drukowana A5
26.06
Jaunoji Lietuva

Bezpłatny fragment - Jaunoji Lietuva


Objętość:
142 str.
Blok tekstowy:
papier offsetowy 90 g/m2, styly
Format:
145 × 205 mm
Okładka:
miękka
Rodzaj oprawy:
blok klejony
ISBN:
978-83-288-0511-8

Pratarmė

Bus jau metų apie 20, kaip atspausdinęspoemą „Tarp skausmų į garbę”, paleidau ją įžmones. Kritika kaip kritika: vieni ją šiek tiek pagyrė, kiti skaudžiai išpeikė. Su laikupatsai parsitikrinau, jog mano veikalas buvotikrai menkutis ir buvau jo visai išsižadėjęs.Kai kurie man prielankūs draugai ne kartą prašė,kad pataisęs savo poemą, atspausdinčiau jąantrą kartą, bet man buvo įkyru prisipažinti jąrašius. Ant galo, bijodamas, kad kas jos neparspausdintų užrubežyj senovės rūbuose ir be manožinios, pasiėmiau ją taisyti: bet greit parsitikrinau, kad tai bergždžias darbas taisyti netikusįseną dalyką. Todėl tik vieną antrą mintį kai kur pasiskolinęs iš pirmosios poemos, parašiaubemaž visai naują, kurią štai garbiems skaitytojams paduodu į rankas, prašydamas, kad senąją visai užmirštų.

Villa St. Charles.

1907 m. liepos 25 d.

Įžanga

Kur šiandieną Jinai?

— Miega jos milžinai:

Po žemių jų ilsias krūtinė!

Kaip po audrų didžių.

Kad ant marių plačių

Užmiega vilnis paskutinė.

Kur garsinga šalis,

Varius savo vilnis

Lig Dono ir Marių Juodųjų?

Vienas garsas tiktai,

Vien apžėlę kapai

Beliko iš amžių senųjų!

Miega bočių šalis!

Nusileidus naktis

Tiek amžių kaip — jai nebešvinta!

Veltui meldi aušros,

Miršta balsas maldos.

Vien gailios tau ašaros krinta!

Gedimino laikus

Vaideliotas garsus

Prikeltų!.. Bet kur vaideliotas?

Graudus kanklių balsai

Nebeskamba visai:

Jų raktas dirvonais užklotas.

O vienok Lietuva

Juk atbus gi kada:

Ne veltui ji tiek iškentėjo!

Kanklių balsą išgirs,

Miegąs kraujas užvirs,

Nes kryžius gyvatą žadėjo.

Skausmuos spėkos suaugs,

Atgimimo sulauks:

Jau blaivosi orai aptemę.

Tik į darbą greičiaus!

Tik mylėkim karščiaus!

Tik, vyrai, pajudinkim žemę!

Pirmoji giesmė

I

Ar pažinote Rainį, kurs Atkaičiuouos gyveno?

Bus jau ketvertas metų, kaip našlė jo pati.

Na, ir buvo gi vyras! Nors prieš mirtį apseno,

Lenkės žilo jo plauko giminystė plati.

Dieve duoki jam dangų! Nieks žmogaus nesutiko,

Kurs ant jo ką galėtų pasakyti piktai:

Ar kam, rodos, reikėjo, ar paskolint skatiko,

Kur daugiausiai išminti, kaip ne Rainio takai?

O kaip ūkį žiūrėjo! Tokio būdavo javo

Susidėjęs nerasi, nors apeitum pavietą:

Jo kviečiai, vasarojus lyg kad rūtos žaliavo;

O kaip tankūs! Per žingsnį nematai lyg per skietą.

Ir mylėjo gi ūkį! Ar svečiai užvažiuos,

Ar per šventę po pietų su šeimyna visa

Kad išeis apžiūrėti, kaip išrodo laukuos,

Tai jam būdavo žodžiai plaukte plaukia tada.

Vieną kliaudę turėjo (kas gi jų neturėjo?),

Nors jį ponai godojo ir už stalo sodino,

Nuo jo lenkišką žodį nieks ištraukt negalėjo,

O jog kalbą sugraibė, kas gi to nebežino.

Ir ne tai patriotas jis ten buvo koksai.

Kaip dabar kad išmano vyrai mokslus ištyrę;

Bet Rainys taip jau rado; taip kalbėjo tėvai;

Tai pats Dievas jam, rodės, tokią kalbą paskyrė.

Dieve duoki jo dūšiai karalystę dangaus!

Verkė, laidojant kūną, jo kaimynai visi.

Neberasi šiandieną tokio būdo žmogaus:

Kita virto gadynė; patys žmonės kiti.

II

Nebe tie ir Atkaičiai! Ar tai Dievas neduoda?

Ar per daugel išmano mokslą ėję vaikai?

Ant Sekminių iššluosto paskutinį aruodą;

O paskui kaip maitinas, vienas Dieve žinai.

Ūkė teko Laurynui. Baigė mokslą paviete.

Nenorėjo prie darbo tėvas spausti sūnaus,

O matušei, lyg saulė, kaipo pirmgimis švietė,

Per tai būdavo vaiko niekados nepabaus.

Nieks nesako, kad būtų sau koksai tinginys,

Kaip Mažeikos dykūnai, ką paimsi nuo krašto;

Bet nedaug nusimano, o kitų neklausys;

Norints galvą guldytum, jis tau, rodos iš rašto,

Vis tą patį bevaro: „E, duonelės užteks,

Ir meteliams galelį šiaip betaip gal sumegs!”

Tikrą tiesą pasakius, ne vieni tik Atkaičiai:

Visur žmonės dejuoja, kad taip ūkė nupuolė;

Laima žmoniška būtų, dirvos deria ligšiolei,

Bet geriausias jų sultis siurbia dielės — nebroliai:

Abrusitelių šerti pilną šalį privarė;

Mums patiems gi darbuotis visur kelią uždarė.

III

Jaunesnysis gi Juozas, pagal būdo ir veido,

Gyvas tėvo paveikslas. O jog mokslo nebaidės,

Ir mažam jau nebuvo neapykantoj raidės,

Kaip Laurynui, tai tėvas jį į Kauną išleido.

Čia nemaž savo roda ir Juška prisidėjo.

(Buvo geras tai ponas; pačią vedė gan šaunią.

Bilazaro vienturtę). Jis tai Juozą mylėjo

Ir tėvams prikalbėjo, mokslan leisti į Kauną.

Buvo giedras tą metą, bet ankstyvas ruduo.

Vyrai kviečius vagojo; paskučiausi vainikai

Baigė vysti; priskynus jų saujelę sesuo

Puošė broliui kepurę; liūdnai švilpė sėjikai.

Vis tai dėjos į galvą mažam Juozui tada:

Kaip namus prižiūrėti tėvas bernui kalbėjo;

Kaip, bekinkant jau arklius, kudakavo višta;

Kaip matušė kelionei ryšelius dėstinėjo;

Kaip praleido lig tilto ir par visą tą laiką

Glostė vargšą-sunelį; kaip abudu verkšleno.

,,E, jau matuš, bent liaukis, vien tik birbinus vaiką”,

Maldė tėvas nepykdams, vien iš papročio seno.

IV

Kiek tai metų praslinko! Kiek nubėgo vandens

Į marias tolimąsias nuo to giedro rudens,

Kad kaip mažas paukštytis, dar nematęs vargų.

Skrydo mažas Juozelis iš tėvučių namų

Į nežinomą šalį, tarp žmonių svetimų!

Kiek tai skausmo matušei! Bet gi švietė tada

Jai per ašarų miglą nors žvaigždė tolima

Bent po metų sulaukti tos brangios valandos.

Valandos iškilmingos jos auginto sūnaus,

Kad Mišias prie altoriaus pirmąkart užgiedos

Ir, jai verkiant iš džiaugsmo, seną galvą suspaus;

Kad net motinos kitos su pavydu sakys:

,,O, laiminga Rainienė! Vargo ji nematys!”O dabar?.. Kad jau mirti nutarimas užkris,

Teks vienam gal Laurynui jai užmerkti akis!...

V

Kaune Rainio Juozelis tiek tik vargo tematė,

Iki sodžių apmiršo ir pramoko kalbos.

Jo uolumą prie mokslo ir gabumą supratę,

Jam mokytojai sakė: „Tas aukštai atsistos”.

Nuo mažens neturėdams prie žaislų palinkimo,

Savyje užsidaręs, su draugais maž broliavos;

Jam nubodžios išrodė linksmos dainos jaunimo;

Vien tik mokslas rūpėjo; vienos knygos sapnavos...

Norint buvo jaunesnis už moksladraugius savo,

Senio vardą jam duota, nieks nežino kada.

To tai senio pagalbos jų ne vien’s reikalavo,

Kad kam būdavo moksle teks sunkesnė našta.

Kad vasarą grįžo aplankyti tėvų,

Laukė tėvas, kaip saulės, parvažiuojant sūnaus;

Bet kalbos ir jautrumo daug nematęs tarp jų:

Būdo buvo abudu gana kieto, sunkaus.

VI

Vien Onytė gražioji, atvira visados,

Kaip pavasaris linksma, brolį šnekint mokėjo;

Jai tai Juozas nekartą lig gaidžių valandos,

Ką iš knygų išskaitė, pasakoti turėjo.

Jis jos lavino protą, ją rašyti mokino,

Jai ant žemėlapio rodė karalysčių ribas;

Kad istoriją šventą ji maždaugel pažino,

Net graikų ir romėnų pasakojo karias.

Bet Onytei daugiausiai tie patiko karionių

Pasakojimai gražūs iš senovės laikų.

Kad ant popiežiaus žodžio plaukė minios krikščionių

Šventą Žemę vaduoti iš nelaisvės turkų.

Apie Šventąją Žemę ir Rainienė tankiausiai

Dievobaimingai klausės, net jai ašaros krito;

O paskui jai sapnavos, buk pramokslą gražiausiai

Sako Juozas, o žmonės verkia vienas už kito.

Buvo Juozas nekartą iškalbingas tikrai;

Tada švietė jam veidas, kaip giedrotas dangus;

Ir Bažnyčią mylėjo; bet vargiai ir patsai

Bežinojo ikšiolei, ar jis kunigu bus.

VII

Dienos slenka palengva; metai bėga ryščia.

Žmogus auga bežiūrint, dar greitesniai pasensta;

O mirtis netikėta savo galia slapčia

Ką nuo krašto užgriebia, tas į užmirštį skęsta.

Toks likimas žemėje čia keleivio-žmogaus!

Pernai šlajomis braukė ant rarotai Rainys.Šiandien žemė šaltoji jo krutinę prispaus,

Gentys smilčių saujelę ant duobės užbarstys.

Kad į drebančią ranką vaško paėmė žvakę,

Mirdams pašaukė Juozą ir jam tiek tik pasakė:

,,Man nebuvo, vaikeli, to žadėta sulaukti

Nors ant galo senatvės, ko taip troškau karštai!

Neužmiršk mano žodžio: iki galo ištraukti

Giminazijos mokslą, o paskui: numanai”...

Ar jam užėmė žadą? — Ar širdis gal apsalo?

Tiek tik sūnui prieš mirtį pasakyti tebspėjo;

Bet suprasti jo norą lengva buvo lig galo:

Jį ne vienas tik Juozas numanyti galėjo.

VIII

Juk Bažnyčios tarnystės Juozas pats nesibaidė:

Kaip malonūs jam buvo subatos vakarais

Tie Nešparai prie žvakių! Kur jo mintys neskraidė,

Kad vargonai dudeno dievmaldingais balsais!...

Tos apytamsios žvakės! Tie graudingi vargonai!

Tas ramumas, kurs dvasiai tiek be žodžių pasako!

Tas nematomas Viešpats, prieš kurį milijonai

Par tiek amžių ant kelių krint, kaip dulkė ant tako!...

Vis tai Juozui iš mažo jautrią širdį graudino

Ir Bažnyčios tarnystei atsiduoti vadino.

Pašaukimas tai buvo? Dievas geras žinojo!

Bet jau, penktąją kliasą baigdams, Juozas galvojo

Užsivilkti suknelę. Jo svajones visas

Trukdo mirdamas tėvas: liepia baigti kliasas.

IX

Kas tai jam atsitiko?... Su Atkaičiais per kelią,

Vedęs pačią vienturtę, valdė dvarą Juška:

Už ausų raitė ūsus, smailią kirpo barzdelę.

Ūgio buvo nemažo, o pakaušė plika.

Buvo geras tai ponas. Nesiskundė kaimynai,

Kad ką būtų nuskriaudęs: tik maž ūkį žiūrėjo:

Svečius vaišinti mėgo; jo aplinkui beržynai

Rudenį ir per žiemą nuo medžioklių skambėjo.

Pas save gana tankiai Rainį prašė Juška:

Tai bites kapinėti, tai pasėti javus;

Gimus Juozui, prie krikšto nešė pats su teta,

O paaugusiam sūnui siuntinėjo žaislus.

Kad, tam einant į mokslą, jo gabumą regėjo,

Juškai vaiko pagailo, kam tūr kunigu žūti?

Ir tėtušiui į mokslą leist aukščiaus įkalbėjo,

Nes tada tas galėsiąs net ir vyskupu būti.

Biet per vasarą Juozą pas save į jaunimą

Pavadinęs, kaip gyrės, jį mylėti mokino;

Pasilinksminęs vynu, ne tai per užmiršimą,

Ne tai jį malonuodams, savo žentu vadino.

X

Vienais metais už Juozą Juškos Vanda jaunesnė,

Kad penkioliktus baigė, jau kaip rožė žydėjo;

Panaši į matušę, tiktai ūgiu aukštesnė:

Norint būdo gan lengvo, gerą širdį turėjo.

Rods matušė gan tankiai jai primint neužmiršo

Bilazarų gentystę, kurie — lenktis nepratę!

Ir širdyj rūpestingoj jai Mankauskį jau piršo,

Kursai šimtą valakų Vilniaus banke užstatė.

Vienok Vandzia ikšiolei dar mažai tegalvojo

Apie aukštą matulės pranokėjų kilimą;

Jai tik jupos rūpėjo ir vien tą težinojo,

Kaip prikalbinti tėvą suprašyti jaunimą,

Rods Mankauskio jai tiko eržilai kaip ereliai:

Rausvos, ilgos jiems kartys, žemę kapsto rūstingai

Bet vėl Juozui užtraukus skardžią, šauną dainelę,

Jo boritonas mielas širdį gundo jausmingai.

XI

Baigdams šeštąją kliasą, Juozas Glinskį pažino.

Glinskis Jonas už Juozą vienais metais tiktai

Buvo moksle aukštesnis ir nekartą mėgino

Prisiartint prie Rainio, bet tas laikės šaltai.

Na, ir būdai jų buvo jau tikrai nevienodi:

Vienas atviras, gyvas, pilnas siekių aukštų,

Antras šaltas iš tolo, kurs net atskirą žodį

Tarsi sverdamas svėrė, lyg bijodams klaidų.

Kas tikėtis galėjo, kad tą kliūtį nemenką

Tuodu priešus pašalins ir sau ranką paduos?

Bet ateina tie metai, kad žmogus neužtenka

Jau pats sau ir nulindęs ieško draugo drauguos!

O, laimingi tie metai ir jų gražios draugystės,

Kad nesuteptas širdis ir jų pirmas svajones

Mezgia siūlais auksiniais, idealais jaunystės,

Ir jų gražina siekius, kaip artistą teplionės!

O, žvaigždėtos svajonės ir jų jautrūs pinikai,

Kaip, pavasariui auštant, pirmučiausi vainikai,

Kad, dar šalčio nematę, galvą laiko aukštai

Ir į dangų sužiūrę, jį sapnuoja tiktai!

O, laimingi tie metai, kurių pirmos draugystės,

Lyg ant vaško, ant dvasios neišdildomu pirštu

Idealus išrašo, kaip tiesas karalystės.

Kad pati net senatvė jų paskui neužmirštų!

XII

Jonas Glinskis ir Juozas kad arčiaus pasižino,

Jų taip priešingi būdai į akordą gražiausį

Tarsi pindamos pynės, kaip balsai pianino

Kad ir pakelia dvasią, ir taip lepina ausį!

Kiek tai kartų antrieji jau giedojo gaidžiai,

Ir ant Žaliojo kalno mėnuo blyško prieš rytą,

O jiems kalbos-svajonės vis tekėjo saldžiai

Apie aukštą jų siekį, širdyse užrašytą!

Aleksotos pakalnės buvo jų numylėtos:

Čia tai Nemuno vilnys eina juosta plačia

Čia tai vasaros naktys tylios, ramios, žvaigdėtos

Apie Dievo gražybę jiems kalbėjo slapčia!

Čia lakštingala tankiai savo stemplę mėgino,

Pasislėpus žilvičiuos, ir jų sielas ramino.

Čia, jiems kalną užlipus, kurs vadinas Linksmoji,

Kaip tam Nemunui vilnys, Jonui žodžiai tekėjo:

Juozas klausęs nurimęs, o dangaus ankstybojiVakarinė žvaigždelė jam iš tolo spindėjo.

Čia tai Jonas ir Juozas vien's kitam išpažino

Savo paslaptį šventą, ir abudu išvydo,

Jog tas pats pašaukimas juodu gundo, vadino,

Jog į šalį tą pačią jų užmanymai skrydo:

,,Kiek tai pikto ant žemės! Kaip čia klaidžios kelionės!

Žmonės ieško, svajoja... Randa laimę vien slidžią!

Ar tai verta to triūso mūsų tuščios karionės?

Juk varčiaus apsiskirti tiesą aukštą ir didžią!

Sviesti žemės pakalnei ant paveikslo žvaigždės!...

Vesti klystančius žmones į Dangaus karalystę!...

Ir kentėti ir vargti vien ant Dievo garbės...

O, kaip aukštą ir gražų siekį tur kunigystė”!

XIII

Nebužilgo bus metai: Juozas vienas tiktai

Kartais Linksmąją lanko, bet tai proga reta.

Vakarais čia kaip pernai šviečia žvaigždės aukštai!

Naktys ramios!... Bet draugo jau nebėra greta.

,,Seminarijos rūmas taip iš tolo bausmingas;

O, kiek atilsio dvasiai! Kiek ten švento darbštumo!Jonas, juodą suknelę apsivilkęs, laimingas!

Džiaugias, radęs ten vietą tikro dvasios ramumo.

Kaip prailgo belaukti!... Dar du mėnesiai liko

Gimnazijai baigti, kaip tėtušiui norėjos!...

Ką per laiką šį ilgą jam beveikt atsitiko?

Kokios mintys belankė? Kokios naujos idėjos?”

Vis tai Juozas netrukus apsakyti ketina

Savo draugui, kursai jį ant Velykų vadina

Pas save į Sokaičius; ir tenai apkalbės,

Kaip, kada ilgą rūbą apsivilkti galės....

Ar tai rasit iš aukšto jau koksai pranešimas?

Ar pati gal nujaučia širdis valandą savo?

Tik čia Juozui užslinko įstabus nuliūdimas,

Ir baritonų tokią giesmę sau uždainavo:

Lakiok belakiojęs, paukšteli gražus!

Kur tūpsi, ar pats bežinai?

Kad margus par audrą išskleisi sparnus,

Ar skrisi, kur nori patsai?

Vienok nebijok! Dievas sergės tave;

Be Jo tavo plunksna nekris;

Iš aukšto Jis žiūri Apveizda guvia

Ir sergsti tamsiausias naktis.

Kai vėjas sušvilps ir tau lizdą sugriaus,

Plačiai po miškus išnešios, —

Paleisi tada graudų balsą plačiaus,

Nutūpęs aukštai ant šakos.

O žmonės, nudžiugę iš tavo stemplės,

Linksmesniai prie darbo pakils;

Ir tavo garbė per girias nuskambės!

Ir šiaurio kaukimai nutils!

Antroji giesmė

I

Pavasario dienos išaušo, prašvito;

Pabudo užmigę gamtos veikalai;

Ir prašė nuo Viešpaties apdaro kito

Bailiai iš po sniego išlindę šilai.

Numetus ledus, nusidžiugus Venta,

Bučiuodama krantą, banguoja, putojas;

Ją sveikina pempės giesmė paprasta

Ir žagrę išėjęs mėginti artojas.

Prasijuokė saulė skaisčiais spinduliais;

Vaikai vienmarškiniai palangėmis šildos;

Dabinasi girios drabužiais žaliais;

Ir žiedas ant kalno iš pumpuro gvildos.

Velykos! Velykos!.. Kas jūsų nelaukė,

Kaip vaikas margai išrašyto kiaušinio!

Taip jūsų šį metą eilė nusitraukė!

Norėjot atvykti be rūbo žieminio.

Bet štai ir sulaukėm! Giesmė velykinė,

Išbėgo į tolimą dangų šauniai;

Užkaito iš džiaugsmo atšalus krūtinė,

Ir laimės ilgėjos nubudę sapnai.

Bet laimę sutiksi ant žemės retai;

Ji taip kaip pavasario šypsos saulutė

Tai meile nušvinta, tai žiūri šaliai,

Net drebi vainikai, ją rūsčią pajutę.

II

Ant kranto Ventos stovi rūmas švarus:

Išbaltintos sienos, rausvi kaminai,

Į kelią alėjos! Šermukšnių kerus

Net vieškeliui puošti nešioja tarnai.

Aplinkui, kur žiūri, net miela žiūrėti:

Šeimyna, kaip skruzdėlės, kruta, darbuojas;

Dirvonai užarti, takai nuravėti,

O sodnas liepais šimtamečiais didžiuojas.

Tai Goštauto dvaras!.. Pažįsta visi

Jo valdančią ranką, tikrai geležinę!

Nečypdo jis žmonių: pas jį nebasi

Ir piemenys, bandą į lauką išginę.

Užtai jo dvare vienas ponas tegali

Galvoti. Klausyti — jo išlygos kietos.

Kiekvienas iš anksto paskirtą tur dalį

Nudirbti, ir tinginiui nėra čia vietos.

III

Jadvyga taip pat, nors duktė jo vienaitė,

Nesėdi sau rankų, kaip ponia, sudėjus:

Sodina jurginų kerus su tarnaite,

Pati jiems su grėbliu ežias išakėjus.

Jai akys kaip našlėse spindinčios rasos.

Šilkais sumazgytos geltonosios kasos,

Meilios kaip pavasario pirmas dvelkimas!..

Bet žiūri iš veido slaptas nuliūdimas.

Ją Goštautas myli kaip tėvas tiktai

Tegali mylėti, bet žodis retai

Karštesnis jam sprūste kada beišsprūdo:

Tiek darbo jis turi!.. Ir tokio jau būdo!

Jos motina širdį, kaip aukso turėjo;

Ji niekam žodelio skaudaus nepasakė;

Ar buvo laiminga? Ar daugel kentėjo?

To niekas nežino; užgeso kaip žvakė!

Su ja tai Jadvyga ilgai vakarais

Galėjo, kaip linksmas paukštytis, čiauškėti;

Jai mirus, žodeliais liuosai atvirais

Nebėra prie ko nuo širdies prakalbėti.

IV

Motiejus šventėms iš Vilniaus pagrįžo;

Jau baigia kliasas, o lyg vėjus tebgaudo:

Nors raukosi tėvas, jis kaip įsityžo,

Tai žvirblius ir varnas nuo ryto tebšaudo.

Jadvyga jo širdį ir norus tikrus

Juk žino geriaus už kitus, kaip sesuo:

Nors vėjas, užmanymus turi gerus;

Bet brolio liežuvis pardaugel aštrus.

Su kuo tada žodį prašneksi? Su kuo?...

O saulė taip šviečia! Pavasario oras

Nuo pagirio dvelkia, krūtinę bučiuoja.

Taip giedra ant dūšios! Pažadintas noras

Lyg rodos ko ilgias, lyg meilę sapnuoja.

Bet nėra Jadvygai kadą besapnuoti;

Jauniems jos pečiams rūpestis nepigus:

Drabužį ir maistą šeimynai išduoti

Ir, baigiantis metams, suvesti galus.

O čia ir garnys pagiryj suklegeno,

Parnešęs po pažastim kregždę juodmargę:

Reiks pusdienį siųsti, kaip buvo nuo seno,

Nes valgyt norės darbininkai pavargę.

Ant galo nuo darbo nulikus Jadvyga

Įbėgo į salioną prie pianino;

Užgauti nors vieną jo skambančią stygą

Kiek laimės ir džiaugsmo, ji viena težino!

V

Ir skausmą, ir džiaugsmą atdengti liuosai

Vienam pianinui Jadvyga paprato;

Jis vienas ją gali suprasti visai.

Jis vienas, jai rodos, našlystę jos mato;

Kaip skunda į Dangų jo skrenda balsai,

Ir pakelia dvasią, ir širdį sukrato!..

Numirus matušei, bus metai dveji,

Tik jam savo paslaptis paveda ji!

Ir jis ją supranta: širdies paslapčiausią

Jos maldą atjaučia ir, jai paklusnus

Tai verkia, ar džiaugias, tai skundžias, ar klausia

Tai skelbia skaisčiausius mergystės sapnus.

Šiandieną, kad skleidžiasi spinduliuos lapas,

Kad dvelkia malone pavasario kvapas,

Jadvyga ir draugas taip stygomis šneka,

Taip jiem nepasergiamai valandos lekia.

Kad nieko nemato, negirdi svečių,

Kurie, užsiklausę svajonių skaisčių,

Nedrįsta pratarti: akordai prapultų;

Slapčia gi klausytis lyg rods neišpultų.

VI

Jadvyga pakėlė žydrasias akis,

Ir visas jai kūnas kaip ledas nutirpo.

Ją diegte nudiegė kita kibirkštis!

Norėjo pašokti; bet kojas pakirpo

Nematoma galia: jai priešais stovėjo

Jaunikis gražus, nepažįstams visai;

Kaip ugnys safyro jam akys spindėjo,

Ką veidą dabino pirmieji ūsai.

,,Odi prophanum volgus et arceo”,

Atsiliepė Glinskis juokuojančiu tonu,

Kad partrauktų tylą: „Varyk mus namo!

Matyt nebelaukei tokių nevidonų!

Bet mano moksladraugis Juozas Rainys,

Kurį aš prieš tamstą nekart apkalbėjau,

Taip muziką mylintis, sakos, žinys,

Kad mes... nagi teisinkis pats, geradėjau!”

Čia Juozas jau lūpas atverti ketino,

Širdis jam drebėjo tarsi nuo plaktuko,

Bet panna Jadvyga klausyt nemėgino,

Tik „parprašau” tarius, kaip paukštis paspruko.

Pašaukus tarnaitę, jai liepė skubėti

Prašyti ponaitį ir poną greičiaus.

,,Svečiai iš Sokaičių... ir taip netikėti!...

Dievuliau! Kad būtų dar kiek žmoniškiaus,

Svariaus apsitaisius! Dabar nuo pat ryto

Ikšiol nesivilkusi apdaro kito!

Plaukai pasišiaušę, kaip šiurpės, nuo vėjo;

Krūtinė”... Čia verkti Jadvyga norėjo.

VII

Nuo Goštauto dvaro, už mylę geroką,

Ant rėžių siaurų neturtingai maitinas

Pokaičių bajorai; nors arti temoka,

Savytarpyj ponais — paliokais vadinas.

Par sūdus nuplikę, basi į bažnyčią

Žingsniuoja ir vien prieš miestelį apsiauna.

Prašnekink lietuviškai juos norints tyčia,

Jie tyli; vien barzdą išpūsdami šauną.

Jų moterys austi marginiu nemoka,

Prie darbo gan tingios, lyg snausdamos ruošias.

Bet polką po aslą patrypdamos šoka,

Ir išeigai perkelio jupomis puošias.

Nususę Sokaičiai ne Goštautui pora,

Kurs keturiasdėšimt valakų užsėdo!

Bet Glinskį jis mėgsta, kaip tvirtą bajorą,

Kurs nepučias, ūkį gi žiūri ir rėdo.

Jis Glinskiui ir Joną išleisti padėjo

Į mokslą, sušelpdamas jį reikale;

Todėl neužmiršta ir šis geradėjo

Į petį bučiuoti, sutikęs šalia.

VIII

„Na, ką, ilgasparni — pravėręs duris

Motiejus atsiliepė, sveikindams Joną —

Gerai seminarijoj jums silkėmis

Gavėnė supliūškino juodą sutoną?”.

,,Ne taip jau tur būti išrodome baisūs, —

Jam Glinskis atsakė — Kad mūsų burys

Nemažinas; mano moksladraugis taisos

Taip jau seminarijon: Juozas Rainys!”

,,Oi, sergėkis tamista to geradėjo! —

Į Juozą Motiejus juokuodamas tarė. —

Jam velnias, matytis, jau taip įkyrėjo

Kad tempia kiekvieną į dvasišką karę”.

,,Oi, ne, ne kiekvieną į dvasišką būrį

Prieš velnią kariauti įtempti įis gali —

Atkirto Rainys. — Nes velniop kas bežiūri,

Tas sau apsirinko kitonišką dalį”.

,,Aš lyg kad nujausdams svečius juodsparnius,

Dvi varnas nušoviau; žiūrėkit šitai —

Juokavos Motiejus. — Tokių malonių

Svečių nepavaišinti — būtų piktai”.

,,Kaip moku, taip šoku: czem chata bogata!

Bet varnos juk moterų, sako, gymės:

Ne dvasiškam stonui! Todėl, rasit, tata

Verčiaus jas jaunikiui kokiam pažadės!”Atsakymas Juozo Motiejui pamėgo:

Jam rodės, jog žodžiai lyg jojo paties;

Ir pasibučiuoti net bėgte pribėgo.

Tokia tai jų buvo pradžia pažinties.

IX

Pagrįžo ir Goštautas; darbus paliko,

Nes svečias aplanko — tai Dievas aplanko;

Ir nors pavardė Rainio jam nepatiko,

Bet to neparodęs, jam padavė ranką.

O Jonas jam mylimas buvo tikrai,

Kursai, su Motiejum sutikdams širdingai

Kaip draugas ir parspėjo jį atvirai,

Ir lenkė ant gero gana pasėkmingai.

Todėl ir Motiejus dabar nebe tas,

Kaip pirmą, kad buvo, kaip vėjas, suklydęs:

Kaip vyras apleido draugystes piktas,

Jų visą paikumą ir blėdį išvydęs.

Iš tėvo gerovės dabar nedidžiuojas:

Nestato, kaip čiaužantis sliekas, ragų;

Karštai pamylėjęs tėvynę, darbuojas,

Žinodams, jog nėra dienos be vargų;

Tik saujoj’ sugniaužęs nelaiko skatiko.

Ir norints užmanymus turi gerus,

Bet būdo gan minkšto, kaip buvęs, paliko;

Ant galo liežuvis nekartą aštrus.

X

„Bet kur tai Jadvyga?” — jo tėvas užklausė.

,,Tur būti, atrėžė Motiejus, dar rėdos,

Juk moterų būdas — išrodyt gražiausia!

O čia dar jaunikis — ne vaikas pelėdose”.

Net prakaitu Goštautui veidas nubalo:

Ir gėda dukters ir atsakymo kvailo!

Ir tai dar prieš ką!... „Paikas! ” tarė ant galo.

Užgautos mergaitės ir Juozui pagailo,

Ir toj valandoj neapkesdams giliai

Motiejaus, jau lūpas atverti norėjo.

Jam švietė žnairiai iš akių spinduliai,

Bet čia netikėtai Jadvyga įėjo...

Kad būtų dabinusi, to neregėti!

Bet pats jai nebūtų galėjęs artista,

Ar ką beatimti, ar ką bepridėti:

Gražių moteriškių čia taktas neklysta.

Šneka nesirišo, visus išmėginus

Takus; pats Motiejus, juokotis pradėjęs,

Nutilo; Jadvyga, lyg ko nusiminus,

Mažai tekalbėjo ir jos apginėjas.

Savitarpyj vienas, kaip sako, tebus

Ar atbulas, ar įkyriai nešnekus,

Išdžiūsta kalbos turtingiausia vaga;

Palieka užkrėsti visi jo liga.

Tik Glinskis, kaip Goštauto tikras namiškis,

Šiek tiek dar berišo netvarkią krūvelę,

Ant galo pasakė: „Šiandieną jiems kiškis,

Važiuojant į Aukštadvarį, paršokęs kelią;

Jau Juozas norėjęs sugrįžti namo,

Bet argi tiems burtams gali betikėti?”...

Motiejus apsiėmė ankstų rytą

Tą baisią nelaimę šuviu atžavėti.

XI

Čia Mauša Rudbarzdis, pravėręs duris,

Jarmulką nuvožęs, maldavo karštai:

,,viesiausis — poneli! Juk prekė nukris,

Aš moku brangiaus, kaip man gyvą matai!”

,,Ta atilsio man nebeduos kirmėlė

Šiandieną” — lyg pykdamas Goštautas tarė,

Bet džiaugės: graži jo teliukų veislė

Žydeliui akis iš kaktos net išvarė.

,,Be reikalo, Mauša, neaušink burnos,

Kaip vien kakariku, taip vien kakariku

Dainuodams. Sakiau, ir nebus atmainos:

Jei nori derėtis, eik pirkti gvazdikų”.

(Jau buvo besakąs: keliauk prie mužikų).

Rods, Mauša žinojo jau Goštauto būdą,

Nekart nuo jo pirkdamas gyvulį, grūdą;

Bet žydo nuo amžių jau toks papratimas:

Ilgiaus paderės — bus laimesnis pirkimas.

Kad Goštautas, parprašęs savo svečius,

Išėjo užbaigti derybas su žydu,

Jauniesiems, dar vingius padaręs kelius,

Lyg papūtė oras sveikesnis į vidų...

Susėdę arčiaus net juokuotis pradėjo;

O Jonas ir Juozas Jadvygai priminę

Nebaigtą žeidimą, labai malonėjo

Išgirsti bent liekaną jo galutinę.

XII

Jadvygai sutikti ilgai nenorėjos,

Nors Glinskis ir Juozas taip prašė širdingai

Ji sakės, tik sau pianinu mokėjus

Paskambint, ir tai gal nekartą klaidingai.

Kitiems nepapratus atdengti jausmų,

Ji žino: skaudu ir nelengva jai bus

Tą draugą prašnekinti tarp svetimų,

Kuriam užtikėjo slapčiausius sapnus.

Bet veltui Jadvyga išsikalbinėjo!..

Kad jau įvairiausias spragas išmėgino,

Kad Juozas patsai padainuot prižadėjo,

Ant galo jau sėdosi prie pianino.

Užgavo akordus. Jų vienas už kito

Skardžiai nuskambėjo tolyn, kaip gandai!...

Nutilo!.. Jai akys kaip žvaigždės nušvito;

Ant baltojo veido nuraudo skruostai.

Dabar lyg užplaukę balsai iš Dangaus.

Kaip verkiančios vilnys, siūbavo ir pynės.

Tai diegė į širdį iš skausmo gilaus,

Tai monais vaidinos skaisčiausios gražybės,

Tai nešė ramumą, kaip girios tėvynės!

Chopino noktiurnai! Kiek slepiat gilybės!

O, veltui nuo jūsų širdis kada gynės!

XIII

Dar ausyse gaudžia, neskamba balsai!

Nutilo!.. Neplojo Jadvygai nieks bravo.

Tik Angelas pralėkė, rodos, patsai!

Tik, rodos, par sapną krūtinės siūbavo.

Gal žodį be reikalo davė Rainys

Dainuoti!.. Bet davė, ir jo nemainys!

Giliai atsiduso, lyg oro plačiaus

Norėdams pasemti iš savo krūtinės;

Ir žodžiai paplūdo kaskartą graudžiaus,

Tarytumei kanklės skambėjo auksinės:

Iš aukšto švietė jaunam keleiviui

Žvaigždė ant dangaus

Ir rodė kelią į giedrą šalį

Ramumo brangaus,

Bet netikėtai užtemdė dangų

 Plačiai debesis,

Ir suklaidino keleivį jauną

 Giria ir naktis!..

Kaip jaunas sapnas skaisčios malonės,

Dievaitė šitai,

Pamojus ranka, keleivį veda

Kur švinta rytai!.

Antai jau rausta aušros padangės...

 Bet liūdna jaunam:

Apleis našlaitį graži dievaitė,

 Teks žengti vienam! ..

XIV

Jadvygai ir žodžiai ir tono balsai

Patiko; net akys iš džiaugsmo žibėjo;

Tiktai užganėdintas Juozas patsai

Nebuvo: jam stygos per jautriai skambėjo!

Ir, permainęs toną jausmingai malonų,

Rimtai uždainavo jau vyrišku tonu:

Nors, žinau, rūpestingos čia ant žemės kelionės

Niekados neapšviesi, viltis!

Betgi aš nemaldausiu, kaip didžiausios malonės,

Kad man Viešpats užmerktų akis!

Apsiverkti nemoku, pasiskųsti negaliu.

Nesupras žmonės mano skundos!

Ir nueisiu pro šalį su tuo skausmu giliu,

Kurs be žodžio paliks visados.

Čia Juozui širdis taip pradėjo drebėti,

Kad balsas ant karto nutrūko suklydęs.

Dar buvo iš naujo norėjęs pradėti

Neužbaigtą giesmę, bet priešais išvydęs

Jadvygą, jos ašarų pilnas akis,

Nutilo, tarytum sugautas vagis!

XV

„Mat kiškis neveltui prastai pranašavo;

O vis tai Motiejaus medžioklės padarė!

Štai varnos”, — įeidamas Goštautas tarė —

Iš apmaudo porą žąsyčių pagavo”.

Jadvygai pagailo. Bet Goštautas buvo

Linksmesnis, nuo žydo atlupęs šimtinę!

Nemaž jų į Krokuvos iždą pakliuvo,

Ir toji, jis tikias, nebus paskutinė.

Nors tiek, kaip bevaikis nabašniks Kmita,

Jisai akademijai duoti negali;

Bet tautišką mokslą sušelpt kai kada

Ir jis neužmiršta, jam nešdamas dalį.

,,Pas mus po mokslavietes miršta dvasia!

Vaikai nepažįsta tėvų praeigos!

Ir žingsnis už žingsnio, visų akyse,

Užlieja verpetai maskolių bangos!

Vienoj’ tik dar Krokuvoj’ aukuras senas

Šventų palikimų šiek tiek bekūrenąs”.

Netaip nusiminę vaikai aimanavo;

Bet Goštautą veltui užginčyt mėgino:

Jis vien tiktai galvą skurdžiai belingavo,

Sakydams: „Pas mus vien ištautinti žino!”

Todėl ir Motiejų į Krokuvą leis,

Kad mokslą ten baigdams, pažintų tą kraštą,

Kursai nuo Jogailos, kultūros keliais,

Mums nešė brolystę, ir laisvę, ir raštą...

XVI

Svečiai išvažiavo. Jadvyga ilgai

Jų tarškantį briką akelėm’s lydėjo.

Lyg rodos ko truko! Lyg digūs nagai,

Krūtinę surėmę, dilyn vis skaudėjo!

,,Bet argi tai kunigu Juozas jau bus? —

Nubudusi klausė Jadvyga savęs —

Tur galvą nemenką, ant mokslo gabus,

O mokslas su galva aukščiausiai išves.

Taip jautrią tur širdį, o žmonės, žinai,

Be meilės jam karštą atšaldys krūtinę;

Atvės idealai, gražiausi sapnai,

Žmonių melagystę nuo anksto pažinę.

Jo alpstančią širdj ji žadint mokėtų,

Jam būtų gaivinančia ryto rasa,

Kaip Angelas-sargas karštai jį mylėtų,

Jo siekiams aukštiems atsidavus visa!

Ir vienas į kitą saldžiai pasirėmę,

Bežengtų sau bendrą kelionę greta;

Iš meilės šaltinio sau galią pasėmę,

Nelenktų pečių po sunkiausia našta!”

XVII

Lyg tarsi iš miego pabudus ant galo,

Pati net pabūgusi savo sapnų,

Jadvyga brindelių užsėdo prie stalo

Razgyti, bet kliuvo per daug atmainų!

Nesisekė darbas. O mintys vis bėgo

Kas kartą tos pačios, lyg tyčia kankino!...

Atsiminė: Juozui daugiausiai pamėgo

Noktiurnas nuo „cis-mol”! Ir jau pianino

Akordus paėmus, iš naujo pradėjo

Kartoti Chopino noktiurną gražiausį;

Balsai užžavėti vėl supos, skambėjo

Ir skelbė tą skausmo ramumą švenčiausią,

Kurs neturi žodžių, tik balsas stygų

Jį neša į Dangų nuo žemės vargų,

,,Kodėl tai, Jadvyne, tau šitas patikoNoktiurnas?” — atsiliepė tėvas ant galo —

Ar negut Rainys tuos garus tau paliko?

Staigiai ne be reikalo veidas nubalo!

Girdėjau: ir Rainiui noktiurnas pamėgo;

Dukrele, vienok neužmiršk niekados:

Tarp jo ir tavęs begalinės prabėgo!

Ir jį išvaryk iš siaurutės galvos!”

Motiejus, juokuodamas, buvo užvaręs,

,,Būk žmonės vis lygūs: Adomo veislė!

O turtų užlopiama esant skylė!...”

Bet Goštautas rūstus, plačiai atidaręs

Akis, lyg jam žodžio pritruko gerklėj,

Nuėjo sau gulti — labanakt — netaręs.

Trečioji giesmė

I

Pabudo iš miego nuraudę rytai.

Pakilo saulutė, bet dar neaukštai;

Dar braukia rasas nuo kasų;

O rasos, kaip perlai, ant lapų sužibo,

Vainikų galvelės prie žemės nudribo

Ir spindi, kaip šimtas varsų.

Pasveikino rytą budrus viturys.

Kas kartą išveizdi aiškinus pagirys;

O saulė vis lipa aukščiaus.

Keli spinduliai net ir langą užgavo,

Per medžių šakas nedrąsiai sužaibavo

Ir žiūri į vidų skaisčiaus.

Bet veltui bežiūri skaisčiaus spinduliai:

Dar Juozas ir Jonas tebmiega giliai;

Net Ruzė Glinskiutė pikta:

Seniai pasirėdė gražiais perkeliniais,

Žiedais užsimaustė šviesiai misinginiais,

Ant galo atauš arbata.

Ar žadinti, Glinskienė jau nebežino;

Du kartus sukosyti, rods, pamėgino,

Bet jų nepaleidžia miegai.

Lyg, rodos, ir gaila jų sapną baidyti:

Jau išnaktos buvo, o šviesą matyti

Pas juos buvo vakar ilgai.

Tikrai, apie ką taip ilgai jie kalbėjos,

Žinoti Ruzytei labai jau norėjos,

Bet kas tenai juos besupras?

Tik, rodosi, brolis kalbėjo už du,

O Juozas iš reto: „Aš noriu, žadu;

Bet kaip? Jei bent Dievas išras”...

II

„Na, vyrai!” — Atsiliepė Glinskis storai —

Taip miegant juk gal užsivesti perai!

Iš miego nei mano žmona

Neišsuka sviesto, o juk indarokąAukštai pasiraičiusi, suktis moka.

Gana bekirmyti, gana!”

Užgėdinti vyrai iš lovų kuliais

Išvirto, o saulė skaisčiais spinduliais

Tiesiog į akis jiems žiūrėjo.

„Ir mano jau boboms belaukt nusibodo;

Važiuot į bažnyčią jau laikas išrodo:

Nemaž ten žmonių nubildėjo

Šiandieną, vyručiai, vaikų Atvilkys;O jūs besivartot, kaip lauže lokys!“

Vis Glinskis jiems varė nuo galo:

,,Už Kauną atlupote skolą šiandieną:

Gal vakaruot teko ten naktį ne vieną;

Bet marš, nusiprausę, prie stalo!”

„Kalbi nežinodamas, — tarė pati

Paklausk, kada prigulė vakar? Kiti

Seniai jau miegojo saldžiai.

Bepumpi, kaip ubagas pupų sau puodą

Pabėrus: užmigt ne tik mokslas neduoda:

Pasiekia visur rūpesčiai”.

„Kas žmoniškai šneka, iš karto suprasi!

Pačios, pasivožęs po puodu, nerasi...

Tokios kaip manoji sena!

Kokie rūpesčiai tiems beūsiams tikrai?

Nevaišino Aukštadvario ponas gerai?

Ar apdavė kuo mergina?”

Čia pažvelgė Ruzė į Juozą slapčia.

Tas gėrė arbatą, esąs kaip ne čia:

Tylėjo, kaip žemę pardavęs!

Lyg dilktelė Ruzei kas širdį kiaurai:

Nejau būtų Juozas jai šiąnakt tikrai

Be reikalo prisisapnavęs?

III

Bildėjo ir rūko nuo ryto keliai.

Kieno kiek įmanomi buvo arkliai,

Tas porą pavalkais užkinkė;

Pėsčiųjų, kaip gulbių, devyni pulkai;

(Nuo jų apdarų marguliavo takai)

Žingsniavo, būriais susirinkę.

Ant vyrų daugiausiai sermėgos milinės;

Mergaičių gi jupos margai čerkasinės,

O rūtos dabina kasas.

Į Užventį plaukė! Ant kalno kapai,

Ir bonės raudonos, ir graudūs varpai

Dievotes suprašė visas.

Pratėgminės dvarponių minkštos karietos

Ikšioliai netrinksi: bažnyčioje vietos

Už auksiną vis atsiras:

Sulėkusiems ponams pusiau tik sumos

Vis švaicorius vietą lazda iškamos,

Daužydams sermėgiams kupras.

Ne ko ir Šokaičiams iš anksto skubėti;

Ar negut paskui kad piktai beminėti

Tą vyskupą mūsų Valančių,

Kurs, būk tik valstiečių žiūrėdams naudos,

Prisakė į vietą paliokų maldos

Lietuviškai vesti ražančių.

Lietuvišką maldą supranta visi:

Przeczytałeś bezpłatny fragment.
Kup książkę, aby przeczytać do końca.