Bezpłatny fragment - Žvirbliai

Dvaro pakluonyje augo senas gluosnis —gal vyriškos veislės, o gal ir moteriškos.Kam kaime rūpi, kokius žiedus gluosnisturi pavasarį — vyriškus, ar moteriškus.O vienok medis buvo patėmytinas.

Kas antri metai, pradžioje rudens,imdavo bernas kirvį, įlipdavo kopėčiomisį gluosnį ir labai rūpestingai nugenėdavovisas šakas.

Nuo randų, padarytų kirviu, per ilgąlaiką gluosnio viršūnė sustorėjo, lyg didigalva, ant kurios sugulė dulkės nuo kelio, sukeltos vėjo,genamų galvijų, pravažiuojančių vežimų. Tose dulkėsetunėjo tūkstančiai gyvasties diegų, kurie tiktai laukė pritinkančios valandos, kad užgimtų ir pradėtų valgyt. Lietussuplakė ant gluosnio galvos sluoksnį derlingų purvų irtas medis, sutemus vakare, išrodė lyg kokia baidyklė —taip buvo išmirkęs ir pajuodęs.

Atėjo ruduo su darganomis ir vėjais; gluosnis tadaneošė, kaip kiti medžiai, su šakomis — stovėjo tarytumnegyvas. Iš pradžių balzganavo ant jo galvos randai nuonukirstų šakų; bet pagalios tie balti žymiai apdžiuvo, pagelto, ant galo pajuodo.

Atėjo žiema ir gluosnio galvą, tarytum apkirptą galvąžmogaus, pridengė stora, balta kepure sniego, kuri užslėpė visas žaizdas ir skyles. Dabar tiktai kada ne kadavarna, pabaidyta nuo kiemo, tūpdavo ant gluosnio, kadnereiktų palėkėt šiek tiek aukščiaus ant kluono kraigo.Tiktai pavasaryje iš pribrinkusios, skylėtos ir gumbuotosgalvos išsprogdavo daug atžalų, kurios apsisagindavo pumpurais, dabinančiais medžio viršūnę. O pro tarpus, kvepiančių jaunų atžalų, da žiūrėjo į svietą apsiblausę išpuręuoksai, tarytum duobės, iš kurių išluptos akys. Sugelta,sopanti galva ir joms traukė į save syvus, reikšdama vidurinę gyvastį.

Atgimdavo gluosnis ne tik paties savo gyvastimi: antsužeistos jo galvos įvykdavo šeimyna mažesnių ir didesniųaugalų, kurie čia dygdavo ir tarpdavo, nekalbant jau apiesamanas ir grybelius, augančius ant žievės. Pavasarį irvasarą galima buvo matyti įvairius vainikus žaliuojančiųparazitų; tūli augo iš juodų ištrandijusių uoksų ir puikiaisposmais dribo žemyn.

Kokia galybė varnalėšų, dilgėlių, drignių, usnių augteaugo aplink medį!

Iš kur ten, iš gilumos skylių, iš žievės plyšių, pradėjo lyst keisti gyvulėliai: menki amaro vabalėliai, muselės su ilgomis lyg stiebai kojomis. Argi iš tikro viskastai gyvena? Turi savyje prietaisas jausmo? Vieni aplipojauną atžalą, kiti lapą ir siurbia syvus. Dievo jautukai,poniškos — tai vaikštinėja, tai ilsisi, tai lakioja aukštyn.Tai vėl kokios musės stiprios, guvios, mitros lakioja čiakas valandėlę ir vėl pašokusios lekia toliau. Tokių svečiųlaukė vorai ir voreliai visokiose pakampėse. Štai ilgakojisuodas įsipainiojo su viena koja į voratinklį, veltui šoka,daužosi lyg pasiutęs, ir gailiai, kiek galėdamas, dūzgia.

Nuo ryto iki vakaro keliauja po gluosnį eilėmis skruzdės, kurių darbui nepakanka, matyt, žemės pakalnių.Lipa aukštyn, stabteli, uosto lyg šunes, o kitos vėl grįžtajau žemyn su diktu grobiu.

Gluosnio gyvenime galima pavadint labai svarbų laiką,kada gegužio mėnesį atlekia karkvabaliai, tinginiai irbesočiai — tik ėst ir miegot temstant, apsupa jie vainiku gluosnio galvą ir pradeda šokius su niurnančia muzika. Besočiai! Per visą dieną guli ant saulės ir žlėbčioja,o naktį, atvėsus, sukyla tik ryt, tik ėst lapus.

Marguodama saulės šviesoje baltu ir juodu aksomusu raudonais ženklais ant sparnų, atlėkdavo kartais pasgluosnį puiki peteliškė ; aplėks aplink stuomenį,pasirinks vietą šešėlyje ir suglaudžia sparnus, iškeldamajuos aukštyn, idant nesuterštų jų bjaurūs gnūsai, besivoliojantys baltose putose, kurios lyg seilės sunkiasi išmedžio vidaus.

Išnyks karkvabaliai, tai vėl pasirodo kitokie vabalai,spiečiai baltų nakties plaštakų, apžėlusių, uodeguotų, sugalva įsprausta tarp sparnų, su samanotais ūsais, su juodomis kojomis — net bjauru!

Ėda tie niekadėjai, kaip pasamdyti, deda kiaušinius irmiršta. Tūkstančiais jų lavonai, paukščių subadyti, sumindžioti žmonių ir gyvuolių kojomis, pusiau supuvę, gulipo gluosniu, o kiti tūkstančiai sukasi naktį aplink medį.

Sunku vienok suskaityt ant seno gluosnio visus vabalėlius, museles, peteliškes, kirmėlaites. Sunku galutinaiapsakyt, kokį darbą atlieka viduje medžio tokia spragė.Tas gluosnis daro naudą tokiam daugeliui sutvėrimų, ojam pačiam, išskyrus vieną tik žemę, viskas kenkia. Žemėir dangus davė medžiui gyvastį turbūt tik tam, idant tągyvastį draskydami kiti būtų gyvi.

Ir žvirblis, ir pelėda, ir velnias gyvena senam gluosnyje. Žmogus, kad atsikratytų drugio, gręžia gluosnyje skylę, pučia į ją tris kartus ir užkala drugį vagučiu.Per Verbą šventina bažnyčioje gluosnio šakutes su pumpurais. Kas praryja tokių šventintų pumpurų, tam gerklęneskauda, o kas vėl šventintas gluosnio šakutes laikonamie, tai nuveja nuo namų piktas dvasias ir gyvuoliaisekasi.

Tuojaus po švento Juozapo būdavo šiltos dienos irvidurdienį susirinkdavo ant kluono stogo pulkas žvirblių, kurie, pasipūtę čiauškėjo čia sau kasdien po keletąvalandų, šildydamiesi ant saulės. Kartais visas pulkas nusileidžia ar ant pridaržės, ar ant kiemo ties vištų sląstomis,o subraškėjus arba pasirodžius bernui ar merginai, pakilę žvirbliai kaip galėdami lėkdavo ant stogo ir puldavoant kraigo, kaip lietus. Tie paukščiai buvo visokio kilimo:vieni išperėti karčiamoje, kiti žmonių trobose, bažnyčioje,varpinyčioje, kluonuose, tvartuose, garnio lizduose, karvelių, gluosnių skylėse ir tt. Bet žiemai susirinkovisi prie dvaro, kaipo vietos, kur parankiausiai galimapergyvent žiemos šalčius ir sniegą. Tų išmintingų pažvilgių laikėsi su žvirbliais startos, varnos, kuosos, šarkos,kuodžiai. Tokiu būdu įvyko didelė maisto bendrystė, kurinaudojosi iš didesniojo žemės turto.

Tyliam, gražiam kaime gyveno nuotykiai labai šiurkštūs, pagal žmonių priežodį: „Šiandien būsi, ryt supūsi”.Dėl tos priežasties labai prasiretino kuopa žvirblių, likusiųnuo vasaros, nors ir taip gana da jų buvo.

Apie ką tokį paukščiai be paliovos čiauškia, sunkužinoti; bet tikrai, kad viską mato ir gerai moka pritaikytsavo nužvelgimus. Oo! Nieks neužsislepia čia nuo žvirbliųakies! Štai užvažiuoja vežikas ir sustoja ties vartais pasišert; žinoma, atvažiavo žydas pirkt javų, arba atimt skoląnuo pono: toks neišdrįsta kimštis per dvarą su savo vežimu ir sustoja pas kluoną. Žvirbliai tuojau lekia prievežimo ir žiūri, kokį pašarą vežikas duos arkliams. Ogal duos avižas? Tarp žvirblių visada yra toks vaitas,paukštis su gera galva, kuris moka viską „patirt”.

Jis, rodos nė kam ko, šokinėja sau iš tolo, o apsimetėlis, ištiesia kaklą ir viską, ko reikia, gerai mato.Tokį žvirblį turėdami, visi kiti gali būti kvaili — jis vienas viską kuo gražiausiai aprūpins. Tai nieko, ką kartaissuks, apvogs; už tai gi turi už visus kvailius, niekam netikusius, vienas laužyt galvą ir dirbt.

Ne vienąkart išeina iš trobos burnota mergina, nešdamažiurste pabirų namų paukščiams. Sustoja ir berdama išsaujos grūdus visu balsu šaukia: „Put, put put, put!”. Žvirbliai jau čia! Iki atkuitė vištos, pusiau bėgdamos, pusiaulėkdamos, iki atsvyravo antys, žąsys, iki atlėkė karveliai,tuo tarpu jau ne vienas žvirblis pusėtinai prilesė. Kitipaukščiai, kaip štai startos, šarkos, varnos ir t.t. laižėsitiktai iš tolo ir gal apkartusioje širdyje pliovojo ant visosžvirblių giminės. Merginai taipgi neparankus tokie begėdžiai nuobradai, taigi pati sau kalba:

— Kam gi Dievas prileido tų pragaištų niekdarių,tik žmonėms skriaust ir tiems štai varguoliams gyviemsdaiktams?

Pradėjo mosuot ranka, baidydama žvirblius:

— Špuč bestijos! Špuč šunsnukiai. Juk toksniekas da išplėš vištai iš gyvos gerklės. Ar nelėksite sau,pragaišėliai! O kad jus nežiniai!

Žvirbliai vienok visai neklauso tų keiksmų ir plūdimų;lenktyn griebia sau grūdus. Kartais višta užpyksta, užsimoja savo dideliu snapu ant nuobrado, tada žvirblis,mikliai nušokęs kelis žingsnius atgal, žiūri į vištą irrodos sako:

— Juk ir mane Dievas sutvėrė ir davė man pilvą!Bent nieks ikšiol da neparodė, kad vištos būtų geresnėsuž žvirblius.

Perniek visi trukdymai, žvirbliai sau lesė iki buvokas lest.

Paskiau vėl bernas nešė ant pečių pintinę su pašaruarkliams; tuojau penki ar šeši žvirbliai nusileido nuo stogoir lėkė ties juo. Žiūrėdami iš aukšto, ką tas žmogus neša,ar kartais nenubirs kokia saujelė. Ūmai sulestų. Bernasįėjo su pintine į tvartą, o žvirbliai sutūpė ant stogo iraiškiai girdėjo, kad žmogus pila ką arkliams į zalabą. Okuo žvirbliai niekesni už arklius? Vis tiek, ar gyvuotis,ar paukštis išalkęs, ar keturkojis, nori ėst ir gudrūsžvirbliai sulindo į tvartą: vieni per langelius, kiti tiesiogper duris, ir pagalios lesė išvien su arkliais.

O žvirblis turi ant visko gerai žiūrėti, jei nori išgyvent ant svieto! Žmogaus globoje apkvailo višta, antis,žąsis; bet žvirblis tik kaimynas žmogaus ir gyvendamastoje kaimynystėje išdirbo sau tiesą: „Tu gudrus, tai ir ašnegaliu būt kvailas”.

Tuo tarpu išliejo merga pamazgas, pilnas kibiras skystimo pūkštelėjo ant žemės. Žvirbliai jau ten, rankioja trupinius virtų bulvių, kruopų, iš puodų pagramdas: juodvaras turtingesnis, juo daugiau tokių turtų patenka įmėšlyną.

Nė vištos, nė kiaulės, nė karvės, nė arkliai, nė šunėsnet negalėjo gauti savo kąsnių, nepasidalinę su žvirbliais.Nuo kluono stogo, lyg iš sargyklos, žvirbliams buvo matytvisa apygarda, o labiausiai jie tėnyjosi į žmonių darbus.

O kažin ką veikia daržininkas? Ten darže turbūtkas gero, nes žmogus be reikalo nedirbtų to, iš ko jisduonos neturėtų. Noroms nenoroms žvirbliai vis dairėsį daržo pusę. Ant galo du šoko pažiūrėti: tam dalykuireikia mažiausiai dviejų, nes vieną gal ant kelio ištikt nelaimė, vanagas gal pagaut ir kuopa nepatirtų, ką veikiadaržininkas. Iš aukščiausios vietos, t.y. nuo kluonokraigo, žvirbliai suprato gerai, kad, jeigu du jų pasiuntiniaitupi kriaušės viršūnėje ir labai atsidėję žiūri į daržininkodarbą, tai galima gerai laimėt: žvirbliai taip gi sprendžiair mena.

Vienas kitam sučiulbėjo maždaug šitaip: „Ką matome, tai jau ne be reikalo“. Ir veikiai nulėkė visi į daržą,o pakeliui, kaip kas galėjo, spėjo ir teisino savo viltį.Neapsiriko žvirbliai ir iki pačiam vakarui labai naudingaiir neišpasakytai smagiai triūsėsi, nes darbštus daržininkasbuvo pasėjęs ant lysių aguonas.

Kiekvienas teisus žmogus žino, jog valgome ir geriame, kad gyventume, o kaipgi gyvensi be draugystės?Taigi valgyt ir gert smagiausiai yra draugystėje, ypačdraugystėje geroje. Tokios nuomonės prisilaikė žvirbliai,kurių linksmumas prie apsčiai prirengto stalo priviliojone tik paukščius, kurie grūdus lesa, bet ir tokius, kurieminta vabalais. Gera žvirblių pradžia, davė pavyzdį dagiliams, startoms, zylėms; prisigretino net kielė su lakštingala, ir nykštukas ir t.t. Vienu žodžiu, draugystė buvograži ir aguonos greit nyko nuo lysių, ypač, kad arti buvoprūdas su labai gardžiu vandeniu — sakytum paukščiųkonjakas, tasai geresnis. Susirinkimas užsigulęs valgėir gėrė: valgis dilgino troškimą, o troškimas valgį. Antto viso pokylio, rodosi, skraidė smagumo dvasia.

Ant rytojaus anksti vėl atėjo ta draugystė pusryčiaut;bet neužilgo pasirodė ir daržininkas. Varguolis išvydęstą paukščių spiečių, abiem rankom griebėsi už galvos, irkuo greičiausiai nubėgo šaudyklės.

Pirmutiniai žvirbliai užtėmio pavojų, purptelėjo greitai,o paskui juos ir kiti paukščiai.

— Ką aš gero padariau? — tarė daržininkas, laužydamas rankas. — Pasėjau aguonas, o užmiršau, amžindie,tuos laidokus, nepastačiau nė baidyklės.

Žinoma, aguonos nedygo ir daržininkas keikė žvirbliusper visą nedėlią.

— Padaryk žmogus ką gero ant svieto ir labiausiainorėdamas! Tie bjaurybės turi protą ir viską sunaikins.

Daržininkas pasakė teisybę: „Žvirbliai turi protą”.

Kvaili ir netikę išnyko per žiemą, užsiliko tiktai stiprūs,toki žvirbliai, kurie niekad badu nestips, kolei žmogus sėsnaudingus augalus, kol augins naminius gyvuolius. Nedidelis daiktas, gaut nuo žmonių visą užlaikymą už tai,kad jiems pavedi kartais savo kailį, kad jiems dirbi, kaipjautis ir arklys, arba eini ant kepsnio, kaip višta ir antis!Žvirblis naudoja iš civilizacijos geradėjysčių žemdirbystėskultūroje, o vienok liko laisvas. Išvien su viščiukais iržąsiukais tankiai lesa jis sukapotą smulkiai virintą kiaušinį,košę su varške, o vienok toli nuo likimo, kuris ateityjebūtinai laukia viščiukus su žąsiukais. Tai vienintelis antžemės paukštis, kurisai buvo savo veislės parėmė antidėjos bendrystės su žmogum: „Turi per daug, tai atimu nuotavęs dalelę, nesiklausdamas”.

Pavasaris! Čia aria, ten sėja, veisiasi vabalai. Yraiš ko gyvent, galima steigt šeimyną, atgimti vaikuose, perduot jiems savo dorybes. Tas pareigas žvirbliai atliekasu tokiu pat pasigėrėjimu, kaip ir žmonės, tiktai kur kaslengviau. Prisiartinus laikui, aeriae primum volucres te,diva, tuumque significant initum perculsae corda tua vi.

Ant kluono stogo šnekasi dabar žvirbliai turbūt apietai, kas ką turi vest, kaip ir kur kraut lizdą. Nuolatmatai užvydėjimą, peštynes, meilės nesutikimus. Meilėsjausmo apimtos poros jau atsiskyrė nuo kuopos ir tolinuo triukšmo šio svieto išpažįsta sau meilę. Ir paukštis,ir žmogus tai atlieka su ypatingai sulepintu balsu, kas jauaiškiai parodo suvaikėjimą: meilė permaino suaugusižmogų į tik ką nutrauktą kūdikį. Tai žinoma, kitaip nepadarytum nė paikystės. Ne vienas pasakė savo numylėtaitokius niekus, kad jų nepasakytų nė geriausiems draugams,bijodamas išjuokimo. Kalba tada sušvelninta, vaikiška, okiekvienas žodis tai melas. „Balandėle mano — sako jaunikaitis savajai — rūtele, lelijėle!” ir t.t. O nerasdamasjau žodžių tarp gyvuolių ir augalų, kreipiasi prie pasaulėsšaukdamas: „Saulele tu mano skaisti! Žvaigždele gražioji!”Nė to ne gana, tai gi meilužė tampa „skaisčia dievaite, angelu, pavasariu” ir t.t. Tikro ir netikro svieto nepakankaįsimylėjusiam, kuris, tikrai kalbant, per tai nieko nepasako.Graži ir turtinga meilės kalba, bet nėra joje nė vienožodžio, ką nors reiškiančio!

Seniai, rimčiausi net žvirbliai meilės laiku cypia visaikaip jų vaikai lizde. „Čir, čir?” — girdėt klausimas. —,,Čili, čili!” — atsakymas. Girdėt tai visuose gluosniuose,ant tvorų, stogų, sienų. Negalima to kitaip išreikšt žmoniųkalboje, kaip tik šitaip: „Myliu tave labiau už gyvastį, taigituriu viltį, kad ir tu mane myli”. Tai pirmas pasiūlymas.

„Ar galima įsimylėti tą, kurią tik ką pažinai?” —,,Kad tau parodyt, galiu tuojau atimt sau gyvastj!” — „O,meldžiamas, neniekink taip gyvasties!” — „Prisiekiu tau,mieliausia! Pasibučiuokiva!” — Tai antras pasiūlymas.

Na, ir taip dykais žodžiais besikalbant, užsimezga labaisvarbus prilygimas abiejų esybių, kyla paskutinis pasiūlymas moterystės.

Vienpatystėje tam, kuris merginasi, lieka gana nesmagi pareiga pergalėt priešininką, t. y. vyrą, iš viso kotinkantį i moterystę; bet reikia jį gerai išpert arba netir užmušt, nes aš esmi persitikrinęs, kad turiu didžiausiątiesą prie meilužės širdies. Jeigu toks gaidys, vesdamasdvidešimts arba da daugiau pačių, kabinasi į skiauterękiekvienam pasipainiojusiam su savo jausmu ant jo kelio,tai ką kalbėt apie žvirblį arba kitokį vienpatį? Prigimimas vienok turėtų už tuos visus meilės pėrimus paskirti ištarnavusiems vyrams emeritūrą.

Taigi ne per toli nuo vienos burkuojančios žvirbliųporos nutūpė gražus patinukas, kiek galima pažint iš viršaus, labai smarkus, o pasielgime miklus, mandagus. Šokinėja ant vienos kojos, čiulba labai meiliai, o akis perkeičia tai į saldžias, tai į perdėm perveriančias, labairaiškias. Atsitinka, nors retai, kad moters vienpatystėjesulaužo moterystės užsitikėjimą; ir sužieduota jau žvirbliukė galėjo patekt mažių mažiausiai pagundymui to suviliotojo. Du kartus nusišypsojo ir porą kartų dirstelėjoį jį ilgai, raiškiai, net mirktelėjo. Žinoma, užvirė širdisjaunikio. Vieną ir antrą kartą da susiturėjo, bet pagaliosįširdęs prišoko prie suvedžiotojo ir sušuko:

— Ką tu čia man, nususėli! Žinok, kad tie tavošokinėjimai ir prisimeilavimai man visai nepatinka!

— Eik sau po velnių! — suriko su paniekinimu viliotojas. — Ir aš juk ne iš po startos uodegos išsprūdęs!Kas tau sakė, kad tai tu tik viens gali prie tos merginosgretintis?

Tuojau pradėjo vienas kitą bjauriai plūst ir neužilgobuvo girdėt: „tekšt, tekšt”, visiems pažįstamas balsas,pažįstamas balsas smagiai suteiktų žandinių, po kuriųdaugiau nieko jau nebliko, kaip tik persipešt už nuplėštągarbę. Du priešininkai šoko viens prie kito, didžiai įniršę.Viens kitą kumščiavo, stumdė, spardė, iki ant galo, besipešdami ir įsikabinęs į keteras, abu nukrito nuo stogoį dilgeles ties senu gluosniu. Pataitė užlaužė sparnus irnusiminus ėmė gailiai šaukti. Tik atlėkė sena jos teta irpratarė šitaip:

— Moteriške, ko tau reik? Iš tų peštynių tu vis tieklaimėsi: ar šiaip, ar taip vienas apgalės ir tu vis turėsivyrą. O apie mane, matai, žvirbliai jau nesuka ir aš labainorėčiau ištekėti, nors už to, katrą nupeš.

Jau taip buvo lemta, kad tikrasis jaunikis pusėtinaiapipašiotas, sukruvintas turėjo trauktis iš kovos ir antnaudos priešininko išsižadėt savo tiesų prie išrinktosios,mieliausios širdžiai. Teta nulėkė jo suraminti.

Laimingas pergalėtojas sugrįžo dabar ant stogo, kurlaukė jo žvirbliukė. Išrodė lyg didvyris ir su randu antkaktos, buvo gražus akyse tos, kuriai prigulėjo jo širdis.Bet ir ji buvo graži. Koks liemuo, kokios akys, sparneliai, kojukės, uodegaitė! O ypač tas neišreiškiamas patogumas, kurį poetai vadina moterių grožiu. Kad ir gražiausias ant svieto kolibris, tai nieks mūs žvirbliui prieštą pataitę! Buvo už ką kovoti, netekti vyriškų plunksnųir vyro kraują praliet!

Anas ties kluonu stovintis vienui vienas guosnis viliojo prie savęs įsimylėjusią porą. Išrodė jis, tarytum neapgyventa sala, o jo išpuvusios skylės — lyg urvai, kurgalima pasislėpti nuo šio svieto triukšmo. Jeigu jaudžiaugtis meile, tai tik dviese, be kokių liudytojų. Jukto gluosnio skylėje prastam butelyje, galima patalpint savogyvenimą, įsteigti ten rojų ir gyvent, iš pradžių dviese, opaskui-paskui... Žinoma atsiras moterystės vailšiai, toki gražus, miela cypiantys ir čiulbantys žvirbliukai.

Prasidėjo dienos karštos meilės, kurios liudytoju buvoans senas gluosnis. Ne kartą beveik prisiglaudę viensprie kito, tupėjo juodu ant šakutės, čiulbėdami apie jausmus, apėmusius jų dviejų širdis. „Čir, čir? — Čili,Čili” girdėt tolydžio. Jis kartais perlėkdavo ant kitos šakutės, bet tik dėlto, kad vėl tuojau sugrįžtų su išskėstaissparneliais ir numylėtą jį prispaustų prie širdies. Ji buvolaiminga, meiliu balsu dėkavojo jam už glamonėjimą.Visokie jaunavedžiai gerai žino, kiek tai triūso, rūpesčio,darbo jtaisyt namus ir ūkę, ypač, jeigu vedusi pora negauna iš tėvų lizdo nė kokio kraičio. Vis tiek — paukštis,ar žmogus — gali gyvent kur nors ir kaip nors, bet baisuištart žodžius: „Turime įkurti namus!”. Ji turi būtinaitapti namų šeimininke; jis vyru — šeimynos galva.

Ėmė kraut lizdą, vilkt į skylę, katras kiek galėjo.Daugiausiai medegos rado ant mėšlyno, tikros kasyklossienojaus, sukrauto vienoje krūvoje. Jau gaidžiai ir vištosbuvo prakasę tą kalną, taigi žvirbliams dabar nesunkurinkt iš ten, ką nori. O mėšlyne tam guli: įvairūs popiergaliai, visokie skudurai, žiupsniai vatos, virvagaliai,siūlai, šipulėliai, papirosų galai, iššukuoti žmonių plaukai.Žvirbliai nieko neniekino: ko jisai nepaėmė lizdui sudrūtint, arba padaryt jį parankesniu, tai jie atnešė ir mažukuo papuošė tą sodybą. Uoksas senam gluosnyje tuojpavirto į moterystės vietą, pilną patalų ir visokių skarmalų. Apie lizdo architektūrą, puikumą, sąlygas sveikatosnebuvo nė šnekos. Abudu dirbo sunkiai, tarytum statydami Egipto piramidę, o čia perkėlė tik mėšlyną iš vienosvietos į kitą. Sunku, kad tokiuose namuose galėtų užaugti vaikai su aukštesniais kokiais reikalavimais. Patinuks, ne kartą pusėtinai nuilsęs, vilkdamas namo visąšiaudą, arba plunksną iš žąsies sparno, pritūpdavo pasilsėt ant vištininko stogo, ant tvoros, ant žemės. Pataitė, laukdama būsimų motinos rūpesčių ir darbų, ėmėsilengvesnio triūso. Abiem tai bedirbant atsitikdavo visaip.Yra ir tarp žvirblių niekšai ir nenaudėliai, kurie ant visokiųtakų, vieškelių tyko savo artimo, užpuola iš netyčių irapiplėšia. Prasidėjo pagalios grynai moteriškas darbas:dėjimas kiaušinių, iš kurių turėjo gimt vyriškos ir moteriškos lyties vaikai.

Tikrai, reikia pagirt žvirbliuką, pridėjo kiaušinių irdaug ir gražių: buvo šeši, su plonu Iukšteliu, melsvu supilkais lašeliais, tarytum marmuriniai dryžiai. Da kiaušiniuose tėvai pamylėjo savo vaikus ir lizde viešpatavošilti šeimynos jausmai. Tiktai prie tokios šilumos gali iškiaušinių išeit žvirbliai. Pataitė, jau kartą atsitūpus antkiaušinių, tupėjo beveik tolydžio per keturiolika dienų;sunki į nuobodį pareiga, neištesėtų nė vienas patinas.Kad tai nors žinotum, ar neišeis iš kurio kiaušinio koksištvirkėlis išgama, žvirblių padermės apdergėlis.

Motina, pildydama savo pareigas, gali užsnūst, pamiegoti turi vienok namie ji tūpėte tupėt ant kiaušinių.Negali imtis nė prie kokio tyrinėjimo svieto už savo lizdo,arba priimti kokias pašalines pareigas, nes peršaldys kiaušinius ir išperės žvirbliukus silpnus, arba kvailus. O! Kiektai lizde yra darbo! Žvirblienė turėjo nuolat prisiklausytir mažiausiam braškėjimui, o užmigus, miegojo labaibudriai. Kartais ateidavo skruzdės, juodi arba rudi sutvėrimai, nurodomi žmonėms kaipo pavyzdžiai darbštumo,nes išsiskirsto toli nuo skruzdyno ir vargina kiekvieną,kas su jomis turi reikalus. Žvirblienė be pasigailėjimonaikino snapu tą darbščią plikių minią, galinčią suėst irją ir kiaušinius. Kitąkart vėl, švintant, įpuldavo ten sutriukšmu kokia plaštaka, kampininkas, kuris visą naktįgeria, o auštant grįžta namo; įleidus tokį per vartus, jaunegali išleist. Atsargus ir apsukrus vorai, smalininkai,šimtakojai, keliaudami po svietą, užeidavo į tylų žvirbliųnamelį, lyg į karčiamą pakelėje, ir tuoj ant pat slenksčiorasdavo galą. Dėl gero savo veislės prisieidavo tankiaisuskaidyt kam galvą.

O ką gi veikia vyras? Sakysit, ūžia tuo tarpu kur užnamų ir iš pilnos taurės geria gyvenimo saldumus? Kurtau! Žvirblis priguli prie tų sutvėrimų kurie neturi tiekpajėgų, kad galėtų iškišt nosį už prigimimo tiesų: nežinojis visai priežodžio, et haec facienda et illa nori omittenda.Arba tupėjo ant gluosnio šakutės, arba ant kraigo netolinuo lizdo, atsiliepdamas „čir, čir, čir,” t. y.: „Aš visadaprisitaisęs gint namus ir jų dievus” — arba kartais trumpam laikui užsidėdavo bindolikus, apsisekdavo sijoną,užlipdavo ant šeimynos guolio ir užvaduodavo pačią. Kadtai visos gautų sau tokį vyrą, kaip tas žvirblis!

Ant galo iš kiaušinio, gulinčio po pat motinos širdim,pradėjo lįst pirmutinis sūnelis, cypiantis nuogalius. Nudžiugusi žvirblienė nenorėjo tikėt savo akimis, kad išsipildė jos svajonių svajonė.

Pakilo nuo lizdo, prasitraukė šiek tiek į šalį ir pamatėgabalėlį gyvo kūno. Susigraudinusi kaipo motina suriko.Išgirdęs riksmą, pargrįžo į lizdą pats tėvas. Tik ką užgimęs nuogalius, panašesnis greičiaus į pelę, ne kaip įpaukštį, pripildė neišpasakytu džiaugsmu tėvų širdis. Ištikrųjų, tai nebuvo ką taip labai mylėt! Tėvas, nudžiugęs,tarytum jį kas ant šimto arklių pasodino, tuojau išlėkė išlizdo ir neužilgo sugrįžo, nešdamas snape didelę, riebiąkaip kukulis kirmėlaitę: da buvo gyva ir raitėsi. Kūdikisplačiai išsižiojo, o abudu tėvai drauge įkimšo jam į gerklębjaurią baidyklę. Valgyt tai pirmiausia žvirblio pareiga.Užsiturįs žvirblis ir kvailas žmogus vienos vertybės — kiekvienas savotiškai. Tiktai, gaila, sunkiau rast užsiturintįžvirblį, ne kaip kvailą žmogų.

Iki vakaro, užgimė da penketas žvirbliukų. Ant giedrodangaus užtekėjo mėnulis, jo spinduliai įsiveržė ir į tątamsią skylę, o susigraudinusiai motinai tupinčiai lizde,rodėsi, jog dangus šviečia tiktai dėl to, kad atsirado antsvieto šešetas žvirbliukų, jos vaikų.

Tėvas pritūpęs ant krašto lizdo snaudė, pasielgdamaskaipo tikras ricierius.

Paukščių svietas pasidaugino trimis žvirblių sūnumisir trimis dukterimis.

Ant rytojaus neišpasakytai džiaugėsi tėvai, kada vaikai,praplėšę iš miego akis, ėmė šaukt: „Ėsti, ėsti, ėsti!”. Motina, kaip paprastai motinos, greičiau išreiškė savo jausmus glamonėjimu, ne kaip darbu — žinomas moterųidealizmas. Ar tai maža, kad suteikė vyrui laimę, o svietui davė šešetą vaikų?

Tėvas smarkiai ėmėsi prie valdymo namų ir prižiūrėjimo giminės dalykų: iš kur imsi, iš ten imsi, o lizdebado būti negal. Laužyk, tėvai galvą, dirbk, skolink, vok,O duok valgyt!

Žvirblių vaikams tinka tiktai mėsa: riebios ir gardžioskirmėlaitės, o mėsa niekur nėr pigesnė už daržoves.

Kokias medžiokles turėjo ruošti žvirblis-tėvas, idantvaikai būtų sotūs! Vaikučiai, Dievui dėkui, buvo sveiki irgerai valgė: suvalgydavo viską, ką gaudavo nuo tėvų ir daprašydavo daugiau. Šimtai kirmėlaičių ir įvairių minkštųvabalėlių dingo pilvuose besočių, o jie da cypė ir išžiojęnasrus reikalavo ėst. Galima visai parbaigti sveikatą prie tokių sunkių pareigų pakakinimo visų mylimų vaikučių reikalų.

Tėvas, kartais nusidirbęs, prisidėdavo prie draugystėsžvirblių, prisilaikančių celibato — tikrai išmintingų paukščių.Toks poilsis niekad neišeidavo jam į gerą, nes šeimynapaskui dvigubai tiek norėjo valgyt ir dvigubai tiek reikėjodirbt. Tada tūpdavo kur pašalyje ant tolimo kuolelio,nuleidęs sparnus ir galvą, pilną labai liūdnų minčių.

Žvirblis, galėdamas kalbėt žmonių liežuviu, pasakytų:— Kad būčiau neėmęs ant savo gaivos sunkių tėvopareigų, galėčiau gyvent laisviau, smagiau!...

Vienok, ką kalti mažulėliai, kad atėjo ant svieto, kadtaip valgyt nori? Ant galo ką gi senas žvirblis gali geresnio padaryt ant svieto, kaip augint jaunus žvirblius?

Pasilsėjęs vėl šoko prie darbo, vėl lėkė medžiot, okad su laimikiu grįžo namo, prikišdavo jam, kad per ilgaikažin kur trankėsi, kad užmiršta savo pareigas. Nėrasviete atlaidžių pačių! Turėjo nukęst karčius išmetinėjimus, rūgojimus ir, kaip pridera geros širdies paukščiui,ne vieną prikaišiojimą pavertė į juokus.

Jei kas apsiimtų suskaityt, kiek tiems ėdriems mažiuliams reikėjo, tai persitikrintų, kad per dieną neapsieidavobe kelių šimtų žvėrienos, o per nedėlią kokių dviejų tūkstančių. Ypač tas pirmutinis sūnelis, mamos mylimiausias, niekad nebuvo sotus ir atėjus laikui penėt mokėjotaip gudriai išsižiot ir pakišt savo nasrus, kad apkirsdavokitus šeimynykščius. Tėvas tik dėl motinos, dėl šventossantaikos, nebarė vaikiščio už visokias gudrybes, kuriasjis užtaisydavo broliams ir seserims, kiek kartų tik reikėjopasiskubint paglemžt gardesnį kąsnį.

— Matyt, kad sveikas ir turi protą, tai jam seksisant svieto — sakydavo motina tėvui, kuriam jau nusibodotas didelis vaikų noras valgyt ir valgyt.

Iš tikro, bjauru buvo žiūrėt į tuos nuogus pilvus, prikimštus peno iki gomurio, o da vis trokštančius. Dirstelėjus į skylę su žvirblių lizdu, pamatytum vis tąpat:šešis geltonus snapus, plačiai pravertus ir laukiančius, kadkas ką įmestų.

Vieną kart žalioji varliukė, ta, kur ant lietaus rėkia išmedžių ir krūmų, slėpdamosi nuo karštų saulės spindulių,pametusi žalius gluosnio lapus, įrėpliojo į skylę, kur buvolizdas. Vos tik įėjo, paukštukai ištiesė nuogus kaklus ircypdami išsižiojo. Varliukė taip persigando, kad sustojusi ant krašto lizdo, nebegalėjo pasijudint. Įsteheilyjoakis į tuos žvirbliukus, kurie išrodė, tarytum norėtų jąpraryt. Tuo tarpu parlėkė motina, didžiai įniršus užklupoant varlės, pavaišino ją taip smagiai, kad varliapalaikė išbaimės pradėjo šokinėt per žvirbliukų galvas. Viena joskoja įsprūdo netyčia į prasižiojusius nasrus vyresniojosūnaus, kuris tuoj ėmė ją ryt kaip kirmėlaitę, ir giliai įsave įtraukė. Išvertus akis, daužėsi įklimpusi varliukė, očia parlėkė da ir tėvas. Tada tėvas šoko prie nekviestosviešnios ir varliukę, nežmoniškai sumušę, išmetė per duris.

Dabar tai linksmos kalbos pakilo šeimynoje dėl toatsitikimo, kursai, teisybė, pasibaigė laimingai, bet galėjobūt labai pavojingas. Žinomas daiktas, vyresnysis sūnustapo didvyriu: da būdamas lopšyje, jau ką tik nenutraukėgalvos hidrai.

Paūgėjo vaikučiai, pradėjo augt plunksnos ir protas;iš įvairių apylinkių numanė, kad už tos gimtinės gluosnioskylės yra da svietas kitoks: gal motina kartais kalbėjo,persergėdama juos prieš būsimus gyvenimo pavojus.Kol buvo kvaili, tai nieko nebijojo: dabar imdavo juosbaimė ir prisiglaudę prie vienas kito tūnėdavo. Kartaissviete būdavo lietus, perkūnijos, vėjas taip smarkiai purtėseną gluosnį, kad medis net girgždėjo. Persigandusi motina parlėkdavo namo, tūpdavo ant lizdo, pridengdavosavim vaikus, liepdavo jiems tylėt ir pati tylėjo. Bet tėvonebuvo namie ir mažiems rodėsi, kad tas tėvas taippurto svietą; jiems rodėsi, kad tėvas nieko nesibijo, kadjis didžiausias galiūnas. Praėjus audrai, tėvas parlekia,nešdamas snape ilgą slieką, panėšintį į gardų ungurį.O! Koks jis vyras! Koks jis vyras!

Ant galo žvirbliukai visai apaugo plunksnomis, užaugo — tik lėkt. Dabar nuolat girdėdavo nuo motinospamokslus ir persergėjimus. Vienok gyvenimo baisumaitiems, kurie jų nepažįsta, išrodo daug baisesni, ne kaipiš tikrųjų. Nors velnias ne toks juodas, kaip jį paišo,vienok nemačiusiems jo, išrodo da juodesnis. Vienądieną užsispyrė motina išvest savo vaikus į svietą. Kadir kažin kaip norėtume, negalėtume tikrai aprašyt verksmingą sceną atsisveikinimo su prigimtu lizdu. Žinomažvirblienė negalėjo pasakyt žmonių žodžiais:

— Teesti jums visada brangus ir mielas tas kampas,kur užgimėte ir užaugote!

Motina lepiu balsu vilioja vaikus iš skylės ir tiekbuvo matyt rūpestingumo ir meilės statant pirmus jųžingsnius ant svieto, kad moralistas tokią motiną galėtųkitiems nurodyt kaipo pavyzdį.

Atsitiko vienok ypatingas dalykas: visi žvirbliukai apleido lizdą, liko jame tik vyresnysis sūnus. Motina triūsdamasi ir perimta tos valandos iškilmingumu, tolydžiožiūrinėjo į skylę, norėdama išvadint mieliausiąjį vaikelį, otas tupi, nė nesijudina. Atlėkė tėvas, matyt suskaitęs savovaikus, nes nusistebėjęs dirstelėjo į pačią, lyg norėdamasužklaust:

— Kas tai - katinas ar vanagas jau suėdė vieną manosūnų? Žvirblienė turėjo jam ką pasakyt, nes tuoj nubėgojis į lizdą ir, pamatęs ten savo sūnų betupintį, sušukošiurkščiu balsu maždaug šitaip: „O čia dabar kas?Tu tinginių panti! Ar tai aš tau visą amžių dirbsiu?”

Tuo tarpu atlekia motina ir užstoja už sūnų, taip gišiurkščiu balsu tarydama:

— Nebaniutyk vaiko! Toks silpnas, gal kojukę skauda,ar sparnelį, tegul sau lizdelyje patupi!

Senis supykęs pakratė galvą, mostelėjo uodega į vienąį kitą pusę, turbūt duodams suprast:

— Man vis rodosi, kad motina belepindama išdykinotą nenaudėlį ir nori jis mamytės sijoną turėtis. Bet, tegultik kartą pasibaigia mano pareigos, aš pradėsiu saviškai daryti!

Paskui nulėkė ant kluono stogo ir sušaukęs savopenketą vaikų, kalbėjo jiems maždaug šitaip:

— Eikite į svietą, tinginiai, pradėkite uždirbt sauduoną, o neužmirškite, kad užgimę senam gluosnyjepas kluoną!

Motinos širdis nedavė likusiam lizde sūnui badu mirti:pati nešė jam visokius gardžius kąsnius. Dienos slinko,žvirbliuks išaugo į jaunikaitį, o motinai vis rodėsi, kadvaikas serga — gal rachitizmas.

Kitos žvirblienės, užauginusios vaikus, ištekėdavoantrą kartą; bet šita moterystės vėliuką labai aukštai nešė.Retkarčiais tiktai jautriu, širdingu balsu išdėstinėjo sūnui,kad ar šiaip ar taip jis turįs į svietą išeit, tapt sau žvirbliu.

Jos vyras tuo tarpu visai atšalo ant šeimynos dalykų,pradėjo būt jaunu anąkart ir pasileisdavo kartais ant tokiųdarbų, kurie tokiam amžiuje nelabai pritinka. Prisiviliojovieną jau pagyvenusią žvirblienę ir aplėkė su ja visasdvaro trobas. „Čir, čir? — čili, čili!” girdėt buvo nuolatmeilės žodžius. Seną pečių velnias kuria, dėl to gi apiesenių meilę daug kalba klasikai ir Biblija. Romantizmasreikalauja senius gerbt, o neduoda jiems naudos iš meilės,to didžiausio gyvenimo džiaugsmo.

Žvirbliai prisilaiko klasicizmo ir Seno Testamento, otenai meilės gali ragauti, kas tik nori. Mūs žvirbliui rodėsi, kad lizdas, kurį beveik jis vienas sukrovė ir kuriamedaugiausiai jis pats vaikus išmaitino, tai jo turtas; užtat giparvedė čion savo antrąją pačią, kad nereiktų kraut naujolizdo. Žiūri, o ten tupi jo vyresnysis sūnus iš pirmosiospačios. „O tu dykaduoni!“ — riktelėjo tėvas ir tuoj priesūnaus. Jaunas žvirblis purtėsi, nesidavė, o senis pėrėjaunikaitį nemielaširdingai. Kas pasirodė? Pienburnis pergiliai buvo įkišęs lizde vieną koją ir įpainiojęs į siūlą, visainereikalingai motinos atneštą. Tėvo mūšis išėjo į gerą:sūnus besipurtydamas, nutraukė siūlą ir išlėkė iš lizdo.

Tėvui bevejant sūnų iš namų, parlėkė motina, ir susitikusi su žvirbliene, pasisavinusia jos vyro širdį, šoko priejos ir nuvijo nuo gluosnio; paskui įlindo į skylę. Kadtoji pora nusipešė lizde, tai buvo girdėt iš lauko: riksmas,trenksmas — tarytum žmogus pešasi su pačia. Bet turbūt susitaikė, nes ji neužilgo vėl pradėjo dėti kiaušinius;viskas taip kaip pas žmones.

Ilgesnis pabuvimas prigimtame lizde niekad niekamį piktą neišeina: vyriausias sūnus suaugo, parėjo į protąir žengė į svietą kaipo paukštis visai gražiai užaugintas,ką galima buvo patėmyt paskiau.

Kiti jo broliai ir sesers prisilaikė da kokį laiką kluonostogo ir seno gluosnio šakučių; paskui pasileido toliau,pradėjo naudot iš svieto, kuris jauniems žvirbliams rodėsilabai gražus. Tiek daug šviesos, oro, plačios apskritys,tiek visur draugystės — nepažįstamų, o ypatingų sutvėrimų;nežinai, nė ką pirma daryt.

Pagal žvirblių jaunuomenės pažiūras seniai per daugjau buvę atsargūs ir be reikalo jau taip išsigandę bėgdavo,kiekkart prisiartino žmogus, šuo arba katė. Ir jaunipaukščiai taip protavo.

— Žvirbliai gyvena išvien su vištomis, kalakutais, antimis ir žąsimis, o vėl tie paukščiai gražiai sutinka su karvėmis, šunimis, kiaulėmis ir su žmogum, taigi nėr kožvirbliui bijotis keturkojų ir žmonių.

Ne vienas jaunikaitis dingo per neprityrimą ir kvailumą, kitas ir per išdykumą; ne viena mergelė tapo aukasavo nesupratimo. Ir tai teisybė, kad jaunai inteligencijaiper sunku atskirt katiną nuo šuniuko arba paršiuko. Daugžvirblių turi prapult iki užaugs vienas, kuris mokės išmintingai gyvent.

Šeimyna, išperėta gluosnio skylėje, susipažino su įvairiais jaunais žvirbliais ir ėmė linksmintis ir pramogaut.

Tiems paukščiams smagiausia buvo maudyklė sausa— smiltyse ir dulkėse arba šlapia — balos vandenyje.Taigi didelis būrys jaunimo, o su juo ir kiti seniai, lengvadūšiai žvirbliai rinkdavosi ties vištininku, kur buvo vištųiškuistos gūžtos.

Čia tai da gyvenims vyriškiems ir moteriškiems geltonsnapiams, nes, linksmai besikuičiant ir besiplazdenant, galima ir pasičiulbėt šį tą ir praleisti kelias valandas, nereikalaujančias alsinimo minčių ir kankinimo proto. Nevienas senesnis žvirblis, rimtai manantis, pralėkdamas,matė, kas žemai darosi ir smarkiai, trumpai, o aiškiai persergėjo vėjagalvius, kad pasienyje sėlina katinas.

Teisybė, veidmainys katinas buvo pasienyje, apsimetęs, būk visai nežiūrįs į žvirblių siautimą, gulėjo nekaip gyvulys, tiktai kaip koks negyvas daiktas; tuo tarpumatė jis gerai viską, troško kąsnelio, rijo seilę ir taisėnagus. Staiga — op! Šoko prie gūžtų ir girdėt buvotiktai nesmagus ausims: „Či, či, či!”. Tai vienas lengvadūšis graudžiai rėkė katino dantyse.

Ne tiek nuo paties užpuolimo, kiek nuo to riksmokenčiančio artimo, susiprato lengvatikiai. Pakilo visi irsu plakančiomis širdimis nulėkė ant tvoros, iš kur akimispilnomis mirtinos baimės ir persigandimo žiūrėjo į vištininką. Baisi drama!... Katinas su žvirbliu dantyse mikliai ir greit užšoko ant vištininko stogo ir kramtė savoauką, kurios tik plunksneles vėjas nešiojo. Lemta buvotaip pražūti vienam tų brolių, kurie buvo užgimę ir užaugę gluosnio skylėje.

Antram broliui atėjo kažin kas į galvą: išėjo iškaimo ir prapuolė kažin kur, jau nieks apie jį nė negirdėjo. Trys sesers pateko svieto smagumams ir labailinksmai gyveno tarp garbintojų. Pirmiausia vieta susirinkimų tos blizgančios jaunuomenės buvo dabar šulinioapygarda. Vištininką jau prasilenkdavo dėl katino, už tai gi šulinyje įsteigė žvirbliai tikrą pirtį. Ant to sportobuvo tuomet mada, taigi kiekvienas, prigulįs prie draugystės, skubino prie šulinio, kaip numylėtos vietos suėjimų,kur galima buvo susitikti su būreliu linksmų žvirbliukųir labai skaisčių žvirbliukių. Linksminosi ten iš tikrosširdies, nelyginant žmonės kokiose maudyklėse. Merginoms, žinomas daiktas, ypač rūpėjo pagauti tam sezonevyrą. Ne vienas, matydamas tokį žvirblių pliaukšėjimą,galėjo sakyti, kad tai kokia veislė žąsų arba kitokiųvandens paukščių. Ypač per daug maudėsi gražioji lytis,kažin ar tik ne dėl to, kad vyrai aiškiau matytų jųjų liemenį ir sudėjimą viso kūno: nes kaip peršlapusios plunksnelės prilimpa prie kūno, tai paukščiukė išrodo lygnuoga būtų.

Viena pažįstamų mums seserų — o maudėsi, o pliuškinobalutėje ties šulinio loviais ir taip peršlapo, kad nebegalėjojau nė palėkti.

— O, neišmanėle! Kaip tu gali daryti kaip žąsis, būdama tik žvirbliukė? — barė ją iš tolo viena rimtažvirblienė.

Bet visas jaunimas pradėjo tiktai juoktis iš senės žodžių.

— O, o! Mes jau kitokie! — šaukė jaunuomenė. —Tempora mutantur et nos cum illis mes einame draugesu progresu ir amžiaus dvasia.

Kur tau jauna žvirbliuke, emancipuota, klausys, kąkalba sena žvirblienė: maudėsi baloje kasdien ir gana.

Vienąkart visai netikėtai išvarė iš tvarto pagirdytprie šulinio veršiukus. Kas nepažįsta tų kvailių keturkojųsu drėgna nosim, išverstomis akimis ir ausimis, primenančiomis asilą? Ištroškę vandens, išbėgo iš tvarto, stumdėsi, spardėsi, šokinėjo ir bėgo prie šulinio. Užrietę uodegas, mykia, o skubina, o bėga. Toks veršis ne tik kąnieko nemano, bet nieko nė nemato, negirdi, kas aplinkuidarosi.

Pamatę juos, žvirbliai, nors nedaug ką išmintingesniuž veršius, šoko šalin; kurie nebuvo permirkę maudyklėje, nulėkė; tiktai ta viena žvirbliukė negalėjo išlipt išpurvyno ir veltui plazdeno sparneliais. Balti, žali, juodiveršiai pribėgę, lenda per viens kitą prie šulinio lovio, irda stumdosi, kaip tikri veršiai.

Atsitiko vėl nelaimė: kvailas veršis užsistojo antžvirbliukės ir ramiai stovėdamas gėrė iš lovio vandenį.Veršis atsitraukė, o žvirbliukė, įminta į purvyną, raitėsimirties kančiose ir neužilgo nusibaigė. Jos kūnas ilgąlaiką gulėjo prie šulinio, iki sukirmijęs ir supuvęs sugrįžovėl į žemę. Tikrai liūdnas galas — purvyne ir nuo veršio!

— Kiek mūs pražūva, kiek mūs pražūva! — kalbėjo,tupėdamas ant tvoros žvirblis-galvočius. — Kad ne baisios nelaimės, kad ne mūs kvailumas, tai žvirblių veislėneužilgo apimtų visą svietą.

— O kam kvailiai tur gyvent? Ėda tik ir neduodagyvent kitiems — atsakė greta tupėdamas kitas žvirblis,žinomas savo praktiškomis pažiūromis. — Pagal manonuomonę, mažiausiai tūkstantis kvailių tur pražūt, iki užaugs vienas toks gudrus žvirblis, kurio nieks ant pelų nesugaus. Jei veislė niekai, tai velyk jos visai nebūtų!

Labai iš lėto ir labai sunkiai išmokstame gyvent. Tūližvirbliai iš jaunosios gentkartės tuoj persitikrino, kad pakalnėse labai pavojinga, kad reikia, kiek galint, prasilenktpažemių, o gyvent aukščiau: ant medžių, stogų, tvorų.

Tokią pažiūrą išreiškė vienas jaunas žvirblis, maždaug palinkęs prie poezijos, ir tolydžio visiems aiškino,kad paukštis tik tam turi sparnus, kad aukštyn kiltų.Šita idėja greit paplito ir jaunos žvirblaitės pirmiausiosėmė gvildeni aukštesnius gyvenimo siekius. Pasekmėsto buvo tokios, kad žvirblių susirinkimai persikėlė antliepos, kur nuo ryto iki vakaro buvo neišpasakytas riksmas. Čion vaikai kokių dviejų šimtų lizdų įsteigė sautikrą klubą, o kartais sulėkdavo ten tokia daugybė žvirblių,kad metęs akmeniu vis pataikytum į vieną.

Suėjimai tie neužsislėpė nuo vanago, paukščio, panašaus į gegutę, o kuris iš artimiausios girios atlėkdavočion kartais pamedžiot. Neišpasakytai drąsus, išmintingasir gudrus kraujagerys niekad neperlėkė per kiemą veltui.Jį išvydus apimdavo mirtina baimė visus mažesniuosiuspaukščius, o seniai žvirbliai slėpėsi į pelių volas. Užklupus tam nemielaširdingam sutvėrimui, vienintelė pagelba lįst į erškėčius ir pasislėpti tarp susipynusių šakų.

Ne visiems paukšteliams prigimimas davė tokiussparnus, kaip kregždei: tiktai ką vienos kregždės tyčiojosi iš vanago, o gi net mažumėlį subjaurindavo jam atsilankyme apygardose, apgyventose žmonių, naminių gyvuolių ir žvirblių.

Toji plati liepa ties svirnu, kurioje čiauškėjo šimtaižvirblių, ne vieną kartą regėjo baisias scenas praliejimokraujo. Kraujagerys vanagas neužpuldavo čia iš viršaus:lėkė jis pažeme, tarp trobų ir staiga pasirodydavo požemutiniais liepos lapais. Tada tarp lapų galima buvoišgirsti riksmą, neišpasakytą cypimą. Ant to baimės balsotuojau atlėkdavo kregždės ir su didele drąsa plūdo užpuoliką, o tūlos, pakilusios aukštai, aukštai, puldavo iš tenlabai greitai ir šiurkščiu riksmu mėgdžiojo užpuolimąmažų paukštelių ant priešininko; bet tuojau ir da greičiaubėgdavo nuo jo šalin.

Jeigu jau žvirbliai išsigandę, jeigu kregždė išlėkė įlaukus ir davė baimės ženklą, tai jau turbūt kas negero.Visados aukštai ir puikiai iškėlęs ir galvą ir ugnies akimisžiūrintis į svietą gaidys, net ir tas, kiemo monarchas, suriko: „Kur, kur!” — ir susikūprinęs šoko bėgt. Persigandusios pereklės šaukė vaikus po sparnu, bėgo su jais įkrūmus. Karveliai, suploję sparnus, vieni išlėkė į padanges, kiti sumišime sulindo į atidarytus kluonus, tvartus,karvelidę.

Vanagas šitas tik žvirbliams pavojingas; bet didesnipaukščiai, išgirdę kregždžių riksmą, manė, buk čia esąsbaisesnis koks kraujagerys: juk galėjo būt anas galiūnas,vadinamas karvelėdžiu, arba vištėdžiu — astur palumbarius.

Dabar ir vėl viena iš seserų, užgimusio gluosnioskylėje, galą gavo pakliuvusi į vanago nagus; išsinešė jąį laukus tarp javų ir ten, ant ežės suėdė, palikdamas tikkeletą sukruvintų plunksnelių.

Gal nors trečioji sesuo, kuri pergyveno ir apraudojodvi seseris ir du brolius, sulauks pilnų metų, ištekės užvyro ir atliks priderančiai gyvenimo užduotis? Na, tatrečioji taipgi dingo kaip menkniekis. Susibučiavo ji suvienu jaunikaičiu, kuris tikrai buvo pasirengęs vesti, ir potų liūdnų šeimynoje atsitikimų nulėkė drauge su savojaunikiu į kaimą, norėdama gyvent toli nuo dvaro triukšmo.Vienas tylus kiemelis pasirodė visai tam tinkąs. Tokiarami buvo vietelė: ant kiemo vaikštinėjo keturios vištossu gaidžiu, o labai sutingęs šuo, sutvėrimas ant visko atšalęs, nė naktį nelojo.

Kas bėgo nuo svieto triukšmo, didelių draugysčių, tasgalėjo čia visiškai pasikakint.

Buto pastogėje kabojo šiaudinėje pintinėje sūris, norsbaltas, bet nuo musių juodavo iš tolo. Priemenėje porakregždžių turėjo lizdą. Katės nematyt ir vieta iš visų pusiųbuvo smagi. Už buto buvo mažas sodelis, apie dešimtįslyvų, kelios kriaušės, kelios obels, o ant tų medžių —begalės kirmėlaičių.

Žmogus pats kvailas, ant visko atšalęs; pati jo —da kvailesnė ir da labiau atšalusi; abudu būdavo visą dienąlauke, o nors sunkiai dirbo, kentė didį vargą. Vyresnysisjų sūnus Jonukas, ganė vienui vieną karvutę, ką tik gyvą— vieni tik kaulai.

Antras sūnus, Endriukas, šešių metų vaikas, su purvinais marškiniais, vienas sau sergėjo visą tą gyvatą. Skylėtame kluono stoge perėjosi viena tik pora žvirblių.

Štai tas mažas Endriukas rodosi vienintelis žiūrėjo,kas dedasi aplink. Sode dairėsi, ar nėra ant medžių žaliųda slyvų, kriaušių ir obuolių, o čia jų neradęs, perlipdavoper tvorą į kaimyno sodą ir čia negaišavo. Apsigyvenusiųkluono stoge žvirblių kažin kodėl jis nematė, o naujaiatsiradusią porą tuoj užtėmijo. Kregždės tai paukščiaišventi, kurių po stogu žmogaus nepaliks nieko pikto, irEndriukas gerai tai žinojo; už tai gi žvirbliai - prakeiktiejipiktadariai - visada galėjo laukt nuo jo ko nors pikto.

Mūsų jaunavedžių pora, ketanti čia susikraut lizdą,švaistėsi tai sode, tai ant kiemo, pilno sąšlavų ir visokiųšiukšlių. Taigi Endriuks ant to kiemo užtaisė sląstas:sustatė ant žemės keturias plytas, o ant jų nuolaidžiaiuždėjo penktą, paspyręs ją plonu šipuliu.

Vieną dieną nutūpė ties tomis sląstoms pataitė ieškodama medegos lizdui; kraipo galvą, žiūri tai viena, taikita akim, švytuoja uodegaite ir pamatė ant sląstų dugnokelioliką miežinių grūdų. Miežiai žvirbliui, prilesusiamkirmėlaičių, taipgi gardu, kaip žmogui, privalgiusiammėsos gabalėlis sūrio. Pataitė pasigodėjo, įšoko i sląstus,o tuo tarpu — trinkt ir uždengė ją nuolaidžioji plyta.Endriukas to tiktai ir laukė, iš tolo tykodamas, tuojau pribėgo, išsiėmė iš sląstų auką, kurios širdis plakė iš baimės, nusuko jai galvą, nupešė plunksnas,valgė iki paskutinio kaulelio: padarė kaip katinas ir vanagas. Ką darysi? Bado tiesos vienokios pas visus iralkanas sutvėrimas nepasigailės kitų sutvėrimų.

Taigi iš visos šeimynos, išperėtos gluosnio skylėjeliko tik vyresnysis sūnus, tas pats, kur taip ilgai tupėjoįsipainiojęs lizde. Senis tėvas antrą kartą įsteigė gimtinęvietą ir vėl liedamas prakaitą, dirbo dėl vaikų, kada išlikęs jo sūnus pajuto širdyje taipgi meilės ugnį, tai yrareikalą atsigimimo veislės. Teisybę pasakius, ne kokiąpasirinko sau bičiulę, kokią ten pliuškę, su kuria atlikokelionę per visą kaimą. Kas gal žinoti, kam ta žvirblaitėjį taip vadžiojo? Gal tai moterų išdykumas, o gal gudrumas. Buvo, mat, persiskyrus su vyru, o tokios turilabai keistus norus. Kartais tupėjo kur ant stogo ir jismeilinosi, sukosi, o ji rodosi kalbėjo jam neišpasakytusdaiktus apie platonišką meilę apie pasišventimą numylėtaiesybei, apie jausmo bešalystę. Kitas žvirblis tik nusijuoktų,bet šitas — jaunas, nesugėdęs da, įsimylėjo be galo.

Pagyveno aukštuose dvaro kluonuose ir jis prašė jos,ar nesutiktų susikrauti ten lizdą aukštai už sparo. Tasaukštumas jai gana patiko, gal mėgo nakties laike pasižiūrėt į mėnulį, į žvaigždes ant dangaus. Vienok buvotai neišpasakytai nerviška pataitė, labai jautri viskam.Tuojau pirmą naktį pergandino ją katė su savo žibančiomis akimis, uostinėjanti, žiūrinėjanti į kiekvieną skylęir mikliai kabinėdamasi nuo lotos ant lotos. Paskui, nuėjus katei, atlėkė pelėda, labai rūpestinga medžiotoja naktimis. O vėl kluone valkiojosi kiaunė, žvėris stiprus,drąsus, miklus ir godus kraujo. Nė kokiu būdu negalima gyvent tokiuose namuose!

Maždaug tą patį prityrė juodu perbuvę vieną naktįant kraigo dvaro ir karčiamos.

Tvartuose buvo šiek tiek mažiau pavojaus. Kas išto, naktyje kaip kada karvės apsiveršiuoja, kumelės atsiveda, o per kiaurą naktį girdėt barškėjimas kamanų, brizgilų, mykimas galvijų, dundėjimas arklių kanopų, žvengimaseržilų. Visur vis kokia nors plynia kenkė, baugino nelaimės, rodosi priešingos galybės tik laukė tos porosžvirblių. Neduok Dieve ieškot sau gyvenimo ir da klaustistame dalyke savo pačios!

Tūlą laiką tikėjosi, kad žvirblis gali visai ramiai apsibūt po garnio lizdu: arti tokio stipraus ir visur gerbiamopaukščio, juk tai negali būti nė kokio pavojaus. Tuo tarputas garnys ne vienąkart, ištiesęs savo ilgą kaklą, čiupinėjosnapu lizdo šonus, išiminėjo išperėtus ten da plikus žvirbliukus ir dalino juos savo labai ėdriems vaikams. Negalimas, daiktas, gyvent su tokiu kaimynu!

Žvirblis jau nežinojo nė ką daryt, kur rast gyvenimą,tinkantį visiems reikalavimams jo ir išdykusios pataitės, kurijam aiškiai davė suprast, kad velyk visai netekėt už vyro,jei paskui reiktų gyvent kokioje nesmagioje skylėje. Lipšniant meilės žvirblaitė nuvedė pagalios savo jaunikį ant bažnyčios, kuri buvo toli nuo kaimo, pašalyje. Čia abuduatsitūpė ant briaunos lango, pro kurį matyt buvo bažnyčios vidus. Namas talpus, šviesus, ramus, jame viešpatauja iškilminga tyluma. Tokioje vietoje puiku būt gyvent; sunku jau rasti geresnį prisiglaudimą paukščiams,turintiems sviete tiek daug priešininkų. Susikrovus čializdą, gali tikėtis, kad nė kiaušinių, nė vaikų nieks nenuskriaus. Abudu kraipė galvas, uodegaites, čiauškėjo irlabai akyvai dairėsi po bažnyčios vidų, tuokart apšviestąsaulės spindulių. Paskui aplėkė aplink, tūpdami ant kiekvieno lango, nes tikėjosi, rasią kokią skylę, kokį išmuštąlangą, pro kurį galima būtų įeit. Viskas perniek! Niekurnegalėjo žvirbliai prisitaikyt.

Bet netoli nuo bažnyčios, ant šventoriaus, stovėjoaukšta koplytėlė, kalkėmis nubaltinta, su stogeliu, o jojestovėjo paveikslas vienos šventosios, mėlynais rūbais aprėdytos su lelija rankoje. Mūs žvirbliai susikrovė lizdąpo tuo stogeliu.

Vasarą, šventomis dienomis, per mišias žmonės, negalėdami sutilpt bažnyčioje, stovėdavo lauke, kimšosi iraplink tą koplytėlę. Čia klupsti kalbėjo rožančių, meldėsiiš knygų, giedojo giesmes ir ne vienąkart tuomet žvirblis,pasipūtęs, tūpdavo ant koplytėlės stogo ir nuleidęs sparnus, kraipėsi čiauškėdamas: „Čir, čir!”. Ne viens vaikas,atėjęs čion su motina, per visą šventimą nenuleido nuopaukščio akių. Vienok nė vienam išdykėliui nė į galvąneatėjo pasiekt lizdą, kursai per šventosios paveiksią taponepaliečiamu. Matyt, galimas daiktas apmalšint žmoniųgodumą ir išdykumą.

Tikinčios širdys graudinosi, iš krūtinių veržėsi gailesčio atsidūsėjimai, o čia žvirblis parlėkė kažin iš kur, parnešdamas vaikams peno. Po koplytėlės stogeliu girdėtbuvo tada linksmas cypimas penimų žvirbliukų.

Kartais, po visam, žmonės, be kepurių sustoję priekoplytėlės, kalbėjo apie tuos žvirblius. Vienas ūkininkastvirtino, kad žvirblių nereikia gailėtis, nes tai jie atnešėvinis Viešpačiui prikalt; bet kitas tuoj uždarė jam burną,tarydams: „Jei kas išimtų žvirbliuką iš šventos vietos,tai tam per septynis metus nesisektų”.

Pradžioje rugsėjo išpuolė atlaidai, ant kurių kasmetprisirinkdavo labai daug žmonių, ypač, jog tuomet iroras stovi gražus ir laukų darbai beveik atlikti.

Klebonas — geras žmogelis — rūpinosi apie bažnyčiąir paketino apvalyt ją ir padailint. Tiktai pinigų tam dalykui paskirtų buvo taip maža, kad nė šnekos negalėjobūti parsivest kokį meisterį. Viską turės atlikt patys.Klebonas nuvažiavo į miestą, pripirko dažinių, žibučių irvisą darbą pavedė vargamistrai, špitolninkui Blažiui ir dešimties metų vaikui, Praniukui, savo augintiniui.

Jau penkias dienas prieš atlaidus bažnyčioje buvodidelis triukšmas. Vargamistra su Blažiu laipiojo aukštaikopėčiomis, leido žemyn aniolus, šventuosius, dulkinojuos, mazgojo, dažė, auksavo, dirbo jiems nutrūkusiasdalis. Praniukas taipgi triūsė, ypač prie dažymo, kas,matoma, jam labai patiko.

Jau viskas buvo prirengta, kaip klebonas apeidamasaplink bažnyčią užtėmyjo šventosios paveikslą koplyčioje.Tuojau liepė Praniukui pristatyt kopėčias ir ką tik reikia,atnaujint, nudažyt. Vaikui dukart tokių dalykų sakyt nereikėjo. Netiktai ką šventosios rūbus mėlynai nudažė,bet da iš savo galvos pridėjo žibučių ir marginių. Pabaigęs ir džiaugdamasis iš savo darbo, pasistiebė šiektiek aukščiau ir dirstelėjo į lizdą žvirblių, kurie buvo jausu plunksnomis ir rengėsi išlėkt. Praniukui atėjo į galvąypatinga mintis: „Tie pilki žvirbliai būtų kur kas gražesni,kad turėtų, sakysiu, pilvus žalius, raudonas strėnas, sparnelius mėlynus, o galvas ir uodegas auksines”. Tokiamartistui darbas nuo minties netoli. Ne po ilgam visi šešižvirbliukai buvo nudažyti taip, kaip vaikui išrodė gražiau.

Atėjo atlaidai. Nuo pat ryto skambėjo varpai, bažnyčioje buvo pilna žmonių, daugelis stovėjo ant šventoriaus. Kaip paprastai per atlaidus, vieni atsiklaupę arbastati meldėsi, kiti keliais ėjo apie bažnyčią, valė nuo nusidėjimų dvasią, kiti giedojo, o buvo ir tokių, kurie pertokią kamšatį pramiegojo didesnę šventimo dalį.

Per pačius pietus, svarbiausią šventimo dalį,jauni žvirbliukai apleido lizdą, pradėjo šokinėt ant koplytėlės stogo, lakiot ant medžių, ant bažnyčios briaunų.Kas per daiktas! Paukščiai su auksinėmis uodegomisužėmė dabar bažnyčioje atidą visų tikinčiųjų. Žmonėsvieni kitiems rodė pirštais, negalėdami numanyt, iš kuratsirado paukščiukai, taip gražiai margi. Liovė visi meldęsi ir stebėjosi, žiūrėdami į puikius paukščius, kurie turivienok žvirblių balsą. Ką čia šnekėt, kad ir kregždės,kurios niekad neturi laiko, stabteldavo pažiūrėt į tuosstebuklus.

Turbūt greit pasklido žinia tarp žvirblių apie ypatingus paukščius, nes būriais lėkė iš kaimo pas bažnyčią.

Tėvai išmargintų vaikų stebėjosi ir pyko už tai, kąregi. Tėvas suko aplink mažuosius, žiūrėjo atsidėjęs, opaskui, atsikreipęs į žvirblių būrį. Rodos aiškino jiems,kad nesuprantąs, kokiu būdu atsirado ant svieto tokie ypatingi vaikai. Motina vėl lyg per verksmus skundėsi pilnunusiminimo balsu. Iš tikro, galėjo vargšei rūpėt, kaip taiji tikro kraujo žvirblaitė, turėdama vyrą žvirblį, išperėjoir užaugino vaikus ne žvirblius.

Jauni, margi žvirbliukai šokinėjo, lakiojo nė kam ko,nesuprasdami, kas pasidarė ir manydami, kad ant svietoturi būt taip, kaip yra: žemai būrys nusistebėjusių žmonių,aukštai — ant medžių ir bažnyčios — būrys taipgi nusistebėjusių žvirblių. Pakilo labai didelis triukšmas, ypačpo visam.

Žvirbliukai da daugiau laimėjo garbės akyse žmonių,nes išperėti pas bažnyčią. Vienas kitas norėjo tą atsitikimą laikyt per stebuklą ir jau dvasios gilumoje savęsklausė: „Kas tai yra? Kažin, ar tai žmonėms į gerą,ar į piktą?

Tik vienas Praniukas, kunigo augintinis, žinojo slėpinį atsiradimo tokių gražių paukščių.

Kas tiktai buvo bažnyčioje, turėjo stabtelt ir stebėtisį nudažytus žvirblius, kurie nuo saulės da aiškiau žibėjo.

Čia buvo ir inteligencija — dvaro ponai. Kaip žmonėsbuvo labiau palinkę matyti tame atsitikime stebuklą, taipvėl apšviestieji norėjo čia rasti paprastai prigimtas tiesas.

Buvo ten koks pons Raimundas, kuris mokinosi ūkininkystės aukštesnėje mokykloje ir gyrėsi, gerai pažįstąssavo krašto paukščius ir žoles. Taigi klausinėjo jį išvisų pusių:

— Pons Raimunde, kas tie per paukščiai?

Prisidėjo ponas Raimundas prie akių binoklį ir ilgaižiūrėjo į žvirbliuką, tupintį arčiausiai ant briaunos bažnyčios lango. Paskui provincijos ornitologas, atsikreipęsį būrelį klausiančių ponių, rimtai tarė:

— O, tai labai ypatingas paukštis, jis bus tarp veislėspyrrhula ir veislės fringulal Man rodosi, aš pirmas randutą paukštį, o dėl to galėsiu duot jam vardą pyrrhula-fingula Raymund.

Visi, gerbdami mokintą žmogų, klausė. Tik Praniukas, kuris mokėjo daug lotyniškų žodžių, drąsiai atsiliepė:

— Ką tamsta šneki? Tas paukštis vadinasi lotyniškaipasser domesticus pietus.... Juk pingo, pinxi, pietum,pingere — margint, o aš pats savo rankomis numarginautuos paukščius lizde. Ar negražus, ką?

Ponas Raimundas, kuris jau ketino duot rublį tam,kas pagautų gražų paukščiuką, nuleido nosį ir inteligencija tylėdama nuėjo nuo šventoriaus. Žmonės, patyręviską nuo Praniuko, taipgi išsiskirstė namo.

Tiktai dabar, prasitraukus žmonėms, visas žvirbliųpulkas, tarytum audra, supuolė ant tų paukščiukų, kuriebūdami žvirbliais, dėvėjo rūbus ne žvirblių. Žvirblių susirinkimas nusprendė turbūt, kad tokius persivertėliusreikia nužudyt. —