Bezpłatny fragment - Į šviesą

Per ašaras

Kada Žiškų Juozukas taip geraipradėjo kalbėti, jog galima buvo jisuprasti be didelio vargo, pamatęs sykį motiną skaitant maldosknygą, jis tarė:

— Kai as užaugsiu didelis, il asskaitysiu knygas. As taip noliu mokėti skaityti, taip noliu!

Tas noras neužgeso jam augant,nežiūrint į tai, jog tėvus nuolat girdėjo sakant, kad mokslas esąs nereikalingas, kad knygos duonos neduosiančios ir kad tik ponų dykaduonių darbas esą knygas skaityti,o bėdiniems žmonėms darbininkamsnesą kada tokiais niekais užsiimti.

Juozukas visiškai nemąstė apietai, ar knyga duos jam duonos, armokslas reikalingas, ar ne. Jis ne mokėjo atsakyti į tuos klausimus.Jis norėjo tik mokyties, knyga jįtraukė prie savęs, ir gana.

Tą norą mokyties, kurs atsiradojame, Dievas žino, iš kur, padidinodar vienas atsitikimas.

Juozukas ėjo jau septintus metus. Išsivarė jis žąsis į pūdymą,kurs tuokart buvo tuojau sodžiausgale, čia pat už ūkininko Urbonosodno. Lakstydamas po lauką, atbėgo jis prie žabų tvoros, apsupančios sodną, ir užsimanė pažiūrėti,kas ten tame sodne yra. Įlipęs ligpusės tvoros, žvilgterėjo į vidų irpasiliko taip, lyg prikaltas. Po obelimi, ant suolelio sėdėjo kažin koksponas spindinčiomis auksinėmissagutėmis, ir pasilenkęs žiūrėjo įtaip pat, kaip sagutės, blizgančiątrobelę, stovinčią prieš jį ant staliuko. Juozukas tuojau pažino, kadtai buvo Urbono sūnus Mykolas,apie kurį visi sakė, kad labai didelius mokslus einąs.

Bet Juozukui netiek rūpėjo jispats, kiek jo ta trobelė. Spindėjoji kaip tik tie liktoriai, kuriuosMaušienė per šabasą ant lango statydavo. Labai išsižiojęs, akis išplėtęs, viena ranka už tvoros mietolaikydamasis, vaikas žiūrėjo ir žiūrėjo, net mirkčioti užmiršęs.

— Ką čia jis daro? — mąstė vis.— Ką čia jis daro?

Ir matė, kaip ponaitis ėmė visnuo stalo mažus stiklelius, kišo juospo trobele iš apačios, ir prisiglaudęs, vėl žiūrėjo. Ant stalo gulėjodidelė knygų krūva. Viena tarp jųpasirodė Juozukui tokia didelė, kaipta, kurią šventadieniais matydavobažnyčioje ant altoriaus.

— O, Dievulėliau! Argi jis visas tas knygas yra perskaitęs? — pamąstė.

Ūmai Juozukas pasijudino; žabai subrazdėjo, ponaitis žvilgterėjoį tą pusę ir pamatė netikėtą savomokslo tyrinėjimų liudytoją. Patiko jam ir prajuokino jį išsižiojęs išdidelio smalsumo vaiko veidas, irsušuko:

— Ei, vaikeli, ko taip žiūri iš tolo? Eikš arčiau, geriau pamatysi!

Juozukas, pamatęs, ponaičio akisį save atkreiptas, labai susigėdinoir išsigando.

— Bėgsiu! — buvo jo pirma mintis.

Bet ponaičio pavadinimas jį sulaikė. Stovėjo dar vietoje, abejodamas.

Prasidėjo smarki kova nedrąsumo su smalsumu. Ir nors nedrąsumas buvo begalinis, smalsumas,matyti, dar didesnis, nes išgirdęsdar žodžius:

— Eikš greičiau, nebijok! Tokiuaš čia tau dyvų parodysiu, kokiųdar niekados nebuvai matęs! — akimirksniu įšoko į sodną ir nedrąsiaiprisiartino prie staliuko.

— Ką gi aš tau čia parodysiu? —paklausė ponaitis. — Palauk, parodysiu kuisio koją.

Juozukas žiūrėjo, akių nenuleisdamas, kaip jisai, sugavęs kuisį,išrovė jam koją mažutėmis replelėmis, padėjo ją ant stiklelio, kituplonučiu jį uždėjo ir pakišo potrobele. Tai darydamas, vis šnekinoJuozuką. Bet veltui. Vaikas tylėjo,nedrįsdamas niekaip nei žodžio ištarti. Bet kada jau viską pritaisęs,liepė jam veizdėti, Juozukas, pažiūrėjęs, staiga užmiršo savo nedrąsumą, užmiršo, kad jo klausoponaitis, ir sušuko.

— O, Dievulėliau! Plaukais apžėlusi! Kaip tik avino!

Paskui ponaitis parodė sparnąir snukį. Juozukas negalėjo atsistebėti, ir vis išreikšdamas šauksmais tą savo nustebimą. Ant galotarė:

— Kad tokie kuisiai būtų, taijie ir žmogų galėtų praryti.

Parodęs, ponaitis pasakė, dabarJuozukas galįs sau eiti, nes jamreikia grįžti prie savo knygų. Vaikas labai norėjo pasiklausti, ar gi jisvisas tas knygas jau yra išskaitęs,bet nepradrįsęs ir nei žodžio nepasakęs, išspruko per tvorą atgal įpūdymą. Ir kaip tik į pat laiką,nes rado savo žąsis prie pat miežių.

Visą vakarą pasakojo jis apiekuisį ir „trobelę”, nei apie ką kitanet mąstyti nebegalėdamas. O antrytojaus apie tą patį laiką vėl jisnuo savo žąsų atbėgo pas sodną irpažiūrėjo pro tvorą.

Ponaitis sėdėjo toj pačioj vietojo ir skaitė, bet „trobelės” nebebuvo.

Vaikas pastovėjo valandėlę, betponaitis buvo taip įsigilinęs į knygą, jog nei sykio į jį nežvilgterėjo,ir Juozukas, nesulaukęs pavadinimo, sugrįžo nuliūdęs prie žąsų.

Trečią dieną buvo jisai vėl savovietoje prie tvoros. Tą sykį antstaliuko vėl spindėjo „trobelė”, irponaitis žiūrėjo į ją, kaip anąsyk.Juozukui akis prašvito iš džiaugsmo.Pastovėjęs valandėlę ir matydamas,jog ponaitis neatkreipia į jį atidžios,jis ėmė tyčiomis brazdinti. Tat pagelbėjo. Ponaitis, pakėlęs galvą, tarė:

— Sveikas, vaikeli! Vėl norėtumei pažiūrėti kuisio kojos, ką? Gailu, kad aš laiko neturiu šiandieną.Būčiau parodęs.

Juozukui staigu pasidarė be galoliūdna. Akimis pilnomis ašarų,skubinai nulipo nuo tvoros, ir pažiūrėjęs žąsų, atsisėdo ant žolės pošermukšniu ir pradėjo verkti, kumščiais akis šluostydamas ir šnibždėdamas:

— Taip norėjau pažiūrėti, taipnorėjau!

Išsiverkęs, pamąstė, jog nėra kojau taip labai verkti, nes kad šiandieną ir negavo pažiūrėti trobelės,tai rytoj tikriausiai gaus. Ir nusiramino.

Bet ant rytojaus sodno po obelimi nebebuvo nieko, o vakarą, parėjęsnamo, Juozukas išgirdo nuo tėvų,kad Urbonai išleidę jau savo mokytąjį sūnų.

Taip pasibaigė Juozuko idilija.

Nors taip trumpai tesitęsė, paliko tečiaus nebeišdildomus pėdsakus Juozuko sieloje: padidino darprigimtąjį jo patraukimą prie knygos. Nusprendė jis dabar tapti tokiu pat mokytu vyru kaip Urbonų Mykolas. Paprašys tėtušių leistijį į tokius pat mokslus, taip kaipUrbonas savo sūnų kad leido. Juksako, ir Mykolas kitąsyk žąsis ganęs, kaip ir jis — tai kodėl gi jis negalėtų taip pat prasimokyti?

Ir bėgiodamas paskui žąsis, svajojo, kaip jis tapęs tokiu mokytuponaičiu kaip Urbonų Mykolas, atvažiuos vasarą namo, aukso guzikais žibąs, tokią žiūrimąją trobelę nusipirkęs... atsisės sau sodne...Ak tiesa! Juk jie sodno neturi! Yraprie trobos tik mažutis darželis,kur marguliuoja jurginai ir žaliuoja rūtos — o daugiau nieko. Labaigailu pasidarė Juozukui. Bet tuojaunusiramino. Et, niekas! Kerčioje,prie tvoros auga dvi vyšnios; po tomis vyšniomis jis pasistatys staliuką, suolelį ir sėdės, knygomis apsikrovęs. Vaikai subėgs žiūrėti iš tolo, ką jis ten daro; jis visus pasišauks ir parodys ir kuisį, ir musę — viską.

Vieną vakarą parėjęs namo, Juozukas, pabučiavęs motinai ranką,tarė nedrąsiai:

— Mamyte, leisk mane mokyties, taip kaip Urbonų Mykolas! Ašnoriu būti toks mokytas, kaip Mykolas.

Motina net rankomis suplojo,nustebusi.

— Ar jau tu gal pablūdai Juozuk! — sušuko. — Eik tu durnel, durnel! Ar mums lyginties su Urbonais? Kur mūsų tiek arklių, kurtiek karvių? Kur laukai tokie? Armisliji mokslus možna išeiti už keletą kapeikų? Veizdėk, Urbonai kiekkašto padėjo, visus savo pinigusišleido.

Ir juokdamosi iš vaiko kvailumo, kalbėjo toliau:

— Mat, užsimanė ponaičiu būti!Kad neturi ant ko ponavoti— tai irnenorėk. Žąsis ganyk ir gana — taitavo ir visas ponavojimas!

Juozukas tylėjo. Ant jo paraudusią skruostų sužibėjo viena ašara,paskui antra, trečia... paskui pasiliejo jos, kaip lietus.

— Ko čia bliausi dar! — sušukosupykusi motina. — Bene kas čia tauką padarė? Verk, kad yra ko, kadišlupsiu kada, o ne dabar, pats nežinodamas ko. Cit - tuojau!

Vaikas, kūkčiodamas, išbėgo ištrobos ir stačiai nuėjo pas svirnelį.Ten atsisėdęs ant slenksčio, susirietęs, galvą nuleidęs, verkė toliau.Ašaros riedėjo jam per apskritąveidelį, dabar taip skausmingą, krito ant tamsiai raudono švarkelio,ant mažų, plikų kojyčių, juodų nuopridžiūvusios prie jų žemės.

Nuo tos dienos Juozukas liovėsi svajojęs apie aukso sagutes irsėdėjimą darželyje po vyšniomis,knygomis apsikrovus. Trumpas buvomotinos atsakymas į jo meldimą, bet aiškiai parodė jam, jogtapti tokiu mokytu ponaičiu, kaipUrbonų Mykolas, visiškai, visiškainegalimas daiktas.

Kur gi?! Jie teturi tris karves,o Urbonai dešimtį; pas juos duarkliai, o pas Urbonus šeši... o darkumeliukai. Ne, niekaip negalima!

Per kelias dienas Juozukas labai nuliūdęs bėginėjo po lauką, savo žąsis ganydamas. Jo akyse visstovėjo gražusis ponaitis, auksinėmis sagutėmis, spindinti trobelė irknygos, kaip mišiolas. Niekados, niekados nesėdės jis taip sodne, neturės nei tokios trobelės, nei knygų.

Kelias dienas taip liūdnai pamąsčius, atėjo jam į galvą, jog, irnevažiuojant toli į miestą, galimaišmokti skaityti. Jo mamytė jukmoka ir jį išmokys. Nebus jokiokašto. Žinoma, nebus jis jau toksponaitis, kaip Urbonų Mykolas, nevilkės tokių auksinių guzikų. Kąpadarysi! Nekas dėlto. Bet knygasir trobelę turės ir skaitys sau. Jamjuk užvis rūpi žinoti, kas knygosesurašyta. O, jis viską perskaitys!Mamytė išmokys skaityti; paaugęs,jis išeis „į služmą”, užsidirbs pinigų ir nusipirks knygą. Vieną būtinai tokią didelę, kaip UrbonųMykolo. Už visą rublį prisipirks, irgana.

Paskui, patarnavęs antrus mej tus, nusipirks trobelę. Kažin, galkokius du rublius kaštuoja?.. Tegusau, vis tiek jis nusipirks...

Kad tik mamytė greičiau pradėtų mokyti. Taip jis norėtų kuo greičiausia, kuo greičiausia!

Tą patį vakarą, parvaręs žąsisnamo, tarė motinai:

— Mamyte, išmokyk mane skaityti!

— Kaip gi, tuojau imsiu ir išmokysiu! Nuo žemės dar nepaaugo,o skaityti užsimanė. Kaip ateislaikas, ir išmokysiu, nebijok. Neeisi į bažnyčią be knygos, kaip kokio ubago vaiks. Pirmiau turi spaviednės prieiti, ne apie skaitymąmislyti. Bus dar laiko, kai paaugsi.

Ganymui pasibaigus ir ilgiemsrudens vakarams užstojus, prasidėjo poterių mokymas. Žiškienė,prie ratelio atsisėdusi, šaly savęsant stalo maldaknygę pasidėjusi,verpdama, sakė po kits kito prisakymų žodžius, kuriuos Juozukas,sėdėdamas ant žemo suoliuko, akisį motiną įsmeigęs, atkartodavo.

Riškienė buvo gana smarkausbūdo, ir dažnai atsitikdavo, kadpabaigus lekciją, Juozuko ausys žydėjo, lyg raudonosios aguonos.

Vaikas stengėsi, kaip galėdamas,įsidėti į galvą poterių žodžius, betką čia padarysi, kad toje galvelėjeskrajojo mintys, kurios neleido jamatkartoti, kaip reikiant, motinossakomųjų žodžių. Jo papurusi, Iininė galvelė vis stengėsi suprasti,ką reiškia tie žodžiai.

— Kas buvo tasai Pilotas, kažin? — mąsto ir užsimąstęs užmiršta,kas eina paskui Pilotą.

Ypač trukdo jam mokslą Egiptožemė. Ir nors žino, kaip motinapyksta už nereikalingus klausinėjimus ir mokslo trukdymą, neiškentęs, paklausia nedrąsiai:

— Mamyte, kažin kur yra taEgipto žemė?

— A girdi, Juozuk, nesikalbėktu dabar ir apie poterius mislyk,ne apie Egipto žemę, geruoju sakau! Kur yra, ten; gal yra kur nors, kad parašyta.

Juozukas nieko jau nebeatsako,ir su tikru noru nebeerzinti motinos, kalba toliau Dievo prisakymus.Tik priėjęs prie dešimtojo, sušunka:

— Mamyte, sako, asilas turįsilgas, ilgas ausis. Mamyte, aš taipnorėčiau...

Bet nebegauna pasakyti, ko taipnorėtų. Tą pačią valandą motinosranka į kumštį sugniaužta, sunkiainukrinta ant jo sprando.

— Ar tu nesiliausi plepėjęs,paršiuko šmote! Ar neklausysi bentkartą! Mokyk čia tokį piemenpalaikį, o jis tau dar laiką gaišins. Turiu aš čia kada su tavim niekustauzyti, kaip gi! Poterių mokydamos, apie Poną Dievą mislyk, neapie visokias balabaikas. Atsivožėktu man dar šnekėti, tai tu pamatysi?

Kaip ton buvo, taip, bet mokslas pasibaigė gerai. Atėjus „kryžiaunoms” dienoms, motina nuvedėJuozuką į bažnyčią, kur kunigas,išklausęs jį, priėmė prie išpažinties ir prileido prie komunijos.

Džiaugdamasi ir didžiuodamasigrįžo Žiškienė namo. Kaip gi, ar ginebuvo ko didžiuoties! Jos Juozukas vos devintus metus eina, o poterius lyg ropę graužia, net kunigėlis džiaugėsi. O žiūrėk, Kazienėsberniukas dvylikos metų — nei cypt!Lileikienės mergaitė, Gudžiūnienėsvaikai, Pranaitienės — visi kur didesni, o nei žodžio.

Žiškienė taip buvo pradžiugusi, kad net visas Juozuko nedorybesper mokslą užmiršo; paglostė jamgalvą, ir užėjus pas Jankelienę,nupirko net du riestainius.

Tą vasarą Juozukas jau tvirtaitikėjosi pradėsiąs mokyties žiemoslaiku. Juk poterių jau išmoko,spaviednės priėjo ir net paaugo. O, jis,gerai žinojo, kad paaugo. Jis turėjo Osavo „mierą”. Mamytei pasakius,kad jis dar esąs per mažas skaityti,nuėjo į tvartą, ir atsistojęs ant slenksčio, mėgino ranka pasiekti staktą.Bet niekaip negalėjo: tarp pirštųgalų ir staktų liko dar gerokas tarpas. Bet štai šį pavasarį nuėjo vėlbandyti. Atsistojęs ant slenksčio,kad net visas Juozukopasistieptė, ištiesė ranką — pirštų galai priėjo prie pat staktų!

Ne, jau dabar tai mamytė jįmokys! Viskas yra, ko mamytėnorėjo!

Linksmas bėgiojo visą vasarą,bandą gainiodamas. Kartais atsigulęs ant nugaros po alksnių keru,žiūrėjo aukštyn, ir pamatęs vieversį,kybantį ore, lyg mažą juodą taškelį, ir skambantį sidabriniu varpeliu, kalbėjo į jį:

— Vieversėli paukštužėli, kaitu sau nuo mūsų svetur išlėksi, aštada skaityti mokysiuos. O kitą vasarą aš čia sau su knygele sėdėsiu,tau giedant.

Jo džiaugsmą drumstė kartaismintis: o jeigu mamytė pyks taip,kaip poterių mokydama?!

Ir rodės, juto ausų peršimą,juto sunkią kumštį ant sprando.

Bet tai buvo tik trumpos valandėlės. Noras mokyties buvo stipresnis už kumščių baimę. Juozukastuojau varė tas juodąsias mintis,ramindamas:

— Didelis čia daiktas, kad biškįausis pasuks! Juk neužmuš!

Savo viltimi, baime, džiaugsmunebent su vieversėliais tesidalydavo,o kartais su kai kuriais piemenėliais. Motinai bijojo jau dabar apiemokslą bepriminti, taip smarkiai joskelis sykius išbartas. Su tėvu buvodar nedrąsesnis. Tik retkarčiais,progai atsitikus, lyg iš netyčia, primindavo tėvams, jog jo jau gerokai paaugta.

Vieną sykį, tėvams apie tvartuskalbant, tarė:

— O aš jau dėlto užaugau! Jaupasiekiu tvarto staktas.

— Anoks čia aukštums — prasijuokė tėvas — Ir gaidys snapupasieks.

Rudenį, kartu su išlekiančiaisvieversiais, išlėkė Juozuko viltis irdžiaugsmas. Motina pasakė, šiąžiemą mokyti jo dar neketinanti;būsią dar laiko, o šiemet ir be toesą darbo lig ausų.

Tik kitą rudenį teišsipildė Juozuko troškimas. Vieną pavakarį Žiškienė, sugrįžus iš Silavo, padavė jamknygelę.

— Še, žiūrėk! Nupirkau elementorių tau mokyties. Visą grivinąužmokėjau.

Vaiko akyse sužibėjo liepsnelės.Paėmęs knygelę, pasidėjo ją antstalo, ir apžiūrėjęs viršų, atsargiai,su pagarba, ėmė sklaidyti lapus.

— Kas do gražumas! Štai aniolas, bažnyčia, svogūnas... nei apsakyti nemožna!

Ir kažin, kiek jis būtų į tasgražybes žiūrėjęs, kad motina nebūtų jų atėmusi ir į skrynią įdėjusi,bijodama, kad Juozukas prieš laikąjų nesudraskytų.

Netrukus prasidėjo mokslas.Juozukas, „discipulka” per elementorių vedžiodamas, plonu balseliu sakė paskui motiną literas.Žinoma, viso ko buvo per tas lekcijas: ir ausys raudo, lyg aguonųžiedai, ir kumštis krito ant sprando,ir „gražūs” žodeliai skambėjo išsupykusios mokytojos burnos. Tačiaus visi tie mokslo priedai neužgesino vaiko noro mokyties. Kentėjo viską kantriai ir kentėjęs būtųdar daugiau, by tik ilgiau pasimokius. Bet visa nelaimė buvo, kadtos lekcijos buvo taip trumpos irretos. Tai motina laiko neturėjo,tai Juozukui reikėjo darbą dirbti,tai šis, tai tas — tūkstančiai visokiųkliūčių atsirasdavo.

Ir kad bent mamytė greičiaueitų pirmyn! Dabar tą patį šimtaissykių liepdavo atkartoti, nors Juozukas jau iš atminties mokėjo.

— Reik gerai išmokti, kad irpažadintas galėtumei pasakyti —sakydavo.

Prie to dar pavasaris atėjo ankstybas, atsirado daug darbo — mokslas anksti pasibaigė. Tokiu būduper visą žiemą Juozukas teišmokodidžiąsias ir mažąsias raides, irįvažiavęs į „šlibždavojimą”, privarėlig pusės „toblyčios”, kuri prasidedanuo ba, be, bi, bo, bu, o baigiasiža, že, ži, žo, žu.

Vieną rudens sekmadienį nuėjoŽiškienė su Juozuku į bažnyčią, opo pamaldų užėjo pas savo giminęPociuvienę, gyvenančią ten pat miestelyje. Tarp daugybės visokių naujienų, Pociuvienė pranešė dar irtai, jog į miestelį atvažiavusi panelėir vaikus priimanti mokyti.

— Poniškai apsitaisiusi, matyt,kad neprasta. Susimislijau leistipas ją savo Kazę ir Jurgiuką. Visgeriau išmokys, negu kokia prastojiboba. Bo nemužiks — nemužiks! Netik skaityti, ale ir rašyti išmokys.O manasis vis rašo: leisk ir leiskvaikus į mokslą, kad kanečniai išmoktų rašyti. Sako, su rašymulengviau esą sviete gyventi. Žinoma, ką besakyti! Ale ir čia pat geriau, mokant: vaikai galės patystėtušiui gromatą parašyti. Vis nuokiekvienos gromatos auksinukaskišenėje pasiliks.

— O kiek iš kišenės išeis, kolto rašymo išmoks? Ar to nerokuoji?

— Te, ne kiek čia jau ir išeis.Sako, po pusę rublio mėnesiui nuovaiko imanti. O kaip dvejetą leisiu,maž dar šiek tiek nuleis.

— Bepigu tamstai, kad vyrasAmerikoje. Ar maža siunčia.

— Te, juk ir pas tamstas, brolienei, ne tokia jau biednystė. Galėtumėt leisti Juozuką. Ubagaisdėl to neišeitumėte, o vaikas vis apsišviestų. Kaip manasis kad rašo:bo jau apsišvietęs žmogus — apsišvietęs, ne lygus tamsiam.

Pociuvienei apie mokslą kalbant,Juozukas sėdėjo lyg sužavėtas.Truputį išsižiojęs, akių nuo jos veidoneatitraukdamas, klausėsi, o jo galvelėje sukosi viena mintis:

— Kaip ji gerai sako, kaip geraisako!

Jo mintis nebegali niekaip atsitraukti nuo tos panelės, kuri vaikus moko. Eina paskui motinąnamo, o galvoje vis viena: kaipgera tam Jurgiukui ir tai Kazei!Dievulėliau, kaip jis norėtų eiti sujais. Netik skaityti, bet ir rašyti išmoktų. Mokytųs kasdiena, ne taipkaip, prie mamytės...

Širdis blaškosi jo krūtinėje.Jis kažin ką padarytų, jis kažin kaip sakytų „ačiū”, kad tik kas jįleistų. Užmiršta baimę ir sako:

— Mamute, aš taip norėčiaueiti pas tą panelę, kaip Jurgiukasir Kazė. Rašyti išmokčiau.

O ant to iš Žiškienės burnosnebe iššoks tie smarkūs, šauksmingi,kuliojimo žodžiai, kaip paprastai.Šiandieną ji turi gerą ūpą. Buvobažnyčioje, prisivalgė pas Pociuvienę skanių varškėčių, prisiplepėjo,naujienų daug išgirdo — linksma jaiir lengva ant širdies. Ramiai irmeiliai atsako:

— Te, dėl rašymo! By tik skaityti išmoktumei. Gėda eiti į bažnyčią be knygos. O rašyti, kam? Rašymas traukia kapeiką iš kišenės:tuojau reiks popieriaus, reiks plunksnos,reiks „atramento” ...

Juozukas visiškai čia nesutinkasu motina, bet supranta gerai, jogsavo nuomonės apgynimas gali jamdabar tik į bloga išeiti. Ir šaukiasiį pagalbą gudrybę.

— Ale ir skaityti greičiau išmokčiau. Mamytei vis nėra kadamokyti.

— Nėra, tai nėra. Gi žinoma,kad būtų gerai: pačiai nereiktųvargti. Reiks dėlto pasimislyti.

Juozukas ūmai grobia motinosranką ir bučiuoja.

— Aš taip norėčiau, mamyte,taip norėčiau!

Pabučiuotų ne vieną, bet šimtąsykių, tik nedrįsta. Mamytė leis jįpas tą panelę, jis jau žino. Ei, kaipjam linksma! Norėtų bėgioti, juokties, šokinėti. Toli kažin kur matojis staliuką po sena obelimi; o antjo blizga trobelė ir guli knygos,didelės, kaip mišiolas.

— Juk musėk ta panelė nedraskys ausų skaudžiau už mamytę —perlekia jam per galvą.

Jau gerokai laiko praėjo nuo tolinksmojo sekmadienio, o Juozukasvis dar neina mokyties. Nei kalbėti niekas apie tai nebekalba.Tarsi Žiškienė užmiršo visiškai, jogmažne buvo sutikusi su Juozukoprašymu ir žadėjo „pasimislyti.

Juozukas nusiminęs, visas neberimsta. Nebesulaukdamas nieko, paklausė sykį motiną:

— Mamyte, tai ar neleisit manęs į mokslą?

Ana linksmoji diena, kada juodu iš bažnyčios grįžo, senai buvopraėjusi, o antra tokia negreit ateis.Šiandieną Žiškienė vėl pikta ir susiraukusi, ir vėl smarkiai sušunka:

— Ar vėl pradėsi zinzėti! Kastau darbo! Tėvai žino patys, ko taureikia, ko ne, o tavo darbas — klausyti!

Kartais vakarais Juozukas išsitraukdavo elementorių, ir bijodamas užmiršti, ką buvo išmokęs, atkartodavo raides ir „šlibždavojo”.Mažai, smirdančiai lompikei šviečiant, pasilenkdavo tada ant stalošviesi, papurusi galvelė ir pusbalsiuskambėjo: b-a — ba, b-o — be, b-i — bi...

Visų Šventųjų dieną Juozukas,nubėgęs pažaisti su sodžiaus vaikais, sužinojo, jog keletas iš jų poryt žada eiti mokyties pas panelęį Tytuvėnus. Eis Valiusių Stasė irPetriukas, eis Žemaičių Martyniukas, eis Motiečių Poviliukas ir Kaziukas. Jų motinos buvusios vakarpas tą mokytoją ir susitarusios.

Juozukui pasidarė staiga taipliūdna, jog, pametęs visus žaidimus, parbėgo namo. Tėvų nebuvodar iš bažnyčios; troboje buvo tiktai Juozuko broliukas ir seselė, kuriuodu žaidė, susėdę prie lango.Atsisėdo jisai ant kaladės prie krosnies ir pasirėmė galvą ant rankų.Skausmas, kurs tuojau po to linksmojo sekmadienio, kada pirmąsykį apie tą panelę išgirdo, įsiveržėį jo sielą ir vis graužė ją, lyg kokskirminas — dabar draskyte draskė.

Dievulėliau, koks jis nelaimingas! Jau turbūt nebėra visamesviete nelaimingesnio. Eina Valiusia Stasė su Petriuku, eina Žemaičių Martyniukas, eina Poviliukassu Kaziuku... o jo vis neleidžia irneleidžia! Ir kodėl, kodėl? Ar tųvaikų tėvai tokie turtingi, o jo tėvai tokie bėdini, kad negali užmokėti už mokslą? Kurgi? Valiusiai, tiesa, turtingesni už juos,šešias karves turi, bet Motiečių —ir gryčia menkesnė, ir žemės mažiau, o Žemaičiai tai tiktai pusininkai. O dėlto leidžia vaikus įmokslą.

Juozukas ūmai pajuto, jog daroma jam didelė neteisybė; pasijutoesąs labai skriaudžiamas; pabudojame kažin koks išmetinėjimas tėvams.

Jis juk taip klauso tėtušių, taipdarbuojas, kaip tik įmanydamas,kiek tik galėdamas. Kodėl gi jienenori jo leisti mokyties, nors kelioms valandoms?!

Štai poryt eis jau Valiusių Stasė su Petriuku, Žemaičių Martyniukas... Dievulėliau!

Juozukas įsigailina, pradeda kūkčioti, kaskart balsiau. Susirietęsant kaladės, drebėdamas, panešė jispilką paukštį, sugautą ir išgąsdintą.

Vaikai, išgirdę verksmą, prieinaprie jo.

— Juozuk, ar užsigavai kojelę? —klausia Barbutė.

Juozukas taip įsiverkė, kad nebegirdi nei ratų dundėjimo; ir tiktada pamato, jog iš bažnyčios sugrįžo, kada motina įeina į trobą.

— Juozuk, ko verki? Kas yra? —klausia.

Juozukas, išsigandęs, susitraukia dar labiau ir spaudžia rankomis veidą.

Ne, jis nieko nesakys mamytei;tuojau sušuks ir gal dar sudroš peržandą.

Bet staiga skaudžiai nusprendžia:

— Tegu sau muša! Man vis tiek... Pasakysiu. Tegu muša!

— Kas yra, Juozuk?

— Valiusių Stasė su Petriuku,Motiečių Kaziukas ir Poviliukas,Žemaičių Martyniukas jau poryt eispas tą panelę mokyties... O manęsvis neleidžiat ir neleidžiat...

Ištaręs tuos žodžius, vėl taipsusigraudina, jog iš naujo ima balsukūkčioti, o ašaros tik varva propirštus.

— Ar matai tik! Rado ko verkti!Mat, senai jau belupau skūrą, taipats nežino, ko beverkti. Palauk,paimsiu tuojau pantį; kaip sudrošiu skersai pasturgalį, tada bentturėsi ko bliauti. Tylėk man tuojau! Kas čia do mada!

— Visi vaikai eina... ir... aš noriu... taip noriu...

— Noriu, noriu! Didelis daiktas,kad nori! Tik pinigų nori ištraukti.Kad nemokėsi skaityti, nemirsi dėlto, nebijok! Cit man tuojau! Eiknukinkyti Laukės.

Juozukas išeina, šluostydamasrankove veidą.

Tai vėl mamytė viena sugrįžo!Nesiklausė jisai, kur pasiliko tėtušis: buvo tai jam žinomas daiktas.Jau nebe pirmą sykį taip atsitinka,kad mamaitė viena grįžta iš bažnyčios, o tėtušis pareina naktį, artiktai ant rytojaus. Pareina įkaušęs, piktas; vaikai bijo tada iš savokerčių išlįsti.

Juozukas nukinko Laukę, įvedaį tvartą, užmeta šieno. Jau nebeverkia. Nėra kada. Tik vis mąsto.Ir tas skriaudos jausmas vis jameauga.

Mamytė sako, jis norįs pinigųištraukti. O kiek tėtušis ištraukia?Kad kelis šventadienius negertų,tai jau ir būtų jam už mokslą užmokėti.

Pašėręs Laukę, Juozukas šeriakitus gyvulius, nes jau temsta. Nešašieną karvėms, avims. Su motinospagalba įtraukia į pastogę račiukus.

Kol apsidirbo, sutemo. Motinauždegė lempą ir Juozukas atsisėdoskusti bulbių vakarienei.

— Tai sakai, ir Žemaičiai leisvaiką į mokslą? — klausia Žiškienė.

— Aha.

Juozukas norėtų dar pasakyti,kad ne tik Žemaičiai, bet ir Motiečiai, ir Valiušiai, bet bijo, jausdamas, jog kaip tik ištars tuos žodžius, tuojau vėl ims verkti. Taiginieko daugiau nebesako, tik greit,greit skuta bulbes.

— Žiūrėk! Tai jau musėk reiksir tave leisti. Sunku man pačiaimokyti. Ir ko tu durniuk, verkei?Juk sakiau, kad leisiu, tai ir leisiu.

Juozukas nebegali atsidžiaugti.

— A jau, vis leisiu, leisiu, o kaipreik neleidžia ir neleidžia! — mąstojis, bulbes skusdamas.

Bet šį kartą tuojau ant rytojaus, Žiškai išmiegojus ir geresnįūpą įgavus, Žiškienė jam pasakė,jog Motiečiai, Žemaičiai ir Valiusiai žadą savo vaikus į mokslą įTytuvėnus leisti ir jog reiktų leistiir Juozuką. Teeinie kartu ir jis.Pramoks ant knygos, o namie visnėra kaip mokyti.

Žiška, pypkę traukdamas, atsakė,jog dėl leidimo „možna” esą leisti,bet kad dabar Juozuks namie esąsreikalingas. Nebent paskui. Domukui sugrįžus. Ir abudu nusprendė,jog leis tiktai nuo Kalėdų. Nes pirma — ant Kalėdų sugrįš iš „služmos” Domukas ir bus kam namiedarbuoties, o antra — nuo Kalėdųarčiau bus lig pavasario, ir mažiautereiks užmokėti už mokslą.

Juozukas, girdėdamas tą tėvųpašnekėsį, pradeda tikėti, jog dabar tai jau tikrai leis. Nes niekados dar ligi šiol mamytė su tėtušiuapie tai nebuvo kalbėjusi.

— Mamyte, o ar toli Kalėdos? —klausia.

— Kiek čia bus, palauk... NuoVisų Šventųjų aštuonios nedėlės.

— Aštuonios nedėlės! Oje, kaiptoli! — sušuko Juozukas.

Bet nieko daugiau nebesako, bijodamas, kad tėvai, užpykę, visiškai gali neleisti. Tik patylomis mąsto sau, jog kiti vaikai eis jau rytoj į mokslą, o jam dar tiek reikialaukti. Ir argi tikrai tuojau eiti,,nemožna”? Valiusių gyvenimas didesnis, o dėlto vaikus leidžia, irtaip pat nesisamdo nieko. Argi jautikrai jis negalėtų eiti tuojau?...

Kad neklausinėdamas nuolat,žinotų visados, kiek dar pasilikolig Kalėdų, jis išgalvojo tokį būdą.Ant rytojaus išdrožė aštuonis pagaliukus, tai yra tiek, kiek savaičiųdar buvo lig švenčių. Visą Šventųjų diena buvo utarninką. Kitąutarninką jis išmes vieną pagaliuką.Ir taip kiekvieną utarninką išmetinės po vieną. Norėdamas žinoti,kiek dar pasiliko laukti, suskaityslikusius pagaliukus ir žinos.

Dabar jam užvis rūpėjo, kaipten pas tą panelę yra. Vos tiktemti pradėjus, nubėgo pas Motiečius, nebesitverdamas iš smalsumo.Vaikai ką tik buvo parėję iš moksloir pietus valgė. Užklausti Juozuko,kaip ten yra moksle, prieš kits kitąėmė pasakoties savo įspūdžius.

— Kad vaikų šmotas, kad šmotas! — tarė Stasė.

— Už tokių ilgų stalų visi susėdę — pridėjo Petriukas.

— Ant lentynos pastatytas kamuolys mėlynas. Ir pasukti galima.

— Tai yra žemė.

— Oje, oje! — sušunka Juozukas.Su pagarba žiūri jis dabar į Stasęir Petriuką. Kaip gi? Į tokį moksląvaikščioja. O jis ką? Prie mamytėstruputį prasimokė ir gana.

— O ar ta panelė gerai ausissuka? — klausia.

— Fui! Nei šaukte nešaukia.Tokia gera!

Juozukas dar daugiau stebisi,o jo širdyje auga didelis dėkingumas tai nepažįstamajai, gerajai panelei.

Paskui vaikai rodo savo elementorius. Juozukas mato, jog jie visai kitoniški, kaip jo. Rodos jam,jog tie daug gražesni. Kiek neieško, niekur negali surasti šlibždavojimų.

— Tai kur jus čia mokotėsšlibždavoti?

— Panelė neleidžia slibzdavoti.

Mes iš karto skaitysime.

— Iš karto skaitysite?...

Juozuko nustebimas nebeturidabar ribų. Ir kaskart nelaimingesnis jaučiasi jisai, kad reikia dartiek laukti, kol ir jis mokysis pastą gerąją panelę.

Niekados dar ligi šiol Juozukasnebuvo gavęs nuo tėvų tiek kumščių per sprandą, kaip per tą laiką.Net jau ir buvo už ką. Vaikas Vlados vikrus, darbštus, ūkyje sumanus, kaip senis — dabar staigavisiškai persimainė.

Nueis į tvartą karvę šerti, irsėdi be galo, tarsi, užmiršęs, kad kiti darbai jo laukia. Motina ar tėvas eina jo ieškoti, žiūri, o jis sau,kur nors ant šiaudų atsisėdęs, tinginiuoja. Ir kiekvieną syki, žinoma,tas tinginys buvo varomas iš Juozuko labai skaudžiu būdu. O Juozukas kiekvieną syki tvirtai prisižadėdavo sau darbuoties geriau,taip kaip kitąsyk.

Bet kas jam reikėjo daryti, kadvisas ūkis, visi darbai išvėso galutinai iš jo galvos? Jo mintis, lygprikalta, apie vieną daiktą tesisuko — apie tą Tytuvėnų panelę. Irkad kur kerčioje ant šiaudų atsisėdęs, imdavo mąstyti, matė aiškiaituos ilgus baltus stalus, matė vaikųbūrį, mėlyną kamuolį, kurį galimapasukti, elementorius be šlibždavojimų.

Ak, kaip malonu buvo taip pamąstyti! Troboje nebuvo kaip: tenvisi trukdė; o tvarte taip buvo tyluir ramu. Ir Juozukas, užmiršęs apiedarbą, apie kumščius, apie viską, —mąstė.

Vieną dieną, taip bemąstydamas, pajuto tokį begalinį troškimąpamatyti viską tikrai, savo akimis,jog nusprendė nueiti pas panelę.Tik vieną kartą nueis, pažiūrės, kaipten yra, pasiklausys, ir gana.

Nueis su kitais vaikais. Tėvamsnieko nesakys, nes vis tiek neleistų,o kad paskui gaus pipiro — tai kąpadarysi! Jis būtinai turi pažiūrėti,kaip ten yra pas tą panelę.

Taip mąstė visą dieną. Bet vakarop atsiminė, kad neturi nei kapeikos. O juk panelei reikia užmokėti. Jis neturės iš ko, ir panelėdar užpykusi išvarys. Bus gėda!Ne, nieko nepadarysi, reikia lauktiKalėdų.

Tuo tarpu, kol pats negalėjo darvaikščioti į mokslą, mėgo labai žiūrėti į grįžtančius iš to vaikus. Kasdieną, pradėjus temti, ar lietus lijo,ar vėjas ūžė — prie Žiškų kiemovartų stovėjo mažas stuomenėlis,pajuodavusiais kailiniukais, kojas įklumpiukus įsikišęs, sena kepure,krentančia ant ausų. Trypčiodamasir sušalusias rankas į kišenes kišdamas, stovėjo ir laukė. Taip jaugerai žinojo laiką, kada vaikaigrįždavo, jog neilgai tekdavo laukti. Netrukus, pasirodydavo būrelis.

— Vaikai, ką skaitėte šiandieną? — klausė smalsiai Juozukas.

— Ieva, Ieva, neganyk popievą — atsako kas nors iš būrelio.

— O aš apie zuikelį — priduriaantras.

— O ką rašėte?

— Visokius žodžius rašėme: Gregutė, Kaunas, Lietuva...

— O kamuolį ar rodė?

— Kaipgi! Rodė, kaip apie saulęsukasi.

Tuo ir baigėsi pašnekesys. Vaikai, išalkę, skubinosi namo ir nenorėjo daug kalbėti. Bet Juozukuiužtekdavo ir to, ką girdėdavo, irant rytojaus tas pašnekesys būdavoatkartojamas. Išgirstuosius žodžiuskalbėjo paskui, savo darbus atlikdamas, ir svajojo, jog tai jis skaitoprie panelės.

Nusprendus leisti Juozuką įmokslą nuo Kalėdų, Žiškienė liovėsi visiškai jį mokiusi. Ar ji vėl tuoj mokės pinigus tai „gubernankai”? Kad jau užmokėta, tegu irmoko viso ko. Kam ji čia dar turivargti. Tik kad neužmiršta to, kąbuvo išmokęs, liepdavo jam dažnaiatkartoti „šlibždavojimą”.

Bet Juozukas tą motinos liepimą pildė dabar labai nebe noromis,nes ir mokėjo jau gerai iš atminties visą tą šmotelį, ir kas svarbiausia, pradėjo labai abejoti apie,,šlibždavojimo” vertę nuo to laiko,kaip išgirdo, jog panelė „šlibždavoti” neleidžianti. Nulindęs, susiraukęs, ėmė savo elementorių, irpasilenkęs ant stalo, Dievas žino,kelintą sykį, dainavo: — b-a — ba,b-e — be, b-i — bi, b-o — bo, b-u — bu.

O laikas ėjo. Pagaliukų vis mažinosi. Štai Juozukas išmetė paskutinį; atėjo Kalėdos, sugrįžo brolisiš tarnybos. Laiminga diena, taipsenai laukiama, taip geidžiama —atėjo.

Buvo tai Naujųjų Metų diena.Žiškienė su Juozuku iš bažnyčiosužėjo pas mokytoją susitarti. Juozukas su didžiausiu sielos pagavimu žiūrėjo į panelę, į ilgus baltusstalus, i mėlynąjį kamuolį ir knygųkrūvą ant lentynos, o širdis jo šokinėjo krūtinėje iš laimės, kad jisviską matys, skaitys, kad čia sėdės.

O Žiškienė tuo tarpu kalbėjosisu panele.

Tik jau tamsta prašom įstatytimano Juozuką i maldaknygę ir daršit į tą maldelę! Brolis atsiuntė išAmerikos: sako, labai „vožna” esanti. O kitų knygų nereikia. Prastiems žmonėms nėra kada niekaisužsiimti.

Juozuką apima baimė. Kas gi,jei panelė paklausys mamytės irtik į vieną knygą teįstatys?

— Aš noriu išmokti visas knygas skaityti — taria tylomis,

— Žinoma, kad visas skaitysi,nebijok — ramina ji panelė, juokdamasi. Aš nemoku tik į vieną knygąįstatyti. Išmokęs skaityti — paskaitysi visas.

Ir kas do gerumas tos panelės! Ir kas do gerumas! — mąsto Juozukas.

— Te jau, panele, mums prastiems žmonėms tai nereikalinga.Žiūrėk, mūsų Valiaška, ką paima,tai paskaito, o kas iš to? Kiek jispinigų išleidžia be reikalo. Už gazetas moka bene tris rublius, o darknygų perkasi už porą rublių permetus. Mėto pinigus, kaip į vandeni. O kad būtų buvęs į vienąknygą teįstatytas, tos ir būtų užtekę.Et, tiktai pinigų viliojimas ir gana! Ir to rašymo, aš misliju, Juozukui nereik — užteks ir taip.

Mokytoja aiškina rašymo reikalingumą; sako, ji viso ko kartu mokysianti, brangiau, vis tiek, nekaštuosią; vis tiek, pusrublis mėnesiui.

Tas paskutinis prirodymas stipriausiai kalba į Žiškienės protą.Jau ji nebesipriešina. Tik padejavus,kad vaikų mokslas tiek daug kaštuojąs, ir prižadėjus atnešti pusrublį, mėnesiui pasibaigus, duodadar panelei gerą patarimą:

— Tik tamsta rykštės nesigailėk:kaip sudroši gerai — kaip matai visimokslai įeis į galvą.

— Aš ir be rykštės moku įvaryti mokslą, kur reikia — sako mokytoja, šypsodama.

Ir kas tos panelės do gerumas — mąsto vis Juozukas, neatkreipdamas nuo jos veido pilnų dėkingumo ir begalinio nusistebėjimoakių.

Prasidėjo dabar Juozukui laimingiausios jo gyvenimo dienos.Kas rytas bėgo su kitais vaikais imokslą; tenai skaitė, rašė, girdėjotiek užimančių daiktą, susipažinoarčiau su mėlynuoju kamuoliu. Opanelei paleidus atsilsėti, kaiplinksmu buvo bėgioti ir žaisti suvaikais. Nei vienos dienos nepraleido. Kad kartais keliams labaiužpūsčius, ar smarkiam šalčiui užėjus, kiti vaikai sėdėjo namie, jisėjo vienas. Nebent baisi pūga, dangų su žeme maišanti, jį sulaikydavo.Mokyties jam labai sekėsi. Mokytoja jį visados gyrė ir savo geriausiuoju mokiniu vadino. Nieko jamnebetrūko prie laimės.

Bet kadangi ant žemės pilnos laimės nėra, tai ir Juozuko laimės saulę užtemdindavo kartais debesėliai:Atsitikdavo tai kiekvieną sykį, kadareikėjo pirkti sąsiuvinį ar plunksną.Žiška dejavo tada, kad tas vaikomokslas tėvus ubagais išvarysiąs, oŽiškienė supykusi šaukė:

— Tik prasidėk su tais mokslais! Trauk ir trauk dabar pinigus.Nebeleisiu vaiko daugiau, ir gana!

Juozukas drebėjo iš baimės, kadtėvai neišpildytų savo grasymo.Bet viskas visados baigėsi laimingai: išsišaukę gerai, tėvai duodavoreikalingąsias kelias kapeikas. O kadkokiam mėnesiui praėjus, Juozukasjau dailiai iš naujo elementoriauspaskaitė, suminkštėjo tėvų širdis irtie debesėliai pasidarė dar lengvesni.

Ne, nieko dabar jam nebetrūkoprie laimės. Jau jis pasiekė tai,prie ko jo siela taip ilgai veržėsi.Kad kas jo paklaustų, ko jis darnori, jis atsakytų, jog nieko daugiau, tik taip vaikščioti mokyties,kaip dabar. Pirmiau traukė jį prieknygos instinktas, kaip peteliškętraukia instinktas prie žiedų, kuriuose ji sau atranda maistą. Jisnežinojo, kas tose knygose yra, nesuprato, ką gaus iš jų. Dabar tasaklasis instinktas persimainė į protingą norą vis daugiau žinoti. Dabar jau Juozukas žinojo, kas knygose surašyta. Mokytoja sakė jam,jog knygos pasakojančios ir apiežmones, kur senai, senai gyveno,ir apie auksines žvaigždeles, apiejūrias-marias, apie gražių-gražiausius miestus ir kraštus, apie visokius žvėris ir paukščius, apie visa,kas yra ant žemės ir žemėse. Jamnet akis žibėjo ir širdis imdavostipriau plakti, vien tik mąstantapie tai, jog jis apie visus tuosdaiktus išgirs, sužinos. Nes jis būtinai viską sužinos. Mokytoja sakė,jei jis dabar ilgai pas ją vaikščiosiąs, tai gerai skaityti pramoksiąs.Žinoma, ilgai vaikščios. Domukasdabar namie viską dirba, tai jisgalės mokyties, kol tik nereiks bandos i ganyklas varyti. Per vasarą,ganydamas, skaitys kiek galėdamassavo elementorių, kad neužmirštų,ką išmoko, o rudenį, trumpesnėmsdienoms užstojus, vakarais galės irparašyti truputį. Nuėjęs kartais nedėlią į bažnyčią, užeis pas panelęsu sąsiuviniu, ji ir parodys, ką jamreiks rašyti. O kaip tik užšals irkarves uždarys į tvartą: jis tučtuojau šmakšt į mokslą, knygas parsibraukęs. Panelė sakė, kitą žiemą,jis jau daug viso ko mokysiąsis,apie visus tuos puikiuosius daiktus, knygose surašytus. Jis žinosdaug, daug!...

Akys jo juokėsi, taip besvajojant. Linksmas ir laimingas bėgiojoir žaidė su vaikais.

Tik nesmagu buvo jam truputį,kad nebuvo su kuo ta laime pasidalyti. Tėvams, žinoma, nedrįso neipriminti apie savo svajojimus. Pasisakė Domukui, bet nerado jamejokios užuojautos. Domukas nebuvoknygų prietelis. Jis sakėsi būsiąsgaspadoriumi ir knygos jam esančios nereikalingos.

Vieną pirmadienį, neužilgo poGrabnyčių, Žiškienė, sugrįžus išturgaus iš Silavo, tarė vyrui:

— Susitikau šiandien PaliepiųKuraitį. Klausė, bene leistume vaiko pas jį į „služmą” lig Kalėdų.Ale jis norėtu mažesnio. Juozukas kaip tik tiktų.

— Gi teeinie. Domukas namiereikalingesnis; jis visus darbus atliks. O Juozukas gal eiti, ką čiadykaduoniaus namie? Vis uždirbskelis rublius.

Juozukas, bulbes skusdamas, pamatė staiga milžinišką sieną griūvant. Ta siena suglemš jį, prispaus,sutrupins.

Bulbė, pusiau nuskusta, įkrito įmilžtuvę.

— O juk aš... į mokslą einu...

— Tai kas, kad eini? Gana jaubus. Juk Kuraitis be pavasario nepasiims, dar galėsi pasimokyti. Arneužteks? Juk dėl mokslo nesėdėsi namie, galėdamas uždirbti keletą rublių. Ir pinigą atsineši, irvienu pilvu bus mažiau.

Ant Juozuko ta baisioji naujiena užvirto taip ūmai, taip netikėtai, jog iš pradžios buvo jis visaiapsvaigintas ir nebegalėjo gerai suprasti savo nelaimės. Tik vis jamrodėsi, jog ta siena ant jo griūva.Nuskutęs dar kelias bulbes, atsisėdo lovos gale.

Kas dabar su juo bus? Lig Kalėdą tarnauti, o kada į mokslą? 0juk jis žadėjo eiti tuojau, ganytipabaigęs...

Žaibu perlekia jam per galvąvisa, kas panelės buvo sakyta apieknygas. Yra ten apie žvaigždeles,apie jūrias-marias, apie visokiusžmones, ir žvėris, ir paukščius, irkaip žmonės kitąsyk gyveno... Dievulėliau!

Apima jį baisus nusiminimas.Dabar rodos jam, kad jį į gilų,tamsų rūsį stumia. Baisu tame rūsyje, juoda, o išėjimo nėra. Jis nenori čia būti, jis bijo. Jis čia užtrokš. Kaip išeiti? Kaip išeiti?!

Motina pašaukė prie vakarienės. Juozukas atsisėda į savo vietąprie stalo. Bet valgyti nenori. Neižiūrėti į garuojančią bulbienę. Joskruostai raudoni, lūpos dreba.

— Mamyte, neleiskite manęs į,,služmą”!...

— Na! Bene užsimanei ponu tapti? Mat, priprato jau tinginiuoti įtą mokslą beeidamas — tarė Žiškienė.

— Gana bus mokyties. Juk neponaitis esi. Užteks tau. Domuksnamie, tau reik eiti. Dykai, brač,nesėdėsi — sako Žiška.

— Tai atiduokit tiktai lig rudens... ne lig Kalėdų — skamba vėlskausmingas, maldaująs balselis.

— Tylėk, Juozuk, a girdi, nezinzėk! — šaukia supykusi Ziškienė. — Lig rudens! O nuo rudens miegosi, ką? Ar gal į mokslą vėl eisi?Ne jau, gana pinigus traukus! Kolbuvai mažas, mes tau davėme, dabar tu turi duoti tėvams.

Ūmai Juozukas pradeda balsuverkti, ir tą pačią valandą motinos ranka smarkiai drožia jam pernugarą.

— Ak tu, verkšly, bjaurybe! Kadaš čia tavo balso negirdėčiau!

Juozukas, pašokęs nuo suolo, išbėga iš trobos į kiemą. Bijo savoverksmu dar daugiau įerzinti tėvus.

Naktis tokia tyli, sidabrinė, deimantinė. Toje milžiniškoje ramybėje ir tyloje vaiko kūkčiojimaipražūva be žymės. Nesumirkčiojastipriau nei viena žvaigždelė tonaukštybėje; neužtemsta čia žemainei vienas deimantas. Prieš pasauliodidumą ir begalinę, prieš tvarką irharmoniją jame viešpataujančias,kas yra ta maža, skausmo kankinama vaiko sielelė?

Rudkis, pamatęs Juozuką, atbėga prie jo ir ima jam rankas laižyti. Tas šuns glamonėjimas dardaugiau sugraudina vaiką. Koks jisvienas, koks bėdinas, koks apleistas! Vienas Rudkis jį temyli. Apkabinęs šuns kaklą, glaudžia savogalvelę prie jo gaurų.

— Rudkeli, kad tu galėtumei,neleistumei manęs į služmą... Tu mane leistumei į mokslą, Rudkeli...

O Rudkis, tarsi atsakydamas,laižo ašaras nuo jo veido.

Ir pražuvo, kaip sapnas, Juozuko laimė. Kuraitis žadėjo pasiimtijį, kaip tik pavasaris ateis. Vaikasgyveno nuolat neramus ir nuolat bijodamas, kad tas pavasarisgreit neateitų. Rytą, vakarą meldėsi dabar ilgiau, negu pirma: priesavo paprastųjų poterių pridėdavopo vieną „Sveika Marija”, kad kuo ilgiausia būtų žiema.

O čia, kaip tyčia, pavasaris ėjotokiais greitais žingsniais, kaip retai kada. Vaikai, grįždami iš mokslo, kasdien matė ilgas žąsų virves, traukiančias padangėmis. Vieversiai skambėjo jau ant laukų, oper šv. Juozapą pasirodė gužučiai. Grioviuose prie kelių geltonavo jau pirmieji žiedai. Dienos buvo šiltos,kaip vasarą. Saulė bėrė auksą saujomis, norėdama kuo — greičiausiaipažadinti žemę.

Vaikai išbiro į kiemus ir gatves,laimingi, ilgajai žiemos nelaisvei pasibaigus. Palinksmėjo visi žmonės.

Tik vienas Juozukas vis ėjoliūdnyn. Kiekvienas šiltesnis saulės spindulys, lyg strėla, vėrė jamširdį.

Mažne visai nebebėgiojo ir nebežaidė su vaikais. Kiek tik laikoturėjo, vis mokėsi ir mokėsi. Norėdamas kuo daugiausiai išmokti, koltebebuvo namie, prašė panelę daugiau jam užduoti.

Kad tik kaip nors tą elementorių pabaigus... Paskui jis sau vienasatkartos, ganydamas. Rašyti ir skaityti troboje, žinoma, vargu galės.Jis žino, kad „služma” ne „zabova” — reikia gaspodoriui darbą dirbti, ne mokyties. O kad nedirbsi,gaspadorius sudroš per sprandą darskaudžiau už mamytę.

Blovieščią dieną Žiškienė susitiko su Kuraičiu, kurs pasakė, porytatvažiuosiąs jau Juozuko parsivežti.

Ant rytojaus Juozukas paskutinį kartą nuėjo pas panelę. Širdisplyšo jam mąstant, jog niekadosjau nebeatsisės savo vietoje už baltojo stalo; niekados nebepasilenksant jo meilusis panelės veidas, visados šypsąs ir geras; jos rankelė niekados nebepaglostys jo plaukų, kaipvisados glostydavo, jam gerai lekciją išdavus.

Sudieu tau, mėlynasis kamuoly!Juozukas nebeišgirs nieko apie tave.Sudieu jums, knygos, kuriose surašyta tiek gražybių! Ar Juozukuiteks kada nors jas pažinti?

Atsisveikindama, mokytoja davėJuozukui knygelę, įsakydama, kadbandytų skaityti, ganydamas.

— Nenuliūsk, vaikeli. Lig Kalėdų pats paskaityk, o nuo Kalėdųvėl ateisi pas mane.

Vaiko akys buvo pilnos ašarų;vos ne vos iškentė neverkęs.

Kažin, kaip bus nuo Kalėdų. Ar leis tėvai? O gal ir ateis... gal.Ant rytojaus, susirišęs i nosiniukęsavo knygeles, išvažiavo Juozukas,,į služmą”.