drukowana A5
14.27
Lietuviai
amžių glūdumuose

Bezpłatny fragment - Lietuviai amžių glūdumuose


Objętość:
35 str.
Blok tekstowy:
papier offsetowy 90 g/m2, styly
Format:
145 × 205 mm
Okładka:
miękka
Rodzaj oprawy:
zeszytowa
ISBN:
978-83-288-0687-0

Prakalba

Nuo mūsų prabočių apie lietuvių tautos senovęmažai kas teužsiliko. Senos dainos ir pasakos, irstabmeldiška įtalpa nuolat ujemos par kunigus, popriėmimo katalikystės, turėjo ant galo išnykti beveiksuvis. Rašytų gi likučių jokių nerandame. Taipjog šių dienų tyrinėtojas yra priverstas semti žiniasiš svetimų versmių, kurios, suprantamas dalykasturi savyje daug klaidų, jau tai dėl to, jog svetimirašėjai toli nuo Lietuvos gyveno, jau tai tyčia padarytų par jų piktą norą. Taip netoli ieškant nežino, jog rusiškosios versmės par valdžios paliepimątyčia darėsi sudarkytos ir įvairiomis melagystėmis prikamšomos dėl mūsų tautos akių apmonijimo. Imtiiš tokių versmių žinias be skyriaus negali. Bet kadatskirtų tiesą nuo klaidų, kame tas bandymo akmuo,kurį pabraukę pagal paliktą ženklą pažintumėm, ar tai gryna auksinė teisybė, ar tai melo misingis?Rusiški raštininkai šių gadintų tikėdami, jog tokio akmens nėra ir negal būti, drįsta akis išputę meluoti, — meluoja su riksmu, su putomis ant lūpųkurstomi vieni pinigais ir paaukštinimais, kuriaivaldžia gausiai moka už melą, kiti gi meluoja iš paikopatriotizmo, atmetę ir protą, ir sarmatą į šalį...

Aš ne dėl ginčo su jais rašydamas, jų meląjiems ant jų sarmatos palieku, tik pasakau, jogklysta užsitikėdami, būk tai nesą bandymo akmensdėl jų meto. Jis yra. Tai mūsų kalba!

Ateis laikas, kad ji kaip žiburys rankoje rašytojui nutrems melo tamsą, apšvies amžių glūdumus.Ant jo mostelėjimo prakalbės marios, kalnai imsliudyti ir seniai išmirusios gentys kils iš kapų dėlpatvirtinimo istoriškos teisybės. Tik reikia tokiožmogaus mums sulaukti.

O dabar pakolei sulauksime tokio, meskime norskibirkštėlę nuo jos į tamsius praeities glūdumus ir priejos miegančios šviesos žvilgterėkim, ar nepamatysimnors silpnus darbų ir kelionių mūsų tautos vaizdus.

Įžengimas

Kaip du žmonės greta gyvendami, ima viens iškito daugumą papročių, daiktų, o su jais sykiu irjų vardų daugumą, taip ir dvi tautos greta gyvendamos ima viena iš kitos daugumą dar neturėtų irnematytų įrankių, apsiėjimų ir išmislų, o su jais sykiuir atsakomus žodžius. Par tai, jeigu dvi kalbos turivienokiai skambančius vardus dėl išgomų pirmo kultūros laipsnio, o paskui skiriasi, tai gali sakyti, jogvartojančios tautos tas kalbas, pirmo laipsniogreta arba gal būt ir maištrium gyveno, prie auktštesnių gi laipsnių buvo paskyrium. Tokiu būdu pagal kalbų užnašumą gali nutart, ne tik apie jųjųsusiedystę, bet ir apie laipsnį tam tarpinės kultūros.

Žodžiai, kurie randasi vienoki tarpo kelių kalbų,reikia daleisti, jog tapo paimti iš tos kalbos, kuriojeyra dėl jų atsakoma šaknis, yra kiti to paties skambėjimo žodžiai. Bet gal atsitaikyt ir taip, jog žodistur keliose kalbose užnešamai skambančiasšaknis; — tada reikia, man rodos, daleisti, kad toksžodis buvo imtas iš tos kalbos, kurioje turi aiškųir tvirtą ženklinimą.

Ne mažai svarbos praeities tyrinėjime turi visadoskaip cielų valdysčių taip ir skirtų pilių, kaimųsodybų; kaip upių, ežerų ir marių, taip ir kalnųdidelę lygumų vardai. Tik čion nereikia užmiršti visad,jog pirma nekaip atsirado pilis arba kaimas, pirmanegu atsirado jų vardai, buvo jau ir kalnai, irmarios, ir upės, ir ežerai; buvo ir jų vardai.

Dėl to gi jeigu vardai kokioje nors šalyjenevienokio paėjimo, jeigu kitaip sakant, matyt, jogšalyje gyveno ne viena, gentis, tai ta iš jų anksčiaugyveno, kuri davė vardus gamtiniams daiktams.

I.Lietuviai sanskrito tautų susiedijoje.

Žmogus pirmuose savo gyvenimo amžiuose, apsiaubtas iš visų pusių milžinais, silpnesnis toli ajūs pajėgomis, neturėdamas prigimto ginklo, matbūtinai po prapulties baime turėjo pasiieškoti sauslaptą, kurioje galėtų ar tai pavojaus, ar miego laiku prisilaikyti. Dėl šito labiausiai atsakančia vietagalėjo būti urvas uoloje. Žmogui reikėjo tik arbapraplatinti, arba pamažinti skylę, vedančią į urvą irįtaisyti tik ar šiokias, ar tokias duris. Kitaip sakant,žiloje senovėje, kaip tik žmogus iš tamsaus būdokilo į aukštesnį, kaip tik siekėsi padaryti pirmą žingsnį kultūroje, jis pasigamino sau duris ir pramanė joms vardą. Ir tos tautos, kurios turėjo saitąvardą vienokiai skambanti, ir kuriose da randi kitus pirmo kultūros laipsnio vienokius žodžius, tos tautos gyveno par vien tverdamos šituos žodžius.Praeities tyrinėtojai sako, jog visos tautos indoeuropietiškos iš pradžių gyveno podraugiai ir vartojo vienąkalbą, kuri buvus artima sanskritiškai. Dėl to gipalygindami žodį lietuvišką durys su atsakomu sanskritišku dur, dvar, dvarą — randam labai panašų skambėjimą jųjų.

Bet koks nebuvo gyvenimas, vis jame reikalingas galėjo būti ir stogas, ak ir urvas galėjo neturėtitvirto viršaus. Dėl to gi tarpo pirmų žodžių ir vardasstogo buvo. Ir jo šaknį randame jau pas sanskr.stagayami — dengiu, darau pastogę.

Žinomas daiktas, jog ir žodis, vartojamas dėlpaženklinimo valgio, tarpe pirmų žmonių tautųvienoks. Par tai ir randam atsakomai lietuviškamžodžiui: penas — sanskritišką panaša (duona), lotyniškai panis (taipgi duona), kuris gilioje senovėje turėjosuvis vieną ženklinimą.

Taipogi randame vienokius žodžius ėdu (valgai)lietuviškoje kalboje, o sanskritiškoje — ad.

Nuo žodžių: panašapenas ėmė savo pradžią žodis pienas; kada lietuviai prasimanę kaimenes maitinosi tik gal vienu pienu.

Dabar nemažai gal būti svarbus klausimas, iškur ir kaip ėmė savo pradžią lietuviškas žodis duona.

Lietuviškoje kalboje yra tik vienas artimasžodis duoti. Bet tarpe duona ir duoti mažai, o da greičiau suvis nėra ne jokio raiščio. Mažai to, kitasžodis: duona lietuviškoje kalboje neturi šaknies, neturi vienokiai skambančių artimų žodžių ir kitosEuropos kalbos. Vienok jis, kaipo valgio vardasgalėjo būti gilioje senovėje tvertas, ypač tai leidžiamislyti, jog šitą valgį jau sanskrito laikupažino. Šitai tvirtina vienlyčnumas sanskritiško žodžio — panaša ir lotyniško — panis. Par taiman rodos, jog žodis duona galėjo imti savo pradžiąiš sanskritiško: dunomi (uro) — deginu, duna (ustus)degintas, keptas. — Keptas valgis, penasdunc —mūsų dabartinė duona. Taip misliju, jog šitas daleidimas visiškai teisus yra.

Nuo audrų ir vėjų žmonės jau anksti prasimanėuždangalą. Jau seniai mūsų prabočiai ir vilkėjo iravėjo. Bet kokie jų drabužiai nebuvo, visgi juosreikėjo ar šeip ar taip susiūti. Šitai matyti iš žodžių vienlyčnumo: siuvu ir sanskritiško — sivyami.

Pirma neg stojo žmogus ganytoju (piemeniu) irartoju (arėju), pirma neg’ jis pradėjo maitintis mėsair kaimenių pienu ir sėtų javų grūdais turėjo jis išmedžioklės maitintis — būti medžiotoju, pažinti giriosir laukų gyventojus. Taip ir randam palygindami lietuvišką kalba su sanskritu.

lietuviškat:

vilkas

angisūdra

bitė

erelis

sakalas

medus

sparnas

sanskritiškai:

vrika

angi (slidus)

angana driežas naminis

ūdra

bha (madhu kara)

ara

caktrna

madhu

parna

Žinomas dalykas, jog negalėjo būti tąsyk daugumo naminių žvėrių. Dėl to gi ir randame tik kelisužnešančius vardus:

lietuviškai:avis

balusšuva (šuo)

sanskritiškai:avi

balin

cvan

Vienok ir iš šito aišku, jog gilioje senovėjelietuviai suklėstė pirmas kaimenių pradžias ir padarėpirmus piemenavimo laipsnius.

Bet jeigu lietuviai pažino duoną, tai turėjo numanyti nors kiek ir apie javų sėjimą ir augmenis.Dėl to gi ir randam:

lietuviškai:

javas

sėju

sorai

stambas (rūgštynė)

sanskritiškai:

avas

sayami

rosa

stambha (truncus)

Ir taip pirmus žingsnius medegiškos kultūroslietuviai darė gyvendami greta su sanskrito tautomis ir iš ten eidami į naujas vietas nešėsi su savimisenos tėvynės apšvietimą.

Bet jeigu lietuviai par vien su sanskritu tautomisėmė pradžią medegiškos kultūros, tai reikia mislyti,jog ir doriška pradžia taipogi buvo imta podraugiai.Šitai matyti iš žodžių:

lietuviškai:

dievas

deivė

šventas

sanskritiškai:

deva

dėvi

cpenta

Kaip tarpe visų tautų ariškų, taip ir tarpe lietuvių randame ugnies gūdonę, — kurią sanskritai agnivadino; lygiai beveik godojamą vandenį — sanskritaiunda, uda vadino.

Rokime padėjime buvo lietuvių šeimyna gyvenimągret su sanskrito tautomis, galima suprasti iš užsilikusių vienlyčnų žodžių:

lietuviškai:

tėtė (tėvas

sūnus

dieveris

moteris (motina)

brolis

sesuo

sanskritiškai:

tata (pitri)

sunu

devara

matra

bhratri

svasri

Iš jų matyt', jog sanskrito gadynėje, lietuviaigyveno skirtose porose, užlaikydami tvarką tarpe šeimynos sąnarių.Tiesa, dar nepaskiria daugumą šių dienų sąnarių,

jau ir tąsyk nemažiau už kitas tautas turėjovardų dėl šeimynykščių.

Meskime dabar akį ant kitos pusės apšvietimoir pažiūrėkim, ar sutaikiai eina ir jose vienyčnumaslietuviškos kalbos su sanskritiška, tai yra, ar irjose atsiranda užnašūs vardai, dalykų vardai pirmokultūros laipsnio. Taip matysim:

lietuviškai:

naktis

diena

saulė

mėnesis

aušra

vasara

žiema

gyvata

gyvenu

sapnas

sanskritiškai:

nakti

dina

surga (sulya)

mas (mans)

usra (ritmetis)

vasara (giedri diena)

hemanti

givita

givami

svapnas

Man taip rodos, jog ir žodis mūsų metas tasvienokį paėjimą su sanskritišku amate (laikas) turi.

Ir taip lietuviai parskyrė dieną nuo nakties, gyvenimą nuo mirties, sapną-miegą nuo budėjimo atidalino,Mažai to jau toje gadynėje lietuviai sąnarius žmogausužvadino.

lietuviškai:

akis

ranka

pėda (padas)

kasa

sanskritiškai:

axa, axi

gangha

pad

kaca

Atsakomai mūsų žodžiams: ragana, raganiui, randame sanskrite: ragani (regina) — karalienė ragana(rex) — karalius.

Jeigu vienlyčnumas skambėjimo šitų žodžiųnėra tai atsitikimo darbas, bet iš tikro dygęs iškalbos vienokumo, tai galima sakyti, jog gilioje senovėje tarpe lietuvių buvo drūta jau valdybos tvarka,nes buvo viršininkai, atsakantieji karaliams šių dienų.Jog šitas daleidimas ne taip toli stovi nuo teisybės,gali matyti iš šito. Kristaus gimimo laike vardasmag ženklino kaip valdytoją — karalių, taip ir raganių. Kitaip sakant karalius ir raganius buvo vistik tiek. Dėl ko gi negalime daleisti, jog ir anksčiausupratimas šitų dvejų, dabar skiriamų žodžių, buvosuvis vienoks?

Przeczytałeś bezpłatny fragment.
Kup książkę, aby przeczytać do końca.