drukowana A5
15.1
Lietuviai
amžių glūdumuose

Bezpłatny fragment - Lietuviai amžių glūdumuose


Objętość:
35 str.
Blok tekstowy:
papier offsetowy 90 g/m2, styly
Format:
145 × 205 mm
Okładka:
miękka
Rodzaj oprawy:
zeszytowa
ISBN:
978-83-288-0687-0

Prakalba

Nuo mūsų prabočių apie lietuvių tautos senovęmažai kas teužsiliko. Senos dainos ir pasakos, irstabmeldiška įtalpa nuolat ujemos par kunigus, popriėmimo katalikystės, turėjo ant galo išnykti beveiksuvis. Rašytų gi likučių jokių nerandame. Taipjog šių dienų tyrinėtojas yra priverstas semti žiniasiš svetimų versmių, kurios, suprantamas dalykasturi savyje daug klaidų, jau tai dėl to, jog svetimirašėjai toli nuo Lietuvos gyveno, jau tai tyčia padarytų par jų piktą norą. Taip netoli ieškant nežino, jog rusiškosios versmės par valdžios paliepimątyčia darėsi sudarkytos ir įvairiomis melagystėmis prikamšomos dėl mūsų tautos akių apmonijimo. Imtiiš tokių versmių žinias be skyriaus negali. Bet kadatskirtų tiesą nuo klaidų, kame tas bandymo akmuo,kurį pabraukę pagal paliktą ženklą pažintumėm, ar tai gryna auksinė teisybė, ar tai melo misingis?Rusiški raštininkai šių gadintų tikėdami, jog tokio akmens nėra ir negal būti, drįsta akis išputę meluoti, — meluoja su riksmu, su putomis ant lūpųkurstomi vieni pinigais ir paaukštinimais, kuriaivaldžia gausiai moka už melą, kiti gi meluoja iš paikopatriotizmo, atmetę ir protą, ir sarmatą į šalį...

Aš ne dėl ginčo su jais rašydamas, jų meląjiems ant jų sarmatos palieku, tik pasakau, jogklysta užsitikėdami, būk tai nesą bandymo akmensdėl jų meto. Jis yra. Tai mūsų kalba!

Ateis laikas, kad ji kaip žiburys rankoje rašytojui nutrems melo tamsą, apšvies amžių glūdumus.Ant jo mostelėjimo prakalbės marios, kalnai imsliudyti ir seniai išmirusios gentys kils iš kapų dėlpatvirtinimo istoriškos teisybės. Tik reikia tokiožmogaus mums sulaukti.

O dabar pakolei sulauksime tokio, meskime norskibirkštėlę nuo jos į tamsius praeities glūdumus ir priejos miegančios šviesos žvilgterėkim, ar nepamatysimnors silpnus darbų ir kelionių mūsų tautos vaizdus.

Įžengimas

Kaip du žmonės greta gyvendami, ima viens iškito daugumą papročių, daiktų, o su jais sykiu irjų vardų daugumą, taip ir dvi tautos greta gyvendamos ima viena iš kitos daugumą dar neturėtų irnematytų įrankių, apsiėjimų ir išmislų, o su jais sykiuir atsakomus žodžius. Par tai, jeigu dvi kalbos turivienokiai skambančius vardus dėl išgomų pirmo kultūros laipsnio, o paskui skiriasi, tai gali sakyti, jogvartojančios tautos tas kalbas, pirmo laipsniogreta arba gal būt ir maištrium gyveno, prie auktštesnių gi laipsnių buvo paskyrium. Tokiu būdu pagal kalbų užnašumą gali nutart, ne tik apie jųjųsusiedystę, bet ir apie laipsnį tam tarpinės kultūros.

Žodžiai, kurie randasi vienoki tarpo kelių kalbų,reikia daleisti, jog tapo paimti iš tos kalbos, kuriojeyra dėl jų atsakoma šaknis, yra kiti to paties skambėjimo žodžiai. Bet gal atsitaikyt ir taip, jog žodistur keliose kalbose užnešamai skambančiasšaknis; — tada reikia, man rodos, daleisti, kad toksžodis buvo imtas iš tos kalbos, kurioje turi aiškųir tvirtą ženklinimą.

Ne mažai svarbos praeities tyrinėjime turi visadoskaip cielų valdysčių taip ir skirtų pilių, kaimųsodybų; kaip upių, ežerų ir marių, taip ir kalnųdidelę lygumų vardai. Tik čion nereikia užmiršti visad,jog pirma nekaip atsirado pilis arba kaimas, pirmanegu atsirado jų vardai, buvo jau ir kalnai, irmarios, ir upės, ir ežerai; buvo ir jų vardai.

Dėl to gi jeigu vardai kokioje nors šalyjenevienokio paėjimo, jeigu kitaip sakant, matyt, jogšalyje gyveno ne viena, gentis, tai ta iš jų anksčiaugyveno, kuri davė vardus gamtiniams daiktams.

I.Lietuviai sanskrito tautų susiedijoje.

Žmogus pirmuose savo gyvenimo amžiuose, apsiaubtas iš visų pusių milžinais, silpnesnis toli ajūs pajėgomis, neturėdamas prigimto ginklo, matbūtinai po prapulties baime turėjo pasiieškoti sauslaptą, kurioje galėtų ar tai pavojaus, ar miego laiku prisilaikyti. Dėl šito labiausiai atsakančia vietagalėjo būti urvas uoloje. Žmogui reikėjo tik arbapraplatinti, arba pamažinti skylę, vedančią į urvą irįtaisyti tik ar šiokias, ar tokias duris. Kitaip sakant,žiloje senovėje, kaip tik žmogus iš tamsaus būdokilo į aukštesnį, kaip tik siekėsi padaryti pirmą žingsnį kultūroje, jis pasigamino sau duris ir pramanė joms vardą. Ir tos tautos, kurios turėjo saitąvardą vienokiai skambanti, ir kuriose da randi kitus pirmo kultūros laipsnio vienokius žodžius, tos tautos gyveno par vien tverdamos šituos žodžius.Praeities tyrinėtojai sako, jog visos tautos indoeuropietiškos iš pradžių gyveno podraugiai ir vartojo vienąkalbą, kuri buvus artima sanskritiškai. Dėl to gipalygindami žodį lietuvišką durys su atsakomu sanskritišku dur, dvar, dvarą — randam labai panašų skambėjimą jųjų.

Bet koks nebuvo gyvenimas, vis jame reikalingas galėjo būti ir stogas, ak ir urvas galėjo neturėtitvirto viršaus. Dėl to gi tarpo pirmų žodžių ir vardasstogo buvo. Ir jo šaknį randame jau pas sanskr.stagayami — dengiu, darau pastogę.

Žinomas daiktas, jog ir žodis, vartojamas dėlpaženklinimo valgio, tarpe pirmų žmonių tautųvienoks. Par tai ir randam atsakomai lietuviškamžodžiui: penas — sanskritišką panaša (duona), lotyniškai panis (taipgi duona), kuris gilioje senovėje turėjosuvis vieną ženklinimą.

Taipogi randame vienokius žodžius ėdu (valgai)lietuviškoje kalboje, o sanskritiškoje — ad.

Nuo žodžių: panašapenas ėmė savo pradžią žodis pienas; kada lietuviai prasimanę kaimenes maitinosi tik gal vienu pienu.

Dabar nemažai gal būti svarbus klausimas, iškur ir kaip ėmė savo pradžią lietuviškas žodis duona.

Lietuviškoje kalboje yra tik vienas artimasžodis duoti. Bet tarpe duona ir duoti mažai, o da greičiau suvis nėra ne jokio raiščio. Mažai to, kitasžodis: duona lietuviškoje kalboje neturi šaknies, neturi vienokiai skambančių artimų žodžių ir kitosEuropos kalbos. Vienok jis, kaipo valgio vardasgalėjo būti gilioje senovėje tvertas, ypač tai leidžiamislyti, jog šitą valgį jau sanskrito laikupažino. Šitai tvirtina vienlyčnumas sanskritiško žodžio — panaša ir lotyniško — panis. Par taiman rodos, jog žodis duona galėjo imti savo pradžiąiš sanskritiško: dunomi (uro) — deginu, duna (ustus)degintas, keptas. — Keptas valgis, penasdunc —mūsų dabartinė duona. Taip misliju, jog šitas daleidimas visiškai teisus yra.

Nuo audrų ir vėjų žmonės jau anksti prasimanėuždangalą. Jau seniai mūsų prabočiai ir vilkėjo iravėjo. Bet kokie jų drabužiai nebuvo, visgi juosreikėjo ar šeip ar taip susiūti. Šitai matyti iš žodžių vienlyčnumo: siuvu ir sanskritiško — sivyami.

Pirma neg stojo žmogus ganytoju (piemeniu) irartoju (arėju), pirma neg’ jis pradėjo maitintis mėsair kaimenių pienu ir sėtų javų grūdais turėjo jis išmedžioklės maitintis — būti medžiotoju, pažinti giriosir laukų gyventojus. Taip ir randam palygindami lietuvišką kalba su sanskritu.

lietuviškat:

vilkas

angisūdra

bitė

erelis

sakalas

medus

sparnas

sanskritiškai:

vrika

angi (slidus)

angana driežas naminis

ūdra

bha (madhu kara)

ara

caktrna

madhu

parna

Žinomas dalykas, jog negalėjo būti tąsyk daugumo naminių žvėrių. Dėl to gi ir randame tik kelisužnešančius vardus:

lietuviškai:avis

balusšuva (šuo)

sanskritiškai:avi

balin

cvan

Vienok ir iš šito aišku, jog gilioje senovėjelietuviai suklėstė pirmas kaimenių pradžias ir padarėpirmus piemenavimo laipsnius.

Bet jeigu lietuviai pažino duoną, tai turėjo numanyti nors kiek ir apie javų sėjimą ir augmenis.Dėl to gi ir randam:

lietuviškai:

javas

sėju

sorai

stambas (rūgštynė)

sanskritiškai:

avas

sayami

rosa

stambha (truncus)

Ir taip pirmus žingsnius medegiškos kultūroslietuviai darė gyvendami greta su sanskrito tautomis ir iš ten eidami į naujas vietas nešėsi su savimisenos tėvynės apšvietimą.

Bet jeigu lietuviai par vien su sanskritu tautomisėmė pradžią medegiškos kultūros, tai reikia mislyti,jog ir doriška pradžia taipogi buvo imta podraugiai.Šitai matyti iš žodžių:

lietuviškai:

dievas

deivė

šventas

sanskritiškai:

deva

dėvi

cpenta

Kaip tarpe visų tautų ariškų, taip ir tarpe lietuvių randame ugnies gūdonę, — kurią sanskritai agnivadino; lygiai beveik godojamą vandenį — sanskritaiunda, uda vadino.

Rokime padėjime buvo lietuvių šeimyna gyvenimągret su sanskrito tautomis, galima suprasti iš užsilikusių vienlyčnų žodžių:

lietuviškai:

tėtė (tėvas

sūnus

dieveris

moteris (motina)

brolis

sesuo

sanskritiškai:

tata (pitri)

sunu

devara

matra

bhratri

svasri

Iš jų matyt', jog sanskrito gadynėje, lietuviaigyveno skirtose porose, užlaikydami tvarką tarpe šeimynos sąnarių.Tiesa, dar nepaskiria daugumą šių dienų sąnarių,

jau ir tąsyk nemažiau už kitas tautas turėjovardų dėl šeimynykščių.

Meskime dabar akį ant kitos pusės apšvietimoir pažiūrėkim, ar sutaikiai eina ir jose vienyčnumaslietuviškos kalbos su sanskritiška, tai yra, ar irjose atsiranda užnašūs vardai, dalykų vardai pirmokultūros laipsnio. Taip matysim:

lietuviškai:

naktis

diena

saulė

mėnesis

aušra

vasara

žiema

gyvata

gyvenu

sapnas

sanskritiškai:

nakti

dina

surga (sulya)

mas (mans)

usra (ritmetis)

vasara (giedri diena)

hemanti

givita

givami

svapnas

Man taip rodos, jog ir žodis mūsų metas tasvienokį paėjimą su sanskritišku amate (laikas) turi.

Ir taip lietuviai parskyrė dieną nuo nakties, gyvenimą nuo mirties, sapną-miegą nuo budėjimo atidalino,Mažai to jau toje gadynėje lietuviai sąnarius žmogausužvadino.

lietuviškai:

akis

ranka

pėda (padas)

kasa

sanskritiškai:

axa, axi

gangha

pad

kaca

Atsakomai mūsų žodžiams: ragana, raganiui, randame sanskrite: ragani (regina) — karalienė ragana(rex) — karalius.

Jeigu vienlyčnumas skambėjimo šitų žodžiųnėra tai atsitikimo darbas, bet iš tikro dygęs iškalbos vienokumo, tai galima sakyti, jog gilioje senovėje tarpe lietuvių buvo drūta jau valdybos tvarka,nes buvo viršininkai, atsakantieji karaliams šių dienų.Jog šitas daleidimas ne taip toli stovi nuo teisybės,gali matyti iš šito. Kristaus gimimo laike vardasmag ženklino kaip valdytoją — karalių, taip ir raganių. Kitaip sakant karalius ir raganius buvo vistik tiek. Dėl ko gi negalime daleisti, jog ir anksčiausupratimas šitų dvejų, dabar skiriamų žodžių, buvosuvis vienoks?

Nebūtų tame jokio stebėtino daikto, jeigu ženklyvesni dasiekimai parodytų, jog iš tikrųjų tarpe lietuviųsanskrito gadynėse buvo jau valdžia, atsakanti valdžiai karaliaus, nes yra lietuviškas žodis Viešpatskuriam atsako sanskrite lygiai beveik skambantisžodis Visanpats.

Daugumas yra da žodžių kaip lietuviškoje taipir sanskritiškoje kalboje, paeinančių nuo vienos šlaunies, vienokiai skambančių. Bet dėl mažos jųjųistoriškos svarbos čion aš neminavoju.

Vienok rodyčiau apversti mislį ant užnašumožodžių; arklys ir arvas. Sanskrite arklys turi daugvardų, iš jųjų viens yra arvas.

Norius ir nematyt, idant lietuviai ir sanskritotautos turėtų vienokį žodį dėl arimo, vienok žiūrintį šiuodu žodžius: „arklys” ir „arvas” nenoroms misliji, jog kaip lietuvių, taip ir sanskrito tautos arkluarė žemę ir nuo to užvadino jį „arkliu” kiti „arvu”.Ir labai gal būt, jog lietuviai, traukdamiesi nuo sanskritiško liemens, jau nešėsi su savimi pirmas pradžias lanko darbo ir jog iš lietuvių ir kitos tautosarti išmoko.

Svarbų turi ir druskos vardas pas sanskrito tautas, kuriąčionai sara vadino. Mūs’ žodis sūrus ir sanskritoaras, kaip matyt yra vieno paėjimo ir rodo, jog jautame laike lietuviai pažino druską.

Aukščiaus minavota, jog žmogus pirmą savopriestolį, pirmą gyvenimą turėjo kalnų urvuose. Tąreikia daleisti dėl to, jog toks priestolis buvo tvirčiausias iš visų gamtinių ir žmogus, datyręs jojonaudingumą, jau nenorėjo kitokio sau ieškoti. Ojeigu ir kitokiame gyveno, tai radęs urvą, metė senąpriestolį ir apsiliko urve. Kada begyvenant urveįaugo žmogaus šeimyna ir par ankšta pasidarė, da šeimynos dalis n’išsitekdama urve turėjo trauktis.

Dabar tie, kurie traukėsi, turėjo arba toli eiti irieškoti sau naują gamtinį urvą, arba pasidarytinetoli nuo senos gūžtos naują kokį nors gyvenimą.Nėra ką ir šnekėti, jog spietiniai šeimynos sąnariai,visomis pajėgomis, siekėsi užsilikti arti savo giminių.Gyvendami arti ar pavojaus ar nelaimės laike galėjogauti pašalpą nuo savųjų.

Bet kaip užsilikti, jeigu arti n’atsirado gamtiniourvo? Pirma mislis po šito klausimo galėjo pultiį galvą tokia: jeigu nėra gamtinio urvo, tai ar negali padaryti urvą — iškalti? Ir tenai kur radosinepervirš kietos uolos, matome daugumą iškaltųurvų. Taip anapus Kaukų (Kaukazo) kalnų, ten,kur po tvano, sako, gyvenę pirmi žmonės randasikaip ir urvu miestas).

Dabar atsiminkime; jog lotynai miestą vadinourbs ir daleiskime, jog urvų mieste gyveno lietuviai,kurie iškalė sau tuos urvus. Lotynai (o labai galbūti, kad drauge su graikais) užpuolę lietuviusgalėjo jūs iš urvų išvyti ir patys užėmę jųjų gyvenimus palikti ir vardą jųjų perdirbtą tiktai atsakomai dvasiai savo kalbos — urvas į urbs.

Kokioje vietoje gyveno lietuviai būdami gretasu sanskritų tautomis, sunku šiandien apie tai irmažiausią hipotezę padaryti. Rasi tiktai tokią, jogtai buvo Azijoje ir ne par daug šaltam kampe. Gyvenusios drauge ilgus amžius turėjo skirtis šitos dvi tautos.Bet kokia tai buvo priežastis parsiskyrimo, irgi nežinia.

Lietuviai traukėsi iš savo senos tėvynes į Mėlynąją marių pakraštį, į Kaukazo kalnų apygardę.Čion mes randam urvų miestą, randam jų vietą,kurioje tvėrėsi kaip lietuviškas žodis urvas, taip irlotyniškas urbs, čion mes randam išaiškinimą,dėl ko vieni urvu vadino tuščią vietą uoloje, tuo tarpu, kaikada kiti, vėliau atėję, šituo žodžiu ėmė vadinti miestą.

Vardas: Kauxaoo, Caucasus, Kawkaz, tiktai lietuviškoje kalboje tur atsakantį sau vardą „Kaukas”,kurs yra regimai vienokios šaknies su žodžiu „kaukti”.Dėl to gi ne kas kitas, kaip tik lietuviai šitą vardąir davė kalnams, jų šalyje gyvendami, kurį paskuilotynų-graiku tautos saviškai iškreipė. Ir taip vardas kalnų „Kaukas” liudija apie buvimą čion lietuvių.Bet dar galima rasti, nors ne taip aiškų darodymąto paties atsitikimo ir tame, jog lietuviai pirmi išvisų indoeuropiškų tautų pasiekė marias.

Beveik visose indoeuropietiškose kalbose mariosvienokiai vadinosi. Taip — sanskritiškai — mira,lotyniškai mare, slovėniškai more, vokiškai meerir t.t. Lietuviai gi sako: marios, o vietomis tiesiogsako marė. Jog šitas žodis yra semtas visomis tauomis iš vienos versmės, apie tai nėr ką ir kalbėt. Galima tik klausti, iš kokios. Žinomas daiktas, jogatsakimas gal būti tiktai hipotetiškas ir visa svarbajojo gulės tame: ar daug, ar mažai paramų rasis irko verti bus tie paramai?

Visos kalbos marias vartoja vienskaitlyje, lietuviškadaugiausia daugskaitlyje negu vienskaitlyje. Jeigu būtųlietuviai šitą žodį pasiskolinę iš kokios nors kitoskalbos, tai ir jie būt bevartoję jįjį tam pačiamskaitlyje, kaip ir ta kalba, iš kurios būtų ėmę. Ypačtaip reikia mislyti da ir dėl to, jog pabaigos šito žodžio kaip sanskritiškame taip ir kituose liežuviuoseaiškiai atsako lietuviškam vienskaitliui. Ir dėl tojeigu lietuviai vartojo vardą marių daugskaitlyje, okitos kalbos vienskaitlyje, reikia mislyti, jog lietuviaipatys šitą vardą ir tvėrė, o nuo jųjų jau kitos tautos ėmė ir padirbo atsakomai įstatams savo kalbos.Dėl šitos hipotezos rasti gali patvirtinimą da irtame, jog vardas marių nors daugume kalbų ir turisavo šaknj, vienok tik vienoje lietuviškoje randasau aiškų išreiškimą „Marios” paeina nuo žodžiomairus, marinantis, kitaip sakant „marios” vis tiek, ką,,marinančios”. „Marios” — tarė lietuvis, kaip irdatyręs jas, kaip ir pranešdamas ir saviems, ir svetimiems apie jųjų pavojingumą. Tartum girdi: „Sergėkis, tai marios, vilnys, tai marių bangos!”

Jeigu lietuviai davė vardą marioms, tai jie pirmutiniai turėjo ir pamatyti marias ir netoli nuo jųjųkraštų apsigyventi. Mažai to lietuviai pirmutiniaiturėjo stoti marių tyrinėtojais, žvejais; turėjo prasimanyti viską dėl plaukimo po marias, turėjo sutvertivisus žodžius reikalingus dėl to ir lypstančius aršiokiu ar tokiu būdu marias ir jųjų tyrinėjimą.Galima tik klausti — iš kokios?

Dėl plaukimo po marias nebūtinai reikalingasyra inkaras, dėl to gi jau nuo gilios senovės randam pastūlas tautas šitą įtaisą. Graikai jį vadino άϒχυρα, lotynai — ancora, slovėnai — jakor. Visišitie žodžiai atsakomo kitose kalbose netur jokioženklinimo ir nematyt, ar turi šaknį. Tiktai lietuviškoje kalboje randam aiškų dėl šito žodžioišreiškimą ir šaknį. „Inkaras” tai įkartas daiktas,prietaisas, paeina nuo žodžio inkarti.

Dėl plaukiojimo po vandenis lietuviai turėjolaivą (laiba), eldiją ,valtį, flotą, perpus. Dėl pasistūmimovartojo irklą. Kitaip sakant, žodžiai lypstantieji plaukimą po marias ir pačias marias randasi lietuviškoje kalboje suvis originališki ir nepaimti iš kokiosnors kitos kalbos. Lietuviai patys pramanė juos visusir kaip apseidavo šitame atsižiūrėjime, galime suprasti iš šito pavyzdžio:

Prie sanskritų dėl puolimo randame kelis žodžius,tarpe jųjų: spalayami — puolu, siūbuoju ir skaudami —puoli.

Lietuviai dėl puolimo žemyn mariose paskyrėžodį skandamskendu, skęstu, o dėl puolimo žemyn ant oro užlaikė kitą spalayamipuolu, pardirbę abudu atsakomai dvasiai savo kalbos.

Ir taip iš visų indoeuropietiškų tautų lietuviaipirmutiniai pasiekė marias, Kaukazo (Kauko) kalnųvardas rodo, jog tai galėjo būti Mėlynosios marios,o rastas urvų miestas Užkaukazijoje patvirtino šitą.

II.Lietuviai greta su graikais.

Stumiami iš Kaukų kalnų apygardės kitomis tautomis, lietuvių pulkai traukėsi ir ėjo į vakarų šalį, ieškodami sau naują sodybų, naujos tėviškės. EidamiMažoje Azijoje ne vieną pakelėje įkūrė rėdystę, pakolei nepasiekė Egeiškųjų ir Viduržeminių mariųkrašto. Ant jųjų kraštų begyvenant, gal ne vienasamžius praslinko. Įkurtos rėdybos spėjo subujoti irišnykti, palikusios tik dėl istorijos navatnius savo irsavųjų valdonų vardus. O tam tarpe naujos minios,išvytos iš senovinių gūžtų veržėsi į visas puses, labiausiai veržėsi į vakarus, stumdami priešai save ankščiau išėjusias tautas.

Begyvendami marių pakraščiuose, lietuviai pažinodaugumą jųjų salų ir verpetų. Tyrinėdami po pakraščius, daugiausiai nuo lengvai matomos vienos salos iki kitos, galėjo atrasti tiktai kraštus Baltkalnių(Balkanų) pussalio, nes vargiai begu drįso bandavotineužmatomai plačius vandenis Mėlynųjų marių. Ojeigu ir atsirado tokios drąsos žvejas, tai jis arbažuvo pavojingose bangose arba sugrįžęs iš tokio žygio ir pats daugiau nesikėsino ir kitiems uždraudėplaukioti po Mėlynųjų marių gilumą.

Ir taip viena puse lietuvišku sodybų blizgėjoEgeiškos marios, gausiomis, aiškiomis barvomis žėrėjo, mainėsi, viliodamos patogių, slėptų salų gražume.Išrėžinėta kojomis, marių alkūnėmis žemė su šiltugiedriu oru, našiu gruntu, tartum traukte į save žmogųtraukė.

Kita puse ošė rūsčios Mėlynųjų marių vilnys,gąsdino tyrinėtojus ir audromis ir savo platumu.

Dėl to gi ne dyvai, jeigu lietuviai užpulti naujomis tautų miniomis parsikėlė į šių dienų Graikiją.Ant šitos mislies užveda tyrinėjimas seniausių Graikijos miestų. Jųjų vardai beveik visi arba užnešaant Lietuvos miestų ir kaimų vardų arba gal būtilengvai lietuviškai išaiškinti. Taip vardai: Mikėnai, Atėnai... Tverti ant paveikslo: Utėnų, Bitėnų,Stalupėnų; Tėbų vardas gal bus paėjęs iš žodžio,,tėvas”, nes graikiškoje kalboje b ir v ne atskirtibalsai, bet tik viens. Sparta, Įtaka — tai stačiailietuviški žodžiai ir t.t.

Istorija sako, jog atėję į dabartinę savo tėviškęgraikai, patys būdami tik narsiais kareiviais, su labai mažu apšvietimu, rado pas gyventojus jau sukurtas išmislų ir mokslų įstaigas, rado miestus apvestus aplinkui akmeninėmis sienomis. Kiekvienastu sienų akmuo buvo taip didelis, jog graikai nenorėjotikėti, jog tai žmonės juos į sienas sukrovę ir dėl toišmislijo pasaką, būtent šitie miestai milžinų ciklopų darbo. Vienok jųjų vardai, kaip ir buvo minėta, tur aiškiai lietuvišką barvą ir rodo, jog jiegrynai lietuviško paėjimo. Bet kaip dabar suprastišitą? Lietuviai Kaukų kalnų apygardėje gyvenourvuose, kodėl gi čion nerandam urvinių miestų kaipten, iškaltų uolose? Išreiškimas šito atsitikimone taip sunkus. Keliaudami lietuviai par Mažąją Azijąjau prasimanė ginklą ir ne taip bijojo žvėrių arba galir žvėrys milžinai išnyko, o tie ką liko, ir dėl sudraskymo medinės triobos neturėjo vieko. Taip, jogkalti tam tyčia urvus ir jokio reikalo nebuvo.

Dabar jau greičiaus pavojų matė nuo žmonių svetimtaučių, kurie pulkais užpuldinėjo plėšti ir kuriems atkirtimą taipogi pulkais reikėjo duoti. O dėlšito reikėjo lietuviams susimesti į kaimus ir miestusapginklais įteisintos. Datyrimas greit parodė, jog lengviau yra ginti kaimą ir miestą stovintį aut kalno,negu kaip ant lygumos. Dėl to gi pirmus kaimus irmiestus beveik visados randame ant aukštumų, o kurtokių aukštumų nebuvo pačios gamtos padarytų,ten žmogus-lietuvis pylė žemių kalną — pilį. Tikretai kur lietuvis dėl savo sodybos sunaudojo gamtinį kalnelį. Tai vandens nebuvo šalyj’ tinkančiokalneliui, tai žemė nenaši, tai kita kokia nors priežastis, o ten, kur gerai gyventi ir maitintis — atsakomokalnelio neatsirado ir reikėjo pilį daryti. Taip tankiaišitas atsitikdavo, jog ant galo kiekvieną apsigynimovieta, pilim vadino. Nu čion paeina graikų žodisπολις — miestas.

Su sanskrito tautomis gyvendami vargiai begustatė tam tyčia namus lietuviai. Turėjo jie pastogę,turėjo priestolį su durimis, bet tai vis vargiai begubuvo namai.

Dėl lemtesnio atsigynimo nuo plėšikų, pradėjo gyventi krūvoj, įkūrė tokiu būdu kaimus, graikiškaiχεμμα (χώμη) ir apginktas vietas, apie kurias jau minavojom, tai yra: pilisπολις.

Pirma, visą išmislumą savo žmogus statė ant to,kad galėtų pridengti savo kūną nuo audrų ir šalčių;džiaugėsi turėdams kuomi avėti ir kuomi vilkėti, norstai buvo ir ne per virš puikus rūbai iš vilko (vilkėti) skurelių nelemtai susiūti ir nedrūtas avėtuvas išavies kailio sukurptas. Dabar lietuvis prasimanė tamtyčia įtaisą dėl siuvimo yla graikiškai — ήλος(vinis). Mažai to, išmokė aust marškonį audeklą,audinį graikiškai όθόνη.

Kaip matyt iš palyginimo žodžių ήλος ir yla ne kažin kas par įtaisas buvo dėl siuvimo, norintvinis vis jau buvo geresnis įrankis negu kaip akstinaskokio nors medžio arba ir žuvies kaulelis ar žvėrių,kuriuos galėjo vartoti pačioje pradžioje. Bet norintpasidaryti ylą ar vinį, reikėjo turėti dėl to taiįtaisą — kūjį (kūgį) ir priekalą. Navatną tur graikaivardą dėl priekalo, jį vadina αχών. Žinoma gerai,jog pirmi priekalai buvo daromi iš akmens. Remdamiesi ant šito mes galime pasakyti, jog graikaipaėmė vardą priekalo nuo lietuvių ir tai toje gadynėje, kada ir patys lietuviai vartojo nemandrą akmens priekalą.

Gyvendami greta su sanskrito tautomis lietuviaimokėjo kepti duoną. Dabar gi graikų laike pradėjoturbūt ir kitą valgį virti, nes jau randam kaitilą (katilą), nors ir nepuikų ir nedidelį, nes graikai χοτόληbludelį vadina. Randam ir kitus įtaisus reikalingusnamuose: kaminąχάμινος, kamarąχαμαρα.

Daugiau žvejai nekaip artojai sanskrito gadynėjemažai ir turėjo naminių žvėrių. Dabar pakilus kultūrai lietuviai iš žvejų virsta į piemenis. Šitai matyti iš apstumo vienokių vardų dėl naminių gyvulių,kurių kaimines (bandas) turėjo. Taip jau skiria: jautį,telį ιταλος, erą άρς, aviną αρην, kuriuos pirma maištriumivienu vardu, gal, vadino.

Dabar turi jau ir vardą dėl piemens, graikiškąποιμήν, kurs yra lietuviško paėjimo ir tvertas atsakomai žodžių pavidalui: ravmu (raudonumai), (aštruma) ir t.t. Kaip šitie žodžiai paėjo nuo „raudonas, aštrus”... taip ir piemuo nuo pienas gavo pradžią.

Užsiimdami kaimenių auginimu lietuviai neužmiršo gyvendami Baltakalnių pussalėje ir tasįstaigas žemės darbo, kurias turėjo būdami tautų gūžtojedrauge su sanskrito tautomis. Ypač ir čion padarėnaują laipsnį. Nes kaip matyt, žemės darbo pramanėnaują žodį: ariu, graikiškai άρόω. Turi augalą naudingą liną — λίνον. Taipgi randasi ir kiti žodžiaiabiem kalbom abelni, reikalingieji prie namų darbo:mieruojuμερίϚω (dalina), mieraμέροϛ (dalis).

Graikų kalboje randame žodžius lypstančius marias ir žvejojimą labai užnašius ant lietuviškų. Taipišskyrusinkarą άϒχύρα yra dar: yrikas έρετήϛ, iriuosi, έρέσσω.

Kaip dabar išrišti klausimą, kas nu ko skolinošituos žodžius? Dėl šito mes turime paminti darvieną žodį. Savo marių dievaičiui Poseidonui graikai duoda į ranką trinagę šakę. Kaip gi jie tą šakąvadina? θρίναξ aiškiai lietuviškas vardas. Tiesa,gal kas man atversti, jog tai yra graikiškas žodis,bet nereikia užmiršti, kad graikiškai nagasόνοξir dėl to mes galėtumėme laukti žodžio: θρίόνοξ θρίνοξtik ne θρίναξ. O jeigu jau savo dievaičio įrankiugraikai ėmė vardą iš lietuviškos kalbos, tai apiekitus žodžius nėr ką nė šnekėti.

Tikėjimiškoje pusėje nerandame nieko tokioant ko galėtume ypatingai apversti akį. Dievą graikai Ζεύϛ kaip ir iš dzūkiško vadino, vienok neužsilaiko į jį vieną tikybą, kaip tai gilioje senovėjesanskrito tautos, lietuviai ir kiti arėjai (arijai) dar,bet iš vieno Dievo prisiskaldė sau daugelį, atsakymai jo privalumams ir dievų skaitlių nemažai dar padidino darydami iš kiekvieno gamtinio vieko ir nesupratimo atsitikimo tai dievuką, tai dievaitę, kuriem iraukavo ir prie kurių su godone šaukėsi.

Šeimynoje randame nors nedidelį, bet vis naująlaipsnį. Sanskrito gadynėje nuo pulko jaunų moterųtiktai šešeri skyrė lietuviai. Dabar gyvendami sugraikais turėjo ir antrą žodį: „duktė”, kas graikiškai δνϒατήρ turėsi, kitaip sakant, lietuviai dabarskyrė aiškiai ir dukterį.

Apie tai nėr ką daug šnekėt, jog graikai atėjęį Balkalnių pussalį, jo gyventojus ištrėmė laukan,išlupę iš jųjų turtų ir žemę. Žinoma taip jaugi didžiojidalis tų gyventojų užsiliko ir verguvon (vergijon)pateko. Pats gi kamienas jųjų išsitraukė į vakarusir žiemių pusę. Vienok iš viso ko reikia mislytijog daugiausiai genezių šitos tautos pasitraukė i žiemius, kur aukštose sausumose (trakose) tūlos buvožinomos po vardu Trakų. Kitos neturėdamos čionikvalei ruimo, ėjo toliau į žiemius, kol nepasiekė, jūrias-marias ir kolei neatsirėmė į suomių tautas, gyvenusias tada plačiai rytmetinėje ir šiaurinėje Europoje.

Lietuviai seniai pažinę Mėlynąsias marias davėjoms vardą nuo mėlynos barvos jųjų vilnių.Gi šitam lietuviškam žodžiui pridavė savo ženklinimą ir užvadino Μέλαίνον. Dabartinis vardas šitųmarių yra tai išverstas iš graikiško ir vartojamas visose kalbose vis saviškai: Čiornoje more, Czarne morze, Schwcarzes Meer ir t.t. Kas lietuviškai būtų:Juodosios marios.

Da šitas marias graikai vadino ρόντοϛ εϋξείνοϛ, kaslietuviškai būtų: mylinčios svetimus. Bet kaiptos marios niekados juodomis nebuvo, taip ir niekados svetimų nemylėjo. Juties buvo jos visados labaipavojingos, kaip dėl žvejotojo taip ir dėl kupčių (vaisborių), po jas plaukiojančių. Vardą jųjų antrąir pirmą graikai pasiskolino nuo lietuvių, kurie gyvendami pakraščiais jųjų rado daugumą aukso ir nuo topraminė marias Avižinėmis.

Randami mūsų gadynėse senovėje užkasti tenturtai aiškiai rodo jog vardas duotas per mūsų tautąMėlynosioms marioms buvo labai atsakantis. Arant kranto Mėlynųjų — Auksinių marių stovėjo garsisavo auksu Kolchida.

Ir taip marios dabar vadinamos Juodosiom niekados nebuvo nei mylinčiomis svetimus, nei juodomis,tiktai kaip ir šiandien jų vilnis mėlynos ir jos pačiosmėlynos, o pirma galėjo būti ir auksinės nuo to aukso,kurį rasdavo upių įtakose į jas ir toli nuo kraštųkalnuose.

Kada pirmi lietuvių pulkai pasiekė šių dienųsavo tėvynę ir pamatė jūrias-marias, tai smarkiai jiemspuolė į akį kita vilnių barva. Ten jos buvo mėlynos, čion gi balzganos, per tai davė joms vardąBaltų marių.

III.Lietuviai greta su lotynų tauta Italijoje.

Palygindami lotynų ir lietuvių kalbas mes nemažai randame vienličnumo tarpe tų dviejų. Jau pirmipašaliečių mokintieji, pažinę mūsų kalbą, užtėmijojosios artimumą su lotynų kalba. Žinomas dalykas,jog turėdami par mažai mokslo senovės rašytojainegalėjo aiškiai suprasti visų svarbių panašumo dviejųkalbų, neigi parodyti, kame priežastis tojo panašumo.Par tai šiandien jųjų hipotezos, jųjų mokyti tyrinėjimai mums išrodo silpnu mažo vaiko veblenimų irmoksliškai negal būt priimami suvis į jokią rokundą.Vienok remdamiesi ant jųjų žodžių galime pasakyti:jeigu jau jie suprato lotynų ir lietuvių kalbų vienličnumą, tai turbūt jis yra didelis ir neatšaukiamas.

Vienok aš noriu apversti patėmijimą tiktai:vienličnumo tokių žodžių, kurie gali turėti svarbątyrinėjime praeities.

Aukščiau matėme, jog jau graikų gadynėselietuviai buvo įgiję daugumą pirmų pradžių apšvietos.Lotynų gadynėse randame tolimesnius kultūros žingsniuspas lietuvius. Taip iš vienličnumo žodžių:

lietuv. ratas — lot. rota vežuveho

Matyt, jog jau dabar lietuviai mokėjo važiuoti ir turėjo dėl to atsakomą gyvulį. Bet koks tai buvo tosgadynės kinkomas gyvulys: ar tai asilas — asellut, artai kūmelis — camelus, ar tai ant galo jautis (jautelis) — italus šiandien sunku atminti. Aišku tiktai,jog lietuviai lotynų gadynėse važinėjo.

Tiesa, toli slovėnai gali užmesti, būtent lietuviaisavo žodį „vežu” — paėmę iš slovėniško „vezu“.Bet tokį užmetimą lengva atkirsti.

Kaip žodyje veho ir vežu balsai h ir ž viens kitąužstoja, taip ir kituose randame žodžiuose, d. p.:

homo (homago) — žmogus

hiatus — žiotis

humus — žeme ir t.t.

Kur balsas a ir i taipogi viens kitą užstoja. Šiuodu žodžiai veho ir vežu yra tverti par vien su sanskritišku žodžiu vakami — judu. Lenkiškoj kalbojmūsų dieną užsilaikė dar viens žodis šitos pačiosšaknies ir lygus ženklinime: toahac (šią) judinti (judėti). Jog slovėnų: vežu (wiozę) paėjo iš tos pačiosšaknies, kaip lietuviškas žodis vežu, negali būti jokioginčo. Vieną ką galima pasakyti, tai šitai: tarėam į žodį „waham się” lenkai tverdami patys savąjįkalboje žodį „wiozę” būtų užlaikę „wah” šaknį. Irtai, jog jie nepadarė šito, jog neužlaikė šaknies,,wah-”, bet įvedė suvis naują „wioz-” (wez*), rodos,jog žodis „wiozę” (veža) yra paimtas pas slovėnus.

192 svetimos kalbos. Dėl to jeigu žodis „veža” yraimtas tai ne nuo lenkų ir ne nuo kitų slovėnų.Lauko darbe randame irgi naują žingsnį pas lietuvius lotynų pašalyje begyvenant. Taip dabar turižodį ne tik dėl arimo: aro — ariu, — bet ir dėl akėjimo: oeco (okko) — akėju, occa (okka) akėti. Šitojegadynėje randame ir neatbūtinai reikalingą prietaisądėl arimo:

jugum — jungas, nuojungo, jungiu

Jog dabar lauko darbas stojo dar tvirtesniai įvestas pas mūsų tautą, matyti ir iš palyginimo žodžių:

serken = sėkla (linų) sėmenysavena = aviža

Metę akį ant naminių padarų mes randame vienąžodį gana svarbų dėl paaiškinimo mūsų kultūros lotynų gadynėje. Lotynų kalboje yra žodis ansa atsakantis stačiai lietuviškam ąsa. Visokios permainosšito žodžio vartojamos ir šiandien pas įvairias gentis lietuviškos tautos aiškiai darodo, iš kur ėmėsi irtvėrėsi šitas žodis. Taip sako: puodas dvi-ąsis, dviansis, bet taria ir puodas dvi-ausis. Kitaip sakant lietuviška ąsa ir lotyniška ansa paėjo stačiai iš ausis.Ir tiesa — puodo ausis visados turi jau tai mažesnį,jau tai didesnį panašumą su žmogaus ausim. Partai ne dyvai, jog ir gavo tokį sau vardą. Lotynųžodis ansa neturėdamas sau aiškaus išreiškimo lotyną kalboje, galėjo greičiaus iš lietuviškos kalbosbūti pasemtuas. Ir taip reikia priimti, jog lotynų gadynėje lietuviai mokėjo jau dirbti puodus su ąsomis,kuriuos nuo jųjų pramoko pasidaryti ir patys lotynai.

Palygindami vardus metalų (naugių) randame tiktai vieną užnešantį žodį:

aes, atris = varis

Šits žodis galėtų liudyti, jog lotynai, atėjo įEuropą nei akmens gadynėje, nei geležies, tik vario amžiuje, jeigu nebūtų antro beveik užnešančiaiskambančio žodžio:

aurum = auksas

kuris daugumu savo išrodos būdamas vienokiu suvariu, pirmose pradžiose jųjų išradimo, galėjo tankiaibūti par vien laikomas par lotynus, smarkius kareivius, bet mažai da numanančius apie metalus. Vienok man rodos, jog radimas ir antro žodžio aurumvienokiai beveik skambančio kaip ir aes, aeris nekenkia liudijimui, būtent lotynai atėjo i Europą „varioamžiuje”. Ypač toks atsitikimas gali darodyti tiktaijog lotynai iš pradžių nedarė jokio skirtumo tarpvario ir aukso.

Svarbus yra klausimas, kur gyveno lotynai irlietuviai toje gadynėje, kada jie tvėrė aukščiausminėtus žodžius. Ar yra kokie nors ženklai, jog lietuviai gyveno kada nors pietinėje Europoje netoli nuoItalijos arba ir pačioje Italijoje?

Stumiami par kitas tautas lietuviai traukėsi iššiltos savo tėviškės, iš tautų gūžtos esančios Azijoje. Ten gyvendami mažai reikalavo apdangalo.Kada prakorimas davedė gyventi šaltesnėse šalyseEuropos, turėjo mūsų žmonės pamislyti ir apie kojųapsiavimą, turėjo pasigaminti čebatus. Ir šitą žodįkaip matyt,iš palyginimo kalbų lietuviai tvėre parvien su proseniais ispanų:

zapatočeverikas (čebatas)

Mes žinom, jog ispanų proseniai nevaikštinėjopo šiaurinę Europą, dėl to turime daleisti, jog lietuviai kada nors turėjo gyventi pietinėje Europoje netoli nuo prosenių ispanų. Daleidę, jog lietuviai gyveno Graikijoje, Baltkalnių pussalyje ir netoli nuoprosenių ispanų, turime daleisti, jog jie gyveno irItalijos pussalyje, nes kaipgi kitaip galėjo ir būti?

Laiminga Italija, šildoma karšto pietų saulės susavo skaisčiu, mėlynu dangum, su gražiais abrisaisApininių kalnų ir slaptomis nedatirtomis amžinai gražių ir amžinai apgaunančių marių — buvo visadoslabai geidžiamu genčių priestoliu. Nei tankūs tvanai, smarkiai puolančių upelių nuo aukštų Apininių neimetantys ugnį balnai, nei baisūs žemės drebėjimainegalėjo atgręsti žmonių nuo Italijos. Nes jos ubilaukai vienu metu mokėjo artojui už kelis badmečius,nes jos gražus oras ir giedras dangus galėjo užmaršinti ir da didesnes bet greit nustojančias baisybes.Jeigu kitos tautos siekėsi Italijoje apsigyventi, taimūsų tauta, kurios širdyje sudėti kuo nuodidžiausi pajautimai prigimimo grožybes, turėjo visas savo pajėgas padėti, idant tik apsiliktų patogioje Italijoje. Kalnai ir kloniai Italijos užsėti kuo nuoseniausių kultūrųženklais; kalnai ir kloniai jos užsėti kaulais ir kraujuvisokių tautų. Prilipę tartum ik šių dienų užsilaikėvardui visokiu vietų, kalnų, upių ir ežerų, nesuprantami dėl Italijos gyventojų. Roma, garsi Roma, okas tai būtų „roma”. Tiber, Tibur, Adria, Sylia irkiti vardai, ką tai jie ženklintų, iš kur jie atsirado,— jokio atsakymo ikšiol nėra.

Lotynų rašytojai sako, jog atėję į Italiją, radojųjų tautą jau gyvenančius čionai žmones — peliazgus. Kaip graikai, taip ir jųjų giminiečiai lotynaibuvo aršūs kareiviai, bet neturėjo jokio numanymoapie išmislus, taip ir apie lauko darbą. Par taipeliazgus, aukštos kultūros tautą, laikė už burtininkus ir raganius.

Kada atsirado peliazgų tautos Italijoje, nesirandajokių ir tamsiausių padavimų. Peliazgų tautos gentėtaip jaugi turėjo būti ne vienokio apšvietimo. Vieuos iš jųjų kalnų giriose augino gyvulių kaimenes(bandas), kitos nusileidusios į pakalnes arė žemę irsėjo javus. Buvo ir tokios, ką kaldamos kalnų širdisgraužė ir gamino visokias nauges (metalus). Antgalo kaip kurios, įsitaisiusios ginklus ir laivus valtisplėšė prekiautojus (vaisborius) ant marių, o taip jauir ant sausumos.

Tyrinėdami peliazgų palaikus mokyti dasekė, jogpradžią kultūros jie atsinešė iš Azijos. Pasklidę poBaltkalnių ir Apininių pussalį, neužmiršo jie senovėsžinių, bet turėdami ikvalei atvangos nuo darbo kilo,moksluose ir išmisluose.

Gražus šiltas oras, ramus gyvenimas riebiojeItalijoje, sunkiai iš visų pusių dasiekiamoje, atpratinopeliazgus nuo to įtimpusio vaido kaip su žmonėmis,taip ir su prigimimu. Jųjų tauta išsilepino ir apalpo.Ir tada atsirado baisūs lotynų keršininkai, papratusieji į vaidą ir plėšimą, gyventojai tikrai vienu rūbuir svieto lupimu; peliazgų tautos gentė turėjo vienapo kitai trauktis ateiviams iš kelio. Atsirado badasir vargas tarp peliazgų. Vienas nuopuolis sekė paleikitą, tartum prigimimas užsimanė išdildyti šitą tautą.Sausmečiai ėjo tokie, jog išdegino visokį javą aukštesniose dirvose. Sausmečiai pasibaigė — pakilo tvanai, kurie viską nunešė nuo dirvų, nepalikdami neitriobų. Mažai to, moters ėmė gimdyti visokias baisias išgamas. Nusiminė peliazgų visa tauta. Kunigaijųjų paklausti davė rodą, jog dėl permeldimo dievųreikia aukuoti kiekvieną dešimtą iš prieaugio. Žmonės išpildė tai, bet nesulaukdami pagelbos vėl klausėsavo kunigų — kodėl taip yra? Tada šieji atsako, jogsvietas neišpildė prižadų dievams, nes duodami išvisokio prieaugio dešimtą dalį, vaikų dešimtos dalies nedavę. Išgirdę tokį nusprendimą žmonės, metėprakeiktą žemę ir bėgo į visas šalis. Dalis jųjų pateko nelaisvėn etruskų rusėnų, kurie nuo jųjų ir apšvietimą paėmė, dalis lotynų verguvan papylė, antgalo kiti užsiliko apie Alpas. Vienok peliazgų dalisspėjo pamesti suvisai Italiją ir atsidūrė Retijos lygumose, kur susitiko su išvytais par graikus iš Baltkalnių pussalio vientaučiais peliazgais. Taip kalbasenovių rašytojai.

Jie gi sako, jog pirmutiniai lotynų ir graikų namaibuvę apskriti (apvalainiai) tam tarpe, kada etruskųnamai (paėmusių išrodą namų kaip ir visą pradinękultūrą nuo peliazgų — jeigu tik patys etruskai nebuvo stačiai skirta genčia peliazgų) būtent buvę keturkampiai. Viduryje gryčios (stubos) stovėjus ugniavietė (focus). Tokią nuo dūmų susmilkusią gryčią vadino — atrium. Joje stovėjo naminių dievų altorius,lova pačių ir stalas, labose buvus padalyta nedidelė skylė (aukštinis), uždengiama lietaus laikė moliniu uždangalu. Lotynai gyvendami Italijoje paėmėiš etruskų šitų keturkampių namų išrodą. Weiss'asparašęs šitai apie lotynų gyvenimą prideda: „pagalsenovių papratimą ir dabar namuose stovi: pačių lova,naminių dievų altorius ir staklės”. Toks buvo pirmutinis lotynų namas Italijoje. Prie jojo atsakomaireikalui pristatydavo dar gryčias (stubas).

Kaip matom, senovės Italijos gyventojų namai irsenovės lotynų namai, užnešę labiausiai ant lietuviškų dūminių stubų.

Pas tą patč Weiss’ą randame žinią, jog etruskųmoteryss dėl užsiklėstimo vartojo tokį jau dalyką, kaipmūsų drobulė ir taip jaugi baltos barvos. Ten gižiūrėdami, nupieštas etruskiškų moterų galvas, matyti galime ir galvos priedangą, užnešančią ant mūsųpakalkių, tiktai ne su atdaru viršum, kaip mūsų pakalkės, bet uždengtu. Čion reikia pridėti, jog pagalWeiss’ą, etruskai ir sudėjimu savo kūno ir išdarbių savo paveikslais rodė, jog esą grynai azijietiškopaėjimo.

Bet meskime akį ir ant pačios Italijos žemės.Ant upės kranto Tiber-Tibur stovi garsiausia irgilios senovės pilė lotynų — Roma. Vieni jųjų rašytoįai sako, būtent ji buvus įkurta laike pirmos olimpiados, kiti nutaria esant sykiu sukurta su Kartagina.Ryškaus pradžios paženklinimo niekur nėra, nors visineveik senovės rašytojai rodo, jog šita pilė buvoįkrauta ant vietos dar senesnės pilaitės, kuri vadinosi palatium ir stovėjo ant kalno vadinamo: „palatinus”.

Žinodami, jog svetimtaučiai iškreipia mūsų varus, ar galime daleisti, kad šitieji vardai: Tiber, Palatium ir palatinus galėtų būti lietuviškais? Juotiesgalime. Nes jeigu naujesnieji mūsų gadynėse vardai:Uolkertis, Vytautas, Gardinas, Žemaičiai ir t.t. tapoiškreipti į: Olgierd, Witold Grodno, Żmudź ir t.t. ,tai savasis lengva daleisti, jog amžių glūdumuose mūsųvardus: Duburys, pilaitė, pilaitinis ir kitus, žmonėsneturintys jokio apšvietimo, galėjo iškreipti į Tiber-Tibur, palatium, palatinus. Užsiliko tiktai vienasvardas grynai musiškis, tai Roma.

Kada iš mažos pilaitės buvo sukurta didelė pilisir labai apginkli, kada stojos apygardes užveja, kaipgiją galėjo žmonės gyventojai užvadinti. Jeigu jie buvolietuviais? — Ramove Roma! Kaip ir ant patyčiųpatys romėnai surišo du žodžius savo raštuose įkrūvą: Romo — asylum — ir paliko mums dėl pasistebėjimo. Paliko gryną mūsų vardą ir jo lotynišką išvertimą.

Bet eikim toliau.

Paržiūrėdami senovės Italijos geografiją randame šiokius genezių vardus, miestų ir upių.

lotyniškai — lietuviškai:Restini — Rėtiniai

Lucania — Laukiniai

Velia — Velija

Sabini — Žaibiniai

Hernici — Girininkai

Peligni — Perliniai

Liguri — nuo lygusDolsini — Balsiniai

Raetia — nuo retasVei — Vejai

Modena Mutina — Motina

Verona — Varinė

Ardea — Artojai

Upių vardai:

Varos — Varis

Macra — Makrai

Padus — Padas

Tiessino — Tiesinė

Naris — Nari, Neris

Clanis — Klonis

Tiber — Duburys ir t.t.

Šitų visų žodžių sunku šiandien atrasti šaknislotynų kalboje; man rodos, jog jie ir niekados neturėjo jokio išreiškimo minėtoje kalboje — neturėjošaknų. Kitaip sakant, reikia mislyti, jog šitie irdaukumas kitų vardą, rastų senovės Italijos geografijoje, buvo paimti iš svetimos kalbos ir greičiausiai iš lietuviškos, kurioje randame dėl jųjų šaknisir aiškų išguldymą. Šitas atsitikimas liudija, joggiloje senovėje lietuviai gyveno Italijoje ir turėjo jaugana aukštą apšvietimo laipsnį. Nes kaip matyti, gyveno skirtomis gentėmis ne tiktai kaimuose, bet irapginkluotuose miestuose — pilėse. Lotynų mokyti senovės rašytojai tvirtina, jog jie Italijoje įgijo „jautį”italus ir nuo jo vardo davė visai Italijos žemei pavardę.Taip šita gentė godoja jautį už jo naudingumą, jogant jo vardo buvo įtaisytos ypatingos šventės, kuriųlaike jaučiams tekdavo didžiausi godonės ženklai.Tai buvo daroma ne be reikalo. Patys lotynai geraisuprato svarbą jaučio prie laukų darbo ir nusprendėsavo raštuose, jog tiktai tąsyk stojo žmogus artojuir žemės dirbiku, kada įgijo jautį. Tarpe kitų Europos tautų tiktai Lietuvoje mes randame lygiai didelę godonę, kurios žymė da užsilaikė ir iki mūsų dienų,o labiausiai lietuviškose dainose.

Przeczytałeś bezpłatny fragment.
Kup książkę, aby przeczytać do końca.