drukowana A5
19.02
Prieš vėją nepapūsi

Bezpłatny fragment - Prieš vėją nepapūsi


Objętość:
78 str.
Blok tekstowy:
papier offsetowy 90 g/m2, styly
Format:
145 × 205 mm
Okładka:
miękka
Rodzaj oprawy:
blok klejony
ISBN:
978-83-288-0677-1

Šio veikalo autorius, Mykolas Palionis, yra miręs1908 m. sausio mėnesį. Mirė būdamas 37 metųamžiaus. Velionis buvo savo laiku vienas įžymesniųPeterburgo lietuvių artistų-mylėtojų. Dalyvaudavobeveik kiekviename lietuvių vaidinime, ar atlikdamassvarbesnes roles bei režisuodamas, ar deklamuodamaseiles, dažnai jo paties parašytas. Besirūpindamas,kad lietuviams scenoje būtų daugiaus kas parodo,iš lenkų kalbos išvertė draug su p. K. B — a komedijas: „Dėde atvažiavo”, „Geriaus vėliaus, negu niekad”ir „Žilė galvon — velnias vuodegon”. Pastarąją vertėvienas pats. Pagalios sumanė parašyti originaliąkomediją iš lietuvių ūkininkų gyvenimo. Sumanymasgimė, rodos, 1904 metais. Liuosomis nuo darbovalandomis (velionis tarnavo Gelžkelių ministerijosdepartamente) pradėjo rašyti komediją, kuriaipaskiau davė vardą: „Jau prieš vėją neb’papūsi”.Rašydamas, dalimis paskaitydavo ją savo draugams,ir jiems patariant, šį tą taisydavo. Užbaigęs rašytikomediją, iš juodraščio perrašyti jos nebesuspėjo.Rankraštyje, iš kurio spausdiname, autoriaus rankarašyta tik pirmojo akto pusė.

Veikiančios ypatos

Daunoras, viensėdis, turtingas ūkininkas, 50 metų.

Barbora, jo pati, 38 metų.

Julija, jo duktė (pirmosios pačios), 19 metų.

Veronika, jo podukra, 17 metų.

Ragaišienė, grytelninkė, 65 metų.

Arvidas, Daunoro kaimynas, ūkininkas — bajorėlis,našlys, 60 metų.

Antanas, jo sūnus, 24 metų.

Katrytė, Arvidų tarnaitė, 25 metų.

I aktas — Daunoro seklyčioje.

II aktas — Ragaišienės gryčioje.

III aktas — Arvido namuose.

I AKTAS

Daunoro seklyčioje

SCENA 1. Veronika

viena

VERONIKA

ieškodama po stalnyčias

Kur ji būtų dėjusi tas žirkles? Užkišo gal ir pati nežinokur. (pradžiugus) Aha! Julės cukierkos! Busman. (valgo cukierką, mazgelį įsideda už ančiaus, toliaus beieškodama išima kalendorių)O gi čia kas do raštai?! (žiūri prisikišusi)Kalendorius! (varto) Reikia pažiūrėti, koksbus šiandien oras — ar bars mama su patėviu,ar ne?! (eina prie komodos, atidaro vienąšėpelę).

SCENA 2. Veronika ir Barbora.

BARBORA

įeina besibardamos

Ką tu ten landai? Sakiau, kad žirklės už veidrodėlio ant komodos.

VERONIKA

Ar aš kalta, kad neišgirdau, kaip sakeiar komodoj, ar po komodos, ar ant komodos. Aš ieškau, kame žinau.

BARBORA

Cit, kad nė žodžio daugiaus. Kas taimatė: tu jai žodį, o ji tau dešimtį. Kaip mataipasakysiu tėvui — jis tave suvaldys!

VERONIKA

Tevaldo jis savo dukterį, o ne mane.Kas aš jam? Jis neturi tiesos kišti prie manęs pirštų.

BARBORA

Na, na, jau gana bus! Be jokių tiesų!Eik geriaus pažiūrėk, kame tėvas ir paklausk,ar greitai mes važiuosime.

VERONIKA

Sakytum geriaus patėvis!

eina priedurų

BARBORA

sulaiko Veroniką už rankos

Palauk!O gi čia kas pas tave pūpso?! Ko čia prisikimšai?

VERONIKA

Da bent ko! Kas gi čia bus daugiaus— nieko čia nėra!

BARBORA

Kaip tai nieko? siekia, Veronika traukiasi Duokš — tuoj parodyk!

VERONIKA

nenoromis, užgėdinta išima iš užančiausmazgelį, tame tarpe įeina Daunoras

SCENA 3. Tos pačios ir Daunoras

DAUNORAS

įeidamas, tarpduryje

Gerai, gerai, tepkratus, tuoj važiuosime. įėjęs, piktai Na, gičia kas do varžytinės!? Ko jum pritrūko? Nusitvertumėt bent koki darbą, vadinasi? — Žiūrėkit geriaus, kad viskas būtų prirengta kelionei.

BARBORA

Mūsų viskas jau padaryta; maišelissu užkanda jau šit senai pritaisytas: įdėjausviesto, dešros, virtos mėsos, visko užteks,da ir liks.

DAUNORAS

pamėgdžiodamas

Visko tai visko, odruskos gal kaip anądien sakysite — užmiršome.Jau dėkui jums už lašinius be druskos, vadinasi.

BARBORA

Varut, eik paklausk Julės, ar įmezgėdruskos...

VERONIKA

Tuoj! skubiai padeda cukierkas užveidrodžio ant komodos Bet turbūt užmiršo— ne druska jai rūpi.

išeina

SCENA 4. Daunoras ir Barbora

DAUNORAS

išmetinėdamas

Tat tau ir viskas. Eikpaklausk. juokdamasis Cha, cha, cha, taip sakant, vadinasi, viskas.

BARBORA

palengvo, raižydamasi

Pakaks jau,bus viskas.

DAUNORAS

pamėgdžiodamas

Viskas, viskas, opati tai dar lig šiolei, vadinasi, šaltai tebesiraižo.Kaip reiks važiuot, tai tada šokinės. Važiuot, tai važiuot. Į jomarką visad kuo anksčiaus, tuo geriaus, ar mainyt, ar parduot. Vedu tat dvejetą: palšokę ir lauksi. — O galpermislijai, gal jau nebevažiuosi?

BARBORA

karštai

Kaip tai nebevažiuosiu?! — Tiekman visokių reikalų! Vienok nėra ko jau taipskubintis — suspėsime. Bėk sijoną persisegsiu ir važiuok.

išeina

SCENA 5. Daunoras

DAUNORAS

vienas

Nėra ko sakyt — apsukriosgaspadinės. Kad neprimintumei, tai ir nevalgęs nekartą paliktumei. Nieko regis nemato,vadinasi.... po valandėlės Tikras vargas,kad viskas lieka ant moterų apžiūros. Visikampai aplūžę — apgriuvę — meška kojąnusilaužtų. Vienam sunku viską apeiti. Jomstik visokios parėdnės terūpi. — Šit, ir šiandien mano poniai ar tai mažai reiks išduoti.Kiek tai ištraukia iš kišenės tie visokie moteriški niekniekiai, net baisu. Kaip buvaupalikęs su savo viena Julyte, tai da galėdavauužganėdinti jos reikalus, bet dabar, antrą kartą vedęs ir su pačia užaugusią dukterį parsivedęs, nebežinau, kaip ir išsisukti, vadinasi— tai šio, tai to vis joms reikia. ušsimąstoDaug išlaidų visokių, bet nemažai ir naujų rūpesčių dygsta. Tat, jau ne kartą girdėjaunuo žmonių, kad mano Julytė, vadinasi, įkritoį akį tam šunsnukiui.... Ir pasakoja, kad vakar, nesant man namie, drįso būti čia mano namuose tas, vadinasi, šunimalas — mano priešo Arvido sūnus. Tas senis visad darė manvisokius nemalonumus ir pasityčiojimus už manopiršlybas prie jo sesers, užtat dabar aš, kadne jam, tai jo sūnui atidėkavosiu. Jie dideli ponai, o aš, aš savo kieme irgi, vadinasi,ką noriu, tai ir darysiu. Nėr ko sakyt,pajuto šiltos mėsos šmotą, vadinasi, juokiasicha! cha! cha! vadinasi. Ar matei, šunbajori,savo ausį, taip ir mano dukterį su jos pasogaregėsi. po valandėlės Vienok, kaip ne kaip,laikas ir į jomarką. Barzdą reikėtų nusigrandyti. eina prie komodos, pažiūri į veidrodį, ieško ant komodos, nekantriai Niekasnepabūva ant vietos, buvau padėjęs čiaskustuvą, o dabar jau nebėra. Na, o gi čiakas do mazgas?! paima mazgelį su cukierkomis, atmezgęs nusistebi Cukierkos! Iš kurtai?! Aš dejuoju, kad išlaidoms nėr galo,o čia irgi juk pinigai, vadinasi - kamtai atėjo į galvą mėtyt piningus ant tokių niekų?! Jau to gana — toliaus nebgaliu kęsti!

meta cukierkas į pastolį

SCENA 6. Daunoras ir Barbora

BARBORA

įeina

Nagi čia ką blaškai?

DAUNORAS

piktai, skubiai vaikščiodamas

Tai, antko tu be reikalo mėtai pinigus.

BARBORA

Ant ko čia aš mėtau pinigus be reikalo?prieina, žiūri į pastolį Cukierkos! Kamegi tu jas radai?

DAUNORAS

taip pat

Kame buvai padėjusi — antkomodos, vadinasi....

BARBORA

Aš padėjau!? Ant komodos? Parsižegnok,žmogau, pats nežinai ką tauški. Imktu jas sau ir valgyk.

DAUNORAS

taip pat

Dėkui. — Užteks man, vadinasi, ir tų pipirų, kokius, vadinasi, kasdienturiu nuo jūsų. Nusipirkai, tai ir naudokis.

BARBORA

Aš tau sakau, kad nė matyt jų nemačiau.Gal mergaitės vakar parsinešė iš miestelio. Tuo sužinosiu.

eina prie durų

DAUNORAS

taip pat

Kokia tu, tokios ir tavo dukterys.

ieško skustuvo

BARBORA

tarpduryje

Neužmiršk, kad viena ne mano! šaukia Varut, Varut! Eik čia greičiaus, tėvas šaukia.

SCENA 7. Tie patys Veronika ir Julija

VERONIKA

įeina

Ko dar prireikė? Bulvienėišbėgs — jau verda.

BARBORA

Sakyk, kas padėjo ant komodos cukierkasir kieno jos?

VERONIKA

nuleidus akis

Padėjau aš, o kieno nežinau.

DAUNORAS

piktai

Kaip tai? Tu padėjai ir nežinaikieno, vadinasi!

neramus stovi prie komodos, belsdamas pirštais į jos kampą

JULIJA

įbėgdama

Kas čia darosi! Niekas nežiūripuodų, bulvienė baigia bėgti.

VERONIKA

išbėgdama, suplojus rankomis

Ar ašnesakiau!

SCENA 8. Daunoras, Barbora ir Julija.

BARBORA

Julijai:

Ką jus čia užsimanėt pirkinėtcukierkas ir blaškyt po kampus. Šit tėvasrado ant komodos.

JULIJA

sugėdinta

Nieks jų nepirko.

BARBORA

Ogi iš kur jos?

JULIJA

taip pat

Vakar Arvidų Antanas, jodamaspro šalį, sustojo atsigerti ir paliko.

BARBORA

Girdi, tėve, cukierkų niekas nepirko, otik paliko jas Arvidžiukas.

DAUNORAS

piktai

Arvidžiukas!? O ko jis čialando? Gal savo meilę nori parodyt?! Išvaikysiu aš jums vėjus iš galvos, vadinasi!Julijai grūmodamas pirštu Atmink, kad ašviską žinau, vadinasi, matau, ir pasakau tai,jog jokio sėbravimo su tais plikbajoriais nedaleisiu. Gana jau jie man įkyrėjo. Iržiūrėk, kad tu man daugiau su tuom „ponaičiuku” ir jo cukierkomis nesigirtumei, nes aškantrus, vadinasi, lig laikui. Žinau aš viską,užtat, vadinasi, jeigu išgirsiu da tą pat, taiminėk — išmesiu ir tave podraug su juo ir jocukierkomis.

JULIJA

nedrąsiai

Aš jo neprašiau.

BARBORA

O kam priėmei?

JULIJA

Juk nemesi pro langą, jei paliko.

DAUNORAS

laikydamas rankoj diržą ir skustuvą,Julijai

Gana! Eik atnešk karšto vandens barzdai skusti.

JULIJA

eidama, į šalį

Matyt, tai pamotės pranešimas.

išeina

SCENA 9. Daunoras ir Barbora

DAUNORAS

karštai

Tegul jis dar kartą apsilankys, pakelsiu aš jam tada pirtį, kad galčiaudės, vadinasi.

BARBORA

Nė tu gituok nė karštinkis. Žmonės kaip žmonės, dagi bajorai, turi turtingusgimines, o kad mergaitė tinka, tai kam kliudyt, tegul susieina ir ima. Kur gi tu jasdėsi? Nelaikysi juk užpečkyje, kolei palikssenoms mergomis. Kad ne viena, tai kitategul eina, jeigu tinka ir gana. Varutei irgijuk sukako 17 metų.

eina prie komodos

DAUNORAS

statydamas veidrodį ant stalo, piktai

Nors jie ir grafais, kunigaikščiais, vadinasi,būtų, nevirsiu aš su jais košės. Senis anttiek man įkedėjo su savo bajorystėmis, vadinasi,kad negalima to užmiršti; jis visada per daug didžiavosi, dėl to nenoriu aš su jais daugiaus jokių reikalų turėti ir susitikti.

BARBORA

Senis tai senis, bet kuom gi vaikas kaltas? Sūnus, kaip matyti, visai geras žmogus: nesišalina nuo kaimynų; iš visko matos —žmogus žmoniškas, tai ir elgimas kitoniškas.

dėsto daigius komodoje

DAUNORAS

piktai

Taip, tegul sau nesišalina, oaš, vadinasi, nenoriu prisileisti. Jie tebesididžiuoja savo gyme, bet ką reiškia šiandien jųbajorystė? Pliki kulnai, ir gana. Skoloj lig ausų ir vis tik pučiasi, pamėgdžiodamas ponia, ponia — rods kasžin kas, vadinasi. ...

SCENA 10. Tie patys ir Julija

JULIJA

įneša karšto vandens stiklą, nedrąsiai

Juozas klausia, ar greitai važiuosite, sakojau arkliai paėdę ir viskas prirengta.

statostiklą ant stalo

DAUNORAS

Tuoj, tuoj. Šit apsigrandysiu, užkąsime ir netruksime.

rengiasi skustis

BARBORA

Julijai

Renk pusryčius.

JULIJA

lėtai

Jau galima valgyti — į bulvienęįdėjau išnaujos ir užbaldžiau rytikščiu pienu,— pastačiau tik dar truputį praaušti.

išeina

DAUNORAS

muilindamas smakrą

Pas mane, vadinasi, jau visad taip: gerai, tai gerai, o ne —tai minėk. Taip ir su tais bajorpalaikiais!Daviau sau žodį nesėbrauti su jais ir po visam.pradeda skusti barzdą Ne tik ką nenoriumislyt apie dukters išdavimą, bet, vadinasi, irkumelės jiems neparduočiau.

JULIJA

įneša garuojantį bliūdą, pastato jį ant stalelio prie durų, dėsto šaukštus, neramiai žvalgydamasi.

Jau galima ir valgyt.... Ant karštos bulvienės ir svečių sulaukėm.

BARBORA

Kokių svečių?

JULIJA

Abu Arvidų atkako — negražu tik, niekasneišėjo sutikti.

DAUNORAS

šokdamas iš vietos

Arvidas! Kokievelniai jį čia nešioja! Julijai Žiūrėk, artikrai jis!

JULIJA

Jis, jis.... Gerai mačiau! prie langoŠit riša arklius prie stulpo pagal šulnį.

pasilieka prie lango

DAUNORAS

meta skustuvą

Ge jis pasiuto! Kojam reikia? Nenoriu aš jo nė matyt! Pasakykit, kad manęs nėr namie.... kad išvažiavau į miestą, kad... kad... neduosnė pavalgyt, nė nieko paveikti bėga priedurų Galiu da sutikt! Aha!

šoka pro šalinįlangą

BARBORA

nustebusi

Ar jis iš galvos išėjo!? Šoktpro langą su numuilintu snukiu. Dieve mylėk, da galvą gali nusisukt. Julijai Apkraustyk stalą.

JULIJA

skubiai padeda skustuvą su muiline antkomodos ir toliaus ruošiasi, Arvidams įėjus,stovi prie komodos, tyli

SCENA 11. Barbora, Julija, Arvidas ir Antanas

Arvidas

įeina su Antanu

Tegul bus pagarbintas.... Labas rytas.

rūpestingai kamšo kaklaryšį, patampo apykaklę, dairosi aplinkui, šypsodamas

BARBORA

Ant amžių.... Netikėti sveteliai, meldžiu sėstis.

ANTANAS

Kaip sveikos mūsų kaimynės!

sveikina abi moteris, paduodamas ranką; kalbantArvidui su Barbora, šnibžda su Julija prie komodos, paėmęs į ranką kalendorių.

ARVIDAS

Dėkui, pandze, mes tik valandėlei sureikalėliu, kurs ir stačioms gali būti atliktas.

pažvelgęs į Antaną, nuduoda nekantrumą

BARBORA

Tamsta, nors ir artimas mūsų kaimynas,bet taip jau niekad nenori užsukti pas mus.grįžtelėjus į Antaną Šit Antaniukas, ačiū,tai kas kita....

ANTANAS

O, žinoma, žinoma.... tik aš gal per tankiai, nes tik vakar buvau, o dabar vėl....

ARVIDAS

sumišęs

Su juom kita byla.... Aš gi,aš, pandze.... nė tai per nenorą, o tik taipsau, kaip tai pasakyt, iš seno, pandze..... o poantra nebuvo stataus reikalo.... Šiandien gi,dagirdęs, kad parsiduoda kumelaitė, užsukau,norėdamas ją nusipirkti.... Na, a gi, pandze,gaspadorius kame?

BARBORA

sumišusi

Ne, ne, jis anksti iš rytoišvažiavo jomarkan ir išsivedė arklius.

ARVIDAS

O, tai ir pramiegojome, pandze.... Vakar, kada berniukas pasakė, būčiau galėjęstikrai nupirkti, bet sūnulis užtikrino, kad suspėsime iš ryto. Taigi mat suspėjome, pandze....Vienok nėr ko veikt, taip matyt, pandze,likta. O gal da užspėsiu neparduotą — reikiaskubintis. Sudiev tamstoms! nulenkia galvą Antuk, galim keliaut, jok tu namo, o aš,pandze, skubinsiu į miestą. Prižiūrėk šeimininkus, kad ilgai, pandze, nepoguliautų.

išeinakosėdamas

ANTANAS

Gerai, gerai, tėvel, aš tuojaus einu.

BARBORA

išlydėdamaArvidą

Sudiev, sudiev.Be reikalo Tamsta taip skubiniesi!

išeina paskui Arvidą

SCENA 12. Antanas ir Julija

ANTANAS

apsidairęs, pažiūri pro langą

Kad tikmano arklys nenusitrauktų.

JULIJA

Nenusitrauks. Bene misliji skubintis?

ANTANAS

Mislyt nemisliju, bet reikėtų, matnė šiaip, nė taip....

JULIJA

Kas taip?

ANTANAS

Kad aš pasilikau su tavim vienas.

JULIJA

Kodėl?

ANTANAS

Kad mat.... paskui vėl kalbės....Vakar, tik spėjau sugrįžti, o jau tuoj beveikvisi žino.... šneka.

JULIJA

Kalbi tik, kaip mažas. Bijai ko?

ANTANAS

Bijot nieko nebijau, bet....

JULIJA

Ką tai bet, bet. tempiaAntaną priekėdės. Štai sėskis ir gana.

ANTANAS

atsisėda ir tuojaus atsistoja

Tu gal irmanai, kad aš noriu išeit... Man tik taipnedrąsu.... apsidairęs, paima jos abi rankasNe! Žinai, Julyt, kaip man malonu su tavimpabūt, aš tik nenoriu, kad iš to išeitų da naujas nemalonumas, todėl ir sudiev! krato josabi rankasŽiūrėk, tik būk pas Ragaišienę antpusdienio — ten pasišnekėsiva. Sudiev! Žinaijuk, kad aš myliu tave be galo!

Eina priedurų, vesdamas Juliją už rankos ir šnibždėdamas jai į ausį.

JULIJA

tarpduryje

Gerai, gerai, sudiev!

uždarius duris, žiūri pro langą

SCENA 13. Julija, Veronika, Barbora ir Antanas

VERONIKA

įeidama

Przeczytałeś bezpłatny fragment.
Kup książkę, aby przeczytać do końca.