Šio veikalo autorius, Mykolas Palionis, yra miręs1908 m. sausio mėnesį. Mirė būdamas 37 metųamžiaus. Velionis buvo savo laiku vienas įžymesniųPeterburgo lietuvių artistų-mylėtojų. Dalyvaudavobeveik kiekviename lietuvių vaidinime, ar atlikdamassvarbesnes roles bei režisuodamas, ar deklamuodamaseiles, dažnai jo paties parašytas. Besirūpindamas,kad lietuviams scenoje būtų daugiaus kas parodo,iš lenkų kalbos išvertė draug su p. K. B — a komedijas: „Dėde atvažiavo”, „Geriaus vėliaus, negu niekad”ir „Žilė galvon — velnias vuodegon”. Pastarąją vertėvienas pats. Pagalios sumanė parašyti originaliąkomediją iš lietuvių ūkininkų gyvenimo. Sumanymasgimė, rodos, 1904 metais. Liuosomis nuo darbovalandomis (velionis tarnavo Gelžkelių ministerijosdepartamente) pradėjo rašyti komediją, kuriaipaskiau davė vardą: „Jau prieš vėją neb’papūsi”.Rašydamas, dalimis paskaitydavo ją savo draugams,ir jiems patariant, šį tą taisydavo. Užbaigęs rašytikomediją, iš juodraščio perrašyti jos nebesuspėjo.Rankraštyje, iš kurio spausdiname, autoriaus rankarašyta tik pirmojo akto pusė.
Veikiančios ypatos
Daunoras, viensėdis, turtingas ūkininkas, 50 metų.
Barbora, jo pati, 38 metų.
Julija, jo duktė (pirmosios pačios), 19 metų.
Veronika, jo podukra, 17 metų.
Ragaišienė, grytelninkė, 65 metų.
Arvidas, Daunoro kaimynas, ūkininkas — bajorėlis,našlys, 60 metų.
Antanas, jo sūnus, 24 metų.
Katrytė, Arvidų tarnaitė, 25 metų.
I aktas — Daunoro seklyčioje.
II aktas — Ragaišienės gryčioje.
III aktas — Arvido namuose.
I AKTAS
Daunoro seklyčioje
SCENA 1. Veronika
viena
VERONIKA
ieškodama po stalnyčias
Kur ji būtų dėjusi tas žirkles? Užkišo gal ir pati nežinokur. (pradžiugus) Aha! Julės cukierkos! Busman. (valgo cukierką, mazgelį įsideda už ančiaus, toliaus beieškodama išima kalendorių)O gi čia kas do raštai?! (žiūri prisikišusi)Kalendorius! (varto) Reikia pažiūrėti, koksbus šiandien oras — ar bars mama su patėviu,ar ne?! (eina prie komodos, atidaro vienąšėpelę).
SCENA 2. Veronika ir Barbora.
BARBORA
įeina besibardamos
Ką tu ten landai? Sakiau, kad žirklės už veidrodėlio ant komodos.
VERONIKA
Ar aš kalta, kad neišgirdau, kaip sakeiar komodoj, ar po komodos, ar ant komodos. Aš ieškau, kame žinau.
BARBORA
Cit, kad nė žodžio daugiaus. Kas taimatė: tu jai žodį, o ji tau dešimtį. Kaip mataipasakysiu tėvui — jis tave suvaldys!
VERONIKA
Tevaldo jis savo dukterį, o ne mane.Kas aš jam? Jis neturi tiesos kišti prie manęs pirštų.
BARBORA
Na, na, jau gana bus! Be jokių tiesų!Eik geriaus pažiūrėk, kame tėvas ir paklausk,ar greitai mes važiuosime.
VERONIKA
Sakytum geriaus patėvis!
eina priedurų
BARBORA
sulaiko Veroniką už rankos
Palauk!O gi čia kas pas tave pūpso?! Ko čia prisikimšai?
VERONIKA
Da bent ko! Kas gi čia bus daugiaus— nieko čia nėra!
BARBORA
Kaip tai nieko? siekia, Veronika traukiasi Duokš — tuoj parodyk!
VERONIKA
nenoromis, užgėdinta išima iš užančiausmazgelį, tame tarpe įeina Daunoras
SCENA 3. Tos pačios ir Daunoras
DAUNORAS
įeidamas, tarpduryje
Gerai, gerai, tepkratus, tuoj važiuosime. įėjęs, piktai Na, gičia kas do varžytinės!? Ko jum pritrūko? Nusitvertumėt bent koki darbą, vadinasi? — Žiūrėkit geriaus, kad viskas būtų prirengta kelionei.
BARBORA
Mūsų viskas jau padaryta; maišelissu užkanda jau šit senai pritaisytas: įdėjausviesto, dešros, virtos mėsos, visko užteks,da ir liks.
DAUNORAS
pamėgdžiodamas
Visko tai visko, odruskos gal kaip anądien sakysite — užmiršome.Jau dėkui jums už lašinius be druskos, vadinasi.
BARBORA
Varut, eik paklausk Julės, ar įmezgėdruskos...
VERONIKA
Tuoj! skubiai padeda cukierkas užveidrodžio ant komodos Bet turbūt užmiršo— ne druska jai rūpi.
išeina
SCENA 4. Daunoras ir Barbora
DAUNORAS
išmetinėdamas
Tat tau ir viskas. Eikpaklausk. juokdamasis Cha, cha, cha, taip sakant, vadinasi, viskas.
BARBORA
palengvo, raižydamasi
Pakaks jau,bus viskas.
DAUNORAS
pamėgdžiodamas
Viskas, viskas, opati tai dar lig šiolei, vadinasi, šaltai tebesiraižo.Kaip reiks važiuot, tai tada šokinės. Važiuot, tai važiuot. Į jomarką visad kuo anksčiaus, tuo geriaus, ar mainyt, ar parduot. Vedu tat dvejetą: palšokę ir lauksi. — O galpermislijai, gal jau nebevažiuosi?
BARBORA
karštai
Kaip tai nebevažiuosiu?! — Tiekman visokių reikalų! Vienok nėra ko jau taipskubintis — suspėsime. Bėk sijoną persisegsiu ir važiuok.
išeina
SCENA 5. Daunoras
DAUNORAS
vienas
Nėra ko sakyt — apsukriosgaspadinės. Kad neprimintumei, tai ir nevalgęs nekartą paliktumei. Nieko regis nemato,vadinasi.... po valandėlės Tikras vargas,kad viskas lieka ant moterų apžiūros. Visikampai aplūžę — apgriuvę — meška kojąnusilaužtų. Vienam sunku viską apeiti. Jomstik visokios parėdnės terūpi. — Šit, ir šiandien mano poniai ar tai mažai reiks išduoti.Kiek tai ištraukia iš kišenės tie visokie moteriški niekniekiai, net baisu. Kaip buvaupalikęs su savo viena Julyte, tai da galėdavauužganėdinti jos reikalus, bet dabar, antrą kartą vedęs ir su pačia užaugusią dukterį parsivedęs, nebežinau, kaip ir išsisukti, vadinasi— tai šio, tai to vis joms reikia. ušsimąstoDaug išlaidų visokių, bet nemažai ir naujų rūpesčių dygsta. Tat, jau ne kartą girdėjaunuo žmonių, kad mano Julytė, vadinasi, įkritoį akį tam šunsnukiui.... Ir pasakoja, kad vakar, nesant man namie, drįso būti čia mano namuose tas, vadinasi, šunimalas — mano priešo Arvido sūnus. Tas senis visad darė manvisokius nemalonumus ir pasityčiojimus už manopiršlybas prie jo sesers, užtat dabar aš, kadne jam, tai jo sūnui atidėkavosiu. Jie dideli ponai, o aš, aš savo kieme irgi, vadinasi,ką noriu, tai ir darysiu. Nėr ko sakyt,pajuto šiltos mėsos šmotą, vadinasi, juokiasicha! cha! cha! vadinasi. Ar matei, šunbajori,savo ausį, taip ir mano dukterį su jos pasogaregėsi. po valandėlės Vienok, kaip ne kaip,laikas ir į jomarką. Barzdą reikėtų nusigrandyti. eina prie komodos, pažiūri į veidrodį, ieško ant komodos, nekantriai Niekasnepabūva ant vietos, buvau padėjęs čiaskustuvą, o dabar jau nebėra. Na, o gi čiakas do mazgas?! paima mazgelį su cukierkomis, atmezgęs nusistebi Cukierkos! Iš kurtai?! Aš dejuoju, kad išlaidoms nėr galo,o čia irgi juk pinigai, vadinasi - kamtai atėjo į galvą mėtyt piningus ant tokių niekų?! Jau to gana — toliaus nebgaliu kęsti!
meta cukierkas į pastolį
SCENA 6. Daunoras ir Barbora
BARBORA
įeina
Nagi čia ką blaškai?
DAUNORAS
piktai, skubiai vaikščiodamas
Tai, antko tu be reikalo mėtai pinigus.
BARBORA
Ant ko čia aš mėtau pinigus be reikalo?prieina, žiūri į pastolį Cukierkos! Kamegi tu jas radai?
DAUNORAS
taip pat
Kame buvai padėjusi — antkomodos, vadinasi....
BARBORA
Aš padėjau!? Ant komodos? Parsižegnok,žmogau, pats nežinai ką tauški. Imktu jas sau ir valgyk.
DAUNORAS
taip pat
Dėkui. — Užteks man, vadinasi, ir tų pipirų, kokius, vadinasi, kasdienturiu nuo jūsų. Nusipirkai, tai ir naudokis.
BARBORA
Aš tau sakau, kad nė matyt jų nemačiau.Gal mergaitės vakar parsinešė iš miestelio. Tuo sužinosiu.
eina prie durų
DAUNORAS
taip pat
Kokia tu, tokios ir tavo dukterys.
ieško skustuvo
BARBORA
tarpduryje
Neužmiršk, kad viena ne mano! šaukia Varut, Varut! Eik čia greičiaus, tėvas šaukia.
SCENA 7. Tie patys Veronika ir Julija
VERONIKA
įeina
Ko dar prireikė? Bulvienėišbėgs — jau verda.
BARBORA
Sakyk, kas padėjo ant komodos cukierkasir kieno jos?
VERONIKA
nuleidus akis
Padėjau aš, o kieno nežinau.
DAUNORAS
piktai
Kaip tai? Tu padėjai ir nežinaikieno, vadinasi!
neramus stovi prie komodos, belsdamas pirštais į jos kampą
JULIJA
įbėgdama
Kas čia darosi! Niekas nežiūripuodų, bulvienė baigia bėgti.
VERONIKA
išbėgdama, suplojus rankomis
Ar ašnesakiau!
SCENA 8. Daunoras, Barbora ir Julija.
BARBORA
Julijai:
Ką jus čia užsimanėt pirkinėtcukierkas ir blaškyt po kampus. Šit tėvasrado ant komodos.
JULIJA
sugėdinta
Nieks jų nepirko.
BARBORA
Ogi iš kur jos?
JULIJA
taip pat
Vakar Arvidų Antanas, jodamaspro šalį, sustojo atsigerti ir paliko.
BARBORA
Girdi, tėve, cukierkų niekas nepirko, otik paliko jas Arvidžiukas.
DAUNORAS
piktai
Arvidžiukas!? O ko jis čialando? Gal savo meilę nori parodyt?! Išvaikysiu aš jums vėjus iš galvos, vadinasi!Julijai grūmodamas pirštu Atmink, kad ašviską žinau, vadinasi, matau, ir pasakau tai,jog jokio sėbravimo su tais plikbajoriais nedaleisiu. Gana jau jie man įkyrėjo. Iržiūrėk, kad tu man daugiau su tuom „ponaičiuku” ir jo cukierkomis nesigirtumei, nes aškantrus, vadinasi, lig laikui. Žinau aš viską,užtat, vadinasi, jeigu išgirsiu da tą pat, taiminėk — išmesiu ir tave podraug su juo ir jocukierkomis.
JULIJA
nedrąsiai
Aš jo neprašiau.
BARBORA
O kam priėmei?
JULIJA
Juk nemesi pro langą, jei paliko.
DAUNORAS
laikydamas rankoj diržą ir skustuvą,Julijai
Gana! Eik atnešk karšto vandens barzdai skusti.
JULIJA
eidama, į šalį
Matyt, tai pamotės pranešimas.
išeina
SCENA 9. Daunoras ir Barbora
DAUNORAS
karštai
Tegul jis dar kartą apsilankys, pakelsiu aš jam tada pirtį, kad galčiaudės, vadinasi.
BARBORA
Nė tu gituok nė karštinkis. Žmonės kaip žmonės, dagi bajorai, turi turtingusgimines, o kad mergaitė tinka, tai kam kliudyt, tegul susieina ir ima. Kur gi tu jasdėsi? Nelaikysi juk užpečkyje, kolei palikssenoms mergomis. Kad ne viena, tai kitategul eina, jeigu tinka ir gana. Varutei irgijuk sukako 17 metų.
eina prie komodos
DAUNORAS
statydamas veidrodį ant stalo, piktai
Nors jie ir grafais, kunigaikščiais, vadinasi,būtų, nevirsiu aš su jais košės. Senis anttiek man įkedėjo su savo bajorystėmis, vadinasi,kad negalima to užmiršti; jis visada per daug didžiavosi, dėl to nenoriu aš su jais daugiaus jokių reikalų turėti ir susitikti.
BARBORA
Senis tai senis, bet kuom gi vaikas kaltas? Sūnus, kaip matyti, visai geras žmogus: nesišalina nuo kaimynų; iš visko matos —žmogus žmoniškas, tai ir elgimas kitoniškas.
dėsto daigius komodoje
DAUNORAS
piktai
Taip, tegul sau nesišalina, oaš, vadinasi, nenoriu prisileisti. Jie tebesididžiuoja savo gyme, bet ką reiškia šiandien jųbajorystė? Pliki kulnai, ir gana. Skoloj lig ausų ir vis tik pučiasi, pamėgdžiodamas ponia, ponia — rods kasžin kas, vadinasi. ...
SCENA 10. Tie patys ir Julija
JULIJA
įneša karšto vandens stiklą, nedrąsiai
Juozas klausia, ar greitai važiuosite, sakojau arkliai paėdę ir viskas prirengta.
statostiklą ant stalo
DAUNORAS
Tuoj, tuoj. Šit apsigrandysiu, užkąsime ir netruksime.
rengiasi skustis
BARBORA
Julijai
Renk pusryčius.
JULIJA
lėtai
Jau galima valgyti — į bulvienęįdėjau išnaujos ir užbaldžiau rytikščiu pienu,— pastačiau tik dar truputį praaušti.
išeina
DAUNORAS
muilindamas smakrą
Pas mane, vadinasi, jau visad taip: gerai, tai gerai, o ne —tai minėk. Taip ir su tais bajorpalaikiais!Daviau sau žodį nesėbrauti su jais ir po visam.pradeda skusti barzdą Ne tik ką nenoriumislyt apie dukters išdavimą, bet, vadinasi, irkumelės jiems neparduočiau.
JULIJA
įneša garuojantį bliūdą, pastato jį ant stalelio prie durų, dėsto šaukštus, neramiai žvalgydamasi.
Jau galima ir valgyt.... Ant karštos bulvienės ir svečių sulaukėm.
BARBORA
Kokių svečių?
JULIJA
Abu Arvidų atkako — negražu tik, niekasneišėjo sutikti.
DAUNORAS
šokdamas iš vietos
Arvidas! Kokievelniai jį čia nešioja! Julijai Žiūrėk, artikrai jis!
JULIJA
Jis, jis.... Gerai mačiau! prie langoŠit riša arklius prie stulpo pagal šulnį.
pasilieka prie lango
DAUNORAS
meta skustuvą
Ge jis pasiuto! Kojam reikia? Nenoriu aš jo nė matyt! Pasakykit, kad manęs nėr namie.... kad išvažiavau į miestą, kad... kad... neduosnė pavalgyt, nė nieko paveikti bėga priedurų Galiu da sutikt! Aha!
šoka pro šalinįlangą
BARBORA
nustebusi
Ar jis iš galvos išėjo!? Šoktpro langą su numuilintu snukiu. Dieve mylėk, da galvą gali nusisukt. Julijai Apkraustyk stalą.
JULIJA
skubiai padeda skustuvą su muiline antkomodos ir toliaus ruošiasi, Arvidams įėjus,stovi prie komodos, tyli
SCENA 11. Barbora, Julija, Arvidas ir Antanas
Arvidas
įeina su Antanu
Tegul bus pagarbintas.... Labas rytas.
rūpestingai kamšo kaklaryšį, patampo apykaklę, dairosi aplinkui, šypsodamas
BARBORA
Ant amžių.... Netikėti sveteliai, meldžiu sėstis.
ANTANAS
Kaip sveikos mūsų kaimynės!
sveikina abi moteris, paduodamas ranką; kalbantArvidui su Barbora, šnibžda su Julija prie komodos, paėmęs į ranką kalendorių.
ARVIDAS
Dėkui, pandze, mes tik valandėlei sureikalėliu, kurs ir stačioms gali būti atliktas.
pažvelgęs į Antaną, nuduoda nekantrumą
BARBORA
Tamsta, nors ir artimas mūsų kaimynas,bet taip jau niekad nenori užsukti pas mus.grįžtelėjus į Antaną Šit Antaniukas, ačiū,tai kas kita....
ANTANAS
O, žinoma, žinoma.... tik aš gal per tankiai, nes tik vakar buvau, o dabar vėl....
ARVIDAS
sumišęs
Su juom kita byla.... Aš gi,aš, pandze.... nė tai per nenorą, o tik taipsau, kaip tai pasakyt, iš seno, pandze..... o poantra nebuvo stataus reikalo.... Šiandien gi,dagirdęs, kad parsiduoda kumelaitė, užsukau,norėdamas ją nusipirkti.... Na, a gi, pandze,gaspadorius kame?
BARBORA
sumišusi
Ne, ne, jis anksti iš rytoišvažiavo jomarkan ir išsivedė arklius.
ARVIDAS
O, tai ir pramiegojome, pandze.... Vakar, kada berniukas pasakė, būčiau galėjęstikrai nupirkti, bet sūnulis užtikrino, kad suspėsime iš ryto. Taigi mat suspėjome, pandze....Vienok nėr ko veikt, taip matyt, pandze,likta. O gal da užspėsiu neparduotą — reikiaskubintis. Sudiev tamstoms! nulenkia galvą Antuk, galim keliaut, jok tu namo, o aš,pandze, skubinsiu į miestą. Prižiūrėk šeimininkus, kad ilgai, pandze, nepoguliautų.
išeinakosėdamas
ANTANAS
Gerai, gerai, tėvel, aš tuojaus einu.
BARBORA
išlydėdamaArvidą
Sudiev, sudiev.Be reikalo Tamsta taip skubiniesi!
išeina paskui Arvidą
SCENA 12. Antanas ir Julija
ANTANAS
apsidairęs, pažiūri pro langą
Kad tikmano arklys nenusitrauktų.
JULIJA
Nenusitrauks. Bene misliji skubintis?
ANTANAS
Mislyt nemisliju, bet reikėtų, matnė šiaip, nė taip....
JULIJA
Kas taip?
ANTANAS
Kad aš pasilikau su tavim vienas.
JULIJA
Kodėl?
ANTANAS
Kad mat.... paskui vėl kalbės....Vakar, tik spėjau sugrįžti, o jau tuoj beveikvisi žino.... šneka.
JULIJA
Kalbi tik, kaip mažas. Bijai ko?
ANTANAS
Bijot nieko nebijau, bet....
JULIJA
Ką tai bet, bet. tempiaAntaną priekėdės. Štai sėskis ir gana.
ANTANAS
atsisėda ir tuojaus atsistoja
Tu gal irmanai, kad aš noriu išeit... Man tik taipnedrąsu.... apsidairęs, paima jos abi rankasNe! Žinai, Julyt, kaip man malonu su tavimpabūt, aš tik nenoriu, kad iš to išeitų da naujas nemalonumas, todėl ir sudiev! krato josabi rankasŽiūrėk, tik būk pas Ragaišienę antpusdienio — ten pasišnekėsiva. Sudiev! Žinaijuk, kad aš myliu tave be galo!
Eina priedurų, vesdamas Juliją už rankos ir šnibždėdamas jai į ausį.
JULIJA
tarpduryje
Gerai, gerai, sudiev!
uždarius duris, žiūri pro langą
SCENA 13. Julija, Veronika, Barbora ir Antanas
VERONIKA
įeidama
Gana jau gana, gali da akispražiūrėt, ilgai bežiūrėdama — jau jo senainebematyt.
JULIJA
prie lango
O gi kas tau darbo, snargle.... Ką tam tavo liežuviui kliūva.
vėl žiūri prisikišusi prie lango
VERONIKA
Kliūva, nekliūna, o tau balius bus!linksmai apsisukdama Kam teks, kam neteks, o tau, striumbi, bus.... traukia Julijąnuo lango Taip arti nelįsk prie lango, dagali stiklą išspaust...
JULIJA
piktai
Eik sau nelojus.
BARBORA
įeina su Antanu, nešdama sūrį rankoje
Ką čia jau taip tamsta skubiniesi, bene kasten namie dega. Darbai niekur nepabėgs. Štaipasisėdėsime, pašnekėsime, užkąsime.... Kastai matė, kad kaimynystėje užėjus tuoj aus bėgti, lyg ugnies pasigavus. Veronikai O kur gi tu žioplinėji? Nė su svečiais nepasisveikinai,nė ko — vis tu slepies nuo žmonių.
ANTANAS
paduodamas Veronikai ranką
Gal pana Veronika nenori su manim pasižint...
VERONIKA
Kodėl ne — aš buvau viralinėj ir nėžinot nežinojau, kad pas mus svečiai.
BARBORA
sudavus Antanui per petį
Meldžiusėstis. Veronikai Eik, Varut, atnešk užkandai sviesto, paimk ir peilį su torielka...
VERONIKA
išeidama
Tuojaus.
BARBORA
O aš gal surasiu ką norint išgert...
išeina
ANTANAS
Kam tai... nereikia, nereikia!...prieidamas prie Julijos Ko gi tu taip liūdinusiminus.
paima už rankos
JULIJA
Ar-gi tu nematai, nesupranti, kad aš viskame apeinama pamotės...
ANTANAS
Ką čia... nėr ko perdaug nusimint...aš tai priešingai labai džiaugiuosi, kad galiubent kiek ilgiaus pasilikti su tavim. Teisybė,visai to nesitikėjau, kad taip susidės: tik spėjau išeiti į kiemą, kaip ji, pamačius maneiš tolo, skubindama iš klėties su sūriu, pradėjoprašyt grįžt atgal ir verste vertė da pasilikti,nors aš ir be ypatingo prašymo tam sudžiaugsmu sutikau...
JULIJA
Aš irgi džiaugiuos, bet man nemalonu, kadji čia taip sukasi...
BARBORA
įeina su Veronika kumščiuodama ją
Štai tuojaus bus galima užkąsti. stato antstalo alaus ąsotį Meldžiu tamstą sėstis.
ANTANAS
Dėkui. Bet visai tai be reikalo.
sėdasi,Julija pasilieka prie lango
BARBORA
pildama alų
Tai da nuo šv. Onosužsilikęs alutis — meldžiu ragaut. stumiaVeroniką prie stalo — ta atsisėda nuošaly Antano Štai ir sūrelio su sviestu mėginkite.
ANTANAS
valgo
Dėkui, dėkui... Bet kodėl panelė Julija nenori su mumis?
BARBORA
Ji paspės, tik tamstą meldžiu kąsti.Julijai Eik tu, Julyt, pažiūrėt ugnį pečiuj,su ugnimi reikia atsargiai, taip daug nelaimiųji padaro per žmonių neatsargumą...
JULIJA
išeina, pažvelgus į Antaną
ANTANAS
Žinoma su ugnimi visaip atsitinka. neramiai apsidairęs Vienok aš per ilgai užsisėdėjau. stojasi Dėkavoju už vaišes. Manjau laikas grįžti.
BARBORA
Už ką čia dėkavot, beveik nieko nekandęs. O skubinti Tamstą, tarsi kas veja.
ANTANAS
Nors rodos, kad skubinu, bet visgi perilgai užsisėdėjau ir ilgiaus pasilikti nebegaliu... Dėkui už viską ir sudiev.
paduoda ranką Barborai ir Veronikai ir išeina
SCENA 14. Barbora, Veronika ir Julija
BARBORA
Sudiev, sudiev... prašome neužmiršti,tankiaus apsilankant. Veronikai O tu, kastai matė, tyli visą laiką kaip kokia kvailė, nemoki rodos liežuvio apversti.
VERONIKA
Tai ką aš šnekėsiu?
BARBORA
Ką šnekėsi.... Ot, prašytum valgyt,gert.... ir apskritai užimtum ir vaišintum kaippriguli svečią.
JULIJA
įeina
Neilgai svečias ir teviešėjo...
BARBORA
Bene visą dieną jis čia sėdės. O tu galto norėjai.
JULIJA
Nieko aš nenorėjau ir nenoriu.... tikdyvina man, kodėl tėtė nenori parduoti jiemskumelaitės. Ar tai ne vis viena nuo ko paimti pinigus.
BARBORA
Paklausk tu jo paties. Matai, kad jisnenori su jais nė susitikti, nė tikt ko, o poantra, tu pati kuo geriausiai žinai visas priežastis.
JULIJA
Kokios gi tai būtų priežastys? Jokių ašnežinau.
BARBORA
Jai tu nenori prisipažinti, tai galiu taupasakyti, jog mums viskas žinoma ir sakau tau,kad jokie tavo nudavimai nieko negelbės....Tu viskame kalta. Sakė juk tau tėvas, kad mestumei jį iš galvos, nes nieko iš to nebus.... Aširgi rūpinsiuosi, kad pas mus namie būtų ramumas ir tykumas.
išeina
VERONIKA
eidama prie durų
Ar aš tau nesakiau....
išeina
SCENA 15. Julija
JULIJA
viena, griaudžiai
Už ką ji tai vis antmano galvos krauna... Žinau, kad tai čigonei nieko negana, nebeišsitenka ji čia, kliūvuaš jai; kažin ką pritauzijo tėveliui ir vis tiktaikindama geriaus savo dukrelei. Tėvas jaitiki — manęs nė klaust neklausia... po valandėlės Kuom gi aš kalta, kad jis mane myliir aš jį... Nelaiminga aš! Nėr kam užtart,nėr kam pasiskųst. šluosto ašaras Bet jis...jis... mane myli ir bus man viskuom. Jissakė, kad viską pergalės. Šiandien matysimėssu juom pas Ragaišienę... pasakysiu aš jamviską.
stovi šniurkšėdama
SCENA 16. Daunoras, Barbora ir Julija
DAUNORAS
įeina su Barbora bardamiesi
Gana,gana jau, vadinasi, pakaks man, visi geri, geriausias gi tas Arvidas — jis ne taip kumelės pirkti, kaip nori savo sūneliui padėti susukti lizdą... Apsirikai, kaimyne! Nenoriuaš bučiuotis su plikbajoriais...
BARBORA
Daunorui
Pažiūrėk, tat jau rauda; suprask iš to, kad jai labai rūpi cukierkos....
DAUNORAS
Julijai, rūsčiai
Liaukis! Nusitverkkokį norint darbą! Kas tai matė, lyg mažapamėgdžiodamas bim.... bim.... bim....vadinasi.... Bajoriuką pamatė.... Pačios nieko neveikia, sutrukdė ir mane. Vyrus renka!Aš jums išvaikysiu ponaičiukus, pamirkęs viržių.
vaikščioja
BARBORA
Julijai
Nunešk tat Ragaišienei jos puodą — padėkavok už vuogas. Geriausiai busnunešus jai mėsos šmotelį. Paprašyk taipgi,kad pasiskubintų verpti linus....
JULIJA
paėmus puodą nuo suolo
Gal prie mėsos įrišt taipgi minkštą sūrį?
BARBORA
Gerai, rišk. Tik tegul ji da atneša vuogų. Žiūrėk tik, neskaityt ten varnų, grįžkgreičiaus.... Kopūstus šiandien reiktų apravėt.
JULIJA
išeina
DAUNORAS
pastovėjęs užsimąstęs, piktai:
Šimtsvelnių, vadinasi, daryk dabar tu ką darąs...Kaip turiu nuo jų atsiginti?!... Nebevažiuosiu niekur ir gana... Geriaus ką norint namie paveiksiu.
BARBORA
susirūpinus
Kaip tai, kodėl? O aš tiekturėjau reikalų... Norėjau šį, norėjau tą...
DAUNORAS
perkirsdamas, piktai:
Taip, taip, vadinasi, kaip regiu net per daug tau užsinorėjo.Užmanei tu tarsi man ant keršto kokius taipančius su tais, vadinasi... Keli vaišes, užlaikai, o aš, aš, vadinasi, gaspadorius turiulaukti, besislapstydamas už kampų.
BARBORA
O kas tau liepia slapstytis? Kokia dvasia nešioja tave kaip beprotį pro langą?
DAUNORAS
nusijuokdamas, piktai
Cha! cha! cha!vadinasi! Aš beprotis?! Taip!... Ir tai už tai,kad elgiuos kaip man padorumas liepia.
BARBORA
Koks čia padorumas, kada žmogus šokapiestu, pats nežinodamas prieš ką...
DAUNORAS
Kaip tai? Aš nežinau, vadinasi, nematau,nesuprantu?! Ne! Matau aš visus tavo norus,bet vargiai ką iš to regėsi.
BARBORA
Ką gero galima sulaukti nuo žmogausbeširdžio...
DAUNORAS
Žinoma, vadinasi, negaliu aš atvertiširdies ir rodyti ypatingą lipšnumą tiems, kurieniekuomet nebuvo mano draugais...
BARBORA
Bet gi, kaip tai pasakyt...
DAUNORAS
Ką nesakyk, ką nemanyk, bet, vadinasi,iš tų šiaudų nebus grūdų.
BARBORA
Kodėl gi ne? Juk, rodos, kad ne viena,tai kita galėtų eiti...
DAUNORAS
perkirsdamas
O gal, jei ne kita, taitu trečia apsikabintum Arvidui už kaklo.
BARBORA
Kam aš... Tegul eina dukterys...
DAUNORAS
Dukterys... Kieno? Mano... ne!To niekad nedaleisiu.
BARBORA
Kodėl gi? Klausiu tavęs...
DAUNORAS
Nenoriu ir gana! Jai tau tai pardaug rūpi, gali sau eiti su savo dukteruke, omane, vadinasi, palik su mano, taipogi ir pasogą.
BARBORA
Ir labai gerai. Išleisiu sau Veroniką irbus galas.
DAUNORAS
piktai numodamas ranka
Leisk ir eikpati, tik kad aš nė nežinočiau, vadinasi, pakaksjau man.
uždanga
II AKTAS
Ragaišienės gryčioje
SCENA 1. Ragaišienė ir Julija
RAGAIŠIENĖ
viena, dirba iš linų kuodelį verpimui
O kaipgi nuvargau! Nebemano metams užsidarbuoti duoną verpimu: jau ir pirštai regisne tie ir akys susilpnėjo. Garbė Dievui, kadnors nevaro iš tos kertelės, kurioj ko ne visąamžių perlindėjau... Kažkas šiandien taipnegerai man, lyg pusiau laužia, lyg kas...Geriaus bus pailsėjus. sėda už stalo, atsidūsta Štai bent besiilsint užbaigsiu tą rankovę palaikę raukt. ima siuvinį iš kampo nuosuolo Bene nuo Šv. Jono blaškosi neužbaigta, o vis nėr kada prisėst. veria adatą, daugkartų nekliudo Kad tu surūgtum! Kaskartvis pro šalį, tai pro šalį. vėl bando įvertJau turbūt tiek šiandien tepasiseks pasiūt.meta siuvinį Nieko nebus. Teriogso sau...Asla irgi da nešluota, o jau geras metas. pažiūri į langą Kad jau niekas doras nesiseka,reik nors apsišluot.
eina prie pečiaus, šluoja
JULIJA
įeina
Padėk, Dieve! Ar laukei tamstamanęs?
RAGAIŠIENĖ
Dėkui, dūšyt, kad manęs neužmirštat;taip man vienai sunku, nuobodu...
JULIJA
Aš atnešiau tamstai puodą nuo vuogų, opodraug ir mėsytės su sūriu.
paduoda Ragaišienei ryšelį, puodą pastato ant suolo
RAGAIŠIENĖ
griaudžiai
Dėkavoju žemiausiai, kadmane atmenat. Melsiuos už sveikatytę ir pasisekimus. Sukalbėsiu amžiną atilsį už dūšelętamstos mamutės, ji mirdama įsakė, kad neišstumtų manęs vargšės iš šios pastogės...
JULIJA
Niekas tamstos nestums, gyvensi, kaip gyvenai ant vietos. Ot, manęs tai kažin kaslaukia. Nežinau kaip reiks apsiversti. Diena po dienos vis eina blogyn prie tos pamotės.Šiandien irgi buvo galvos graužimo, o vis taiuž Antaną. Aš tyčia čia atėjau... jis taipgi žadėjo būti šiandien pas tamstą... Turimemes būtinai viską užbaigt.
neramiai dairosiį šalis, žiūrėdama į langą
RAGAIŠIENĖ
Taip, taip, dūšyt, reikia baigt. Matauaš, kad jūs kenčiate. Jis irgi buvo užsukęspas mane ir žadėjo da atjoti; dejavo, nabagėlis, kad reikia jam slankstytis nežmoniškaipo kampus, slepiant meilę. O kad jau nėr kaipkitaip, susieikite visad čia pas mane... Aš jussergėsiu.
JULIJA
Nors tai gal ir negražu, bet ką daryt, kadtaip išpuola.
RAGAIŠIENĖ
Teisybė, dūšyt, teisybė, visaip atsitinka.
JULIJA
pradžiugus, žiūrėdama pro langą
Štai irjis atjojo! Bėgsiu pasitikti.
išbėga
RAGAIŠIENĖ
Laiminga ta jaunyklė: čia rauda, čiair vėl linksminasi.
skubiai ruošiasi po grytelę
SCENA 2. Antanas, Julija ir Ragaišiene
ANTANAS
įeina su Julija, vesdamas ją už rankos
Šit ir galim mes dabar ramiai, be jokios baimės ir kliūties pasėdėt, pasišnekėt. Ragaišienei Sveika drūta, senute! Priimk svečius įpastogę.
RAGAIŠIENĖ
Ačiū — laiko Dievas. Sėskitės, dūšytės, sėskitės.... Net man linksmiaus jusmatant. Laukiau visa širdimi.
atsisėda priepečiaus, tyli, žiūrėdama su užganėdinimu
JULIJA
meilingai
Kaip aš troškau tave pamatyt,tai negaliu nė išpasakyt. Sunku būtų viskąišreikšti, ką šiandien aš perkenčiau ir perjaučiau.
ANTANAS
linksmai
O aš tai ar be noro čia atsibeldžiau? Skubinau, net arklys sukaito.Taigi dabar sėskimės čia ir pasakok. Na, opamotė ar nieko nesakė man išjojus, kad ašsu tavim buvau pasilikęs?
JULIJA
Kaip nieko!? Ko ji neprikalbėjo ir galopapskundė mane tėveliui, kažin ką išmislydama.
ANTANAS
Kaip tai tėveliui? Juk jo nėra namie.
JULIJA
Palauk. Duok man pradėt. Aš viską pasakysiu — nėr ko man slėpti prieš tave jų pasielgimų ir visų užpuldinėjimų. Kada jūsatkakote, tėvelis buvo namie, tik pasislėpė irliepė pasakyt, kad jis išvažiavęs. Aš norėjautau tuojaus pasakyt, bet bijojau, kad kas neišgirstų.
ANTANAS
Pasislėpė?! Na, jau to tai tikriausiainiekas negalėjo tikėtis!
JULIJA
Ne gana to. Ko jis neprikalbėjo, sužinojęs apie duotas man cukierkas. O paskuistačiai pasakė, kad išvys mane iš namų, jei ašnesiliausiu savo meilėje ir jai neužmiršiu tavęs.
ANTANAS
karštai
Ką?! Išvys! Užmiršt! Aš darodysiu, kad tave myliu ir jis pirmiaus turėsliautis savo atkaklume ir visuose užmanymuose. Jei nesiduos geruoju, tai eisiu kitu keliu, bet užtikrinu tave, jog niekas nesulaikysmano širdies troškimų. Kas gali uždraustman mylėt? Esame liuosi ponai kiekvienas.Noriu, tai ir myliu, nieko nesiklausdamas...O, kaip aš tave myliu! spaudžia Juliją priesavęs Ištark tik dar kartą, kad ir tu manemyli, tada aš, neveizint ant nieko, jausiuosi laimingiausiu iš visų sutvėrimų...
JULIJA
Kad aš tave myliu, negali abejoti, tik bijau aš, kad tėvas manęs...
ANTANAS
karštai
Nesibijok nieko! daužydamaskumščiu krūtinę Už tos krūtinės, kaip už akmeninės sienos, būk rami... Ir sakyk, ar mane per amžių mylėsi ir ant viso sutiksi...
JULIJA
drąsiai
Taip... dabar aš nieko nesibijau; gerai man čia, kada matau tave šaly,savęs....
ANTANAS
Ot, taip tai kas kita.. Tai ne kokietai be galo dejavimai, baimės. Saldu man, girdint šį tavo išpažinimą. Neužmiršiu aš ir senutės Ragaišienės už jos mums prilankumą irpagelbą. Už viską jai atidėkavosiu.
spaudžiaJuliją prie savęs, Julija glaudžiasi
RAGAIŠIENĖ
Ačiū, ačiū, dūšyte, panaitėli; laiminga ir aš, matydama jus. Taip mane prie jūsųtraukia, jaučiuos rodos jaunesnė ant kokių trisdešimts metų!
JULIJA
gėdingai
Dėkui tamstai, kad priglobei mane mano varge.
RAGAIŠIENĖ
sujudinta
Gal jus, mano sveteliai,kuom pavaišinti? Šit Julytės atnešto sūrelio pamėgintumėt... O gal nors po mažą stikliukąišgertumėt? Yra pas mane likusios nuo krikštynų, ant kurių vysčiau Baublių pirmąjj sūnelį... O rėksnys, tai rėksnys buvo.... Aš matot, dūšytės, visada, jausdama kokį orą, išgeriu po vienintelę... Šiandien irgi kažkas, lygdiegliai surėmė, taip neramu.
pasijudina eiti
ANTANAS
Nereikia, nereikia, pas mus šiandienkuo puikiausis oras.
RAGAIŠIENĖ
Reikia pasistiprinti, niekas juk taipnestiprina, kaip geras virintas šermukšninis gėrimėlis. Tuojaus štai paimsiu iš šėpelės prieangyje.
išeina dejuodama
SCENA 3. Antanas ir Julija
ANTANAS
Nabagė, sena net braška, bet gera bobutė... po valandėlės Ar žinai, Julyt, kaipaš šiandien laimingas!
apkabina Juliją, spaudžia ir ilgai bučiuoja
JULIJA
nedrąsiai
Ganės, Antaniuk.
ANTANAS
laikydamas ją už pečių
Tu mano
JULIJA
O tu mano.
ANTANAS
Aš tavo.
JULIJA
Ir aš tavo.
ANTANAS
Mudu abudu dabar, kaip ir prisiekėmvienas kitam, jog taip per amžių apsikabinę būsime laimingi ir niekad jau nesiskirsime.
JULIJA
Žinoma, niekad... Visad mes būsimedrauge.
ANTANAS
laikydamas Juliją už pečių ir žiūrėdamasjai į akis
Nežiūrint į nieką, kada kas išpultų gyvenime. pasiklausęs Jau ji grįžta.
ūmai pabučiuoja Juliją ir pradeda vaikščioti
SCENA 4. Antanas, Julija ir Ragaišienė
RAGAIŠIENĖ
įeina su buteliu rankoje
Meldžiuneniekinti, tai labai gerai nuo visko ir nuo vidurėlių.
ANTANAS
Negersim, ne. Gerk tamsta viena. Kitąkart, per mūsų vestuves, visi išgersime.
Ragaišienk
įsipila stikliuką, laikydama jį rankoje
Po šimtą metu kiekvienam skyrimai! Taiiš viso bus du šimtai! Abu jus, dūšytes, reikiapasveikinti, nes taip jau matyt paties Dievosurėdyta, kad jus mylitės. Pakelia stikliukąaukštyn. Žydėkit abu! Būkite laimingi, dūšytės, jūs jaunuoliai, kurių gyslose dar neatšalokraujas!... O gal išgersite?!...
ANTANAS
Ne, ne! Dėkui!
RAGAIŠIENĖ
Jau kad ne, tai gersiu viena. išgeriaBūkite svei.... O šita pakelia butelį telaukiasau kito laiko.
išeina
SCENA 5. Antanas ir Julija
ANTANAS
Dar ko aš tau nepasakiau. Jau kadtaip tėvas šneka, aš dabar iš pradžios pamėginsiu geruoju, bet jei jis priešintųsi mūsų noramssusivienyti, tai tada būk pasirengusi prie visko,nes gal ir reikės mums sauvališkai, be tėvų sutikimo viską padaryt, o gal ir važiuot į kokįmiestą. Juk dabar tiek svieto išvažiuoja į miestus ir visi randa sau duoną. Aš irgi juk neblogesnis už kitus, ne berankis koks, galėčiaurasti sau darbą, iš kurio gyventumėm. Dirbčiauaš, dirbčiau per dienas-naktis ir vis tai dėltavęs. Arba dar galėtumėm važiuoti į Rokiškį pas mano dėdę, kurs ir pernai kvietė manepas save, kad padėčiau jam jo ūkyje; priimtų jismus, kaip savo vaikus. Jis vaikų neturi, turtingas ir išmintingas žmogus. Supranta jis gyvenimą kitaip, negu mūsų tėvai. Pas jį nėkerštai, nė bajorystės neturi vietos. Jis žmogusstatus: visus lygiais skaito, sako visi mes iš topaties molio, užtat ir visi turime būti lygūs.Taip būtų mums gerai, mylėtumės visad...
JULIJA
Neturi niekad abejoti. Visad vienodai tavemylėjau ir mylėsiu. Nežinau tik tikrai, ką irkaip daryt?...
ANTANAS
Ką te daugis padaryt, reikia tik lauktiir žiūrėt, ką jis toliaus kalbės.... Jeigu gi visbus tas pats, tai ilgiaus nelaukus, paimt ir išeit.Vis viena juk seną ir kvailą sunku perlaužti,pertikrinant jo klaidose.
JULIJA
Bet aš jau gal ir perilgai užtrukau, pamotėvėl ką norint naujo išras; reikia eiti, šiandiendar daržus turėsiu ravėti...
atsistoja
ANTANAS
paima ją už abiejų rankų
Dar paspėsi, kam trumpinti laimės valandas. Su daržais paspėsi — teželia žolės kiaulėms ant džiaugsmo ir tavo pamotei ant rūpesčio.
bučiuojasi
SCENA 6. Antanas, Julija ir Ragaišiene.
RAGAIŠIENĖ
įbėga
Dūšyt! Negerai! Kas bus?!Ponas Daunoras atėjo! Štai jau ant kiemelio.
JULIJA
nusigandus
Jėzus Marija! Jis mane užmuš, radęs čia su tavim.
ANTANAS ir RAGAIŠIENĖ
Pasislėpk!
RAGAIŠIENĖ
Štai čia, kertelėj, už verptuvo. Julijapribėga, pasigūžia kampe; Ragaišienė apdedają rūbais, skrebais Tik nesikrutink ir nekosėk, dūšyt! Kas galėjo spėt, kad jis čiaužeis... Apsaugok, Viešpatie!
ANTANAS
paėmęs ąsotį Julijos atneštą
O aš nuduosiu vandenį begeriąs.
daunorui įeinant pakelia ąsotį prie lūpų ir taip laiko
RAGAIŠIENĖ
Ir gerai — nieko jis nesupras
prieina — prie durų
SCENA 7. Daunoras, Ragaišienė ir Antanas.
DAUNORAS
įeina su lazda rankoje
Ką beveiki, Ragaišiene!? Pamatęs arklį prie tvoros ir aš sustojau, vadinasi, nors joju šit tik ant lazdos.
RAGAIŠIENĖ
Dėkavoju tamstai žemiausiai. LaikoDievas iš savo malonės ir laiminga, kada aplankogeri žmonės...
Daunoro su Antanukalbos metu, pažiūrėdama kampan, vaitoja
DAUNORAS
Taip, taip... tai ir aš gerų žmoniųskaitliun, nors netyčia, vadinasi, pakliuvau....pamatęs Antaną O! Mano kaimynas! Tamsta irgi neaplenki mano Ragaišienės.
ANTANAS
truputį atitraukęs ąsotį nuo lūpų
Sustojau vandens atsigerti.
DAUNORAS
šiurkščiai
Bet ar ne per daug ir ar neper tankiai tamsta stabčioji ir geri? Vakar, kaippasakoja, pas mane buvai sustojęs, šiandienčia... O jau ko per daug, tai šelauk, vadinasi... Galima dar pradėt raugėt nuo tokio gėrimo per nemier...
ANTANAS
tebelaikydamas pakėlęs ąsotį
Ką daryt... Troškina — karštas laikas.
DAUNORAS
Rodavyčiau tamstai pamažinti visus savokarščius ir užmanymus.... O taip gi norėjautamstai pasakyt.... Kas link tamstos lankymosiir.... ir mano dukters.
ANTANAS
stato ąsotį
Aš irgi norėjau pasakyt... prašyt... ir džiaugiuosi, kad galopturiu šiandien progą su tamsta matytis...
DAUNORAS
Nesiskubink tamsta... Aš visai nesidžiaugiu iš tamstos landynių ir saldinimo cukierkomis... O po antra, tamstai kaipo „ponui bajorui” visai nepritinka meilautis prie sodžiausmergaitės.
ANTANAS
Ale bet, pavelykit man žodį, išklausykit mane, juk aš irgi turiu širdį ir taip myliu...
DAUNORAS
su ironija
Myliu... nėra ko sakyt,vadinasi... į šalį pasogą jaučiu...
ANTANAS
karštai
Meldžiu Tamstą. Visai bereikalo tamsta kliudai čia bajorystę, kuri manvisai nerūpi ir apskritai nieko nereiškia gyvenime, o ypač šioje gadynėje, kada visi pradėjosuprasti, jog tiktai žmogaus išsilavinimas, padorumas ir padėjimas tegali turėt vertę žmoniųakyse. Argi kas nemato, nežino, kiek dabaryra kunigų, daktarų ir kitų mokytų žmonių,kilusių iš prasčiokų, o ne iš kokių ten bajorysčių.Antrą gi atsukus, kuom galiu aš būti kaltas, jeimano tėvas bajoras ir jei jis negali išsiblaivytiiš svajonių apie ponystes. Bus laikas, kada irjis susipras, jog nė kiek jis ne aukštesnis užkiekvieną paprastą ūkininką, likdamas tamsiužmogumi ir ardamas tą pačią žemę, kaip ir kiekvienas, kurį jis vadina „chamu”.
DAUNORAS
Užteks jau.... Žinau aš visus tuospamokslus, meilės ir bajorystės, vadinasi. Pakaks man duonos be jokių garbingų giminysčių. Prašau vien nepaikint man mergaitės irgana, vadinasi, kas ne pora, tai ne pora.
ANTANAS
Visi juk esame lygūs žmonės... Visivienodai jaučiame... visi... visi be jokioskyriaus...
DAUNORAS
Tik aš ne visai taip jaučiu, kaip tamstamanai. Paklausk tamsta geriaus savo tėvo, jisirgi tikriausiai tą patį pasakys, nes po viskam,kas man žinoma, nesitikiu, kad jis galėtų pamesti savo didžiavimąsi...
ANTANAS
Prie ko čia tėvas? Juk aš jau nebe mažas,galime šnekėt ir baigt be jo...
DAUNORAS
Taigi baigiu, melsdamas tamstą atminti,jog mano žodis yra šventas: ne ir ne! Kad čiakažin kas būtų, vadinasi.
ANTANAS
Ne! aš irgi darodysiu savo ir niekamnepasiseks sulaikyt mano širdį ir jausmus!suduoda kumščiu per stalą, paima bizūną, einaprie durų Sudiev! Iki malonaus pasimatymo!
sustoja prie durų
DAUNORAS
rūsčiai
Pamatysiu tave aš čia darkartą, tai jau ne taip kalbėsiu. RagaišieneiO tu, Ragaišpalaike, kokias čia užeigas keli?Jei dar ką norint panašų pamatysiu, tai užminkysiu aš tau tokius ragaišius, vadinasi, kad galtu ne taip dejuosi!
ANTANAS
Meldžiu ne taip šiurkščiai ir be užgavimų; juk apie reikalą galima kalbėti be jokiųkarščiavimų. Savo reikalu aš pasitikiu padarytisu tamsta priderantį susipratimą. Bet kamskriausti nekaltą senutę?!
DAUNORAS
Rodavyčiau nesikišti ne į savo reikalusir keliauti iš kur atsidanginai.
ANTANAS
Matyt, kad mes šiandien nesusikalbėsim.Tikiuosi, vienok, kad, metęs karščius ir viskągeriaus apsvarstęs, tamsta išvisi, jog labai klysti,taip pasielgdamas. Iki pasimatymo!
išeina
DAUNORAS
Neklystu, kad pinigus užuodi. Keliauksveikas ir daugiaus nesirodyk! RagaišieneiVis tai ačiū tau.
SCENA 8. Daunoras ir Ragaišienė
RAGAIŠIENĖ
susirūpinus
Aš, aš, dūšyt, ponulį, visai čia nekalta.
DAUNORAS
Cit! Kad nė žodžio, vadinasi! Žinauaš tave, visiems tu nori prisitarnauti. Riogsočia užsidariusi ir da veda į pagundinimą, o koreikia, tai nežiūri. Visa lauko kertė nuganyta.Kokiam šuniui, vadinasi, aš čia tave laikau irkam čia ta mano gryčia?! Ar tų valkatų bajorpalaikių užeigai?!... Ne! Kaip sau norit, ganabus minti mano tvoras ir laukus visiems šunimsčia bemedžiojant, o ypač lipti man ant širdies,vadinasi. Aš tam karštam ponaičiukui užgesinsiutroškimus ir išmieruosiu nugarą, jai da drįs pasigirt man su savo meile. Girdi, boba, šiandien,vadinasi.... pežvelgęs į užpečkį O ten kasšlama? Gal paršus gryčioj lakai? Žiūrėk, kadnebūtų smarvės.
RAGAIŠIENĖ
nusigandus
Ne! Ne! Tai turbūtkatytė už pečiaus.
DAUNORAS
Popiet ateisi paimti laišką ir nuneštitam dideliam ponui-bajorui Arvidui. Negaliuilgiaus tylėti, parašysiu jam ant keršto apie sūnų.O jau kad parašysiu, tai parašysiu. Retai prisieina man rašyti, bet dabar kad parašysiu, taibus ko pasiskaityt... Turės iš ko pasidžiaugti.
RAGAIŠIENĖ
Klausau, klausau, ponuli, einu, norstuojau, einu...
DAUNORAS
Kur tau tuojau?! Aš einu da į laukus,paskui, pagrįžęs parašysiu.
išeina; Ragaišienėišlydi už durų; Julija pakruta
SCENA 9. Ragaišienė ir Julija
RAGAIŠIENĖ
įeina
Garbė Dievui, ištrūko galva!Taigi pridrebėjau, net prakaitas išmušė. prisiartinus prie pasislėpusios Julijos Jau išėjo, dūšyt, kelkis, nuvargai, nabagėle, tiek laiko kniūpsodama susirietus.
nutraukia rūbus
JULIJA
atsistoja; verksmingai
Viešpatie! Kas išto bus?! Kur aš pasidėsiu?!
RAGAIŠIENĖ
glostydama Julijos pečius
Niekis, dūšyt, niekis.... Laimė, kad nepamatė. Kadaužminė apie paršus, net dvasią man užėmė.Garbė Dievui, viskas gerai nusidavė. Nesibijok, nesirūpink — jis tave išvaduos. Matei jukir girdėjai, kaip jis tave myli... Bėk dabar,dūšyt, namo.
JULIJA
Bijau, kad kas nepamatytų. Gal da tėvelis nenuėjo?
RAGAIŠIENĖ
pažiūrėjus pro langą
Regis, kad tenkas toli apie kryžkelę eina — mano akys aiškiainebemato.
JULIJA
pažiūrėjus pro langą
Taip, ten tėvelis.Iš ten nepamatys, bėgsiu pagal upelį...
RAGAIŠIENĖ
Bėk, skubink, pasigūždama už krūmų, tik atsargiai.
JULIJA
prie durų
Tai tamsta eisi šiandien pasArvidus?
RAGAIŠIENĖ
O kaipgi. Liepė paimti laišką irnunešt...
JULIJA
Gal jį pamatysi, pasakyk jam viską irpaklausk, ką man daryt ir kada mes su juompasimatysim.
Išeina.
RAGAIŠIENĖ
išlydėdama
Paklausiu, paklausiu. Dėkui už sūrelį ir mėsytę...
uždaro duris
SCENA 10. Ragaišienė
RAGAIŠIENĖ
viena
Aukščiausis Dieve! Kenčiatie vaikeliai! O už ką? Už tėvų nesutikimus.Senai jau žinoma ta byla. Kiek tai nepritauškia svietas? Po mirčiai Daunorienės, tosšventos moteriškės, visi šaukte šaukė, kad įstūmė ją graban pats jos vyras, kurs savo šykštumu ir aštrumu įvarė ją į ligą. Dieve, duokjai dangaus karalystę! Ji rūpinosi apie maneir visus varguolius. Dabar jos dukterį mataukenčiant prie medžiaširdžio tėvo, bet neapleisjos Dievas, suteiks Jis jiems laimę, suves jųjaunas mylinčias širdis... Bet kur aš pasidėsiu, jai jos tėvas įpykime išvarys mane iš šiospastogės? !...
SCENA 11. Ragaišienė ir Veronika
VERONIKA
įeina
Tegul bus pagarbintas...
RAGAIŠIENĖ
Ant amžių amžinųjų amen. Ką, dukrele, pasakysi?
VERONIKA
Atbėgau ieškodama Julės. Išėjo nuopusryčių ir lig šiol negrįžta, o te mama barasi.
RAGAIŠIENĖ
Jau ji senai sugrįžo. Dėkui, atnešėsūrelio ir mėsytės. Pasėdėjo valandėlę ir išėjo... Paskui buvo užėjęs tėvelis, bet jos jaučia nebebuvo.
VERONIKA
Tai ir tėtė buvo čia pas tamstą?
RAGAIŠIENĖ
Buvo užsukęs, eidamas į laukus.
VERONIKA
Tai mes turbūt prasilenkėm su ja;aš ėjau keliu, per lauką.
RAGAIŠIENĖ
Žinoma, kad eidama keliu negalėjaijos sutikti, nes ji sakė, kad eisiant taku paleiupelį.
VERONIKA
Tai reik ir man grįžti. Gal jau visiparėjo pietums. Sudiev!
išeina
RAGAIŠIENĖ
viena
Seka ją, nabagėlę, pamotė,skaito jos žingsnius.
uždanga
III. AKTAS
Arvido namuose
SCENA 1. Antanas, Katryte ir Ragaišienė
ANTANAS
vienas
Kaip sau nori. Negaliu to niekaip suprast! Viskame sutinku vien tik nepasisekimus: kur pasisuksiu, ką užmanysiu — visne taip, kaip nori. Šiandien irgi, kad jįvelniai, tą Daunorą! Jau, jau, rodos, viskas geraisusidėjo, o čia atneša jį velniai... Lyg tyčiavisad taip. Taip pernai, kada su Onyte viskąkuo geriausiai sutaikiau, apserga dėdė. Išvažiuoju pas jį, o čia griebia ją velniai — ištekair po visam. Paskui tik ir juokiasi visi, beerzindami: „Tatai tai ir išrovė grybą iš panosės!” Ilgai turėjau klausytis visokių pasityčiojimų... Bet negana to, dabar vėl su Julyte kiek privargau, o vis tiek gero: tėvas kalasavo, o tas velnias vėl savo. Nors prapulk.Tėvas užmanė apipačiuoti mane su pana, kaipjis vadina, gerų namų, geros kilties, turtinga,ir pradėjo kalti man tą seną ilganosę MaugirdųMarę... Vakar taipogi minėjo apie tai; nutylėjau, vienok, kaip matau, vis nemeta savoužmanymų, nes šiandien iš ryto vėl ėmėsi prikalbinėti, aiškindamas, kad būtų gerai... Dabar jau aiškiai matau, kad tylėdamas nieko geronesulauksiu. Viskas taip susidėjo, jog būtinaipagrįžus tėvui, turiu jam pasakyti, kad ašmyliu kitą, dėl kurios parangus esmi ant visko
KATRYTĖ
įeina
Ragaišienė iš Pilviškių atnešėlaišką.
ANTANAS
O kame gi laiškas?
KATRYTĖ
Ji sako, kad reikalingajai pačiai paduoti.
ANTANAS
Šauk ją čia.
KATRYTĖ
Klausau.
išeina
ANTANAS
Ji man rašo, žinau, kad nieko malonausnepraneš, bet visgi nieko saldesnio nėra, kaipmatyt jos rašytą laišką ir būti tikru, kad jimane myli.
SCENA 2. Antanas ir Ragaišienė
RAGAIŠIENĖ
įeina
Tegul bus pagarbintas...
ANTANAS
nekantriai
Gerai, gerai...Kamelaiškas?
RAGAIŠIENĖ
Gi šit. išvynioja laišką iš skepetosir paduoda Prisakė paduot tamstos tėtušiuiį rankas....
ANTANAS
žiūri su nusistebėjimu į laišką
Tai nejos ranka! Kas tą rašė?
RAGAIŠIENĖ
Parašė jis pats, mano geradarys iružlaikytojas ponas Daunoras tamstos tėveliuiapie...
ANTANAS
su nusistebėjimu
Mano tėvui!? skaito adresą Taip, taip... Gerai... bet ką gijis jam rašo?
užsimąsto
RAGAIŠIENĖ
Aš, dūšyt, skaityt nemoku... O kadir mokėčiau, ta vis tiek užlipdyto laiško perskaityt negalėčiau...
ANTANAS
užsimąstęs
Gerai... hm... pakelia laišką prieš langą, žiūri Tai niekis, tebūksau! meta laišką ant stalo Paliksiu iki sugrįš tėvas. Ragaišienei Ogi ji... ji Julytė ar nieko nepa... nesakė?
RAGAIŠIENĖ
Kaip nesakys. Sakė, kad ji kenčia ne išpasakytai. Su ašaromis akyse išpažino, kadvis tai dėl meilės...
ANTANAS
nekantriai
Na, o daugiaus ką?
RAGAIŠIENĖ
Daugiaus? Daugiaus, taip daug man visko pasakė, kad iš to daugumo...
ANTANAS
perkirsdamas
Nieko nebeliko pasakyt...
RAGAIŠIENĖ
Kaip neliko. Ji sakė da, kad norėtųkuo greičiausiai pasimatyti ir viską pabaigti...
ANTANAS
Ką pabaigt? Kaip pabaigt? Gal ji jaunusigando neišmintingo tėvo.
RAGAIŠIENĖ
Aš to nežinau, dūšyt.
ANTANAS
Taigi žinok ir pasakyk jai, jog aš nenoriu jokio kito galo, kaip tik, kad mes antvisados pasiliktume drauge... Nors nežinau, kąjis ten rašo parodo į laišką, vienok po tovisko, ką teko šiandien išklausyt, galima tikėtis, kad nieko geistino! Pasakyk todėl jai,kada eisi pas Daunorą šiandien karvių milžti,kad ji kaip norint išspruktų šį vakarą iš namųir ateitų pas tamstą. Aš ten būsiu saulei nusileidus ir mes sutarsime viską.
RAGAIŠIENĖ
su nusistebėjimu
Pas mane? O jeivėl užtiks?
ANTANAS
Taigi man! Jau ir nusigandai. Nesibijok, nieko nebus, aš atsakysiu už viską. Dabar gi skubink pas juos ir pasistenk jai pranešti.
RAGAIŠIENĖ
Klausau, bėgu, dūšyt.
ANTANAS
Bet... palauk! Gali vėl ką užmiršti;aš geriaus parašysiu jai kelis žodžius.
ieškoplunksnos
RAGAIŠIENĖ
Nagi, nagi....
susirūpinus sustojaprie durų, truputį pastovėjus išeina pamažėliopro duris
ANTANAS
pamatęs juos išeinant, šoka prie durų
Palauk! Ar apkvaišai?! Štai nuneši laišką, ot tuoj,tuoj... tik rasiu rašalą ir kaip matai parašysiu.
RAGAIŠIENĖ
Nagi, dūšyt.... O man pasirodė,kad kitą syk...
ANTANAS
Kam atidėt kitam kartui, ką galima dabar. Štai tuojaus, tik rašalas kažin kur? Ten pas tėvą turi būti. bėga į šalines duris,išsineša popierių ir rašalą Tuojaus, tuojaus.
sėda ir rašo, šluostydamas plunksną į plaukus
RAGAIŠIENĖ
O jeigu paties Daunoro nerasčiau, taikam turiu paduot laišką?
ANTANAS
sudėdamas keturlinkai popierių
Ir vėlsavo! Nė kokiam Daunorui, tik jo dukteriai Julijai aš rašau ir jai tik paduok, niekam nematant.
Paduoda laišką.
RAGAIŠIENĖ
Aa! Dabar tikrai supratau, kad atsakymą reikia paduot Julytei.
Eina prie durų.
ANTANAS
Taip, taip... tik atsargiai.
RAGAIŠIENĖ
Gerai, dūšyt. Šit už ančiaus užsikišiu. Sudiev!
išeina
SCENA 3. Antanas
ANTANAS
vienas
Vargas su tomis bobomis, oypač su senomis. Tu jai vieną, o ji tau kitąir susikalbėt negalima. po valandėlės Irtaip su Dievo pagalba šiandien gal jau kaipnorint suvesiu galus visų nemalonumų ir pasieksiu pradžią taip senai laukiamos laimės...sėda krasėn Sunku, bet nėra kas daryt,reikia laukti. Kolei gi kas, gerai būtų iš laikoprisirengti.
mostelėjęs ranka, išeina pro šalines duris
SCENA 4. Katryte ir Arvidas
Kairytė
įeina pamažėliu
Kažin kur vėl iškeliavosu savo nepabaigtais reikalais ir lakstymais
prieina prie stalo ir vėl grįžta, tarpduryje sutinka Arvidą
ARVYDAS
įeina stenėdamas su dviem ryšiukais
Pasakyk, pandze, kad arkliui, pakol atvės, neduotų gert. Katrytė išeina, Arvidas meta ryšiukus ant stalo, kepurę ant kėdės, sėdasi užstalo Šunes mane nešiojo šiandien iš namų;nieko nepadariau, tik pavargau ir keletą auksinų be reikalo turėjau išleisti. Dagi tie smarvės žydai ir tas chamas Kaplys, pandze, padarėnemalonumą, primindami skolą. po valandėlės Kada ir iš kur gausiu visiems susimokėti?!Ot, kad bent sūnelis būtų kaip žmonių vaikai,tai ką, tada bepig būtų man senatvėje... Paimtų gerą pasogą, išsimokėtumėm skolas, da galkas ir liktų. pamato laišką, paėmęs skaito adresą Jo Mylistai.... Nagi kas čia galėtųbūti?! plėšia konvertą, paima iš stalnyčios akinius, užsideda Jau tik iš lietuvio: ko antrašo,pandze, matyt, kad koks norint chamas rašo....O gal brolis Benediktas ką norint praneša išRokiškio. Jis juk taip mėgsta ir skaityt, irrašyt. Ne kartą jau jis, užsiėmęs tais raštaisir visokiais kalendoriais su spėjimais apie orą,supūdė, pandze, javus ir šieną. Tuose kalendoriuose, tai vis lyg tyčia, viskas išeina atžagariai: kada rodo lietų — gražus oras, o buriant giedrą — lietus kelias dienas. Na, bet ką gi jis čia išgalvojo?... skaito „Tegul buspagarbintas... su atsakymu ant amžių amžinųjų, amen. Mielas kaimyne”. nusistebi Jau čia ne brolis... bet kieno aš, pandze, kaimynas?! Turiu kaimynę, našlę ponią, pandze,ponią, kaip ją.... Pra... Pše... Pšy...byševskienę. Vienok ką ji man rašytų? Negutapie laukugalės užtvėrimą! užsimąsto Hm!Beje, turiu kaimyną tą chamą Daunorą,bet nejaugi jis apie savo kumelės pardavimąpraneštų?! skaito toliaus „Jeigu tamsta nesulaikysi savo sūnelio nuo svetimų laukų drimbimo, tvorų minimo ir po nereikalingus kampuslandymo su jo medžionėmis ir meile, tai aš,vadinasi, pasimirkęs viržių ištaisysiu jam bajorišką nugarą ir da paduosiu sūdan. O dabarpasilieku sveikas Juozas”. karštai Juozas,Juozas?! Kas tai būtų?! Ar ne tas chamasDaunoras, pandze?!.... Reikia paklausti Katrytės.
eina prie durų, šalinėse duryse pasirodo Antanas
SCENA 5. Arvidas ir Antanas
ANTANAS
O, tai ir tėvo parvažiuota.
ARVIDAS
A! Ir tu namie?! Nagi ką čia stovinėjiper dieną nieko neveikdamas?! Pavargai! Štaitavo darbai! kiša prie nosies laišką Kuomvardu tavo giriamasis ūkininkas tas chamasDaunoras?
ANTANAS
Kam tai tėvui prireikė?
ARVIDAS
Štai atsiuntė jis tau pasveikinimą, pasiilgo matyt. Bet kaip jo vardas?
ANTANAS
Juozapas...
ARVIDAS
Juozas, chamas. Koks ten da Juozapas.Štai skaityk! meta jam laišką, nusisuka rūsčiai Po šimtais, pandze....
ANTANAS
paima laišką, perskaito, šoka karštai
Aš jam parodysiu keršyti!
ARVIDAS
Ir aš tau parodysiu! rodo kumštįTu nuodini mano senatvės dienas. Ar to ašlaukiau nuo tavęs?!
ANTANAS
Bet, tėve, palauk.
ARVIDAS
Nėra ko daugiaus laukti. Viskas jausulaukta. Pamislyk tik, ką tai reiškia? Mes,,szlachetni” gauname tokį bjaurų pasityčiojimąnuo to chamo. O už ką, už ką?
ANTANAS
Nė tamsta, tėvel, dejuok, nė ko. Ašviską tuojaus išaiškinsiu.
ARVIDAS
Aišku jau man kaip diena, kad jis taukailį perti žada. Bet ir man skauda! Skaudaširdį, kad kaimynystėje turiu tą smarvę, skauda,pandze, kad sūnelis nemoka gerbt nė savęs, nėsavo „szlachetnego” vardo.
ANTANAS
Ko aš negodoju? Duok man tamsta viskąpasakyt.
ARVIDAS
Sakyk man, ką tai reiškia ir už ką tai?
ANTANAS
Nė už ką.
ARVIDAS
Tai taip sau... dėl to, kad plati tavonugara, jis ketina ją ruožuoti.
ANTANAS
sumišęs
Mat... mat...
ARVIDAS
Kaipgi tada?
ANTANAS
Nėra ko ilgiau man tylėt, reikia baigt.Tėvas atmeni savo piršimą dėl manęs MangirdųMarės... Aš nieko tamstai neatsakiau, betdabar apreiškiu, jog nenoriu jos...
prasideda prieblanda
ARVIDAS
Ką tu kalbi, kvaily?! Ji su pasoga, jine by kokio chamo duktė... Pamislyk tik...
ANTANAS
Aš nieko nesakau, kas ji tokia, nieko irmislyt nenoriu apie ją, ji man per sena; aš myliu kitą.
ARVIDAS
Kitą?! Kokią kitą?!
ANTANAS
Daunoro Julę.
ARVIDAS
nusigandęs
Daunoro... Viešpatie! Pražuvo mano viltis pataisyt gyvenimą! nuleidęsgalvą užsimąsto; po valandėlės Tai už tą jistau rengia balių su viržium?...
ANTANAS
Nieko jis man nepadarys. Aš myliuir gana.
ARVIDAS
Kvailys tu su savo meile. Paliksime ubagais... Išjuoks mus svietas... Jau ir dabar... ar negana tau ką jau tyčiojas taschamas iš mūsų... iš tavęs, kaip iš kokioberno, chamo. Susiprask tu. Paimtumei išžmonių, pandze, būtų gyvenimas kitas.
ANTANAS
Nieko kito man nereikia, su ja man busgeriausiai...
ARVIDAS
karštai
Tai tu vis savo?! Ir manai turbūt, kad aš tą daleisiu!... Klysti, vaike! Jaineklausysi, gali eit sau, pandze, man iš akių!Nenoriu nė matyt, nė girdėt.
vaikščioja užpykęs
ANTANAS
Eisiu ir nepražūsiu. Bet, tėve, pasakyk,kam tuos skirtumus darai tarp žmonių? Ar nevisi mes lygūs?
ARVIDAS
Susilyginai tu su chamais... Apmislyk,vaike... Bus laikas, kada susiprasi ir gailėsi...
ANTANAS
karštai
Bet tamsta ar pamislyjai taipšnekėdamas. Ką aš negerai suprantu ir koturėčiau gailėtis? Aš rodos teisingai suprantu,kad tamsta per aukštai nori pasiekti su savobajoryste, nieko daugiaus neturėdamas, išskiriant tuščią vardą „bajoras”. Juk, nors mesir skaitomės bajorais, bet savo padėjimu irgyvenimu esame paprasčiausiais ūkininkais.Kuom gi anie, apšaukiami „chamais”, menkesniar žemesni už mus? Priešingai, kaip visiems žinoma, jie, nesvajodami apie garbingas bajorystes, savo doru ir blaivu gyvenimu, darbštumu ir palinkimu prie apšvietimo parodė svietuidaug daugiaus tikrų žmoniško gyvenimo vaisių.Tarp jų viskame matoma broliška vienybė irgyvena jie nepalygintai geriaus už visus panašius į mus ponus bajorus. Mes gi kuom galime pasigirti? Kame mūsų vienybė? Kame mūsųprotas? Ar tame, kad, užstatę bankuose dvarelius ir apsivilkę sermėgomis, lindžiame po kiaurais stogais aplūžusių senovės rūmų, vis dartebesididžiuodami savo bajorystėmis?! Ne!
ARVIDAS
nekantriai
Gana jau! Duok tu manramybę.
ANTANAS
Tuojaus aš pabaigsiu. Argi tamsta užmiršai savo žodžius apie Mangirdų Marę supasoga dėl skolų išmokėjimo?!
ARVIDAS
Ne! Bet ką gi tu gali ant Mangirdų pasakyt? Ar ir jie skolose, ar ir jie ne ponai?
ANTANAS
Taip, da ne visi bajorai prakišo savotėvų turtus. Vienok ar daug jų užsiliko senoviškuose lizduose ir ar pas visus yra turtas?
ARVIDAS
Man to žinot nereikia. Aš kalbu apieMangirdus.
ANTANAS
Bet tamsta užmiršti, kad ir jie per puotas ir kortas netruks pavyti kitus. Antrą giatsukus, šiandien jie, turėdami dar šį bei tą iš užsilikusio nuo senovės ir bepuotaudami ramiausiai, ar norės susilyginti su mumis?! Kaip turėtumėm mes pasirodyti tarp jų?... Ar taip,kaip dabar stovime, su degutuotais čebatais irsu smaluotom alkūnėm?... Todėl ar galibūti man pora nemokanti jokių darbų MangirdųMarė su visomis jos dykaduoniškomis parėdnėmis... Jie šiandien da tebepučia ponystes, mes gi, turime prisižinti, jau viską tą padarėm, turime užtat užmiršti visas bajorystes ir pasilikti,kaip esame, artojais...
ARVIDAS
Aš nesakau, kad ponavot... bet...bet, pandze, atmink, pasoga... skola...
ANTANAS
Pasoga. Kas man iš jos, jai paėmus...O po antra aš myliu...
ARVIDAS
Jau ne vienas meilės karščius prie terbosprisimylėjo, taip ir tu, pandze, mano vaike,prieisi, palikdamas ir mane ubagu...
ANTANAS
Aš, dėkui Dievui, esu sveikas, galiu dirbti,galiu...
ARVIDAS
po ilgos abejonės
Viską aš gerai žinau,bet, pandze, matau, kad su tavim nesusikalbėsime... Žinokis sau. Kaip pasiklosi, taip irišsimiegosi...
išeina pro šalines duris
SCENA 6. Antanas ir Katrytė
ANTANAS
vienas; pastovėjęs nuleidęs rankas
Kasman daryt?! Važiuosiu ir gana. dunkstelėjęsį šalines duris Tėve!...
KATRYTĖ
įneša pieno puodynę, pastato ją ant staliuko prie durų
Jurgis klausia, ar palikt arklius namie, ar jot miškan ant nakties?
ANTANAS
Gerai, aš pats pasakysiu.
skubiai išeina
KATRYTĖ
viena
Pakvaišo jis visai, nė susikalbėtnegalima. ruošiasi, dėsto daiktus, uždega mažą lempukę Reikia pieno paduot. pripilapuodeliuką pieno ir nuneša į šalinį kambarį, pradarius duris sustoja Jau miega, bet gal atbudęs išgers. įeina atsargiai ir greitai išeina, iš naujo ruošiasi, vaikščiodama pamažėlioKažin kas šiandien su jais? Nuo pusdienioriejasi, kaip žydai, tarsi Dievas žino, ko jiemspritrūko...
ANTANAS
įeina atsargiai
Tu da čia, gana jau bustų ruoštų be galo, laikas gulti.
KATRYTĖ
Tuojau, tuojau.
išeina, paėmus puodynę su pienu
ANTANAS
priėjęs ant pirštų prie šalinių durų, pasiklauso, atsargiai pravėręs duris, pasižiūri irvėl uždaro
Miega... Ramiai miegok, saldžiai sapnuok, o aš tuo tarpu susirinksiu ir, peržegnojęs šiuos kampus, pasišalinsiu nuo visųkvailysčių, ponysčių ir bajorysčių... Skubiaiišsitraukia iš po krasės skrynutę ir batus, dėstodaiktus, dairydamasi ir prisiklausydama. Kasten baldos?
eina prie durų, atidaro
SCENA 7. Antanas, Ragaišienė ir Julija.
RAGAIŠIENĖ
apsigaubus su skepeta, pasirodo tarpduryje
Aš, dūšyt, aš su Julyte.
ANTANAS
sujudęs
Eikit čia, tik tyliai.
RAGAIŠIENĖ
Aš čia da viena. Julytė darže užklėties laukia.
ANTANAS
Gerai, tuoj aus, palaukk čia tamsta.
išbėga
RAGAIŠIENĖ
pastovėjus užsimąsčiusi
Dievuli mūsų, prie ko mes priėjome? Kas tik bus toliaus?Žiūri į patamsį prieangyje. Atėjome naktį įsvetimus namus.
Bailiai apsidairydama, ilgaistovi vietoje tylėdama.
ANTANAS
tarpduryje
Čia... čia... eik, nebijok. Nėra nieko, tik Ragaišienė.
JULIJA
įeina, skepeta ant pečių, rankoj ryšius
Kodėl gi tu neatėjai? Tiek aš baimės turėjau,taip ilgai nesulaukus.
ANTANAS
Užlaikė tėvas; paskui pasakysiu. Palaukite truputį, aš tuojaus pasiimsiu šį tą. Arkliai jau laukia už klojimo.
skubiai dėstodaiktus. Ragaišienė atsisėda ant kėdės prie durų, Julija stovi, bailiai dairydamosi
RAGAIŠIENĖ
pažiūrėjus pro langą
Kažin kaipturėsite važiuoti, vaikučiai, toks juodas debesyspasikėlė iš vakarų, gal tuojaus bus lietus.
ANTANAS
Niekis, nesutirpsime, štai dėl viso kopaimsiu sermėgą.
JULIJA
pasiklausius
Ar girdite, te kažkas atvažiavo... šneka...
ANTANAS
bėga prie durų, pravėręs klauso
Eina— pasislėpkite...
Ragaišienė gūžiasi kampeprie pečiaus, Julija įbėga į šalines duris, prieangyje girdis ėjimas, šneka
SCENA 8. Tie patys: Daunoras, Barbora Arvidas irKatryte
DAUNORAS
sujudintas įeina su botagu, paskui jįBarbora
Labas vakaras! Ir vėl išpuolė šiandien mums susitikti... Bet, vadinasi, ar negalėčiau paklausti, kas čia kur kraustosi?! Taipčia visur primėtyta daiktų.
BARBORA
Štai Julės ryšis skepetoje.
dairosi pokampus
DAUNORAS
pašokęs prie Antano
Tai tu taip! Nežmoniškais keliais! užmodamas botkočiu Aštau parodysiu! Galvą perskelsiu!
ANTANAS
atšoka persigandęs, stovi nusiminęs
ARVIDAS
už šalinių durų
Kas ten?! Kas ten?! O,Viešpatie! pasirodo tarpduryje vienuose marškiniuose, bestumdamas pro duris Juliją Kasčia darosi, ar velniai užsėdo! Kas čia, iš kur?Buvau vienas, o dabar, pandze, saugok, Dieve,atsiradau...
ūmai grįžta
BARBORA
rodydama į užpeckį
Ir Ragaišienėčia...
RAGAIŠIENĖ
atsistoja nuliūdusi, stovi sunėrus rankas
KATRYTĖ
įbėga nusigandusi, apsigaubusi su užklote
Kas čia do triukšmas? Kas pasidarė? Dieve, mylėk, kaip nusigandau, tik atgulau, girdžiutokią baisybę, maniau, kad degame...
DAUNORAS
pamatęs Juliją
O tu čia ko? Taiptu man!
pamatęs įbėgantį Arvidą nutilsta
ARVIDAS
įbėga užsimetęs ant pečiaus švarką, basas
Pandze, pasakykit man kas čia pasidarė?!
pamatęs Daunorą, atšoka ir ilgai tyli nusiminęs,laiks nuo laiko pradeda nekantriai vaikščiot,atmetęs vieną ranką užpakalin.
JULIJA
puola tėvui prie kojų
Dovanok, tėveli!Nežudyk manęs!...
BARBORA
karštai, bėgiodama, trepinėdama
Kaiptai?!... Dovanot! Kas tai matė bėgti su bernu per laukus, tai baisus papiktinimas, kurionė Dievas, nė žmonės negali atleisti.
ANTANAS
Atleiskite mums! Mes nekalti, taip mesmylimės, taip... taip mums sunku be kitskito....
BARBORA
Niekad! Kas tai matė! Ar tai gražu.Mes išsigandome, mislyjame, kad kažin kaspasidarė, kad išėjus nuo pusdienio su ploviniaispaskendo upelyje, kad... Toks baisumas, toksbjaurumas.... Ir tik štai rasta gromata rodolaišką atidarė mums akis...
RAGAIŠIENĖ
Vyrai, moterys! Taip nieko — nebus!Kalbėkite kaip žmonės! Atminkite, kad galtaip Dievo buvo likta... Kam kliudyt jų gražiausiems jausmams, juk ir be to jie ilgai kentė.
DAUNORAS
rūsčiai
O tau kas?! Kentė? Bet kastam kaltas ir už ką aš, vadinasi, mes turimedabar...
užsimąsto
ANTANAS
griaudžiai
Dovanokite mums ir...
BARBORA
karštai
Ne, negalima, taip negražu...Kur tai girdėta, kad be tėvų žinios...
ANTANAS
Ar da negana, ar nematote, nežinotetamstos...
DAUNORAS
Et, vadinasi, matome, bet taip negalima. Antrą gi atsukus, ką čia mums apie tai,vadinasi, kalbėti...
BARBORA
Žinoma, žinoma... Ką paskui žmonėskalbės...
DAUNORAS
Hm... taip, vadinas!... Žmonės sau,o mes irgi, vadinasi, savo proto neturime nustoti.Nepridera mums tokiu būdu, turime tuojausvažiuoti ir gana.... Julijai Žiūrėk tuojaussavo daiktus... Taip tu man! Pakelsiu aš taupirtį, vadinasi...
BARBORA
Duok jai, kad žagsėtų...
ANTANAS
Betgi tamstos...
JULIJA
verkdama, sudėjus rankas
Tėveli brangiausias, neatimkite nuo manęs mano Antaniuko... Taip aš jį myliu... negaliu be jo...
DAUNORAS
Jokio bet! Aš jau senai, vadinasi, pasakiau, kad ne. Arvidui O kaipgi tamstamanai?
ARVIDAS
sumišęs
Ką?... Kaip manau?!...Saugok, Dieve, ką jaučiu... Ką jis padarėtas beprotis.
ANTANAS
Tėve, tik pamislyk tamsta!...
DAUNORAS
Cha! cha! cha! Pamislyk!
BARBORA
Dieve, susimylėk, kas bus, kai sužinos parapija. Kunigas iškeiks iš ambonos.
ANTANAS
karštai
Tekeikia sau. Prakeiksiu ir aš,kaip tas nelaimingas bajorystes, taip ir jus suvisais atkaklumais. Gerai juk žinote ir suprantate, kas čia kaltas, tik nenorite susiprasti, norsjau seniai būtų laikas... Nereikalingos, rodos,jokios kalbos ir aiškinimai, todėl jei tamstos ne,tai ir aš... aš irgi...
ARVIDAS
karštai
Ką tu da?! Jau matai ką padarei... Bet ką dabar bedaryt?
DAUNORAS
Skirtis ir gana, vadinasi...
ANTANAS
Niekas tamstų neriša... Tik mes paėmęs Juliją už rankos nuo šios valandos liksime drauge.
Julija šluosto ašaras
BARBORA
Niekuomet! Galvą padėsiu, nedaleisiu...
ANTANAS
prieidamas su Julija prie Daunoro
Tėve, atsileiskite, meskit šalin kerštus ir, dovanoję mums, nebekliudykite mudviejų gyvenimui... Juk mes niekam pikto nedarome...
BARBORA
neramiai
Da bent...
ARVIDAS
suminkštintas
Nagi, pandze, gyvenimuipikto... Gal ir gerai būtų geruoju, taip sakant, pandze, kaimyniškai... prisiartinęs prieDaunoro Kaimyne! Aš tikras, kad jie pertai mums nieko pikto nepadarys, todėl jau regis vis viena! O ką ir kaip mes nepūstume irgivargiai juos besulaikysim. Ar ne geriaus baigt.Kas gero, kad mes visą amžių pūtėmės vienasprieš kitą? Nieko juk nenugąsdinome, pasilikękuom buvę. Jie gi, kaip matai, kitaip eina.
DAUNORAS
Nagi... vadinasi...
ANTANAS
skubiai bučiuodamas tėvui ranką
Dėkui,tėvel... Išsiteisiu aš už viską...
JULIJA
bučiuodama savo tėvui ranką, graudingai
Atleisk, tėte...
DAUNORAS
Jau nusiramink, vaikeli... Vienok,nors pabėgai, bet turėsi, vadinasi, grįžti pasiimtikraitį, nes šio, vadinasi, rodo jos ryšį mažokai....
ANTANAS
paėmęs Juliją už rankos
Palaiminkitemus!
BARBORA
Kaip tai?
DAUNORAS, ARVIDAS IR RAGAIŠIENĖ
skubiai
Telaimina jus Dievas!
ARVIDAS
priėjęs prie Daunoro
Mums irgi, pandze, laikas susivienyt ir gyventi žmoniškai, bevaidų, pandze.
bučiuojasi
DAUNORAS
besibučiuodamas
Laikas, kaimyne, vadinasi, laikas, nes prieš vėją nebepapūsi.
Kup książkę, aby przeczytać do końca.