drukowana A5
14.7
Konradas Valenrodas

Bezpłatny fragment - Konradas Valenrodas


Objętość:
39 str.
Blok tekstowy:
papier offsetowy 90 g/m2, druk czarno-biały
Format:
145 × 205 mm
Okładka:
miękka
Rodzaj oprawy:
zeszytowa
ISBN:
978-83-288-0537-8

Lietuviškas šiupinys/ Iš svetimų skanskonių ant naudos/ broliams lietuviams pataisytas.

Nameliai mano mieli,/ Man visur patogu;/ Bet niekur nėr tiek laimes,/Kaip po jūsų stogu.

Ineiga

Jau šimtas metų baigės, kaip Kryžiokai

Kraujais pagonių braidydami truko;

Po jungu kaklą nulenkė Prūsokai,

Ar, likę žemę, su gyvasčia spruko;

Vokietis vidams tuos sūnus nelaimės

Gaudė ir žudė pagonis dėl baimės.

Nemuns Lietuvius nuo Kryžiokų dalo:

Ant vieno krašto blizga šventinyčios

Ir ūžia girios ruimingos be galo;

Ant antro krašto kryžius ant bažnyčios

Galvą auksinę debesyse remia,

Rankas išskietęs ant Lietuvos gojų,

Lig geisdams visą Palemono žemę,

Gleby suėmęs, paverst sau po kojų.

Šiąpus lietuviai, subėgę ant mūšio,

Meškiniuos rubuos, su kepurėms lušio,

Kilpinėms rankoj ir pilnu saidoku,

Budriai daboja ant žingsnių kryžiokus.

Anoj vėl pusėj, ant kriaušės pas srovę,

Tiktai kryžiokas kaip įbestas stovi,

Akims meruodams priešininkų vietą,

Kalba rožančių ir taiso muškietą.

Abidvi šalys stovi ant sargybos.

Ir taip ans Nemuns, kurs dėl vaišinimo

Glausdavo kitkart broliškas sodybas,

Dabar jau stojos slenksčiu prapuolimo;

Nei vienas šiandien be prapulties pelno Negali peržengt rubežiaus smertelno.

Tiktai spurguota apinio šakele,

Patraukta Prūsų žilvičio gražybe,

Drąsiai kaip pirma pratiesia rankelę

Ir, persiritus per srovės gilybę

Žolių viršūnėms ir šakoms karklino,

Ant svet’mo krašto mielą apkabina.

Tik senu būdu lakštangėlės Kauno

Gojuose Prūsų seseres aplanko;

Liuosios ir linksmos, ant stiebelio liaunoSupamos tikiai nematoma ranka,

Leidžia balselius per gires ir gojus,

Geisdamos liūdnus palinksmint artojus.

O žmonės? Žmonės paplūdo kraujuose,

Iškilo vaidas, vienybė pražuvo,

Kartais tik meilė, kaip paukštelis liuosi.

Dar juos suglaudžia. Tokia duja buvo.

Nemune biednas! Greit per srovę tavo

Su ugnies kardu trauks minės plešikų

Ir linksmus gojus, kur gegės kukavo,

Apnuogs nuo grožės žaliųjų vainikų.

Trenksmas paukštelį išbaidys iš sodo

Ir vis, kas yra tavo meilės verta,

Vis, kur noturos ryšiai pasirodo,

Žmogaus piktybė sunaikins iš karto.

Tik veidaliotas prieš norą piktųjų

Suglaus giesmelėj širdis milinčiųjų.

I

Rinkimas vado

Marijenburgo varpai suskambėjo,

Trenkė armotai, bubnai sudrebėjo;

Išpuolė diena kryžiokams prakilna:

Visi komtūrai susirinko mieste,

Meldžias su širdžia pajautimo pilna,

Idant jų ūmus Dievs teiktus apšviesti

Dėl išrinkimo sav gadniausio vado,

Nes perdetinį šiandien kelti žada.

Diena ir antra praeina ant rodos,

Tarp brolių pulko daug gadniųjųyra,

Bet rinkt ne lengva, nes kiekvieno vyro

Nuopelnas, šlovė ir cnatos vienodos;

Tačiaus abelną tarp rinkėjų rodą

Už visus stato aukščiaus Vallenrodą.

Jis atėjūnas, Prūsuos nepažįstams,

Padarė divus kitoms karalystėms;

Ar mušė Maurus ant Kastil'jos kalno,

Ar Turkams rodė silą savo delno,

Ar murus plėšė — visur pirmutinis,

Kaip liūtas priešui puolė prie krūtinės;

Arba turniejuos, jei ėjo ant kardo,

Už čėso priešas dėl šlovės jo vardo,

Bijodams gėdos už stengimą dyką,

Taip jam užleido viršūnės vainiką.

Ne tik už drąsą jam jaunystėss metuos

Teko šlovinga tarp kareivių vieta,

Bet jį dabino krikščioniškos cnatos,

Meilė, pakara, paniekinims svieto.

Nebuvo garsus tarp draugių ant dvaro

švelniu liežuvio priderančiu stonui,

Bet niekad kardo dėl užpelno gero

Nėra pardavęs ant službos baronui.

Klioštoriaus tamsias numylėjo sienas,

Dievui pašvęsdams savo jaunas dienas;

Niekino svieto garbę, urėdystę,

Navat giesmele, mergaičių draugystė

Pas šaltą širdį prieigos negavo.

Klausės nerodžiai pagirimo savo,

Į skaistų veidą žiūrėti nemėgo,

Nuo meilių žodžių kuo toliausiai bėgo.

Ar jis toks buvo šalts iš prigimimo,

Ar paskui stojos — pasakyti sunku;

Ne sens, bet žilas ir ant veido žymu,

Jog ir datyręs aštrią laiko ranką (runkų).

Kartais — linksmesnei užėjus adinai

Kaip ir nubudęs, jauniesiems ant divų,

Štukas ir juokus kaip sodint sodino,

Arba mergaitėms žodelį vežlivą,

Ant pagyrimo už patogią lytį,

Metė šypsodams kaip vaikeliams titį.

Bet toks linksmumas buvo trumpas, retas;

Benkiek kas žodį tars abejotingą,

Kurs tav neženklus ir paprastas matos,

Ojam jau širdį užšaldė meilingą.

Taip žodžiai: meilė, kaltybė, tėvynė,

Ar užminimas Lietuvos ir mūšių,

Ūmai linksmybę nuo jo veido trynė.

Ir vėl liūdnumas apisiautė dūšią,

Ir vėl, į dūmas pasinėręs, vienas

Tyloms sėdėjo per naktis ir dienas.

Gal dėl šventybės pašaukimo savo

Raškažia bego, kaip sveto nekistes.

Vieną tik žemes saldumą ragavo —

Raškažį mielą tikros prietelystės,

Vieną turėjo prietelių gyvatos,

Kurį gadniausiu darė aukštos cnatos,

Labiausiai šventas ir pabažnas stonas,

Buvo tai senas minikas Albonas.

Tasai jo griešną dūšią spavedojo,

Tas paslaptinę jo širdies žinojo.

Laimingas! Rojų jau ant žemės rado,

Kas su šventaisiais prietelystę veda.

Taip broliai ėmė nuošaliai teirautis,

Mislyj vartyti vyro ypatybes.

Atrado kliautę — katras gi be kliautės?

Konrads kaip ugnies saugojos girtybės,

Konradas puotoj tikus kaip bažnyčioj,

Bet, užsidaręs pats vienas seklyčioj,

Dažnai srovėje apgirdančio vyno

Piktas negandas ir sielas skandino.

Tuočės tarytum jis iš naujo gema:

Ant rūsto veido rausvos temes kėlės,

Mėlynos kitkart ir nemažos lėlės,

Kurios nuo laiko truputį aptemo,

Jau vėl kaip jaunos naujus žaibus pila,

Atsidusimai krūtyse nutyla,

Ašara meilės tikiai veidu rieda,

Rankos ant kanklių, lūpos giesmę gieda

Svetima kalba; nors žodžių nežino.Bet tam, kas klausos, širdį sukabina

Gana užgirsti balsą kaip iš grabo,

Gana išvisti būdą giesmininko,

Širdis ir rankos nnuo pajautų dreba,

Pomėtis dirba iš paskiausios galės,

Przeczytałeś bezpłatny fragment.
Kup książkę, aby przeczytać do końca.