drukowana A5
20.88
Tarp skausmų į garbę

Bezpłatny fragment - Tarp skausmų į garbę


Objętość:
95 str.
Blok tekstowy:
papier offsetowy 90 g/m2, druk czarno-biały
Format:
145 × 205 mm
Okładka:
miękka
Rodzaj oprawy:
blok klejony
ISBN:
978-83-288-0512-5

Pratarmė

Išleisdamas į žmones savo mylimiausią kūdikį,kam gi jį pašvęsiu? Mūsų garbingoji diduomenė jo nesuprastų; seniai išvariusi iš salionų savo tėvynės liežuvį, moka jo tik tiek, kadsu tarnais susišnekėtų; ant galo neturi kada jogerai ir išsimokinti, padėjusi nemaž laiko ant prancūziškos, vokiškos ir kitų kalbų. Gal nekurie irpagirs teorijoje mano gerus norus, bet daugiaus išjų reikalauti, rodos, būtų dar par anksti. Neskaitysmano poemos ir ūkininkai — vargdieniai; ne dėl jųrašiau; reikia dar jiems apšvietimo, kad galėtųją suprasti. Visa mano viltis tai moksliškai apšviesta jaunuomenė; jinai supras mano norus, atrasčia sau peną ir pažadinimą tolesniam darbui;mano idėjos nepasirodys jai nepasiekiamos ir negalimos; nepažindama nusiminimo, jinai stos drąsiaiį karionę su sunkiomis ir skaudžiomis mūsų aplinkybėmis, tarp skausmų-vargų atras kelią į garbę, jaipriguli mūsų ateiga, dėl jos tai ir pašvęsiu savopirmąją poemą. Bet jauni, par daug įsitikėję į savogalią, par daug taip jau reikalauja ir iš kitų; irmano poema nevisai juos užganėdins: jos rūbai pasirodys dar šiurkštūs ir stori, eisena gana sunki.Bet neužmirškite, broliai, jog einu keliu visai naujuir neišmintu, jog lietuviškas liežuvis ypatingaipoezijoje visai dar neišdirbtas, ir ant vieno sakinioreikia ne kartą rymoti ilgomis valandomis, iki išrandi atsakantį išreiškimą savo mislies. Sergėjaus,irkiek galėdamas naujų ir mažai suprantamų žodžių,bet kad palengvinčiau skaitymą ir supratimą ir tiems,kurie mažai temoka lietuviškai, patalpinau ant galotrumpą paaiškinimą truputį sunkesnių žodžių.

Didžiausis keblumas lietuviškoje kalboje taipriegaida (akcent), kuri mainos be mažo kone kiekvienoje tarmėje (narzecze) ypatingai Žemaičiai pasidavė tame dalyke įtekmei latviško liežuvio, atkeldami priegaidą nuo galūnės į pradžią žodžio. Moksliška priegaida turi būti viena, ir toji yra užnemuniečių lietuvių, kaip nutarė garsiausi mūsųkalbos tyrėjai: vyskup. Baranauskas, Schleicheris,Kuršaitis, kun. Jaunis ir kiti. Pagal tas tai priegaidas ir rašiau savo poemą, o kad palengvinčiaumano skaitytojams, kurie gal nemoka vartoti moksliškos priegaidos, sunkesniuose ir abejotinuose žodžiuosepadėjau ant viršaus žymeles.

Poemos temą paėmiau iš dabartinių laikų, onekurius dalykus gyvai iš man žinamų atsitikimų,parmainęs tiktai vardus ir pavardes. Ant galo negaliu nepasakyti ačiū Tai, kurios meilė prikėlėmane iš miego, išžadino aukštesnius jausmus irdavė įkvėpimą. Dėl Jos tai norėčiau nupinti garbėsvainiką, kad jos vardas pasklystu kuo plačiausiai,kad ją pažintų ir pamylėtų broliai taip karštai ir širdingai, kaip pamylėjau aš, ir išsipildytų anie žodžiai:

„Pasklydo giesmė po tą šalį toli,

Kur mėlynas Nemunas bėga;

Pamėgo tave, pamylėjo visi:

Ir rūmai, ir pilka sermėga.”

O ta mario numylėtoji tai Lietuva-tėvyne!

23 d. balandžio 1893 m.

Įžanga

Kur šiandieną Jinai?...

Vien kapus tematai;

Ir liūdna ir skaudžia krūtinę!...

Lyg po audrų didžių,

Kad ant marių plačių

Užmiega vilnis paskutinė.

Kur garsi ta šalis?...

Klausos, ieško ausis

Ir žadą atrasti norėtų!...

Bet jau amžiai penki,

Ir vis nekelias ji

Po tiek sopulių iškentėtų!

Gedimino laikus

Vaidelotas garsus

Prikeltų: bet kur vaideliotas?

Graudūs kanklių balsai

Jau nutilo visai,

Jų raktas guronais užklotas!. ..

O vienog Lietuva

Juk atbus tik kada,

Nes kryžius gyvatą žadėjo;

Kanklių balsą išgirs,

Miegąs kraujas užvirs,

Juk laukia tyla vien tik vėjo.

Štai jau kaukia šiaurys,

Jis miegus nuvarys;

Atbusi, brangioji tėvyne!

Jau kilsnoji sparnus,

O šitai tau sūnūs

Ir giesmes devynias nupynė.

Pirmoji giesmė

Kame kūdikystės gražiausi sapnai?

Kur siekiai jaunųjų dienų?...

Išnyko kaip žaibas, užšvitęs aukštai,

Kaip dūmas tarp vėjo sparnų.

Kame mano kelias? Jau žengti toliaus

Kaip kūdikis silpnas bijau;

Kaskartą aplinkui tamsiaus ir baisiaus,

Ir, rodos, vilties nėra jau!

Kame mano galia? Dar taip neseniai

Iš žemės tinklų aš juokiausi,

Užžibo meilingi akies spinduliai

Ir įsmeigė skausmą giliausią!

Kame mano aukštas, gražus pašaukimas,

Kurs metais kasdieną drūtėjo?

Tik audros bloškimas, akies užmetimas...

Ir nėra, kas būti turėjo!...

Matuše brangiausia, kur tavo sapnai,

Kad lopšį supai par naktis?

Šiandieną dar mano kovos nematai,

Bet ryt tu užmerksi akis.

Kiek kartų tau kunigu būti žadėjau

Ir vien tik leidimo prašiau!

Ir ašaras tavo iš džiaugsmo regėjau,

Ir pats nusidžiugęs verkiau!

Kalbėjai tada apie Dievo tarnus;

Tau žodžiai tekėjo saldžiai,

Ir tankiai paskui jau par sapną matei

Jog kunigu — tavo sūnus.

Jaunyste brangiausia! Kame tu, jaunyste?

Kur jūs, mano siekiai, sapnai?

Kodėl taip anksti man pražydę nuvystė,

Kaip šalčio užgauti žiedai?

O, gėda šiandieną paties man savęs!

Galės besidžiaugti Juška:

Jis gyrės, jog Juozą iš kelio išves,

Aš veltui juokiausi tada.

Į pokylį tankiai mane pavadinęs

Vyliojo į būrį jaunimo;

Spindėjo ne vienos ten akys auksinės,

Bet jų nebijojau žeidimo.

Ne kartą, kad badavo vyno užgers,

Vadino mane sūnumi

Ir girdamas bruko man kraitį dukters;

Ta raudo kaip rožė puiki.

Iš visko jūkiausi ir žemės duktė

Manęs nevyliojo tada;

Ne žemės aš troškau - iš aukšto žvaigždė

Man švietė par sapną kita!

Kame mano galia? Juk taip neseniai

Vilkiausi iš žemės tinklų;

Užžibo kitos man akies spinduliai. ..

Nebėra gražiausių sapnų!...

Bet ką? Ar aš nendrė, ką linksta nuo vėjo

Ir virsta, kur pučia šiaurys?

O ne. .. juk dar mano dvasia nedrebėjo,

Ir nieks jos silpnos nematys.

Kaip milžinas bėgsiu nuo mielo dangaus,

Kraujais nors aptektų širdis;

Ir nieks nežinos mano skausmų vidaus;

Ir jo neišduos man akis.

Vien gailu tik jos, ką lyg Aniols šviesus

Užšvito man veidu aušros!

Užspausčiau skausmus aš giliausius visus,

Vien gailu, man gailu vis jos!

Iš žemės žmonių niekas jos nesupras:

Tai Aniols pasaulės kitos!

Kas jausmų gilybė! Mačiau jos kančias:

Tai kančios iš meilės tikros!

Jau buvo naktis: kaip žvaigždėta, graži!

Ir mėnuo par dangų ridėjo;

Užmigo ir paukščiai ir žmonės visi;

Nelinko medelis nuo vėjo.

Nemigo tik Juozas. Jaunos jo krūtinės

Tykiausia naktis neramino;

Neišdavė žodis kančios begalinės,

Bet draugas jau viską pažino.

Šventa ta draugystė, ką riša jaunus

Ir šelpia pirmas ju kariones,

Gražiausius išauklina ryto jausmus

Ir veda kartu jus į žmones.

Laurynas ir Juozas — širdingi draugai:

Mokslavietė jus supažino;

Tas pats buvo siekis, tie patys sapnai,

Tie patys keliai jus vadino.

Kad vasaros naktys malonios, žvaigždėtos

Ramino ir migdė visus;

Nemigo jo dūmos, Dangaus numylėtos,

Jiem Nemuno lankant krantus.

Pabėgę nuo savo draugų, idealo

Ieškojo ne žemiško veido;

Jiems rodės: dėl žemės krūtinę atšalo,

Ir linksmą jaunimą apleido.

Ir mėnuo, ir žvaigždės, ir upės vilnis

Į kitą jus šalį vadino;

Apsakė jiems Dievą tyla ir naktis

Ir jam pasišvęsti augino.

Laurynas — laimingas, metus jau antrus

Sau klierišką rūbą dėvėjo;

Ir Juozas, gimnazijos baigdams vargus,

Jį sekti šį metą žadėjo.

Šventėms važiavo Lauryno šalis

Dabar pirmą kartą pažinti

Ir mąstė tenai išsišnekti užvis,

Kaip reiks naują kelią mėginti.

Lakiok nelakiojęs, paukšteli gražus!

Kur tūpsi, ar pats bežinai?

Prieš vėją, margus kad išskleisi sparnus,

Ar lėksi, kur nori patsai?

Vienog nebijok! Dievas rūpins tave,

Be Jo tavo plunksna nekris:

Iš aukšto Jis žiūri Apvaizda budria,

Ar bus tau diena ar naktis.

Kad vėjas sušvilps, gal tau lizdą sugriaus

Plačiai po miškus išnešios;

Paleisi tada graudų balsą skardžiaus,

Nutupės aukštai ant šakos.

Ir žmones gėrėsis iš tavo stemplės,

Linksmesniai ant darbo pakils.

Ir tavo garbė par girias nuskambės,

Ir vėjų kaukimai nutils.

Antroji giesmė

Pavasario dienos išaušo, prašvito;

Pabudo gražus prigimimas,

Ir prašė nuo Viešpaties apdaro kito

Ir laukus ir girias užimąs.

Numetus ledus nusidžiugus Venta

Banguoja, bučiuoja krantus;

Ją sveikina paukščių linksminga byla

Ir arti išėjęs žmogus.

Velykos, velykos! Kas jūsų nelaukė,

Kaip kūdikis margo kiaušinio?

Rods, šįmet jų laikas toli nusitraukė:

Gal rūbo neteko žieminio.

Bet štai ir sulaukėm! Giesmė velykinė

Išbėgo į dangų aukštai!

Užkaito iš džiaugsmo atšalus krūtinė,

Ir laimės ilgėjos sapnai!

Prasijuokė saulė skaisčiais spinduliais;

Palangiais vaikai prieš ją šildos;

Jau puošiasi miškas drabužiais žaliais,

Ir žiedas ant kalno jau gvildos.

Pradžiugo ir Goštautas, savo sūnaus

Sulaukęs ant švenčių gražių;

Pagrįžo iš Vilniaus nuo mokslo sunkaus,

Namų pasiilgęs brangių.

Ir buvo ko laukti: Motiejus ne tas

Ką pirmą, kad buvo suklydęs:

Kaip vyras apleido draugystes piktas,

Ju visą paikumą išvydęs.

Iš tėvo jau turtų dabar nesididžiuoja,

Nestatos prieš savo draugus;

Karštai pamylėjęs tėvynę darbuojas,

Visus jai pašventęs jausmus.

Suprato, jog mokslas — didžiausia galybė:

Išblaško tamsybes nakties;

Suprato, jog žmogų tik puošia dorybė,

O ta jog be Dievo nešvies.

Lauryną pažino štai metai treti

Ir pametė vėjų kelius;

Jaunųjų draugyste! Tu viską gali,

Kad laimina Dievas žingsnius.

Motiejus, Laurynas — šiandieną draugai,

Ir vienas iš kito sau girias;

Kartu idealai jų lekia aukštai,

Nors gražūs keliai jų ir skirias.

Motiejaus ir doro Lauryno draugystę

Už laimę sau skaito tėvai

Ir džiaugias, jog puošia jų gražią jaunystę

aukštų idealų sapnai.

Kad vakar Motiejų aplankė Laurynas,

Kiek buvo ten džiaugsmo, kalbų!

Tiek nešneka audros užgautas pušynas

Kad dreba šimtai jo šakų!

Bet kas tas antrasis vaikinas švelnus

Tasai su Laurynu viešėjęs?

Vargiai jis išrodo, jog kunigu bus,

Nors sako juo būti žadėjęs.

Nors šneka mažai, bet jaunoji krūtinė

Gal paslaptį sergi ne vieną.

„Mačiau, jog ir mano gražioji Marinė

Tą šaltą įkaitino plieną“.

„Tetušis įtikės iš manęs visados,

Bet Juozą jau kam apkalbėti?

Juk mūsų namų jis iš tolo bijos,

Kad gaus nuo kieno tai girdėti”.

„Šitai apginėja vaikino gražaus!

Tikrai jam ne kunigu būti;

Juk gailu jo veido ir ūgio dailaus,

Graudžioms gal Marinėms pražūti.

Girdėjau, ir mokslas jam sekas gerai,

Ant knygos galva — pramušta;

Tik gailu: beturčiai esą jo tėvai,

Mylėtis — kliūtis nemaža”.

Ant to neatsakė jau nieko Marinė,

Tik gailu jai buvo, jog žmonės

Beturčio vaikino verčios nepažinę

Jau apkalba taip be malonės.

Nemaž apie Juozą ji buvo girdėjus:

Iš jo taip Laurynas didžiavos;

Ir nors jo nei karto nebuvo regėjus,

Vienog paslapčia jai sapnavos.

Lyg milžinu kokiu jai rodės tada,

Kurs viską ant žemės pamynęs,

Neieško savęs širdimi alkana,

Tik gero Bažnyčios, tėvynės.

Ir ko nepajudina pasišventimas,

Kad teka iš gryno šaltinio!

Širdžių tai valdovas — savęs užmiršimas,

Nors švies iš po rūbo milinio.

Marinė mylėjo tėvynę karštai;

Tėvų jai sapnavos didybė;

Jai rodos, jog vėlei sugrįš tie laikai,

Kad lenkai didžiavos liuosybę.

Todėl ir nemąstė ji kelio kliudyti

Užmanymams Juozo aukštiems,

Tik troško nors kartą tą vyrą matyti,

Kurs auga darbams pakiliems.

Pažino!... Ir kaip gi silpna ta širdis!

Kur užžadai tavo, Marine?

Neklauso jau proto: nauja kibirkštis

Jai degina jauną krūtinę.

Gražus plaštakėlis, kad šviesą išvys,

Taip leka nakčia ant liepsnos;

Žmogus jį nuvaro; jis vėlei sugrįš...

Štai dega... ir jau nelekios.

„Bet ar gi tik kunigu Juozas tegali

Darbuotis dėl žemės tėvų?

Kodėl negalėčiau kartu savo dalį

Pridėti prie jo veikalų?

Jisai teip jausmingas, o žmonės — šalti.

Ledais jam užšaldys krūtinę!

Atvės idealai karščiausi visi,

Žmonių melagystę pažinę!

Jo alpstančią širdį aš žadint mokėčiau,

Nupulti neduočiau tada,

Kaip Aniolas-sargas karštai jį mylėčiau,

Dėl jo pasišventus visa.

Ir vienas ant kito saldžiai pasirėmę,

Nešaldomi žemės šalčių,

Iš meilės šaltinio sau galią pasėmę,

Taip žengtumėm darbo keliu!...”

„Ir ko nuliūdai tu taip, mano Marine? —

Atsiliepė tėvas saldžiai —

Kur išlėkė tavo mislis paskutinė,

Kad taip atsidusai giliai?

Jau vakaras leidžias. Prie kvartapijono,

Išreišk savo jausmų gilybę!

Kad balso klausaus tavo jauno ir plono,

Man žiba dangaus nekaltybė.

Nabašninkė tavo matutė brangioji

Plačiai buvo giesme garsi;

Jos ūgį ir veidą šiandieną nešioji

Ir balsą tą patį turi.

Viena ji mokėjo raminti mane,

Kad kvartapijoną užgavo,

Kad dangišką giesmę, nekaltą gražią

Man kietą krūtinę lingavo”.

Marinė tylėjo. Nors tėvo valia

Jai buvo šventa visados,

Bet kaip gi giedoti, kad spaudžia kančia,

Kad skausmas vien ieško tylos!

Ant galo užsėdo prie kvartapijono,

Užgavus skardžiai jo balsus;

Ant veido jos balto, ant skruosto raudono

Lyg tarsi užšvito dangus!

Balsai, lyg pasemti iš Dievo aukštybių,

Kaip vilnys siūbavo ir pynės,

Ir liejo monūs nekalčiausių gražybių,

Ir veltu širdis nuo jų gynės.

Bet balso Marinės nekalto ir plono

Nebuvo girdėtis visai;

Skambėjo vis stygos ant kvartapijono,

Ir gaudė vien jų tik balsai.

„Kodėl «Souvenir» tau taip didžiai patiko? —

Atsiliepe tėvas ant galo —

Jau Juozas gal tą atminimą paliko?

Ko veidas staigiai taip nubalo?

Mačiau, jog ir Juozas tą valčių pamėgo.

Bet to neužmiršk niekados:

Tarp jo ir tavęs begalinės prabėgo,

Ir jį išvaryk iš galvos!”

Marinė, per muziką skausmą išliejus,

Tylėjo kalbos lyg pristygus;

Atsiliepe vienas tik brolis Motiejus,

Kurs gynė, jog žmonės — vis lygūs.

Bet Goštauts kalbėti mažai tenorėjo;

Jo būdas — valia geležinė;

Vien proto tik balsą jisai tegirdėjo,

širdies maž teklausė krūtinė.

Jam gėda pamislyti: jo tai vienturtės

Koksai ten užvaldė jausmus!...

Ir argi taip būtų jos protas apkurtęs

Pažeminti savo namus?

Ir baisią tą mislį ranka lyg nuvaręs

Ir tėvišką valdžią atminęs,

Nuėjo sau gulti „labanakt” taręs;

Valandrodis mušė devynias.

Tuojau ir Motiejus Marinę apleido,

Ieškodams lyg miego saldaus,

Bet galima buvo pažinti iš veido

Karionę nemažą vidaus.

Jis seserį savo kaip brolis mylėjo,

Jį traukė ir Juozo draugystė,

Ir žmonės jog lygūs, iš knygų tikėjo,

Ir jogei daug gali jaunystė.

Bet Juozas... Marinė... O ne, to nebus

Tos upės subėgti negali!...

Pats Juozas, jam rodės, nebus taip drąsus,

Kad siektų ne sau lygią dalį.

Trečioji giesmė

Pakilo saulutė, rytais atgaivinta,

Ir braukia rasas nuo kasų!

O rasos ant medžių tai deimantais krinta,

Tai spindi žieduos žolynų!

Keli spinduliai jau ir langą užgavo,

Įspindę į stiklą jo sklidų;

Primerkę akis, įvairiai sužaibavo

Ir žiūri pradrįsę į vidų!

Bet Juozo Vilaičio ir Glinskio Lauryno

Dar akys užmerktos saldžiai;

Ar žadint juos, Glinskio matušė nebžino,

Nors keltis jau laikas seniai.

Jau sauvare verda seniai arbata,

Ir laikas bažnyčion važiuoti;

Išaušo aukštai jau Pravadų diena;

Gana, rodos, būtų sapnuoti.

Bet Glinskienei gailu jų sapną baidyti:

Užmigo taip vakar vėlai;

Jau išnaktos buvo, o šviesą matyti

Dar galima buvo ilgai.

Ir ką jie kalbėjo? Suprasti sunku;

Retai juos ausis tegirdėjo;

Tik, rodos, Laurynas šnekėjo už du,

O Juozas tankiausiai tylėjo.

Ir vieną tik kartą, neklausant visai,

Lyg Glinskienei rodės, girdėjus,

Kaip Juozas pasakęs: „Gal stojos vis tai

Jau Dievui pačiam taip norėjus!

Man gailu tu siekių!... Aš pats nenorėčiau

Užmiršti gražaus pašaukimo!

Ak, Dieve! Kad širdį užspausti galėčiau!

Maldausiu ryto apšvietimo”.

Štai Glinskis, įėjęs balsiai į seklyčią,

Sušuko: „Na, vyrai, gana!

Jau laikas į Užvenčio šliaužti bažnyčią;

Atauš ir karšta arbata”.

Užgėdinti vyrai, pratrynę akis,

Iš lovų išvirto kuliais

Bet galvą sopėjo; matyt, jog naktis

Sapnais neramino saldžiais.

Atskaitę maldas į galinį susiėjo,

Pasveikinę stalo draugus;

Ten Vandzia ir Julka seniai jau krutėjo

Ir taisė arbatos stiklus.

„Na, vyrai — atsiliepė Glinskis — šiandieną

Miegojot už Kauno skolas;

Ten vakarot teko gal naktį ne vieną,

Kad vargino mokslas galvas”.

„Kalbi nežinodamas — tarė pati —

Paklausk, kiek ir šiąnakt užsnudo!

Neduoda užmigti ne mokslai vieni:

Visur rūpesčiai žmogų žudo”.

Čia pažvelgė Vanda ant Juozo slapčia,

Tasai lyg nubalęs tylėjo,

Ir tarsi viltis kaip žvaigždelė nakčia

Prie jos nedrąsiai prakalbėjo:

Kodėl gi tik kunigu Juozas paliktų?

Juk mokslas, kaip šneka, daug gali:

Su mokslu paskui gal ir laimę sutiktų!. ..

Ir mūsų atmintų gal šalį.

„Kokie rūpesčiai ant jaunųjų pečių? —

Atsiliepė Glinskis storai —

Jau kelią aprinko. O ne. .. tai kelių

Ant žemės plačios nemažai!”

„Ir mano Laurynas juk liuosas ligšiolei;

Gal eiti, kur traukia širdis;

Su mokslu išėjo į žmones jo broliai;

Kodėl negalėtų ir jis?”

Laurynas nusijuokė lūpų kraštais,

Bet Juozas tylėjo kaip žemė

Ir troško vien lėkti ten paukščio sparnais,

Kur skausmas sau paguodą semia.

Nuo ryto bildėjo ir rūko keliai.

Kas gyvas, bažnyčion skubėjo;

Ir Glinskių sarti užkinkyti arkliai

Po langu žemę kapinėjo.

Ant galo nušvito vežėjui akis:

Bajorai apsėdo ratus,

Ir riebūs sartokai, suglaudę ausis,

Pasineše lėkt par laukus.

Bažnyčia seniai jau žmonių primušta,

O vis ten dar traukia būriai;

Ką tik prasidėjo Mišių vativa;

Vargonai duodavo graudžiai.

Vilaitis sau vietos aukštos neieškojo;

Jam užkampio buvo gana,

Ir ten, nors prieš žmones akis neraudojo,

Bet buvo malda jo karšta.

Taip meldės ilgai ir kančia begalinė

Jam tirpo lengvai pamažu;

Taip vaškas kvepėdamas gydo krūtinę,

Užgautas ugnies karštumu.

Ir rodės dabar, jog jį Dievas vadino

Kaip sūnų į savo namus,

Kaip Tėvas jo pažeistą širdį gaivino,

Ir traukė kaip aukštas Dangus.

Pasibaigė Mišios ir po valandos

Vargonai vėl partraukė tylą;

Išėjo klebonas skubiai ant SumosIr šventino žmones krapyla.

Žegnojos visi ir ant kelių sukrito,

Tad Juozas pakėlė akis,

Ir štai priešais jį netikėtai užšvito

Juodųjų akių kibirkštis.

Kodėl gesini tuoj, Marine, akis,

Nuraudus ant veido gražaus?

Taip žvaigždės užgęsta ir slepias naktis

Kad rausta rytai ant dangaus.

Ką pajautė Juozas!... Bet kam jo kariones

Norėti pažinti kada?

Tik „pulkim ant kelių” kad užšaukė žmonės,

Jo skrido karščiausiai malda.

Maldos visagalę tik tas tesupras,

Kurs slepia prieš žmones skausmus!

Ji gydo žaizdas, taiso žingsnių klaidas!

Ak, melskis! Tau galios pribus!

Žinojo jau Juozas galybę maldos:

Jos mokė matušė sena;

Vienog dar nesimeldė taip niekados,

Uzmiršęs, kur buvo tada.

Suma jau pasibaigė. Žmonės būriais

Laukan iš bažnyčios sau traukė.

Atsiminė Juozas, prižadints pečiais,

Jog Glinskiai seniai gal jo laukė.

Dar kartą parpuolęs žemai prieš altorių,

Apleido Aukščiausio namus;

O žmonės tuo tarpu, apstoję šventorių,

Apsakė savuosius vargus.

Vilaitis jau suktis į kairę ketino,

Kur buvo būriai retesni,

Bet Glinskutės jį mat iš tolo pažino

Ir šaukė meiliai akimi.

Ten laukė Laurynas, Motiejus, Marinė;

Aplenkti juos buvo sunku,

Ir Juozas, užšaldęs sau karštą krūtinę,

Paslinko prie jų pamažu.

Pasveikino juos, kaip mokino Juška,

Bet lūpų drebėjo kraštai;

Neaiški, par trumpa jo buvo kalba,

Ir žodžiai tekėjo šaltai.

„Par daug dievobaimingas tamsta esi —

Atsiliepė Vanda meiliai —

Tur būti meldimai nebuvo trumpi:

Mes laukiame tamstos seniai”.

Przeczytałeś bezpłatny fragment.
Kup książkę, aby przeczytać do końca.