po vyšniomis,knygomis apsikrovus. Trumpas buvomotinos atsakymas į jo meldimą, bet aiškiai parodė jam, jogtapti tokiu mokytu ponaičiu, kaipUrbonų Mykolas, visiškai, visiškainegalimas daiktas.

Kur gi?! Jie teturi tris karves,o Urbonai dešimtį; pas juos duarkliai, o pas Urbonus šeši... o darkumeliukai. Ne, niekaip negalima!

Per kelias dienas Juozukas labai nuliūdęs bėginėjo po lauką, savo žąsis ganydamas. Jo akyse visstovėjo gražusis ponaitis, auksinėmis sagutėmis, spindinti trobelė irknygos, kaip mišiolas. Niekados, niekados nesėdės jis taip sodne, neturės nei tokios trobelės, nei knygų.

Kelias dienas taip liūdnai pamąsčius, atėjo jam į galvą, jog, irnevažiuojant toli į miestą, galimaišmokti skaityti. Jo mamytė jukmoka ir jį išmokys. Nebus jokiokašto. Žinoma, nebus jis jau toksponaitis, kaip Urbonų Mykolas, nevilkės tokių auksinių guzikų. Kąpadarysi! Nekas dėlto. Bet knygasir trobelę turės ir skaitys sau. Jamjuk užvis rūpi žinoti, kas knygosesurašyta. O, jis viską perskaitys!Mamytė išmokys skaityti; paaugęs,jis išeis „į služmą”, užsidirbs pinigų ir nusipirks knygą. Vieną būtinai tokią didelę, kaip UrbonųMykolo. Už visą rublį prisipirks, irgana.

Paskui, patarnavęs antrus mej tus, nusipirks trobelę. Kažin, galkokius du rublius kaštuoja?.. Tegusau, vis tiek jis nusipirks...

Kad tik mamytė greičiau pradėtų mokyti. Taip jis norėtų kuo greičiausia, kuo greičiausia!

Tą patį vakarą, parvaręs žąsisnamo, tarė motinai:

— Mamyte, išmokyk mane skaityti!

— Kaip gi, tuojau imsiu ir išmokysiu! Nuo žemės dar nepaaugo,o skaityti užsimanė. Kaip ateislaikas, ir išmokysiu, nebijok. Neeisi į bažnyčią be knygos, kaip kokio ubago vaiks. Pirmiau turi spaviednės prieiti, ne apie skaitymąmislyti. Bus dar laiko, kai paaugsi.

Ganymui pasibaigus ir ilgiemsrudens vakarams užstojus, prasidėjo poterių mokymas. Žiškienė,prie ratelio atsisėdusi, šaly savęsant stalo maldaknygę pasidėjusi,verpdama, sakė po kits kito prisakymų žodžius, kuriuos Juozukas,sėdėdamas ant žemo suoliuko, akisį motiną įsmeigęs, atkartodavo.

Riškienė buvo gana smarkausbūdo, ir dažnai atsitikdavo, kadpabaigus lekciją, Juozuko ausys žydėjo, lyg raudonosios aguonos.

Przeczytałeś bezpłatny fragment.
Kup książkę, aby przeczytać do końca.