drukowana A5
14.05
Žvirbliai

Bezpłatny fragment - Žvirbliai


Objętość:
33 str.
Blok tekstowy:
papier offsetowy 90 g/m2, styly
Format:
145 × 205 mm
Okładka:
miękka
Rodzaj oprawy:
zeszytowa
ISBN:
978-83-288-0482-1

Dvaro pakluonyje augo senas gluosnis —gal vyriškos veislės, o gal ir moteriškos.Kam kaime rūpi, kokius žiedus gluosnisturi pavasarį — vyriškus, ar moteriškus.O vienok medis buvo patėmytinas.

Kas antri metai, pradžioje rudens,imdavo bernas kirvį, įlipdavo kopėčiomisį gluosnį ir labai rūpestingai nugenėdavovisas šakas.

Nuo randų, padarytų kirviu, per ilgąlaiką gluosnio viršūnė sustorėjo, lyg didigalva, ant kurios sugulė dulkės nuo kelio, sukeltos vėjo,genamų galvijų, pravažiuojančių vežimų. Tose dulkėsetunėjo tūkstančiai gyvasties diegų, kurie tiktai laukė pritinkančios valandos, kad užgimtų ir pradėtų valgyt. Lietussuplakė ant gluosnio galvos sluoksnį derlingų purvų irtas medis, sutemus vakare, išrodė lyg kokia baidyklė —taip buvo išmirkęs ir pajuodęs.

Atėjo ruduo su darganomis ir vėjais; gluosnis tadaneošė, kaip kiti medžiai, su šakomis — stovėjo tarytumnegyvas. Iš pradžių balzganavo ant jo galvos randai nuonukirstų šakų; bet pagalios tie balti žymiai apdžiuvo, pagelto, ant galo pajuodo.

Atėjo žiema ir gluosnio galvą, tarytum apkirptą galvąžmogaus, pridengė stora, balta kepure sniego, kuri užslėpė visas žaizdas ir skyles. Dabar tiktai kada ne kadavarna, pabaidyta nuo kiemo, tūpdavo ant gluosnio, kadnereiktų palėkėt šiek tiek aukščiaus ant kluono kraigo.Tiktai pavasaryje iš pribrinkusios, skylėtos ir gumbuotosgalvos išsprogdavo daug atžalų, kurios apsisagindavo pumpurais, dabinančiais medžio viršūnę. O pro tarpus, kvepiančių jaunų atžalų, da žiūrėjo į svietą apsiblausę išpuręuoksai, tarytum duobės, iš kurių išluptos akys. Sugelta,sopanti galva ir joms traukė į save syvus, reikšdama vidurinę gyvastį.

Atgimdavo gluosnis ne tik paties savo gyvastimi: antsužeistos jo galvos įvykdavo šeimyna mažesnių ir didesniųaugalų, kurie čia dygdavo ir tarpdavo, nekalbant jau apiesamanas ir grybelius, augančius ant žievės. Pavasarį irvasarą galima buvo matyti įvairius vainikus žaliuojančiųparazitų; tūli augo iš juodų ištrandijusių uoksų ir puikiaisposmais dribo žemyn.

Kokia galybė varnalėšų, dilgėlių, drignių, usnių augteaugo aplink medį!

Iš kur ten, iš gilumos skylių, iš žievės plyšių, pradėjo lyst keisti gyvulėliai: menki amaro vabalėliai, muselės su ilgomis lyg stiebai kojomis. Argi iš tikro viskastai gyvena? Turi savyje prietaisas jausmo? Vieni aplipojauną atžalą, kiti lapą ir siurbia syvus. Dievo jautukai,poniškos — tai vaikštinėja, tai ilsisi, tai lakioja aukštyn.Tai vėl kokios musės stiprios, guvios, mitros lakioja čiakas valandėlę ir vėl pašokusios lekia toliau. Tokių svečiųlaukė vorai ir voreliai visokiose pakampėse. Štai ilgakojisuodas įsipainiojo su viena koja į voratinklį, veltui šoka,daužosi lyg pasiutęs, ir gailiai, kiek galėdamas, dūzgia.

Nuo ryto iki vakaro keliauja po gluosnį eilėmis skruzdės, kurių darbui nepakanka, matyt, žemės pakalnių.Lipa aukštyn, stabteli, uosto lyg šunes, o kitos vėl grįžtajau žemyn su diktu grobiu.

Gluosnio gyvenime galima pavadint labai svarbų laiką,kada gegužio mėnesį atlekia karkvabaliai, tinginiai irbesočiai — tik ėst ir miegot temstant, apsupa jie vainiku gluosnio galvą ir pradeda šokius su niurnančia muzika. Besočiai! Per visą dieną guli ant saulės ir žlėbčioja,o naktį, atvėsus, sukyla tik ryt, tik ėst lapus.

Marguodama saulės šviesoje baltu ir juodu aksomusu raudonais ženklais ant sparnų, atlėkdavo kartais pasgluosnį puiki peteliškė ; aplėks aplink stuomenį,pasirinks vietą šešėlyje ir suglaudžia sparnus, iškeldamajuos aukštyn, idant nesuterštų jų bjaurūs gnūsai, besivoliojantys baltose putose, kurios lyg seilės sunkiasi išmedžio vidaus.

Išnyks karkvabaliai, tai vėl pasirodo kitokie vabalai,spiečiai baltų nakties plaštakų, apžėlusių, uodeguotų, sugalva įsprausta tarp sparnų, su samanotais ūsais, su juodomis kojomis — net bjauru!

Ėda tie niekadėjai, kaip pasamdyti, deda kiaušinius irmiršta. Tūkstančiais jų lavonai, paukščių subadyti, sumindžioti žmonių ir gyvuolių kojomis, pusiau supuvę, gulipo gluosniu, o kiti tūkstančiai sukasi naktį aplink medį.

Sunku vienok suskaityt ant seno gluosnio visus vabalėlius, museles, peteliškes, kirmėlaites. Sunku galutinaiapsakyt, kokį darbą atlieka viduje medžio tokia spragė.Tas gluosnis daro naudą tokiam daugeliui sutvėrimų, ojam pačiam, išskyrus vieną tik žemę, viskas kenkia. Žemėir dangus davė medžiui gyvastį turbūt tik tam, idant tągyvastį draskydami kiti būtų gyvi.

Ir žvirblis, ir pelėda, ir velnias gyvena senam gluosnyje. Žmogus, kad atsikratytų drugio, gręžia gluosnyje skylę, pučia į ją tris kartus ir užkala drugį vagučiu.Per Verbą šventina bažnyčioje gluosnio šakutes su pumpurais. Kas praryja tokių šventintų pumpurų, tam gerklęneskauda, o kas vėl šventintas gluosnio šakutes laikonamie, tai nuveja nuo namų piktas dvasias ir gyvuoliaisekasi.

Tuojaus po švento Juozapo būdavo šiltos dienos irvidurdienį susirinkdavo ant kluono stogo pulkas žvirblių, kurie, pasipūtę čiauškėjo čia sau kasdien po keletąvalandų, šildydamiesi ant saulės. Kartais visas pulkas nusileidžia ar ant pridaržės, ar ant kiemo ties vištų sląstomis,o subraškėjus arba pasirodžius bernui ar merginai, pakilę žvirbliai kaip galėdami lėkdavo ant stogo ir puldavoant kraigo, kaip lietus. Tie paukščiai buvo visokio kilimo:vieni išperėti karčiamoje, kiti žmonių trobose, bažnyčioje,varpinyčioje, kluonuose, tvartuose, garnio lizduose, karvelių, gluosnių skylėse ir tt. Bet žiemai susirinkovisi prie dvaro, kaipo vietos, kur parankiausiai galimapergyvent žiemos šalčius ir sniegą. Tų išmintingų pažvilgių laikėsi su žvirbliais startos, varnos, kuosos, šarkos,kuodžiai. Tokiu būdu įvyko didelė maisto bendrystė, kurinaudojosi iš didesniojo žemės turto.

Tyliam, gražiam kaime gyveno nuotykiai labai šiurkštūs, pagal žmonių priežodį: „Šiandien būsi, ryt supūsi”.Dėl tos priežasties labai prasiretino kuopa žvirblių, likusiųnuo vasaros, nors ir taip gana da jų buvo.

Apie ką tokį paukščiai be paliovos čiauškia, sunkužinoti; bet tikrai, kad viską mato ir gerai moka pritaikytsavo nužvelgimus. Oo! Nieks neužsislepia čia nuo žvirbliųakies! Štai užvažiuoja vežikas ir sustoja ties vartais pasišert; žinoma, atvažiavo žydas pirkt javų, arba atimt skoląnuo pono: toks neišdrįsta kimštis per dvarą su savo vežimu ir sustoja pas kluoną. Žvirbliai tuojau lekia prievežimo ir žiūri, kokį pašarą vežikas duos arkliams. Ogal duos avižas? Tarp žvirblių visada yra toks vaitas,paukštis su gera galva, kuris moka viską „patirt”.

Jis, rodos nė kam ko, šokinėja sau iš tolo, o apsimetėlis, ištiesia kaklą ir viską, ko reikia, gerai mato.Tokį žvirblį turėdami, visi kiti gali būti kvaili — jis vienas viską kuo gražiausiai aprūpins. Tai nieko, ką kartaissuks, apvogs; už tai gi turi už visus kvailius, niekam netikusius, vienas laužyt galvą ir dirbt.

Ne vienąkart išeina iš trobos burnota mergina, nešdamažiurste pabirų namų paukščiams. Sustoja ir berdama išsaujos grūdus visu balsu šaukia: „Put, put put, put!”. Žvirbliai jau čia! Iki atkuitė vištos, pusiau bėgdamos, pusiaulėkdamos, iki atsvyravo antys, žąsys, iki atlėkė karveliai,tuo tarpu jau ne vienas žvirblis pusėtinai prilesė. Kitipaukščiai, kaip štai startos, šarkos, varnos ir t.t. laižėsitiktai iš tolo ir gal apkartusioje širdyje pliovojo ant visosžvirblių giminės. Merginai taipgi neparankus tokie begėdžiai nuobradai, taigi pati sau kalba:

— Kam gi Dievas prileido tų pragaištų niekdarių,tik žmonėms skriaust ir tiems štai varguoliams gyviemsdaiktams?

Pradėjo mosuot ranka, baidydama žvirblius:

— Špuč bestijos! Špuč šunsnukiai. Juk toksniekas da išplėš vištai iš gyvos gerklės. Ar nelėksite sau,pragaišėliai! O kad jus nežiniai!

Žvirbliai vienok visai neklauso tų keiksmų ir plūdimų;lenktyn griebia sau grūdus. Kartais višta užpyksta, užsimoja savo dideliu snapu ant nuobrado, tada žvirblis,mikliai nušokęs kelis žingsnius atgal, žiūri į vištą irrodos sako:

— Juk ir mane Dievas sutvėrė ir davė man pilvą!Bent nieks ikšiol da neparodė, kad vištos būtų geresnėsuž žvirblius.

Perniek visi trukdymai, žvirbliai sau lesė iki buvokas lest.

Paskiau vėl bernas nešė ant pečių pintinę su pašaruarkliams; tuojau penki ar šeši žvirbliai nusileido nuo stogoir lėkė ties juo. Žiūrėdami iš aukšto, ką tas žmogus neša,ar kartais nenubirs kokia saujelė. Ūmai sulestų. Bernasįėjo su pintine į tvartą, o žvirbliai sutūpė ant stogo iraiškiai girdėjo, kad žmogus pila ką arkliams į zalabą. Okuo žvirbliai niekesni už arklius? Vis tiek, ar gyvuotis,ar paukštis išalkęs, ar keturkojis, nori ėst ir gudrūsžvirbliai sulindo į tvartą: vieni per langelius, kiti tiesiogper duris, ir pagalios lesė išvien su arkliais.

O žvirblis turi ant visko gerai žiūrėti, jei nori išgyvent ant svieto! Žmogaus globoje apkvailo višta, antis,žąsis; bet žvirblis tik kaimynas žmogaus ir gyvendamastoje kaimynystėje išdirbo sau tiesą: „Tu gudrus, tai ir ašnegaliu būt kvailas”.

Tuo tarpu išliejo merga pamazgas, pilnas kibiras skystimo pūkštelėjo ant žemės. Žvirbliai jau ten, rankioja trupinius virtų bulvių, kruopų, iš puodų pagramdas: juodvaras turtingesnis, juo daugiau tokių turtų patenka įmėšlyną.

Nė vištos, nė kiaulės, nė karvės, nė arkliai, nė šunėsnet negalėjo gauti savo kąsnių, nepasidalinę su žvirbliais.Nuo kluono stogo, lyg iš sargyklos, žvirbliams buvo matytvisa apygarda, o labiausiai jie tėnyjosi į žmonių darbus.

O kažin ką veikia daržininkas? Ten darže turbūtkas gero, nes žmogus be reikalo nedirbtų to, iš ko jisduonos neturėtų. Noroms nenoroms žvirbliai vis dairėsį daržo pusę. Ant galo du šoko pažiūrėti: tam dalykuireikia mažiausiai dviejų, nes vieną gal ant kelio ištikt nelaimė, vanagas gal pagaut ir kuopa nepatirtų, ką veikiadaržininkas. Iš aukščiausios vietos, t.y. nuo kluonokraigo, žvirbliai suprato gerai, kad, jeigu du jų pasiuntiniaitupi kriaušės viršūnėje ir labai atsidėję žiūri į daržininkodarbą, tai galima gerai laimėt: žvirbliai taip gi sprendžiair mena.

Vienas kitam sučiulbėjo maždaug šitaip: „Ką matome, tai jau ne be reikalo“. Ir veikiai nulėkė visi į daržą,o pakeliui, kaip kas galėjo, spėjo ir teisino savo viltį.Neapsiriko žvirbliai ir iki pačiam vakarui labai naudingaiir neišpasakytai smagiai triūsėsi, nes darbštus daržininkasbuvo pasėjęs ant lysių aguonas.

Kiekvienas teisus žmogus žino, jog valgome ir geriame, kad gyventume, o kaipgi gyvensi be draugystės?Taigi valgyt ir gert smagiausiai yra draugystėje, ypačdraugystėje geroje. Tokios nuomonės prisilaikė žvirbliai,kurių linksmumas prie apsčiai prirengto stalo priviliojone tik paukščius, kurie grūdus lesa, bet ir tokius, kurieminta vabalais. Gera žvirblių pradžia, davė pavyzdį dagiliams, startoms, zylėms; prisigretino net kielė su lakštingala, ir nykštukas ir t.t. Vienu žodžiu, draugystė buvograži ir aguonos greit nyko nuo lysių, ypač, kad arti buvoprūdas su labai gardžiu vandeniu — sakytum paukščiųkonjakas, tasai geresnis. Susirinkimas užsigulęs valgėir gėrė: valgis dilgino troškimą, o troškimas valgį. Antto viso pokylio, rodosi, skraidė smagumo dvasia.

Ant rytojaus anksti vėl atėjo ta draugystė pusryčiaut;bet neužilgo pasirodė ir daržininkas. Varguolis išvydęstą paukščių spiečių, abiem rankom griebėsi už galvos, irkuo greičiausiai nubėgo šaudyklės.

Pirmutiniai žvirbliai užtėmio pavojų, purptelėjo greitai,o paskui juos ir kiti paukščiai.

— Ką aš gero padariau? — tarė daržininkas, laužydamas rankas. — Pasėjau aguonas, o užmiršau, amžindie,tuos laidokus, nepastačiau nė baidyklės.

Žinoma, aguonos nedygo ir daržininkas keikė žvirbliusper visą nedėlią.

— Padaryk žmogus ką gero ant svieto ir labiausiainorėdamas! Tie bjaurybės turi protą ir viską sunaikins.

Daržininkas pasakė teisybę: „Žvirbliai turi protą”.

Kvaili ir netikę išnyko per žiemą, užsiliko tiktai stiprūs,toki žvirbliai, kurie niekad badu nestips, kolei žmogus sėsnaudingus augalus, kol augins naminius gyvuolius. Nedidelis daiktas, gaut nuo žmonių visą užlaikymą už tai,kad jiems pavedi kartais savo kailį, kad jiems dirbi, kaipjautis ir arklys, arba eini ant kepsnio, kaip višta ir antis!Žvirblis naudoja iš civilizacijos geradėjysčių žemdirbystėskultūroje, o vienok liko laisvas. Išvien su viščiukais iržąsiukais tankiai lesa jis sukapotą smulkiai virintą kiaušinį,košę su varške, o vienok toli nuo likimo, kuris ateityjebūtinai laukia viščiukus su žąsiukais. Tai vienintelis antžemės paukštis, kurisai buvo savo veislės parėmė antidėjos bendrystės su žmogum: „Turi per daug, tai atimu nuotavęs dalelę, nesiklausdamas”.

Pavasaris! Čia aria, ten sėja, veisiasi vabalai. Yraiš ko gyvent, galima steigt šeimyną, atgimti vaikuose, perduot jiems savo dorybes. Tas pareigas žvirbliai atliekasu tokiu pat pasigėrėjimu, kaip ir žmonės, tiktai kur kaslengviau. Prisiartinus laikui, aeriae primum volucres te,diva, tuumque significant initum perculsae corda tua vi.

Przeczytałeś bezpłatny fragment.
Kup książkę, aby przeczytać do końca.