drukowana A5
19.9
Keidošių Onutė

Bezpłatny fragment - Keidošių Onutė


Objętość:
86 str.
Blok tekstowy:
papier offsetowy 90 g/m2, styly
Format:
145 × 205 mm
Okładka:
miękka
Rodzaj oprawy:
blok klejony
ISBN:
978-83-288-0685-6

I

Vasarinės saulės karšti spinduliai, prasiveržę perlapus grūšių suaugusių Keidošiaus sodne, apšvietė žemąnamo sieną, prasimušė pro langą ir viduryje gryčiosnutįso ilgais dulkių smūgiais, kol neatsimušė į keliusKeidošiaus, sėdinčio ties langu, į stalo kampą ir į purvinas aslos grindis. Žalia, medžių lapais išblaškyta,šviesa nudažė žaliokai gryčios vidų, priduodama viskamnepaprastą spalvą. Vienok, vis tiek matyt buvo, jogabudu Keidošių, pats ir pati, da neseni žmonės. Pats,kokiais šešiais metais vyresnis už pačią, rūkė pypkę,atsirėmęs pečiais į sieną. Pati meldėsi, tolydžio vikriaispirštais leisdama žemyn rožančiaus žirnelius. Balti,kaip tošis, jųjų marškiniai liudijo, jog tai šventa diena,nekalbant jau nieko apie tą netikėtą ramumą visuosenamuose laike popietinio darbymečio, kurs vienas Lietuvojeikvaliai aiškiai šventę ženklina.

Ant nuskusto pailgo Keidošiaus veido, jo mėlynoseakyse ir visame apsėjime žymu buvo lyg kokia nelengva mislis kvaršinanti galvą, lyg koks rūpestis. Dešiniojivyro ranka tolydžio ką nors veikė: tai bruslotą taisė, taiiš brusloto kišenės kceibibj ėmė krapštyti pypkę irtaip karštai krapštė, lyg tartum mislies išrišimas gulėjoaut dugno pypkės ir tiktai ji reikėjo iš tenai iškrapštyti.Bet tabako buvo da daug pypkėje ir mislis, jeigu ir būtųbuvusi ant dugno, tai da giliai gulėjo.

Tuo tarpu Keidošienė pabaigė rožančių. Ką patėmijęs vyras, užvožė antvožu pypkę ir ištraukęs cibuką išburnos, padėjo ant lango. Turbūt jis ir laukė tik pabaigiant melstis pačią, nes padėjęs pypkę net atsikrunkštė,kaip ir ant ilgesnės šnekos rengdamos. Bet jam darneprisirengus Keidošienė jau užklausė jo:

— Turbūt tu nori man ką sakyti?

— Tai matai, pačiut, aš norėjau taves paklausti,ką darysime su Vincu, — pratarė Keidošius, — ar leisimejį į mokslą, kaip kiti leidžia savo vaikus, ar liksime namie?

— Kažin, kaip būtų geriau — atsiliepė žmona, irpatylėjusi pridėjo:

— Malonu būtų, kad vaikas taptų kunigu, malonubūtų, kas jis mums akis nušviestų, kad už dūšias pasimelstų... Bet jeigu jis pramokęs padaro taip, kaipdaugumas dabar daro, jeigu jisai atsisako suvis nuokunigystės...?

Matai, motin, aš ne apie tai kalbu, kuomi jis turibūti: ar kunigu, ar taip kokiu nors viršininku. Aš tiktavęs klausiu, kurį sūnų tu norėtum palikti ant namųgaspadorium ir kurį taikintum i šalį leisti?

— O tu sakai: ar leisime Vincą į mokslą?

— Pagal mano numanymą, leisti į šalį ir leisti įmokslą, tai vis viena. Nes leisti po senovei kur nors įnamus i svetimą svietą nesinorėtų. Namuose dabar sunkugyventi ir geriausiai elgdamos nieko neužvarai...

— Tai, ar tu žinai, tiesa! Į namus ant darbų, ant vargųnesinori ir man vaiką svetimiems paduoti. Nemiela akklausytis barančio kunigo ant vaiko, kaip aną nedėliąprabaščius barėsi ant mokinančio vaiko... Skauduširdžiai girdėti, kaip tavo vaiką kone pirštais badokunigas, pritardamas: paklydėlis, bedievis!...

— Ta tūri ant mislies Vincę Vincą, kaip matau?

— Taigi!

— Na! Šitą vaikiną, motin, tai ir nesupaisysi.Mūsų prabaščius ant jo šunis karia. Dešrių kunigaslaiko jį už velnią... Bet paklausyk, ką kiti apie jįkalba. Aš ne per seniai buvau rėdybos mieste ir tenaiteko man netikėtai išgirsti kunigų kalbą apie VincęVincą; tai kad žinotumei, visai kita. Gird, tik kvailas,nieko nesuprantąs žmogus gali peikti tokį vyrą. Jis,gird, ne bedievis ir ne paklydėlis, tiktai vienas iš tų vyrų,kurie mato toliaus už kitus, atmena dugiaus ir atmindamirodo kelią kitiems, kur eiti, kad išsisaugotų nuo didelėsnelaimės arba ir amžinos prapulties.

— Na, argi gali būti, kad taip apie jį kunigaikalbėtų?

— Taigi matai. Dviem jis brudas, o kitiems geras.Būk rėkia: „Velnias, bedievis!”, kiti sako: „Vyras!”. Supaisykitedabar!

Nutilo abudu valandėlei. Tyku ir ramu pasidarėvisuose namuose. Tiktai pilkos dulkės mirgėjo žibuosesmūgiuose saulės spindulių ir ant aslos, apšviestos saule,bėgiojo šėšėliai lapų, pučiamų lengvo vėjo. Pirmutinėatsiliepė vėl Keidošienė.

— Tegul sau daugumas ir giria Vincų Vincą. Betgana poros peikiančiųjų, kad suterštų žmogų. Įžodis,matai, toli lekia, o garbė slenkte slenka. Tiesa, jogniekas niekur nematė nuo Vincų Vinco jokio pikto darboarba piktinančio apsiėjimo. Vienok viso to mažai.Apskelbia, kaip šunys, ir nekalčiausią žmogū užpuola;dėl to arba reikia juos išsilenkti, arba drūtą lazdą turėti,kad atsigintum. Vienos nekaltybės neužtenka. Ne,neužtenka!

— Taigi motin, dėl to ir aš norėjau su tavim pasišnekėti ir pasimislyti, kaip su vaikais apsieiti. — Vienam,žiūrėk, kaip ir nesmagu. — Kalbėjo Keidošius, keldamasnuo suolo. — Laiko da turime ikvaliai, dėl to apmislykgerai. O aš eisiu dabar pažiurėti, kaip piemenys gano. —Kolaik rengėsi Keidošius, įbėgo į gryčią geltonplaukėmergaitė kaip dešimties metų su rasotą nuo prakaitokaktuke ir pilna sauja žiedų visokių.

— Mama, mama! Vincų Vincas parvažiavo! — linksmaiprie motinos pribėgusi šūktelėjo. — Man parvežė jisaiporceliano lėliukę, Vincų Katriai kaspiną...

— Vis tai gerai, Onute! — pratarė Keidošienė,glostydama gluotną dukters galvutę, — niekai tiktai, jogant to Vincų Vinco prabaščius baras.

— Ogi, kažin, dėl ko jis baras?

— Už tai, Onute, baros, jog išvažiavęs į Maskolijąiš kelio paklydo.

— Mama, ogi mūsų vyskupas irgi apvažinėjo poMaskoliją, tai ir jis turėjo bentsyk paklysti, o kodėl giant jo prabaščius nesibara?

— Vaikeli! Ne kiekvienas ir po Maskoliją važinėdamaspaklysta iš kelio. Vincų Vincas per daug su ruskiaissusidėjo, tai jis ir paklydo.

— Mamul! Ogi pats mūsų prabaščius tolydžio suruskiais susideda, o kodėl jis nepaklysta? O gal būti, kadjau ir paklydo?

— Et, jau, Onute, kalbi niekus!... Prabaščius neuž tai baros, kad Vincų Vincas su ruskiais susideda, tik užtai, jog pilnas maskoliško kvapo pagrįžo iš mokslo.

Onutė nutilo ant kelių akimirksnių, kaip ir apmislydama naują visai žinią, bet turbūt apvaliojimas žiniospasirodė per sunku dėl jaunų jos proto pajėgų, nespaklausė motinos:

— Mamul! Kaip gi tai tą maskolišką kvapą... Turbūtper kur nors pripučia žmogui?... Prabaščiui da, galjis išsisuko?

Į šituos klausimus Onutė nesulaukė atsakymo nuomotinos, nes ta prunkštelėjusi išėjo laukan iš gryčios.

Vienok Onutės kalba nepaliko be įspūdžio ir turėjosvarbesnes pasekmes, neg kaip tai galima būtų mislyti.Terpu Keidošių daugiaus jau Vincų Vincas nebuvopavyždžiu netikėlio, norints prabaščius ir toliaus antjo barėsi. Po vakacijų Keidošių sūnus Vincas dėl toatsidūrė klasose. Dėl Onutės tai buvo didelis nuobodis.Neteko ji dabar su kuom vasaros laike bėgioti po pievas,su kuom rudens metu po sodne obuolius rinkti, laukuosevoratinklius vaikyti. Tiesa, turėjo ji da brolį, bet tas buvosuaugęs ir rūpinos darbais, o ne vaikiškaisžaislais; turėjo ji seserį, bet ta buvo per maža. Ypač, tapoOnutei nuobodu, kada atėjęs žiemos laikas pridengė sušalusią žemę baltu sniego patalu, kada išnaikino visą joslinksminantį puikią vasaros parėdą, o šiaurus šaltis kadarūstaudamas vėjais varė iš plataus lauko į ankštą ruimągryčios.

— Mamule, leisk ir mokytis! — prašės sykį Onutėmotinos.

— Ugi jau ir tu nori mokytis? — paklausė motinamesdama linksmai akimis ant savo dukrelės.

— Ne taip noriu mokytis, kaip namie nuobodu, —atsakė Onutė. — Mokslinyčioje esti daug mergaičių; sujomis gali pasibovyti, pasišnekėti.... Andai pasakojoBernienė, jog Bielskų Jonieškaitė jau mokinasi.

— Ji, Onute, namie mokinasi, — atsakė motina. —Mat, tėvai nori ją namie pirmą ant maldaknygių išmokytimelstis, Dievą garbinti, o į mokslinyčią, tai da nežinia,ar leis, ar neleis.

— Tai ir namie, mamule, tegu nors mane mokytų!

— Gerai, gerai dukrelė, — aš pašnekėsiu su tėvu.

Ir tiesa, ta pačią dieną Kleidošienė tėvui pranešė apieOnutės norą. Per ką nuo šitos dienos už nedėlią vyresnysis Onutės brolis Motiejus ėmė ją mokyti ant knygų.

Didelės Keidošiai sulaukė paguodos nuo jauno kunigokamendariaus, kada tas atvažiavo po metų pas juosiuskalėdodamas. Vincas mokytinis paklaustas apie ŠventojoRašto pradžią niekame nepadarė klaidos, atsakydamaskunigui gražiai lietuviškai...

Onutė irgi pasigyrė ne tik skaitymu ant maldaknygių,bet ir raštu.

— Keidošiau, — pratarė kunigėlis viską išklausinėjęs. — kaip matau, tu ne tik dievobaimingai, bet irišmintingai vedi savo vaikus. Duok Dieve, kad ir kitisektų tavo pėdomis, ir pradėdami pirmiausiai nuo Dievo. —

— Siekiuosi, kunigėli, kiek galėdamas, — tas atsakė,— bet ne viskas yra mano valioje.

— Tiesa, tiesa, — perbraukė Keidošių vienas išvežėjų kalėdos, Škeredelninkas, — ne viskas tėvų valioje.Ot, netoli einant, Vincų Vinco tėvas koks gražus žmogus,o vaikas paklydėlis, bedievis

— Cit, Šzkerdelnike, — sutramdė kunigas jį gi, —neapkalbėk vaikino! Svietas tankiai neteisingai žodįnumeta ant žmogaus. Jeigu nori šnekėti ką piktą antVincų Vinco, tai parodyk nors arba jo darbus, arba piktusjo sodžius.

— Ką čia, kunigėli, da rodyti, — jis visiems žinomasbedievis...

— Aš, vaikeli, — atsiliepė nesiliaudamas kunigas, —ne kartą mačiau jį besimeldžiant, ko bedievis nedaro, dėl toliaukis velyt ir neapkalbėk, kitaip mudu susipyksiva.

Keidošius džiaugės iš to, kad jį kunigas pagyrė,bet nemažai džiaugės ir iš to, kad kunigas užstojo užVincų Vincą, kurį mylėjo ne tiktai kaipo artimą, susiedąir giminę, bet ir kaipo gerą žmogų. Dėl to mielai užklausėir kunigo rodos leisti Onutė toliaus į mokslą. Apiešitai kalbėjo jau ir be to Keidošių ir kalbino savo tetą,gyvenančią mieste, priimti Onutę ant kvateros. Dabarvienog po pakurstimo kunigo šitos šnekos tapo drąsesnės ir Onutė po vakacijų draug su Vincu nukeliavoį miestą mokytis.

Pirmus metus rūpinos Keidošiai dmčiai apie vaikus,ypač apie Onutę. Antrus metus neva mažiau, bet išteisybės kalbant ir antruose metuose Keidošienė labaidžiaugės, kada jai pasakė, jog Onutė miesto mokslinyčiąpabaigė ir jog negrįš daugiau į aną.

— Tegu ją dievai, tą miesto mokslinyčią! — kalbėjomoteriškė, — aš visą laiką buvau, kaip koją įkirtusi.

— Ar tai nesidžiaugi, mama, nei iš pagyrimo irdovanų, kurias gavo Onutė, baigdama mokslinyčią? —klausė Motiejus.

— Ką čion, vaikeli, džiaugsies, kada visą laikąširdis nerimstanti buvo.

— Na, cit, motin, — pratarė Keidošius, prisidėdamasprie šnekos. — Dabar galėsi susiraminti. Onutei laikaspradėti pratintis prie darbo, tai ji tolydžio bus dabar potavo akių. Tik ar tu žinai, vienas dalykas pradeda manrūpėti, — sveikata jos ne per virš dikta.

— Tiesa, — atsakė į šitą ir Keidošienė.

— Taigi matai, — traukė toliau Keidošius, — leisidabar ją prie darbo baisu — bematai apsirgs ir ant visoamžiaus bus prapuolęs iš jos žmogus.

— Tai, tėvai! — atvertė Keidošienė, — prie namųvisokio darbo randasi; galima tokiai pataikinti ir lengvesnįkokį darbą.

— Galėt gali, bet jeigu pataikinsi sykį, antrą, bemataiir pasklys paskalos, jog išlepinta mergysčia. O kurpaskui dėsi, kaip gaus įžodį?

Prietaismuota gyvastis nemažai slaptų savyje turi;didelė daugybė atsitikimų prietaismuotos gyvasties nesuprantama, neištyrinėta ir didžiausių mokytųjų paskutiniųgadynių. Terpu tokių paslėptų atsitikimų randasi ir ūgisžmogaus. Dėl ko vienas žmogus auga didesnis už kitą,dėl ko auga greičiau, dėl ko greičiau subręsta — ikšioleinežinoma tikrai, nors padaryta nemažai visokių hypotezų,tarp kurių, žinomas dalykas, hypoteza sekimo tėvų pirmiausiai stovi.

Onutė ir augo ir brendo vargiai; būdama trylikosmetų nurodė ne daugiaus, kaip mergysčia dešimties,arba jau daug, daug vienuolikos metų. Motina kalčiąvertė ant prasto valgio pas tetą mieste ir ramino saveviltimi, jog per vakaciją atsigriebs mergaitė ir taps ūmaikitokia; bet perėjo ir vakacija, o Onutė kaip buvo menka,taip ir liko; ak, neva truputį paaugo, bet pajėgųnepribuvo.

— Palauk, mama, — ne sykį kalbėjo Onutė besirūpinančiai motinai, — ateis laikas, atsiras ir vėkos.

— Bet dabar, dukrele, kaip būti? — klausė motinasavo žarų. — Dirbti tu per silpna, ganyti jau sarmata...

— Tai leisk mane, mama, į miestą da pasimokyti.

— Ugi, kur tu ten dabar, vaikeli, mokysies? Ak, jautu miesto mokslinyčią pabaigei.

— Ten, mamule, pas viešą ponią ant bažnytinėsulyčios mokinosi pernai kelios mergaitės visokių darbų:mezgimo, išsiuvinėjimo... O aš, mamule, da gal irvisokio virimo pramokčiau.

— Ar ji brangiai už tai ima? — paklausė Keidošienėdėbtelėjusi akimis ant Onutės.

— Aš to, mamule, negaliu pasakyti, nes tosmergaitės, kurios pas ją mokinos, buvo tai jos giminės...

— Na, tai vaikeli, apie tokį mokinimą nėra nei kąmislyti: ji tau ne giminė, — nutarė Keidošienė ir tuom pasibaigė šneka.

Tiesa, šneka tuom pasibaigė, bet užmesta Onutėsmislis liko motinos omenyje ir tolydžio su nauja pajėgakilo aukštyn, nors ir drūčiai tremiama. Ant galo,neiškentė Keidošienė nepakalbėjusi su pačiu, kurs pažinoir patį minėtos ponios ir ją porą sykui matė.

— Tai, motin, išmintingi ir labai guodojami žmonėsbuvo ir mūsų duktė patekusi pas šitą ponią išskyrus naudądėl savęs nieko daugiau nerastų, — kalbėjo Keidošiuspačiai. Tik ar priims ir priimdama kiek už tai prašys,ot kame visa bėda! —

Sutarė tėvai pakolaik Onutei nieko nesakyti, kadnesuviliotų mergaitės, o nuvažiavus į miestą surinkti artimiausias žinias. Žinios pasirodė niekam vertos. Pasponią ant bažnytinės ulyčios gyveno per tris metus keliosmergysčios iš jos giminių. Dvi iš jų išskyrus tą mokinosmiestinėje mokslinyčioje, o pas ponią tik priestolį turėjo;kitos gyveno sau tik taip — mokinos muzikos, darbeliųvisokių. O taip mokslų mokyti poniai, kaip ir kitiemsneturintiems skirto ant to daleidimo, buvo uždrausta.Gavęs tokias žinias Keidošius ir ranka mostelėjo. BetKeidošienė, turbūt, sekdama patarlę: kas sunku, taigardu — ypač užsispyrė išpildyti savo užmanymą. Galibūti, jog ant šito ją paskatino miestiškės tetos žodžiai,kuri ponią visomis pusėmis išgyrė ir išmintingą ją rado,ir dievobaimingą, ir gerą gaspadinę.

— Pas tokią ponią Onutė pabuvusi mokėtu ir žmogępriimti ir su juom apseiti, — antrino Keidošienė paežiamKeidošiui, kol ant galo neprišnekėjo važiuoti stačiaipas ponią dėl pabaigimo ar šiokio ar tokio šitos mislies.

Lietuviai viską negreitai daro, o Keidošius, grynokraujo lietuvis, negalėjo skirtis nuo kitų ir šitamedalyke, dėl to kol prisirengė išpildyti pačios norą, praslinkoapsčiai laiko — ponia spėjo dasižinoti nuo miestiškėsKeidošio tetos apie jų užmanymą ir didelį norą jo išpildymo ir per tai, kada Keidošius atkeliavęs į miestąpas bažnytinės ulyčios ponią, ėmė ilgai rengtis išguldytiponiai, ko jis atvažiavo, ta nelaukdama galo jo prierangosatsakė:

— Širdelė mano, oto aš jūsų norą turiu pagirti irmielai jį išpildyčiau. Bet pats suprasite, jog tai negalimas daiktas. Man uždrausta mokyti, kaip uždraustavisiems be daleidimo vyriausybės. Jeigu aš paimsiu jūsųdukterį pas save ir imsiu mokyti, tai prie manęs prisikabinsvaldžia.

— Na, tiesa! — atsakė Keidošius tikdamas ant poniosžodžių.

— Poniute, — paskubino pertarti vyrą Keidošienė, —ak niekam valdžia neuždraudžia turėti gryčinę mergaitę dėllengvo patarnavimo. Tegu mūsų Onutė bus pas jus už tokią gryčinę mergaitę. Jūs mums galite išduoti irraštą nuo savęs, jog kaipo tokią imate ir algą apsiimatemokėti.

— Kokią algą, širdele, aš nesuprantu?

— Alga, poniut, bus parašyta dėl viso ko. O ištikrųjų apie jokią algą negali būti nei kalbos. Ne poniamokėsi Onutei, tik mes mokėsime poniai už jos mokinimą,užlaikymą.

— O, to taip. O, to dabar lyg pradedu suprasti. —

Apie algą rašte reikia paminėti, kad nesakytų,jog ponia mokini. Nors, tiesą sakant, ponia ir nemokysijokių mokslų, tiktai darbų ir apsėjimo, ko nei valdžianedraudžia.

— O, to tiesa! Uždrausti mokyti darbų ir apsiėjimo būtųvistiek, ką uždrausti pasakyti vaikui, kad jis nosį nusivalytų. O to kol dar tokio uždraudimo nėra... Taivežkite pas mane savo dukterį! O, to, tiesą pasakius, ašgyvenu viena ir per tai tankiai man ir nuobodu būna begyvos dūšios esant. O, to vežkite!

II

Šita ne tikėta pabaiga labai sulinksmino Keidošius,nes, kaip matyti buvo, ponia bažnytinės ulyčios mieląpadarė ant jos įspūdį.

Onutė tokiu būdu pateko pas ponią ir jau pirmomisdienomis taip mokėjo patikti poniai, jog ta būdavo pažįstamiems kalba:

— O, to aš nežinau, kas man pas Onutę labiau dabojasi ar mėlynos linksmos kaip žibuoklės akutės ar tamsūsskruostai, ar geltoni plaukučiai ir skaistus veidelis.

O, gal būti ir tai, jog patinka man ne taip jos veidas,kaip gražus būdas ir meilus apsiėjimas. Tikrai sakau,tiktai čionai Lietuvoje gali rasti tokius žmones.

Reikia vienog pridėti, jog šita simpatija buvo abipusė:dėl Onutės geresnio žmogaus nebuvo per ponią. Pertai, žinomas dalykas, Onutė ir klausė ponios noriai, irmokinosi visko gerai. Ir šilta, ir miela pasidarė viengungiaiponiai pirma tuščiuose liūdnuose namuose.

— O, to, kas man rodosi, Onute, — užkalbino sykįponia mergyščią, — tu benaudingai daug laiko praleidi,bedirbdama rankų darbus ir išskyrus ta, gali būti da, jogtau ir nubosta knibinėti ilgai ar siuvinius ar mezginius.

— Kur nenubos, poniute, — ta atsakė, — bet kądaryti, reikia mokytis, reikia dirbti.

— O, to palauki Onute, mes pabandysime šitą laikąsunaudoti ir padaryti linksmu. — Tai pasakius ponia pakilonuo krasės ir po kiek laiko atsinešė knygą.

— O, to dabar tu sau dirbki, o aš skaitysiu.

Taip pradėjo ponia iš palengvo supažindinti Onutęsu svarbesniais darbais lenkiškos literatūros. Rinkdamaatsargiai knygas ir vesdama darbą pagal sistemą geraiapmislytą, suvis netikėtai ponia dasiekė svarbų mierį: prablaivė mergiščios galvą ir atidarė akis. — Onutė pasijautėsava kitoniška neg buvo. Atsirado pas ją noras, noraskarštas didesnio apšvietimo. Ūmai dabar ji iš lenkiškų versmių pasipažino su abelną Europos literatūrą,su pradžiomis kitų mokslų, bet nesiganėdindama ir šituoju,sudėjo savo galvoje visą plianą dėl tolimesnio savo apšvietimo ir kiek galėdama siekėsi išpildyti jį.

Tuom tarpu laikas ėjo savo žaru. Klampus kelias irtvanai Velykų laike, darbai pavasaryje tramdė Keidošiusnuo lankimo vaikų ir vertė nedėlia nuo nedėlios atidėtipasimatymą. Taip atėjo ir vakacijos. Iš visų pusiųgrįžo namo jaunūmenė į linksmus ruimus laukų, sodų...įnešdama su savim ir į mūro rumus, ir po šiaudinępastogę, jauną linksmybę. Mėlyni mundurukai, su baltaissidabruotais guzikais, juodos skrybėlės su ilgais abitais,sklido iš miestų į visus kraštus. Ir visur juosius taudžiaugsmu sutiko, su išskėstomis rankomis priėmė ir mielaširdžia vaišino.

Nudžiugo ir Keidošių namai, sugrįžus vaikams. Pirmosdienos praslinko, kaip kokia šventė ilgai laukta per visus.Pažįstami, svečiai, giminės... Mažai davė progos iratsižiūrėti ant vaikų.

— Ar tu žinai ką, — kalbėjo sugrįžęs iš lauko Keidošius į pačią, — rūpi man dabar tas, jog Onutė priedarbo, prie triūso...

— Suprantu! Rūpi tau, kad ji gal imti dabar, išsilepinus, slapstytis nuo darbo ir sarmatytis darbo. Ar taip? —pertarė vyrą Keidošienė.

— Taigi!

— Tagi ar tu nieko ne patėmyji namuose?

— Ką aš čion patėmysiu per tolidinius svečius!

— Argi tu ne patėmijai, jog norint ir svečiai, betviskas valu ir namuose, ir ant kiemo?

— Tai kur šito ne patėmysi... — nutęsė Kleidošiusir apsimislyjo. Šito tai iš tikro jis ligi šiol nesupratonorins ir patėmyjo. Dabar vienog, kaip pati paklausė taiaiškiai atsiminė, jog pirma norins jis ir dručiai dardavosi,vistik negalėjo priversti, kad laikytų kiemą švariai. Odabar ir žodį nesakius, švaru. Kvaštelėjo Keidošiui įgalvą, jog tai ne kitaip, kaip Onutės parėdkas.

— Gerai ir tai, motin, — dėl to traukė toliau Keidošius — jeigu tai nors jos parėdkas.

— Ką tu kalbi: parėdkas! Pamatytum, net juokai!Sustvėrus grėblį, šluotą į rankas, da niekam nekėlus, jaunuvalė visą kiemą. O gryčiose? Įeiki pažiūrėki!

— Hm! Tai dėkui Dievui!

— Užvakar, ar tu žinosi, klausau, stramužija Onutėslūginę: „Et Mariute, girdi, ar švari būsi, ar tu susrutusibusi, vis turi dirbti, turi triūstis, tai ar ne geriau švariaibūti? Ir pačiai miela ant savęs pažiūrėti ir kiti nėnetaria žodžio.

— Hm! — numykė vėl Keidošius ir išsilygino visosraukšlės ant jo kaktos. Dabar jisai nustojo vienorūpesčio.

Mat kaimas yra kaimas ir mėgsta pasirūpinti apiesvetimus darbus. Dėl to ir Keidošiaus kaimynai besirūpinodarni apie jo dukterį Onutę, nemažai visko prišnekėjo,visados nubaigdami, jog jau Onutė pargrįš namo atpratussuvis nuo namų darbo. Žinomas dalykas, jog tokiosšnekos buvo tai aštrus peilis dėl Keidošiaus. Argrįš tokia, ar grįš šiokia jo duktė, o jau apkalbosgatavos. Tiesa jis užsitikėjo ant savo dukters, bet širdisjo vis ne buvo suvis rami iki paskutinio laiko, iki šnekossu pačia. Vis jam į galvą smelkėsi mislis: „Na, o ką,jeigu žmonės turi teisybę?”. Dabar jisai nusiramino. Tegu sau svietas ir toliau išradinės, ką tik nemanys ant jo dukters, bet jau nors šitai bus ne tiesa, o Dievas duosir viskas bus gerai; taip sau mislyjo senis Keidošiusdabar ir meiliai klausė dukters balsą skambantį namuose. Gyvenimas namuose Keidošiaus, iškreiptas ant tarpo išsenų vėžių, sugrįžo ūmai į jas. Kalbos apie išsilepinimąOnutės išnyko galutinai, akivi kaimynai o ypač kaimynkospamatė merginą imantis už prasčiausio darbo su giesmėmis ir noru, tartum kokia tam tiesia darbininkė.

Pasilsio laiku o ypatingai šventadieniais Onutė irdabar nemesdama mokslą į šalį, pasiskaitydavo sau, taišiokias tokias moksliškas knygas. Ne retai būdavo subroliu sukimba ji į ginčą, iš kurio ant jo tankiausiai susarmata išeidavo, norints tartum ir daugiau mokinosi irtam tyčia užvestoje mokslinyčioje, kur ir mokytojai ganaapšviesti ir lavūs buvo. Bet ne iš šito dyvijosiKeidošius. Jis labau dyvijosi iš to, jog šitie ginčaigalėjo kaip kada tarp vaikų Iiktis nepabaigti. Jonastarpais negalėdamas žodžiais perginti Onutę, bemataibūdavo, atvelka knygą, kaipo paramą ir čion atradęspatvirtinimą savo žodžiams jau tartum, gauna viršų, betštai ir Onutė savo žaru paėmusi kitą knygą, atranda saupamatus ir paramą.

Kaip tai galėtų būti? — statė sau ne sykį klausimąKeidošius. — Teisybė viena! Kaip tai gali būti, jogviena knygą sako vieną, o kita suvis ką kitą kalba? — Betšitas klausimas liko ne išrištas. Onutė kaltino Jonąir jo knygas, Jonas gi Onutę su jos knygomis. Naminiųpajėgų dėl išrišimo tokio klausimo buvo per mažai.

Atėjo šv. Ona, varduvės Onutės. Pagal seną paprotįiš bažnyčios po mišių prigužėjo, privažiavo pilni namaiKeidošiaus svečių.

Suvažiavo giminės, pažįstami, atvažiavo vikarijušaspasilsėti po darbų visos dienos, prižadėjo ir prabasčiuspo mišparų atsilankyti. Gaudė namai nuo balsų.

Už stalo svetlyčioje sėdėjo Keidošius ir mylėjokunigą vikarijušą. Su jaisiais sėdėjo pora studentų: VincųVincas ir senio Škerdelniko sūnus — karštas lenkų patriotas,per tai žinomas daugius po vardu Lenkstudečio tarpustudentų universiteto, kuriame abudu buvo.

— Tai kunigėli ne tik nesigailiu, jog leidau Onutępas ponią, bet džiaugiuosi. Kaimynai gąsdino, jog atprasji nuo darbo, jog išdyks. O kaip aš matau, tai ji tikakis praplėšė. Ir ne žinau katras iš jų daugiau pasinaudojo iš mokslo ar Jonas, ar Ona, — kalbėjo paklaustasKeidošius į jaunąjį kunigą.

— Na, tai matai — linksmai pertarė jį vikaras, —taip pralavinta visur tiks ir vyrą geresnį gaus.

— Taip! Taip! — Atsiliepė ir abudu studentai beveikvienu sykiu. — Mokslo mumis reikia! Tegul mokinasi.

— Vieno nesuprantu — traukė toliau Keidošiustruputį pamislyjęs — tankiai Jonas su Onute kelia ginčus.Viens sako vieną, kitas kitą ir abudu knygose randapatvirtinimą savo žodžių. Kaip tai dedasi? Ak, vienateisybė?

— Tai ne gali būti, — atvertė ant šito Vincų Vincas,kad vienoje ir toje pačioje knygoje rastųsi patvirtinimasdėl abiejų....

— Ne! Ne vienoje! — Jonas randa savo knygose,o Onutė savo.

— Na, tai matai, jau kitas suvis klausymas. Jonoknygos rusiškos, tai jos ir linksta į rūsų pusę. Onutėslenkiškos — parašytos taip, kaip lenkams miela. —

— O kur gi teisybė?

— Teisybė, Keidošiau, ar tik ne bus per vidurį.

— Tai sveikas laikai, jog ir lenkai meluoja? — paklausė,šnairai akimis metęs lenkstudentis.

— Ar tai da klausti reikia? Man rodos, jog šitąteisybę šiandien ir maži vaikai žino.

— Kame gi sveikas tą lenkų melą matęs? Araritmetikoje paraižytoje lenkiukai, ar geografijoje?

— Aritmetikoje tiesa melo nėra, bet jau apie geografiją, aš to pasakyti negaliu. Ji mat, lipsto lenkus.Vienok matote, ne apie geografiją ir aritmetiką eina tolidiniai ginčiai ir ne apie šituosius mokslus klausiaKeidošius.

— Na, tiesa! — atsiliepė ir Keidošius ant šito.Ginčijasi Jonas su Onute vis apie istoriją.

— Taigi matote. O kame, jeigu ne istorijoje, didžiausiai visi apie save meluoja? — pritarė ir vikaras. —Paimkite kokią norite istoriją ar angielską, ar vokišką;visur rasite ne mažai melo.

— Aš to ne ginu. Aš tai visados sakau, jog rusaimeluoja ir meluodami klaidina ir iš kelio veda, — atsiliepė lenkstudentis — Škeredelukutis.

— Bet ko meluos ponia, mokydama Onutę? Ak, ponialenkė ir katalikė, į ką gi ji gali versti? Vers ji į katalikus — mes visi katalikai; vers ji į lenkus — mes visilenkai! Kam gi jai, meldžiamas, meluoti?

— Gerai! Kaip sveikas dabar čionai šneki — ar lenkiškai, ar lietuviškai?

— Tegul sau ir lietuviškai, bet tai vistiek!

— Ne! Pavėlykite! — pertarė Vincų Vincas — paskuižiūrėsime, ar tai vis tiek, o dabar eikime toliau. Kasmaištus visus kėlė — ar lenkai, ar lietuviai?

— Na, žinomas dalykas, jog lenkai, bet tai vis tiek...

— Pavėlykite! — pertarė vėl Vincas. — Pasakykiteman, ar tie maištai buvo mums reikalingi ar naudingi?

— Ką čion da ir klausinėti, tai tikra dėl mūsų vienbuvo prapultis, ir visi mes tiems maištams ir kylant bijojomėsir pakilus nuo jų šalinomės — atsakė Keidošius.

— Na, ot matai, jau ir ne suvis tiek. Po maištųuždraudė lietuviškas knygas, lenkiškų gi neuždraudė.Lenkai ir dabar meldžiasi sau ant savo kunigo, turi savolaikraščius, turi knygas, iš kurių pasimokyti visokiųdarbų ir išmislų gali, o mes nieko neturime ir negalime,tai jau, kaip matote, ir ne suvis tiek. Tiesa, galitepasakyti, jog kožnas lietuvis gali pramokti lenkiškaiir naudoties iš lenkiškų kūningų, bet, susimildami, atsiminkite, jog tik retas tai gali padaryti, o visi reikalaujaprašvietimo, visi reikalauja žinių, kurios galėtų duotijiems duoną. Mes gyvename savo šalyje ir esamevargšais. Visi pas mus kiti gerai gyvena, išskyrus mus:ir žydai, ir prūsai, ir rusai, ir lenkai. Tiktai messkurstame, o dėl ko? Dėl to, jog neturime iš kur gautitas žinias, kurias lengvai gauna kiti iš savo knygų.Francijoje praščiokai dirba karūnas ir turinemažą iš to pelną, Šveicarijoje dirba adynininkus, Vokietijoje termometrus, lėles. Kodėlgi mes nieko nedirbame! Ar mes rankų neturime? Ar mūsų rankos priedarbų nelinks?

— Bet, susimildami, — pratarė vėl Škeredelnikutis,— kuo esa kalti lenkai?

— Atleiskite už žodį, bet aš turiu jums pasakyti,jog tai vaikiškas klausimas ir pritinkantis prastam vaikui,o ne inteligentui. —

— Kaip tai vaikiškas? — rūsčiai paklausė užgautasvaikinas.

— Taip jog šitame ir yra didžiausioji nuodėmėlenkų prieš Lietuvą, o jūs da klausiate.

— Gerai, bet prašau jūs tai darodyti pirma, o jaupaskui sakykite, kad tai taip.

— Jeigu taip norite, tai gerai. Pasakykite man,kokia valdžia buvo Lenkijoje ir Lietuvoje pradedant nuoLiublininės unijos, kada paskutinai susiliejo lenkai suLietuva?

— Na, tai žinomas dalykas, jog valdžia buvo lenkų;nes lenkai ir Lietuva tai statė vieną valdystbę lenkų,kurioje ir vieni, ir kiti gyveno, kaip broliai ant lygių tiesy.

— Kokios gi mokslinyčios buvo Lietuvoje? Kokįuniversitetą uždėjo lenkai Vilniuje?

— Gerai! Atsakysiu jums, jog mokslinyčios buvolenkiškos ir universitetas buvo lenkiškas, bet kas giuždraudė lietuviams užsidėti tada lietuviškus?

— Ant šito aš jums atsakysiu kitu klausimu: kasdabar uždėjęs rusiškas mokslinyčias, uždraudė lenkiškas?

— Na, tai ir vaikas žino, jog valdžia.

— Gerai, kodėlgi jūs nežinote to, jog lenkų valdžiadraudė pirma uždėti lietuviškas mokslinyčias? —

— To niekad nebuvo! Kad lenkų valdžia spaustųlietuvišką kalbą! Lenkai ir lietuviai buvo tai lygūsvisame kaip broliai; jų kalbos buvo lygios visame. Tiklietuvišką kalba, kaipo nekultūriška (neišdirbta moksliškai), atsiliko ir kaipo netinkanti buvo pamesta persavuosius, o dabar jūs visame kaltinate lenkus... Jūs tikpriežasties ieškote purvais mesti ant viso lenkiško, mat,dabar tokia gadynė, kad viskas lenkiškas persekiojamas,dergiamas...

— Pavėlykite, jūs ne tą užimate kalbėti; pabaikimevieną, o jau paskui pareikime ant kitos kalbos.

— Tai, ką čion da kalbėti!

— Bet pavėlykite — pratarė ir kunigas, tegu jispabaigia.

— Ką čion da laukti, kur jis ras darodymus to,jog lenkai spaudė lietuvišką kalbą?

— Pavėlykite, o darodymai rasis — atsakė VincųVincas.

— Na, gerai, raskite!

— Kas iš jūsų, vyrai, neatsimena „nota-lingvos”? — atsigręžęs į gaspadorius, paklausė Vincų Vincas.

— Kur neatsiminsi brudo — prakalbėjo senis Škeredelnikas, nusišypsojęs.

— O kas tai buvo do per „nota-lingva“?

— Ugi, būdavo, jeigu kas mokslinyčioje išsitarialietuviškai, tai jam rėždavo linija į delną, kad net rankasutindavo ir pakabindavo lentutę ant kaklo, kaip šunbranktį, su parašu „nota linguae”.

— Mūsų iškaloje buvo ne taip, ne lentutę ant kaklokabindavo, tik tokį raudoną suknios liežuvį — pridėjoKeidošius.

— Na, o ar mušdavo į delną su linija? — paklausėŠkeredelnikutis.

— Kur nemuš! Mušdavo bjauriai ir ne sykį, tiktris sykius... —

— Tegu ir taip, bet kuo kalta lenkų valdžia, jogtokiose iškalose o draudė lietuvišką kalbą? Ak, tai patysžmonės samdydavo tokius mokytojus.

— Aš mokiausi miesto pavietavoje mokslinyčioje —ant šito atsakė Keidošius.

— Šito ginti negali. — pridėjo vėl ir Škeredelnikučio tėvas, — mano dėdę kunigą du sykius klasosplakė už lietuvišką kalbą. —

— Na, gerai, tegu bus taip, jog kliasose mokslinyčiose draudė lietuvišką kalbą, bet taip ji turėjo saulaisvę, — ginčijo Škeredelnikutis.

— Ir tai netiesa, — traukė toliau Vincų Vincas. —Kokia ten laisvė, jeigu žmonės turėjo poterius ir prisakymus lenkiškai kalbėti ir spaviedotis lenkiškai.

Kitaip nepavėlydavo vyskupai. Bažnyčiose pas musLietuvoje, kur nesuprasdavo nei žodžio lenkiškai, palieptabuvo lenkiškai giesmes giedoti. Na, dabar sakykite,kokių da jiems reikia darodymų, jog lenkų valdžiapersekioja lietuvišką kalbą? Ar da geriaus jums reikiaparodyti, kaip lenkiškas brolis lietuvišką brolį paėmęsuž gerklės, smaugė?

— Nagi, nagi parodykite da? — piktai šypsodamaspritarė lenkstudentis.

— Gerai. — Nugyvenę nuo koto bajorai ir kiti iš jųpabėgėliai rasdavo sau duonos kąsnį po visokius biurus(kanceliarijas), tapdami urėdninkais (viršininkais). Paklauskite, kas darydavosi, jeigu kokiu nors būdu gera vietatekdavo lietuviui bajorui, norins jau ir aplenkėjusiam?Kiek skundų, kiek intrigų lenkai susitelkę darydavo, kadtik išvytų lietuvį ir tai paskutiniuose laikuose, kada irpačius lenkus vos ne vos kentė kaipo urėdninkus?

— Tiesa ir tai — atsiliepė jaunasis kunigas. Būdamasgimnazijoje daug sykių aš apie šitokius lenkų darbusgirdėjau.

— Mažai to, paimkite senus raštus mūšių kampovaldžios, o ten ištisai visur sutiksite lenkiškas pavardes,tartum, mūsų kampe tiktai ir gyveno vieni lenkai. Kaipurėdninkai, taip sūdžios, taip visi viršininkai grynailenkiškos tautos buvo. Tame tarpe, kaip iš gyventojų.sąrašo matytis, mūsų kampe buvo ir turtingesni, irpakegesni bajorai lietuviai, o su lenkiškomis pavardėmisne taip daug buvo.

— Na, tai kas gi iš to? — atvertė Škeredelnikutis.

— Štai kas! — Tame, jog mes dabar vargstame,jog neturime savo literatūros, kalti lenkai su jų valdžia. Apie ką ir ėjo terpu mudviejų ginčas.

— O dabar prie rusiškos valdžios ar geriau?

— Aš to ir nesakau. Nes tai jau suvis kitasklausimas. Jeigu Jonas šlubas (raišas) ir Kaulasšlubas, tai da tai nežinklina, kad aš jiems dviem kojasišsukau, per tai ir nėra ko manee apie tai ir klausti.Nes toks klausimas yra negudresnis už tą, apie kurį taipilgą ginčą teko kelti. Dėl to...

Bet nenubaigęs, šyptelėjo Vincų Vincas ir pakilęsnuėjo su keliais gimnazistais šalin. Škeredelnikutis paraudo iš piktumo.

III

Praslinko vėl metai. Tartum, viena akimirka, tartum,nuo mostelėjimo galingos rankos po šaltai žiemai sukilovėl žolės — parėdai lauky, pievos sužydo, pakvipo visokiomis kvapsnimis, girios apsidengė lapais; nukratęnuo savęs ledo ryšius, sujudo upės, upeliai; ežerų paviršiai banguoti pradėjo po senovei. Viskas po senovei,tik žmonių karta vienais metais senesnė tapo.

Buvo pabaiga gegužės mėnesio. Sodelyje ponios antbažnytinės ulyčios (gaso) sėdėjo Onutė ir pati ponia irdirbdamos šnekučiavosi. Onutė dabar jau paaugusimergaitė laukė tėvų atvažiuojant jos parsivežti namo.Tiesa, ji labai pamėgo ponią, pas kurią porą metųpraleido ir kuri dėl jos nemažai gero padarė, bet nenorėdama tėvo pinigų bereikalingai laidyti, ryžosi grįžtiatgal suvis namo.

Ką galėjo pramokti, pramoko. Ir ponia pati jai taibeveik parodė.

Przeczytałeś bezpłatny fragment.
Kup książkę, aby przeczytać do końca.