drukowana A5
20.31
Prieš vėją nepapūsi

Bezpłatny fragment - Prieš vėją nepapūsi


Objętość:
78 str.
Blok tekstowy:
papier offsetowy 90 g/m2, styly
Format:
145 × 205 mm
Okładka:
miękka
Rodzaj oprawy:
blok klejony
ISBN:
978-83-288-0677-1

Šio veikalo autorius, Mykolas Palionis, yra miręs1908 m. sausio mėnesį. Mirė būdamas 37 metųamžiaus. Velionis buvo savo laiku vienas įžymesniųPeterburgo lietuvių artistų-mylėtojų. Dalyvaudavobeveik kiekviename lietuvių vaidinime, ar atlikdamassvarbesnes roles bei režisuodamas, ar deklamuodamaseiles, dažnai jo paties parašytas. Besirūpindamas,kad lietuviams scenoje būtų daugiaus kas parodo,iš lenkų kalbos išvertė draug su p. K. B — a komedijas: „Dėde atvažiavo”, „Geriaus vėliaus, negu niekad”ir „Žilė galvon — velnias vuodegon”. Pastarąją vertėvienas pats. Pagalios sumanė parašyti originaliąkomediją iš lietuvių ūkininkų gyvenimo. Sumanymasgimė, rodos, 1904 metais. Liuosomis nuo darbovalandomis (velionis tarnavo Gelžkelių ministerijosdepartamente) pradėjo rašyti komediją, kuriaipaskiau davė vardą: „Jau prieš vėją neb’papūsi”.Rašydamas, dalimis paskaitydavo ją savo draugams,ir jiems patariant, šį tą taisydavo. Užbaigęs rašytikomediją, iš juodraščio perrašyti jos nebesuspėjo.Rankraštyje, iš kurio spausdiname, autoriaus rankarašyta tik pirmojo akto pusė.

Veikiančios ypatos

Daunoras, viensėdis, turtingas ūkininkas, 50 metų.

Barbora, jo pati, 38 metų.

Julija, jo duktė (pirmosios pačios), 19 metų.

Veronika, jo podukra, 17 metų.

Ragaišienė, grytelninkė, 65 metų.

Arvidas, Daunoro kaimynas, ūkininkas — bajorėlis,našlys, 60 metų.

Antanas, jo sūnus, 24 metų.

Katrytė, Arvidų tarnaitė, 25 metų.

I aktas — Daunoro seklyčioje.

II aktas — Ragaišienės gryčioje.

III aktas — Arvido namuose.

I AKTAS

Daunoro seklyčioje

SCENA 1. Veronika

viena

VERONIKA

ieškodama po stalnyčias

Kur ji būtų dėjusi tas žirkles? Užkišo gal ir pati nežinokur. (pradžiugus) Aha! Julės cukierkos! Busman. (valgo cukierką, mazgelį įsideda už ančiaus, toliaus beieškodama išima kalendorių)O gi čia kas do raštai?! (žiūri prisikišusi)Kalendorius! (varto) Reikia pažiūrėti, koksbus šiandien oras — ar bars mama su patėviu,ar ne?! (eina prie komodos, atidaro vienąšėpelę).

SCENA 2. Veronika ir Barbora.

BARBORA

įeina besibardamos

Ką tu ten landai? Sakiau, kad žirklės už veidrodėlio ant komodos.

VERONIKA

Ar aš kalta, kad neišgirdau, kaip sakeiar komodoj, ar po komodos, ar ant komodos. Aš ieškau, kame žinau.

BARBORA

Cit, kad nė žodžio daugiaus. Kas taimatė: tu jai žodį, o ji tau dešimtį. Kaip mataipasakysiu tėvui — jis tave suvaldys!

VERONIKA

Tevaldo jis savo dukterį, o ne mane.Kas aš jam? Jis neturi tiesos kišti prie manęs pirštų.

BARBORA

Na, na, jau gana bus! Be jokių tiesų!Eik geriaus pažiūrėk, kame tėvas ir paklausk,ar greitai mes važiuosime.

VERONIKA

Sakytum geriaus patėvis!

eina priedurų

BARBORA

sulaiko Veroniką už rankos

Palauk!O gi čia kas pas tave pūpso?! Ko čia prisikimšai?

VERONIKA

Da bent ko! Kas gi čia bus daugiaus— nieko čia nėra!

BARBORA

Kaip tai nieko? siekia, Veronika traukiasi Duokš — tuoj parodyk!

VERONIKA

nenoromis, užgėdinta išima iš užančiausmazgelį, tame tarpe įeina Daunoras

SCENA 3. Tos pačios ir Daunoras

DAUNORAS

įeidamas, tarpduryje

Gerai, gerai, tepkratus, tuoj važiuosime. įėjęs, piktai Na, gičia kas do varžytinės!? Ko jum pritrūko? Nusitvertumėt bent koki darbą, vadinasi? — Žiūrėkit geriaus, kad viskas būtų prirengta kelionei.

BARBORA

Mūsų viskas jau padaryta; maišelissu užkanda jau šit senai pritaisytas: įdėjausviesto, dešros, virtos mėsos, visko užteks,da ir liks.

DAUNORAS

pamėgdžiodamas

Visko tai visko, odruskos gal kaip anądien sakysite — užmiršome.Jau dėkui jums už lašinius be druskos, vadinasi.

BARBORA

Varut, eik paklausk Julės, ar įmezgėdruskos...

VERONIKA

Tuoj! skubiai padeda cukierkas užveidrodžio ant komodos Bet turbūt užmiršo— ne druska jai rūpi.

išeina

SCENA 4. Daunoras ir Barbora

DAUNORAS

išmetinėdamas

Tat tau ir viskas. Eikpaklausk. juokdamasis Cha, cha, cha, taip sakant, vadinasi, viskas.

BARBORA

palengvo, raižydamasi

Pakaks jau,bus viskas.

DAUNORAS

pamėgdžiodamas

Viskas, viskas, opati tai dar lig šiolei, vadinasi, šaltai tebesiraižo.Kaip reiks važiuot, tai tada šokinės. Važiuot, tai važiuot. Į jomarką visad kuo anksčiaus, tuo geriaus, ar mainyt, ar parduot. Vedu tat dvejetą: palšokę ir lauksi. — O galpermislijai, gal jau nebevažiuosi?

BARBORA

karštai

Kaip tai nebevažiuosiu?! — Tiekman visokių reikalų! Vienok nėra ko jau taipskubintis — suspėsime. Bėk sijoną persisegsiu ir važiuok.

išeina

SCENA 5. Daunoras

DAUNORAS

vienas

Nėra ko sakyt — apsukriosgaspadinės. Kad neprimintumei, tai ir nevalgęs nekartą paliktumei. Nieko regis nemato,vadinasi.... po valandėlės Tikras vargas,kad viskas lieka ant moterų apžiūros. Visikampai aplūžę — apgriuvę — meška kojąnusilaužtų. Vienam sunku viską apeiti. Jomstik visokios parėdnės terūpi. — Šit, ir šiandien mano poniai ar tai mažai reiks išduoti.Kiek tai ištraukia iš kišenės tie visokie moteriški niekniekiai, net baisu. Kaip buvaupalikęs su savo viena Julyte, tai da galėdavauužganėdinti jos reikalus, bet dabar, antrą kartą vedęs ir su pačia užaugusią dukterį parsivedęs, nebežinau, kaip ir išsisukti, vadinasi— tai šio, tai to vis joms reikia. ušsimąstoDaug išlaidų visokių, bet nemažai ir naujų rūpesčių dygsta. Tat, jau ne kartą girdėjaunuo žmonių, kad mano Julytė, vadinasi, įkritoį akį tam šunsnukiui.... Ir pasakoja, kad vakar, nesant man namie, drįso būti čia mano namuose tas, vadinasi, šunimalas — mano priešo Arvido sūnus. Tas senis visad darė manvisokius nemalonumus ir pasityčiojimus už manopiršlybas prie jo sesers, užtat dabar aš, kadne jam, tai jo sūnui atidėkavosiu. Jie dideli ponai, o aš, aš savo kieme irgi, vadinasi,ką noriu, tai ir darysiu. Nėr ko sakyt,pajuto šiltos mėsos šmotą, vadinasi, juokiasicha! cha! cha! vadinasi. Ar matei, šunbajori,savo ausį, taip ir mano dukterį su jos pasogaregėsi. po valandėlės Vienok, kaip ne kaip,laikas ir į jomarką. Barzdą reikėtų nusigrandyti. eina prie komodos, pažiūri į veidrodį, ieško ant komodos, nekantriai Niekasnepabūva ant vietos, buvau padėjęs čiaskustuvą, o dabar jau nebėra. Na, o gi čiakas do mazgas?! paima mazgelį su cukierkomis, atmezgęs nusistebi Cukierkos! Iš kurtai?! Aš dejuoju, kad išlaidoms nėr galo,o čia irgi juk pinigai, vadinasi - kamtai atėjo į galvą mėtyt piningus ant tokių niekų?! Jau to gana — toliaus nebgaliu kęsti!

meta cukierkas į pastolį

SCENA 6. Daunoras ir Barbora

BARBORA

įeina

Nagi čia ką blaškai?

DAUNORAS

piktai, skubiai vaikščiodamas

Tai, antko tu be reikalo mėtai pinigus.

BARBORA

Ant ko čia aš mėtau pinigus be reikalo?prieina, žiūri į pastolį Cukierkos! Kamegi tu jas radai?

DAUNORAS

taip pat

Kame buvai padėjusi — antkomodos, vadinasi....

BARBORA

Aš padėjau!? Ant komodos? Parsižegnok,žmogau, pats nežinai ką tauški. Imktu jas sau ir valgyk.

DAUNORAS

taip pat

Dėkui. — Užteks man, vadinasi, ir tų pipirų, kokius, vadinasi, kasdienturiu nuo jūsų. Nusipirkai, tai ir naudokis.

BARBORA

Aš tau sakau, kad nė matyt jų nemačiau.Gal mergaitės vakar parsinešė iš miestelio. Tuo sužinosiu.

eina prie durų

DAUNORAS

taip pat

Kokia tu, tokios ir tavo dukterys.

ieško skustuvo

BARBORA

tarpduryje

Neužmiršk, kad viena ne mano! šaukia Varut, Varut! Eik čia greičiaus, tėvas šaukia.

SCENA 7. Tie patys Veronika ir Julija

VERONIKA

įeina

Ko dar prireikė? Bulvienėišbėgs — jau verda.

BARBORA

Sakyk, kas padėjo ant komodos cukierkasir kieno jos?

VERONIKA

nuleidus akis

Padėjau aš, o kieno nežinau.

DAUNORAS

piktai

Kaip tai? Tu padėjai ir nežinaikieno, vadinasi!

neramus stovi prie komodos, belsdamas pirštais į jos kampą

JULIJA

įbėgdama

Kas čia darosi! Niekas nežiūripuodų, bulvienė baigia bėgti.

VERONIKA

išbėgdama, suplojus rankomis

Ar ašnesakiau!

SCENA 8. Daunoras, Barbora ir Julija.

BARBORA

Julijai:

Ką jus čia užsimanėt pirkinėtcukierkas ir blaškyt po kampus. Šit tėvasrado ant komodos.

JULIJA

sugėdinta

Nieks jų nepirko.

BARBORA

Ogi iš kur jos?

JULIJA

taip pat

Vakar Arvidų Antanas, jodamaspro šalį, sustojo atsigerti ir paliko.

BARBORA

Girdi, tėve, cukierkų niekas nepirko, otik paliko jas Arvidžiukas.

DAUNORAS

piktai

Arvidžiukas!? O ko jis čialando? Gal savo meilę nori parodyt?! Išvaikysiu aš jums vėjus iš galvos, vadinasi!Julijai grūmodamas pirštu Atmink, kad ašviską žinau, vadinasi, matau, ir pasakau tai,jog jokio sėbravimo su tais plikbajoriais nedaleisiu. Gana jau jie man įkyrėjo. Iržiūrėk, kad tu man daugiau su tuom „ponaičiuku” ir jo cukierkomis nesigirtumei, nes aškantrus, vadinasi, lig laikui. Žinau aš viską,užtat, vadinasi, jeigu išgirsiu da tą pat, taiminėk — išmesiu ir tave podraug su juo ir jocukierkomis.

JULIJA

nedrąsiai

Aš jo neprašiau.

BARBORA

O kam priėmei?

JULIJA

Juk nemesi pro langą, jei paliko.

DAUNORAS

laikydamas rankoj diržą ir skustuvą,Julijai

Gana! Eik atnešk karšto vandens barzdai skusti.

JULIJA

eidama, į šalį

Matyt, tai pamotės pranešimas.

išeina

SCENA 9. Daunoras ir Barbora

DAUNORAS

karštai

Tegul jis dar kartą apsilankys, pakelsiu aš jam tada pirtį, kad galčiaudės, vadinasi.

BARBORA

Nė tu gituok nė karštinkis. Žmonės kaip žmonės, dagi bajorai, turi turtingusgimines, o kad mergaitė tinka, tai kam kliudyt, tegul susieina ir ima. Kur gi tu jasdėsi? Nelaikysi juk užpečkyje, kolei palikssenoms mergomis. Kad ne viena, tai kitategul eina, jeigu tinka ir gana. Varutei irgijuk sukako 17 metų.

eina prie komodos

DAUNORAS

statydamas veidrodį ant stalo, piktai

Nors jie ir grafais, kunigaikščiais, vadinasi,būtų, nevirsiu aš su jais košės. Senis anttiek man įkedėjo su savo bajorystėmis, vadinasi,kad negalima to užmiršti; jis visada per daug didžiavosi, dėl to nenoriu aš su jais daugiaus jokių reikalų turėti ir susitikti.

BARBORA

Senis tai senis, bet kuom gi vaikas kaltas? Sūnus, kaip matyti, visai geras žmogus: nesišalina nuo kaimynų; iš visko matos —žmogus žmoniškas, tai ir elgimas kitoniškas.

dėsto daigius komodoje

DAUNORAS

piktai

Taip, tegul sau nesišalina, oaš, vadinasi, nenoriu prisileisti. Jie tebesididžiuoja savo gyme, bet ką reiškia šiandien jųbajorystė? Pliki kulnai, ir gana. Skoloj lig ausų ir vis tik pučiasi, pamėgdžiodamas ponia, ponia — rods kasžin kas, vadinasi. ...

SCENA 10. Tie patys ir Julija

JULIJA

įneša karšto vandens stiklą, nedrąsiai

Juozas klausia, ar greitai važiuosite, sakojau arkliai paėdę ir viskas prirengta.

statostiklą ant stalo

DAUNORAS

Tuoj, tuoj. Šit apsigrandysiu, užkąsime ir netruksime.

rengiasi skustis

BARBORA

Julijai

Renk pusryčius.

JULIJA

lėtai

Jau galima valgyti — į bulvienęįdėjau išnaujos ir užbaldžiau rytikščiu pienu,— pastačiau tik dar truputį praaušti.

išeina

DAUNORAS

muilindamas smakrą

Pas mane, vadinasi, jau visad taip: gerai, tai gerai, o ne —tai minėk. Taip ir su tais bajorpalaikiais!Daviau sau žodį nesėbrauti su jais ir po visam.pradeda skusti barzdą Ne tik ką nenoriumislyt apie dukters išdavimą, bet, vadinasi, irkumelės jiems neparduočiau.

JULIJA

įneša garuojantį bliūdą, pastato jį ant stalelio prie durų, dėsto šaukštus, neramiai žvalgydamasi.

Jau galima ir valgyt.... Ant karštos bulvienės ir svečių sulaukėm.

BARBORA

Kokių svečių?

JULIJA

Abu Arvidų atkako — negražu tik, niekasneišėjo sutikti.

DAUNORAS

šokdamas iš vietos

Arvidas! Kokievelniai jį čia nešioja! Julijai Žiūrėk, artikrai jis!

JULIJA

Jis, jis.... Gerai mačiau! prie langoŠit riša arklius prie stulpo pagal šulnį.

pasilieka prie lango

DAUNORAS

meta skustuvą

Ge jis pasiuto! Kojam reikia? Nenoriu aš jo nė matyt! Pasakykit, kad manęs nėr namie.... kad išvažiavau į miestą, kad... kad... neduosnė pavalgyt, nė nieko paveikti bėga priedurų Galiu da sutikt! Aha!

šoka pro šalinįlangą

BARBORA

nustebusi

Ar jis iš galvos išėjo!? Šoktpro langą su numuilintu snukiu. Dieve mylėk, da galvą gali nusisukt. Julijai Apkraustyk stalą.

JULIJA

skubiai padeda skustuvą su muiline antkomodos ir toliaus ruošiasi, Arvidams įėjus,stovi prie komodos, tyli

SCENA 11. Barbora, Julija, Arvidas ir Antanas

Arvidas

įeina su Antanu

Tegul bus pagarbintas.... Labas rytas.

rūpestingai kamšo kaklaryšį, patampo apykaklę, dairosi aplinkui, šypsodamas

BARBORA

Ant amžių.... Netikėti sveteliai, meldžiu sėstis.

ANTANAS

Kaip sveikos mūsų kaimynės!

sveikina abi moteris, paduodamas ranką; kalbantArvidui su Barbora, šnibžda su Julija prie komodos, paėmęs į ranką kalendorių.

ARVIDAS

Dėkui, pandze, mes tik valandėlei sureikalėliu, kurs ir stačioms gali būti atliktas.

pažvelgęs į Antaną, nuduoda nekantrumą

BARBORA

Tamsta, nors ir artimas mūsų kaimynas,bet taip jau niekad nenori užsukti pas mus.grįžtelėjus į Antaną Šit Antaniukas, ačiū,tai kas kita....

ANTANAS

O, žinoma, žinoma.... tik aš gal per tankiai, nes tik vakar buvau, o dabar vėl....

ARVIDAS

sumišęs

Su juom kita byla.... Aš gi,aš, pandze.... nė tai per nenorą, o tik taipsau, kaip tai pasakyt, iš seno, pandze..... o poantra nebuvo stataus reikalo.... Šiandien gi,dagirdęs, kad parsiduoda kumelaitė, užsukau,norėdamas ją nusipirkti.... Na, a gi, pandze,gaspadorius kame?

BARBORA

sumišusi

Ne, ne, jis anksti iš rytoišvažiavo jomarkan ir išsivedė arklius.

ARVIDAS

O, tai ir pramiegojome, pandze.... Vakar, kada berniukas pasakė, būčiau galėjęstikrai nupirkti, bet sūnulis užtikrino, kad suspėsime iš ryto. Taigi mat suspėjome, pandze....Vienok nėr ko veikt, taip matyt, pandze,likta. O gal da užspėsiu neparduotą — reikiaskubintis. Sudiev tamstoms! nulenkia galvą Antuk, galim keliaut, jok tu namo, o aš,pandze, skubinsiu į miestą. Prižiūrėk šeimininkus, kad ilgai, pandze, nepoguliautų.

išeinakosėdamas

ANTANAS

Gerai, gerai, tėvel, aš tuojaus einu.

BARBORA

išlydėdamaArvidą

Sudiev, sudiev.Be reikalo Tamsta taip skubiniesi!

išeina paskui Arvidą

SCENA 12. Antanas ir Julija

ANTANAS

apsidairęs, pažiūri pro langą

Kad tikmano arklys nenusitrauktų.

JULIJA

Nenusitrauks. Bene misliji skubintis?

ANTANAS

Mislyt nemisliju, bet reikėtų, matnė šiaip, nė taip....

JULIJA

Kas taip?

ANTANAS

Kad aš pasilikau su tavim vienas.

JULIJA

Kodėl?

ANTANAS

Kad mat.... paskui vėl kalbės....Vakar, tik spėjau sugrįžti, o jau tuoj beveikvisi žino.... šneka.

JULIJA

Kalbi tik, kaip mažas. Bijai ko?

ANTANAS

Bijot nieko nebijau, bet....

JULIJA

Ką tai bet, bet. tempiaAntaną priekėdės. Štai sėskis ir gana.

ANTANAS

atsisėda ir tuojaus atsistoja

Tu gal irmanai, kad aš noriu išeit... Man tik taipnedrąsu.... apsidairęs, paima jos abi rankasNe! Žinai, Julyt, kaip man malonu su tavimpabūt, aš tik nenoriu, kad iš to išeitų da naujas nemalonumas, todėl ir sudiev! krato josabi rankasŽiūrėk, tik būk pas Ragaišienę antpusdienio — ten pasišnekėsiva. Sudiev! Žinaijuk, kad aš myliu tave be galo!

Eina priedurų, vesdamas Juliją už rankos ir šnibždėdamas jai į ausį.

JULIJA

tarpduryje

Gerai, gerai, sudiev!

uždarius duris, žiūri pro langą

SCENA 13. Julija, Veronika, Barbora ir Antanas

VERONIKA

įeidama

Gana jau gana, gali da akispražiūrėt, ilgai bežiūrėdama — jau jo senainebematyt.

JULIJA

prie lango

O gi kas tau darbo, snargle.... Ką tam tavo liežuviui kliūva.

vėl žiūri prisikišusi prie lango

VERONIKA

Kliūva, nekliūna, o tau balius bus!linksmai apsisukdama Kam teks, kam neteks, o tau, striumbi, bus.... traukia Julijąnuo lango Taip arti nelįsk prie lango, dagali stiklą išspaust...

JULIJA

piktai

Eik sau nelojus.

BARBORA

įeina su Antanu, nešdama sūrį rankoje

Ką čia jau taip tamsta skubiniesi, bene kasten namie dega. Darbai niekur nepabėgs. Štaipasisėdėsime, pašnekėsime, užkąsime.... Kastai matė, kad kaimynystėje užėjus tuoj aus bėgti, lyg ugnies pasigavus. Veronikai O kur gi tu žioplinėji? Nė su svečiais nepasisveikinai,nė ko — vis tu slepies nuo žmonių.

ANTANAS

paduodamas Veronikai ranką

Gal pana Veronika nenori su manim pasižint...

VERONIKA

Kodėl ne — aš buvau viralinėj ir nėžinot nežinojau, kad pas mus svečiai.

BARBORA

sudavus Antanui per petį

Meldžiusėstis. Veronikai Eik, Varut, atnešk užkandai sviesto, paimk ir peilį su torielka...

VERONIKA

išeidama

Tuojaus.

BARBORA

O aš gal surasiu ką norint išgert...

išeina

ANTANAS

Kam tai... nereikia, nereikia!...prieidamas prie Julijos Ko gi tu taip liūdinusiminus.

paima už rankos

JULIJA

Ar-gi tu nematai, nesupranti, kad aš viskame apeinama pamotės...

ANTANAS

Ką čia... nėr ko perdaug nusimint...aš tai priešingai labai džiaugiuosi, kad galiubent kiek ilgiaus pasilikti su tavim. Teisybė,visai to nesitikėjau, kad taip susidės: tik spėjau išeiti į kiemą, kaip ji, pamačius maneiš tolo, skubindama iš klėties su sūriu, pradėjoprašyt grįžt atgal ir verste vertė da pasilikti,nors aš ir be ypatingo prašymo tam sudžiaugsmu sutikau...

JULIJA

Aš irgi džiaugiuos, bet man nemalonu, kadji čia taip sukasi...

BARBORA

įeina su Veronika kumščiuodama ją

Štai tuojaus bus galima užkąsti. stato antstalo alaus ąsotį Meldžiu tamstą sėstis.

ANTANAS

Dėkui. Bet visai tai be reikalo.

sėdasi,Julija pasilieka prie lango

BARBORA

pildama alų

Tai da nuo šv. Onosužsilikęs alutis — meldžiu ragaut. stumiaVeroniką prie stalo — ta atsisėda nuošaly Antano Štai ir sūrelio su sviestu mėginkite.

ANTANAS

valgo

Dėkui, dėkui... Bet kodėl panelė Julija nenori su mumis?

BARBORA

Ji paspės, tik tamstą meldžiu kąsti.Julijai Eik tu, Julyt, pažiūrėt ugnį pečiuj,su ugnimi reikia atsargiai, taip daug nelaimiųji padaro per žmonių neatsargumą...

JULIJA

išeina, pažvelgus į Antaną

ANTANAS

Žinoma su ugnimi visaip atsitinka. neramiai apsidairęs Vienok aš per ilgai užsisėdėjau. stojasi Dėkavoju už vaišes. Manjau laikas grįžti.

BARBORA

Už ką čia dėkavot, beveik nieko nekandęs. O skubinti Tamstą, tarsi kas veja.

ANTANAS

Nors rodos, kad skubinu, bet visgi perilgai užsisėdėjau ir ilgiaus pasilikti nebegaliu... Dėkui už viską ir sudiev.

paduoda ranką Barborai ir Veronikai ir išeina

SCENA 14. Barbora, Veronika ir Julija

BARBORA

Sudiev, sudiev... prašome neužmiršti,tankiaus apsilankant. Veronikai O tu, kastai matė, tyli visą laiką kaip kokia kvailė, nemoki rodos liežuvio apversti.

VERONIKA

Tai ką aš šnekėsiu?

BARBORA

Ką šnekėsi.... Ot, prašytum valgyt,gert.... ir apskritai užimtum ir vaišintum kaippriguli svečią.

JULIJA

įeina

Neilgai svečias ir teviešėjo...

BARBORA

Bene visą dieną jis čia sėdės. O tu galto norėjai.

JULIJA

Nieko aš nenorėjau ir nenoriu.... tikdyvina man, kodėl tėtė nenori parduoti jiemskumelaitės. Ar tai ne vis viena nuo ko paimti pinigus.

BARBORA

Paklausk tu jo paties. Matai, kad jisnenori su jais nė susitikti, nė tikt ko, o poantra, tu pati kuo geriausiai žinai visas priežastis.

JULIJA

Kokios gi tai būtų priežastys? Jokių ašnežinau.

BARBORA

Jai tu nenori prisipažinti, tai galiu taupasakyti, jog mums viskas žinoma ir sakau tau,kad jokie tavo nudavimai nieko negelbės....Tu viskame kalta. Sakė juk tau tėvas, kad mestumei jį iš galvos, nes nieko iš to nebus.... Aširgi rūpinsiuosi, kad pas mus namie būtų ramumas ir tykumas.

išeina

VERONIKA

eidama prie durų

Ar aš tau nesakiau....

išeina

SCENA 15. Julija

JULIJA

viena, griaudžiai

Už ką ji tai vis antmano galvos krauna... Žinau, kad tai čigonei nieko negana, nebeišsitenka ji čia, kliūvuaš jai; kažin ką pritauzijo tėveliui ir vis tiktaikindama geriaus savo dukrelei. Tėvas jaitiki — manęs nė klaust neklausia... po valandėlės Kuom gi aš kalta, kad jis mane myliir aš jį... Nelaiminga aš! Nėr kam užtart,nėr kam pasiskųst. šluosto ašaras Bet jis...jis... mane myli ir bus man viskuom. Jissakė, kad viską pergalės. Šiandien matysimėssu juom pas Ragaišienę... pasakysiu aš jamviską.

stovi šniurkšėdama

SCENA 16. Daunoras, Barbora ir Julija

DAUNORAS

įeina su Barbora bardamiesi

Gana,gana jau, vadinasi, pakaks man, visi geri, geriausias gi tas Arvidas — jis ne taip kumelės pirkti, kaip nori savo sūneliui padėti susukti lizdą... Apsirikai, kaimyne! Nenoriuaš bučiuotis su plikbajoriais...

BARBORA

Daunorui

Pažiūrėk, tat jau rauda; suprask iš to, kad jai labai rūpi cukierkos....

DAUNORAS

Julijai, rūsčiai

Liaukis! Nusitverkkokį norint darbą! Kas tai matė, lyg mažapamėgdžiodamas bim.... bim.... bim....vadinasi.... Bajoriuką pamatė.... Pačios nieko neveikia, sutrukdė ir mane. Vyrus renka!Aš jums išvaikysiu ponaičiukus, pamirkęs viržių.

vaikščioja

BARBORA

Julijai

Nunešk tat Ragaišienei jos puodą — padėkavok už vuogas. Geriausiai busnunešus jai mėsos šmotelį. Paprašyk taipgi,kad pasiskubintų verpti linus....

JULIJA

paėmus puodą nuo suolo

Gal prie mėsos įrišt taipgi minkštą sūrį?

BARBORA

Gerai, rišk. Tik tegul ji da atneša vuogų. Žiūrėk tik, neskaityt ten varnų, grįžkgreičiaus.... Kopūstus šiandien reiktų apravėt.

JULIJA

išeina

DAUNORAS

pastovėjęs užsimąstęs, piktai:

Šimtsvelnių, vadinasi, daryk dabar tu ką darąs...Kaip turiu nuo jų atsiginti?!... Nebevažiuosiu niekur ir gana... Geriaus ką norint namie paveiksiu.

BARBORA

susirūpinus

Kaip tai, kodėl? O aš tiekturėjau reikalų... Norėjau šį, norėjau tą...

DAUNORAS

perkirsdamas, piktai:

Taip, taip, vadinasi, kaip regiu net per daug tau užsinorėjo.Užmanei tu tarsi man ant keršto kokius taipančius su tais, vadinasi... Keli vaišes, užlaikai, o aš, aš, vadinasi, gaspadorius turiulaukti, besislapstydamas už kampų.

BARBORA

O kas tau liepia slapstytis? Kokia dvasia nešioja tave kaip beprotį pro langą?

DAUNORAS

nusijuokdamas, piktai

Cha! cha! cha!vadinasi! Aš beprotis?! Taip!... Ir tai už tai,kad elgiuos kaip man padorumas liepia.

BARBORA

Koks čia padorumas, kada žmogus šokapiestu, pats nežinodamas prieš ką...

DAUNORAS

Kaip tai? Aš nežinau, vadinasi, nematau,nesuprantu?! Ne! Matau aš visus tavo norus,bet vargiai ką iš to regėsi.

BARBORA

Ką gero galima sulaukti nuo žmogausbeširdžio...

DAUNORAS

Žinoma, vadinasi, negaliu aš atvertiširdies ir rodyti ypatingą lipšnumą tiems, kurieniekuomet nebuvo mano draugais...

BARBORA

Bet gi, kaip tai pasakyt...

DAUNORAS

Ką nesakyk, ką nemanyk, bet, vadinasi,iš tų šiaudų nebus grūdų.

BARBORA

Kodėl gi ne? Juk, rodos, kad ne viena,tai kita galėtų eiti...

DAUNORAS

perkirsdamas

O gal, jei ne kita, taitu trečia apsikabintum Arvidui už kaklo.

BARBORA

Kam aš... Tegul eina dukterys...

DAUNORAS

Dukterys... Kieno? Mano... ne!To niekad nedaleisiu.

BARBORA

Kodėl gi? Klausiu tavęs...

DAUNORAS

Nenoriu ir gana! Jai tau tai pardaug rūpi, gali sau eiti su savo dukteruke, omane, vadinasi, palik su mano, taipogi ir pasogą.

BARBORA

Ir labai gerai. Išleisiu sau Veroniką irbus galas.

DAUNORAS

piktai numodamas ranka

Leisk ir eikpati, tik kad aš nė nežinočiau, vadinasi, pakaksjau man.

uždanga

II AKTAS

Ragaišienės gryčioje

SCENA 1. Ragaišienė ir Julija

RAGAIŠIENĖ

viena, dirba iš linų kuodelį verpimui

O kaipgi nuvargau! Nebemano metams užsidarbuoti duoną verpimu: jau ir pirštai regisne tie ir akys susilpnėjo. Garbė Dievui, kadnors nevaro iš tos kertelės, kurioj ko ne visąamžių perlindėjau... Kažkas šiandien taipnegerai man, lyg pusiau laužia, lyg kas...Geriaus bus pailsėjus. sėda už stalo, atsidūsta Štai bent besiilsint užbaigsiu tą rankovę palaikę raukt. ima siuvinį iš kampo nuosuolo Bene nuo Šv. Jono blaškosi neužbaigta, o vis nėr kada prisėst. veria adatą, daugkartų nekliudo Kad tu surūgtum! Kaskartvis pro šalį, tai pro šalį. vėl bando įvertJau turbūt tiek šiandien tepasiseks pasiūt.meta siuvinį Nieko nebus. Teriogso sau...Asla irgi da nešluota, o jau geras metas. pažiūri į langą Kad jau niekas doras nesiseka,reik nors apsišluot.

eina prie pečiaus, šluoja

JULIJA

įeina

Padėk, Dieve! Ar laukei tamstamanęs?

RAGAIŠIENĖ

Dėkui, dūšyt, kad manęs neužmirštat;taip man vienai sunku, nuobodu...

JULIJA

Aš atnešiau tamstai puodą nuo vuogų, opodraug ir mėsytės su sūriu.

paduoda Ragaišienei ryšelį, puodą pastato ant suolo

RAGAIŠIENĖ

griaudžiai

Dėkavoju žemiausiai, kadmane atmenat. Melsiuos už sveikatytę ir pasisekimus. Sukalbėsiu amžiną atilsį už dūšelętamstos mamutės, ji mirdama įsakė, kad neišstumtų manęs vargšės iš šios pastogės...

JULIJA

Niekas tamstos nestums, gyvensi, kaip gyvenai ant vietos. Ot, manęs tai kažin kaslaukia. Nežinau kaip reiks apsiversti. Diena po dienos vis eina blogyn prie tos pamotės.Šiandien irgi buvo galvos graužimo, o vis taiuž Antaną. Aš tyčia čia atėjau... jis taipgi žadėjo būti šiandien pas tamstą... Turimemes būtinai viską užbaigt.

neramiai dairosiį šalis, žiūrėdama į langą

RAGAIŠIENĖ

Taip, taip, dūšyt, reikia baigt. Matauaš, kad jūs kenčiate. Jis irgi buvo užsukęspas mane ir žadėjo da atjoti; dejavo, nabagėlis, kad reikia jam slankstytis nežmoniškaipo kampus, slepiant meilę. O kad jau nėr kaipkitaip, susieikite visad čia pas mane... Aš jussergėsiu.

JULIJA

Nors tai gal ir negražu, bet ką daryt, kadtaip išpuola.

RAGAIŠIENĖ

Teisybė, dūšyt, teisybė, visaip atsitinka.

JULIJA

pradžiugus, žiūrėdama pro langą

Štai irjis atjojo! Bėgsiu pasitikti.

išbėga

RAGAIŠIENĖ

Laiminga ta jaunyklė: čia rauda, čiair vėl linksminasi.

skubiai ruošiasi po grytelę

SCENA 2. Antanas, Julija ir Ragaišiene

ANTANAS

įeina su Julija, vesdamas ją už rankos

Šit ir galim mes dabar ramiai, be jokios baimės ir kliūties pasėdėt, pasišnekėt. Ragaišienei Sveika drūta, senute! Priimk svečius įpastogę.

RAGAIŠIENĖ

Ačiū — laiko Dievas. Sėskitės, dūšytės, sėskitės.... Net man linksmiaus jusmatant. Laukiau visa širdimi.

atsisėda priepečiaus, tyli, žiūrėdama su užganėdinimu

JULIJA

meilingai

Kaip aš troškau tave pamatyt,tai negaliu nė išpasakyt. Sunku būtų viskąišreikšti, ką šiandien aš perkenčiau ir perjaučiau.

ANTANAS

linksmai

O aš tai ar be noro čia atsibeldžiau? Skubinau, net arklys sukaito.Taigi dabar sėskimės čia ir pasakok. Na, opamotė ar nieko nesakė man išjojus, kad ašsu tavim buvau pasilikęs?

JULIJA

Kaip nieko!? Ko ji neprikalbėjo ir galopapskundė mane tėveliui, kažin ką išmislydama.

ANTANAS

Kaip tai tėveliui? Juk jo nėra namie.

JULIJA

Palauk. Duok man pradėt. Aš viską pasakysiu — nėr ko man slėpti prieš tave jų pasielgimų ir visų užpuldinėjimų. Kada jūsatkakote, tėvelis buvo namie, tik pasislėpė irliepė pasakyt, kad jis išvažiavęs. Aš norėjautau tuojaus pasakyt, bet bijojau, kad kas neišgirstų.

ANTANAS

Pasislėpė?! Na, jau to tai tikriausiainiekas negalėjo tikėtis!

JULIJA

Ne gana to. Ko jis neprikalbėjo, sužinojęs apie duotas man cukierkas. O paskuistačiai pasakė, kad išvys mane iš namų, jei ašnesiliausiu savo meilėje ir jai neužmiršiu tavęs.

ANTANAS

karštai

Ką?! Išvys! Užmiršt! Aš darodysiu, kad tave myliu ir jis pirmiaus turėsliautis savo atkaklume ir visuose užmanymuose. Jei nesiduos geruoju, tai eisiu kitu keliu, bet užtikrinu tave, jog niekas nesulaikysmano širdies troškimų. Kas gali uždraustman mylėt? Esame liuosi ponai kiekvienas.Noriu, tai ir myliu, nieko nesiklausdamas...O, kaip aš tave myliu! spaudžia Juliją priesavęs Ištark tik dar kartą, kad ir tu manemyli, tada aš, neveizint ant nieko, jausiuosi laimingiausiu iš visų sutvėrimų...

JULIJA

Kad aš tave myliu, negali abejoti, tik bijau aš, kad tėvas manęs...

ANTANAS

karštai

Nesibijok nieko! daužydamaskumščiu krūtinę Už tos krūtinės, kaip už akmeninės sienos, būk rami... Ir sakyk, ar mane per amžių mylėsi ir ant viso sutiksi...

JULIJA

drąsiai

Taip... dabar aš nieko nesibijau; gerai man čia, kada matau tave šaly,savęs....

ANTANAS

Ot, taip tai kas kita.. Tai ne kokietai be galo dejavimai, baimės. Saldu man, girdint šį tavo išpažinimą. Neužmiršiu aš ir senutės Ragaišienės už jos mums prilankumą irpagelbą. Už viską jai atidėkavosiu.

spaudžiaJuliją prie savęs, Julija glaudžiasi

RAGAIŠIENĖ

Ačiū, ačiū, dūšyte, panaitėli; laiminga ir aš, matydama jus. Taip mane prie jūsųtraukia, jaučiuos rodos jaunesnė ant kokių trisdešimts metų!

JULIJA

gėdingai

Dėkui tamstai, kad priglobei mane mano varge.

RAGAIŠIENĖ

sujudinta

Gal jus, mano sveteliai,kuom pavaišinti? Šit Julytės atnešto sūrelio pamėgintumėt... O gal nors po mažą stikliukąišgertumėt? Yra pas mane likusios nuo krikštynų, ant kurių vysčiau Baublių pirmąjj sūnelį... O rėksnys, tai rėksnys buvo.... Aš matot, dūšytės, visada, jausdama kokį orą, išgeriu po vienintelę... Šiandien irgi kažkas, lygdiegliai surėmė, taip neramu.

pasijudina eiti

ANTANAS

Nereikia, nereikia, pas mus šiandienkuo puikiausis oras.

RAGAIŠIENĖ

Reikia pasistiprinti, niekas juk taipnestiprina, kaip geras virintas šermukšninis gėrimėlis. Tuojaus štai paimsiu iš šėpelės prieangyje.

išeina dejuodama

SCENA 3. Antanas ir Julija

ANTANAS

Nabagė, sena net braška, bet gera bobutė... po valandėlės Ar žinai, Julyt, kaipaš šiandien laimingas!

apkabina Juliją, spaudžia ir ilgai bučiuoja

JULIJA

nedrąsiai

Ganės, Antaniuk.

ANTANAS

laikydamas ją už pečių

Tu mano

JULIJA

O tu mano.

ANTANAS

Aš tavo.

JULIJA

Ir aš tavo.

ANTANAS

Mudu abudu dabar, kaip ir prisiekėmvienas kitam, jog taip per amžių apsikabinę būsime laimingi ir niekad jau nesiskirsime.

JULIJA

Žinoma, niekad... Visad mes būsimedrauge.

ANTANAS

laikydamas Juliją už pečių ir žiūrėdamasjai į akis

Nežiūrint į nieką, kada kas išpultų gyvenime. pasiklausęs Jau ji grįžta.

ūmai pabučiuoja Juliją ir pradeda vaikščioti

SCENA 4. Antanas, Julija ir Ragaišienė

RAGAIŠIENĖ

įeina su buteliu rankoje

Meldžiuneniekinti, tai labai gerai nuo visko ir nuo vidurėlių.

ANTANAS

Negersim, ne. Gerk tamsta viena. Kitąkart, per mūsų vestuves, visi išgersime.

Ragaišienk

įsipila stikliuką, laikydama jį rankoje

Po šimtą metu kiekvienam skyrimai! Taiiš viso bus du šimtai! Abu jus, dūšytes, reikiapasveikinti, nes taip jau matyt paties Dievosurėdyta, kad jus mylitės. Pakelia stikliukąaukštyn. Žydėkit abu! Būkite laimingi, dūšytės, jūs jaunuoliai, kurių gyslose dar neatšalokraujas!... O gal išgersite?!...

ANTANAS

Ne, ne! Dėkui!

RAGAIŠIENĖ

Jau kad ne, tai gersiu viena. išgeriaBūkite svei.... O šita pakelia butelį telaukiasau kito laiko.

išeina

SCENA 5. Antanas ir Julija

ANTANAS

Dar ko aš tau nepasakiau. Jau kadtaip tėvas šneka, aš dabar iš pradžios pamėginsiu geruoju, bet jei jis priešintųsi mūsų noramssusivienyti, tai tada būk pasirengusi prie visko,nes gal ir reikės mums sauvališkai, be tėvų sutikimo viską padaryt, o gal ir važiuot į kokįmiestą. Juk dabar tiek svieto išvažiuoja į miestus ir visi randa sau duoną. Aš irgi juk neblogesnis už kitus, ne berankis koks, galėčiaurasti sau darbą, iš kurio gyventumėm. Dirbčiauaš, dirbčiau per dienas-naktis ir vis tai dėltavęs. Arba dar galėtumėm važiuoti į Rokiškį pas mano dėdę, kurs ir pernai kvietė manepas save, kad padėčiau jam jo ūkyje; priimtų jismus, kaip savo vaikus. Jis vaikų neturi, turtingas ir išmintingas žmogus. Supranta jis gyvenimą kitaip, negu mūsų tėvai. Pas jį nėkerštai, nė bajorystės neturi vietos. Jis žmogusstatus: visus lygiais skaito, sako visi mes iš topaties molio, užtat ir visi turime būti lygūs.Taip būtų mums gerai, mylėtumės visad...

JULIJA

Neturi niekad abejoti. Visad vienodai tavemylėjau ir mylėsiu. Nežinau tik tikrai, ką irkaip daryt?...

ANTANAS

Ką te daugis padaryt, reikia tik lauktiir žiūrėt, ką jis toliaus kalbės.... Jeigu gi visbus tas pats, tai ilgiaus nelaukus, paimt ir išeit.Vis viena juk seną ir kvailą sunku perlaužti,pertikrinant jo klaidose.

JULIJA

Bet aš jau gal ir perilgai užtrukau, pamotėvėl ką norint naujo išras; reikia eiti, šiandiendar daržus turėsiu ravėti...

atsistoja

ANTANAS

paima ją už abiejų rankų

Dar paspėsi, kam trumpinti laimės valandas. Su daržais paspėsi — teželia žolės kiaulėms ant džiaugsmo ir tavo pamotei ant rūpesčio.

bučiuojasi

SCENA 6. Antanas, Julija ir Ragaišiene.

RAGAIŠIENĖ

įbėga

Dūšyt! Negerai! Kas bus?!Ponas Daunoras atėjo! Štai jau ant kiemelio.

JULIJA

nusigandus

Jėzus Marija! Jis mane užmuš, radęs čia su tavim.

ANTANAS ir RAGAIŠIENĖ

Pasislėpk!

RAGAIŠIENĖ

Štai čia, kertelėj, už verptuvo. Julijapribėga, pasigūžia kampe; Ragaišienė apdedają rūbais, skrebais Tik nesikrutink ir nekosėk, dūšyt! Kas galėjo spėt, kad jis čiaužeis... Apsaugok, Viešpatie!

ANTANAS

paėmęs ąsotį Julijos atneštą

O aš nuduosiu vandenį begeriąs.

daunorui įeinant pakelia ąsotį prie lūpų ir taip laiko

RAGAIŠIENĖ

Ir gerai — nieko jis nesupras

prieina — prie durų

SCENA 7. Daunoras, Ragaišienė ir Antanas.

DAUNORAS

įeina su lazda rankoje

Ką beveiki, Ragaišiene!? Pamatęs arklį prie tvoros ir aš sustojau, vadinasi, nors joju šit tik ant lazdos.

RAGAIŠIENĖ

Dėkavoju tamstai žemiausiai. LaikoDievas iš savo malonės ir laiminga, kada aplankogeri žmonės...

Daunoro su Antanukalbos metu, pažiūrėdama kampan, vaitoja

DAUNORAS

Taip, taip... tai ir aš gerų žmoniųskaitliun, nors netyčia, vadinasi, pakliuvau....pamatęs Antaną O! Mano kaimynas! Tamsta irgi neaplenki mano Ragaišienės.

ANTANAS

truputį atitraukęs ąsotį nuo lūpų

Sustojau vandens atsigerti.

DAUNORAS

šiurkščiai

Bet ar ne per daug ir ar neper tankiai tamsta stabčioji ir geri? Vakar, kaippasakoja, pas mane buvai sustojęs, šiandienčia... O jau ko per daug, tai šelauk, vadinasi... Galima dar pradėt raugėt nuo tokio gėrimo per nemier...

ANTANAS

tebelaikydamas pakėlęs ąsotį

Ką daryt... Troškina — karštas laikas.

DAUNORAS

Rodavyčiau tamstai pamažinti visus savokarščius ir užmanymus.... O taip gi norėjautamstai pasakyt.... Kas link tamstos lankymosiir.... ir mano dukters.

ANTANAS

stato ąsotį

Aš irgi norėjau pasakyt... prašyt... ir džiaugiuosi, kad galopturiu šiandien progą su tamsta matytis...

DAUNORAS

Nesiskubink tamsta... Aš visai nesidžiaugiu iš tamstos landynių ir saldinimo cukierkomis... O po antra, tamstai kaipo „ponui bajorui” visai nepritinka meilautis prie sodžiausmergaitės.

ANTANAS

Ale bet, pavelykit man žodį, išklausykit mane, juk aš irgi turiu širdį ir taip myliu...

DAUNORAS

su ironija

Myliu... nėra ko sakyt,vadinasi... į šalį pasogą jaučiu...

ANTANAS

karštai

Meldžiu Tamstą. Visai bereikalo tamsta kliudai čia bajorystę, kuri manvisai nerūpi ir apskritai nieko nereiškia gyvenime, o ypač šioje gadynėje, kada visi pradėjosuprasti, jog tiktai žmogaus išsilavinimas, padorumas ir padėjimas tegali turėt vertę žmoniųakyse. Argi kas nemato, nežino, kiek dabaryra kunigų, daktarų ir kitų mokytų žmonių,kilusių iš prasčiokų, o ne iš kokių ten bajorysčių.Antrą gi atsukus, kuom galiu aš būti kaltas, jeimano tėvas bajoras ir jei jis negali išsiblaivytiiš svajonių apie ponystes. Bus laikas, kada irjis susipras, jog nė kiek jis ne aukštesnis užkiekvieną paprastą ūkininką, likdamas tamsiužmogumi ir ardamas tą pačią žemę, kaip ir kiekvienas, kurį jis vadina „chamu”.

DAUNORAS

Užteks jau.... Žinau aš visus tuospamokslus, meilės ir bajorystės, vadinasi. Pakaks man duonos be jokių garbingų giminysčių. Prašau vien nepaikint man mergaitės irgana, vadinasi, kas ne pora, tai ne pora.

ANTANAS

Visi juk esame lygūs žmonės... Visivienodai jaučiame... visi... visi be jokioskyriaus...

DAUNORAS

Tik aš ne visai taip jaučiu, kaip tamstamanai. Paklausk tamsta geriaus savo tėvo, jisirgi tikriausiai tą patį pasakys, nes po viskam,kas man žinoma, nesitikiu, kad jis galėtų pamesti savo didžiavimąsi...

ANTANAS

Prie ko čia tėvas? Juk aš jau nebe mažas,galime šnekėt ir baigt be jo...

DAUNORAS

Taigi baigiu, melsdamas tamstą atminti,jog mano žodis yra šventas: ne ir ne! Kad čiakažin kas būtų, vadinasi.

ANTANAS

Ne! aš irgi darodysiu savo ir niekamnepasiseks sulaikyt mano širdį ir jausmus!suduoda kumščiu per stalą, paima bizūną, einaprie durų Sudiev! Iki malonaus pasimatymo!

sustoja prie durų

DAUNORAS

rūsčiai

Pamatysiu tave aš čia darkartą, tai jau ne taip kalbėsiu. RagaišieneiO tu, Ragaišpalaike, kokias čia užeigas keli?Jei dar ką norint panašų pamatysiu, tai užminkysiu aš tau tokius ragaišius, vadinasi, kad galtu ne taip dejuosi!

ANTANAS

Meldžiu ne taip šiurkščiai ir be užgavimų; juk apie reikalą galima kalbėti be jokiųkarščiavimų. Savo reikalu aš pasitikiu padarytisu tamsta priderantį susipratimą. Bet kamskriausti nekaltą senutę?!

DAUNORAS

Rodavyčiau nesikišti ne į savo reikalusir keliauti iš kur atsidanginai.

ANTANAS

Matyt, kad mes šiandien nesusikalbėsim.Tikiuosi, vienok, kad, metęs karščius ir viskągeriaus apsvarstęs, tamsta išvisi, jog labai klysti,taip pasielgdamas. Iki pasimatymo!

išeina

DAUNORAS

Neklystu, kad pinigus užuodi. Keliauksveikas ir daugiaus nesirodyk! RagaišieneiVis tai ačiū tau.

SCENA 8. Daunoras ir Ragaišienė

RAGAIŠIENĖ

susirūpinus

Aš, aš, dūšyt, ponulį, visai čia nekalta.

DAUNORAS

Cit! Kad nė žodžio, vadinasi! Žinauaš tave, visiems tu nori prisitarnauti. Riogsočia užsidariusi ir da veda į pagundinimą, o koreikia, tai nežiūri. Visa lauko kertė nuganyta.Kokiam šuniui, vadinasi, aš čia tave laikau irkam čia ta mano gryčia?! Ar tų valkatų bajorpalaikių užeigai?!... Ne! Kaip sau norit, ganabus minti mano tvoras ir laukus visiems šunimsčia bemedžiojant, o ypač lipti man ant širdies,vadinasi. Aš tam karštam ponaičiukui užgesinsiutroškimus ir išmieruosiu nugarą, jai da drįs pasigirt man su savo meile. Girdi, boba, šiandien,vadinasi.... pežvelgęs į užpečkį O ten kasšlama? Gal paršus gryčioj lakai? Žiūrėk, kadnebūtų smarvės.

RAGAIŠIENĖ

nusigandus

Ne! Ne! Tai turbūtkatytė už pečiaus.

DAUNORAS

Popiet ateisi paimti laišką ir nuneštitam dideliam ponui-bajorui Arvidui. Negaliuilgiaus tylėti, parašysiu jam ant keršto apie sūnų.O jau kad parašysiu, tai parašysiu. Retai prisieina man rašyti, bet dabar kad parašysiu, taibus ko pasiskaityt... Turės iš ko pasidžiaugti.

RAGAIŠIENĖ

Klausau, klausau, ponuli, einu, norstuojau, einu...

DAUNORAS

Kur tau tuojau?! Aš einu da į laukus,paskui, pagrįžęs parašysiu.

išeina; Ragaišienėišlydi už durų; Julija pakruta

SCENA 9. Ragaišienė ir Julija

RAGAIŠIENĖ

įeina

Garbė Dievui, ištrūko galva!Taigi pridrebėjau, net prakaitas išmušė. prisiartinus prie pasislėpusios Julijos Jau išėjo, dūšyt, kelkis, nuvargai, nabagėle, tiek laiko kniūpsodama susirietus.

nutraukia rūbus

JULIJA

atsistoja; verksmingai

Viešpatie! Kas išto bus?! Kur aš pasidėsiu?!

RAGAIŠIENĖ

glostydama Julijos pečius

Niekis, dūšyt, niekis.... Laimė, kad nepamatė. Kadaužminė apie paršus, net dvasią man užėmė.Garbė Dievui, viskas gerai nusidavė. Nesibijok, nesirūpink — jis tave išvaduos. Matei jukir girdėjai, kaip jis tave myli... Bėk dabar,dūšyt, namo.

JULIJA

Bijau, kad kas nepamatytų. Gal da tėvelis nenuėjo?

RAGAIŠIENĖ

pažiūrėjus pro langą

Regis, kad tenkas toli apie kryžkelę eina — mano akys aiškiainebemato.

JULIJA

pažiūrėjus pro langą

Taip, ten tėvelis.Iš ten nepamatys, bėgsiu pagal upelį...

RAGAIŠIENĖ

Bėk, skubink, pasigūždama už krūmų, tik atsargiai.

JULIJA

prie durų

Tai tamsta eisi šiandien pasArvidus?

RAGAIŠIENĖ

O kaipgi. Liepė paimti laišką irnunešt...

JULIJA

Gal jį pamatysi, pasakyk jam viską irpaklausk, ką man daryt ir kada mes su juompasimatysim.

Išeina.

RAGAIŠIENĖ

išlydėdama

Paklausiu, paklausiu. Dėkui už sūrelį ir mėsytę...

uždaro duris

SCENA 10. Ragaišienė

RAGAIŠIENĖ

viena

Aukščiausis Dieve! Kenčiatie vaikeliai! O už ką? Už tėvų nesutikimus.Senai jau žinoma ta byla. Kiek tai nepritauškia svietas? Po mirčiai Daunorienės, tosšventos moteriškės, visi šaukte šaukė, kad įstūmė ją graban pats jos vyras, kurs savo šykštumu ir aštrumu įvarė ją į ligą. Dieve, duokjai dangaus karalystę! Ji rūpinosi apie maneir visus varguolius. Dabar jos dukterį mataukenčiant prie medžiaširdžio tėvo, bet neapleisjos Dievas, suteiks Jis jiems laimę, suves jųjaunas mylinčias širdis... Bet kur aš pasidėsiu, jai jos tėvas įpykime išvarys mane iš šiospastogės? !...

SCENA 11. Ragaišienė ir Veronika

VERONIKA

įeina

Tegul bus pagarbintas...

RAGAIŠIENĖ

Ant amžių amžinųjų amen. Ką, dukrele, pasakysi?

VERONIKA

Atbėgau ieškodama Julės. Išėjo nuopusryčių ir lig šiol negrįžta, o te mama barasi.

RAGAIŠIENĖ

Jau ji senai sugrįžo. Dėkui, atnešėsūrelio ir mėsytės. Pasėdėjo valandėlę ir išėjo... Paskui buvo užėjęs tėvelis, bet jos jaučia nebebuvo.

VERONIKA

Tai ir tėtė buvo čia pas tamstą?

RAGAIŠIENĖ

Buvo užsukęs, eidamas į laukus.

VERONIKA

Tai mes turbūt prasilenkėm su ja;aš ėjau keliu, per lauką.

RAGAIŠIENĖ

Žinoma, kad eidama keliu negalėjaijos sutikti, nes ji sakė, kad eisiant taku paleiupelį.

VERONIKA

Tai reik ir man grįžti. Gal jau visiparėjo pietums. Sudiev!

išeina

RAGAIŠIENĖ

viena

Seka ją, nabagėlę, pamotė,skaito jos žingsnius.

uždanga

III. AKTAS

Arvido namuose

SCENA 1. Antanas, Katryte ir Ragaišienė

ANTANAS

vienas

Kaip sau nori. Negaliu to niekaip suprast! Viskame sutinku vien tik nepasisekimus: kur pasisuksiu, ką užmanysiu — visne taip, kaip nori. Šiandien irgi, kad jįvelniai, tą Daunorą! Jau, jau, rodos, viskas geraisusidėjo, o čia atneša jį velniai... Lyg tyčiavisad taip. Taip pernai, kada su Onyte viskąkuo geriausiai sutaikiau, apserga dėdė. Išvažiuoju pas jį, o čia griebia ją velniai — ištekair po visam. Paskui tik ir juokiasi visi, beerzindami: „Tatai tai ir išrovė grybą iš panosės!” Ilgai turėjau klausytis visokių pasityčiojimų... Bet negana to, dabar vėl su Julyte kiek privargau, o vis tiek gero: tėvas kalasavo, o tas velnias vėl savo. Nors prapulk.Tėvas užmanė apipačiuoti mane su pana, kaipjis vadina, gerų namų, geros kilties, turtinga,ir pradėjo kalti man tą seną ilganosę MaugirdųMarę... Vakar taipogi minėjo apie tai; nutylėjau, vienok, kaip matau, vis nemeta savoužmanymų, nes šiandien iš ryto vėl ėmėsi prikalbinėti, aiškindamas, kad būtų gerai... Dabar jau aiškiai matau, kad tylėdamas nieko geronesulauksiu. Viskas taip susidėjo, jog būtinaipagrįžus tėvui, turiu jam pasakyti, kad ašmyliu kitą, dėl kurios parangus esmi ant visko

KATRYTĖ

įeina

Ragaišienė iš Pilviškių atnešėlaišką.

ANTANAS

O kame gi laiškas?

KATRYTĖ

Ji sako, kad reikalingajai pačiai paduoti.

ANTANAS

Šauk ją čia.

KATRYTĖ

Klausau.

išeina

ANTANAS

Ji man rašo, žinau, kad nieko malonausnepraneš, bet visgi nieko saldesnio nėra, kaipmatyt jos rašytą laišką ir būti tikru, kad jimane myli.

SCENA 2. Antanas ir Ragaišienė

RAGAIŠIENĖ

įeina

Tegul bus pagarbintas...

ANTANAS

nekantriai

Gerai, gerai...Kamelaiškas?

RAGAIŠIENĖ

Gi šit. išvynioja laišką iš skepetosir paduoda Prisakė paduot tamstos tėtušiuiį rankas....

ANTANAS

žiūri su nusistebėjimu į laišką

Tai nejos ranka! Kas tą rašė?

RAGAIŠIENĖ

Parašė jis pats, mano geradarys iružlaikytojas ponas Daunoras tamstos tėveliuiapie...

ANTANAS

su nusistebėjimu

Mano tėvui!? skaito adresą Taip, taip... Gerai... bet ką gijis jam rašo?

užsimąsto

RAGAIŠIENĖ

Aš, dūšyt, skaityt nemoku... O kadir mokėčiau, ta vis tiek užlipdyto laiško perskaityt negalėčiau...

ANTANAS

užsimąstęs

Gerai... hm... pakelia laišką prieš langą, žiūri Tai niekis, tebūksau! meta laišką ant stalo Paliksiu iki sugrįš tėvas. Ragaišienei Ogi ji... ji Julytė ar nieko nepa... nesakė?

RAGAIŠIENĖ

Kaip nesakys. Sakė, kad ji kenčia ne išpasakytai. Su ašaromis akyse išpažino, kadvis tai dėl meilės...

ANTANAS

nekantriai

Na, o daugiaus ką?

RAGAIŠIENĖ

Daugiaus? Daugiaus, taip daug man visko pasakė, kad iš to daugumo...

ANTANAS

perkirsdamas

Nieko nebeliko pasakyt...

RAGAIŠIENĖ

Kaip neliko. Ji sakė da, kad norėtųkuo greičiausiai pasimatyti ir viską pabaigti...

ANTANAS

Ką pabaigt? Kaip pabaigt? Gal ji jaunusigando neišmintingo tėvo.

RAGAIŠIENĖ

Aš to nežinau, dūšyt.

ANTANAS

Taigi žinok ir pasakyk jai, jog aš nenoriu jokio kito galo, kaip tik, kad mes antvisados pasiliktume drauge... Nors nežinau, kąjis ten rašo parodo į laišką, vienok po tovisko, ką teko šiandien išklausyt, galima tikėtis, kad nieko geistino! Pasakyk todėl jai,kada eisi pas Daunorą šiandien karvių milžti,kad ji kaip norint išspruktų šį vakarą iš namųir ateitų pas tamstą. Aš ten būsiu saulei nusileidus ir mes sutarsime viską.

RAGAIŠIENĖ

su nusistebėjimu

Pas mane? O jeivėl užtiks?

ANTANAS

Taigi man! Jau ir nusigandai. Nesibijok, nieko nebus, aš atsakysiu už viską. Dabar gi skubink pas juos ir pasistenk jai pranešti.

RAGAIŠIENĖ

Klausau, bėgu, dūšyt.

ANTANAS

Bet... palauk! Gali vėl ką užmiršti;aš geriaus parašysiu jai kelis žodžius.

ieškoplunksnos

RAGAIŠIENĖ

Nagi, nagi....

susirūpinus sustojaprie durų, truputį pastovėjus išeina pamažėliopro duris

ANTANAS

pamatęs juos išeinant, šoka prie durų

Palauk! Ar apkvaišai?! Štai nuneši laišką, ot tuoj,tuoj... tik rasiu rašalą ir kaip matai parašysiu.

RAGAIŠIENĖ

Nagi, dūšyt.... O man pasirodė,kad kitą syk...

ANTANAS

Kam atidėt kitam kartui, ką galima dabar. Štai tuojaus, tik rašalas kažin kur? Ten pas tėvą turi būti. bėga į šalines duris,išsineša popierių ir rašalą Tuojaus, tuojaus.

sėda ir rašo, šluostydamas plunksną į plaukus

RAGAIŠIENĖ

O jeigu paties Daunoro nerasčiau, taikam turiu paduot laišką?

ANTANAS

sudėdamas keturlinkai popierių

Ir vėlsavo! Nė kokiam Daunorui, tik jo dukteriai Julijai aš rašau ir jai tik paduok, niekam nematant.

Paduoda laišką.

RAGAIŠIENĖ

Aa! Dabar tikrai supratau, kad atsakymą reikia paduot Julytei.

Eina prie durų.

ANTANAS

Taip, taip... tik atsargiai.

RAGAIŠIENĖ

Gerai, dūšyt. Šit už ančiaus užsikišiu. Sudiev!

išeina

SCENA 3. Antanas

ANTANAS

vienas

Vargas su tomis bobomis, oypač su senomis. Tu jai vieną, o ji tau kitąir susikalbėt negalima. po valandėlės Irtaip su Dievo pagalba šiandien gal jau kaipnorint suvesiu galus visų nemalonumų ir pasieksiu pradžią taip senai laukiamos laimės...sėda krasėn Sunku, bet nėra kas daryt,reikia laukti. Kolei gi kas, gerai būtų iš laikoprisirengti.

mostelėjęs ranka, išeina pro šalines duris

SCENA 4. Katryte ir Arvidas

Kairytė

įeina pamažėliu

Kažin kur vėl iškeliavosu savo nepabaigtais reikalais ir lakstymais

prieina prie stalo ir vėl grįžta, tarpduryje sutinka Arvidą

ARVYDAS

įeina stenėdamas su dviem ryšiukais

Pasakyk, pandze, kad arkliui, pakol atvės, neduotų gert. Katrytė išeina, Arvidas meta ryšiukus ant stalo, kepurę ant kėdės, sėdasi užstalo Šunes mane nešiojo šiandien iš namų;nieko nepadariau, tik pavargau ir keletą auksinų be reikalo turėjau išleisti. Dagi tie smarvės žydai ir tas chamas Kaplys, pandze, padarėnemalonumą, primindami skolą. po valandėlės Kada ir iš kur gausiu visiems susimokėti?!Ot, kad bent sūnelis būtų kaip žmonių vaikai,tai ką, tada bepig būtų man senatvėje... Paimtų gerą pasogą, išsimokėtumėm skolas, da galkas ir liktų. pamato laišką, paėmęs skaito adresą Jo Mylistai.... Nagi kas čia galėtųbūti?! plėšia konvertą, paima iš stalnyčios akinius, užsideda Jau tik iš lietuvio: ko antrašo,pandze, matyt, kad koks norint chamas rašo....O gal brolis Benediktas ką norint praneša išRokiškio. Jis juk taip mėgsta ir skaityt, irrašyt. Ne kartą jau jis, užsiėmęs tais raštaisir visokiais kalendoriais su spėjimais apie orą,supūdė, pandze, javus ir šieną. Tuose kalendoriuose, tai vis lyg tyčia, viskas išeina atžagariai: kada rodo lietų — gražus oras, o buriant giedrą — lietus kelias dienas. Na, bet ką gi jis čia išgalvojo?... skaito „Tegul buspagarbintas... su atsakymu ant amžių amžinųjų, amen. Mielas kaimyne”. nusistebi Jau čia ne brolis... bet kieno aš, pandze, kaimynas?! Turiu kaimynę, našlę ponią, pandze,ponią, kaip ją.... Pra... Pše... Pšy...byševskienę. Vienok ką ji man rašytų? Negutapie laukugalės užtvėrimą! užsimąsto Hm!Beje, turiu kaimyną tą chamą Daunorą,bet nejaugi jis apie savo kumelės pardavimąpraneštų?! skaito toliaus „Jeigu tamsta nesulaikysi savo sūnelio nuo svetimų laukų drimbimo, tvorų minimo ir po nereikalingus kampuslandymo su jo medžionėmis ir meile, tai aš,vadinasi, pasimirkęs viržių ištaisysiu jam bajorišką nugarą ir da paduosiu sūdan. O dabarpasilieku sveikas Juozas”. karštai Juozas,Juozas?! Kas tai būtų?! Ar ne tas chamasDaunoras, pandze?!.... Reikia paklausti Katrytės.

eina prie durų, šalinėse duryse pasirodo Antanas

SCENA 5. Arvidas ir Antanas

ANTANAS

O, tai ir tėvo parvažiuota.

ARVIDAS

A! Ir tu namie?! Nagi ką čia stovinėjiper dieną nieko neveikdamas?! Pavargai! Štaitavo darbai! kiša prie nosies laišką Kuomvardu tavo giriamasis ūkininkas tas chamasDaunoras?

ANTANAS

Kam tai tėvui prireikė?

ARVIDAS

Štai atsiuntė jis tau pasveikinimą, pasiilgo matyt. Bet kaip jo vardas?

ANTANAS

Juozapas...

ARVIDAS

Juozas, chamas. Koks ten da Juozapas.Štai skaityk! meta jam laišką, nusisuka rūsčiai Po šimtais, pandze....

ANTANAS

paima laišką, perskaito, šoka karštai

Aš jam parodysiu keršyti!

ARVIDAS

Ir aš tau parodysiu! rodo kumštįTu nuodini mano senatvės dienas. Ar to ašlaukiau nuo tavęs?!

ANTANAS

Bet, tėve, palauk.

ARVIDAS

Nėra ko daugiaus laukti. Viskas jausulaukta. Pamislyk tik, ką tai reiškia? Mes,,szlachetni” gauname tokį bjaurų pasityčiojimąnuo to chamo. O už ką, už ką?

ANTANAS

Nė tamsta, tėvel, dejuok, nė ko. Ašviską tuojaus išaiškinsiu.

ARVIDAS

Aišku jau man kaip diena, kad jis taukailį perti žada. Bet ir man skauda! Skaudaširdį, kad kaimynystėje turiu tą smarvę, skauda,pandze, kad sūnelis nemoka gerbt nė savęs, nėsavo „szlachetnego” vardo.

ANTANAS

Ko aš negodoju? Duok man tamsta viskąpasakyt.

ARVIDAS

Sakyk man, ką tai reiškia ir už ką tai?

ANTANAS

Nė už ką.

ARVIDAS

Tai taip sau... dėl to, kad plati tavonugara, jis ketina ją ruožuoti.

ANTANAS

sumišęs

Mat... mat...

ARVIDAS

Kaipgi tada?

ANTANAS

Nėra ko ilgiau man tylėt, reikia baigt.Tėvas atmeni savo piršimą dėl manęs MangirdųMarės... Aš nieko tamstai neatsakiau, betdabar apreiškiu, jog nenoriu jos...

prasideda prieblanda

ARVIDAS

Ką tu kalbi, kvaily?! Ji su pasoga, jine by kokio chamo duktė... Pamislyk tik...

ANTANAS

Aš nieko nesakau, kas ji tokia, nieko irmislyt nenoriu apie ją, ji man per sena; aš myliu kitą.

ARVIDAS

Kitą?! Kokią kitą?!

ANTANAS

Daunoro Julę.

ARVIDAS

nusigandęs

Daunoro... Viešpatie! Pražuvo mano viltis pataisyt gyvenimą! nuleidęsgalvą užsimąsto; po valandėlės Tai už tą jistau rengia balių su viržium?...

ANTANAS

Nieko jis man nepadarys. Aš myliuir gana.

ARVIDAS

Kvailys tu su savo meile. Paliksime ubagais... Išjuoks mus svietas... Jau ir dabar... ar negana tau ką jau tyčiojas taschamas iš mūsų... iš tavęs, kaip iš kokioberno, chamo. Susiprask tu. Paimtumei išžmonių, pandze, būtų gyvenimas kitas.

ANTANAS

Nieko kito man nereikia, su ja man busgeriausiai...

ARVIDAS

karštai

Tai tu vis savo?! Ir manai turbūt, kad aš tą daleisiu!... Klysti, vaike! Jaineklausysi, gali eit sau, pandze, man iš akių!Nenoriu nė matyt, nė girdėt.

vaikščioja užpykęs

ANTANAS

Eisiu ir nepražūsiu. Bet, tėve, pasakyk,kam tuos skirtumus darai tarp žmonių? Ar nevisi mes lygūs?

ARVIDAS

Susilyginai tu su chamais... Apmislyk,vaike... Bus laikas, kada susiprasi ir gailėsi...

ANTANAS

karštai

Bet tamsta ar pamislyjai taipšnekėdamas. Ką aš negerai suprantu ir koturėčiau gailėtis? Aš rodos teisingai suprantu,kad tamsta per aukštai nori pasiekti su savobajoryste, nieko daugiaus neturėdamas, išskiriant tuščią vardą „bajoras”. Juk, nors mesir skaitomės bajorais, bet savo padėjimu irgyvenimu esame paprasčiausiais ūkininkais.Kuom gi anie, apšaukiami „chamais”, menkesniar žemesni už mus? Priešingai, kaip visiems žinoma, jie, nesvajodami apie garbingas bajorystes, savo doru ir blaivu gyvenimu, darbštumu ir palinkimu prie apšvietimo parodė svietuidaug daugiaus tikrų žmoniško gyvenimo vaisių.Tarp jų viskame matoma broliška vienybė irgyvena jie nepalygintai geriaus už visus panašius į mus ponus bajorus. Mes gi kuom galime pasigirti? Kame mūsų vienybė? Kame mūsųprotas? Ar tame, kad, užstatę bankuose dvarelius ir apsivilkę sermėgomis, lindžiame po kiaurais stogais aplūžusių senovės rūmų, vis dartebesididžiuodami savo bajorystėmis?! Ne!

ARVIDAS

nekantriai

Gana jau! Duok tu manramybę.

ANTANAS

Tuojaus aš pabaigsiu. Argi tamsta užmiršai savo žodžius apie Mangirdų Marę supasoga dėl skolų išmokėjimo?!

ARVIDAS

Ne! Bet ką gi tu gali ant Mangirdų pasakyt? Ar ir jie skolose, ar ir jie ne ponai?

ANTANAS

Taip, da ne visi bajorai prakišo savotėvų turtus. Vienok ar daug jų užsiliko senoviškuose lizduose ir ar pas visus yra turtas?

ARVIDAS

Man to žinot nereikia. Aš kalbu apieMangirdus.

ANTANAS

Bet tamsta užmiršti, kad ir jie per puotas ir kortas netruks pavyti kitus. Antrą giatsukus, šiandien jie, turėdami dar šį bei tą iš užsilikusio nuo senovės ir bepuotaudami ramiausiai, ar norės susilyginti su mumis?! Kaip turėtumėm mes pasirodyti tarp jų?... Ar taip,kaip dabar stovime, su degutuotais čebatais irsu smaluotom alkūnėm?... Todėl ar galibūti man pora nemokanti jokių darbų MangirdųMarė su visomis jos dykaduoniškomis parėdnėmis... Jie šiandien da tebepučia ponystes, mes gi, turime prisižinti, jau viską tą padarėm, turime užtat užmiršti visas bajorystes ir pasilikti,kaip esame, artojais...

ARVIDAS

Aš nesakau, kad ponavot... bet...bet, pandze, atmink, pasoga... skola...

ANTANAS

Pasoga. Kas man iš jos, jai paėmus...O po antra aš myliu...

ARVIDAS

Jau ne vienas meilės karščius prie terbosprisimylėjo, taip ir tu, pandze, mano vaike,prieisi, palikdamas ir mane ubagu...

ANTANAS

Aš, dėkui Dievui, esu sveikas, galiu dirbti,galiu...

ARVIDAS

po ilgos abejonės

Viską aš gerai žinau,bet, pandze, matau, kad su tavim nesusikalbėsime... Žinokis sau. Kaip pasiklosi, taip irišsimiegosi...

išeina pro šalines duris

SCENA 6. Antanas ir Katrytė

ANTANAS

vienas; pastovėjęs nuleidęs rankas

Kasman daryt?! Važiuosiu ir gana. dunkstelėjęsį šalines duris Tėve!...

KATRYTĖ

įneša pieno puodynę, pastato ją ant staliuko prie durų

Jurgis klausia, ar palikt arklius namie, ar jot miškan ant nakties?

ANTANAS

Gerai, aš pats pasakysiu.

skubiai išeina

KATRYTĖ

viena

Pakvaišo jis visai, nė susikalbėtnegalima. ruošiasi, dėsto daiktus, uždega mažą lempukę Reikia pieno paduot. pripilapuodeliuką pieno ir nuneša į šalinį kambarį, pradarius duris sustoja Jau miega, bet gal atbudęs išgers. įeina atsargiai ir greitai išeina, iš naujo ruošiasi, vaikščiodama pamažėlioKažin kas šiandien su jais? Nuo pusdienioriejasi, kaip žydai, tarsi Dievas žino, ko jiemspritrūko...

ANTANAS

įeina atsargiai

Tu da čia, gana jau bustų ruoštų be galo, laikas gulti.

KATRYTĖ

Tuojau, tuojau.

išeina, paėmus puodynę su pienu

ANTANAS

priėjęs ant pirštų prie šalinių durų, pasiklauso, atsargiai pravėręs duris, pasižiūri irvėl uždaro

Miega... Ramiai miegok, saldžiai sapnuok, o aš tuo tarpu susirinksiu ir, peržegnojęs šiuos kampus, pasišalinsiu nuo visųkvailysčių, ponysčių ir bajorysčių... Skubiaiišsitraukia iš po krasės skrynutę ir batus, dėstodaiktus, dairydamasi ir prisiklausydama. Kasten baldos?

eina prie durų, atidaro

SCENA 7. Antanas, Ragaišienė ir Julija.

RAGAIŠIENĖ

apsigaubus su skepeta, pasirodo tarpduryje

Aš, dūšyt, aš su Julyte.

ANTANAS

sujudęs

Eikit čia, tik tyliai.

RAGAIŠIENĖ

Aš čia da viena. Julytė darže užklėties laukia.

ANTANAS

Gerai, tuoj aus, palaukk čia tamsta.

išbėga

RAGAIŠIENĖ

pastovėjus užsimąsčiusi

Dievuli mūsų, prie ko mes priėjome? Kas tik bus toliaus?Žiūri į patamsį prieangyje. Atėjome naktį įsvetimus namus.

Bailiai apsidairydama, ilgaistovi vietoje tylėdama.

ANTANAS

tarpduryje

Čia... čia... eik, nebijok. Nėra nieko, tik Ragaišienė.

JULIJA

įeina, skepeta ant pečių, rankoj ryšius

Kodėl gi tu neatėjai? Tiek aš baimės turėjau,taip ilgai nesulaukus.

ANTANAS

Užlaikė tėvas; paskui pasakysiu. Palaukite truputį, aš tuojaus pasiimsiu šį tą. Arkliai jau laukia už klojimo.

skubiai dėstodaiktus. Ragaišienė atsisėda ant kėdės prie durų, Julija stovi, bailiai dairydamosi

RAGAIŠIENĖ

pažiūrėjus pro langą

Kažin kaipturėsite važiuoti, vaikučiai, toks juodas debesyspasikėlė iš vakarų, gal tuojaus bus lietus.

ANTANAS

Niekis, nesutirpsime, štai dėl viso kopaimsiu sermėgą.

JULIJA

pasiklausius

Ar girdite, te kažkas atvažiavo... šneka...

ANTANAS

bėga prie durų, pravėręs klauso

Eina— pasislėpkite...

Ragaišienė gūžiasi kampeprie pečiaus, Julija įbėga į šalines duris, prieangyje girdis ėjimas, šneka

SCENA 8. Tie patys: Daunoras, Barbora Arvidas irKatryte

DAUNORAS

sujudintas įeina su botagu, paskui jįBarbora

Labas vakaras! Ir vėl išpuolė šiandien mums susitikti... Bet, vadinasi, ar negalėčiau paklausti, kas čia kur kraustosi?! Taipčia visur primėtyta daiktų.

BARBORA

Štai Julės ryšis skepetoje.

dairosi pokampus

DAUNORAS

pašokęs prie Antano

Tai tu taip! Nežmoniškais keliais! užmodamas botkočiu Aštau parodysiu! Galvą perskelsiu!

ANTANAS

atšoka persigandęs, stovi nusiminęs

ARVIDAS

už šalinių durų

Kas ten?! Kas ten?! O,Viešpatie! pasirodo tarpduryje vienuose marškiniuose, bestumdamas pro duris Juliją Kasčia darosi, ar velniai užsėdo! Kas čia, iš kur?Buvau vienas, o dabar, pandze, saugok, Dieve,atsiradau...

ūmai grįžta

BARBORA

rodydama į užpeckį

Ir Ragaišienėčia...

RAGAIŠIENĖ

atsistoja nuliūdusi, stovi sunėrus rankas

KATRYTĖ

įbėga nusigandusi, apsigaubusi su užklote

Kas čia do triukšmas? Kas pasidarė? Dieve, mylėk, kaip nusigandau, tik atgulau, girdžiutokią baisybę, maniau, kad degame...

DAUNORAS

pamatęs Juliją

O tu čia ko? Taiptu man!

pamatęs įbėgantį Arvidą nutilsta

ARVIDAS

įbėga užsimetęs ant pečiaus švarką, basas

Pandze, pasakykit man kas čia pasidarė?!

pamatęs Daunorą, atšoka ir ilgai tyli nusiminęs,laiks nuo laiko pradeda nekantriai vaikščiot,atmetęs vieną ranką užpakalin.

JULIJA

puola tėvui prie kojų

Dovanok, tėveli!Nežudyk manęs!...

BARBORA

karštai, bėgiodama, trepinėdama

Kaiptai?!... Dovanot! Kas tai matė bėgti su bernu per laukus, tai baisus papiktinimas, kurionė Dievas, nė žmonės negali atleisti.

ANTANAS

Atleiskite mums! Mes nekalti, taip mesmylimės, taip... taip mums sunku be kitskito....

BARBORA

Niekad! Kas tai matė! Ar tai gražu.Mes išsigandome, mislyjame, kad kažin kaspasidarė, kad išėjus nuo pusdienio su ploviniaispaskendo upelyje, kad... Toks baisumas, toksbjaurumas.... Ir tik štai rasta gromata rodolaišką atidarė mums akis...

RAGAIŠIENĖ

Vyrai, moterys! Taip nieko — nebus!Kalbėkite kaip žmonės! Atminkite, kad galtaip Dievo buvo likta... Kam kliudyt jų gražiausiems jausmams, juk ir be to jie ilgai kentė.

DAUNORAS

rūsčiai

O tau kas?! Kentė? Bet kastam kaltas ir už ką aš, vadinasi, mes turimedabar...

užsimąsto

ANTANAS

griaudžiai

Dovanokite mums ir...

BARBORA

karštai

Ne, negalima, taip negražu...Kur tai girdėta, kad be tėvų žinios...

ANTANAS

Ar da negana, ar nematote, nežinotetamstos...

DAUNORAS

Et, vadinasi, matome, bet taip negalima. Antrą gi atsukus, ką čia mums apie tai,vadinasi, kalbėti...

BARBORA

Žinoma, žinoma... Ką paskui žmonėskalbės...

DAUNORAS

Hm... taip, vadinas!... Žmonės sau,o mes irgi, vadinasi, savo proto neturime nustoti.Nepridera mums tokiu būdu, turime tuojausvažiuoti ir gana.... Julijai Žiūrėk tuojaussavo daiktus... Taip tu man! Pakelsiu aš taupirtį, vadinasi...

BARBORA

Duok jai, kad žagsėtų...

ANTANAS

Betgi tamstos...

JULIJA

verkdama, sudėjus rankas

Tėveli brangiausias, neatimkite nuo manęs mano Antaniuko... Taip aš jį myliu... negaliu be jo...

DAUNORAS

Jokio bet! Aš jau senai, vadinasi, pasakiau, kad ne. Arvidui O kaipgi tamstamanai?

ARVIDAS

sumišęs

Ką?... Kaip manau?!...Saugok, Dieve, ką jaučiu... Ką jis padarėtas beprotis.

ANTANAS

Tėve, tik pamislyk tamsta!...

DAUNORAS

Cha! cha! cha! Pamislyk!

BARBORA

Dieve, susimylėk, kas bus, kai sužinos parapija. Kunigas iškeiks iš ambonos.

ANTANAS

karštai

Tekeikia sau. Prakeiksiu ir aš,kaip tas nelaimingas bajorystes, taip ir jus suvisais atkaklumais. Gerai juk žinote ir suprantate, kas čia kaltas, tik nenorite susiprasti, norsjau seniai būtų laikas... Nereikalingos, rodos,jokios kalbos ir aiškinimai, todėl jei tamstos ne,tai ir aš... aš irgi...

ARVIDAS

karštai

Ką tu da?! Jau matai ką padarei... Bet ką dabar bedaryt?

DAUNORAS

Skirtis ir gana, vadinasi...

ANTANAS

Niekas tamstų neriša... Tik mes paėmęs Juliją už rankos nuo šios valandos liksime drauge.

Julija šluosto ašaras

BARBORA

Niekuomet! Galvą padėsiu, nedaleisiu...

ANTANAS

prieidamas su Julija prie Daunoro

Tėve, atsileiskite, meskit šalin kerštus ir, dovanoję mums, nebekliudykite mudviejų gyvenimui... Juk mes niekam pikto nedarome...

BARBORA

neramiai

Da bent...

ARVIDAS

suminkštintas

Nagi, pandze, gyvenimuipikto... Gal ir gerai būtų geruoju, taip sakant, pandze, kaimyniškai... prisiartinęs prieDaunoro Kaimyne! Aš tikras, kad jie pertai mums nieko pikto nepadarys, todėl jau regis vis viena! O ką ir kaip mes nepūstume irgivargiai juos besulaikysim. Ar ne geriaus baigt.Kas gero, kad mes visą amžių pūtėmės vienasprieš kitą? Nieko juk nenugąsdinome, pasilikękuom buvę. Jie gi, kaip matai, kitaip eina.

DAUNORAS

Nagi... vadinasi...

ANTANAS

skubiai bučiuodamas tėvui ranką

Dėkui,tėvel... Išsiteisiu aš už viską...

JULIJA

bučiuodama savo tėvui ranką, graudingai

Atleisk, tėte...

DAUNORAS

Jau nusiramink, vaikeli... Vienok,nors pabėgai, bet turėsi, vadinasi, grįžti pasiimtikraitį, nes šio, vadinasi, rodo jos ryšį mažokai....

ANTANAS

paėmęs Juliją už rankos

Palaiminkitemus!

BARBORA

Kaip tai?

DAUNORAS, ARVIDAS IR RAGAIŠIENĖ

skubiai

Telaimina jus Dievas!

ARVIDAS

priėjęs prie Daunoro

Mums irgi, pandze, laikas susivienyt ir gyventi žmoniškai, bevaidų, pandze.

bučiuojasi

DAUNORAS

besibučiuodamas

Laikas, kaimyne, vadinasi, laikas, nes prieš vėją nebepapūsi.

Przeczytałeś bezpłatny fragment.
Kup książkę, aby przeczytać do końca.