drukowana A5
12.05
Vaidilos apysaka

Bezpłatny fragment - Vaidilos apysaka


Objętość:
15 str.
Blok tekstowy:
papier offsetowy 90 g/m2, styly
Format:
145 × 205 mm
Okładka:
miękka
Rodzaj oprawy:
zeszytowa
ISBN:
978-83-288-0545-3

Grįžo lietuviai. Iš kur? Atlikę naktyje žygį,

Grįžo visko pilni, pilis ir cerkves apiplėšę.

Daug vokiečių belaisvių, su kilpomis užnarinėtoms

Ant kaklų, su rankoms tvirtai suraišiotoms pančiais,

Skubino eiti greta arklių apgalėtojų savo.

Atsižiūrės ant prūsų ir ašaroms tuoj apsilieja,

Pasižiūrės ant Kauno ir save paveda Dievui.

Kauno viduj talpus yr plotas žemės Perkūno;

Ten Lietuvos kunigaikščiai, pargrįžę iš karo laimingo

Ricierius vokiečių ant laužo degino aukai.

Du tik ricieriai jų be baimės eina į Kauną:

Vienas jaunas, gražus, o kitas sulenktas amžiaus.

Prasidėjus kovai, apleido jie vokiečius patys;

Ir į lietuvių pusę pabėgo; priėmė juodu

Kunigaikštis Kęstutis, apsupo sargą ir su savim

Vedės į pilį drauge. Iš kur jie esą klausinėjo,

Ko atvyko čionai? „Nežinau, atsako jaunasis,

Kokios esmi giminės ir kaip tikrai vadinuosi.

Da bebūdamas mažas, tekau vokiečiams į nelaisvę.

Pamenu Lietuvoje dideliam mieste testovėjo

Mano tėvų namai; tas miestas buvo medinis,

Ant aukštų kalnelių; mūs namas iš plytų raudonų.

Apie tuos kalnelius aplinkui ošė eglynai,

Girių viduryje iš tolo ežers žibėjo.

Naktyje vienąkart mus visus išbudino triukšmas;

Plykstelėjo ugnies šviesa, langai ėmė sprogti,

Dūmai veržės į vidų; tuojau mes laukan išbėgom.

Ulyčias jau liepsna apėmusi, kibirkštys laksto.

Didis riksmas: prie ginklo! Mieste vokiečiai yr! Prie ginklo!

Tėvas ginkluotas išbėgo ir jau daugiaus nesugrįžo.

Vokiečiai ant namų užpuolė, viens pasileido

Paskui mane; pagavęs, ant arklio ėmė su savim.

Nieko aš nežinau, kas turėjo paskui atsitikti.

Tik ilgai, ilgai girdėjau motinos riksmą,

Ginklams čiauškant ir beidžiant triobų pargriūvančioms sienoms,

Riksmas tasai lydėjo mane ir ausyj pasiliko.

Dar ir dabartės, gaisrą bematant ir šauksmą begirdint,

Mano dvasioj tas riksmas pabunda, urvoje tartum

Atbalsis nuo perkūno trenkimo. Štai yr viskas,

Ką išsinešiau aš iš tėvynės ir nuo namiškių.

Kartais matau sapnuose visų brangiausius paveikslus

Mano motinos, tėvo ir brolių, betgi kas kartas

Vis ir vis storesnis šešėlis pridengia jų veidus.

Taigi tarp vokiečių kūdikystę savo praleidau,

Kaip vokietis gyvendams; turėjau Valterio vardą,

Alfo pravardę; norint man vardas vokiškas duotas,

Bet lietuvio dvasia užsiliko: gailestis liko

Giminės ir didis svetimšalių neapkentimas.

Vinrich, mistras kryžiokų, prie savęs mane augino.

Pats prie krikšto laikė, mylėjo mane kaip sūnų.

Rūmuose buvo man nuobodu, nuo Vinrich’o kelių

Bėgdavau aš pas seni vaidilą. Tuo tarpu ten buvo

Vaidila lietuvių, seniai į nelaisvę sugautas.

Ir vertiku tarnavo; jisai, apie mane patyręs,

Juogiai aš našlaitis lietuvis, tankiai viliojo

Mane mažą prie savęs ir apie Lietuvą sakė,

Man išsilgusią dvasią gaivino kalbos prigimtosios

Glamonėjančiais balsais ir skambėjimu dainelių.

Vesdavos tankiai mane ant mėlyno Nemuno kranto;

Mėgdavau ten žiūrėt ant meilių tėvynės kalnelių.

Būdavo, grįžtant į pilį, senelis ašaras šluosto,

Kad neužtraukti akių ant savęs; ašaras mano

Taipgi šluostydamas, prieš vokiečius pagiežą kurstė.

Pamenu, kaip į pilį sugrįžęs peilį galandau,

Širdyje pagiežos smagumą patirdamas, pjausčiau

Vinrich’o brangius kaurus ir jojo zerkolus rėžiau,

Ant jo skydo šviesaus purvais drabsčiau aš ir spjaudžiau.

Kaip paaugau, senis paimdavo mane į laivą,

Keldavomės iš Klaipėdos krantus Lietuvos atlankyti.

Skyniau tėvynės kvietkas, o nuo jų kvapsnies užkerėtos

Dvasioje mano atgijo seni praeities atminimai.

Tos kvapsnies užsigėrus, man rodos, kad mažas aš vaikas,

Kad tėvų sode žaidžiu su mažais savo broliais.

Senis atminčiai mano padėjo; praeitį paišė

Žodžiais daug puikesniais už tasias kvietkas ir žolynus.

Kaip tai būtų miela tėvynėje tarpe bičiulių

Ir giminių praleisti dienas jaunystės laimingos;

Kiek tai lietuvių vaikų tos laimės neišpažįsta

Ir kryžiokų pančiuos beverkia. Žodžius tuos girdėjau,

Lankant plačius laukus; vienok ant Palangos pakrančių,

Kurias krūtine griausminga atsimuša jūrės

Ir iš didžių putotų nasrų srioves smilčių išlieja,

Senis kalbėjo man: „Matyk, sūnau, kaip tas pievas

Smiltys jau apniko: matai, tos kvepiančios žolės

Stengiasi dar galvoms tą marią užklodę perveikt.

O, veltui! Nesa naujas ateina smilčių siaubūnas,

Przeczytałeś bezpłatny fragment.
Kup książkę, aby przeczytać do końca.