drukowana A5
15.58
Konradas Valenrodas

Bezpłatny fragment - Konradas Valenrodas


Objętość:
39 str.
Blok tekstowy:
papier offsetowy 90 g/m2, styly
Format:
145 × 205 mm
Okładka:
miękka
Rodzaj oprawy:
zeszytowa
ISBN:
978-83-288-0537-8

Lietuviškas šiupinys/ Iš svetimų skanskonių ant naudos/ broliams lietuviams pataisytas.

Nameliai mano mieli,/ Man visur patogu;/ Bet niekur nėr tiek laimes,/Kaip po jūsų stogu.

Ineiga

Jau šimtas metų baigės, kaip Kryžiokai

Kraujais pagonių braidydami truko;

Po jungu kaklą nulenkė Prūsokai,

Ar, likę žemę, su gyvasčia spruko;

Vokietis vidams tuos sūnus nelaimės

Gaudė ir žudė pagonis dėl baimės.

Nemuns Lietuvius nuo Kryžiokų dalo:

Ant vieno krašto blizga šventinyčios

Ir ūžia girios ruimingos be galo;

Ant antro krašto kryžius ant bažnyčios

Galvą auksinę debesyse remia,

Rankas išskietęs ant Lietuvos gojų,

Lig geisdams visą Palemono žemę,

Gleby suėmęs, paverst sau po kojų.

Šiąpus lietuviai, subėgę ant mūšio,

Meškiniuos rubuos, su kepurėms lušio,

Kilpinėms rankoj ir pilnu saidoku,

Budriai daboja ant žingsnių kryžiokus.

Anoj vėl pusėj, ant kriaušės pas srovę,

Tiktai kryžiokas kaip įbestas stovi,

Akims meruodams priešininkų vietą,

Kalba rožančių ir taiso muškietą.

Abidvi šalys stovi ant sargybos.

Ir taip ans Nemuns, kurs dėl vaišinimo

Glausdavo kitkart broliškas sodybas,

Dabar jau stojos slenksčiu prapuolimo;

Nei vienas šiandien be prapulties pelno Negali peržengt rubežiaus smertelno.

Tiktai spurguota apinio šakele,

Patraukta Prūsų žilvičio gražybe,

Drąsiai kaip pirma pratiesia rankelę

Ir, persiritus per srovės gilybę

Žolių viršūnėms ir šakoms karklino,

Ant svet’mo krašto mielą apkabina.

Tik senu būdu lakštangėlės Kauno

Gojuose Prūsų seseres aplanko;

Liuosios ir linksmos, ant stiebelio liaunoSupamos tikiai nematoma ranka,

Leidžia balselius per gires ir gojus,

Geisdamos liūdnus palinksmint artojus.

O žmonės? Žmonės paplūdo kraujuose,

Iškilo vaidas, vienybė pražuvo,

Kartais tik meilė, kaip paukštelis liuosi.

Dar juos suglaudžia. Tokia duja buvo.

Nemune biednas! Greit per srovę tavo

Su ugnies kardu trauks minės plešikų

Ir linksmus gojus, kur gegės kukavo,

Apnuogs nuo grožės žaliųjų vainikų.

Trenksmas paukštelį išbaidys iš sodo

Ir vis, kas yra tavo meilės verta,

Vis, kur noturos ryšiai pasirodo,

Žmogaus piktybė sunaikins iš karto.

Tik veidaliotas prieš norą piktųjų

Suglaus giesmelėj širdis milinčiųjų.

I

Rinkimas vado

Marijenburgo varpai suskambėjo,

Trenkė armotai, bubnai sudrebėjo;

Išpuolė diena kryžiokams prakilna:

Visi komtūrai susirinko mieste,

Meldžias su širdžia pajautimo pilna,

Idant jų ūmus Dievs teiktus apšviesti

Dėl išrinkimo sav gadniausio vado,

Nes perdetinį šiandien kelti žada.

Diena ir antra praeina ant rodos,

Tarp brolių pulko daug gadniųjųyra,

Bet rinkt ne lengva, nes kiekvieno vyro

Nuopelnas, šlovė ir cnatos vienodos;

Tačiaus abelną tarp rinkėjų rodą

Už visus stato aukščiaus Vallenrodą.

Jis atėjūnas, Prūsuos nepažįstams,

Padarė divus kitoms karalystėms;

Ar mušė Maurus ant Kastil'jos kalno,

Ar Turkams rodė silą savo delno,

Ar murus plėšė — visur pirmutinis,

Kaip liūtas priešui puolė prie krūtinės;

Arba turniejuos, jei ėjo ant kardo,

Už čėso priešas dėl šlovės jo vardo,

Bijodams gėdos už stengimą dyką,

Taip jam užleido viršūnės vainiką.

Ne tik už drąsą jam jaunystėss metuos

Teko šlovinga tarp kareivių vieta,

Bet jį dabino krikščioniškos cnatos,

Meilė, pakara, paniekinims svieto.

Nebuvo garsus tarp draugių ant dvaro

švelniu liežuvio priderančiu stonui,

Bet niekad kardo dėl užpelno gero

Nėra pardavęs ant službos baronui.

Klioštoriaus tamsias numylėjo sienas,

Dievui pašvęsdams savo jaunas dienas;

Niekino svieto garbę, urėdystę,

Navat giesmele, mergaičių draugystė

Pas šaltą širdį prieigos negavo.

Klausės nerodžiai pagirimo savo,

Į skaistų veidą žiūrėti nemėgo,

Nuo meilių žodžių kuo toliausiai bėgo.

Ar jis toks buvo šalts iš prigimimo,

Ar paskui stojos — pasakyti sunku;

Ne sens, bet žilas ir ant veido žymu,

Jog ir datyręs aštrią laiko ranką (runkų).

Kartais — linksmesnei užėjus adinai

Kaip ir nubudęs, jauniesiems ant divų,

Štukas ir juokus kaip sodint sodino,

Arba mergaitėms žodelį vežlivą,

Ant pagyrimo už patogią lytį,

Metė šypsodams kaip vaikeliams titį.

Bet toks linksmumas buvo trumpas, retas;

Benkiek kas žodį tars abejotingą,

Kurs tav neženklus ir paprastas matos,

Ojam jau širdį užšaldė meilingą.

Taip žodžiai: meilė, kaltybė, tėvynė,

Ar užminimas Lietuvos ir mūšių,

Ūmai linksmybę nuo jo veido trynė.

Ir vėl liūdnumas apisiautė dūšią,

Ir vėl, į dūmas pasinėręs, vienas

Tyloms sėdėjo per naktis ir dienas.

Gal dėl šventybės pašaukimo savo

Raškažia bego, kaip sveto nekistes.

Vieną tik žemes saldumą ragavo —

Raškažį mielą tikros prietelystės,

Vieną turėjo prietelių gyvatos,

Kurį gadniausiu darė aukštos cnatos,

Labiausiai šventas ir pabažnas stonas,

Buvo tai senas minikas Albonas.

Tasai jo griešną dūšią spavedojo,

Tas paslaptinę jo širdies žinojo.

Laimingas! Rojų jau ant žemės rado,

Kas su šventaisiais prietelystę veda.

Taip broliai ėmė nuošaliai teirautis,

Mislyj vartyti vyro ypatybes.

Atrado kliautę — katras gi be kliautės?

Konrads kaip ugnies saugojos girtybės,

Konradas puotoj tikus kaip bažnyčioj,

Bet, užsidaręs pats vienas seklyčioj,

Dažnai srovėje apgirdančio vyno

Piktas negandas ir sielas skandino.

Tuočės tarytum jis iš naujo gema:

Ant rūsto veido rausvos temes kėlės,

Mėlynos kitkart ir nemažos lėlės,

Kurios nuo laiko truputį aptemo,

Jau vėl kaip jaunos naujus žaibus pila,

Atsidusimai krūtyse nutyla,

Ašara meilės tikiai veidu rieda,

Rankos ant kanklių, lūpos giesmę gieda

Svetima kalba; nors žodžių nežino.Bet tam, kas klausos, širdį sukabina

Gana užgirsti balsą kaip iš grabo,

Gana išvisti būdą giesmininko,

Širdis ir rankos nnuo pajautų dreba,

Pomėtis dirba iš paskiausios galės,

Akis nuleistos tarytumei tiko

Kaž’ką žemėse sugaut dėl giesmelės.

Koks gi jos mazgas? Ne kaip gal jis vaiko

Savo jaunystę su pomėties tinklu

Po sraują tėkmę praėjusio laiko.

O kur jo dūšia? Šventnyčioj paminklų.

Bet skurdūs kankliai iš giesminio kuodo

Niekad linksmesnio balso neišduoda;

Ir rūstus veidas, šiaip nebodams nieko,

Baidosi juoko kaip smertelno grieko.

Visas jis striūnas užgauna paeiliai,

Lig tos, kur širdžiai skamba linksmiai, meiliai,

Visaspajautas klausitojas junta,

Tiktai svarbiosios — vilties nesupranta.

Dažnai jį broliai užeina iš tylo,

Stebis perimti negirdėtą bylą.

Konradas tuočės šoka kaip iš miego,

Numeta kanklius, giesmės nebegieda,

Baisiausiais žodžiais graso ir rūgoja,

Tylom’s Albonui kažką pasakoja,

Šaukia kareivius, žada pakoroti,

Bet kam taip graso, negali žinoti.

Gąsčiojas broliai; o Albonas sėda

Ir umus vyro prie draugių naminių

Viena pažiūra kaip žinuonis rėdo,

Pažiūra pilna žodžių paslėptinių.

Ar joje kerštą ar viltį parodo,

Tojaus suminkštin širdį Vallenrodo,

Tojaus no kaktos narso rukšles trina,

Akis užgesia ir veidą vėsina.

Lyg kad žverinčiuj ant smarkybės liavoUžveizdas, reikšdams kietą valdžią savo.

Tarp suprašytų žiūrinčiųjų minių

Duris atplešia krotu geležiniu.

Sustaugia žvėrys tai net ausis spengia,

Net veidą žmonės nuo išgąsčio dengia:

Užveizdas vienas su reta drąsybe

Akis įspyręs į bestiją žiūri

Ir tokia dūšioj paslėpta galybę

Kaip ant pavadžio smarkininką turi.

II

Varpai suūžė ant kuoro koplyčios,

Nuobažnus žmones ant nešparo šaukia;

Su pirmu garsu iš rodų seklyčios

Komtūrai, broliai ir kareivei plaukia

Į namus Dievo, maldas karštas neša

Ir šventos Dvasios padėjimo prašo.

Giesmė

Dvasia šventoji, paversme šviesybės,

Į Tave šiandien nusibėga žmonės

Su karšta malda iš širdies gilybės,

Geisdami Tavo švenčiausios malonės.

Nuleisk į širdis spindulį skaisčiausią,

Kurs mums nuo klaidės tikru būtų ginklu,

Kurs paženklintų iš mūsų gadniausią

Garbės aukštosios — perdetinio ženklu.

Mes sūnūs žemės toj pulsim ant kelių

Prieš tą, kas vertas bus malonės Tavo.

O Jėzau Kristau, išklausyk vaikelių,

Apreišk akliesiems šventą valią savo!

Tegul išvista per umų aklystę

Tą, kas tur platint Tavo karalystę.

Tegul už vadą vienširdžiai išrinkę,

Prieš jį ir galvas ir širdis palenkia.

Pabaigę maldą, iš vyriausio valios

Visi išėjo oran pasilsėti;

Liepta netrukus vėl sugrįžt atgalios

Ir vėl iš naujo Dievą malonėti.

Vieni ant kiemo tebėra ant kojų,

Arba susėdę ant gonkų vedinas,

Kiti, išklidę po sodą ir gojų,

Kur klėsta jaunas, gražus ąžuolynas,

Kvepuoja dūšia, ramumu pripilta,

Ir vaikštinėja. Naktis tiki, šilta,

Balzomu oras dosniai pašlakstytas,

Jaučiasi arti gaivinantis rytas.

Mėnuo, naktinę baigdamas kelionę,

Pro debesėlio blizgančią pašonę

Į patalinę apsiblausęs slinksta,

Akis mieguistas praverdams iš reto,

Tai vėl užverdams, pats nepasimato,

Kaip sunki galva kaskart žemyn linksta.

Taip pat griaudingas be vilties mylinčius,

Perbėgęs mislyj visą amžiaus kelią,

Visas linksmybes, sielvartus ir kančias,

Tai linksmai žiūri, tai verkia vaikeliu,

Ant galo, lenkias galvą ant krūtinės,

Rimo, neb’jausdams sunkiosios gadinės.

Bet pirms komtūras valandėles liuosas

Paveikslu brolių dykai negaišina,

Tuojaus Alboną ir šiaip senesniuosius,

Išminčia tvirtus, į šalį vadina,

Idant jų tyloms mislis tyrinėti,

Paklausti, rodos, arba persergėti.

Traukia į lauką, šneka, rodavojos,

Mislyse ieško teisingesnio sūdo,

Tarp to iš kelio pagrąžino kojas

Į kraštą tiko, zerkolinio prūdoIr ilgą čėsą veda kalbą tilią.

Jau brekšta, reiki skubintis į pilį,

Šiandien rinkimo roda paskutinė —

Šit balsas... Iš kur? Iš kuoro kertinio.

Į šitą kuorą prieš desetką metų

Jauna mergaitė iš tolimos pusės,

Dūšios tvirtybę turėdama retą,

Įžengė trumpint dieneles brangiausias.

Ar jai pagirtas Dievo baimingumas

Širdin įdėjo tokias baisias dūmas,

O gal ir sąžinės nuotartį pajutus

Maldyt norėjo balzomu pakūtosUžu jaunystės gyvatą nelabą

Ir čia, nabagė, gyva rado grabą.

Iš pradžios broliai draudė ir kalbėti,

Ale meldimais didžiais pergalėti

Ant galo kuore paskyrė jai vietą.

Tokiu tai būdu mergaitė taip anksti

Visus jau ryšius patraukė su svietu;

Ir vargiai koją įkėlė per slenkstį,

Tuoj durų vieta akmenims užplūdo;

Paliko vieną tarp sienų tamsiųjų

Ir bromų, kurios skiria no gyvųjų,

Neb’atvers niekas iki dienai sūdo.

Vien liko langas į tą smerties guolį,

Kur geri žmonės jai pašelpą siunčia,

O dangus veja ir šviesos spinduolį.

Griešnikė biedna, kokia baisia kančia,

Kokia gailyste tau širdis aplieta?

Ar taip įgėlė neapykanta svieto,

Jog saugais oro gaivinimo brango?

Kaip tiktai stojo ant to baisaus kelio,Nieks jos nematė, kad ateit’ prie lango

Krūtine gaudyt kvėpimą vėjelio,

Regėt gražybę dangaus stebuklingą,

Ir mielus kvietkus žaliuojančių pievų,

Ir veidą savo artimo meilingą;

Slepiasi viena su mislims ir Dievu.

Bet vis dar žymu, jog tebėra gyva,

Nes kartais žingsnius keleivio vėlyvo,

Į šventą vietą ėmusio kelionę,

Nustabdo kalba iš kuoro maloni,

Kuria ji, galbūt, griešniką nedrąsų

Malonėj Dievo nutikrinti geidžia.

Ir kad vaikeliai Lietuvninkų-Prūsų

Kuomet netoli susirinkę žaidžia,

Tada pas langą mirga kažkas skaistas,

Lig būt' spinduolis iš dangaus nuleistas

Tekančios anksti žvaigždelės aušrinės.

Ar tai plovena kasos gintarinės,

Arba gal rankos kaip ir sniegas baltas

Žegnoja galvas kudikių nekaltas.

Ir taip beinant į ausis komtūro

šitokie žodžiai atbėgo iš mūro:

,,Konrade, Dievžin, ar grįš diena šviesi,

Vadu pastosi jiems ant prapuolimo,

Bet koks bus galas, noprosnai slepiesi,

Nepermainysi savo prigimimo;

O kad ir žalčio priimtumei būdą

Ir tai jų smarkaus n’išbėgtumei sūdo:

Daug dūšioj tavo senoviško liko,

Kaip šit iš mano niekas neišnyko”.

Stropiai komtūras kožna žodį seka

Ir aiškiai girdi — pustelnikė šneka.

Patamsy regis lig rankoms mosuoja,

Ant krotų lango nusvirus dvilinka,

Bet kam? Nes dyka artesnė aplinka,

Tiktai iš tolo kasžin kas duluoja,

Tarytum mirga kareiviškas šalmas,

Arti bus žmogus, ar supuvęs kelmas,

Išnyko... Tai mat gal akys meluoja,

Gal pirma šviesa aušros pabaidytas

Nakties šešėlis į pakalnę ritas?

 „Ar girdžiat broliai” — Albonas sušuko

„Konradas — balsas toks aiškus ir skardus

Negi ant vėjo iš kuoro ištruko,

Konrads, kaip žinom, Vallenrodo vardas,

Čia pranašyste pustelnikės žymu,

Tai Dievo balsas, iš jo valios rados,

Sekim tą balsą ir ant surinkimo

Te Vallenrodas bus Zokono vadas”.

Visi pagavo tuos žodžius su strioku,

Tuojaus šaukimas kėlės tarp kryžiokų,

Kartu iš kiemo, iš gojaus, iš sodo,

Ir susiliejo vardan Vallenrodo.

Garsai tik skamba ir po kalnas draikos:

,,Konradas — vadas, Konradas, būk sveikas!

Buk sveikas Zokons, buk sveiki krikščionys,

Tegul prasmenga nuo žemės pagonys!

Ir taip į pilį šaukdami parėjo,

Albonas vienas dar biškį palaukė,

Kitriai į kuorą, į juos pažiūrėjo

Ir šitą dainą eidamas užtraukė:

Daina

Vilija mūsų motina upelių,

Dangui prilygsta skaistumu veidelių;

Bet da skaistūnės Lietuvos dukrelės,

Gražesnio būdo, čystesnės širdelės.

Vilija skaisti žaliam' Kauno lauke

Tarp tuliponų ir narcizų plaukia;

O pas Lietuvę jaunieji berneliai —

Už tuliponus paikesni kvietkeliai.

Vilija niekin gražumą kvietkelių,

Nemuno ieško savo numylėto;

Lietuvei ilgu tarp savo bernelių,

Nes svetimam jos širdis pažadėta.

Viliją mielą Nemuns apkabinęs

Per uolas šiekštas, supdamas, kiloja,

Ir, meiliai glausdams prie šaltos krūtinės,

Drauge pranyksta marių gilumoje.

Ir tav’ Lietuve, svetims apkabinęs

Atskirs nuo tėvų ir šalies gimtinės,

Ir tu kaip upė užmaršos vilnyse

Da griaudingesnė, nes viena nuskęsi.

Upei ir širdžiai ta perserga dyka:

Vilija bėga, o Lietuvė myli;

Vilija gelmėj Nemuno pranyko,

Lietuvė rauda pustelnikė pilyj.

III

Kad didis vadas, baigęs maldą savo,

Zokono šventą knygą pabučiavo,

Paėmė puikiai į silingas rankas

Kardą ir kryžių, kaip ženklus galybės,

Užkėlė galvą, nors ji didžiai trankos

Pajautoms vienkart džiaugsmo ir rūstybės.

Ant veido juokas neženkliai prašvito,

Retas svetelis, jis reiškia ne džiaugsmą,

Bet kaip spindelis tarp debesų rito,

Drauge nešina ir saulę, ir griausmą.

Tas veidas vado, ta tvirtybė dūšios

Širdyse brolių kuria viltį naują;

Jau milyj regi plėšimus ir mūšius

Ir gausiai lieja pagonišką kraują.

Nes kas drįs stoti prieš tokį galiūną,

Katram, jį regint, n’eis šiurpas per kūną?

Drebėk, Lietuvi! Valanda už durų,

Kurioje kryžius švis ant Vilniaus mūrų.

Dikas laukimas. Jau mėnuo, ir antras,

Ir metai cieli pakajaus praeina;

Lietuviai graso, o Konradas kantras

Atilsio savo ant karo nemaino.

O jei nebudęs ką pradės daryti,

Tai kaip ant keršto — net gėda sakyti —

Verčia parėdus ir būdus senovės,

Broliai išeję mat iš paklusnumo,

Prisiegą laužą, iešką turtų, šlovės,

Vietoj pakaros puiki kilus’ dūma;

Liepia atmesti tuos vaisius piktybės,

Cnatoj pakaroj esąs turts brangiausias.

Draudžia nekaltas zabovas, linksmybes,

Pasnikais spaudžia, prie pakūtos verčia,

Benkiek tik griekas, nors būtų mažiausias,

Aštriai koroja kaline ir smerčiu.

Tarp to Lietuvis, kurs kitkart iš tolo

No bromų miesto vengdavo kelionės,

Dabar kas naktį tuoj gan greit už volo

Degino sodžius, dėjo pančiuos žmones,

Ir pasigirdams jau drįso sakyti,

Jog pas kryžiokus eis mišių laikyti.

Pirmkart vaikeliai iš gimtinės dubos

Tirpo no garso lietuviškos triūbos.

Kur gaus’ geresnį laiką dėl karionės?

Name Lietuviai netur sutikimo,

Čia smarkus gudas, čia lenkas renk žmones,

Čia vėl tataris veda gaujas Krymo.

Vytautas, brolio nustumtas nuo sosto,

Pagelbos melsdams, taip Zokoną glosto,

Žemės ir miestus valdžion duoti žada,

Bet užtarimo da ligšiol nerado.

Burblena broliai, rėdas vado peikia,

Ir tyloms šneka... o Konrads išnyko,

Albonas bėga ieškot slapstinyko,

Pily, koplyčioj niekur nesuvaikė.

Spėkauja misly vyro pasleptinę:

Bus gal nutraukęs pas kuorą kertinį.

Saugojo broliai jo slaptuosius pėdus,

Visi žinojo, jog vakaro čėse,

Kad žemės veidą, saulelei nusėdus,

Kiečiaus uždengia nakties skraistė vėsi,

Jisai pats vienas, dūmodamas dūmas,

Braido be kelio po pievas ir krūmus,

Ar prisišliejęs prie kertinio mūro,

Ploščium apsiaustas, kaip ir stulpas niūra,

Per visą naktį žingsnio nenužengia,

Bet niekad miegas akių neuždengia.

Dažnai ant balso pustelnykės tylo

Taipogi tyloms jo atsakims kyla,

Nors aiškiai žodžių negirdi, bet žymu

Iš jo paveikslo didžiai nespakaino,

Metimo rankų, galvos pakėlimo,

Jog ten ne menkas šnekėjimas eina.

Giesme iš kuoro

Kas gal suvest rokundą ašarų daugybei?

Ar taip jau ilgą laiką jos kaip lietus lijo,

Ar taip akys ir širdis įmirkę kartybei,

Jog no atsidusimų krotai surūdijo?

Kur tik ašara krinta, tuoj uola šaltoji,

Kaip suminkštinta širdis, viduj sukavoja.

Yr’ ugnis amžinoji pilyj Šventorago,

Tą ugnį kurstinėja kunigai pabažnūs;

Yr’ nesenkanti versmė ant kalno Mendago,

Tą šelpia pūsnys sniego ir darganos dažnos;

Niekas ašarų mano nepapildo stopo,

Ale lig šiolei akis ir krūtinę sopa.

Ten matutės lepumas, ten kalbos meilingos,

širdžiai miela tėvynė, viso pilnas dvaras,

Ten be rūpesčių dienos, naktys pakajingos,

Dūšioj šviesioj ramumas,kaip angelas geras,

Dieną ir naktį, lauke ir gūštoj gimtinėj,

Neregimai, bet aiškiai no priepuolių gynė.

Trys mes dukterys augom prieglobsty matutės,

Man jau rodės jaunikiai, nes buvau vyresnė;

Šimtą kartų laimingos dienelės jaunutės,

Bet kas gi man parodė laimę tobulesnę?

O, gražus jaunikaiti! Kam kalbėt pradėjai,

Ko Lietuvoj žmoneliai nebuvo girdėję.

Apie Dievą Aukščiausį ir šventą tikybę,

Apie angelus šviesus bude jaunikaičių,

Apie puikias bažnyčias ir pilių gražybę,

Kur kunigaikščiai klauso liepimo mergaičių,

Kaip ąžuolai silingi, karūnuose smailūs,

O prie draugės jaunosios širdingi ir meilūs.

Kur žmogus, išnešiojęs griešną kūno naštą,

Su dūšia iškeliauja į dangaus aukštybę;

Ir aš, akimis dūšios išvydus tą kraštą,

Jaučiau n’išpasakytą širdyje linksmybę.

Ir laimėj ir nelaimėj lig šiolei dūmoju

Tai apie tave, mielas, tai vėl apie rojų.

Kryžiausp ant tavo krūčiu širdis mano vyrė,

Jame regėjau ženklą būvio dangiškojo,

Bet iš kryžiaus, neduokdiev, kad perkūnas spyrė,

Vis aplinkoj nutrenkęs ant žemės suklojo.

Nieko man nebegaili, nors ašaros byra,

Viską, tiesa, prapuldžiau, bet da viltis yra.

„Viltis”, neaišku atkartojo garsu

Ir prūdo kraštas ir gojaus tankynė.

Konradas, šokęs su juoku ir narsu,

,,Kaip tai”, sušuko, „Čia da viltį minia?

Kam tos giesmelės? Gan esu girdėjęs

Apie jaunystės tavo linksmas dėjas.

Žinau, kaip augai „pas mielą matutę”

Ir kad galėjai laimingesnė būti...

Bėda jums, bėda, kvietkeliai gražieji,

Baisi gyvatė į sodą įslinko,

Kur tik, bjaurybė, krūtinę apskriejo,

Žolė suvito ir rožės nulinko,

Žali lapeliai, stiebelis jaunutis

Stojos geltoni kaip gyvatės krūtys!

Bėk, bėk nors mislyj į tą linksmą šalį,

Kur tavo laimė atsinaujint gali!

O man, bepročiui, už jos išplėšimą

Uždėk koronę ir siųsk prakeikimą,

Ašara baisi, kur pereina uolą,

Tegul ant žemės dykai nenupuola,

Nuvošiu šalmą, tegul galvą varpo

Ir karščiu savo smilkinius aptraukia,

Tegul bus kančia be galo, be tarpo,

Noriu datirti, kas man' pekloj laukia”.

Balsas iš kuoro

Kalta jau, kalta, prašau dovanoti.

Vėlai atvykai, pas’ilgau be galo,

Nenorint rados vaikiška giesmelė. ...

Šalin tos giesmės, kam čia man rūgoti?

Tik valandėlė su tavimi, mielas,

Drauge praleidau, bet tos valandėlės

Nei kaip neduočiau užu eiles cielas

Metų praleistų tykiai ir nuobodžiai.

Tu pats kalbėjai ir teisūs tie žodžiai,

Jog prasti žmonės yra menkos dėlės,

Kurios purvynėj guli kaip apkaltos,

O jei, netyčia vilnimis iškeltos,

Kuomet išplaukia iš dumblinto garo,

Tai vargiai kartą nasrus atidaro,

Dangop išleidžia atodūsio kvapą

Ir vėl sugrįžta į tamsųjį kapą.

Ne, aš dėl laimės tokios nesutverta;

Dar tykias dienas vesdama tevynėj,

Tarp draugininkių, linksmiausioj gadynėj,

Dažnai bodėjaus, dusavau nekartą.

Dūšia nesoti iš palaimės savo

Kasžin ko naujo, aukštesnio goravo.

Dažnai, pametus žalias lankas, gojus,

Ir ant aukščiausio kalno atsistojus,

Savimp dūmojau, melsčiu vieversėlių,

Kad po pluksnelę jie man nudalytų,

Geležiaus nuo žemės užu debesėlių,

Tik nuo šio kalno geisčiu nuraškytą

Mažą kvietkelį sau paminklan likti,

Potam į dangų lėkti ir išnykti.

Tu man išklausei, tu sparnais erelio,

Karaliau paukščių, į savę iškėlei,

Neb’geidžiu jūsų plunksnų, vieversėliai,

Nes kam beieškos debesyse kelio.

Kas didį Dievą danguose pažino

Ir didį vyrą savuoju vadina?

Konradas

„Didis ir didis! Tu, mano mieloji,

Dėl tos didybės tiek kenti, vaitoji.

Pakęsk mažumą, trumpa valandėlė

Mums čia beliko to vargo nelabo.

Stojos kaip geidėm, gailėtis per vela,

Verkim, bet tegul neprieteliai dreba,

Nes Konrads verkia idant juos naikintų

Ir kerštą savo jų galvoms ištrintų.

Ko čia atvykai iš klioštoriaus mūrų,

Iš tos šventnyčios pakajaus, ramumo?

Geriaus ten buvo arti rojaus durų

Verkt, man nematant, ir akis užverti,

Neg kaip šalyje melo ir kytrumo,

Ilgos' kančiose, tarp grabavų sienų,

Nuopenį smerties palingvėliu gerti,

Ir ubagiškai iš dienos į dieną

Žmonių pašelpa buitį užlaikyti.

O man to pradžios prisieina matyti

Šitą lindynę, ašaromis trušią,

Klausytis verksmo ir atsidusimų

Ir iš gailystės keikti savo dūšią,

Jog joj’ užliko biškis pajautimų”.

Balsas iš kuoro

Kad taip rūgoji, neb'lankyk šios vietos;

Jei ir ateisi, kalbėsi primigęs,

Ir lauksi žodžio — tai dykas bus žygis,

Neperleis balso sienos kuoro kietos.

Veriu jau langą, į tamsybę lįsiu

Ir tyloms karčias ašarėles rysiu.

Sudiev ant amžių, būk linksmas ir sveikas,

Tegul tau virsta laimingiausias laikas,

Tegul pranyksta užmaršoj adina,

Kuri tau širdį manimp užgraudino.

Konradas

„Palauk, ką dirbi, pagailėk nabago!

O jei meldimo nenori klausyti,

Perskelsiu galvą šit ant kuoro rago

Ir, kol teks dvasios, neliausiu prašyti”.

Balsas iš kuoro

Ramdykim širdis, kam taip griaust be proto?

Atminkim, mielas, jog ant žemės ploto

Mes duje esam, kaip menki lapeliai,

Kaip ant smiltino du rasos lašeliai;

Benkiek vėjelis, netikėtu būdu

Iš čia išnyksim, nykim bent abudu.

Aš neatvykau karšyt galvos tavo;

Klioštoriuj baigti norėdama vikį,

Nedrįsau Dievui šventint širdį savo,

Kol ji globojo žemišką jaunikį.

Geidžiau palikti mūruose šventuose

Prie maldininkių stojus ant tarnystės,

Bet man per sunku buvo sielvartuose

Vienai nubūti, be tavo draugystės.

Atminiau, tuojau iš tolios kelionės

Sugrįžt turėjai į Marijos miestą

Atkeršyt priešams už varguolius žmones,

Už savo brolių teisybę paliestą.

O jei ko žmogus nerimdamas laukia,

Metų ilgumą mislimis sutraukia.

Kas dieną širdis grišentį spėkavo,

Kas dieną augo pageidimai tvirti

Da vėl kartelį gyvenime savo

Tave išvysti, prie tavęs numirti.

Eisiu, dūmojau, po dangčiu namelio,

Ant uolos krašto, šalia viešo kelio

Atilsio ieškot, maž kam iš keleivių,

Pro mano gūštą praeinančiam arti,

Tropisės vardą mielojo ištarti,

Maž tarp karūnų ir šalmų kareivių

Kuomet išvysiu pažįstamus ženklus;

Tegul permaino ir rūbus, ir ginklus,

Temaino veidą, papročius išvarto,

Dar širdis mano pažins jį iš karto.

Ir kad jam sunki kaltybė ant mūšio

Lieps nešt aplinkuj smertį ir gaišimą,

Visi keiks baisiai, rasis viena dūšia,

Kuri iš tolo siųs palaiminimą.

Ši tyki vieta man labai patiko

Dėl čėsiškųjų namų ir kapinių,

Čia šventvagiška ausis kelianinko

Negal girdėti mano pasleptinių,

Čia prašalaičiui mano kančia baisi

Napneš gailyste linksmo mislių būdo,

Čionai ir tuje, sakau, maž ateisi

Šnekėt su vėju ir vilnimis prado,

Plastančioms tykiai vakariniam’ čėse

Ir pasiilgęs manęs pamimėsi.

Dangus išpildė nekaltą geidimą,

Dėkui Dievuliui už tokį likimą;

Pirm tiek tik džiaugsmo norėjau turėti —

Tavo paveikslą sapne regėti,

Šiandien, o laime, šiandien galim drauge

Abudu verkti...

Konradas

      „Jei ašaros žliaugia,

Ne didis pelnas. Žinai, kaip raudojau,

Kad tavo glėby ant amžių prastojau,

Kad, širdžiai alpstant, valiai užkietėjus,

Veržiaus ant keršto naikint piktadėjus.Šiandien galėtų stotis pagal norą,

Pragaištų priešai — tie debesys juodi,

Kurie Lietuviams dengia šviesų orą,

Tik tu man sūdo pabaigti neduodi.

Nuo tos adinos, kaip čionai įstojai,

Daugiau jau mano akiai ašarotai

Nieko nebėra pasaulėj plačiojoj,

Kaip tiktai prūdas ir kuoras, ir krotai.

Visi aplinkuj verd geidimais karo,

Jau balsas triūbos į kelionę varo,

Aš tarp tų triūbų ir ginklų trenkimo,

Geisdams girdėti tavo balsą mielą,

Vakaro brangaus laukiu dieną cielą,

O kad sulaukiu, globoj atminimo

Pratęsti džiaugsmą karščiausiai goruoju;

Aš amžių savo vakarais meruoju.

O čia tuo tarpu zokons savo varo,

Prašo karionės, sau prapulties geidžia,

Čia vėl Albonas už tingumą bara,

Lig kardu širdį sopulingą žeidžia,

Užmindams priešu žvėrišką žmogystę,

Pilis sugriauta, sodžius pilnas kraujo,

Man apejojant, vien akių gailystė

Gestantį kerštą uždega iš naujo.

Matyt, likimas išpildimą ima.

Niekas nuo karo neb’atkreips kryžiokų,

Vakar pribuvo siuntinys iš Rimo,Čia karop rengias mūsiškiai su strioku,

Čia svetimųjų visų svieto pusių

Griūti prigriuvo kareivių kaip musių,

Visi nekantrūs, šaukia balsu vienu,

Jog laikas esąs pult ant Vilniaus sienų.

Bet prisižinsiu, aš tarp tų rokundų,

Kur sver ant svaro giminių likimą,

Tave minėdams, priežastis išrandu

Kiek tiek atitolint tą atsiskyrimą.

Jaunyste! Kaipgi tvirta valia tavo!

Pirm laimės, meilės, dangaus užsiginęs,

Pašvęst mokėjau save dėl tėvynės,

O šiandien silpnas aš senatvėj savo!

Šiandien kaltybė, ir Dievas, ir žmonės

Stumia į karą, o aš galvą žilą

Vengiu atitraukti nuo mūro pašonės,

Kad nepražaisti meilių tavo bylą...

 Baigė; iš kuoro tik ašaros krito,

Plaukė adinos tylėjimo ilgo;

Diena išaušo, nuo spinduolių ryto

Jau prūdo veidas raudonai pražvilgo;

Po skraiste lapų snaudžiantis krūmelis,

Glostomas tykų vėjelių, sujudo,

Nedrąsiai gojuj pragido paukštelis

Ir vėl nutilo: per anksti nubudo.

Ilgai da liūdnas Konradas stovėjo,

Krotuos įspyręs ašarotas lėles,

Ant galo šoko, aplink pažiūrėjo,

Gieda paukšteliai... Mato čėsas vėlas,

Užvožė šalmą, bruko į kapturą

Kaistantį veidą nuo verkimo tyko,

Drebančia ranka peržegnojo mūrą.

Ir akies mirksniu tarp krūmų pranyko.

Taip dvasia peklos nuo durų šventojo

Ant garso varpo ankstyvo atstoja.

Przeczytałeś bezpłatny fragment.
Kup książkę, aby przeczytać do końca.