drukowana A5
21.28
Keidošių Onutė

Bezpłatny fragment - Keidošių Onutė


Objętość:
86 str.
Blok tekstowy:
papier offsetowy 90 g/m2, styly
Format:
145 × 205 mm
Okładka:
miękka
Rodzaj oprawy:
blok klejony
ISBN:
978-83-288-0685-6

I

Vasarinės saulės karšti spinduliai, prasiveržę perlapus grūšių suaugusių Keidošiaus sodne, apšvietė žemąnamo sieną, prasimušė pro langą ir viduryje gryčiosnutįso ilgais dulkių smūgiais, kol neatsimušė į keliusKeidošiaus, sėdinčio ties langu, į stalo kampą ir į purvinas aslos grindis. Žalia, medžių lapais išblaškyta,šviesa nudažė žaliokai gryčios vidų, priduodama viskamnepaprastą spalvą. Vienok, vis tiek matyt buvo, jogabudu Keidošių, pats ir pati, da neseni žmonės. Pats,kokiais šešiais metais vyresnis už pačią, rūkė pypkę,atsirėmęs pečiais į sieną. Pati meldėsi, tolydžio vikriaispirštais leisdama žemyn rožančiaus žirnelius. Balti,kaip tošis, jųjų marškiniai liudijo, jog tai šventa diena,nekalbant jau nieko apie tą netikėtą ramumą visuosenamuose laike popietinio darbymečio, kurs vienas Lietuvojeikvaliai aiškiai šventę ženklina.

Ant nuskusto pailgo Keidošiaus veido, jo mėlynoseakyse ir visame apsėjime žymu buvo lyg kokia nelengva mislis kvaršinanti galvą, lyg koks rūpestis. Dešiniojivyro ranka tolydžio ką nors veikė: tai bruslotą taisė, taiiš brusloto kišenės kceibibj ėmė krapštyti pypkę irtaip karštai krapštė, lyg tartum mislies išrišimas gulėjoaut dugno pypkės ir tiktai ji reikėjo iš tenai iškrapštyti.Bet tabako buvo da daug pypkėje ir mislis, jeigu ir būtųbuvusi ant dugno, tai da giliai gulėjo.

Tuo tarpu Keidošienė pabaigė rožančių. Ką patėmijęs vyras, užvožė antvožu pypkę ir ištraukęs cibuką išburnos, padėjo ant lango. Turbūt jis ir laukė tik pabaigiant melstis pačią, nes padėjęs pypkę net atsikrunkštė,kaip ir ant ilgesnės šnekos rengdamos. Bet jam darneprisirengus Keidošienė jau užklausė jo:

— Turbūt tu nori man ką sakyti?

— Tai matai, pačiut, aš norėjau taves paklausti,ką darysime su Vincu, — pratarė Keidošius, — ar leisimejį į mokslą, kaip kiti leidžia savo vaikus, ar liksime namie?

— Kažin, kaip būtų geriau — atsiliepė žmona, irpatylėjusi pridėjo:

— Malonu būtų, kad vaikas taptų kunigu, malonubūtų, kas jis mums akis nušviestų, kad už dūšias pasimelstų... Bet jeigu jis pramokęs padaro taip, kaipdaugumas dabar daro, jeigu jisai atsisako suvis nuokunigystės...?

Matai, motin, aš ne apie tai kalbu, kuomi jis turibūti: ar kunigu, ar taip kokiu nors viršininku. Aš tiktavęs klausiu, kurį sūnų tu norėtum palikti ant namųgaspadorium ir kurį taikintum i šalį leisti?

— O tu sakai: ar leisime Vincą į mokslą?

— Pagal mano numanymą, leisti į šalį ir leisti įmokslą, tai vis viena. Nes leisti po senovei kur nors įnamus i svetimą svietą nesinorėtų. Namuose dabar sunkugyventi ir geriausiai elgdamos nieko neužvarai...

— Tai, ar tu žinai, tiesa! Į namus ant darbų, ant vargųnesinori ir man vaiką svetimiems paduoti. Nemiela akklausytis barančio kunigo ant vaiko, kaip aną nedėliąprabaščius barėsi ant mokinančio vaiko... Skauduširdžiai girdėti, kaip tavo vaiką kone pirštais badokunigas, pritardamas: paklydėlis, bedievis!...

— Ta tūri ant mislies Vincę Vincą, kaip matau?

— Taigi!

— Na! Šitą vaikiną, motin, tai ir nesupaisysi.Mūsų prabaščius ant jo šunis karia. Dešrių kunigaslaiko jį už velnią... Bet paklausyk, ką kiti apie jįkalba. Aš ne per seniai buvau rėdybos mieste ir tenaiteko man netikėtai išgirsti kunigų kalbą apie VincęVincą; tai kad žinotumei, visai kita. Gird, tik kvailas,nieko nesuprantąs žmogus gali peikti tokį vyrą. Jis,gird, ne bedievis ir ne paklydėlis, tiktai vienas iš tų vyrų,kurie mato toliaus už kitus, atmena dugiaus ir atmindamirodo kelią kitiems, kur eiti, kad išsisaugotų nuo didelėsnelaimės arba ir amžinos prapulties.

— Na, argi gali būti, kad taip apie jį kunigaikalbėtų?

— Taigi matai. Dviem jis brudas, o kitiems geras.Būk rėkia: „Velnias, bedievis!”, kiti sako: „Vyras!”. Supaisykitedabar!

Nutilo abudu valandėlei. Tyku ir ramu pasidarėvisuose namuose. Tiktai pilkos dulkės mirgėjo žibuosesmūgiuose saulės spindulių ir ant aslos, apšviestos saule,bėgiojo šėšėliai lapų, pučiamų lengvo vėjo. Pirmutinėatsiliepė vėl Keidošienė.

— Tegul sau daugumas ir giria Vincų Vincą. Betgana poros peikiančiųjų, kad suterštų žmogų. Įžodis,matai, toli lekia, o garbė slenkte slenka. Tiesa, jogniekas niekur nematė nuo Vincų Vinco jokio pikto darboarba piktinančio apsiėjimo. Vienok viso to mažai.Apskelbia, kaip šunys, ir nekalčiausią žmogū užpuola;dėl to arba reikia juos išsilenkti, arba drūtą lazdą turėti,kad atsigintum. Vienos nekaltybės neužtenka. Ne,neužtenka!

— Taigi motin, dėl to ir aš norėjau su tavim pasišnekėti ir pasimislyti, kaip su vaikais apsieiti. — Vienam,žiūrėk, kaip ir nesmagu. — Kalbėjo Keidošius, keldamasnuo suolo. — Laiko da turime ikvaliai, dėl to apmislykgerai. O aš eisiu dabar pažiurėti, kaip piemenys gano. —Kolaik rengėsi Keidošius, įbėgo į gryčią geltonplaukėmergaitė kaip dešimties metų su rasotą nuo prakaitokaktuke ir pilna sauja žiedų visokių.

— Mama, mama! Vincų Vincas parvažiavo! — linksmaiprie motinos pribėgusi šūktelėjo. — Man parvežė jisaiporceliano lėliukę, Vincų Katriai kaspiną...

— Vis tai gerai, Onute! — pratarė Keidošienė,glostydama gluotną dukters galvutę, — niekai tiktai, jogant to Vincų Vinco prabaščius baras.

— Ogi, kažin, dėl ko jis baras?

— Už tai, Onute, baros, jog išvažiavęs į Maskolijąiš kelio paklydo.

— Mama, ogi mūsų vyskupas irgi apvažinėjo poMaskoliją, tai ir jis turėjo bentsyk paklysti, o kodėl giant jo prabaščius nesibara?

— Vaikeli! Ne kiekvienas ir po Maskoliją važinėdamaspaklysta iš kelio. Vincų Vincas per daug su ruskiaissusidėjo, tai jis ir paklydo.

— Mamul! Ogi pats mūsų prabaščius tolydžio suruskiais susideda, o kodėl jis nepaklysta? O gal būti, kadjau ir paklydo?

— Et, jau, Onute, kalbi niekus!... Prabaščius neuž tai baros, kad Vincų Vincas su ruskiais susideda, tik užtai, jog pilnas maskoliško kvapo pagrįžo iš mokslo.

Onutė nutilo ant kelių akimirksnių, kaip ir apmislydama naują visai žinią, bet turbūt apvaliojimas žiniospasirodė per sunku dėl jaunų jos proto pajėgų, nespaklausė motinos:

— Mamul! Kaip gi tai tą maskolišką kvapą... Turbūtper kur nors pripučia žmogui?... Prabaščiui da, galjis išsisuko?

Į šituos klausimus Onutė nesulaukė atsakymo nuomotinos, nes ta prunkštelėjusi išėjo laukan iš gryčios.

Vienok Onutės kalba nepaliko be įspūdžio ir turėjosvarbesnes pasekmes, neg kaip tai galima būtų mislyti.Terpu Keidošių daugiaus jau Vincų Vincas nebuvopavyždžiu netikėlio, norints prabaščius ir toliaus antjo barėsi. Po vakacijų Keidošių sūnus Vincas dėl toatsidūrė klasose. Dėl Onutės tai buvo didelis nuobodis.Neteko ji dabar su kuom vasaros laike bėgioti po pievas,su kuom rudens metu po sodne obuolius rinkti, laukuosevoratinklius vaikyti. Tiesa, turėjo ji da brolį, bet tas buvosuaugęs ir rūpinos darbais, o ne vaikiškaisžaislais; turėjo ji seserį, bet ta buvo per maža. Ypač, tapoOnutei nuobodu, kada atėjęs žiemos laikas pridengė sušalusią žemę baltu sniego patalu, kada išnaikino visą joslinksminantį puikią vasaros parėdą, o šiaurus šaltis kadarūstaudamas vėjais varė iš plataus lauko į ankštą ruimągryčios.

— Mamule, leisk ir mokytis! — prašės sykį Onutėmotinos.

— Ugi jau ir tu nori mokytis? — paklausė motinamesdama linksmai akimis ant savo dukrelės.

— Ne taip noriu mokytis, kaip namie nuobodu, —atsakė Onutė. — Mokslinyčioje esti daug mergaičių; sujomis gali pasibovyti, pasišnekėti.... Andai pasakojoBernienė, jog Bielskų Jonieškaitė jau mokinasi.

— Ji, Onute, namie mokinasi, — atsakė motina. —Mat, tėvai nori ją namie pirmą ant maldaknygių išmokytimelstis, Dievą garbinti, o į mokslinyčią, tai da nežinia,ar leis, ar neleis.

— Tai ir namie, mamule, tegu nors mane mokytų!

— Gerai, gerai dukrelė, — aš pašnekėsiu su tėvu.

Ir tiesa, ta pačią dieną Kleidošienė tėvui pranešė apieOnutės norą. Per ką nuo šitos dienos už nedėlią vyresnysis Onutės brolis Motiejus ėmė ją mokyti ant knygų.

Didelės Keidošiai sulaukė paguodos nuo jauno kunigokamendariaus, kada tas atvažiavo po metų pas juosiuskalėdodamas. Vincas mokytinis paklaustas apie ŠventojoRašto pradžią niekame nepadarė klaidos, atsakydamaskunigui gražiai lietuviškai...

Onutė irgi pasigyrė ne tik skaitymu ant maldaknygių,bet ir raštu.

— Keidošiau, — pratarė kunigėlis viską išklausinėjęs. — kaip matau, tu ne tik dievobaimingai, bet irišmintingai vedi savo vaikus. Duok Dieve, kad ir kitisektų tavo pėdomis, ir pradėdami pirmiausiai nuo Dievo. —

— Siekiuosi, kunigėli, kiek galėdamas, — tas atsakė,— bet ne viskas yra mano valioje.

— Tiesa, tiesa, — perbraukė Keidošių vienas išvežėjų kalėdos, Škeredelninkas, — ne viskas tėvų valioje.Ot, netoli einant, Vincų Vinco tėvas koks gražus žmogus,o vaikas paklydėlis, bedievis

— Cit, Šzkerdelnike, — sutramdė kunigas jį gi, —neapkalbėk vaikino! Svietas tankiai neteisingai žodįnumeta ant žmogaus. Jeigu nori šnekėti ką piktą antVincų Vinco, tai parodyk nors arba jo darbus, arba piktusjo sodžius.

— Ką čia, kunigėli, da rodyti, — jis visiems žinomasbedievis...

— Aš, vaikeli, — atsiliepė nesiliaudamas kunigas, —ne kartą mačiau jį besimeldžiant, ko bedievis nedaro, dėl toliaukis velyt ir neapkalbėk, kitaip mudu susipyksiva.

Keidošius džiaugės iš to, kad jį kunigas pagyrė,bet nemažai džiaugės ir iš to, kad kunigas užstojo užVincų Vincą, kurį mylėjo ne tiktai kaipo artimą, susiedąir giminę, bet ir kaipo gerą žmogų. Dėl to mielai užklausėir kunigo rodos leisti Onutė toliaus į mokslą. Apiešitai kalbėjo jau ir be to Keidošių ir kalbino savo tetą,gyvenančią mieste, priimti Onutę ant kvateros. Dabarvienog po pakurstimo kunigo šitos šnekos tapo drąsesnės ir Onutė po vakacijų draug su Vincu nukeliavoį miestą mokytis.

Pirmus metus rūpinos Keidošiai dmčiai apie vaikus,ypač apie Onutę. Antrus metus neva mažiau, bet išteisybės kalbant ir antruose metuose Keidošienė labaidžiaugės, kada jai pasakė, jog Onutė miesto mokslinyčiąpabaigė ir jog negrįš daugiau į aną.

— Tegu ją dievai, tą miesto mokslinyčią! — kalbėjomoteriškė, — aš visą laiką buvau, kaip koją įkirtusi.

— Ar tai nesidžiaugi, mama, nei iš pagyrimo irdovanų, kurias gavo Onutė, baigdama mokslinyčią? —klausė Motiejus.

— Ką čion, vaikeli, džiaugsies, kada visą laikąširdis nerimstanti buvo.

— Na, cit, motin, — pratarė Keidošius, prisidėdamasprie šnekos. — Dabar galėsi susiraminti. Onutei laikaspradėti pratintis prie darbo, tai ji tolydžio bus dabar potavo akių. Tik ar tu žinai, vienas dalykas pradeda manrūpėti, — sveikata jos ne per virš dikta.

— Tiesa, — atsakė į šitą ir Keidošienė.

— Taigi matai, — traukė toliau Keidošius, — leisidabar ją prie darbo baisu — bematai apsirgs ir ant visoamžiaus bus prapuolęs iš jos žmogus.

— Tai, tėvai! — atvertė Keidošienė, — prie namųvisokio darbo randasi; galima tokiai pataikinti ir lengvesnįkokį darbą.

— Galėt gali, bet jeigu pataikinsi sykį, antrą, bemataiir pasklys paskalos, jog išlepinta mergysčia. O kurpaskui dėsi, kaip gaus įžodį?

Prietaismuota gyvastis nemažai slaptų savyje turi;didelė daugybė atsitikimų prietaismuotos gyvasties nesuprantama, neištyrinėta ir didžiausių mokytųjų paskutiniųgadynių. Terpu tokių paslėptų atsitikimų randasi ir ūgisžmogaus. Dėl ko vienas žmogus auga didesnis už kitą,dėl ko auga greičiau, dėl ko greičiau subręsta — ikšioleinežinoma tikrai, nors padaryta nemažai visokių hypotezų,tarp kurių, žinomas dalykas, hypoteza sekimo tėvų pirmiausiai stovi.

Onutė ir augo ir brendo vargiai; būdama trylikosmetų nurodė ne daugiaus, kaip mergysčia dešimties,arba jau daug, daug vienuolikos metų. Motina kalčiąvertė ant prasto valgio pas tetą mieste ir ramino saveviltimi, jog per vakaciją atsigriebs mergaitė ir taps ūmaikitokia; bet perėjo ir vakacija, o Onutė kaip buvo menka,taip ir liko; ak, neva truputį paaugo, bet pajėgųnepribuvo.

— Palauk, mama, — ne sykį kalbėjo Onutė besirūpinančiai motinai, — ateis laikas, atsiras ir vėkos.

— Bet dabar, dukrele, kaip būti? — klausė motinasavo žarų. — Dirbti tu per silpna, ganyti jau sarmata...

— Tai leisk mane, mama, į miestą da pasimokyti.

— Ugi, kur tu ten dabar, vaikeli, mokysies? Ak, jautu miesto mokslinyčią pabaigei.

— Ten, mamule, pas viešą ponią ant bažnytinėsulyčios mokinosi pernai kelios mergaitės visokių darbų:mezgimo, išsiuvinėjimo... O aš, mamule, da gal irvisokio virimo pramokčiau.

— Ar ji brangiai už tai ima? — paklausė Keidošienėdėbtelėjusi akimis ant Onutės.

— Aš to, mamule, negaliu pasakyti, nes tosmergaitės, kurios pas ją mokinos, buvo tai jos giminės...

— Na, tai vaikeli, apie tokį mokinimą nėra nei kąmislyti: ji tau ne giminė, — nutarė Keidošienė ir tuom pasibaigė šneka.

Tiesa, šneka tuom pasibaigė, bet užmesta Onutėsmislis liko motinos omenyje ir tolydžio su nauja pajėgakilo aukštyn, nors ir drūčiai tremiama. Ant galo,neiškentė Keidošienė nepakalbėjusi su pačiu, kurs pažinoir patį minėtos ponios ir ją porą sykui matė.

— Tai, motin, išmintingi ir labai guodojami žmonėsbuvo ir mūsų duktė patekusi pas šitą ponią išskyrus naudądėl savęs nieko daugiau nerastų, — kalbėjo Keidošiuspačiai. Tik ar priims ir priimdama kiek už tai prašys,ot kame visa bėda! —

Sutarė tėvai pakolaik Onutei nieko nesakyti, kadnesuviliotų mergaitės, o nuvažiavus į miestą surinkti artimiausias žinias. Žinios pasirodė niekam vertos. Pasponią ant bažnytinės ulyčios gyveno per tris metus keliosmergysčios iš jos giminių. Dvi iš jų išskyrus tą mokinosmiestinėje mokslinyčioje, o pas ponią tik priestolį turėjo;kitos gyveno sau tik taip — mokinos muzikos, darbeliųvisokių. O taip mokslų mokyti poniai, kaip ir kitiemsneturintiems skirto ant to daleidimo, buvo uždrausta.Gavęs tokias žinias Keidošius ir ranka mostelėjo. BetKeidošienė, turbūt, sekdama patarlę: kas sunku, taigardu — ypač užsispyrė išpildyti savo užmanymą. Galibūti, jog ant šito ją paskatino miestiškės tetos žodžiai,kuri ponią visomis pusėmis išgyrė ir išmintingą ją rado,ir dievobaimingą, ir gerą gaspadinę.

— Pas tokią ponią Onutė pabuvusi mokėtu ir žmogępriimti ir su juom apseiti, — antrino Keidošienė paežiamKeidošiui, kol ant galo neprišnekėjo važiuoti stačiaipas ponią dėl pabaigimo ar šiokio ar tokio šitos mislies.

Lietuviai viską negreitai daro, o Keidošius, grynokraujo lietuvis, negalėjo skirtis nuo kitų ir šitamedalyke, dėl to kol prisirengė išpildyti pačios norą, praslinkoapsčiai laiko — ponia spėjo dasižinoti nuo miestiškėsKeidošio tetos apie jų užmanymą ir didelį norą jo išpildymo ir per tai, kada Keidošius atkeliavęs į miestąpas bažnytinės ulyčios ponią, ėmė ilgai rengtis išguldytiponiai, ko jis atvažiavo, ta nelaukdama galo jo prierangosatsakė:

— Širdelė mano, oto aš jūsų norą turiu pagirti irmielai jį išpildyčiau. Bet pats suprasite, jog tai negalimas daiktas. Man uždrausta mokyti, kaip uždraustavisiems be daleidimo vyriausybės. Jeigu aš paimsiu jūsųdukterį pas save ir imsiu mokyti, tai prie manęs prisikabinsvaldžia.

— Na, tiesa! — atsakė Keidošius tikdamas ant poniosžodžių.

— Poniute, — paskubino pertarti vyrą Keidošienė, —ak niekam valdžia neuždraudžia turėti gryčinę mergaitę dėllengvo patarnavimo. Tegu mūsų Onutė bus pas jus už tokią gryčinę mergaitę. Jūs mums galite išduoti irraštą nuo savęs, jog kaipo tokią imate ir algą apsiimatemokėti.

— Kokią algą, širdele, aš nesuprantu?

— Alga, poniut, bus parašyta dėl viso ko. O ištikrųjų apie jokią algą negali būti nei kalbos. Ne poniamokėsi Onutei, tik mes mokėsime poniai už jos mokinimą,užlaikymą.

— O, to taip. O, to dabar lyg pradedu suprasti. —

Apie algą rašte reikia paminėti, kad nesakytų,jog ponia mokini. Nors, tiesą sakant, ponia ir nemokysijokių mokslų, tiktai darbų ir apsėjimo, ko nei valdžianedraudžia.

— O, to tiesa! Uždrausti mokyti darbų ir apsiėjimo būtųvistiek, ką uždrausti pasakyti vaikui, kad jis nosį nusivalytų. O to kol dar tokio uždraudimo nėra... Taivežkite pas mane savo dukterį! O, to, tiesą pasakius, ašgyvenu viena ir per tai tankiai man ir nuobodu būna begyvos dūšios esant. O, to vežkite!

II

Šita ne tikėta pabaiga labai sulinksmino Keidošius,nes, kaip matyti buvo, ponia bažnytinės ulyčios mieląpadarė ant jos įspūdį.

Onutė tokiu būdu pateko pas ponią ir jau pirmomisdienomis taip mokėjo patikti poniai, jog ta būdavo pažįstamiems kalba:

— O, to aš nežinau, kas man pas Onutę labiau dabojasi ar mėlynos linksmos kaip žibuoklės akutės ar tamsūsskruostai, ar geltoni plaukučiai ir skaistus veidelis.

O, gal būti ir tai, jog patinka man ne taip jos veidas,kaip gražus būdas ir meilus apsiėjimas. Tikrai sakau,tiktai čionai Lietuvoje gali rasti tokius žmones.

Reikia vienog pridėti, jog šita simpatija buvo abipusė:dėl Onutės geresnio žmogaus nebuvo per ponią. Pertai, žinomas dalykas, Onutė ir klausė ponios noriai, irmokinosi visko gerai. Ir šilta, ir miela pasidarė viengungiaiponiai pirma tuščiuose liūdnuose namuose.

— O, to, kas man rodosi, Onute, — užkalbino sykįponia mergyščią, — tu benaudingai daug laiko praleidi,bedirbdama rankų darbus ir išskyrus ta, gali būti da, jogtau ir nubosta knibinėti ilgai ar siuvinius ar mezginius.

— Kur nenubos, poniute, — ta atsakė, — bet kądaryti, reikia mokytis, reikia dirbti.

— O, to palauki Onute, mes pabandysime šitą laikąsunaudoti ir padaryti linksmu. — Tai pasakius ponia pakilonuo krasės ir po kiek laiko atsinešė knygą.

— O, to dabar tu sau dirbki, o aš skaitysiu.

Taip pradėjo ponia iš palengvo supažindinti Onutęsu svarbesniais darbais lenkiškos literatūros. Rinkdamaatsargiai knygas ir vesdama darbą pagal sistemą geraiapmislytą, suvis netikėtai ponia dasiekė svarbų mierį: prablaivė mergiščios galvą ir atidarė akis. — Onutė pasijautėsava kitoniška neg buvo. Atsirado pas ją noras, noraskarštas didesnio apšvietimo. Ūmai dabar ji iš lenkiškų versmių pasipažino su abelną Europos literatūrą,su pradžiomis kitų mokslų, bet nesiganėdindama ir šituoju,sudėjo savo galvoje visą plianą dėl tolimesnio savo apšvietimo ir kiek galėdama siekėsi išpildyti jį.

Tuom tarpu laikas ėjo savo žaru. Klampus kelias irtvanai Velykų laike, darbai pavasaryje tramdė Keidošiusnuo lankimo vaikų ir vertė nedėlia nuo nedėlios atidėtipasimatymą. Taip atėjo ir vakacijos. Iš visų pusiųgrįžo namo jaunūmenė į linksmus ruimus laukų, sodų...įnešdama su savim ir į mūro rumus, ir po šiaudinępastogę, jauną linksmybę. Mėlyni mundurukai, su baltaissidabruotais guzikais, juodos skrybėlės su ilgais abitais,sklido iš miestų į visus kraštus. Ir visur juosius taudžiaugsmu sutiko, su išskėstomis rankomis priėmė ir mielaširdžia vaišino.

Nudžiugo ir Keidošių namai, sugrįžus vaikams. Pirmosdienos praslinko, kaip kokia šventė ilgai laukta per visus.Pažįstami, svečiai, giminės... Mažai davė progos iratsižiūrėti ant vaikų.

— Ar tu žinai ką, — kalbėjo sugrįžęs iš lauko Keidošius į pačią, — rūpi man dabar tas, jog Onutė priedarbo, prie triūso...

— Suprantu! Rūpi tau, kad ji gal imti dabar, išsilepinus, slapstytis nuo darbo ir sarmatytis darbo. Ar taip? —pertarė vyrą Keidošienė.

— Taigi!

— Tagi ar tu nieko ne patėmyji namuose?

— Ką aš čion patėmysiu per tolidinius svečius!

— Argi tu ne patėmijai, jog norint ir svečiai, betviskas valu ir namuose, ir ant kiemo?

— Tai kur šito ne patėmysi... — nutęsė Kleidošiusir apsimislyjo. Šito tai iš tikro jis ligi šiol nesupratonorins ir patėmyjo. Dabar vienog, kaip pati paklausė taiaiškiai atsiminė, jog pirma norins jis ir dručiai dardavosi,vistik negalėjo priversti, kad laikytų kiemą švariai. Odabar ir žodį nesakius, švaru. Kvaštelėjo Keidošiui įgalvą, jog tai ne kitaip, kaip Onutės parėdkas.

— Gerai ir tai, motin, — dėl to traukė toliau Keidošius — jeigu tai nors jos parėdkas.

— Ką tu kalbi: parėdkas! Pamatytum, net juokai!Sustvėrus grėblį, šluotą į rankas, da niekam nekėlus, jaunuvalė visą kiemą. O gryčiose? Įeiki pažiūrėki!

— Hm! Tai dėkui Dievui!

— Užvakar, ar tu žinosi, klausau, stramužija Onutėslūginę: „Et Mariute, girdi, ar švari būsi, ar tu susrutusibusi, vis turi dirbti, turi triūstis, tai ar ne geriau švariaibūti? Ir pačiai miela ant savęs pažiūrėti ir kiti nėnetaria žodžio.

— Hm! — numykė vėl Keidošius ir išsilygino visosraukšlės ant jo kaktos. Dabar jisai nustojo vienorūpesčio.

Mat kaimas yra kaimas ir mėgsta pasirūpinti apiesvetimus darbus. Dėl to ir Keidošiaus kaimynai besirūpinodarni apie jo dukterį Onutę, nemažai visko prišnekėjo,visados nubaigdami, jog jau Onutė pargrįš namo atpratussuvis nuo namų darbo. Žinomas dalykas, jog tokiosšnekos buvo tai aštrus peilis dėl Keidošiaus. Argrįš tokia, ar grįš šiokia jo duktė, o jau apkalbosgatavos. Tiesa jis užsitikėjo ant savo dukters, bet širdisjo vis ne buvo suvis rami iki paskutinio laiko, iki šnekossu pačia. Vis jam į galvą smelkėsi mislis: „Na, o ką,jeigu žmonės turi teisybę?”. Dabar jisai nusiramino. Tegu sau svietas ir toliau išradinės, ką tik nemanys ant jo dukters, bet jau nors šitai bus ne tiesa, o Dievas duosir viskas bus gerai; taip sau mislyjo senis Keidošiusdabar ir meiliai klausė dukters balsą skambantį namuose. Gyvenimas namuose Keidošiaus, iškreiptas ant tarpo išsenų vėžių, sugrįžo ūmai į jas. Kalbos apie išsilepinimąOnutės išnyko galutinai, akivi kaimynai o ypač kaimynkospamatė merginą imantis už prasčiausio darbo su giesmėmis ir noru, tartum kokia tam tiesia darbininkė.

Pasilsio laiku o ypatingai šventadieniais Onutė irdabar nemesdama mokslą į šalį, pasiskaitydavo sau, taišiokias tokias moksliškas knygas. Ne retai būdavo subroliu sukimba ji į ginčą, iš kurio ant jo tankiausiai susarmata išeidavo, norints tartum ir daugiau mokinosi irtam tyčia užvestoje mokslinyčioje, kur ir mokytojai ganaapšviesti ir lavūs buvo. Bet ne iš šito dyvijosiKeidošius. Jis labau dyvijosi iš to, jog šitie ginčaigalėjo kaip kada tarp vaikų Iiktis nepabaigti. Jonastarpais negalėdamas žodžiais perginti Onutę, bemataibūdavo, atvelka knygą, kaipo paramą ir čion atradęspatvirtinimą savo žodžiams jau tartum, gauna viršų, betštai ir Onutė savo žaru paėmusi kitą knygą, atranda saupamatus ir paramą.

Kaip tai galėtų būti? — statė sau ne sykį klausimąKeidošius. — Teisybė viena! Kaip tai gali būti, jogviena knygą sako vieną, o kita suvis ką kitą kalba? — Betšitas klausimas liko ne išrištas. Onutė kaltino Jonąir jo knygas, Jonas gi Onutę su jos knygomis. Naminiųpajėgų dėl išrišimo tokio klausimo buvo per mažai.

Atėjo šv. Ona, varduvės Onutės. Pagal seną paprotįiš bažnyčios po mišių prigužėjo, privažiavo pilni namaiKeidošiaus svečių.

Suvažiavo giminės, pažįstami, atvažiavo vikarijušaspasilsėti po darbų visos dienos, prižadėjo ir prabasčiuspo mišparų atsilankyti. Gaudė namai nuo balsų.

Už stalo svetlyčioje sėdėjo Keidošius ir mylėjokunigą vikarijušą. Su jaisiais sėdėjo pora studentų: VincųVincas ir senio Škerdelniko sūnus — karštas lenkų patriotas,per tai žinomas daugius po vardu Lenkstudečio tarpustudentų universiteto, kuriame abudu buvo.

— Tai kunigėli ne tik nesigailiu, jog leidau Onutępas ponią, bet džiaugiuosi. Kaimynai gąsdino, jog atprasji nuo darbo, jog išdyks. O kaip aš matau, tai ji tikakis praplėšė. Ir ne žinau katras iš jų daugiau pasinaudojo iš mokslo ar Jonas, ar Ona, — kalbėjo paklaustasKeidošius į jaunąjį kunigą.

— Na, tai matai — linksmai pertarė jį vikaras, —taip pralavinta visur tiks ir vyrą geresnį gaus.

— Taip! Taip! — Atsiliepė ir abudu studentai beveikvienu sykiu. — Mokslo mumis reikia! Tegul mokinasi.

— Vieno nesuprantu — traukė toliau Keidošiustruputį pamislyjęs — tankiai Jonas su Onute kelia ginčus.Viens sako vieną, kitas kitą ir abudu knygose randapatvirtinimą savo žodžių. Kaip tai dedasi? Ak, vienateisybė?

— Tai ne gali būti, — atvertė ant šito Vincų Vincas,kad vienoje ir toje pačioje knygoje rastųsi patvirtinimasdėl abiejų....

— Ne! Ne vienoje! — Jonas randa savo knygose,o Onutė savo.

— Na, tai matai, jau kitas suvis klausymas. Jonoknygos rusiškos, tai jos ir linksta į rūsų pusę. Onutėslenkiškos — parašytos taip, kaip lenkams miela. —

— O kur gi teisybė?

— Teisybė, Keidošiau, ar tik ne bus per vidurį.

— Tai sveikas laikai, jog ir lenkai meluoja? — paklausė,šnairai akimis metęs lenkstudentis.

— Ar tai da klausti reikia? Man rodos, jog šitąteisybę šiandien ir maži vaikai žino.

— Kame gi sveikas tą lenkų melą matęs? Araritmetikoje paraižytoje lenkiukai, ar geografijoje?

— Aritmetikoje tiesa melo nėra, bet jau apie geografiją, aš to pasakyti negaliu. Ji mat, lipsto lenkus.Vienok matote, ne apie geografiją ir aritmetiką eina tolidiniai ginčiai ir ne apie šituosius mokslus klausiaKeidošius.

— Na, tiesa! — atsiliepė ir Keidošius ant šito.Ginčijasi Jonas su Onute vis apie istoriją.

— Taigi matote. O kame, jeigu ne istorijoje, didžiausiai visi apie save meluoja? — pritarė ir vikaras. —Paimkite kokią norite istoriją ar angielską, ar vokišką;visur rasite ne mažai melo.

— Aš to ne ginu. Aš tai visados sakau, jog rusaimeluoja ir meluodami klaidina ir iš kelio veda, — atsiliepė lenkstudentis — Škeredelukutis.

— Bet ko meluos ponia, mokydama Onutę? Ak, ponialenkė ir katalikė, į ką gi ji gali versti? Vers ji į katalikus — mes visi katalikai; vers ji į lenkus — mes visilenkai! Kam gi jai, meldžiamas, meluoti?

— Gerai! Kaip sveikas dabar čionai šneki — ar lenkiškai, ar lietuviškai?

— Tegul sau ir lietuviškai, bet tai vistiek!

— Ne! Pavėlykite! — pertarė Vincų Vincas — paskuižiūrėsime, ar tai vis tiek, o dabar eikime toliau. Kasmaištus visus kėlė — ar lenkai, ar lietuviai?

— Na, žinomas dalykas, jog lenkai, bet tai vis tiek...

— Pavėlykite! — pertarė vėl Vincas. — Pasakykiteman, ar tie maištai buvo mums reikalingi ar naudingi?

— Ką čion da ir klausinėti, tai tikra dėl mūsų vienbuvo prapultis, ir visi mes tiems maištams ir kylant bijojomėsir pakilus nuo jų šalinomės — atsakė Keidošius.

— Na, ot matai, jau ir ne suvis tiek. Po maištųuždraudė lietuviškas knygas, lenkiškų gi neuždraudė.Lenkai ir dabar meldžiasi sau ant savo kunigo, turi savolaikraščius, turi knygas, iš kurių pasimokyti visokiųdarbų ir išmislų gali, o mes nieko neturime ir negalime,tai jau, kaip matote, ir ne suvis tiek. Tiesa, galitepasakyti, jog kožnas lietuvis gali pramokti lenkiškaiir naudoties iš lenkiškų kūningų, bet, susimildami, atsiminkite, jog tik retas tai gali padaryti, o visi reikalaujaprašvietimo, visi reikalauja žinių, kurios galėtų duotijiems duoną. Mes gyvename savo šalyje ir esamevargšais. Visi pas mus kiti gerai gyvena, išskyrus mus:ir žydai, ir prūsai, ir rusai, ir lenkai. Tiktai messkurstame, o dėl ko? Dėl to, jog neturime iš kur gautitas žinias, kurias lengvai gauna kiti iš savo knygų.Francijoje praščiokai dirba karūnas ir turinemažą iš to pelną, Šveicarijoje dirba adynininkus, Vokietijoje termometrus, lėles. Kodėlgi mes nieko nedirbame! Ar mes rankų neturime? Ar mūsų rankos priedarbų nelinks?

— Bet, susimildami, — pratarė vėl Škeredelnikutis,— kuo esa kalti lenkai?

— Atleiskite už žodį, bet aš turiu jums pasakyti,jog tai vaikiškas klausimas ir pritinkantis prastam vaikui,o ne inteligentui. —

— Kaip tai vaikiškas? — rūsčiai paklausė užgautasvaikinas.

— Taip jog šitame ir yra didžiausioji nuodėmėlenkų prieš Lietuvą, o jūs da klausiate.

— Gerai, bet prašau jūs tai darodyti pirma, o jaupaskui sakykite, kad tai taip.

— Jeigu taip norite, tai gerai. Pasakykite man,kokia valdžia buvo Lenkijoje ir Lietuvoje pradedant nuoLiublininės unijos, kada paskutinai susiliejo lenkai suLietuva?

— Na, tai žinomas dalykas, jog valdžia buvo lenkų;nes lenkai ir Lietuva tai statė vieną valdystbę lenkų,kurioje ir vieni, ir kiti gyveno, kaip broliai ant lygių tiesy.

— Kokios gi mokslinyčios buvo Lietuvoje? Kokįuniversitetą uždėjo lenkai Vilniuje?

— Gerai! Atsakysiu jums, jog mokslinyčios buvolenkiškos ir universitetas buvo lenkiškas, bet kas giuždraudė lietuviams užsidėti tada lietuviškus?

— Ant šito aš jums atsakysiu kitu klausimu: kasdabar uždėjęs rusiškas mokslinyčias, uždraudė lenkiškas?

— Na, tai ir vaikas žino, jog valdžia.

— Gerai, kodėlgi jūs nežinote to, jog lenkų valdžiadraudė pirma uždėti lietuviškas mokslinyčias? —

— To niekad nebuvo! Kad lenkų valdžia spaustųlietuvišką kalbą! Lenkai ir lietuviai buvo tai lygūsvisame kaip broliai; jų kalbos buvo lygios visame. Tiklietuvišką kalba, kaipo nekultūriška (neišdirbta moksliškai), atsiliko ir kaipo netinkanti buvo pamesta persavuosius, o dabar jūs visame kaltinate lenkus... Jūs tikpriežasties ieškote purvais mesti ant viso lenkiško, mat,dabar tokia gadynė, kad viskas lenkiškas persekiojamas,dergiamas...

— Pavėlykite, jūs ne tą užimate kalbėti; pabaikimevieną, o jau paskui pareikime ant kitos kalbos.

— Tai, ką čion da kalbėti!

— Bet pavėlykite — pratarė ir kunigas, tegu jispabaigia.

— Ką čion da laukti, kur jis ras darodymus to,jog lenkai spaudė lietuvišką kalbą?

— Pavėlykite, o darodymai rasis — atsakė VincųVincas.

— Na, gerai, raskite!

— Kas iš jūsų, vyrai, neatsimena „nota-lingvos”? — atsigręžęs į gaspadorius, paklausė Vincų Vincas.

— Kur neatsiminsi brudo — prakalbėjo senis Škeredelnikas, nusišypsojęs.

— O kas tai buvo do per „nota-lingva“?

— Ugi, būdavo, jeigu kas mokslinyčioje išsitarialietuviškai, tai jam rėždavo linija į delną, kad net rankasutindavo ir pakabindavo lentutę ant kaklo, kaip šunbranktį, su parašu „nota linguae”.

— Mūsų iškaloje buvo ne taip, ne lentutę ant kaklokabindavo, tik tokį raudoną suknios liežuvį — pridėjoKeidošius.

— Na, o ar mušdavo į delną su linija? — paklausėŠkeredelnikutis.

— Kur nemuš! Mušdavo bjauriai ir ne sykį, tiktris sykius... —

— Tegu ir taip, bet kuo kalta lenkų valdžia, jogtokiose iškalose o draudė lietuvišką kalbą? Ak, tai patysžmonės samdydavo tokius mokytojus.

— Aš mokiausi miesto pavietavoje mokslinyčioje —ant šito atsakė Keidošius.

— Šito ginti negali. — pridėjo vėl ir Škeredelnikučio tėvas, — mano dėdę kunigą du sykius klasosplakė už lietuvišką kalbą. —

— Na, gerai, tegu bus taip, jog kliasose mokslinyčiose draudė lietuvišką kalbą, bet taip ji turėjo saulaisvę, — ginčijo Škeredelnikutis.

— Ir tai netiesa, — traukė toliau Vincų Vincas. —Kokia ten laisvė, jeigu žmonės turėjo poterius ir prisakymus lenkiškai kalbėti ir spaviedotis lenkiškai.

Kitaip nepavėlydavo vyskupai. Bažnyčiose pas musLietuvoje, kur nesuprasdavo nei žodžio lenkiškai, palieptabuvo lenkiškai giesmes giedoti. Na, dabar sakykite,kokių da jiems reikia darodymų, jog lenkų valdžiapersekioja lietuvišką kalbą? Ar da geriaus jums reikiaparodyti, kaip lenkiškas brolis lietuvišką brolį paėmęsuž gerklės, smaugė?

— Nagi, nagi parodykite da? — piktai šypsodamaspritarė lenkstudentis.

— Gerai. — Nugyvenę nuo koto bajorai ir kiti iš jųpabėgėliai rasdavo sau duonos kąsnį po visokius biurus(kanceliarijas), tapdami urėdninkais (viršininkais). Paklauskite, kas darydavosi, jeigu kokiu nors būdu gera vietatekdavo lietuviui bajorui, norins jau ir aplenkėjusiam?Kiek skundų, kiek intrigų lenkai susitelkę darydavo, kadtik išvytų lietuvį ir tai paskutiniuose laikuose, kada irpačius lenkus vos ne vos kentė kaipo urėdninkus?

— Tiesa ir tai — atsiliepė jaunasis kunigas. Būdamasgimnazijoje daug sykių aš apie šitokius lenkų darbusgirdėjau.

— Mažai to, paimkite senus raštus mūšių kampovaldžios, o ten ištisai visur sutiksite lenkiškas pavardes,tartum, mūsų kampe tiktai ir gyveno vieni lenkai. Kaipurėdninkai, taip sūdžios, taip visi viršininkai grynailenkiškos tautos buvo. Tame tarpe, kaip iš gyventojų.sąrašo matytis, mūsų kampe buvo ir turtingesni, irpakegesni bajorai lietuviai, o su lenkiškomis pavardėmisne taip daug buvo.

— Na, tai kas gi iš to? — atvertė Škeredelnikutis.

— Štai kas! — Tame, jog mes dabar vargstame,jog neturime savo literatūros, kalti lenkai su jų valdžia. Apie ką ir ėjo terpu mudviejų ginčas.

— O dabar prie rusiškos valdžios ar geriau?

— Aš to ir nesakau. Nes tai jau suvis kitasklausimas. Jeigu Jonas šlubas (raišas) ir Kaulasšlubas, tai da tai nežinklina, kad aš jiems dviem kojasišsukau, per tai ir nėra ko manee apie tai ir klausti.Nes toks klausimas yra negudresnis už tą, apie kurį taipilgą ginčą teko kelti. Dėl to...

Bet nenubaigęs, šyptelėjo Vincų Vincas ir pakilęsnuėjo su keliais gimnazistais šalin. Škeredelnikutis paraudo iš piktumo.

III

Praslinko vėl metai. Tartum, viena akimirka, tartum,nuo mostelėjimo galingos rankos po šaltai žiemai sukilovėl žolės — parėdai lauky, pievos sužydo, pakvipo visokiomis kvapsnimis, girios apsidengė lapais; nukratęnuo savęs ledo ryšius, sujudo upės, upeliai; ežerų paviršiai banguoti pradėjo po senovei. Viskas po senovei,tik žmonių karta vienais metais senesnė tapo.

Buvo pabaiga gegužės mėnesio. Sodelyje ponios antbažnytinės ulyčios (gaso) sėdėjo Onutė ir pati ponia irdirbdamos šnekučiavosi. Onutė dabar jau paaugusimergaitė laukė tėvų atvažiuojant jos parsivežti namo.Tiesa, ji labai pamėgo ponią, pas kurią porą metųpraleido ir kuri dėl jos nemažai gero padarė, bet nenorėdama tėvo pinigų bereikalingai laidyti, ryžosi grįžtiatgal suvis namo.

Ką galėjo pramokti, pramoko. Ir ponia pati jai taibeveik parodė.

— O to, Onute, dabar tu nuo manęs nieko daugiausjau negali pasinaudoti. Apsiėjimo gražaus jau tu pramokai. Jeigu tau dabar atseitų ir į salioną patikti, tu irten sarmatos man nepadarytum nei savo kalba neiapsiėjimu. O ką apie siuvimą ar virimą, reikalingusnaminius darbus, tai tokios kaip tu dabar reikia paieškoti.

Butu viskas gerai — viena ne, jog aš pripratauprie tavęs labai ir bus nelengva apseiti, kol atprasiu.

Ant šito atsiduso ir Onutė ir pratarė:

— Guodotina ponia! Ir man nelengva bus nuo jūsųskirtis, bet mano toks padėjimas, jog neturiu savo valiosir ištekliaus tokio, kaip aš norėčiau. Pas jus pripratauaš prie šviesesnio gyvenimo — ir kaime gali būt, jogdabar bus man sunku, bet ką padaryti.

— Tiesa, vaikeli! Nubrauk savo ašaras ir atsiduokiant Dievo valios! Aš pati žinau, jog nelengva išgeresnio padėjimo patektis į sunkų. Bet visur randine šiokią tai tokią paguodą. Aš savo sunkiame, tartumbe jokios prašvaistos tamsiame padėjime, radau vienognusiraminimą dėl savęs pramokydama savo gimines irtave apsiėjimo ir darbų, man žinomp. Ta, vaikeli,grįši į kaimą, mokyki kitus kaimynus mylėti savotėvynę Lenkus!

— Poniute! — išlėto pratarė ant šito Onutė — ašesu lietuvininkė ir man jeigu reikėtų mokyti tėvynęmylėti, tai aš turėčiau mokyti Lietuvą mylėti, o neLenkus.

— Ot, jau ir matytis Vincų Vinco jtekmė — užpakalyje jų atsiliepė netikėtai vyriškas balsas Škeredelnikučio, neseniai sugrįžusio iš universiteto ant vakacijų.

— O, kaip ponas mus nugąsdinai — atsiliepė ponia —taip vagčia prie mūsų priėjęs!... Argi jums ne sarmata?— O ko man sarmatytis? Aš norėjau paklausyti,apie ką jūs čionai kalbatės, apie kokius kavalierius?

— Tai da negražiau iš jūsų pusės ir atleiskite man,jeigu aš jums tai sakau, nežiūrint ant visos manoguodonės, kurią turiu dėl jūsų, kaipo lenko — tautiečiogero. Vagčia klausytis yra tai vienas iš darbų negražių,teršiančių garbę, o vagčia klausytis kalbos moterųyra tai da piktesnis dalykas.

— Ka! ka! ka! — nusijuokė kaip kumelė negražiaiŠkeredelnikutis — tai, kaip matau, ponia dėl manęsprirengė visą pamokslą. O tuom tarpu turėčiau aš poniaikitą pamokslą pasakyti apie tai, jog ponia per porąmetų nemokėjai įkvėpti lenkišką dvasią šitai jaunai savomokytinei. Pagal mano mislį, toks darbas tai jau nesarmata, tik stačiai prasižengimas priešai tautiškąlenkų darbą.

— Susimildamas, ką ponas kalbi? Ar tai mislyji,jog aš nors valandą apleidau savo apeigą kaipo lenkėtautietė? Bet ką aš galiu padaryti? Ką aš tik pasakauir geriausia, ji klauso manęs su atsidėjimu, o iškreipiasaviškai. Aš sakau: reikia mylėti savo tėvynę Lenkus;ji man atsako: tiesa, reikia man mylėti mano tėvynęLietuvą. Aš sakau: Lenkai ir Lietuvą vis tai viena.Ji gi man atsako, jog Lietuva guli į žiemius nuo Lenkųir užima Kauno, Suvalkų ir pusę Vilniaus rėdystės, irpertai de facto ji skiriasi savo padėjimu; jog išskyrus taiskiriasi kalba, būdu svieto ir nešene. Ką aš turiu antšito atsakyti?

Nemielai debtelėjo žvairai kiauliškomis be blakstienųir skrustų akimis Škeredelnikutis ant ponios; storos jolūpos susiglaudė į nemėgusį šyptelėjimą; bet tuojau irpasibaigė. Pikta jam buvo, jog jį susarmatijo, norssiekėsi tai ir užslėpti. Pikta dabar jam pasidarė, kadneturėjo ką atsakyti ant žodžių ponios, kuriai jis siekėsiatkeršyti už padarytą sarmatą. Dėl to, kryptelėjęslūpomis, atsiliepė:

— Šitas kalbas da ir paskui po metų kitų rasime,o dabar pavėlykite paklausti, ar gėrėte arbatą.

Išgirdusi šitokią pabaigą ginčo, Onutė turėjodručiai susičiaupti, kad ne prunkštelėtų juoku, nesatsiminė pasaką apie kalę, kuri po kaimą bėgiojo nuovienų namų pas kitus ėsti. Ir neiškentė nepratariuosi dūšioje:

— Tikra kalė... o neva mokytas žmogus ir sarmatostik tiek, kiek pas kalę, ir apsėjimas visame toks jau.

— Poniute, aš, jeigu pavelysite, eisiu velik į pakajusrengtis, nes tėvai kas valandą gali atvažiuoti — pakilusiatsiliepė Onutė ir debtelėjo akimis ant Škeredelnikučio.Ką patėmyjęs tas išsišiepė ir parodė gelsvus, kreivusir plačius kaip kumelės dantis. Paskui nelaukdamasponios atsakymo nei į savo klausimą, nei į Onutės— gręždamasis į Onutę pratarė:

— Gal ir arbatą pagaminsite?

— Jeigu ponia lieps man pasakyti apie Jūsų norąslūginei, tai aš pasakysiu, o gal ir patys.... — Šyptelėjusitruputį pridėjo ir nepabaigė.

— Eisime, Onute, visi į pakajus — ant galo prakalbėjoir pakilo nuo suolelio.

Eidama ji ir sykį ir antrą pažiūrėjo ant Škeredelnikuozioir Onutės.

— Kodėl Ponia taip žiūrite ant mudviejų? — patėmyjęs tai paklausė Škeredelnikutis.

— Žiūriu ant jųdviejų ir lyginu...

— Kas gi iš to palyginimo išėjo?

— Norėčiau, kad ponas būtum nors truputį panašusį Onutę — atvertė jau ponia, neduodama stataus atsakymo.

— O kam gi tas panašumas man būtų reikalingas?

— Tada mažiaus ant savęs ponas paneštumei.

— Kitais žodžias ponia sakau: jog aš niekam nevertas.

— Suvis ne tai. — Aš poną dideliai guodoju; o kąaš sakau, tai tik rodo, jog aš Onutę da aukččiaustatau nei Jūsų mylistą.

— Tai ponia ne tiesą kalbate. Menkiausias vyriškisyra visados vertesnis už geriausią merginą; — atsakėlenkstudentis.

— Taip, bet tai dėl nuotakos. O aš ne nuotaka.Dėl to dėl manęs, Onutė viršesnė už kiekvieną vyrą, nemokantį save vesti. O tamsta šiadien du sykius parodeisave ne žentelmenu.

— O ponia man šiandien jau antrą pamokslą sako.Bet aš vis tik jus palinksminsiu. Studentai lenkai VincųVincui taip gražiai pakišo koją už jo litvomaniją, jog jisšįmet nei ant vakacijų nepervažiuos ir nedarkysčionai jaunūmenės su savo antilenkiškomis idėjomis. Tiesa sakant, aš tai jam daugiausiai ir įtaisiau.

— Jeigu pasakytum pons, jog atvertei jį ant gerokelio, pavertęs į lenkišką tautietį, tai aš džiaugčiausilabai, o dabar.... nėra man ko džiaugtis. Aš kaipolenkė stoju ir turiu stoti visados už lenkišką darbąir aklai seku tokius kaip pons beveik visame. Bet širdismano ir protas iš šito jūsų darbo nesidžiaugia.

— Na, tai gal džiaugsitės! Kada aš jumis pasakysiu,jog mes ryžomės padaryti taip, kad Vincų Vincas negrįžtų mažiausiai po kelis metus namo.

— Kaip gi jus padarysite?

— Mes užsiundysime ant jo prabaščių ir taip...!

— Viešpatie! Kas do per ištarimas! Perprašau,bet tai nepritinka suvis kalbėti taip apšviestamžmogui!... Tai viena. O antra, jeigu norėsite taippadaryti kaip sakote, tai reikės meluoti, nes kiek žinauVincų Vincą, tai jis niekam į kelią pats nelenda. Nelindotokiu būdu ir prabaščiui. O melas ant ilgo nesitęsia ir,tiesą sakant, intrigos į gerą niekados neveda ir manjos nepatinka.

— Mes nemeluosime, nesibijokite.

— Ar tai jūs teisybę sakysite?

— Mes sakysime pusę teisybės.

— Kaip tai pusę?

— Ot kaip: vienas žmogus atsiuntė į sūdą tokįliudijimą, ant laiškelio parašytą: „Aš gerai žinau, jogne Jonas užmušė Baltrų”. Geras sudžia perplešėpusiau laiškelį ir numetė šalin dalį iki žodžiui „Jonas”.Ir likosi, kaip matote, pusė teisybės su parašu: „Jonasužmušė Baltrų”. Prisiuvęs šitą pusę teisybės prieaktų, sudžia su lengvą širdžia apkaltino Joną nesibijodamos nieko.

— Atsileiskite! — ant galo pratarė ponia, — bet manrodos, jog jūs tik juokiatės, o ne teisybę kalbate. Jūstaip nedarysite!

— Suvis ne! Aš jums kalbu šerio ir kalbu dėl to, jogšitame darbe ir jums paskirta dalis. Jūs turite dergtiVincų Vincą pas savo pažįstamus čionai mieste. Tautiškuose darbuose, supraskite, visi įrankiai ir visi būdaidarbo geri.

Ponia su lenkstudenčiu eidami truputį atsiliko nuoOnutės, kuri įsprūdo ūmai į namus, ir galą šnekos vedėtiktai vieni du, per tai taip aiškiai apie viską ir kalbėjo.Bet be reikalo jie užsitikėjo, kad jų nieks negirdi... Tankiaiir sienos turi ausis.

IV

Onutė sugrįžo namo.

Nelengva buvo iš pradžių jai dirbti baltomis, išlepintomis rankomis sunkius ir nevalius kaimo darbus;nelengva buvo paprasti vėlai gulti, o švintant kelti, betviską dalaikė jaunas prigimimas, ir po dviejų nedėlių Onutėjau juokdamosi, kaip sena darbininkė, stojo visur priedarbo. Mažai to, namuose spėjo viską ji paversti saviškai.Išlygino molinę stubos aslą, kakalį, išbaltino vapną sudruska; seklyčioje ant langų pakabino savo rankų darbofirankas, drabužiams padirbo pakabus. Seklyčios aslą kasdien spėjo išbarstyti tutorkomis (ajerais). Darželyje, norsnelabai puikios, bet atsirado lysvelės su gražiais takais terpujųjų. Neišsiliko ir drabužiai nuo jos rankų. Tėvo sermėgapagaliaus ir ta pajuto Onutė, kuri permainė nepritinkančius jai guzikus. Takelis į gryčią, kiemas, šulinys...Visi kitą paveikslą gavo.

— Motin — kalbino sykį Keidošius pačią — ašsavo namo nepažįstu, kaip Onutė parvažiavo.

— Ar tu nepatėmyjai, tėvai, kas ir su kitais namiškiais darosi, ir tie kaip ir užsikrėtė nuo Onutės.

Ant šv. Onos suvažiavo vėl svečiai į Keidošius,nebuvo tik vieno Vincų Vinco, kurs iš tikro negrįžo antvakacijų namo. Vietoje jo buvo prabaščius, norins irdrūčiai po pietų atvažiavo.

Naudodamiesi iš giedraus oro, svečiai pasklydo posodną, po laukus, bet kožnas iš jų pulkas (būrys) norėjo,kad jame butu Onutė. Seniai vadino ją į laukus javųžiūrėti, moters kvietė į klėtį parėdus parodyti, jaunūmenė iš sodno neleido nuo savęs.

— Onute! — šaukė senis Katilius, švepluodamas —meski tu tuosius jaunus, jie da spės tavimi atsigėrėti;iki vėlyk su mumis seniais pasigėrėti Dievo dovanomisį laukus. Su javais gėrėsiesi, mes tavimi. — Ak, jaumums neilgai ant svieto būti.

— Tiesa, seni — pritarė jam Onutės podė — likusijaunūmenės pulke jauna da moteriškė — laikas jau tauapie kapines mislyti.

— Aš ir iš gručko padarytą giltinę tau atšipsiu,tegul gi tave Tipulis papjautu — pridėjo Kurpiūnas —jeigu jau tu ieškai greitos smerties.

— Ei, ne, Petruti, aš ne smerties ieškau, aš tikOnutę vadinu — atsakė senis jam į tai.

— Na, tai gerai! Aš tau dvi giltines atšipsiu, kad tiktu Onutę nešauktum.

— Onute! Tave moters šaukia! — užriko tame tarpeKeidošienė, iškišusi galvą iš klėties.

— Dėdiene! Pasakyki moterėlėms, jog mes vietojeOnutės atšipsime joms du diedus: vieną molinį, kitą senįKatilių ant sudraskymo. O Onutė da per jauna. Kadpaspėtų šiandien kur ją šaukia, reikėtų merginą suplėšyti į dalis.

— Tik ant valandėlės, vyručiai — kalbėjo gaspadinė.

— Gerai. Tai mes patys ją ir palydėsime į klėtį.

Jaunuomenės pulke Onutė žydėte žydėjo. Galvą jos,kaip ir kitų mergų, rėdė pakalkė su sidabriniu galionu irkvietkomis; kaip ir kitų mergų, liemuo buvo pridengtaskikliku, bet viskas truputį ne taip išrodė, kaip ant kitų.Už jos pakalkės buvo prikimšta ne daržinių kvietkų, tikkelios šakelės rūtų su žibučiais ir du žiedai radastos.Juodas jos kiklikas apėmė laibą ir lankstų jos liemenįpalikdamas ikvaliai vietos dėl išsiūtų marškinių baltų.Žaliadryžis sijonas su blizgančia limavone norius buvopanašus ant kitų, bet raštus daug gražesnius turėjo.Tartum ta pati kaimo mergina, bet ne ta pati.

— Ir graži gi Onutė — kalbėjo Kurpiūnas į jos podę— akių atitraukti nuo jos negali.

— Tik sergėkis, kad neišsidurtum — šyptelėjusi, tapratarė.

— Jūsų mylista, į tokią ir išsidurus ne sarmata.

— E! Kaip matau, Petruti, jau tu, turbūt, ir išsidūrei — užmetė moteriškė.

— Jau jeigu senis Katilius išsidūrė, tai man ir Dievasliepė — atkirto vyras.

— Na, tai ko da daug lankti?

— Mm! Laukt reikia — Onutei tik penkiolika metų.

— šitaip! Tai jau tu ir metus jos paskaitei? — juokdamasi kalbėjo moteriškė.

— Geriaus, nei kitų, savo pereitus...

— Ką ten judu tarstotės? — atsiliepė iš tolo jaunasiskunigėlis, prieidamas artyn prie Kurpiūno — ar judunesibijote nei žmonių, nei...? — čion ir kunigas prabaščius, čion ir vyras.

— Kunigėli! Mudu ant nieko pikto nesitarstėme suKurpiūnu, kad reiktų man ko nors bijotis — atsakė podėOnutės — aš tik jį spavėdojau saviškai.

— Na, ir ką? Ar prisipažino prie savo nuodėmių?

— Dabar aš kaningėliui jį palieku, tai gal Jumsjisai aiškiaus viską išpasakos nei man apie savonuodėmes.

— Gerai sakai — pasako kunigas, imdamas Kurpiūną už pažasties ir vesdamas šalin.

— Ar tu nepatėmyjai — kuždėjo jisai Kurpiūnui —jog prabaščius visą laiką su lenkstudenčiu.

— Tiesą sakant, nepatėmyjau; aš tik vieną Onutęmačiau — atsakė Kurpiūnas šypsodamas.

— Nei be juoko aš tavęs klausiu — su nusiminimukalbėjo kunigas — mane labai rūpina tas jų ilgas pašnekis ir apsiniaukimas prabaščiaus. Iš tokio pašnekionieko gero negali išdygti, aš tai žinau iš datyrimo.Jau kelintas metas aš patėmyjau, jog kaip tik šitaslenkstudentas pašneka su prabaščium, tai prabaščiuskiekvieną sykį paskui ima daryti kokius nors bjaurumusmūsų kampo jauniems inteligentams. Prieikite jūs irpakalbėkite su kunigu, ar negalėsite kokiu nors būdulenkstudenčio intrigas sugadinti, arba, nors jų pasekmessumažinti, ag ir taip jau mūsų vaikinams nekaltai, o daugtenka nukentėti, ypač per priežastį šito išgamos lenkstudenčio.

Taip pasakęs, paleido rankas Kurpiūno ir nuėjo įšalį kreipdamos vienog linkon prabaščiaus.

— Kunige prabaščiau! — šuktelėjo Kurpiūnas —ar ne pastatyti stalelį po liepa ir ar nepaieškoti kortų?

— Ugi ar rasis partneriai lošti? — atsakėpaklaustas prabaščius.

— Rasis, Jūsų Mylista! Aš sėsiu, sės ponas Skriaudupys, kunigas vikaras ir Jūsų Mylista.

— Onute! — priėjęs Kurpiūnas prie jos iš tyko prakalbėjo — liepkite atnešti stalelį dėl lošimo kartomis, irjeigu galėsite, nugramzdinkite kur nors lenkstudentj, jisčionai kokią nors vėl intrigą su prabaščium prieš mūsųinteligentus vaikinus pradėjo.

— Žinau — atsakė ant šito Onutė, dėbtelėjusi antKurpiūno savo mėlynomis akimis, kuriose jis pasaulio visąlaimę tartum pamatė — tai ant Vincų Vinco jis pakėlėprabaščių.

— Iš kur jūs galite žinoti? — paklausė nusidyvijęsKurpiūnas.

— Pas ponią buvo apie tai kalba — traukdamasi pratarė Onutė.

Neužilgo prabaščius sėdėjo už stalo ir kortomis lošdamas puryjo ant Vincų Vinco.

— Kas galėjo tikėtis, kad tokių tėvų vaikas išeistaip iš kelio. O vis tai per tai, jog užsimanė aukštųmokslų, kuriy jo menka galva nedalaikė. Vis tai peršykštumą savo. Neišmokino tėvai mažą baimės Dievoir nuolaidumo, tai dabar ir sulaukė velnio. Girdėjote? Jaujis pavirto suvis į maskolių ir priėmė stačiatikystę.

— Kunige prabaščiau! Ak, tau jau ne pirmą kartątaip apie jį šnekant tenka girdėti, ir užpernai taip apiejį pasakojo lenkstudentis, o kaip parvažiavo namo, visipamatėme, jog tai ne tiesa.

— Matote, tada ir lenkstudentį suviliojo patys mūsųkampo litvomanai tyčia, kad daugiaus jam niekados irniekas netikėtų. Tai matote, buvo prieč jį visa intrigapadaryta.

— Gerai! o pernai da gi tas pats lenkstudentis melavoapie mūsų kampo inteligentus, jog jie visi būtin padavęį gubernatorių atsiliepimą su prižadėjimu apmaskolintimūsų kampą į penkis metus ir būtin gavę užtai po dvarąVilniaus rėdyboje?

— Na, da nežinia, ar tai melas, ar tiesa?

— Tegu taip! Bet kur jau tie dvarai jų?

— Dvaras galėjo jiems žadėti paskui.

— Gerai! Bet kodėl jie iki šiamlaik nieko panašaustokio nedaro, kas verstų mūsų žmones į maskolius.

— Kaipgi nedaro! — užriko prabaščius. — į Dievąnetiki, į bažnyčią neina...

— Kunige prabaščiau, kaipgi jie eis į bažnyčią,jeigu ten isžkeikia juosias iš ambonos.

— Aš juosius ir iškeikiau už tai, kad jie neina. Irdabar nebus to pamokslo mūsų bažnyčioje, kuriame nebusužgauti tie bedieviai litvomanai mūsų kampo. Ir dėl toprašau dabar kunigą vikarą ir paliepiu jam nuo šiosdienos visados taip vadinamus inteligentus mūsų kampostatyti visur ir visiems už paveikslą pykčiausią žmonių,kurie pykčiau velnio siekiasi žmones traukti į pragarą.Paliepiu nesisaugoti ir vadinti juosius vardais ir pavardėmis. Tegu visi aplinkiniai tai žino ir saugojas jų.

— Kunige prabaščiau! — atsidusęs net atsakė antšito vikaras — tai nesutinka su mano sąžinę. Aš niekopikto nežinau ir negirdėjau apie inteligentus. Jeigu jieir kaip kada išsitaria nepritinkančiai, tai ne pikčiau užkitus jaunus žmones, kurie per nedatyrimą, ar per karštumą nevisados priderančiai valdo savo liežuvį. Tai viena,o antra, kaip matau, jums tai pasakojo lenkstudentis, kurisjau du sykius jums pamelavo ir kuriuoju užsitikėti negali.

— Ką tai, kunige, kalbi! — pakėlė prabaščius vėlbalsą — lenkstudentis dievobaimingas žmogus ir nemesžodį bereikalingą ant kito.

— Ant ko gi jūs pažįstate jo dievobaimingumą?

— Jis kas nedėlia mūsų bažnyčioje meldžiasi...

— Tiesa! — pratarė Skriaudupys — tik reikia pridėti,jog jis meldžiasi žiūrėdamas į Onutę, o ne į altorių irjog vietoje „Tėve mūsų” šnabžda vieną žodį „Onute”.Dėl to jeigu jis dievobaimingas, tai ir aš ne mažiau už jį,norins šįmet man da neteko nė sykį „Tėve mūsų” sukalbėti.

Prabaščius apt šitų žodžių pakilo nuo kėdės, sujuoju pakilo ir jaunukas,

— Meskime vėlyk šitą lošimą — pakilęs pratarėprabaščius. — O ką apie dievobaimingumą, tai aš jums,pons mokytojau, turiu, ot, ką pasakyti: „Tokios kalbos,kaip jūsų, nepritinka mokytojui, tiktai tokiam litvomanui,kaip Vincų Vincas”.

— Ka! ka! ka! — nusijuokė Skriaudupys, — Kasman pritinka, tai jau aš pats gerai ir žinau ir prašauapie mane nesirūpinti. O ką į litvomanus aš niekadosneprigulėsiu. Da tie durniai nedaaugo iki manęs.

— Kas gi sveikas esi? — paklausė, akis net išpūtęsiš nusidyvijimo, prabaščius.

— Aš esu mokytojas — šypsodamas atsakė Skriaudupys, pastatęs akis į prabačių.

— Aš klausiu: kokio esi tikėjimo, kokios tautos?

— Ka! ka! ka! — pasileidė vėl juokais Skriaudupys.— Aš neturiu nė saito, nė brankto. Aš nepripažįstu nėtikybos, nė tautos. Aš esmi žmogus ir daugiau nieko.Ot, jūs intrigavojate vieni prieš kitus, kaip lenkstudentisprieš litvomanus.

Perprašau! Litvomanų pas mus nėra — pertarėKurpiūnas.

— Na, gerai!.. Intrigavojate taip, kaip lenkstudentisprieš lietuvius — traukė toliau Skriaudupys — o jūs,lietuviai, nykstate, prapuolate, nežinia dėl ko ir kaip.Tokie gi, kaip aš, sau stovi ir juokiasi. Mes gerai matomeir žinome, kas bus ir ko reikia laukti.

— Kuo gi negeras lenkstudentis, kuo gi kvaili tokiekaip jis, jūs ir iš jų juokiatės? Ak, jie siekiasi užlaikytimūsų karalystę Lenkus, sekiasi atgaivinti ją — klausėprabaščius.

— Taigi ar reika didesnio durniaus? Argi jūsmislyjate, jog valdžia daleis savo valstijoje platinti lenkus?Tai kurs kitaip mislyja, taip kvailas, kad apie jį nė kalbėtinereikia. Bet kvaili ir litvomanai — pfu! Vėl apsirikau. —kvaili ir lietuviai jeigu jie nori ir mislyja užsilikti.Lietuvoje už poros desetkų metų neliks nei vieno lietuvio,visi pavirs į stačiatikius maskolius. Taip mums išreiškėmūsų direktorius... Dabar, gal, suprantate, dėl ko aš įne jokią tautą neprigaliu. Ak, netiki į nieką ir lenkstudentis,bet vistiek jis kvailys, nes dirba dėl lenkų, ir būtų dakvailesnis, jeigu jisai dirbtų dykai....

— Ar tai jis už pinigus dirba? — neiškentė Kurpiūnasnepaklausęs.

— Jis sakosi gaunas po dešimtį rublių kas mėnuo, oišleidimai vardan „polskos spravos” ne iš jo, tik išlenkų kišenės. Ot, ne per seniai jam atsiuntė penkiasdešimtis rublių lenkiškiems reikalams, ant rankų vienomokytojaus, man pažįstamo, kuris taipogi neva laikolenkišką pusę.

Palengvo partnerai prasišalino nuo Skriaudupio,išsiskirstė palikę jį vieną viduryje sodno su jo dideliu protu.

— Ar tujinai — kuždėjo prabaščius į ausį vikarui —man lenkstudentis davė ant egzekvijų 10 rublių. Gerai,da aš apie tai neišsitariau prieš šitą mokytoją...Turbūt, tai jis man davė iš tų atsiųstųjų... Bet Dievovalia, vis tik mums reikia iki paskutinai ginti lenkus. Irką aš sakiau apie Vincų Vincą, tai prašau išpildyti.

— Ir dabar, po šitai šnekai? — paklausė vikarasneištikinčiai pažiūrėjęs į prabaščių.

— šita šneka nieko nemaino — atvertė ant paklausimoprabaščius mūsų, kaipo dvasiškų asabų pereiga stotiuž lenkus.

— Prašysiuosi, kad mane perkeltu į kitą parapiją —pratarė vikaras Kurpiūnui, atsisveikindamas.

— Dėl ko gi taip?

— Matote, gyventi tarpu tokių kaip prabaščius irtokių kaip Skriaudupys, kurie be saito ir be brankto, manper sunku. Prabaščius liepė man pasakyti pamoksląžmonėms, kada iš tikro reiktų jam pasakyti pamokslą.Skriaudupys vaikščioja be brankto ir be saito, kaip tadegloji; iš tikrųjų reiktų jam neatbūtinai ir saitą antsprando užnerti, ir branktą pakabinti. Bet lik sveikas,Kurpiūne! Antai, jau tavęs Onutė akimis ieško. Jeigu aščionai negyvensiu, pakvieski ant svodbos.

— Duoki, Dieve, kunigėli, kad taip būtų, kaip manužmenate — atsiliepė Kurpiūnas — ak, tartum merginanesišalina nuo manęs.

Gražus buvo vakaras. Saulelė raudonais spinduliaisuždegė sodno medžius, nužėrė auksu ant lengvų padangėsdebesų ir pabiro nutiško drebančią šviesą ant pievųvejos, ant liemenės linų, avižų ir miežių, svyruojančiųlaukuose.

Jaunas kunigas ėjo namo pėsčias ir nors buvosunku jam ant širdies, vienok negalėjo nepatėmytiprigimimo grožybės ir pratarė į save:

— Koks gražus Dievo rankų darbas, koks gražus josutvėrimas mažiausiame krisle ir neapimame pasaulėsruime! Tik dėl to žmogus, tas žemės valdonas, sutvertasisant Dievo paveikslo ir panašumo, vietoje pataisyti savolaiką, vietoje paversti į lengvesnį gyvenimą dėl tokių jaukaip pats, — nuo amžių naikina ramumą ant žemės irverčia gražų pasaulį ant ašarų pakalnės? Bet, TėveVisagali! Būk valia Tavo kaip Danguje taip ir ant žemės!

V

Toli nuo Lietuvos, dideliame mieste, už stalo sėdijaunas vaikinas ir rašo. Ant stalo guli kelios knygosir popierių apsčiai. Vienos rašytos, kitos da grynos...Per atidarytus langus lėkė vilnys vaiskaus, plyno oro irgeso balsai, bet truputį pasilpę, nes butelis (kvatera) antantrų gyvenamų ir ant kiemo. Vienok balsai, kaip matyt,nekenkia suvis vaikinui, pripratusiam prie jų. Darbaseina smagiai. Alavėlis skubiai braižo popierą, lakštaslakštą seka.

— Da valandėlė, ir bus gatavas ne tik šios dienos,bet ir rytdienos darbas — pratarė atsikeldamas smarkiainuo stalo ir vaikščiodamas po butelį... Dabar reikiatruputį pavaikštinėti.

Bet nespėjo kelis sykius pereiti išilgai butelį, kaipatsidarė durys ir per jas pasirodė pora jaunų taipogivaikinų.

— Sveiki drūti, pons Vincentai! — pratarė vienasiš jų.

— A, sveiki drūti! — atsiliepė pavadintas Vincentuvaikinas, kurs buvo ne kas kitas, kaip Vincų Vincas. —Tai jau kaip matau, atkeliavote. Na, prašau į vidų,sveiki atkeliavę. Sėskite, kaip galite; pas mane meblių,kaip matote, nedaug. Pons Keidošiau, sėskite artynir papasakokite, kas gero pas jumis? Kaip mano tėvaiten gyvena?

— Visi sveiki ir mano ir jusų tėvai.

— Onutė, girdėjau, namie jau.

— Onutė mane atlydėjo.

— Ar gali būti? — neištikinčiai paklausė VincųVincas.

— Iš tikrųjų! Ponia turėjo reikalą į šitą miestą, na,tai matote, mes visi ir susitarėme važiuoti: aš, Kurpiūnas,Onutė ir ponia.

— Tai ir Kurpiūnas čionai?

— Ugi, ir jis atvažiavo.

— Na, kad taip, tai po šimts velnių viskas! Šiandienir rytoj būt man šventė.

— Ot, aš ir atėjau tamstą vadinu pas save. Mesčionai netoli nuo jūsų mylistos sustojome nameliuose.

— Ar žinote ką? Pas jus aš eiti eisiu, bet mislyju,ot, ką padaryti. Numeriuose nė jūs da nespėjote apsigyventi, dėl to ant arbatos, man rodos, būtų geriaus pasmane susirinkus. Ak, tiesa, tai būtų truputį prieš etiketą,bet pakeleivingiems ir svetimoje šalyje vargu visus etiketus išpildyti. Dėl to pavėlykite man valandėlę tik atiduotiprisakius, ką turi pagaminti mano tarnas dėl arbatos. Ak,tiesa, tai bus per anksti ir, galbūt ponai ir Onutė nusutiks,bet man vis reikia pasirengti...

— Tiesą sakant, jos nesutiktų eiti priešai etiketą...bet aš taip mislyju, jog sutiks.

— Dėl ko gi taip jūs mislyjate?

— Mat, abiedvi akyvos pažiūrėti, kaip gyvenastudentai...

— Na, ir tai tiesa. Ko nepadarys prašymas, taipabaigs akyvumas. Vienok turiu pasakyti, pons Keidošiau, jog esi labai pasargus.

Po valandėlės, kaip ir prakorė Keidošius, visa draugijasusirinko Vincų Vinco butelyje.

Ant stalo dabar vietoje popierų ir knygų stovėjovirdulys garuojantis ir užkandis nepuikus: bulkos, suris,dešra, pora butelių vyno, truputis saldumynų...

Ponia metusi etiketą į šalį ir visą su juoju stangumą,triūsėsi apie virdulį, kaip gaspadinė. Onutė gi tame tarpęakyvai žiūrėjo visą gyvenimą: geltona popiera apklijuotassienas, kampe stovinčią lovą, uždengtą užklotu, lentynas tensu knygomis, komodą; paskaitė kėdes, esančias butelyje,paskaičiusi nusišypsojo ir pratarė:

— Da vienas svečias turėtų ant ko sėsti.

Šitas Onutės pratarimas padarė nemažai linksmumo,nemažai juokingą patėmyjimą nuo ponios ir Kurpiūno.

— Žydai šabą negali švęsti be dvylikos žmonių, okaip matau, ant studentiško šabo daugiau per šešis neleidžia; turbūt, bijo, kad į žydišką nepavirstų.

— Pons Kurpiūnas išjuokia mūsų gyvenimą, bet bejokio pamato.

— Na, kaip be pamato! O kur sveiki sodintumėte daporą atėjusiu svečių?

Studentai ne riebūs, ne stori, tai gal po du ant vienoskėdės išsitenka, — pritarė ponia.

— Ne! Turbūt ne taip! Kėdelės per gležnos, nedalaikytų.

— Poniute! — atvertė ant šito Vincų Vincas, — jūsnepatėmyjote da poros langų ir lovos. Ant langųišsitenka po porą, o ant lovos ir trims vieta randasi.Ot! Matote, kiek da vietų. Tiesą sakant, čion mūsų,lietuvių, taip ne daug, jog niekados da ir nereikėjoman rūpintis apie tai, ant ko bus pasodinti svečiai.

— Bet klausykite! Kaip ir ant juokų girdžiu ateinantper kiemą pažįstamus, — pratarė Vincų Vincas, eidamasšalin nuo lango, ties kuriuoju buvo besėdįs.

— Tegul sau eina, — atsiliepė ponia, — arbatos yraikvaliai, o su atsisėdimu, tai jau pusė dar bus. Gyrėtės,ir gerai!

Tame tarpę iš tikro įėjo pora pažįstamų studentų.Bet tai mažai draugijai pertarnavo, nes jie buvo pažįstamivisų, mūsų kampo vaikinai. Kalbos ir juokai ėjo toliau,tartum, tai buvo Lietuvoje, — širdingai, atvirai.

— Ot, ir lietuviška besieda — atsiliepė Kurpiūnasbesigerėdamas svečiais. —

— Negaliu tamstai nepasakyti, jog tai manenemažai dyvija, jog iki šiolaik da vis laikotės savo senųnumanymų ir skiriatės nuo lenkų, — užmetė serijo kalbėdama ponia. — Ak, tik jums žinoma Liublininė unija, antkurios proseniai lietuvių prisiekė vienybę laikyti su lenkais,o dabar jūs ne tik nelaikote vienybės, bet ir skiriatėsnuo jų, ir nedraugiškai ant jų žiūrite.

— Liublino unija — atvertė ant šito irgi išlinksmos kalbos pereidamas ant serijo Vincas, — Liublininėunija, guodojama ponia, buvo tai darbas išsitautėjusiųmūsų bajorų, kurie galėjo prisiegauti vardu savo ir savoainių, bet ne mūsų vardu. Jų darbai mums ne rūpi irmus neiypsto. O ką sakote apie ne draugystę, tai tegulmane Dievas myli ir sergti nuo to, kad aš būčiaunedraugu, ar lenko ar vokiečio, ar kito kokio norsžmogaus. Aš nesu jų nedraugu... Aš tik esu draugulietuvių...

— Ka, tai vistiek! Kas nėra draugas, tas estinedraugas.

— Ne! Persiprašau jūsų mylistą: nuo draugo ikinedraugo toli.

Nedraugas persekioja, o indiferentnas žmogus nesikišaį svetimus darbus, kaip aš į darbus lenkų. —

— Gerai! Bet kodėl jus skiriatės nuo lenkų, sukuriais taip ilgai prakorimas krūvoje laikė? Ko jūs noriteir ko jūs ieškote?

— Norite žinoti, ko mes geidžiame ir ko mes ieškome? Gerai! Poniute, patėmykite, kas darosi Vokietijoje.Ten ūkininkas, turintis 15 margų, gyvena taip, kaip pasmus gyvena ant 60 margų, o žemė vis ta pati, kaip pasmus. Dėl ko gi taip?

— Na! Ten apšvietesni žmonės.

— Taigi, taigi poniute! Tarpu mūsų žmonių nėrafabrikantų, nėra nė amatninkų, dėl ko? Juog neapšviestižmonės. Vaisbą bandei. Jie ja taipogi neužsiima, dėl ko? Kadneapšviesti.

— Na, ar tai tuomi, jog su lenkais piktumą užvedate, apšviesite savo žmones? — paklausė nekantriai ponia.

— Nesusidėdami su lenkais — kalbėjo iš lėto VincųVincas — mes apšviestieji, neišvirsime į lenkus. Neišvirtę,mes ar šiek, ar tiek vis tik savo kampui duosimeapšvietimo, prigimtoje kalboje parašę ar šiokią, ar tokiąknygelę. Nebus to, kas ikšiol buvo, išvirsdavo visiapšviestieji į lenkus, palikdami tamsius žmones tamsumojebe prašvaistos.

— O kuo gi lenkai tame kalti?

— Lenkai kalti tuomi, jog jie visokiais būdais siekėsiatitraukti apšviestuosius lietuvius nuo jų pareigos —apšviesti savo brolius. Ir draudė, ir sarmatyjo, ir ką tikišmanė tai darė, siekdamėsi ušdvasinti lietuvius, paverstiį lenkus.

— Jūsų neperginsi — nutarė ponia. — Jūs vienąantrinate mislį: lenkai kalti, lenkai kalti...

— Suvis ne! Lenkams aš tik atiduodu garbę pagaljų uždarbį. Tiesą sakant, lietuvius aš šimtą sykiųkaltinu daugiaus nei lenku. Kaltinu juosius už tai,kad jie išsižadėjo savo tėvų, savo kalbos, savo papročių,ir viso, kas saviška.

Pamislyjęs kiek, Vincų Vincas pridėjo:

— Bet ar kitaip ir galėjo būti? Mūsų galingi bajorai,tikri lietos vyrai, griuvo kovose amžinose su priešais,užstodami savo veislę ir savo šalį. Mažai jų sekios tebeužsiliko. O dabartiniai bajorai tai daugiausiai žmonėssu vergutišką dūšią, su šeškaus būdu, kurie pavojausgadynėje slapstėsi po šiaudus ir kakalius (pečius). Konuo jų daugiaus ir norėti gali, kad ne vergutiškų, beprotiškų darbų?

— Pavėlykite, ponas Vincentai — pratarė ant galoOnutė — Pradedant kalbą jums su ponia, aš ne sykįnorėjau jus pertraukti ir pasakyti; be ginčų tuščių, bedarodinėjimų, meskite daryti nesutaikas terpu jaunų vyrų.Nešalinkite juosius nuo lenkų, su kuriais amžius krūvojegyvenome. Bet dabar, išgirdusi savo ausimis, kokį mielįnorite dasiekti, turiu jums pasakyti vardu nesuprantančiujus: dėkui ir dideliai dėkui, jog turėjote ikvaliai drąsosištarti žodį dėlei naudos žmonių; neišsigąsdami nėpersekiojimų, nė keiksmų. Dėkui jums da sykį. Dabar ašsuprantu viską.

Ponia išgirdusi Onutės kalbą, net rankas nuleido irnubalo. Ir taip tai žymiai viskas buvo, jog ir Onutėpatėmyjo.

— Poniute! — patėmyjusi pratarė mergina — jūsmane čionai vežėte labiausiai, kad aš savo įtekmępadaryčiau tai, kad pons Vincentas mestų platinęslietuvystę tarpu jaunų lietuvių, kad išnyktų nesutaikapavojinga dėl mūsų šalies... Šiandien nuo mano akiųnuslinko vaikius ir aš pažiūrau... Pražiūrau tautiškai...Kas mano galvoje pirma kaip brėkštantys spinduliaivaidintiniai švytavo, dabar aiškiai viskas sužibo. Ašesu lietuvaitė, šito — man rodos — žodžio užteks dėljūsų, kad žinotumėte, ko nuo manęs toliau reikalauti. Okad būtų suvis aišku, pridėsiu, jog kožną, kurispriešingas lietuvystei, aš nuo dabar laikysiu už priešingąir man. Nes persekiotojas mano tėvynės ir mano broliųnegali būti mano draugu. — Vargiai be kas galėtųaprašyti tą sujudėjimą tarpu jaunų vyrų, kuris pakilo poOnutės žodžių. Visi norėjo kalbėti, visi kalbėjo pertardamivieni kitus. Tylėjo tik kaltininkė Onutė, tylėjo nuliūdusiponia. Paskutiniai, matyti buvo jog šita kalba buvo labaiperširdi, bet pripratimas gyventi ant platesnio svieto,tarpu aukštesnių žmoniųk, dideliai perdirba žmogų ir tikant rūsčiai žiūrinčik akik ponios galėjai suprasti, ką jiturėjo dūšioje; lūpos meiliai sudėtos ir veidas meilusgerai slėpė jos mislis. Bodėsi ant pavyzdžio, jog ir jilinksminasi su visais.

— Matote dabar — kalbėjo į ją atsigręždamas Kurpiūnas— jog niekas iš lietuvių, ir labiausiai apšviestų, nenoripersekioti lenkus arba jiems ką nors pikto daryti. Lietuviai nori būti tiktai lietuviais — tuomi, kuomi nuo prigimimo jiems lemta būti, ir nori mylėti savo tėvynę Lietuvą.O tai, kaip matote, nevienam geram žmogui neuždrausta.

— Ach! Tai labai gražūs ir girtini norai, ir jausmaitaip gerbiami, kad prieš tai nieko negalima būtų kalbėti— atsakė ant to ponia, meilingai linktelėjusi galvą — jeigutiktai norai ir jausmai šitie neslėptų už savęs kitų —pavojingų, jeigu jie nevestų su savimi pasekmių negerų...

— Iš ko gi jūs matote, kad lietuvių darbuose ir žodžiuose slepiasi pavojus? — atkirto Vincų Vincas. — Dėl komes negalime lygiai lenkų žodžiuose ir darbuose matytidėl savęs pavojų ar mes dėl tokios nuotarties jau ir pamatąturime, ko jūs ikšiol apie lietuvius negalite pasakyti?

— Ar jūs žinote, pamato aiškaus, darodymų tiesiųnėra, jog lietuvių idėja slepia už savęs pavojų, bet...aplinkui eidamas mislią, matai aiškiai, kas čion darosi...

— Gerai! parodykite tą aplinkinį kelią, parodykite.

— Tai ūmai galima. Atsakykite man į vieną klausimą. Kokį mierį jūs dasiekti norite vieni eidami, jeigu jonetikite dasiekti eidami sykiu su lenkais? Ar nematotenelogiškumo savo žodžiuose ir darbuose, kuris nelogiškumas jus išduoda ir rodo slėptas mislis ir slėptus jūsųmierius atidengia?

— Poniute! Pirma nei jums atsakyti, aš norėčiau irjūsų paklausti, apie kokius mierius jūs kalbate? Ar apiegalimus pagal nuomonę sveikų žmonių, ar apie tokius,kurie tankiai kyla smegenyse sergančių žmonių ir užkrėtękitų galvas, patenka paskui į mierius visos tautos, į mieriusnedasiekiamus, kvailus ir išjuokiamus per kitas tautas?

— Žinomas dalykas, jog kalba gali eiti tiktai apiegalimus, apie išmintingus mierius.

— Gerai! Koks gi, pagal jūsų mislį, gali būti pirmiausismieris mūsų?

— Man rodos, jog mieris lietuvių, kaipo ir lenkę,pirmiausias turi būti tautiška liuosybė ir savistovystėpolitiška. Kitaip sakant, pagal mano numanymą, lietuviaituri siektis pirmiausiai atsiskirti nuo Rusijos, išrinkti saukaralių ir t.t.

— Ir jūs šitą mierį laikote dėl lenkū ir lietuviū uždasiekiamą?...

— Na, jeigu aš kitaip mislyčiau — atkirto akimismetusi ponia — tai aš ir kitaip ir elgčiausi: visas manoamžius tai liudija...

— O aš iš savo pusės turiu jums pasakyti, jogtoks mieris yra nedasiekiamas...

— Dėl ko gi?

— Og, dėl ko. Lenkai turėdami savo kariuomenę pasidavė Rusijai. Lenkai trissyk kilo prieš Rusiją, trissyk plūdokraujas geriausių sūnų Lenkijos ir nieko nepadarė...Neužmirškite, jog turėjo tada lenkai ir daugiau ginklų,ir daugiau ištekliaus ir daugiau pagalbininkų iš šalies...kitaip ir būti negalėjo. Nemokantis kareiviško dalyko,beginkliai, išsilepinę žmonės užsimanė pergalėti mokytąkariuomenę ir šarvuotą pagal paskutinius mokslo išradimus.To mažai. Ant milijono ėjo dešimtys tūkstančių. Sakykite, ar tai sveiko proto mislis juosius vedė? Keli beginkliai raštininkai ant kareivių pulko! A! Ar tai ne bepročiodarbas? Ir taip, poniute, dabar aš jums atsakysiu —pakilęs kalbėjo toliau Vincų Vincas, ir nedidelis jo stomuo,tartum, ištyso ir akys aiškiau blygstelėjo. — Mes lietuviai,ne lenkai, mes neužsiimame nedasiekiamais, beprotingaismieriais. Mes jau neieškome liuosybės nei sykiu sulenkais, nei be lenkų, nes tai negalimas jau dalykas. Mestą savo liuosybę sudermėje su lenkais pražadėme tada,kada galėjome dar ir gintis, kada ant to turėjome ir mokytą kariuomenę ir gerai šarvuotą.

— Ko gi jūs norite?

— Mes norime įgyti apšvietimą ir tapti dalininkaistų naudų iš apšvietimo, kurias turi ir kitos tautos pasaulio, neatsižiūrint ant to, ar jos liuosos, ar pavergtos. Mesnorime įgyti apšvietimą ir naudotis iš jo, kol Dievaslaikys mus ant svieto. O tai — kaip matote — mes galimegeriaus dasiekti be patarnaujančių mums lenkų.

— Tiesą sakant, aš nesuprantu gerai, kame tas viskągydantis mokslo vaistas. Ne vieną aš apšviestą lietuvįpažįstu, o nieko tokio vienog aš nematau. Ot, kiek ašmačiau lietuvį pabaigusį kalbų fakultetą įvairių universitetų, mačiau ir ne vieną juristą, ir matematiką mačiau;ant galo pridėsiu, ir medikus. Ir ne viens iš jų, manrodos, negalės nieku pakelti padėjimą savo šalies neidarbu, nei žodžiu.

— Tiesa, ikšiol jūs to nematėte; bet neužmirškite,jog lietuvystės idėja tik ne per seniai gimė. Juog tie mokytilietuviai, kuriuos teko jums matyti, tai pionierai, einantys įnežinomas dėl mūsų tautos šalis. Jų niekas negalėjopersergėti, kur eiti ir kur neiti; niekas jiems nepasako, koreikia mokytis ir ko nereikia. Ėjo jie apčiopą ir skynėkelius. Iš visų pusių jų tą darbą tramdė ir tramdo.Tiktai nemažai žūva tų pionerių, nemažai bereikalingųžygių jie atliko, žudydami ir savo amžių ir išteklius. Betmets nuo meto mūsų svietas įgija daugiaus datyrimo, nesutaikos mažinosi, randasi vis daugiaus ir daugiaus darbininkų...

— Jūsų mylista atleiskite, bet tai vis tik žodžiai iržodžiai. Iš šitų žodžių nieko išeiti negali. Mokslastai ne viską gydantis vaistas ir jis prie didžiausio datyrimomažai ką gali duoti. Ot, ir sveikas ak esi jau, gal, nemažai datyręs, bet jeigu kas paklaustų, kuomi galėtumpakelti savo šalį, tai, man rodos, neturėtum, ką atsakyti,nes tai ir negalimas beveik daiktas.

— Atsakyti aš rasčiau ką, vienok ne tame darbas,ne tame branduolys jo. Ir jeigu nuo manęs nieks da negirdėjo mano numanymo tautiškame darbe, tai priežastisto suvis kita. Aš vieną gerai žinau, jog „humanumerrare est” — žmogiškas dalykas klysti. Dėl to ir ašapmislyju savo nusprendimą ne metais...

— Akyva labai būčiau paklausyti jūsų mislies — netšyptelėjusi linkon Vincų Vinco, pratarė ponia.

— Nesubrendusią mislį nenorėčiau nuo savęs paleisti —atsakydamas pratarė Vincų Vincas.

Vienok suerzinti jo pažįstami, neišimant ir Onutės,antpuolė ant jo ir toliak ujo, kol neprivertė ant galo.

— Na, gerai! gerai! — prispirtas prie kampo pratarėVincas ir pradėjo:

— Galutiniu, tai yra: svarbiausiu dėl mūsų kampomokslu aš sakau chemiją. Tai mokslas ateities! Chemijosdarbas — iš žemės padaryti, pagaminti viską: ir valgį,ir drabužį, ir visokį įrankį...

— Gerai, bet dėl ko jūs mislyjate, jog jūs neklystate? —paklausė ponia. — Ak, yra ir kiti mokslai, iš kurių svietasnaudojasi: yra filologija (kalbų mokslas), medicina (gydymo mokslas), jurisprudencija (tiesų mokslas), yra antgalo matematika (skaitlių mokslas) su inžinerija, yratechnologija, yra tikybos mokslas.... Kuo gi tie visinegeri arba nors nelygūs su chemija?

— Poniute! Aš kalbą vedu apie Lietuvą ir lietuvius,o ne apie visą svietą. Jeigu mes gyventumėm pamaryjearba ant salos, tai aš sakyčiau, jog mokslas apie mariasmums reikalingiausias. Bet mes ne ant marių gyvename.Kiti mokslai, kaip filologija, jurisprudencija irgi mumsnetinka, nes su tais mokiais gali būti tiktai priveizdėtoju(tarną valdžios), o valdiškos vietos mūsų žmonėms neduoda. Per tai patėmykite, kiek mokytų mūsų kampovargsta be vietų. O da labiaus vargsta tie, kuriems tekovaldybos vietos, nes jiems davė tokias, kurių kitiems nereikia. Ir taip, kaip matote, visi mokslai, kurie surištiyra su tarnavimu dėl valdžios, mums netinka. Mumsreikalingi tie mokslai, kurie patys per save gali duoti užpelną — gali duoti duonos kąsnį. O kurs mokslas galidaugiaus žadėti nei chemija? Ant chemijos remiasi irtechnologija — gausiausias mokslas savo pasekmėmis.Chemija pamokino Krupp’ą vokietį daryti gerą plieną,chemija parodė, jog naudingas dalykas krėsti lauką superfosforatais. Chemija atrado vaistus nuo įvairių ligų.Chemija rado, kaip daryti stiklą, kaip iš marinių žoliųjodą ir bromą gaminti; kitaip sakant, chemija mokinaišrasti naudą iš įvairių daiktų, duotų per prigimimą...Jeigu mes iš datyrimo supratę, jog mums kiti keliaiužkirsti, o imsimės už naudingo dėl mūsų mokslo, jeigumes vietoje tykoti kokios nors valdiškos vietelės, o imsimės už darbo, tai mes ūmai pavysime kitas pralenkusiasmus tautas. Chemija tai mokslas ateities. Kas pirmasją sunaudos, tas ir pakils, nežiūrint ant to, ar jis liuosas,ar pavergtas. Reikia tiktai vienybės ir santaikos dėl mūsųžmonių, kad jie išradę ką pirmiausiai siektųsi apversti antnaudos savo žmonių. Dabar ikvaliai jau turimi mes inteligentų dėl sudarymo rankvedžių visokiu mokslu, bekurių būtų sunku suprasti chemiją ir naudotis iš jos.

— O aš mislyjau, jog jūs norite jaunus lietuviusmokyti chemijos ypatingose mokslinyčiose.

— Tai jau kitas dalykas, kur jie turi mokytis, irkaip turi mokytis. Pirmiausiai reikia žinoti, ko mokintis,o ko ne.

— Tiesa, tai didelė tiesa! — pridūrė Kurpiūnas —kiek dabar vargšų filologų mūsų kampe be vietų sėdiir negali kąsnį duonas užsidirbti, norins kiekvienas iš jųyra su dideliu mokslu. Kitas tiktų ir už profesorių akademijos, bet... vietos vistiek neduoda. Ir, kaipman rodosi, tai mislis pono Vincento apie valdiškątarnavimą labai svarbi. Kiekvienas iš mūsų kampoeinantis į mokslą turi pirmiausiai užsižadėti valdiškotarnavimo, neieškoti ir nelaukti valdiškos vietos irduodant neimti. Kada jaunas vaikinas su šitokia misliaeis į mokslą, tai jis mokinsis tik to, iš ko paskui galėsturėti naudą ir be vietos valdiškos. Kitaip sakant,pabaigęs ar šiokį, ar tokį mokslą, užsiims darbu duodančiu jam duoną. Nesivalkios kampas nuo kampo, betdirbs — dėl savo naudos ir dėl naudos savųjų.

— Matote, poniute — pritarė Vincų Vincas — atsakymas ant jūsų klausimo ne taip sunkus, tiktai nežinia,ar jis taip tiesus, kaip man rodosi. O ką apie praktiškuspamatus, tai jis turi jų ikvaliai.

— Šventa tiesa — atsakė į šitą ir ponia —šventa tiesa!

— Tai jūs tinkate ant to, jog mūsų mieriai geri?

— Gerumo jie geri, tiktai... jais tikėti ašnegalėčiau.

— Dėl ko gi?

— Susimildami, kokie tai mieriai, kurie be jokiųvilčių, be jokių prašvaisčių ateityje?

— Bet tie mūsų mierai dasiekiami?

— Ne apie tai kalbu. Aš sakau, kad jūsų mieriuose,jūsų programoje nėra nieko, kas galėtų pakelti žmogų,kas galėtų įkvėpti jam viltį šviesesnių laikų ateityje...O be tokios vilties, aš nežinau, kaip gali gyventi?

— Jei tik vilčių neužtenka, poniute, — pridūrėKurpiūnas — tai aš jau nuo savęs į programą ponoVincento kiek reik įdėsiu. Po šimtui metų lietuviai įgystokį apšvietimą, kad juosius pašauks į visas žemeskaraliauti ir tokiu būdu visa tauta taps karaliais.

— Tik dėl ko nepridėjote, ar tai taip daug buskaralysčių po šimtui metų, ar taip mažai užsiliks lietuvių— pritarė vienas iš svečių.

— Hm! Čion ir klausimui nėra vietos; žinomasdalykas, jog bus taip daug karalysčių — atkirto tas.

— Žiūrėkite, kad nepavirstų visos į respublikas —pridėjo Onutė.

— Taigi, taigi! — pratarė Kurpiūnas — pirmiausiaivisos pavirs į respublikas, paskui respublikonai ims vogtiviešą labą, kol visko neišvogs. Paskui ims peštistarpu savęs, paskui išsidalins ant skirtų kaimų, arbaparapijų ir susipras, jog be tvirtos monarchiškos valdžiosnegalima gyventi; nuo tada mes patapsime į karalius,kaipo nemokantieji vogti.

— Tai matai, sveikas sakei, jog visi bus karaliais,na, o Balandinskutis kur dings?...

— Dėl jo bus skirta karalystė tarpu vienų vagių, akir tokio matote, prireiks, kada republikonų prasivogusiusviršininkus pastarią gadynę atskirs į viena kaimą.

Išgirdusi Kurpiūno žodžius apie viltis, ponia labaišnairiai pažiūrėjo, nes pajuto juosų ironiją ant jostautiečių, bet kaipo datyrusi žmona nudavė, jognepatėmyjo nieko, ir triūsėsi toliau apie arbatą.

— Bereikal, vyručiai, apkalbėt formas valdystės —atsiliepė Vincų Vincas. Įvairios šalys reikalauja ir įvairiųvaldysčių. Kaip Amerikai pritinka visuotinė formavaldystės, taip Turkijoje gali būti tiktai monarchija.O ką apie vagystes valdančių luomų, tai jau, ar jūsžinote, kur paprato vogti tie luomai, tai vogs neatsižiūrintnė ant formos valdystės. Vogs, jeigu bus monarchija, kaipFrancijoje prie Napoleono, vogs ir tada, kada bus įsteigtavisuotinė valdžia, kaip tai pastaruose laikuose toje pačiojeFrancijoje parodė Panama, todėl surišti į krūvą dviprasmes: vagystę ir valdžią — bereikalingas darbas.

— Na, matote dabar, poniute, ką daro lietuviai suviltimis ateityje neva skęsdamos — Kurpiūnas kalbėjo į ponią— jau tik aš norėjau padaryti progą lietuviams pataptikaraliais, kaip Vincų Vincas visą mano darbą ant niekųpavertė.

— Tiesa, poniute — pridėjo ir vienas iš svečių —keblių vilčių lietuviai nemėgsta. Dėl to mūsų mieriuosebereikal jų ir ieškoti. Įkišus tokias viltis į mūsųmierius, mes jas rastume ir su juokais išmestume.

— Man tai net dyvai, jog tautiečiai Mickevičiaus,Kondratavičiaus, vaikai poetiškos tautos, o taip toliminuo viso ko fantastiško ir poetiško — pasakė taiišgirdusi ponia. — Ar tai tik ne ženklas ištvarkymo tautos?

— Poniute! — atvertė Onutė — turbūt tos poezijosir fantazijos mes turėjome pervirš... Ir labai gal būti,jog mylėtojai ir gerbikai tokių niekų su apgaunančiaispoezijos dūmais ir išlėkė, kaip dūmai, į padangę...

— Tai teisybė pasakyta, tai gryna teisybė, tai liudija iratsitikimai paskutinių metų mūsų kampe, — kalbėjo VincųVincas, pritariant visiems.

Ponia tik pažiūrėjo ant Onutės, kaip ir neištikėdama,jog tai ją kalbant girdi. Ką patėmyjęs Vincų Vincaspridėjo:

— Šiandien pana Ona Keidošiūtė tapo įrašyta įskaitlių litvomanų, apgarsinamą kas metą ant ambonos perkunigą prabaščių ir patvirtinamą per lenkstudentį irdavatkas.

— Ponas Vincentai — atsiliepė lig užrūstinta Onutė —už galą jūsų kalbos aš jums dėkui negaliu sakyti, bereikalo jūs užgavote kunigą prabaščių. Senas jis žmogus,gimęs ir augęs ir amžių pergyvenęs prie senų idėjų, jis negali taip greitai naujas suprasti ir jomis persiliudijęs stotiį gretą su nauja karta lietuvių. Jeigu jisai ir klysta, tadjis tai daro tikėdamas naudingai dirbąs ir dėl savo kampoir dėl dūšių ganomų per jį avių.

— Pana Ona, kaip matau, jūs karštai užstojate užkunigą. Dėl to aš jums, ot, ką pasakysiu: jeigu jisdrįsta mane nekaltą užgauti ir mano vardą teršti, tai iraš turiu tiesą kalbėti apie kunigą nors teisybę, nors netaip, kaip jis apie mane kalba melą. Da kiekvieno žmogausdarbai ir žodžiai priguli kritikai, tai ir jo...

— Perprašau, jūs užmirštate, jog jis kunigas!

— Ar tai kunigas turi ypatingas tiesas ant žmoniųužpuldinėti neteisiai?

— Jis kunigas, pons Vincentai, ir jis turi ant savosąžinės ypatingą atsakymą, dėl to reikia jam duoti ir ypatingą tiesą. Jis atsako už dvasišką padėjimą ganomosparakvijos, per tai jam, jeigu jis ir neturėtų ypatingų tiesų,reikia tas tiesas pripažinti, kad galėtų išpildyti saro pareigą. Tai viena. O antra, jeigu jisai, išpildydamaspareigą tur nesupratimą ir neteisiai užpuola, reikia jam taiatleisti. Nes tai jis daro norėdamas gero savo kampui,kaip ir jūs norite.

— Turiu prisipažinti, jog jūs mane pergalėjote, panaOna. Dėl to ir pasiduodu jums ant loskos, ir neloskos, —atvertė truputį pamislijęs Vincų Vincas.

— Ir gerai darote. Dėl to palieku jums gyvastį, betuždraudžia kariiauti priešai kunigą prabaščių.

— O tiesą ar valia man pasakoti?

— Ne! Ir tiesa uždrausta.

— Kad taip, tai aš ant tokių įstatų netinku.

— Ant kitokių aš negaliu tikti, nes negaliu girdėtiapkalbant kunigą.

— Gal tiksite ant to, jog aš prie jūsų nieko nekalbėsiu apie prabaščių?

— Na, gerai! Tegu bus nors taip. Norins aš irlabiau mėgčiau girdėti nuo jūsų prižadėjimą niekados jįneužgauti, ar teisiai, ar neteisiai. Senas žmogus, nuo jonėr ko ir norėti.

Į kelias dienas po šitų kalbų, Onutė su savo bendrove grįžo atgal į Lietuvą. Nelaiminga ponia jautė, jogOnutė suvis išėjo iš po jos įtekmės. Mažai to, ji pasijuto pati patekanti po mergaitės įtekmę.

Ponia prieš išvažiavimą atlankė ir lenkstudentį. Pateko ir į lenku draugiją, kur taipogi nemažai girdėjovisokių kalbų. Dabar ji sugrįžusi namo ne sykį atmintyjepalygino tai ką girdėjo terpu lietuvių pas Vincų Vincą, sutuomi, ką kalbėjo lenkai pas lekstudentį. Pirmųjųsiauri mieriai, kaip ir jų tėvynė, neblizga niekuomi. Antrųjų platūs, kaip jų fantastiška tėvynė nuo marių ikimarių, blizgantys kaip senoviniai lenkų rūbai, pakilę kaipTatrų kalnai. Bet ten, tuose siauruose mieriuose jautėsijai kaip plieno branduolys; tame tarpe kada jos tautiečiųidėjose mieriai išrodė puikumai žibantys augseta moliniustabu. Lietuvių neaukšti mieriai panešėjo į luitą plienogulintį ant žemės, kurį nei įkąsti, nei sukulti, nei apverstinegali; tame tarpe kada molinį stabą ir vaikas lazdą galisugriauti.

Toliau apmislydama ponia patėmyjo, jog lietuviaisavo mierį gali dasiekti nežiūrint nei ant vietos, nei antlaiko. Galės dasiekti Europoje, tai dasieks Europoje, o jeineduos jiems Europoje, tai jie persikėlę į naująjį svietądasieks mierį naujoje vietoje. Paskui jei pasirodė, jogdasiekę vieną mierį, jie neužsiganatys. Ištarimas VincųVinco, jog lietuviai nori tik vieno: naudotis iš dovanųkultūros, kaip ir kitos tautos — neženklina suvis, kad jiepadarę vieną žingsnį tame naudojimos, nenorėtų padarytikitą. Poniai pasirodė, jog tas lietuvių mieris panašusį pleiškį, kurio ji mato tik smaigalį... Į pleiškįplieninį.

— Tiesa — pratarė ji į save — lietuviai mažai noriir tą norą jie dasieks ar Europoje, ar Amerikoje ar Afrikoje, vistiek. — Jie nori žmogiškų tiesų ir jie tas tiesasgaus... Dabar per vėlu jau juosius drausti nuo šito,dabar jau nesudrausi. Suprato jie reikalą žmogiškų tiesų,atsirado noras gauti tas tiesas, o jo išsipildymas jautai tik klausimas, prigulintis nuo laiko. Negaus šiandien, tai gaus rytoj, ne rytoj, tai už metų, už dešimties...O gaus. Jie moka norėti: nori mažai, bet labai, o prietokių aplinkybių noras visados išsipildo. Be reikalo dėl toir kariauti su jais. Kaip prigimimas davė medžiams savotiesas, vandeniui savąsias, taip ir žmogui davė savąsias.Kol medžias sėkloje, jis nereikalauja savo tiesų; kol vanduodebesyse mes nejaučiame jį tekant per dirvas ir pievas, — taip ir su žmogum. Kol jis miega, nereikia jam nieko, okaip pabudo, tai genaus duoti jam valią naudotis išžmogiškų tiesų, kaip tai einasi visame prigimime.

Tokioje linkmėje parašiusi kelias gromatas ponia išsiuntinėjo į įvairias šalis, pas įtekmingus lenkus.

Kelionė ne be įtekmės buvo ir ant Onutės. Dabar jiaiškiai pamatė ir pažino, dėl ko jauni lietuviai nenorėjo susidėti su lenkais, — pamatė ir pažino, kitaip sakant sistematišką, organizuotą, nuo seno užvestą ištautinimą jaunųlietuvių per pačius lietuvius ankščiau aplenkintus. Dviveidė, vili, lenkų politika stojo prieš ją visoje savo negražioje nuogumoje. Tas brolis lenkas pasirodė jai dideliuveidmainiu ir apgaviku, viliojančiu iš brolio lietuviopaskutinį jo turtą — kalbą. Vincų Vincai, Burnote Andriai ir kiti jauni lietuviai, apkalbami per aplenkėjusias,pasirodė Onutei milžinais dvasios, kovojančiais su dviveidžiu smaku melo.

VI

Terpu tokių aplinkių pradėjo Onutė mokyti savoseserį, iš pačių pradžių siekdamasi įkvėpti jai meilętėvynės ir visko saviško ir džiaugėsi matydama, kaipjauna dūšia mergaitės pradeda suprasti ją ir linksmadarėsi Onutei ir darbas darėsi meilesniu.

Elziutės šventadieniai išeiginiai drabužiai truputįjau persidėvėjo. Patėmyjusi tai Onutė užsiminė motinaiapie naujus.

— Ką tu, vaikeli, kalbi — gavo atsakymą nuomotinos — Elziutė ne nuotaka: geri ir šiti.

Ką daryti Onutei? Jai malonu su seseria visur išeiti,o sarmata. Išsiprašė ji iš motinos vilnę. Vėl nelaimė:vilnę striuogos striukos, vilnos šiurkščios, ir padariuską iš jų vis bus niekai. Prašyti motinos, kad sumainytųvilnas su kuom nors, kieno geresnės. Bet ir čionnelaimė: motina ir mislyti apie tai nenorėjo, rūsčiaiatsakydama:

— Ot, da aš sau nereikalinga rūpestį ant savo galvosužsitrauksiu!...

Onutė prašyti, kad pavėlytų nors jai pačiai sumainyti. Bet ir ant šito tėvai negreit sutiko, ir tai tik suviena įtarme: kad svaras už svarą eitų. Po ilgų ieškojimų, ten kur tai Paprūsėje, vyresnysis brolis užtikovieną žmogų su nauja veisle avių. Jų vilnos ir ilgos, irgana švelnios, tik baltos.

— Ar tu žinai, brolyti — skundėsi žmogelis Keidošiokui — mane didelė nelaimė antpuolė: išstipo avys.Ką daryti? Ieškoti avių. Ką, man vienas geradėjas irįteikė ot šitą naujų avių veislę, būtent geriausią. O kaspasirodė? Sermėgą svietišką iš jų vilnų negali turėti,skranda ir ta ne tokia kaip žmonių. Jau jeigu aš,broluti, sermėgą turiu pas mildažį vežti, kad padarytųpanašią į kitų, tai tegu tokias avis ir velniai...

Iš tolimesnės šnekos pasirodė, jog parduodant užtokias avis moka žydai brangiau, nes jos didesnės, irjog jų vilnas perka ukvatniaus, viena tik niekai: nepilkos avys.

Onutė net pašoko iš džiaugsmo, dasižinojusi nuobrolio apie tokį žmogų. Klinčija ji tėvą, kad tassumainytų ne tik vilnas, bet ir avis. Gynėsi senis ilgaikiek galėdamas, bet ant galo pasidavė, ant darodymųOnutės.

Po šitų mainų, kelias nedėlias Keidošių namuoseburzgė neliaudami vindeliai, verpdami vilnas, nuo ankstiryto iki vėlai vakaro, iki gaidžiai. Beverpiant, dalįsuverptų siūlų davė Onutė mildažiui nudažyti įvairiomisspalvomis (koliorais); bet ir tas ją neužganatino: motinąpriprašė mieste nupirkti da ir skaisgijų, ir tik tadaprasidėjo audimas.

Motina ir tėvas pildė Onutės norą kaip ir atsispyrę,nenoromis, nesitikėdami nieko ypatingo nuo jos darbo, betElziutė, su kuria Onutė pradėjo dalytis savo mislimis,laukė pradžios audimo su dideliai nepakantriu akyvumu,ypač žinodama, kad tas audeklas bus ir dėl jos parėdų.Ant galo audimas, taip nepakantriai Elziutės laukiamas,prasidėjo. Ties velenėliu užsibrėžė margas audeklas,pradėjo austi, ištiso iki žemesniam velenui audeklaspuikaus korto. Elziutė rankutėmis plojo iš džiaugsmo.Senis Keidošius, motinos pašauktas, atėjo taipogipažiūrėti į Onutės darbą ir pažiūrėjęs, ilgai kraipė savožylančią galvą.

— Na, netikėjau, jog taip bus — pratarė ant galo.Ir nors jis ir nepagyrė Onutės darbo, bet ta ant tėvo akiųsuprato, ką ženklina jo žodžiai.

Vakare vienok ir senis Keidošius neiškentė nepasakęspačiai:

— Tai ar ta žinai ką, motin, Onutei reikia duotivalią. Ji neapmislyjusi nedaro nieko.

Ir nuo tos dienos Keidošius ne sykį kreiptis pradėjoį pačią su tokiais žodžiais:

— Motin! Paklauski Onutės, kaip ji sakys ant šito.

O ant galo tyčia, būdavo, laukia pietų, užveda seniskalbą apie kokią nors naujieną arba abejotiną darbą,klausdamas vaikų, ką jie apie tai mislytų, visados tėmydamas gerai, ką sako Onutė.

VII

Buvo Užgavėnės. Onutė sėdėjo staklėse ir audė,žiūrėdama per langą į storą sluoksnį sniego tirpstantį nuosaulės. Iš reto pro langą prabraukė rogutės su besivažinėjančia jaunūmene. Šalia Onutės stovėjo brolis irtarstėsi su Onute taipogi pasivažinėti. Taip jiemsbesitarstant per vartus šmėkštelėjo lengvos rogutės supora vaikinų ir ūmai per duris įėjo Kurpiūnas su gimineKeidošių, Baltakių, niūniuodamas:

„Einu per kiemą

Girdžiu per sieną:

 Audžia trinkina

 Plonas drobeles.”

— Ar tai jums ir ne sarmata sėdėti namie ir austi, —gręždamasi į Onutę, pratarė jisai, — kokios tai Užgavėnėsbus?

— Ir tai mes jau su Jonu tarstomės važiuoti, —atsakė Onutė — o dabar, kada atsirado ir kompanija,tai ir atliktas dalykas. Tik kodėl jūs be sesers?

— Ji namie su Baltakių Jonieška laukia gandųnuo jūsų. Kaip matote, renkasi ne maža bendrija.

— Jos nori važiuoti į Širminskus, — jeigu jūs antto tinkate, tai mes neužilgo su jomis busime pas jus.

— Tikti aš ant to tinku, tik su viena apytarme, kadiš Širminskų važiuosime į Nagaišius, o paskui visipas mus.

— Aš nieko geresnio nei išmislyti negalėčiau — atsiliepė ant šito Kurpiūnas. — Dėl to už darbo!

Neužilgo ilga eilia rogučių čiuožė vieškeliu, veždamalinksmą jaunūmenę, arkliai prunkštaudami bėgo ir tėškėminkštu sniegu į vyrus sėdinčius ant ožių.

Kurpiūnas sėdėjo vienose rogutėse su Onute ir kuždėjojai į ausį, ne matant kitiems: „Aš ne per seniai buvaupas ponią. Ji gavo nuo lenkstudenčio gromatą. Kasjoje buvo parašyta, nežinau, tiktai ponia liepė, kad ašjus persergėčiau, kad lenktumėte nuo to niekšo kiekgalit. Turbūt ką nors piktą ans bjaurybė dėl jūsųrengia. Nors man ir ne smagu, vienok pildydamasponios pasiuntimą, turiu pridėti jos kelis žodžius, tik išviršaus prašau nelaikyti manęs už tokį, kuris nori kištisį svetimus darbus”.

— Be tokios ilgos preliudijos (pradžios) sakykitežodžius ponios. Jie ne gali būti niekai, nrs aš geraižinau, kad ji ne gali nei pasakyti, nei padaryti, nieko nepritinkančio.

— Ir jūs turite tiesą. Ponia, ot ką pridėjo: pasakykite jai, tegu ji išmeta iš savo širdies tą niekšą,jeigu tiktai kada nors jis ten vietą turėjo.

Pasakęs tai, Kurpiūnas nutilo, žiūrėdamas kokįįspaudį padarys jo žodžiai ant merginos. Bet ant veidojos ne atsirado jokios atmainos, jokio jspaudžio. Tiktaiužsimislyjo.

— Žodžiai ponios skatina mane drūčiai pamislyti, —atsiliepė po valandėlei Onutė — Nesuprantu, iš kur ėmėponia mislį, jog lenkstudentis galėjo būti mano širdyje?Ar jus nepatėmyjote? Ar ne buvo kokios kalbos tarpujųdviejų su ponią?

— Jeigu ponia žinotų, kaip jūs su lenkstudenčiumeiliai kalbėjotės per šv. Oną, tai ji galėtų tai mislyti,man rodos, — atvertė Kurpiūnas. — Nors apie tai tarpumudviejų su ja ir ne buvo kalbos, bet man rodos, joggalėjo apie tai ir kiti jai pasakyti. Pats lenkstudentismėgstantis pasigirti meile merga.

— Tiesa, tai ne kito jau, kaip paties lenkstudenčiodarbas — ir tai ne kitaip, kaip paskutinėje gromatoje jisturėjo poniai aplink tai rašyti.

— Ir kas mane baugina, tai šitai, jog turbūt pavojusyra tikras, jeigu mane poni persergsti, nors aš ir negaliusuprasti kame tas pavojus.

— Kaip tai, pana Ona? — Jeigu jau mylite lenkstudentį, tai pavojus lengvai tada suprantamas...

— Aš nesuprantu, kaip tokia dyka mislis gali išsitekti j9sū galvoje — dėbtelėjus akimis rūškanai, pratarėOnutė.

Bet Kurpiūnas vietoje nusiminti nuo nemielo pažiūrėjimo Onutės, pasidarė linksmesnis ir linksmesniu balsupratarė:

— Svetima širdis — patamsės, o ypač moteriška.Ant mano pynės da ir tai stoja už mane, jog jūs niekadosneužsiminėte man nei žodį, apie tai, kas jums patinka,kas ne. Dėl to ir aš negalėjau laikyti už negalimądalyką, atsimindamas Šv. Oną.

Ant šitų žodžię, Onutė metė ilgą pažvilgį ant Kurpiūno ir kaip ir su išmetinėjimu paklausė:

— O kas mane prašė čia da užbovyti lenkstudentį,ar ne tamsta? Kieno aš tada norą pildžiau? — JeiguOnutė iš žodžių ir apsiėjimo Kurpiūno suprato nemažus jo jausmas, tai ir Kurpiūnas iš jos paskutiniųžodžių ir apsiėjimo taipogi truputį suprato. Tas truputisvienok atėmė nuo jo žadą, taip buvo dėl jo mielas irnetikėtas. Nespėjo vargšas ir į save ateiti, kaip rogutėsatsidūrė jau ant kiemo Širminskų ir savo jausmus Kurpiūnas spėjo tik vienai Onutei išreikšti, jog padedantišlipti iš rogučių suspaudė jos ranką smarkiau, nei pirmakada nors.

Turbūt vienok dėl susižinojimo ir šitokio ženklobuvo jkvaliai; nes apsiėjimas ir Onutės ir Kurpiūnodrūčiai nuo tos valandos atsimainė. —

Pirma jie buvo pažįstami, geri pažįstami, ir labai geripažįstami ir kaipo tokie apsiėjo. — Dabar... dabar jiežinojo, jog jiedu viens kitą myli. — Malonu jiems buvoviens kitam nors mažą dalelę tos meilės parodyti, bettaip, kad kiti ne patėmytų.

Malonu buvo ir baisu.

Kada aš matau jauną porą slepiančią savo patikimąnuo kitų, man visados ateina ant pomietės vienas pažįstamas — didelis negrėvas — ką eidamas per salę iš trijųten esančių krėslų mokėdavo vieną koją užgauti, stukteltistalelį, kad nuo jo viskas nuvirstų ir atsimušti į durisuždarytas, kad jos pravirtų negeistinai.

Kaip jis visados slėpėsi su savo negrėvumu ir niekadosnegalėjo išsislapstyti, taip ir įsimylėjusi pora niekados neišsislapsto su savo meilę. —

Keidošius sėdėjo už stalo namie su lenkstudenčiotėvu ir vaišinosi. Ant iškaitusių veidų ir klumpančiųliežiuvių buvo žymu, jog vaišinosi jau seniai, ką tvirtinotuščia bonka iš po degtinės.

— Rašo man sūnus studentas, akademčikas, —kalbėjo, antrindamas gal šimtinį sykį, tėvas lenkstudenčio, — rašo man: „Tėte, nueiki į Keidošius ir pasakyki,tegul Onutė manęs neužmiršta”. Ha! Ką tai, kūmai, ženklina?... Tegul, girdi, manęs neužmiršta!... Manosūnus tai rašo. O! Tai vyras!... Jis be reikalo žodį nemeta!... Jeigu jis taip rašo, tai turbūt tame yra reikalas, — mislyju aš sau, ir kaip matai aš pas jus...Kūmai, pilk da po stiklelį, — skatino Keidošių, matydamas, jog tas neskubina pildyti stiklelius. Pilk, kūmai!Pabaigs mano sūnus mokslą, tada stosime kitaip. Jis manrašė taip ne per seniai: „Tėte! Siųski dabar man kiek tikgali ir iš kur tik gali, ėmęs. — Man tik reikia, — girdi,— pabaigti mokslą, o kaip pabaigsiu, taip tai akimirkaviskas persimainys”... Tu ne tiki! Ha! Kūmai, ašmatau, jog tu ne tiki; nekratyki galvos. Na, jeigu tunetiki, tai ot ką aš tau pasakysiu: mano sūnus, tai neVincų Vincas. Ką tas jam Vincų Vincas? — „Tėte! Jisman sykį kalba, — Vincų Vincas man tai tiek, kaip šitasstiklelis: noriu-pripilu, noriu-išgeriu, noriu aukštyn kojompastatau, o jeigu užsimanyčiau, tai galiu mesti ir sumuštiį šmotelius”. — Motas jo, kūmai, tai protu filiozofo.Gabumo, tai jis menko — na, o ką jis man kaštuoja? —beveik nieko. Čion jis išsiprašo, ten išsivilioja...,,Tėte, — rašo man, — kaip pabaigsiu tai tu ir pamatysi, ką aš galiu, vieną akimirką stosiu turtingas”...Ha! Tu ne taki! Jau tai, kuinai, ką aplink pinigus, taijau gali tikėti, jis taip juosius jaučia nosim, kaip šuodešrą. — Oho! Tai protas! Kad tikėtum, tai aš tau,kūmai, galiu pasakyti, ką jis man rašo, — pakuždomiskalbėjo toliau tėvas lenkstudenčio, bet pakuždomis girto,kurias gali girdėti per varsnas.

— „Tėte, — girdi, — turiu aš čionai dvi mergas:viena su šimtu tūkstančiu, kita su 10, kaip tik pabaigsiu,tai katrą noriu, tą ir imuo.”

Girdi, kūmai! Pilk da stiklelį! Pabaigs sūnus, atsilyginsime.. .

Tam tarpe Elziana Keidošiūtė buvusi vienoje gryčioje su seniais, kad jiems paduotų, jeigu ko prireiktų,pamatė parvažiuojančius iš sviečių. — Pamačiusiišbėgo laukan pasitikti, — ir pranešti naujieną Onutei,kad lenkstudentis turi dvi mergas, viena su 10, kitą su100 tūkstančių ir kad kaip tik pabaigs, taip ir vieną išjų ims. Ant šitos kalbos nusišypsojo Onutė ir paglostys galvą mylimos sesers, paragino ją bėgti į vidų irpaprašyti motiną, kad ta pasirūpintų apie muziką dėljaunūmenės, kuri nori šokti.

— Mes ant intencijos jo ateinančios svodbos šiandieną pašoksime, — atsigręždama Kurpiūną pratarėOnutė meiliai nusišypsojusi. Jaunimas išgirdęsžodžius Onutės su juokais skubinosi į vidų daryti lenkstudenčio svodbą.

— Ha, Onute! — užriko, pamatęs ją lenkstudenčiotėvas, — šen artyn, aš tau turiu naviną... Aš tauturiu naviną tokią, jog...

Mano sūnus man rašo: „Tėte, pasakykiOnutei, kad ji manęs neužmirštų... Na, o ar tusupranti, ką tai ženklina? — Na, šen artyn ir bučiuokmane seni už tai... ką? Nenori? — Ta, gal, apieVincų Vincą mislyji... Tas tavo Vincų Vincas manosūnui tik nuspjauti. Kūma! Girdėjai? Jis norėjo sykįmano sūnui į ausį duoti.

Paškudž! Ne taip greit! — Ne toks mano sūnus, kadtu jam į ausį duotum, jis ėmė ir po stalu palindo. Nevieryji? — Dievaži! „Aš, girdi, tėte, tikt šmakšt postalu”, — pasakojo man pats sūnus. — Bet Onutė jauseniai ir pėdos atšalo, o lenkstudenčio tėvas vis da giriasūnų — ir siurbė degtinę iš stiklelio.

Kol neprasidėjo šokiai, Onutė spėjo su Kurpiūnuapsimainyti keliais žodžiais.

— Girdėjote? — lenkstudentis turi dvi mergas mieste:vieną su 10, kitą su 100 tūkstančių ir per savo tėvąman siunčia prašymą, kad aš jo ne užmirščiau. — Kastai būtų?

— Dabar, pana Ona, sunku atminti, bet palaukimetoliaus. Ak, ne už kalnų ir vakacijos.

— Turbūt jis nori kokius liežuvius ant manęssuvadžioti, kaip ir ant Vincų Vinco, — ar ką ir ne kitaip,kaip mislydamas, jog aš dabojuosi labai tuomi vaikinu.

— O gal jis ir ne toli už tiesos? — kaip ir klausdamas, pratarė Kurpiūnas. Onutė neatsakydama jamtiktai palingavo galvą ir jsimaišė į pulką jaunūmenės. Ilgai paskui ją vedė akimis Kurpiūnas ir ne tėmydamasto, jog Keidošienė nuo jo akių neatitraukia, sekiodamajo kožną žingsnį, kaip pikčiausio vagies. Instinktasmotinos pranešė jai remdamasi ant nežymių dėl kitųženklų, ant virbėjimo balso, ant kelių meiliau nutartųžodžių, kad tarp jos Onutės ir Kurpiūno atsirado naujasbūdas mislių.

Nulindo senė. Nespėjo paauginti dukters, nespėjoatsigėrėti, o jau randasi žmonės, kurie nori ją kaip vagysiš namų išnešti ar išvežti. Et! — vienok mostelėjusiranka pratarė senė į save. — Visų tokia laimė! Kaip Dievasduos, taip bus. —

Bet, jeigu Kurpiūno merginimas nuliūdino Keidošių,tai atsirado ir tokie, kuriuos stačiai supykdė. — PriešVelykas gavėnioje Skriaudupys atsiuntė Keidošiams gromatą,kurioje jis sau prašė rankos Onutės.

„Nežadu daug, — rašė pons Krepesorius, — betramų gyvenimą ir išmintingą vyrą ji turės už manęsištekėjusi”.

Prasta žmona Keidošienė neištrivojo neužkeikusi.

— O, kad ji ir velniai būt jo ramų gyvenimą. —Koks jau su kvailu gyvuliu gali būti ramus gyvenimas;fiu! Ir gana; taip jam, tėvai, ir atsakyti reiktų, bettuščia jo — mūsų žodžiai ak lipa prie dukters. — Atsakyki vėlyk, jog dar per jauna, ir ikvaliai. Tegul taipJonas surašo.

Senis taip ir atsakė; o Jonas taip surašė.

Aplink šitą gromatą nuo Skriaudupio tėvai ir nenorėjonieko sakyti Onutei, bet Jonas neištrivojo, nepaerzinęsseserį su jaunikiu „išmintingu ir ramiu”. Juokų buvone mažai, kada į kelias dienas atėjo garsas, jog Skriaudupyssusipešė su bobomis ant krikštynų ir, jog gavo išmestilauk nuo vyrų.

— Ramųjį tavo, matai, statiniais glosto, — erzinoJonas.

— Aš duočiau da vieną taip paglostyti, — šypsodamasi atvertė jam Onutė, — tik gaila, jog manęs neklausia.

— Tu tik pasakyki man, aš jau pataikinsiu ir neklausęs. — Netikėtai pratarė Jonas, išgirdęs nuo Onutėstokią kalbą.

— Da nuo manęs, Onutė, neslėpė nieko — pridėjo vyrastruputį pamislyjęs — ką nereiks tėvams žinoti, tai jie irnežinos. O jau jeigu reikia tave kur nor užstoti, tai nekas bitas užstos, kaip tik aš. —

— Dėkui Dievui, Jonuti, da ikšiol tokio reikalo nebuvo ir gal būti, jog ir ne bus ilgai... — bet...

— Kas gi bet? — Tu Onutė kalbėki aiškiau. Nuomanęs nėra ką slėpti.

— Ot, kas Jonuti: ponia mane persergė nuo lenkstudenčio. Na, o tu žinai, jog ji ne kokia tuščiukė,kad be reikalo persergėtų. Ir persergė taip, kad šitasjos darbas būtų mažai kam žinomas, dėl to ir tu, Jonuti, neišsitarki daugiau niekam, nei tėvams niavat.

— Gerai, Onute! Aš niekam suvis nesakysiu.

— Ponia mane persergėjo! — traukė toliau Onutė, —per Kurpiūną ir davė rodą nebūti pas ją iki vakacijų,supranti?

— Tai ko čionai nesuprasi, — ji nenori, kad lenkstudentis žinotų, jog ji tave persergėjo. Bet ko tadaatsiuntė jisai savo tėvą per Užgavėnes?

— O ką ji gali suprasti. Tik matyt, jog šitamedarbe ir randasi jo visas klastumas — atsakė Onutė irpridėjo: viena pusa lenkstudentis siunčia labas dienas,kita... — ka kita? — Nuo Kurpiūno aš iškvočiau,jog lenkstudentis ryžosi ar šeip ar taip mane prapuldinti.Girdi, jeigu lietuvininkus reikia naikinti, tai lietuvininkesypač, nei sėklos neturi likti.

— Nerodyčiau aš jam tave užkabinti? — atvertėrūsčiai Jonas.

VIII

Per Velykas Keidošiuose tapo įtaisyti kliubai. Žinomas dalykas, jog norinčių pasisupti netruko. Jaunūmenė iš apygardos nuo pietų iki vakaro, kaipo antjomarko rinkosi; naudodamiesi proga ir vaikinaiaplinkiniai lankė Keidošius tankiau, nei kitokioje vietojebūtų tai galėję daryti. Tarpu jų buvo tankiausiaisSkriaudupys ir Kurpiūnas. Abudu džiaugėsi pretekstu,abudu Onutė vijo namo, bet tik svetimiems rodėsi,jog vienokiai vijo. Kam reikėjo suprasti skirtumą, tassuprato.

— Petruti, — išstūmusi per duris kalbėjo į Kurpiūną,— tu niekus darai, taip tankiai lankydamas. Palauk,praleisime vakacijas, persirgsime ligą lenkstudenčioprižadėjimą prapuldinti mane. Tada galėsi ir tankiaubūti ir tėvui ir motinai pasakyti.

— Kodėlgi ne dabar, Onute? — tas klausė merginos.

— Koks tu navatnas, — ta nori, kad lenkstudentisparvažiavęs namo žinotų viską ir eitų žinomu keliusu savo intrigomis. Supraski, jog tada bus lengva jamįkąsti.

— Aš jam dantis išmušiu kaip pasiutusiai šauniai.

— O kas naudos bus iš to? Tiesa, tu jam dantisišmuši, bet vis jis tave įkąs. Man rodos, geriausdavus jam malkų pagalį kokį kąsti, tegul jis ir dantisišsisuktų pats ir tegul gautų paskui kaip šuva.

— Kad nemisli jis, kad jis mane įkąs!

— Petruti, aš nežinau ar jis įkąs tave ar ne, betjis rengiasi mane įkąsti. Ir turiu pasakyti, jog aš jįpažįstu geriau už tave ir mislyju, jog jis savo prižadėjimąišpildys. Vieno aš dėlto norėčiau, kad įkąstų mane neskaudžiai, kad kąsdamas nežinotų kur kąsti, kur būtųskaudu.

— Ant šitokių tavo žodžių, Onute, aš negaliu priešintie, bet...

— Be jokių „bet”... Duoki man žodį, Petruti, pildytiviską, ką aš tau tik liepsiu, ir be rodos su manim niekonepradėti priešai lenkstudentį iki tam laikui, kada Dievaspavėlys...

— Man tave, Onute, savo pačią vadinti, ar taip? —pertraukė Kurpiūnas.

— Tegul taip. Ar prižadi?

— Gerai! Bet...

— Be jokių „bet”! Dabar sėski ant arklio ir namo,— jau linksmai pratarė Onutė, — kitoje nedėliojo pasimatysime.

Susiraukė Kurpiūnas ant taip ilgo termino, vienokprižadėjimo reikia pildyti.

Užsilikęs po Kurpiūnui Skriaudupys nudžiugo, radęsprogą su Onute pakalbėti ir atnaujinti savo piršimą.Duodamas suprasti Onutei, jog jis lauks jos suaugant irmetus ir trejus, norins ir dabar laikosi geros mergos... —klausė, ar jai nenubos taip ilgas mergavimas.

Ak, tiesa— kalbėjo ponas Krepesorius — jog per jaunos mergosištekėję už vyro nustoja ūmai sveikatos, bet tai tada,kada pateška į rankas beprotingo kokio kaimieno, kurneranda nei pasilsio kaip kūniško, taip ir dvasiško.

Bet už manęs pana Ona to nebus. Jeigu namie,gyveni ramiai, tai už manęs dvigubai... Aš tuom nenoriu sakyti, kad aš jūsų nelauksiu. Laukti lauksiu,deįimtį metų, bet.

— Bereikal jūs tai darytumėte, ponas Skriaudupi.Mano tėvai gaspadoriai ir man jie geidžia vyro gaspadoriaus.... O aš, kaip žinote, prieš jų norą neisiu.

— Ar gal tai būti, pana Ona! — vėl suriko Skriaudupys, išgirdęs tokį nelaimingą galą savo viltims.

— Argi jus vėlytumėte sau tamsų kaimieną vietojeapšviesto žmogaus, norints ir ne gaspadoriaus? Ag iridealas jūsų, ans Vincų Vincas irgi ne negaspadorius,o tik, ak, už jo jūs eitumėte.

— Ponas Skriaudupi, aš nesakau ar eičiau už jo, arneirziau. Aš tik sakau už ko mane tėvai leistų ir užko teks eiti.

A, dabar suprantu, jūsų širdis užimta Vincų Vincuar lenkstudenčiu, tų gal laukėte, vienok veltui?...

— Perprašau! Man trunka laiko tokią kalbą klausyti,— užpykusi Onutė atkirto ir įėjo atgal į stubą, palikusiponą Krepesoriq anapus durų apdūmoti savo žodžius. —

Toks atsisveikinimas vienok nei pertarnavo ponai Skriaudupui ant rytojaus vėl ateiti į Keidošius — „naudojantis iš laisvos laiko” pasisvečiauti ir „kojas praminti”.O „mynė” jisai tas „kojas” per apygardą. Kaip ansvargšas šunelis. Į trečią dieną vėl atsilankė, betjau Onutės suvis ne matė... ir eidamas namo grasino,kumščius sugniauždamas.

— Na, gerai! Tu dabar mandraugi, palauk! Pateksi tuant galo į mano nagus, tada tu pamandrausi! Aštave tada pamokysiu... Nenori būti guodojama pačia,tai pabandysi pirmo dumblo; panardys tave lenkstudentisį jį, pasibovys su tavim... O aš ištrauksiu tadatave iš dumblo ir skalbsiu... Ka! Ka! Ka! Ir skalbsiu! —juokėsi pats savo žodžiams.

— Betgi ir kytro esama to lenkstudenčio, —kalbėjo toliau, gniaužydamas kišenėje ranką, — kaip jismergų prigimimą žino, ot ir moka apsieiti su jomis; juokaitik ką jis rašo apie Oną. — Tai sakydamas ištraukė iškišenės sugniaužytą laišką ir eidamas, ėmė skaityti:,,Pernai aš pradėjau su Onute intrigą, paskui užmečiau meškerę; taip mislyju, jog kvaila gružo išsižios...ir per vakaciją pasibovysiu mielai. Prašau vienokne mislyti, jog aš eisiu jūsų mylistai, pons Skriaudupi,į kelią. Tegul Dievas mane myli! Nori sveikas sująją bovytis, tai bovykis, nori už pačią vesti, tai veski,man tai vis tiek, nei sveiks man, nei aš sveikam kelįnepastosime; ką sveikas daugiau pelnysi, tą man buslinksmiau... To man mažiau triūso reiks. Susimildamas,paminkštinki iki man parvažiuojant”.

— Ir velnias žino, ar tai kytrumas, ką jis daro, ar taistačiai kiaulės darbas — niurnėjo toliaus Skriaudupys. Kad ne prierašas, tai beveik ir parodyčiau šitą gromatąKeidošiams. Ot, būtų trinksmo. Bet prierašas, teguljį ir velniai! „Kad tamstai neateitų pagundimas išduotimane Keidošiams, tai turiu priminti, jog pas manerandasi kelios popierėkės su tamistos parašu”. Irpagundė tada mane velnis nurašyti į jį apie savomislis!...

Ant rytojaus nuo Skriaudupio ėjo gromata į lenkstudentį, iš kurios mes imame tiktai menką straipsnį:,,Tankiausiai Keidošiuose būnu aš, paskui jų giminės. Iš reto Širminskai, iš kurių vienas šiame pavakaryjeveda pačią. Sykį mačiau Kurpiūną, katras dabaružimtas labai savo namais ir sodu. Klausi sveikas, koksvyras labiausiai dabojasi Onutei? Man rodos, jog posenovei jos idealu yra Vincų Vincas. Bet iš tikro dėl to aš neturiu jokių pamatų — galbūt per tai, jog irsveikas užimi juos širdį nors ir tai irgi sakau be pamato.Vieną galiu pasakyti, jog jos širdis užgauta ne mūsųkampo gyventojais. Beje! pati Ona man išsitarė, jogją tėvai nori atiduoti neatbūtinai už gaspadoriaus.Žinomas dalykas, jog tai tik žodžiai, kol nėra geresnėspartijos.

Bet tai atveda mane ant mislies, jog ji teks ant galopagalios Širminskučiui, — jeigu neims jos VincųVincas ir jeigu sveikas pasibovyjęs, nesusimilsi ant jos”.

Keidošių namuose tame tarpe ėjo viskas savo keliu.Onutė mokino Elziukę ir audė kortus dėl namųreikalo. Elziukė, prašvitus pavasariui, pradėjo vaduotiOnutę sode ir darželiuose. Vincas parsiuntė sėklųvisokių naujų kvietkų, dėl darželių; pagamino truputį irir dėl sodo, bet ryželiai parkeliavo labai prastame padėjimeir pasirodė netinkančiais dėl skiepijimo...

Ant galo parnešė gromatą iš pačto, kurioje VincasKeidošius tėvams rašė apie sugrįžimo namo, po porosnedėlių.

Visi namai sujudo. Sujudo ir Onutė, bet prie josdžiaugsmo kaip kada smelkėsi ir jausmas grąžinančiopavojaus, vienok buvo tai reti tarpai. Ko tolin, to labiausji pradėjo užmiršti apie lenkstudenčio užmanymus.Palengva vėl pradėjo ji atgyti, su jąja, tartum, pradėjošvysti vėl namuose Keidošiaus.

Parėjo ir nuo lenkstudenčio į Keidošius gromatapilna visokių vylių ir skystumų, vis apie Onutę.

— Turbūt, jis ją rašydamas mislyjo ir mane praskiesti — šypsodama kalbėjo Onutė į brolį Joną. Antgalo kaip garniai pasirodė grįžtanti iš mokslų vaikinaiir vaikai. Parvažiavo iš mokslų ir jauni lietuviai, opaskui juosius parsekė lenkstudentis, kaip seka tamsusšešėlis pagal ir šviesiausį daiktą. Žilos jo kiaulinėsakys jau šnarinėjo į antrą dieną po Keidošiaus namusir vuostė orą. Turbūt, visuomi — kuo liko labai užsiganatinęs, nes eidamas namo linksmai trynė rankas ir mušėsavo tėvo šuniuką, kurs paskui jį į Keidošius nusekė,kol tas nedasiprotėjo, pametęs savo valdoną pabėgti.

Vienok antrą sykį grįždamas iš Keidošių lenkstudentis, jau šuniuko nemušė ir rankų netrynė. Nelinksmesnis buvo jisai, kada grįždamas namo sutiko Skriaudupį,išėjusį „pasinaudojant iš laisvos progos pramankštintikojas”.

— Kaip eina širdingieji darbai? — paklausė taspirmiausiai.

— Nėra kuomi girdės iki šiamlaik. Norėjau ašbejuokaudamas atlikti darbą, bet, kaip matau, čion reikssu atsidėjimu padirbti.

— Ar kliūtis atsirado? — šypsodamas paklausėSkriaudupys. Ir nesulaukdamas atsakymo, klausė toliau:— Kas kliudo, ar tėvai, kaip man, ar gal Vincų Vincas?

— Ką tėvai! Tėvai mane gerte įsigertų. Bet kaipmatyt, tas Vincų Vincas čion giliai sėdi širdyje; nebereikal Onutė važinėjo net jį aplankyti. Reikia pirmiausiaitą jos idealą išmesti laukan iš jos širdies.

— Tai ne taip gal būt lengvas dalykas.

— Ot, šneki sveikas niekus! Eime pas mane, o pamatysi, kaip tai lengva.

Ir du draugai nusivedė į Škeredelninkus.

Porą dienų po šitam kunigas prabaščius nedėldienyje, sutikęs po mišių Onutę, ilgą kalbėjo jai pamoksląapie niekumą Vincų Vinco ir apie gerumą lenkstudenčio,gąsdindamas ko ne amžiną prapulčią, jei ta eitų už tokiobedievio, kaip Vincų Vincas. Onutė išklausė kantriaipamokslo, nieko neatversdama ir žodžio vieno nepasakiusi.

Visą savaitę nebuvo lenkstudenčio Keidošiuose. Nedėldienyje pasirodė vėl su labai neva nuliūdusiu veidu irtolydžio atdusiaudamas, iš tikrųjų gi atdusdavo tiktai tada,kada Onutė buvo arti. Atradęs valandėlę progos, senisKeidošių padarytos tyčia, lenkstudentis atsiliepė į Onutę:

— Pana Ona! Nemokate jūs nei pažinti, nei ganagerbti tikrą meilę. Jums kožnas keksnis rodosi dideliuir meilės vertu vyru, kožnas intrigantas meiliu žmogum....O ne matote suvis atsidavusį jums žmogų, kaip aš, irmeilę tokio žmogaus per nieką statote.

— Dėl ko gi jūs taip mislyjate, jog aš nemoku tikrąmeilę pažinti ir laikyti pagal jos verčią?

— Jeigu jūs mokėtumėte, tai seniai išmestumėte išsavo širdies Vincų Vincą, kaipo nevertą mažiausios vietelėstenai užimti.

— Dėl ko gi jūs mislyjate, jog nevertas? Pagal manomislį jis garbės vertas žmogus, ir užsidirbo pas kožnąlietuvį nors truputį meilės.

— Taigi matote, ką jus sakote, o aš galiu jumsvieną akimirką darodyti, jog jis pas jus neužsidirbo neivieną žodį užtarimo.

— Akyva būčiau žinoti, kaip jūs tai darodytumėte.

— Gerai, tik paprašykite jūsų brolį Joną ir Vincą, opamatysite...

Po valandėlės susirinko visa šeimyna Keidošių, ne tikdu broliai; bet to tik ir norėjo lenkstudentis. Tada jisaiišėmė iš kišenės popierą formoje gromatos ir paieškojęs vieną vietą davė paskaityti Vincui, pirma paklausęsar pažįsta ranką, kuri rašė tą gromatą.

— Ranka lig Vincų Vinco — tas atsakė — bet štaiir parašas tikrai jo — pridėjo pamatęs parašą.

Ant storų išvirtusių lūpų lenkstudenčio pasirodėšyptelėjimas, akys blykstelėjo, bet tai tik ant vienosakimirkos, ir vėl ant veido atsirado nuotartingas nuliūdimas, kada jisai da kartą pirštu bakstelėjęs, pratarė:

— Paskaitykite, ką rašo.

„Aš ir šįmet negrįšiu namo, nes nenoriu stoti įnegeistiną padėjimą. Ak, tu girdėjai, gal, kaip pernaiatvažiavo net stačiai pas mane ta pusgalvė KeidošiųOna, apspaudyta meilę manęs. Ji net užsimanė taptimano pačia, ar nors taip tekti man. O tu pats žinai,kaip aš į ją žiūriu...

Vincas, neskaitydamas toliau, metė gromatą į žemę irsugniaužęs kumščius pratarė:

— Na, laimė jo, jog jis šįmet pabaigė ir jog aš jįdaugiaus nesutiksiu... Kas galėjo mislyti?...

Tėvai, Keidošiai taip nusiminė, išgirdę savomylimą kūdikį taip užgautą ant garbės sunkiai, jog tikrankas nuleidę stovėjo, nerasdami nei žodžių išreikštisavo jausmams.

Onutė ir Jonas nusiminė taipogi, bet netikėtai jųakys susitiko ir, turbūt, viena mislis jų galvose švystelėjo.Jonas nekeikdamas, nei neplusdamas, pratarė tik viena:

— Ot!... — ir nutęsė.

Onutė tik linktelėjo galvą ant to jo „ot” — o praeidama kaip ir netyčia pro Joną, pratarė iš tyko:

— Prasidėjo!... Supranti?

— Aha! Suprantu! — tas atvertė taipogi iš tyko.

— Tėte! — rėkė Vincas — aš tuojaus balnoju arklįir joju į Vincus, papasakoti tėvams, koks jų sūnus Vincas.

— Kaip sau nori! — mostelėjęs tėvas ranka pratarėir atsidusęs pasitraukė šalin.

Kada arklys Vinco buvo jau gatavas, Jonas brolispriėjęs prie Vinco sukuždėjo:

— Vincai, nejok į Vincus!

— Kaip tai nejoti? — paklausė tas.

— Jeigu Vincų Vincas ir kaltas, tai kuom jo tėvaikalti? O jeigu ne kaltas?

— Kaip ne kaltas? Ar tai aš jo rankos nepažįstu?Tu nežinai pats ką kalbi.

— Taigi, Vinceli, aš ir kalbu dėl to, kad aš vistik geriau žinau, nei tu.

— Sakyk man aiškiau, nes aš tavęs šiandien nesuprantu.

Ir Vincas sakė tiesą. Jonas beveik visados tylėdavonesikišdamas į svetimus darbus, šiandien gi nežinau dėl koprašneko. Jeigu būtų draudęs Vincą tėvas, tai Vincasbūtų jau seniai pėsčias bebėgąs į Vincus, bet draudė jįdabar Jonas, kuris niekad beveik lūpų neatverdavo. Taisulaikė Vincą.

— Ką tu šiandien matai, tai mudu su Onute laukiame seniai ir vargiai su tuomi pasibaigs. Tai darbailenkstudenčio — tęsė Jonas.

— Bet parašas Vincų Vinco!...

Taip šnekėdamiesi du broliai išsilydėjo į lauką, kurrado jie sau ramesnę vietą pašnekai.

Ten Jonas išpasakojo Vincui viską, ką jis tik žinojo,o išpasakojęs pridėjo.

— Dabar, Vinculi, tu jau ant arklio ir joti joki įVincus. Persergėki tėvus apie darbus lenkstudenčiotegul žmonės žino, jog mes suprantame kas čionai darosi?Bet paprašyki jų, kad jie kalbėtų, būtin tu buvai pasjuosias bartis. Tai neduos lenkstudenčiui iš tikro piktapadaryti Onutei.

Pavakaryje, kada sugrįžo Vincas namo, lenkstudentisprie visų prašė Onutės rankos — pridėdamas, jog norintsjis ją nuo seno myli, vienok imti galės tiktai po pabaigimui, o dabar prašo vieno, ne leisti jos už vyro, pakoljis ne pabaigs.

Senis Keidošius, išgirdęs šitokius žodžius popaskaitymui gromatos Vincų Vinco, labai nudžiugo irsugriebęs į glėbį net pabučiavo lenkstudentį, kiti gišeimynykščiai šaltai klausė žodžių žmogaus su kiaulėsakimis. Keidošienė, paklausta per patį, ką jį į tai sakytų,atsiliepė:

— Et, tėvai, ne mudviem su Onutės vyru gyventi,tik jai, tai kaip ji nori, tegul sau ir daro. Onutė gi radogreitą sau atsakymą:

— Tėtuli, dar aš par jauna, o per metus viskodar gali atsitikti, tai ką dabar ir kalbėti. Lenkstudentis,su kurio mieriais šitokie atsakymai kuo labiausiai tiko,nei ne mislyjo įsistosi, kad jam tvirtesnį duotų atsakymąypač atsikėlęs padėkavojo visiems, kad jam paliko viltį,parvažiavus kitą metą pavadinti Onutę savo pačia.

Tokiose kalbose visą bendriją užpuolė naktis ir lenkstudentis liko nakvoti Keidošiuose.

Naktyje pakilo riksmas Onutės gryčaitėje ir gerai,jog arti nakvojo brolis, Jonas, tai tas ūmai įbėgęsdavė jai pagelbą ir atginė nuo lenkstudenčio, užpuolusioant merginos suvis žvėriškai.

Lengva suprasti ką pelnė lenkstudentis. Yrapatarlė: sumušė jį į kartę obuolį, bet kalbant apielenkstudentį ir tai dar nesuvis būtų teisybė, nes obuolisne turi dantų, o lenkstudenčiui ir vieną dantį išmušė.Žinomas dalykas, jog po tokiai operacijai, lenkstudentisišsiundytas šunimis grįžo vidunaktį į tėvus.

— O šunies kumpis, Škeredelninkos! — keikėJonas, — minės jis mano ranką visą amžių! — Ir tiesa,minėjo.

Nuo tėvų šito atsitikimo argi negalėjo paslėpti, nesant riksmo Onutės, atbėgo ir tėvas, kurs matė tik galąšito pikto užsikesimo, nes kitaip šito atsitikimo ne galiir užvadinti. Ir Onutė, ir Jonas laukė jo atminę mylįniekšo.

IX

Dvi nedėlias negirdėti buvo nieko apie lenkstudentį irOnutė jau buvo besidžiaugianti, kad lengvai atgrėsėniekšą nuo pikto.

Bet džiaugsmas pasirodė per ankstyvu. Nedėldienyjenetikėtai važiuodami pro šalį užsuko du apicierai įKeidošius. Neva pirkti, neva kelio klausti — veltuisenis siekėsi jiems kiek galėdamas išreikšti, kad jisnieko neturi dėl pardavimo ir kelio nežino dėl jų; tiesėdėjo sau kaip ir lūkuriuodami ko. Ant galo paklausėgenio stačiai, kur duktė. Tada Vincas atsake jau už tėvą:

— Sesuo mano ten, kur jai pritinka ir jums taine galvoje. O aš jus pačius prašau laukan, jeigunenorite, kad ne būtų sudarytas per policiją aktas apiejūsų įsiveržimą į namus ir apie jūsų nedorą apsiėjimąnamuose, pritinkantį ne apicieriams ciesoriškos kariuomenės, tik valkatoms nuo vieškelio.

Tokios šnekos buvo netikėtos pasekmės. Apicieriaipapasakojo, jog juosius atsiuntė lenkstudentis, užtikrinęsjiems linksmą praleidimą vakaro.

Kitam nedėldienyje pora viršininkų policijos atsidūrėKeidošiuose. Bet kaip lengva buvo apicieriais pasiskirti,taip sunku buvo atgrėsti policijantus. Reikėjo pašauktivietinę kaimo policiją, reikėjo šaukti svietą ir tiktai sutokia pagelba vos ne vos pasisekė išvesti iš namųįgėrusius viršininkus.

Vincas apie apsiėjimą jų namuose tėvo nurašėskundą prie gubernatoriaus, iš kur gavo didelį pabarimątie, bet per tai tik dar pikčiau stojo darbai Keidošiaus.Viršininkai prižadėjo jam atkeršyti. O kas nežino,jog mūsų kampe ir nekalčiausią žmogų, kiekvienasviršininkas gali prapuldyti suvis. Žinojo tai Keidošius, bet negalėdamas nieko gintis, atsidavė ant Dievovalios — kaip bus taip bus — kalbėjo senis, o ginsiuosir ginsiu vaikus iki paskutiniajai. —

Apypietėje sykį parbėgo piemenukas iš žirnių irpranešė Keidošiui. —

— Dėde, kažin ko po mūsų lauką valkiojaslenkstudentis.

— Ką jau nieko gero ne laukti, — pratarė senispačiai, — jau tas šuva vėl pasirodė. Gailu man tik,jog jį tada Jonas suvis neužmušė; vienu varnu antžemės būki mažiaus.

— Et, tėvai! Dievo valia, — pratarė pati.

Senis atminė, jog ne prieš gerą pasirodėlenkstudentis.

Ant rytojaus į Keidošius, iš miesto apygardinioatvažiavo viršininkai krėsti, terp kurię buvo vienas ištarpo išvytųjų.

Keidošius, jausdamas save nekaltu, davė jiems nuoviso raktus ir skatino krėsti.

— Krėskite ponai ir pažiūrėkite, ar rasite ant manęskrislą.

Kad galėtumėme suprasti tolimesnius atsitikimus,pažiūrėkime, kas daros pas lenkstudentį.

Ant lovos stubelkoje, mieste, gali lenkstudentistą vakarą prieš kratymą Keidošiaus, o šalip sėdiSkriaudupis.

— Atsimeni sveikas, kaip man rašiai, kad ašpaminkštinčiau Oną Keidošių prieš tamstos parvažiavimą? Kaip matai paminkštino ir sveiką...Ka! Ka! Ka!

— Ką tu čionai su savo kumeline smailkalbedalendi! Argi tu negirdėjai niekados nors priežodįišmintingą, jeigu neskaitei savo amžiuje nieko...Tegul sau nors šitą: mėgsti ant rogučių važinėtis,mėk ir rogutes vežiuoti; arba dar geriau: atsitikimasjaunikiui ne sarmata.

— Tamsta, aš ne tai ir noriu kalbėti, mane tikdyvija, kaip jūs o kytriai Keidošiams užmokėjote už...

— Kodėl nepasėdėti, naktis da ne ūmai prasidės. O man suvis ne malonu būtų, kad man kas pamatytų sutokiu darbu.

Ant rytojaus apie pietus praviro durys Škeredelnikučio butelio ir per atidarytas duris pasirodė išgąsdintagalva Skriaudupio.

— Tamsta namie? — pakuždomis paklausė, tykiaipriverdamas duris paskui save.

— Na, matai, o kas pasidarė?

— Sumaišiau turbūt pundelius gazietų ir ne tąpalikau rogėse.

— Na, tai kas čionai toks baisus? Nueik atgal irpermainykite.

— Lengvai pasakyti! Patėmyjęs savo klaidą aššiandien bėgu, kaip sakai padaryti, bet girdžiu jaupolicija erža su Keidošių lauke, ties šioželka — „Taipakišta Škeredelninkučio, ne kitaip” — girdžiu rėkiaKeidošius. Na, aš kaip niekadėja, pro šalį ir pas jusgreičiau pranešti.

— O kad tave gi ir velniai su tavo kvailu darbu! —užriko Škeredelnikutis, — prapuldei mane dabar... Betpalauk, ten numeriai su ištrintą pavardę... Vienok atsargumą gerai užlaikyti.

Tai pasakęs išbėgo i kitą galą ir girdėti buvo, kaipliepė kinkyti arklį ir vežti valizą pas prabaščių, žadėdamas išpildyti norą prabaščiaus ir pagyventi pas jįkelias savaites.

— Sakyk tėte, jog šiandien pavakarį ir aš pats pasprabaščių būsiu.

Išsiuntęs daiktus Škeredelnikutis lig aprimo truputįir pavaikščiojęs po gryčaitę, atsiliepė į Skriaudupį:

— Bet kaip sveikas galėjai apsirikti?

— Aš iš tikro ir nežinau, ar apsirikau ar ne, vienokmatydamas likusį rankose mano pundelį gazietų, kitaipmislyti negalėjau ir bėgau pas tamstą pažiūrėti į atneštąsias.

Metęs pundelį Škeredelnikutis atvertė:

— Nėr čionai ką abejoti, kad apsirikai; vienok jautai reikėjo būti be galvos, be akių. Reikėjo būti tokiukvailiu, kaip tamsta.

— Nesiskubinkite taip jau kvailyti mane, gal ne tiekaš kaltas kaip tamsta. Dėdamas į rugius pundelį gazietųaš peržiūrėjau kokios; žiūriu ant viršaus, lietuviškagazieta. Na, aš mislyjau, kad ir visos tokios. Manokaltė, kad nepažiūrėjau toliaus...

— Na, matai ir pats prisipažįsti. Bet tai da visnieko. Gal tie nesupras, kas čion darosi ir netikėsžodžiams Keidošiaus.

— O jeigu tikės? — paklausė Skriaudupis, — ką galižinoti.

— Ot, kvailus esi, — rūsčiai atvertė Škeredelnikutis, —žinoti lengva. Jeigu sutverę Keidošius atveš į miestąir patupdys, tai ženklins, jog ant Keidošių neužsitikėjoir jog man jokio pavojaus nėra. Jeigu jį neims, taireikia bėgti, daugiaus nieko.

Dvi valandėles po šitų kalbų pora drauge ėjo keliulauko Keidošių slėpdamiesi į javus ar parkasus, kadaartinos koks nors vežimas arba žmonių pulkas. Taipdarydami atėjo ties kryžkelio Keidošių ir čionai pasislėpėrugiuose. Po valandėlės iš Keidošių kaime išvažiavokrėtikai, paskui juos, raibas išjojo Vincas. Tai matant,galvoje Škeredelnikučio pabalo visoki abejojimai... oišgirdus šneką Vinco su viršininkais, abejojimai pavirtoį tikrą pavojų. Tarstėsi tie iš krūvos peržiūrėti raštusgazietų ir suimti visą burį tokių, kaip Škeredelnikutis, —sekdami žinias, kūnas galės duoti netikėtas pas tokiusniekšus kratymas.

— Taip jus mane ir suimsite, — praniurnėjo Škeredelnikutis, — lydėdamas akimis policiją, — palaukite! Da ašjums darbo užduosiu; atgieždamas kvailiui, ką maneprapuldė, — su šitais žodžiais metė jis atgal savęs akis, kursėdėjo Skriaudupis; bet to ir pėdos atšalo.

Turbūt dasiprotėjo, jog nuo tokio sėbro, kaip Škeredelninkas, dabar jis negalėjo laukti nieko gero.

— Na jeigu taip, — murmėjo Škeredelninkas, — taiman nėra ko čionai daugiaus laukti; Skriaudupys galikožnoje akimirkoje mane išduoti. Trūkis gelžinkelio einaant septintos; kol aš patenku ant stacijos bus ir laikas.— E, kad taip galėčiau da laukti nors iki rytdienos,atkeršyčiau aš ne vienam, — grieždamas dantimisniurnėjo kiauliakis Škeredelnikutis.

Nuo tos gadynės išnyko jis iš apygardos.

Tame tarpe, kad Škeredelnikutis drožė ant stacijos,Skriaudupys išnėręs iš rugių per laukus per pievasstačiai patraukė pas prabaščių, pas kurį tame laikęjau buvo atėjęs gandas apie kratymą Keidošių.

— Jagamasti! — dvėsuodamas kalbėjo Skriaudupysįsivertęs į kleboniją, — tik ką policija krėtė Keidošius,kur rado popierius išduodančius Škeredelnikutį; dabarji važiuoja į miestą krėsti Škeredelninkus, o tėvai dasižinos, jog pas jus yra valiza to vaikino, kurioje randasivieni tik persekiojami ir uždrausti dalykai.

Prabaščius tai girdėdamas ir rankas nuleido; paskuitruputį atsipaikijęs pratarė:

— Sudeginti: bet gal ir nespėsiu!

— Ne taip kunigėli! — pratarė Skriaudupys, — liepkite pakinkyti vieną arklį dėl manęs, aš sėsiu į vežimėlį,įsidėsiu valizą ir rasiu jai vietą ar upėje, ar girioje.O jeigu imsite deginti arba slėpti kur nors, tai liks pėdosžymės.

— A, tai tiesa vaikeli! Imki tu ją nuo mano galvos...

Po valandėlės iš klebonijos išvažiavo Skriaudupyslydimas karštų prabaščiaus maldų, kad jį Dievaspaneštų kuo ūmiausiai ir kuo toliausiai nuo jo.

Girioje Skriaudupys numetė valizą į laužą ir nuvažiavotoliaus, taip mąstydamas, kad sutiks ką nors keliu einantiš pažįstamų. Ir tikrai, sutiko vieną stubelninką iš bažnytkaimio, kuriam davė parvažiuoti kunigo arklį, nevaimuistantis labai girioje nuo sparvų.

Iš tikrųjų gi Skriaudupys ieškojo tik progos aprevidavoti valizą, kurioje galėjo ir turėjo būti ir jo dvi-trysnelaimingos gromatos. Ir šita viltis taipogi neapgavoSkriaudupio; tarpu cielos krautuvės visokių įtalpų gromatųrašytų įvairių liuomų žmonėmis ir vis kompromintavojančių rado ir savo gromatas su antrašu „kvaitenosSkriaudupio”. Pirmuoju darbu buvo sudeginti jas, irkada vėjas išmetė pelenus gromatų, Skriaudupys iš džiaugsmo ant visos girios užriko:

— Ura!

Tame tarpe per girią grįždamas Keidošių Vincasužgirdo šūksmą ir pamislyjęs, jog tenai smaugia kasSmogų, paspaudė arklį priešakin.

Šūksmas prisiartino sykį ir antrą; sekdamas jįVincas nušokęs nuo arklio ir pririšęs jį prie šakos,pasileido į girią. Lengva suprasti jo dyvus, kad pamatėSkriaudupį triūsiantį ties valizą. Nieko nesakydamasnorėjo Vincas grįžti atgalios, bet anas jį patėmyjo irsušaukė:

— Ot, tai pataikei į laiką! — Eik šian artyn nebijokis, čion nėra plėšikų ir niekšų!

— O ką čion tamsta veiki? — paklausė Vincas,stebėdamas į darbą Skriaudupio.

— Taigi matai, tu manęs da turi klausti, ką ašveikiu, o aš tavęs neklausęs žinau: kur buvai, kąveikei.

— Na, vargiai bežinai, — atsiliepė Vincas.

— Ne tiki man? Gerai! Klausykis! Savai tu policijoje žiūrėjai gazietas rastas ties šioželka; paskui buvaisu policija krėsti Škeredelninkučio, ieškojote valizossu turtu jo...

— Pfu! Iš tikrųjų, kaipgi tu gali tai žinoti! —Žingsnį atgal žengęs, paklausė Keidošiukas.

— O valiza kaip matai, ot kur guli! — Neatsikeldamas traukė toliaus Krepesorius, užsiganatinęs įspūdžiupadarytu ant Vinco.

— Susimildamas, tu man pasakyk kokiu būdu viskastau žinoma? — antrino klausimą Keidošius.

Dabar Skriaudupys mosterėjęs ranka pradėjo pasakotiviską apie Škerdelninkutį, ką jis žinojo ir kas atsėjopastarose dienose. Iš šitos, gana ilgos, pasakosVincas dasižinojo, jog tą gromata, dergianti Onutę,kurią jisai skaito, rašyta nėra per Vincų Vincą; iš tikrųjųfalsikavo du sėbrai:

— Skriaudupys rašė tekstą pagal žodžius Škeredelninkučio, o tas padėjo ranką. oliaus dasižinojo irapie tai, jog Krepesorius per savo kvailumą patekęs įnagus kiaulakio, turėjo jo klausyti. —

— Broluti! — kalbėjo teisindamas Skriaudupys, —dabar tik aš jaučiu po savim žemę tvirtą, o kol nemačiau sudegintų savo kvailų gromatų, dėl man rodės,jog mano kojos stovi ant lumpuojančios po manimibalos, kuri gali kiekvienoje akimirkoje atsiverti irpraryti mane. Pažiūrėk ir pats į ką aš per tą laikąpavirtau.

Tiesa, Vincas pažiūrėjo į Skriaudupį, bet niekotokio nepatėmyjęs, tik šyptelėjo. Tarpu savęs dabarjuodu susikalbėjo peržiūrėti palaikus niekšo kiaulakio irjeigu kas iš tokių jau gromatų kaip Skriaudupio, taisudeginti, arba su savimi paimti, kad ne žūtų nereikalingaiapgautas per niekšą svietas.

Tokių vienok gromatų rados ne per daug. Betapsčiai buvo kitos įtalpos, tarpu kurių viena liudijoapie tai, kad Škeredelninkutis jau ženotas...

Gromatos, kompromitavojančios nekaltus žmones,visas sudegino, o likusias pametė girioje ant loskos oroir vėjo.

— Ar nebūtų geriau likučius padarus policijaiį naugus? — paklausė Skriaudupys, — ar tokiu būdunepasirodytų aiškesnė jūsų nekaltybė?

— Ne! Tatai bus nereikalingas darbas; rastampundelyje gazietų, gana buvo žinių mūsų nekaltybės irkaltės Škeredelninko. Po lietaus radosi sausos vietojelietuviškų — rusiškos uždraustos; paskui pėdosčebatų su padkavėlėmis... —

— O šimts velnių! — suriko, patraukdamas kalbąSkriaudupys.

— Ant galo parašai ranką Škeredelninkučio darytiant kraštų gazietų... Ir kaip matau, tai tiesą nusakėir pulkauninkas žandarmų, jog tai ne tas gazietųpundelis buvo padėtas per apsirikimą nakties laike,patamsyje. Ir jog antrą puodelį turėjo kur nors jisainuslėpti.

Šnekėdami taip Krepesorius su Keidošiuku pavakarįparkeliavo į Keidošius, kur rado Kurpiūną su Širminskučiu, atėjusius pažiūrėti, kas daros ir ar negali kuomigelbėti žmonių.

Diena, prasidėjusi labai pavojingai ir liūdnai dėlKeidošių, pasibaigė ne tiktai linksmai.

Kurpiūnas gavo dabar nuo Onutės pavėlijimąpakalbėti su tėvais ir nutarė su šiais duoti ant užsakų.

— Mat sau mykė po nosiai Skriaudupis žiūrėdamas įjaunųjų porą. Tiesą ji sakė, jog teksianti gaspadoriui.Ir aš nesupratau... Bet ir suprasti sunku buvo beveiknesimatydavo. Mm! O sutverta, tartum ypatingai dėlinteligento ir išmintingo žmogaus su ramu gyvenimu,kaip mano. — Na, užauga Elziutė, ta gal bus išmintingesnė. Palauksiu da.

X

Per šv. Oną buvo pirmieji užsakai Onutės. PoMišių prigužėjo namai Keidošių pilni svieto. Buvokartingai abudu, buvo iš aplinkinių pažįstamų gaujosir inteligentų ir visokių. Vieno nebuvo: Vincų Vinco.

— Tai da užsilikę darbai Škeredelninkučio, jo tovaikino nėra, — kalbėjo Kurpiūnas, ir ypatingai vaišinotėvus Vincų Vinco, pritardamas:

— Gerkite ir valgykite ir už save ir už savo sūnų,kurio čionai nėra, o kurs turėtų būti.

Vieno visi gailavo, jog jau nebus tokių linksmiųvarduvių Onutės, kaip iki šiol būdavo.

Menkai lieka dalykų papasakoti iš gyvenimo OnutėsKeidošių. Ištekėjus už vyro, atsiėmė pas save ant žiemosElziukę; pavasaryje vienok turėjo prašyti ponios išbažnytinės ulyčios, kad priimtų mergaitę nors ant trumpolaiko pas save.

Naujas varduves Onutė Keidošių paskutinį sykįšventė pas tėvus. Da dukterį trijų mėnesių ant rankųpriiminėjo ji svečius vaišindama meiliai po senovei. Elziutė paugėjus truputį, vadavo dabar Onutę ir motinąprie svečių. Keli klerikai ir keli studentai sutartinessode giedojo, o seniai susiedai apie stalą šnekučiavos.Tarpu senių sėdėjo prabaščius su jaunuku; prie jų prisėdo ir Onutė.

— Girdėjai Onute naviną, pratarė jaunukas, — VincųVincas, sako, su stačiatikę apsiženjjęs.

— Jeigu tai tiesa, kunigėli, tai padarė jisai klaidądidelę iš savo pusės, bet kaltinti aš jo negaliu.

— O kasgi kaltas? — paklausė, pakėlęs galvą prabaščius. — Ar tai neištvirkimas; ar tai ne bedievystėjį vedė ant tokio darbo? — Tokie darbai neliks bekoronės Dievo, ne tik ant ano, bet ir ant šio svieto.Aš seniai tai pranašavau ir dabar matote kaip išsipildėmano žodžiai ant Vincų Vinco, kad jis niekai ir paklydėlis.— Tai galite girdėti ir nuo kitų dievobaimingų žmonių.

— Kunigėli! — atsiliepė užsirūstinus Onutė, — visimes žmonės ir niekas iš mūsų be nuodėmės prieš Dievąneišgyvena ant svieto, nors ir malonu kiekvienam vaiskiu rūbu stoti ant sūdo Dievo. Tik vieni iš mūsųteršia tą rūbą per piktą valią, kiti per įžūlumą, o yratokie, kurie per nelaimę supurvina šviesų rūbą. Bettankiai pasitaiko ir taip, jog einantį tiesiu keliu įstumiaper piktumą kitas į purvyną, balą. Argi, kunigeprabaščiau, jūs mislyjote, jog Dievas koros suterštąjį?Ne! Jis pareikalaus ant atsakymo tą, kurs įstūmė savobrolį į purvą. Keli metai atgalios ar nesigyrė Škeredelninkutis, jog jis apskelbomis nedaleis Vincų Vincosugrįžti namo į tėvynę? Ar tarpu to skelbiko ir teršikoVincų Vinco nusirado ir kitų išskyrus Škeredelninkutį. Arneuždarėte jūs vaikinui kelio į savo tėvynę, o dabar,privertę jį užsilikti toli nuo tėvynės kaltinate, jog jisvedė svetimtautę ir svetimtikę? Ir kunigas kaip matau,randate save teisiu, o kaltu tik Vincų Vincą! Ka kunigas nori apgauti!...

— Gana kunigėli sekti keliais Škeredelninkučio irlaikyti kalbas tokio niekšo už šventas. Jis parodėvisiems ko jis vertas...

Įpykusi Onutė da ne vieną aštrią teisybę priminėprabaščiui, prikišdama Škeredeininkutj ir jo neteisųdergimą visų lietuvių.

— Onute! — atsiliepė neiškentėjęs kunigas — neminavokite man to niekšo, per kurį aš tiesą pasakius,gal būti, kad padariau didelę klaidą, laikydamas jaunuslietuvius už suvis ne gerus žmones.

— Kaip kunigėli neminavoti? Ak, kunigas irdabar seki jo žodžius, kaltini vaikiną tame, kame patyskaltesni esate. Teršėte ir kitus naujus lietuvius, kurietik tuomi kalti, jog myli savo tėvynę.

— Gal būti, Onute, jog aš paklydau ir pažvilgyjesavo ant Vincų Vinco, bet aš norėjau tik gero ir jam, irsavo kampo žmonėms. Sofizmotais aš nemislyju gintiteisingumo savo. Dabar man po tavo žodžių man aiškesniais pasirodė darbai šito vyro. Galbūt, jog Škeredelninkutis visą laiką jį stūmė ir stūmė į purvą ir teršėjo vardą. Mažai to, ką pats darė, jis ir kitus gaudė irvedė ant persekiojimo Vincų Vinco. Bet... vaikeliai irVincas kaltas. Jam reikėjo iškęsti iki galo, kaip sveikaiškentei.

— Tiesa, kunigėli, jog reikėjo jam kęsti iki galokaip aš kenčiau. Bet, kunigėli, jus užmirštate, jogmane persekiojo dvi tris nedėlias, o tą vaikiną persekiojone metus, ne trejus... Bepig, kunigėli, kitiems pasakotiapie krikščioniškus jausmus ir apie krikščioniškusdarbus, pačiam vienok paduoti paveikslą; dėl kitų sunku.Bartis ant Vincų Vinco mes visi mokame, bet nemokameapsvarstyti tą, ką jis gero yra padaręs...

Ir užkaitusi Onutė ėmė rodyti, ką darė naudos, kaipbudino iš miego savo brolius lietuvius Vincas ir kaiplenkai, o sekdami lenkus ir nesuprantantys lietuviai persekiojo jį. Čionai Onutė nesigailėdama taip piešėabrozą ir teisų, ir liūdną. Iš pradžios prabaščius klausėOnutės nekantriai. Bet ne po ilgam, pradėjo klausyti suatsidėjimu, ant galo gaudė kiekvieną jos žodį. Da jispirmą sykį girdėjo taip kalbant apie lietuvius. Senosnuomonės sujudintos pamatuose dabar iro, griuvo. Kilonaujos. Ant veido matyti buvo, jog eina jo galvoje nelengvas darbas. Iro ir griuvo senos nuomonės, bet sujomis tartum iro ir griuvo jo esybėje ir dalis jo paties.

Ne! Tai iro ne jo paties dalis. Iro tai ir biro eilėpurvo nuo jo proto, užauginta ir iškaršinta rūpesčiųvisokių lenkpalaikių. Seniai užmiršti jausmai pradėjokilti širdyje kunigo. Blykstelėjo jo omenyje nuvargęveidai jo tėvų, giminių ir susiedų. Atsiminė jų didelęmeilę artimo, vėlijimą visiems gero, meilę viso ko, kątiktai Dievas ant svieto leido. Iš antros pusės, atsiminėjis persekiojimą ir išjuokimą tų tėvų per kiekvienąšunlenkį tankiai ne mažai pagelbėtą ir visuomi pašelptą...Ir liūdna, ir rūstu pasidarė kunigui; ir ta lietuviškasurudusi sermėga, ir ta lietuviška tūkstančiais amžiųsena kalba pasidarė jam artima, sava.. ir miela. Dabarjo galvoje kilo mislis ne apie Vincų Vincą arba jo kaltę.Ne! Dabar kilo kita suvis mislis, kitas platesnis klausimas:ar kalti kuomi nors tie jauni lietuviai vaikinai, kurie ryžospriminti kitiems, kad mylėtų savo tėvus, savo tėvynę irsavo kalbą? Prieš jį sėdėjo kiti tokie kaltininkai; ant jųlinksmų tartum, ir jaunų veidų, gulėjo dėmė rūpesčioapie ateitį tėvų, giminių ir artimų... Palingavęs galvą,prabaščius pamislyjo savyje: iš tokio būrio vaikųLietuvos, tik tiek ją mylinčių! Likusieje išblaškyti povisą svietą ir visas tautas per nedraugus ir persekiotojusLietuvos; o tarpu tų persekiotojų ir aš.

Iš tarpu sėdinčių aplinkui stalą, pabaigus Onuteikalbėti, vienas pakilo ir pakėlęs pripiltą alaus stiklinęužriko:

— Sveikatą Onutės, mūsų užtarytojos!

— Sveikatą! Sveikatą Onutės! — suriko ir kiti.

— Sveikatą tavo, Onute! — atsiliepė ir prabaščiuspakeldamas savo stiklą; — dėkui tau, jog tu man senamakis praplėšei ant naujų idėjų kampo, kurias ikšiol ašmačiau tik dūmuose ir klydau gal. Dėkui, jog mandavei pažinti, jog tas kelias, kuriuo aš ėjau, ne taiptiesus, kaip man rodės. Duok Dieve, kad aš stodamasnuo šios dienos draugu lietuvių, negirdėčiau jau daugiaustokių navinų, kaip svodba Vincų Vinco!

— Dėkui visiems! Dėkui! O ypač dėkui kuniguiprabaščiui, — atsiliepė Onutė.

— Guodotinas prabaščiau! — pertarė ją vienas išsvečių studentų, ką apie svodbas tokias, kaip VincųVinco, tai nuo jūsų pačių jos daugiausiai prigulės, kaipir prigulėjo. Nevaikykite avelių lazda nersuodami, tikšaukite pas save, jos nesiskirstys. Jos glausis priejūsų...

— Mane labai išgąsdino jaunais lietuviais, — pratarėprabaščius.

— O, ar negąsdino Onutę? — paklausė tas patssvečias.

— Hm! — numykė šypterėjęs kunigas, — kur negąsdins, gąsdino. —

— Na! Šiandien ir turite, tartum, patvirtinimą, —pertarė kitus Kurpiūnas; bet reikėjo jums, geradėjau, paklausyti, kaip ji už kunigus ūžtojo kitoje vietoje...

— Tiesa! Tiesa! — pritarė pora balsų iš tarpostudenčių.

— Tai tada suprastumėt, guodotinas prabaščiau, —traukė vėl Kurpiūnas, — jog tie gąsdinimai tik intrigosir tai suvis paikos. Visi lietuviai myli savo kampą irviską, kas tame kampe yra gero. Argi jie galėtų išmestiiš savo širdies tą taip guodojamą kunigų luomą? Mylijie savo kampą, geidžia jam viso gero, geidžia dėl to irsantaikos, ypač tarp savo žmonių. Šitą jūs galite patėmyti kaip apsiėjime visų, taip ir apsiėjime Onutės.

Čion Kurpiūnas privedė prabašiui ne vieną pasakąapie atsiėjimus iš studentiško gyvenimo, taip ir apieatsiėjimus su Onute, buvusia universitetiškame mieste.

— Miela tai man girdėti, — pratarė prabaščiuslinksmai; duok Dieve, kad tokios Onutės pas mus augtųant laimės mūsų nuvargusios šalies. Ir jeigu aš pirmagėriau jos sveikatą, tai dabar da mieliau man paantrinti.

Ir vėl suskambėjo stiklai ir pasklido balsai:

— Už sveikatą Onutės!

— Už sveikatą lietuvių visokių luomų! — atsiliepėkiti. Ilgai ėjo puota. Tamsi naktis klausė giesmės jaunimoapglobusi savo rūbais ramino žemę, ramino žmonių veislę,malšydama vargus ir rūpesčių aitrą. Ten suglaudė jisaldu miegu akių vokas vargšo, čion po jos sparnu lėkėlaisvos dainos ir linksmi balsai klegėjo. Va! Atsiliepėsmuikas, judindamas stygas. Va! Ir retukas pritardamassuskambėjo ir jaunos poros, iš kur atsiradę, po iškaišytąžolinias svetlyčią paskrijo šokti.

Pirmoje poroje ėjo sesuo ir Onutės, ir jaunesnysisbrolis Vincų Vinco, baigiantis universitetą, studentas.

Patėmyjęs tą, linksmai šypterėjo prabaščius irmetė akis į Onutę. Ir Onutė matė šokančiąporą ir ji patėmyjo pažvelgį kunigo, bet jos veidasbuvo liūdnas...

Przeczytałeś bezpłatny fragment.
Kup książkę, aby przeczytać do końca.