drukowana A5
22.97
Mindaugas

Bezpłatny fragment - Mindaugas


Objętość:
100 str.
Blok tekstowy:
papier offsetowy 90 g/m2, styly
Format:
145 × 205 mm
Okładka:
miękka
Rodzaj oprawy:
blok klejony
ISBN:
978-83-288-0481-4

ŽMOGYSTĖS:

MINDAUGAS — Lietuvos karalius

RAGNYTĖ — jo motina, neregė

HEINDENRICH — kryžiokas, popiežiaus pasiuntinys

DAUMANTAS — kunigaikštis

ALDONA — jo pati

TRAINAITIS — Mindaugo brolėnas

HERMANAS — kryžiokas

VAIŠVILKIS — minykas, Mindaugo sūnus

LIUTAVARIS

KRYŽIOKAS

MINYKAS I

Lietuviai

Kryžiokai

Tarnaičiai

Minykai

Scena Naupilyje.

PIRMAS AKTAS

SCENA I

salė Mindaugo pilyje

Trainaitis, Hermanas, Tarnaičiai (neša kaurus)

HERMANAS

tarnaičiams

Atneškite kaurus! Juos popiežius

Atsiųsti teikės dovanų karaliui

Pagonių, kurs šią dieną krikštijas.

Sulaukė ant galvos šventos karūnos,

Tegul gi garbina tikėjimą,

Tegul šventybę sergi ir kryžiokų

Pagerbia klioštorius.

TRAINAITIS

      O, tai puikus

Audimas! Tokioms pievoms ne kartą

Vejuosi stirną. Vokiečiai turbūt

Pasivogė kvietkas iš mūsų klonių.

Užminsiu aš ant jųjų — gal pakvips.

HERMANAS

sulaikydamas jį

Atleiski, kunigaikšti! Neturėdams

Ant savęs krikšto rūbo, negali

Jų mindžioti — juos atvežiau iš Rymo.

TRAINAITIS

O kaip karalium būsiu, ar tada

Galėsiu? Ką?

HERMANAS

      Galbūt, jei pasiliksi

Sykiu ir mus bažnyčios sūnumi.

TRAINAITIS

O jei karalium būsiu — ne krikščioniu?

HERMANAS

Sapnuoji, kunigaikšti!

TRAINAITIS

      Nei tai tu

Sapnuoji! Paveldėtoju karūnos

Esmi ir kažin, ar aš lauksiu tol,

Kol man likimas ją norės pasiūlyt.

HERMANAS

Tuščios tai vilties suvadžiojimas.

Girdi varpus krikščionių? Jūsų medžiai

Paliovė ošią, tyli jau šilai,

Nutils ir žmonės, nusilenks jų galvos.

Girdi varpus? Krikščionių liežuviuJie kalba! Per anksti nesididžiuoki.

Ko nubalai taip?

TRAINAITIS

      Ne! Man rodėsi...

Ant laidotuvių Mindaugo išgirsiu

Varpų balsus.

HERMANAS

      O galbūt su varpais

Palaidos tave patį?

TRAINAITIS

      Aš — ant laužo

Sudegsiu! Melmedžio švelnus ošims

Užsups mane; da sakalas ant šalto

Peties užtūps ir plunksnas pastatys;

Užstaugs medžioklės šunes. Anė žemė

Nesulaikys ankštam užtvėrime:

Liepsnoj nulėksiu su vaidilos giesme —

Galbūt drauge su kokia vokiečio

Dvasia.

HERMANAS

      Per tuos varpus nė negirdėjau,

Ką man kalbėjai.

TRAINAITIS

      Apsimetėlis

Kryžioks — girdėjo!

HERMANAS

      Laikas jau, reik eiti

Apkrikštyti karalių Lietuvos.

TRAINAITIS

O tau tik rūpi krikštyti ir laidot

Pakrikštytus. Eik, krikštyk Mindaugą,

Uždeki žvakę ten — uždek ir saugok,

Kad neužgestų, nes iki pridegs,

Jau Mindaugą lydėsi — tad mažiau bus

Tau darbo.

HERMANAS

      O Trainaiti! Tu turi

Per silpną ranką, o per puikią dvasią.

Perniek graudenims tuščias.

TRAINAITIS

      Rodos tau,

Sunku užmušti dėdę? Jį apkrikštyt

Sunkiau juk buvo, o apkrikštijot.

Karaliumi buvau sapne, o krikšto

Tai nė sapne nesapnavau.

HERMANAS

      Ar taip?

Tai per anksti apreiški, ką užmanęs.

Paslaptyje laikyta pagieža —

Tai ricieriaus tvirtums, o aiški — vaiko

Puikybė.

TRAINAITIS

      Kur puikybės yr daugiau,

Jei ne po šitais štai šarvais minyko!.

Ji slepias, kaip žaltys, pilna klastos,

Niekinga! Siekinys pats neužmoka

Dažnai už darbą atliktą. Žiūrėk!

Tas pabrolis, niekiausias tarpe brolių,

Paskutiniausias, cieliuje tamsiam

Augintas, vargšas — ant akmens užmiega,

Arba — žmogus niekybė! — ilsisi

Grabe. Ir ten užmigęs, per miegus net,

Puikybę reikšdams, šneka: klioštorių

Jau valdo, jau nuo perdėtinių savo

Galvos puikios briliantais blizgantį

Didybės ženklą plėšia ir pats rėdos.Žiūrėk! Tas perdėtinis mąsto jau,

Raudoną gausiąs biretą; kas turi

Jau biretą, tas sėdi per sapnus

Ant sosto popiežių. O popiežius pats?

Tai vaikas prieš karalių Lietuvos —

Nebijo niekas.

HERMANAS

      Popiežius mus didis,

Toli Italijoj gyvena sau,

Pražilęs ir drebėdams iš senatvės.

Jis didis! Žodį tik ištars silpnu

Balsu, kad vos tik salėje girdėti,

Tuojau nuo žodžio to skambėjimo

Ir sostai griūva, ir karaliai puola,

Iš rankų savo leisdami skeptrus,Ar blaškosi kaip bokštai, judant žemei?

Kada gi švelnų veidą jis atkreips,

Krikščionių gimines skaitlingos puola

Prieš jį ant žemės — ir palaiminims

Senelio drebančio girdėt nuo bokštų

Solimnos ikpat Baltjurių krantų.

Ar būsi pats prie krikšto, kunigaikšti?

TRAINAITIS

Aš jums nereikalingas.

HERMANAS

      Liki sveiks!

traukiasi su tarnaičiais

TRAINAITIS

vienas

Visur! Visur man painiojas minykai!

Bet laiks ateis — jis turi žūt — su juo

Ir vokiečiai išnyks. Iš kunigaikščių

Pirmiausias Mindaugas, kurs vakar da

Graudeno vokiečiams, apsupo sostą

Kryžiokų veidmaininga draugyste.

Bet durklas šits — jame lietuvių viltis —

Su manim Daumantas Aldonos vyrs,

Vaidilos, liaudis. Daumants, apsirėdęs

Šarvais kryžiokų, eis ieškot pačios,

Ką paveržė jam Mindaugas, ir keršys —

Man sostas pasiliks, žiūri i gilumą

      Štai Mindaugo

Ateina motina, nesveiko proto

Ir neregė.

Ragnytė įeina netvirtu žingsniu, ištiestomis priešaisrankomis ieškodama kelio

      Ragnyte! Sveikina

Anūkas.

RAGNYTĖ

      Ar anūkas? Aš anūko

Jau neturiu — jau netekau sūnaus.

Iš ryto da turėjau aš anūką

Ir sūnų — jau dabar sūnus kape.

TRAINAITIS

Ragnyte! Sūnų tu turi, jis gyvas.

RAGNYTĖ

Ar gyvas? Gyvas da. Su akimis

Ir atminties jau netekau. Žiūrėjau

Ant svieto kitąsyk — ir aš tada

Da gyvenau — dabar naktis tamsioji!

O Lietuvos dievai! sėda sumišusi iš senatvės

      Duok, Ona, man

Verptuvą. Vakars jau. Prie darbo, mergos!

Smagus užims verptuvo ...

taikosi dainuot

   Miegok, vaikeli! Ant galvos tavo

   Aukso karūna, vai liuli liuli...

luktelėjusi

      Gyvas jis

Ir aš gyva. Neilgai jau gyvensiu!

Ir jis numirs. Negausiu jo matyt —

Mirtis greit artinas. Kaip jis išrodo?

Ar jį regėjai?

TRAINAITIS

      Kas? Ar Mindaugas?

Tur kryžių ant krūtines.

RAGNYTĖ

      Aš da niekad

Nemačius kryžiaus — jis turbūt baisus.

TRAINAITIS

Briliantų kryžiai dovanos iš Rymo

Nuo popiežiaus.

RAGNYTĖ

pasikelia, pasibaisėdama

O! Popiežius!

puola ant kėdės

TRAINAITIS

      Ji mirs.

RAGNYTĖ

neilgai trukus

Onute! Duok verptuvą... Kas minėjo

Čia popiežių? Tas balsas atminties

Man širdįžeidžia... Du turėjau sūnus ...

Ansai tai mano džiaugsmas, tavo tėvs...

Tas antras... Aš svajoju... taip, svajoju

Sapne tarytum... antras... kur jis yr?

prie paskutinių žodžių ateina ant scenos: Mindaugas baltuose krikšto rūbuose su karūna ant galvos, Heidenrich pasiuntinio rūbuose; iš po permatomos kamžos žymu šarvai.Hermanas neša pirm pasiuntinio auksinį kryžių. Daumantaskryžiokų šarvuose, nuleidęs ant akių šalmą, ant kurio yraženklas — rožė; ant pagalvėlės neša taipgi rožę auksinęir toliau nuo kitų atsiremia į stulpą, Liutavaris

Jaučiu aš kraują — Mindaugas tur būti

Čionai. Artyn eikš, Mindaugai! Ar tu

Grįžti su išvarža, laimėjęs kovą?

Tikrai dabar jau tavo pagarsės

Garbė? Girdžiu, kaip tavo darbus skelbia

Nudžiugę žmones. Ar nuo Dauguvos

Krantų grįžti? Ar vokiečių klastingą

Sutrynei zokoną? Ar Rusija

Drebėjo prieš tave? Ar daug laimėjai?

Ar turtų daugel parsigabenai?

Sakyki man! Aš taipgi pasidžiaugsiu,

Kaip motina tikra, su ašaroms

Tave palaiminsiu. Prieik prie manęs

Artyn, sūnau!

MINDAUGAS

      O motin! Nežinau,

Ką pasityčiojimo žodžiai reiškia?

Aš duosiu kubilaitį gintaro

Dievaičiams permaldauti; jei už vieną

Netleistų, duosiu du.

RAGNYTĖ

      Girdėjau juk

Pati — jis piktžodžiauja! Kunigaikšti!

Nė aš nesuprantu, ką ženklina

Kalba tavoji. Šiandien tavo lūpos

Išleidžia vien nepaprastus žodžius.

Bet meilė motinos prie tavęs riša

Mane. Eikš šian, uždėsiu ant galvos

Palaimos ranką. Ko manęs bijaisi?

Tarytum būčiau pakramtos šmėkla.

Ar taip be visko jau gali apseiti,

Kaip be palaiminimo motinos...

Ir be tikėjimo?

MINDAUGAS

O ne! Yr toki

Dalykai, be kurių apseit sunku,

O apseinu vienok, jei to prireikia.

Ne vieną žemę jau tokiu būdu

Praleist turėjau, kaip antai Slonimo,

Ar Vilkaviškio. Man ir be garbės

Sunku apseiti, bet ir savo garbę

Sumažinau, prispyrus reikalui.

Karalius aš, guodoja mane liaudis,

O juokiasi kareiviai! Vokiečiams

Blizgėjims šalmo rodėsi baisesnis,

Ne kaip ta karūna, kurios menka

Šviesa tik moterims, vaikams ir liaudžiai

Patinka. Reikia da pakęst, taip nor

Likims. Nė Mindaugas negal kovoti

Su likimu. O motin! Ar manęs

Nepkęsi amžinai? Ar tau ne miela,

Kad aš, sūnus, karaliumi esmi?Lenkiu prieš tave galvą vainikuotą —

Palaimink, motina! Palaiminki!

RAGNYTĖ

ištiesdama ant jo ranką

Prakeiksiu!

HEIDENRICH

      Nieks neatsakys tau „Amen”.

RAGNYTĖ

O Mindaugai! O Mindaugai, klausyk,

Klausykite ir jūs visi minykai!

Prakeikiu jus! Tegul bus prakeikta

Kryžiokų veidmainystė, tartum maras,

Mus Lietuvą pridengusi sparnu!

Sūnau! Ir tave palytės tas maras —

Jis neužmuš, tik žmones nuo tavęs

Iš tolo bėgs. Ir liksi viens ant svieto.

Išmirs tos tautos, ant kurių buvai

Geležinius uždėjęs pančius, liksi

Viens sau ant liaudies kapinių. O tas

Tamsus tikėjimas, ką tu priėmes

Esi, suvienys tave su tauta,

Kur Lietuvą praris. Esi ant sosto,

Ant sosto su tavim ir popiežius!

Turi vaikų — jie žmogžudžiai bus! Eiki,

Užmušk juos lopšyje, vaikus užmušk!

Pagimdžiau aš gyvatę ir tu gimdai

Tik gyvates!... A! Širdį perplėšiau!

Tau širdį perplėšiau!

išeina, pasirėmus ant Trainaičio

MINDAUGAS

      Girdėjot!

HEINDRICH

      Ką tai

Pagones prakeikims?

MINDAUGAS

      Tai motinos

Yr prakeikims! Tiesa, jog ką tai? Žodžiai

Tušti neišgalinčios pagiežos,

Arba nusiminimo — ką tai!

HEINDRICH

      Liaukim

Minėję tuos keiksmus! Štai atneša

Su popiežiaus palaiminimu laišką.

MINDAUGAS

Skaityt nemoku — perskaityk!

HEINDENRICH

      Trumpai

Tau pasakysiu: popiežius pasveikins

Tave karaliau, vardan Dievo, tau

Į prieglobą krikščionis atiduodams,

Ir primena, kad stengtumeis visad

Apgint tikėjimą kardu ir platint

Žodžiu. Toliau: žinodamas gerai

Galybę tavo — Lietuvai beeinant

Nuo Baltjūrių ik Krymo ir tolyn

Besiskečiant, kaipo galingai srovei —

Ir su kitoms šalims palyginęs

Didybę tavo, tikisi nuo tikro

Sūnaus, kad jeigu taip tikėjimą

Krikščionių pamylėjai ir parodei

Prisirišimo ženklus, teiksiesi,

Kaip daro tautos vokiečių ir lenkų...

Mindaugas raukiasi

Juk žinoms prakilnumas Mindaugo

Širdies... tai teiksiesi, sakau kaip daro

Kiti kariautojai, prisiųst kasmet

Nuo žmogaus po skatiką ant aliejaus

Į lempą švento Petro, Popiežius,

Norėdamas parodyt, kaip jis tavo

Dorybę numylėjo, duoda tau

Ir dovanoja, ir suteikia valdžią

Ant tų visų kraštų, kuriuos gali

Nuo Rusijos, nuo Tautvilio atimti,

Ar nuo Danieliaus Haličo paveržt.

MINDAUGAS

Ar šitai pasityčiojims? Tai pirmu

Kartu atklydo popiežiaus kalba

Į ūkanotą Lietuvą. Štai pusę

Dienos kalbėjai saldintais medum

Žodeliais — vos tik permanyt galėjau

Tuos tarinius pinklius. Aš popiežiaus

Malonę pagerbiu — pasinaudosiu.

Tikrai kad pasiliksiu tuos kraštus,

Kuriuos aš pats paimsiu. Vaisių savo

Darbų neduosiu niekam. Paimu

Ir Haličą, ir Rusiją, o jeigu

Man pasiseks, ir jūsų zokono

Žemes. Tur būti popiežius turtingas,

Jei gausiai taip dalina, o iš to

Man aišku yr, kad Lietuvos skatikų

Nereik jam ant aliejaus suvisai.

HEIDENRICH

Iš pusės negeros dalyką žvelgiant,

Išrodys negeru. Tikėk vienok,

Kad popiežiaus geriausi yr troškimai.

Matai, kokią šventybę brangią tau

Atsiunčia dovanų: jos sargai kūną

Ir dvasią tavo paveda. Joji

Sustiprins dorybes, gesins visokius

Piktus pageidimus. Tikrai žinai,

Kaipo Sebastijonas, iš dorybių

Didžių garsus, kankintinių mirtim

Numiręs. Šitai kotas tos šaudyklės,

Kur šventąjį ant kryžiaus pervėrė,

Sebastijono kraujo prisigėręs.

MINDAUGAS

išsitraukia durklą

Tokią šventybę duosiu popiežiui.

Tas durklas nuo mažens prie šono kabo.

Jis prisigėręs kraujo moterų,

Senelių... Pamenu, kaip aukos mirė,

Jų tarpe buvo keletas šventų,

Tokių šventų, kaip jus šventieji. Kas tai?

Drebi?

HEIDENRICH

O, Mindaugai, yra vertu

Bausmės nuo Dievo tas, kuris išniekin

Tikėjimą, priėmes jį. Gavai

Iš mūsų rankos juk karaliaus vardą.

Da ta nauja garbė yr netikra,

Da dreba! Tu žinai, kaip Rymo bullė,Juodai rašyta, karalius senus

Ir ciesorius nuo sostų stumia vienu

Pabraukimu tik plunksnos, be kovos.

MINDAUGAS

Karaliumi nebūsiu, tai jog būsiu

Da kunigaikščiu Lietuvos ir jus

Draskysiu, deginsiu, naikinsiu, plėšiu!

Per brangiai man parėjo ir dabar

Karaliaus vardas ir da aš turėčiau

Saldliežuvaut ir taikyt žodžius,

Sakydams tai, ką mąstau. Tie, kur jungą

Ant sprando neša, nekalba liuosai.

O man kas duos tiesas! Kas man liežuvį

Suriš? Ar sviete yr kits Mindaugas?

Gal popiežius yr Mindaugu antruoju?

HEIDENRICH

Mūs žodžiai nesutinka, Viešpatie!

Per pasiuntinį popiežius išreiškia

Jausmus ir man pasiuntinystę reik

Užbaigti.

rodydamas Daumanto nešamą pagalvėlį

      Šita štai auksinė rožė

Tai pačiai, karalienei Lietuvos.

MINDAUGAS

Ar mano pačiai? Jau seniai ji mirė.

Ar popiežius nežino apie tai?

HEIDENRICH

Atleiski popiežiui apsirikimą.

Bet Lietuva ta, miškų apsupta,

Nuo svieto užsidengus: bokštas tavo

Pilies žemesnis yr už tas pušis.

Kam duosiu dovanas?

MINDAUGAS

      Gali paduoti

Jas mano motinai.

HEIDENRICH

      Ji šventintos

Aukos juk nepriims.

MINDAUGAS

      Klausyk, kryžioke!

Sudėki jas Aldonai — ji pačios

Sesuo ir aš paimsiu ją už pačią.

Aldoną pavadinkite vienas sargas išeina

      O jūs

Bažnyčios galvai tuos žodžius nuneškit:

Nors karūna auksinė, bet plona,

Ką tik pasiekia kaktą. Jeigu darbas

Lapelių jos nebūtų taip puikus,

Tai vos kelis tik florinus atsvertų.

Vienok tas dovanas aš priimu.

Man tą karūną, lengvą, kaip lapelis,

Sustiprins geležis. Koks sostas yr

Puikesnis? Ar ta Rusija nuvargus,

Kur kunigaikščiai susivaidiję

Naikina šalį?... Tai vieni tik lenkai

Ką Lietuvai da priešinas tvirtai.

įeina Aldona

O tai yra pirmiausioji lietuvė —

Pasiuntinystę pildyki.

HEIDENRICH

      O tu,

Kurios galva veik Lietuvos karūną

Nešios auksinę, teikis štai priimt

Tą rožę, kur ant Tibro pievų skinta!

Tenai po spinduliais tikėjimo.

Auksines auga kvietkos.

ALDONA

      Nepritinka

Blizgėjims aukso rūbams gedulių!

Turėjau vyrą — da turiu, jei gyvas —

po svietą bastosi. Prisiekiau jam

Teisumą — karūna man nepalypstys

Galvos. Bet priimu nuo popiežiaus

Tą dovaną. Jaučiu, kad neužilgo

Jau skirsiuosi su svietu. Ta kvietka

Nevystanti man šermenims tebūna.

HEIDENRICH

šaly

Kaip vokiečių merginos, priėmė,

Nė nežiūrėjus — auksas vis yr auksu.

duoda ženklą Daumantui, kad paduotų rožę;Daumantas artinasi, drebėdams

MINDAUGAS

Drebi, kryžioke! Kas per vienas?

ALDONA

pakelia ant Daumanto akis

      A!

puola apalpusi; Daumantas išeina

MINDAUGAS

Apalpo! Neškite ją laukan! Vykit

Kryžioką! Kas ta ir kas jisai per viens?

HEIDENRICH

Nežinom, viešpatie! Jis ginklanešio

Rūbus nešioja, o pateko mums

Nuliūdęs, apsiblausęs, nepažįstams

Anė vienam, ištremtas jis turbūt

Iš Albijono, nes ant šalmo dėvi

Lancaster’ų ženklelį.

MINDAUGAS

      Eikit lauk,

Minykai nusamdyti

Apie sostą

Matau durklus — Šalin!

HEIDENRICH

      Tikėjimas

Karalių sergi. Viešpatie, lik sveikas!

išeina su kryžiokais

MINDAUGAS

Kas tas kryžiokas? Liutavari!

LIUTAVARIS

      Man

Jisai ištikimiausiu rodės. Jaunas,

Da be pentinų ricieriaus, tylus,

Nes vokiškai jo niekas nesupranta;

Ir nuo draugystės šalindavosi,

Nes liūdnas — liūdnas gi, nes neturtingas.

MINDAUGAS

Sunku pašalint visas nuotaras.

Mačiau prie krikšto: kunigui žegnojant,

Nepersižegnojo jisai. Tai yr

Lietuvis.

LIUTAVARIS

      Mindaugai! Žygiu tuo klysti.

Tai yr kryžiokas. Argi vilktųsi

Lietuvis tuos šarvus, su juodu kryžium,

Bažnyčioje kryžiokų šventintus?

Aš pats nedrįsčiau. Aš prisipažįstu.

Karaliau, kryžiaus to bijau labiau,

Ne kaip kryžiokų. Nors ėmiau aš krikštą,

Paliepus tau, tai betgi naujo to

Tikėjimo bijau, kaip naujo skydo,

Nes naujas, palytėtas geležim,

Dažnai kaip stiklas trūksta ir nedengia

Nuo priešiaus. Priverstas tarp vokiečių

Gyventi, gyvenu ir kankinuosi.

Bet tokią aš jaučiu neapykantą.

Kad, esant tarpe vokiečių, man plaka

Širdis, tik plaka, — ir ji kada nors

Turės paniekinimo dėlei trūkti.

MINDAUGAS

Tokia mintis lietuvių. Paklausyk!

Tikiu į neapykantą taip lygiai,

Kaip į teisumą tavo. Man dabar

To paskutinio reikia. Tas kryžiokas,

Man rodosi, tai jaunas Daumantas.

Tikrai, jog nežinau, aš jojo niekad

Da nemačiau iš veido. Bet jaučiu...

Jis taikosi mane užklupti vieną

Ir nužudyt iš pasalų. Dėl to

Patirti reik — ir jeigu būtų Daumants,

Tai taip kaip ir numiręs būt. Patirk!

LIUTAVARIS

Kam da gaišuot? Da niekados taip ilgai

Tu nesvarstei mirties žmogaus.

MINDAUGAS

      Turiu

Tam priežastį. Užu kryžioko mirtį

Visi kryžiokai keršija, o aš

Mat noriu, kad pirmiau, ne kaip su jaisiais

Visai reiks persiskirt, mus rubežiusKareiviai jų apleistų. Noriu taipgi,

Kad da nusklystų minios Rusijos,

Kurios kaip juodos debesys užtraukė

Ant Lietuvos. Paskui mus trimitai

Jų žemėj atsilieps. Tuo tarpu protas

Tegul puikybę mūsų užvaduos.

LIUTAVARIS

Karaliau! Kad manęs tu paklausytum,

Tai rodyčiau tau kryžiokus visus

Surinkt į salę apatinę, pilį

Pakurti ir tegul sudegtų sau

Arba, užslėpęs lietuvius pasieniais

Užu kaurų, kitus tuščiuos stulpuos,

Paduotum ženklą tik — o kristų aukos,

Kryžiokų kraujas plauktų srovėmis.

Jei Daumantas su jais, tai taipgi žūtų.

MINDAUGAS

Parodijai karštai, kaip ridenus,

Kurs dirbti vėlyja kardu, ne žodžiais

Ir ne mintim. Vienok aš tos rodos

Nepaklausysiu, mano Liutavari.

Turiu ką kitą: Aldona pati

Paaiškins visą slėpinį, o Daumants

Tur žūti, puldams po kojų jos.

ANTRAS AKTAS

SCENA I

Ragnytė, Trainaitis

RAGNYTĖ

stovi pasirėmusi ant akmeninio stalo

Duok taurę... Lietuva tu nelaiminga!

Dievams taviesiems naują auką aš

Pašvęsta — savo sūnų — O! man plyšta

Širdis! Aš jį užmušiu, verkdama...

Duok taurę! Aš į ją įpilsiu nuodus.

O Lietuvos dievai! Tegul jisai

Numirs ramiai, tegul nekenčia ilgai.

Aš jįjį apmazgosiu ašaroms...

Ant laužo paguldysiu, užgiedosiu

Jam giesmę... aš palaidosiu gražiai...

pila nuodus

Įkrito mano ašara į vyną.

Ar motinos ta ašara nuodų

Smarkumą tik nepanaikins?... Tur būti

Naktis jau, taip tamsu man. Jau visus

Supyliau nuodus, man neliko nieko...

ateina ant scenos Mindaugas ir Liutavaris, kurs nurodoJam taurę ir, pakalbėjęs, traukiasi

MINDAUGAS

apsimetęs ramumu

Sveika būk, motina! Broliene, sveiks!

Grįžtu iš sodo. Ten, besigerėdams

Šešėliu vakaro, lakštingalos

Klausiau giesmių, panemunyj kur skamba.

Vienok ir tarpe jūsų man smagu.

Jus meilė debesis nelaimių skirsto,

Prie jūsų aš be baimės ir ramiai

Galiu užmigti. Motin! Neatsakai man?

RAGNYTĖ

Sūnau! Ar nori gerti? Vynas štai...

MINDAUGAS

Jau vyną šiandien gėriau ryto metą,

Prie mano krikšto.

RAGNYTĖ

      Piktžodžiautojas!

MINDAUGAS

Trainaičiui

Nepasirodžius da žvaigždėms, apleisi

Sostapilę lietuvių. Vaišvilkiui

Nuneši mano šitą raštą — reikia,

Kad būt paduotas greitai ir slapčia,

Nesa viduj jo yr svarbus dalykas.

Jau mano norus Vaišvilkis pirma

Žinojo, taigi reikia tik paskubint.

Atmink, ką įsakau aš. Vargas tau,

Jei tu išdrįstum išakytą kelią

Mainyti! Vargas tau, pajudinus

Vašku užspaustą vietą! Te tau raštą.

RAGNYTĖ

šaly

Užmanymą Trainaičio žino jau... garsiaiAr man anūką atimi? Tai bent gi,

Laimingo kelio vėlydams, išgerk

Iš tos taurės.

Mindaugas ima paduotą taurę, bet negeria; Ragnytė,luktelėjusi, klausia drebančiu balsu:

      Išgėrei jau?

MINDAUGAS

susiduodams sau į kaktą

      Ragnyte!

RAGNYTĖ

Ar niekad sąžinė tau kruvina

Neduos nurimti? Taurėje matai tu kraują?

MINDAUGAS

Besivaišinant, gėrimuos visuos

Aš niekad kraujo nematau, tik nuodus.

RAGNYTĖ

Parodysiu, kaip tave nuotaros

Apgauna: aš išgersiu iki pusės,

O tu į dugną.

MINDAUGAS

meta taurę ir sumuša

      Motin! Ką sakei?

Šalin nuo manęs, taure prakeiktoji!

Tu sentėvių brangiausia dovana

Buvai; laikiau tave visad, kaip šventą,

Kaip liekanas vieninteles; nesyk

Putojai gėrimais saldžiais; pagimdė

Tave už jūrių kur sutirpusios

Krišpolą smiltelės; kiekart, vyno

Pilna, akis lietuvio žadinai,

Kad saulės spinduliai tavyj mirgėjo.

Trenkiu tave į žemę! Motina!

Ką pasakei? Iš kur neapkentimas?

lš kur ta pagiežia pasiutusi?

Norėjai mirt ir sūnų traukt į kapą.

RAGNYTĖ

Nubausk — nukęsiu, pajėgiu da tiek!

MINDAUGAS

A, taip! Norėtum nukentėjus bausmę,

Būt akyse žmonių kankintinė?

Bet aš nebausiu tų, kurie man nori

Užkenkti, o negali. Motin, būk

Rami... menkai užgautas...

RAGNYTĖ

      Ne užgauti

Tave norėjau, tik užmušt tave!

išeina pasirėmus ant Trainaičio

MINDAUGAS

vienas

Tai viens esmi, vienui tik viens. Kovoti,Žudyt, susekt pasikėsinusius.

Vienais nuodais vėdinti savo lūpas

Sukepusias, žąslais veržt kruvinais

Minias laukines liaudies — šitas mano

Gyvenims visas... Lūpos nesiskųs!...

Nežino, kad kenčiu. Jau nuo Trainaičio

Atsiliuosuosiu: jį paims, apkirps

Ir klioštoriuj paliks. Nuo liaudies mane

Pridengia paslaptis. Aš krikščionis,

Kryžiokų matomas bičiulis. Laukit!

Neužilgo aš sutrempsiu dvigalves,

Klastingas baidykles tas. Žus visi jie!

Tikėjimas? Tai tuščias žodis tik.

Aš apsikrikštijau, nes man tuo tarpu

Tikėjimo reikėjo. O dabar,

Ar ne vis viena: ar tai būtų kryžius

Nuo popiežiaus, ar rusų cerkvėje

Paveikslai auksu gausiai apdaryti,

Ar tai mongolų mėnuo. Ricieriaus

Tikėjimas — tai kardas. Aldona štai

Ateina, reik iškvosti slėpinys,

Kas tas per viens kryžiokas paslaptingas.

įeina Aldona

Aldona! Vis tu apsiverkusi...

Turiu aplinkui ašaras tik vienas,

Durklus, nuodų taures, medaus žodžius!

Atleisk, išgąsdinau tave, taip smarkiai

Kalbėdamas. Aldona, tu drebi?

Pabalo tavo veidas. Štai, žiūrėki,

Nuodų taurė į žemę sumušta

Išgert norėjau... būčiau jau dabartės

Ilsėjęsis kape. Vienok mane

Sulaikė viltis, ištrenkė man taurę

Mintis tik apie tave! Žodį tark,

Aldona!

ALDONA

      Viešpatie! Kentimas tavo

Ir tavo meilė manęs neprivers.

Be reikalo tik pertraukei man darbą,

Kurs mano liūdną dalį saldina.

Kada, sėdėdama merginų tarpe,

Prie žiburio, matau, kaip verpalai

Sidabro tęsiasi; kada dainelės

Klausau aš prigimtos — tai valandoms

Aš taip laiminga, jogei pasilenkus

Ant staklių ir besigėrėdama

Pražystančiomis ant audimo kvietkoms,

Užsimirštu aš savo širdperšą...

Ik vėl neišsiverš atsidūsėjims

Ir vėl nepasirodys ašaros.

MINDAUGAS

Ar tu rami? Nenoriu aš matyti

Tave nurimusią! Laiminga tu?

Nenoriu aš, kad tu laiminga būtum!

Tegul gi tavo širdyje įvyks

Jausmų kova, tegul ją graužia

Rudis didžių kentimų, pakramta

Tegul ją drasko... Jeigu su kentimais

Esi perdaug jau apsipratusi.

Dar naują tau išrasiu — šiandien mirsi.

ALDONA

persigandusi

Meldžiu aš vardan Lietuvos dievų!

O viešpatie! Tik nežudyki manęs!

Bijausi aš mirties! Man viskas jau

Apreiškia mirtį!... Amžius mano trumpas.

Žiūrėk, žiūrėk, kaip aš išblyškusi,

Žymu rausvi ant veido karščio plėmai,

Kaip stiklas žiba akys... Neužtruks

Pridengti kapo tyluma. Iš mano

Merginų ne viena, kalbėdama

Su manim, da nebaigus, ima verkti;

Kalbėti taikosi tyliu balsu,

Bijodama lyg, kad garsesnis žodis

Man nesudrumstų tylumos saldžios,

Kuri, tarytum sapnas miels, apsupo

Mane, da gyvą, šventybe kapų.

MINDAUGAS

Taip drūčiai nori tu gyvent? Aldona!

Ar gražią viltį širdyje slepi?

Žinau aš, kad merginų akys siekia

Giliai, net pereina per akmenį

Ir plieninius šarvus, ik numylėto

Nepasirodys veidas... Po šalmu

Žiūrėti mėgsti. Ar nubalęs buvo?

ALDONA

Neįspėju, kas toksai.

MINDAUGAS

      Tasai kryžioks,

Kryžiokas, ar lietuvis.

ALDONA

šaly

      Nepažino!

MINDAUGAS

Mačiau, kaip sudrebėjai, apalpai.

Tai tvirtas liudijimas... da bus kitoki.

Ir aš drebėdavau juk kitąsyk,

Kentimui apsireiškus tik ant tavo

Kaktos. Nesa laukinė tai širdis

Su tavo širdimi iš vieno plakė.

Aš linksminaus, kaip tu buvai linksma.

Dabar jau ne — dabar aš lyg ta uola.Klausyk! Ar pažinai kryžioką tą,

Kuris nuo manęs slepiasi po juodu

Šarvu? Ar jį pažįsti?

ALDONA

      Viešpatie!

Tikėki man! Aš jojo nepažįstu!

MINDAUGAS

Pažinsi gal... saldi bus pažintis!

Nesiprašyk be reikalo — iš plieno

Turiu šarvus ir širdį. Šitoje

Šoninėj salėje aš užsislėpsiu.

Tenai kiekviens jų žodis bus girdėt,

O ypač tylumoj nakties. Tuo tarpu,

Kaip sveikinsiesi tu su juo, atmink,

Kad jus karalius girdi ir jums laimės

Džiaugsmus kardu veik perkirs.

išeina pro šonines duris

ALDONA

viena

      Mindaugi!

O Mindaugi! Išėjo! Nelaiminga!

Likau viena laukt valandos mirties...

Ir valandos baisesnes da už mirtį.

Jau gęsta žiburys. Lauke tamsu.

Girdėti uosiai šlamščia, pušys... viskas

Mane baugina. Medžių tas ošims...

Ta tyluma — tai kapinių tylumas...

O, kaip sunku! Da jo nėra.

Gal neateis jau? O, kad neateitų!

Kad persergėtų jį prijautims!

žiūri pro langą

Matau, tenai už girių teka mėnuo,

Jį tamsios pušys sveikin ošdamos,

Sudriskę debesys pilni yr dvasių...

luktelėjusi

Neteina... gal neteis... O aš verkiu,

Lyg nežinodama karaliaus žodžio!

Man liūdna, kad neteis, kad jo matyt

Aš negalėsiu... Ką girdžiu? Ateina...

O ne, šaltinis tai girdėt sode...

O, jis! Tai Daumantas! Tai jojo žingsniai...

Garsyn vis da garsyn girdėjau vėl.

Apsimetu, kad jo aš nepažįstu

Ir kad nepažinojau niekados.

Karalius nepažins.

DAUMANTAS

įeina, užleidęs ant akių šalmą, kryžioko šarvuose

Aldonos širdį

Klasta prigavo... Ja dabar matau...

Išbalus taip... O rasi ji išbalo,

Išmėtinėjant sąžinei? Galiu

Atskirt nuo pabalimo pabalimą...

Ji sėda, veido neatkreipusi.

Juk kitąkart žingsnius įspėjo, rūbų

Šnabždėjimą pažino... o dabar

Neatkreipė nė veido! Eidams šičion,

Nuo slenksčio sugrįžau kelis kartus...

Didžiai skaudu!... Ar nepažins ji manęs?

Gal nenorės pažinti?... Tamsta!

Ji krūptelėjo...

ALDONA

      Ridenau! Ar šiokis,

Ar toks esi, pusiaunakties laike

Po šitą pilį klaidžiodams, imk melskis...

Prie skydo štai matau ražančius yr.

Imk melskis ir... išeik...

DAUMANTAS

      Išeik? Matyti,

Kad karalienė Lietuvos tik liept

Pripratusi, kad jai tiktai sušukus

Su ginklais tuoj atbėgs pilies sarga

Skaitlinga. Eisiu tik po manęs kraujas

Tur pasilikti...

ALDONA

      Mano...

DAUMANTAS

      Nežinau!

Bet kraujas liks. Žinai, kas aš? Ar tavo

Širdis nesako?

ALDONA

lyg atbalsis tuo pat balsu

      Sako tau širdis?

DAUMANTAS

Tik klausimą kartoja! Atsakyki!

ALDONA

Išeiki...

DAUMANTAS

      Varge! Mąsto, jaučia ji

Ir kaip per sapną žodžio nesudaro.

Klausyki, ar iš akmens tu? Du žodžiai!

Ištarki mano vardą!... Aš pasiutęs!

Pasiutęs! Veidas mano pridengtas

Šalmu, ant skraistės ženklas juodo kryžiaus —

Kaip gal pažint? pakelia šalmą

      Žiūrėki! Ar mane

Pažįsti? Bėk su manim! Ar pažįsti?

ALDONA

Ar aš pažįstu? Ne, netsimenu...

Galbūt... Čia taip tamsu, dėl to gal akys

Nuo ašarų gausių lyg apneštos —

Visi daiktai man rodosi migloti —

Ir vos išdžiūsta ašaros, tuoj vėl

Paplūsta. Nelaiminga aš. Lyg kokia

Sumišus savo gyvastį baigiu...

Ne! Nepažįstu... negaliu dabartės...

DAUMANTAS

Da nepažino... Žiburys tamsus.

ima nuo stalo žiburį ir apšviečia veidą, prisiartinaprie Aldonos

Žiūrėk! Žiūrėk!

ALDONA

      Meldžiu aš tave — traukis!

Išeik... Man žiburys akis gadin...

Žiūrėki tik! Prašvis, neilgai trukus,

Mėnulį stelbia jau aušros šviesa...

O varge! Šitoj salėje gal tave

Diena užtikti.

DAUMANTAS

      A! Kaip aš kenčiu!

O pragaro kentimai!

Aldonai, kuri nenuvokdama prisiartina

      Ko tu nori!

Šalin! Man lieka viena tik mirtis...

juokdamasis lyg sumišęs

Ka! Kai į galvą kas atėjo! Pulti

Ant kelių! Klaupt prieš jąją... Ka! Ka! Ka!

Prašyti, kad pažintų? Ar už kvietką

Auksiną nusipirkti atmintį?...

Tai aš vienui tik viens į svietą grįšiu?

Tarp manęs ir tarp svieto bedugnes

Jau pasidarė — negaliu sugrįžti...

Turiu numirt — numirt galiu. Prieš tai

Da išmokysiu ją ištarti vardą,

Gerai pažįstamą, tik užmirštą...

Mokysiu ją, kaip sakalą, kuri išbudin,

Vos tik užsnūsta. Taigi pertrauksiu

Aš miegą jos — gyvenimą mieguistą.

Klausyk! Žinai, kas aš? išsitraukia durklą

      Ne! Ne! Geriau

Nežinomas po kojų jos, kaip lapas

Rudens, nukrisiu... tepriims mirtis...

ALDONA

O Daumantai!

DAUMANTAS

      Ar da Aldonos balsas?

ALDONA

Pažįstu tave ir myliu! Klausyk!

Jis mato! girdi! Mindaugas toj salėj

Užsislėpė.

DAUMANTAS

      Atgyti miela taip...

Myli mane? Kur Mindaugas užlindęs?

O! Baisią pergyvenau valandą!

Ikšiol dar kraujas neapsimalšino.

Aldona! Valanda ta akyse

Man stovi vis ir neišnyks iktolei,

Ik neįkaitys laimė... Ji visas

Mintis ant bedugnių užtiesus laiko.

Bet nesugrįš.

ALDONA

      Mieliausias Daumantai!

Girdėjau skambant plieną... Užsislėpki!

Brangiausias mano! Slėpkis!

DAUMANTAS

      Ką sakei?

Kur Mindaugas? Toj salėj? Tai toli jis...

Nenoriu bėgt... nepajėgiu... O ne!

Tiek laimės!... Ne!... Negal būt išdavimas?

Turiu laimingas būt, matyt tave.

Užgeso žiburys, bet šviečia mėnuo.

Į šviesą eikš, Aldona! O! kaip tu

išbalusi labai! Raudonį veido

Nuplovė ašaros... Išbalus taip!...

Ne tokią palikau.

ALDONA

      Tai nuo mėnuolio

Šviesos tokia balta.

DAUMANTAS

      Prakeikiu jį

Už tai, kad pavogė rožes nuo tavo

Skruostų!... Jį keikiu, žmones užmiršdams.

ALDONA

Girdi? Girdi ginklus? Tai jie!

DAUMANTAS

      Lyg eina...

Lyg ginklai sučiauškėjo... Eina jie

Ant mano kraujo, kaip išalkę tigrai.

ALDONA

Bėk, Daumantai! Neuždaryta da!

Tik skubink!... Aldona liks tau ant amžių

Teisi... Išduoda viskas čia: dievai

Ir žmones, sienos... Bėk!

DAUMANTAS

      O, mano brangi!

Sveika būk! Lik sveika!

išeina, bet neužilgo grįžta

ALDONA

      Ko sugrįžti?

Nubalęs taip... ir nusiminęs... Varge!

DAUMANTAS

Gale šonines salės jie yra...

Atėjo...

ALDONA

      Išdavims... Klausyk! Turėsi

Išlaužt langų skersuotas geležis...

Čia sodas netoli... Tik skubink, skubink!

DAUMANTAS

bando laužti geležis

Veltui! Giliai įleistos sienoje...

Išlaužt negalima... tai tuščias darbas...

Negalima!... O, truko! Truko jau!

Sveika būk! Duok man ranką... Delnas šaltas

Kaip ledas... Lik sveika!

užlipa ant lango ir neužilgo grįžta į salę

      Be reikalo!

Sode, tarp medžių, ricieriai ginkluoti,

Po pat langais ragotinių giria.

Jau nėr ką bėgti... Atėjau be kardo,

Dėt atsargumo... Ką su tuo durklu?

Jis nė nuo priešų neapgins, nė rankos

Nepaklausys da... nusiminime!

Be pagiežos, nė širdį neatleidęs,

Į kapą gulsiu... Kas tau? Nubalai!

Aldona!

ALDONA

      Nieko, nieko... Duok man rožę

Nuo tavo šalmo... rasi atgaivins

Pajautimus. Daumantas duoda rožę

      Taip man aptemo akys...

DAUMANTAS

O varge! Vėl nubalo... Bėkime

Drauge su manim! Bėkime!... Bet kur

Išbėgsime? Tur būti sienose

Landyklos... bus vienok tenai ir žmones.

Namai tie prisigėrę jau klastos

Ir išdavimo! O Aldona mano!

Nelaimė... Sėsk, Aldona, šičionai!

Kaip vaiko mano akys ašarotos.

ALDONA

O aš jau verkti negaliu... Ka! Ka!

O Daumantai mieliausias! Mane tokis

Užpuolė juokas, kad nė pašnekėt

Jau negaliu... Ka! Ka! Tegul ateina!

Tegul per slenkstį peržengia! Tegul!

Štai šičia slenkstis!

puola prieš duris

DAUMANTAS

      O Aldona! Tyli...

Atšalus... paguldo apalpusią ant Rėdės

      Tuosius žmones rankomis

Draskysiu!... Eikit šian!... Tos akys!... Veidas

Pamėlynavęs!... luktelėjęs Iš sustingusių

Jos rankų rožę atimu... Pabudus,

Jau manęs gyvo nematys... nereik,

Kad kas primintų mane.

nuskabo kvietkos lapelius

      Kvietkos žiedą

Nutraukiau, kotas liko jos delne.

prie galo tos scenos girdėt kaskart garsesnisčiauškėjimas ginklų

Girdžiu!... Jau žingsniai aiškūs — jie ateina!

TREČIAS AKTAS

SCENA I

Heidenrich, Hermanas

HEIDENRICH

Kad Lietuvą pametus jau greičiau,

Grįžtu, pasiviešėjęs pas karalių.

Lietuviai linksminos, aš viens tiktai

Buvau nuliūdęs, viens tiktai išbalęs.

Laukines jųjų puotos. Tik klausyk!

Uolinėj salėj ąžuolinis stalas

Aplinkui visas žėri nuo taurių,

Ties salės viduriu ugnis užkurta;

Aplinkui dūmai suka, kibirkštys

Lakioja į šalis; šeši lietuviai

Nepasijudindami, iš akmens

Tarytum laiko ant galvų iškėlę

Sakuotus pušinius žibintuvus;

Viens riksmas, triukšmas, kuo bjauriausi žodžiai!

Keistai išrodžiau aš toje minioj

Laukinėj — briliantinis mano kryžius

Vos ne vos spinduliais prasiveržė

Per dūmus... Hermanai! Kad kuo veikiausiai

Galėtume jau atsisveikinti

Su Mindaugu!

HERMANAS

      O viešpatie! Ne laikas

Gadinti sandarą su Lietuva —

Kryžiokai da dabar neprisirengę

Kariauti! Vienas žingsnis neatsargus

Iš sykio gal atimti visą naudą

Mus ilgo triūso, misijos sunkios.

Kad Mindaugas mokėtų tik naudotis,

Tai klioštorius kryžiokų kaip matai

Sutremptų išnaikintų.

HEIDENRICH

      Tai teisybė,

Reik liūtas glostyt. O vienok, brolau

Prisipažinsiu, man jau nusibodo

Būt pasiuntiniu popiežiaus. Turiu

Drąsybę ricieriaus, komtūro kardą,

Vienok čionai lieku! Apdangaluos

Minyko, ir bjauriu būdu minykų,

Niekingai, taikytis reik su klasta,

Iš pasalų imti viršų. Juk kryžiokas

Seniau tą kunigaikštį niekino,

O šiandien? Šiandien aš jo spaviedninkas!

Aš tarnas Mindaugo! Atsimeni

Tą brolį, kurs su mums drauge atėjo,

Ką broliai Albijono sūnumi

Vadino, kurs dėvėjo ženklą rožės?

Prapuolė jis dabar — ar tik nebus

Čia darbas Mindaugo? Jei jis iš tikro

Pakėlęs ranką būt ant gyvasties

Bažnyčios tarno, zokoną užrūstins

Toks darbas ir už kraują brolio mus

Lietuvių kraujas liesis.

HERMANAS

      Ridenus tas

Kalėjime. Dėl jo nėr ką rūstaut:

Jisai lietuvis, pagonis, kurs buvo

Nuvykęs ikpat Nemuno krantų,

Minyko rūbuose besislapstydams

Nuo Mindaugo; dabar sugrįžo vėl

Pačios ieškoti, Mindaugo išplėštos

Vienok šventi mus rūbai šiuo žygiu

Nišgelbėjo. Sode maldas kalbėdams,

Aš vakar bokštą jo atitikau

Ir pro langelį padaviau jam kardą.

HEIDENRICH

Išgelbėjai lietuvį — nekenčiu

Lietuvių! Kam da šitiek darbo, verčiant

Juos prie tikėjimo? Kokia iš to

Nauda? Tautų niužsikentimo krikštas

Neužgesins. Galėtų duoklę mums

Mokėti, o vienok dabar nemoka.

Mus ricierių dvasia sunyks visai,

Jei zokoną tiktai sutaikios žemės

Apsups: ar eisim gaudyt žaltvykšlesDykumose? Su jūrėmis kovosim?

Ar imsimės su Dauguvos gelmėms?

Išges mus ricierių dvasia. Ateina

Lietuvių kunigaikštis — reikia man

Vėla apsirėdyt skraiste niekšystės

Ir nusižeminimo — aš mainaus

Kaip driežas. Prisiega vienok baisinga

Mane surišo, aš pasiuntinys

Ir mano ypatoj mus visas zokons

Atsispindi, duoda ženklą, HERMANAS traukiasi, įeinaMINDAUGAS

      Karaliau, Dievs

Su tavim!

MINDAUGAS

      Sveikas!

HEIDENRICH

      Viešpatie! Nerimsti,

Matau, ir akys migloms apneštos

Tiesiog nurodo tavo dvasios audrą,

Ar kokį užslėptą užmanymą,

Tikrai kad nevisai dar tvirtas būdams

Tikėjime, nemoki priešintis

Šio svieto rūpesčiams; da neįgijęs

Esi tu tikro persiliudijimo,

Kad yr apveizda ir kad už dorybę

Dangus užmoka. Žemės pakramtą

Veik išsklaidys malda — tad melskis!

MINDAUGAS

      Melstis?

Ražančių aukso pasiėmes štai

Ir durklo ašmenims pradėjęs skirstyt

Šventus poteriukus, užtėmyjau,

Ant durklo buvo sukrekėjęs kraujas,

Bet nežinau kieno — turėjau mest

Nė nepabaigęs poteriaut.

HEIDENRICH

      Karaliau!

Jei tik gailiesi iš tikros širdies

Ir jei tiki — nurimki! Mus bažnyčia

Pasigaili, atleidžia, laimina,

Be užmokesties niekad nepalieka

Tikėjimo ir tavo gailestis

Be suraminimo neliks: Tik teikis

Visas slapčias mintis, visas kaltes

Mums išpažint. Sūnau, neslėpki nieko —

Altoriaus tarnas jas išriš.

MINDAUGAS

      O kas

Išdrįs pažvelgti į gilumą mano

Širdies, nusiminimo bedugnes

Ir žmogžudystės? Kas? Ar tu pabūgęs

Gyventpalaikis klioštoriaus? Aš pats

Netleisiu sau, man nieks negal atleisti!

Mažiausias mano nusidėjimas —

Kad aš sutepiau krauju. rodo durklą Žiūrėki!

Ant šito plieno surudijusio

Atrasi mano darbus išrašytus

Krauju — ar juos atleisi man?

HEIDENRICH

      Tikėkl

Turiu nuo Dievo tiesą tuos išrišti,

Kur sutepti krauju.

MINDAUGAS

      Tu baisesnių

Norėtum kalčių? Tai klausyk per skliautą

Dejuoja! Jo karūną ant galvos

Nešioju... Paklausyki! Iš po žemės

Išgirsi kitą da dejavimą,

Bet net neišgirsi — jau jisai negyvas —

Ar tai atleisi man?

HEIDENRICH

      Tikėki! Mūs

Bažnyčios didelė galybė! Maldos

Krikščionių kunigaikščio nenueis

Ant nieko. Tikras gailestis širdingas

Nuplaus kaltybę. Ką išrisiu aš

Ant žemės, tai bus išrišta ir Dievo

Danguj. Dėl to gi aš atleidžiu tau

Kaltes!

MINDAUGAS

      Tu baisesnių norėtum kalčių?

Tu nori tamsią dvasią peržvelgti

Iki pat dugno? Tai žiūrėki — laukinė,

Akla, niekinga liaudis slankioja

Po geležies skeptru. Aš ją prispaudžiau

Visu tamsybės sunkumu. Širdyj

Nešiojasi jau baimę, o į vietą jų

Dorybės veda klastą. Tik žiūrėk,

Kaip tas tamsus lietuvis, man pamojus, Nulenkia galvą ir žegnojasi,

Nors vėlytų greičiau jis ant krūtines

Pajust ringuojant žaltį, o ne tą

Didžiai neapkenčiamąjį kryžių. Kas gi

Atleis man šitą kaltę?

HEIDENRICH

      Viešpatie!

Esi vadu ant liaudies pastatytas,

O jeigu valdžią pildai per aštriai,

Jei paklusnumo reikalauji, baime

Valdai — atleis tau Dievas, nes Jis pats

Tau suteikė tą valdžią. Aš atleidžiu.

MINDAUGAS

karčiai nusijuokęs

Gerai! Dabar jau aš visai ramus!

Tuojau einu užklupt kryžiokų žemę!

Seniai jau laukiu laiko parankaus

Į karą ruoštis. Iždas jau išsekęs,

Aš pats garbės išsilgau, o nuo jūs

Daugiau nereik man nieko. Jau karūną

Turiu ir atleidimą iš dangaus.

Einu dabar draskyti jūsų šalį.

HEIDENRICH

Bandai mane tais žodžiais, bet kryžioks

Nežiūri tuščio žodžio.

MINDAUGAS

      Žodį savo

Paremsiu tuoj. Žiūrėk pro tas tamsias

Skersuotas geležis į platų lauką.

Kareiviai susirinkę stovi ten.

Galbūt jie susirinko ant medžioklės?

O ten, žiūrėk, raudonas koks dangus.

Galbūt panemunyj pakilo gaisras?

O ką? Dabar pažįsti Mindaugą,

Lengvatiki minyke?

HEIDENRICH

      Tai tegul gi

Piktadėjystės sunkenybė puls

Tau ant galvos! Tikėjimą atminki!

MINDAUGAS

Tu tyčiojies, minyke! Aš rytoj

Jau melsiuosi bažnyčioje kryžiokų,

Jūs vyną gersiu šventintu indu,

Namus papuošiu aš kaurais išplėštais

Iš klioštoriaus, ir pirmą poterių

Aš sukalbėsiu, mirus jūsų Mistrui

Didžiajam.

HEIDENRICH

      Tu per mus karaliumi.

MINDAUGAS

meta karūną

Nereik karūnos! Ją metu! Tai bent gi

Supančiota širdis atsiliuosuos.

Dabar aš Mindaugas jau, kunigaikštis.

Kryžiokų priešus.

HEIDENRICH

perplėšia kamžą ir stoja šarvuose, su kryžioko skraiste

      Aš gi Heidenrich,

Kryžiokas tavo, kunigaikšti, priešas.

Atsivaduoju aš nuo rūbo to,

Metu tuos ženklus nusižeminimo.

Kaip mane šarvuose dabar matai,

Prisiekiu aš ant Dievo, jog tie žodžiai,

Kuriuos kalbėjo tau pasiuntinys,

Ne mano žodžiai. Manyje pažinki

Tik ricierių! Tik priešių pamatyk!

Po tokio išdavimo jau išduoti

Nėr kaltės. Jau dabar iš pasalų

Veikt stengsiuosi ir atvirai kovosiu;

Sukelsiu tavo pilyje gaisrus

Ir išdavimą; eisiu aš už jūrių

Maldauti sau pagelbos pagiežai.

Iktol nemesiu nuo pečių tos skraistės,

Ik tavo kapui uždangos prireiks.

Prie poterių kas vakars ir kas rytas

Pridėsiu keiksmą — Dievs tave ištiks!

traukiasi

MINDAUGAS

vienas

Grūmoja, bet veltui. Dabar, apgavus

Kryžioką, reikia būti atsargiu —

Jie valdo svietą. Apsiriko sunkiai,

Nors rodės jiems, neklysta niekados.

Per spaviednį patraukė mano širdį

Prie gailesties.

įeina Liutavaris

LIUTAVARIS

      Išpildžiau, Viešpatie,

Prisakymą.

MINDAUGAS

      Jau Daumantas negyvas?

LIUTAVARIS

Negyvas.

MINDAUGAS

      Seni! Seni, vargas tau,

Jei tavo žodžiuos vylius užsislėpęs!

Aš pats turiu lavoną pamatyt.

LIUTAVARIS

O, Viešpatie! Jau jis kapuos. Ikšiolei

Da skamba man giesmė, ką duobkasys

Prie darbo gieda sau, ir mano kaktą

Da pila šaltas prakaitas.

MINDAUGAS

      O kur

Jį užkasė?

LIUTAVARIS

      Kalėjime.

MINDAUGAS

      Seneli!

Tu pilį man verti į kapines.

LIUTAVARIS

O, liūdna ricieriui mirt negarbingai.

Jo kapas užmirštas visai, ne viens

Keleivis neprimes akmens, nė vienas

Neduos akims ant jojo pasilsėt.

MINDAUGAS

Gana bus to. Klausyk! Aš atsiskyriau

Su kryžioku. Didžiam įsiutime

Grūmojo man. Da šiandien su kareiviais

Naupilkeliu patrauksi, giriomis,

Nes Nemuną brasta turėsi pereit,

Ar persikelt — tik reikia skubintis —

O dienai brėkštant teužgriaus lietuvių

Giesmė — nuo josios garso sudrebės

Langai Malburgo, pasijudins bokštai.

LIUTAVARIS

Ar tik rūstybės dėlei užpuolims?

MINDAUGAS

Seniai rengiau jį, sąlygas svarstydama

Da niekad zokons nemiegojo taip

Pasitikėjimo miegu. Jam rodės,

Kad krikšto rūbais aš, kaip mažas vaiks

Suvystytas, užmiršiu apie šarvą;

Kad dėl karūnos garbę užmiršau;

Kad giriose gyvendams, purpuriniais

Karaliaus rūbais nusižadinsiu.

Sakyk man, Liutavari, ar aš tokis

Turtingas, kad galėčiau užsimiršt

Jau apie karą, užpuolius ir garbę?

Žiūrėk kryžiokų žemės! Baltjūrių

Vilnis stiklinė trūksta, atsimušus

Į gintaro krantus; o ant vilnių

Iš tolimų kraštų atplaukia miestai

Su audekliniais žėgliais ir duokles

Minykams moka, siunčia frankų vyną,

Krištolines taures, šarvus, šilkų

Ir vilnų audimus puikiausius. Šičia

Jau pievos giriomis apaugusios.

Ar čion atsibastys koksai vaisbūnas?

Kur mano turtai? Liekanų nedaug

Paliko tėvas. Tuščia jų, tų turtų!

Tiek to su auksu! Bet ižde yra

Tiktai viena ką atmintis po tėvo

Galvos: šilkinis rūbas dideliai

Brangus, išaustas kvietkomis, kur mainos

Kaip peteliškių marginti sparnai;

Auksinė juosta ir ta krištolinė

Taurė, kuri jau tapo sumušta.

Žiūrėk, kryžiokų miestai! Ar Malburgas,

Ar Klaipėda senoji, juk kasdien

Naujoms vis pilimis padanges siekia,

Arba, kaip skruzdynai, pilni žmonių;

Namai net žvilga; murmulo bažnyčios;

Sugauti dūmai nuo ugniaviečių

Tiesiog stulpais aukščiau stogų iškyla.

O čia — žiūrėkit ! Kaip pajuodusios

Triobelpalaikės! Salėse nuo sienų

Uolinių šalta, drėgna ir tamsu —

Ir da tas sienas, lyg ant juoko, šaltis

Aptraukia mums kauru sidabriniu.

Vargų vargai vieni, kur apsisuksi.

LIUTAVARIS

Naktis jau baigiasi — reik skubinti.

MINDAUGAS

Teisybė! Mėnuo nusileido — eisiu,

Gal ors atvėsęs atgaivins mane.

Kiekvienas skundas pakiša liežuviui

Daug žodžių. Aš pervirš jau iš dalies

Rūgojau. Pasigėrins jį niužilgo,

Tegul sušuks lietuvių trimitai.

traukiasi su Liutavariu

SCENA II

Aldona guli ant žemės be žado, Heidenrichįeina

HEIDENRICH

pakeldamas Aldoną

Kas čia per mergina? Be žado, guli

Parpuolusi. Koks veidas jos gražus!

Mačiau aš frankų dukteris patogias

Kuriąsias trubadūrai dainomis

Pagarbino, o ridenai svajonėms,

Bet joms toli prie šitos — bunda jau —

Apkaito... Atsiduso...

ALDONA

klejodama

      Mano mielas!...

Jis numirė jau... mano gi mirtis

Miegu tik buvo...

HEIDENRICH

      Būk rami, mergele!

Prie tavęs Dievo tarnas.

ALDONA

susmunka jam po kojų

      Kas nors

Esi, apginki mane! Sergėk mane!

Tu pajėgi, tai juk gali išlaužt

Kalėjimo sklendes. Tenai lavonas...

O, varge!... jo lavonas be galvos...

Aš nelaiminga, duoki man pagelbą!

HEINDRICH

Krikščionė tu?

ALDONA

      Baisus užklausymasl

Ne! Ne krikščionė! Aš tik nelaiminga!

HEIDENRICH

Krikščionys maldomis pasaldina

Nelaimę. Bet sakyk tiktai, aš viską

Tau padarysiu.

ALDONA

      Viską? Ridenau,

Nepadarysi, ne! Jo neprikelsi!

Mačiau aš, kraujas teka srovėmis...

juokiasi, einant didyn sumišimui, ir tėmyjasi į tamsumą

Šmėkla kokia ten, panaši į mane

Nuo manęs atsiskyrus, sukasi —

Tai mano ypatos dalis... Ji jaučia...

Ji mąsto... aš pati kaip tas akmuo...

Šaukiuosi ją, o ji tolyn vis bėga...

Tolyn... tolyn... jau nyksta... vos matyt...

nusiminusi

Aš liksiu be jausmų!!! Širdis atšalo...

Jau neplaka... apsilpo atmintis...

Kalbu — bet ne mintyj pradžia tų žodžių,

Manau — bet mintys gema ne širdyj...

HEIDENRICH

Regiu aš pradžią sumišimo proto.

Tas Mindaugas, tas žmogžudys! Jisai

Dangaus bausmės yr vertas. Mano triūsas

Ją suramins ir pajautimų jos

Baidyklės tur išnykt prieš aukso saulę,

Prieš aiškius spindulius tikėjimo.

ALDONA

Tikėjimas?... Prieš keletą da metų

Buvau vaidilute pavasario

Dievaitės. Pamenu... prie galo kaimo,

Giraitėj jos paveikslas... Ant galvos

Vainikas kvietkų... o čia eglės ošia

Aplinkui... Kiek tai kartų aš viena,

Arba merginų apsupta, svajojau...

Meldžiausi!...

HEIDENRICH

      Vargšė! Ji, kaip kūdikis,

Reik žadint įspūdžiais. Mergele, bėkim!

Už Nemuno ten rasim klioštorių,

Kuriam yra šventųjų karalienė.

Paveikslas josios į pavasarį

Yr panašus. Tikrai ją pamylėsi.

Ir jai vainikas kvietkų ant galvos

Uždėtas, o aplink stulpai uoliniai

Kas šventė papuošti eglaitėmis.

ALDONA

Einu! Einu su tavimi.

HEIDENRICH

      Mėnulis

Jau leidžiasi, nakties tamsumoje

Negali Mindaugas juk vytis paskui.

Imk mano skraistę, denkis gobtuvu,

Kabinkis kryžiaus ženklą. apsupa ją savo skraiste

      Mes da šiandien

Vaišvilkio nukaksim klioštorių.

Tas Mindaugo sūnus, laukinis tigras

Minyko rūbuos, nusižemint tur

Prieš pasiuntinio ypatos šventybę.

Neverk, mergele! Dievas su tavim!

Merginų ašaros išdžiūsta greitai.

KETVIRTAS AKTAS

SCENA I

salė Vaišvilkio klioštoriuje

Trainaitis, Vaišvilkis, Minykai

VAIŠVILKIS

Kalbėkit, broliai, poterius — pas mus

Į klioštorių atėjo naujas brolis.

Trainaiti, mesk šarvus, imk abitą,

Užkišk už juostos gintaro ražančių —

Tik skubink!

TRAINAITIS

      Vaišvilki! Pasigailėk!

Nerenk man kapo, sugrąžinki laisvę!

Laisvė brangesnė už gyvenimą.

O, varge! Tai mane čionai ant amžių!

Jau uždarys, pačiam žydėjime

Suvys jaunystė mano! Sviete! Sviete!

VAIŠVILKIS

O ką gi tu ant svieto palikai?

Ar žmones? Aš mačiau juos, jie pažįsta

Mane — rodo kardą, kabantį ant sienos

      Tas kardas aptaškyts krauju...

Ramiau, paguldžius galvą čia ant uolos,

Ne kaip priglaudus jąją prie žmogaus

Krūtinės. Svieto niekniekiai! Čia turim

Tų niekniekių mažiau, čia valandos

Ne taip greit lekia, žmones apsiblausę.

Vienok tie žmonės tyli, kaip akmuo.

Nė pasiskųst nėr kam — vienam tik kapui.

Tamsus minyks, įkaitęs nuo medaus,

Ne taip yra baisus, kaip žmogus meilės

Valandoje. Norėjai tu valdžios?

Karūnos troškai? Gausi ją bematant.

Apkirpkit jį!

Minykai sodina Trainaitį ant akmeninio suolo irrengiasi kirpti

TRAINAITIS

      Neilgai trukus jau,

Atskirs mane nuo svieto šitos žirklės.

O Vaišvilki! Pasigailėk manęs!

Tu mano brolis.

VAIŠVILKIS

      Aš esmi minykas.

O broliai! Dekite tuojaus žvakes —

Tegul pagarbintas bus Dievo žodis.

Trainaiti! Drąsiai kelk akis aukštyn,

Praaiškink veidą, na o mes tuo tarpu

Kapų giedosim giesmę. Klioštorius

Tai kapas. Čia jausmai tau bus paskirti

Tikėjimo, o pavydas išnyks.

Užmiršk mintis, jei da mintis turėtum,

Su kryžium jas surišk, kaip poterius

Ražančiaus. Žibintuvui tam užgesus,

Užgesi tu šiam svietui, tamsiuose

Tuos mūruos uždarytas. Tavo prašyms

Neišmaldaus pasigailėjimo.

Buvau... Buvau žmonėms tigru, da kartą

Juo būsiu. Stokit šičionai aplink —

Žiūrėkit, kokie puikūs garbanoti

Plaukai — net gaila kirpti! Ruoškitės,

Minykai! Dėkit jam karūną šventą.

Minykas nukerpa Trainaičiui pluoštą plaukų

TRAINAITIS

O sviete! Sviete!

VAIŠVILKIS

      Baikite greičiau...

įeina Heidenrich ir Aldona, visa apsidengusikryžioko skraiste

Kas čia?

HEIDENRICH

      Pasiuntinys ir kunigaikštis

Bažnyčios.

VAIŠVILKIS

      Galvą nulenkiu žemai.

O viešpatie? Suteiki malonę savo

Mus klioštoriui, o ypač jogei mes

Čia rengiamės įšventint naują brolį.

HEIDENRICH

Kas tai? Trainaitis! Pasakyk, ar tu

Iš savo valios nori minykauti?

TRAINAITIS

Dievai turbūt tave čion atsiuntė...

Aš valios neturiu! Čia mane valdo

Spėka ir, šventinams per prievartą,

Aš lieju ašaras...

HEIDENRICH

      O kas išdrįso

Vest prie altoriaus priverstas aukas?

VAIŠVILKIS

Tai Mindaugo valia.

HEIDENRICH

      Didesnę valią

Turiu. Paleiskit liuosą ji tuojau!

Nesa šventa bausmė nukris ant jūsų,

Kaip griausmas. Iškeikimas klioštoriui!

Jau maldos jūsų, nusiųstos į dangų,

Prabėgo, šitiek metų, ir tiktai

Da pirmą kart aš mąstau. Koks kentimas.

Mąstyt!... iš tolo girdėt klioštoriaus varpai

      Girdžiu iš tolo klioštoriaus

Varpai dejuoja. Galbūt neužilgo

Tie pats varpai dėl manęs uždejuos...

O ką turiu daryti? Melstis — žmones

Tegul sau meldžiasi! Aš užmiršau

Maldas, nemoku poterių, o bet gi...

Ne sykį, apsimetęs klupau aš,

Bažnyčioje grindis bučiuoju šaltas.

Aš, suteptas krauju, po uždanga

Tamsių, nepermatomų laiko miglų,

Esmi už žmones aukštesniu. Dėl ko

Prieš mane lenkia galvas? Mane garbin —

Tai garbina šėtoną žmoguje... luktelėjęsAš niekingiausias žmogus! Pereis amžiai,

Aš liksiu juk gadynes baidykle.

Minykas žmogžudys! O, tamsios šmėklos!

Kam apsiaubėt mane? Šalin! Šalin!

Dabar tik mąstau aš! Dabar gailiuosi!

Šalin, šėtone! Jau aš tau dabar

Nepriguliu, jau pamačiau aš dugną

Taurės, užnuodytosios teisybe...

luktelėjęs, kaskart smarkiau

Bet kam ta mergina? Tik susipraski,

Minyke, susiprask! Gailiesi tu

Gražaus veidelio, o nesigailėjai

Žmonių... Širdis jau išdegė, plaukai

Pražilo... aš prasižengiu? Eik, traukis

Iš čia, nelaimingoji! Tu vedi

Mane į piktą, sumaišei man protą!

Šėtonas gundo, užslėptas tavyj!

Šalin! Šalin! Negirdi... Palytėjau

Jos ranką — ir ugnis jau degina

Mane... Aldona! Durklą tą paėmus,

Užmušk mane! Degu aš visas — imk,

Užmušk! Užmušk! O Dieve! Tam kampelyj

Tyliam tiek pakramtos! Šalin! Eik sau

Klejot po Lietuvos girias!... O, neiki!

Lik čia! Aš netsiskirsiu su tavim.

ALDONA

sumišusi

Mokinki mane melstis...

HEIDENRICH

      Seki paskui:

„Sveika Marija... .” Bėkime! Skliautai

Ant mūs galvų sugrius — žiūrėk, jau dreba.

Myliu tave, Aldona! Tik čionai,

Tarp sienų klioštoriaus, to pasakyti

Neišdrįstu... Žiūrėk, tos kruvinos

Kankintinių baidyklės iš rėmų jau

Išlindo ir sustojo prieš mane —

Gyvi paveikslai tie...

ALDONA

   Nuliūdus rožė

   Pridengia šaltus

   Akmenis kapų...

   Ir lapų ošimu

   Saldžiai užmigdo...

   O jis kape jau miega! Ka! Ka! Ka!

Kuo kitąsyk buvau, tau pasakysiu...

O kuo dabar esmi, aš nežinau...

HEIDENRICH

Sumišusi!... Ateina koks minykas...

įeina MINDAUGAS minyko rūbuose, užleidęs gaubtuvą

Ko nori čia, elgeta klioštoriaus?

MINDAUGAS

Aš su atleidimu.

HEIDENRICH

      Kam?

MINDAUGAS

      Tau, kryžioke.

HEIDENRICH

Žinai, kas aš? Komturs ir popiežiaus

Pasiuntinys.

MINDAUGAS

      Žinai, kas aš?

HEIDENRICH

      Gal tarnas,

Kurs vaikštinėja po apygardą

Ir elgetauja klioštoriui. Štai imki!

meta jam pinigą

MINDAUGAS

Da man tu kaltas vieną poterių.

Žiūrėk — ražančius mano... išsitraukia kardą

      Sukalbėsim

Su juo maldas.

HEIDENRICH

      Minyke, eik šalin!

MINDAUGAS

numeta minyko rūbus

Minykas jau išėjo — pasiliko

Tik kunigaikštis Lietuvos.

HEIDENRICH

išsitraukia kardą

      Iš čia

Jau kunigaikščiu neišeisi!

mušasi; įbėga Vaišvilkis ir minykai su žibintuvais

VAIŠVILKIS

      Dieve!

O, Dieve! Mano tėvas? Tėve, ko

Taip užsirūstinęs? Ant ko tu kardą

Esi pakėlęs klioštoriui šventam?

Tai popiežiaus pasiuntinys! Tai Dievo

Pasiuntinys! Minykas tikintis

Ir dievobaimingas. Tu būsi, Tėve,

Iškeiktas ir klioštorių iškeiks!

MINDAUGAS

Pažink, sūnau, tą pasiuntinį šventą.

Žiūrėk ant jo — ta ypata puiki

Tai šliaužioja po žemę, tai nuo žemės

Vėla pasikelia, kaipo koksai

Žaltys, žvynais plieniniais prisidengęs;

Tai būna nusidėjėliu; tai vėl

Šventuoju. Tai yr perauga išalkus,

Besotė. Kad galėtų su savim

Paimt girias — paimtų. Aukso šarvą

Pridengęs vilnone prasta skraiste.

Pažinkit pasiuntinį! O, atliko

Pasiuntinystę puikiai! Daug daugiau

Žmonių nužudė jis, ne kaip išganė.

Ne viens keliauja — tik žiūrėkite!

Tur brangų, mielą draugą. Ar jums rodos,

Kad tai kryžiokas, nusižeminęs.

Tylus? Tik atidenkit jojo skraistę...

Nutirpo ve minykai! Matote,

Su tąja mergina stačiai jis bėgo

Į pragarą.

VAIŠVILKIS

klauso atsidėjęs Mindaugo žodžių ir nutraukia ražančių,kurį laikė rankose; poteriukai pabyra ant žemės

      Užstokite duris!

Štai drebančioje iš rūstybės rankoj

Ražančius trūko... Gėdytis turiu...

Paduokit kardą...

HEIDENRICH

      Lauk iš čia, pasiutus

Gauja minykų! Jūsų pagiežą

Aš niekinu! Tai tuščias tik smarkumas.

Štai renkasi tamsi minia. Metu

Ant žemės kardą — pats einu, be ginklo,

Ir niekas pasiuntinio palytėt

Neišdrįs. Da šitiek aš esmi aukštesnis

Už tą niekingą minią. Išeinu

Ir palieku jums Dievo prakeikimą.

Minykai prasiskiria, Heidenrich išeina

VAIŠVILKIS

Tiek nusidėjimų sykiu su tiek

Puikybės! Man baugu net pasidarė.

O tu jam, tėve, nieko nesakei.

MINDAUGAS

Stebiuosi drąsumu. O kur Trainaitis?

VAIŠVILKIS

Pasiuntinys paleido.

MINDAUGAS

      Laisvas jis.

Jis nor karūnos! Man likimas piktas

Gadina viską! Jūs paleidote,

Minykai prakeikti! Smagu jums šičia

Kalbėt maldas ir tinginystėje

Šventai gyvent; ar, kam numirus, skambint

Varpais ir džiaugtis iš kitų mirties,

Kad už palaidojimą vėl skatikai

Į jus kišenes plauks. Su žemėmis

Aš sumaišysiu jūs tą šventą triobą,

Ik vieno iškaposiu jus pačius!

MINYKAS I

Tarnaudami bažnyčiai, tau tarnaujam,

O, Viešpatie, ir daug maldų kasdien

Už tave kalbam. Buvom prieglobėją

Išrinkę — ant altoriaus Motinos

Švenčiausios iš Solimo mes pastatėm

Aštuonis auksinius žibintuvus,

Tiek pat vaškinių žvakių ir rūkylą.

Kadangi neišklausė mus maldų,

Tai kitą prieglobėją pasirinksim:

Nuo šiandien Lietuvą mes pavedam

Marijai iš Ankonos. Tik altorius

Jos yr nuvargęs.

MINDAUGAS

      Duoti pinigų

Altoriui tos naujosios prieglobėjos

Aš negaliu. Malonę jos žinau

Ir gausiai atsiteisiu. Bet, turėdams

Už ką ant Marijos Solimo pykt,

Aš noriu, kad nuo jos altoriaus auksas

Ir brangus akmens pereitų tuojau

Kitai Marijai, iš Ankonos. Saulė

Niužilgo užtekės. Gal išdavims

Jau lenda į apleistą mano namą.

Reik eit namo ir saugotis klastos.

Aldona, pamylėjai tu kryžioko

Šarvus, tikėdama būt papuošaPilės Malburgo. Betgi šiandien grįši

į tamsią, liūdną pilį pagonies.

Mindaugas išeina su Aldona; minykai šnabždėdami poterius išsiskirsto

SCENA II

naktis šile

LIUTAVARIS

guli po medžiu

Jau nepasieksiu Naupilės. Paliko

čia ricieriai... Numirsiu girioje!

Numirsiu aš... Sudegsiu ryt ant laužo...

Išskirstys vėjas pelenus... Giliai

Man pervėrė krūtinę, tik kryžiokas

Užmiršo kardą iš žaizdos ištraukt...

Pažįstu kardą — Daumanto tur ženklą...

Kur Mindaugas? Aš pasakysiu jam...

O! Mirštu... Mirštu jau... Šakelės eglių!

Jūs, ošdamos, migdykite mane...

Numirsiu girioj prigimtoj...

ateina Mindaugas, paskui jį Aldona

MINDAUGAS

      Čia guli

Žmogus!... Jis pažeistas yr — kruvina

Žolė!

LIUTAVARIS

ištiesdams ranką

      O viešpatie! Artyn prieiki...

Tai slėpinys...

MINDAUGAS

      Ar tu čia, Liutavari?

LIUTAVARIS

Jau mirštu...

MINDAUGAS

      Koks gi slėpinys tam myryj?

LIUTAVARIS

tyliai

Karaliau! Aš į kryžių netikiu...

MINDAUGAS

Mirk be tikėjimo.

LIUTAVARIS

      Karaliau! Duok man

Tikėjimą... Kokį tu nori... duok!

Aš be tikėjimo nenoriu mirti...

Tau liepiant, apsikrikštyjau... Dabar

Dievai senieji šaukia mane! Šaukia!

Paliepk man grįžt prie jų atgal...

MINDAUGAS

Liepiu.

LIUTAVARIS

Tu, egle, mano dievas!... Štai lietuviai

Jau išvertė kryžiokų altorius...

Namai kryžiokų žemesni už tavo

Pilis... Baisus! Baisus buvau, kaip aš

Ragotinę iškėliau ant minykų,

Galvos... Jau zokonas neprisikels...

MINDAUGAS

atsikreipia

Iš kur tas baladojimas?

LIUTAVARIS

      Tai nieko...

Lietuviai mano laužui kerta ten

Šakas... Ar ant kaktos rasa užkrito?

MINDAUGAS

Tai mano ašara.

LIUTAVARIS

      Nuo šios dienos

Rudis ims vilkti jau senelio šarvą,

Kaip to mėnulio šviesą debesiai,

Jei nuo rasos nepsaugos jį anūkai...

O, Viešpatie! Išreikšiu slėpinį...

Prakeiksi mane!... Neišpildžiau tavo

Prisakymo...

MINDAUGAS

      Katro?

LIUTAVARIS

      Neužmušiau...

MINDAUGAS

šaltai

      Katrą?

LIUTAVARIS

      Jis gyvas...

MINDAUGAS

      Kas toksai?

LIUTAVARIS

Jo vardą

Jau užmiršau... Man reiktų atsimint...

Jis mane užmušė... Prakeikti noriu —

Kryžiokų pusę laikė... Vardo jo

Nepamenu aš... Negaliu nė keikti...

O! O!

miršta

MINDAUGAS

      Jau numirė... Žiūrėdamas

Į veidą jo matau tarytum vaiką.

Bet ne senelį, jau suvytusį.

Drauge užaugova — aš jį da mažą

Mačiau... O šiandien jį ant laužo dės.

ateina kareiviai

Lietuviai! Liutavarį neškit paskui

Mane į Naupilę tiesiog. Tenai

Jam aukštą laužą turite sukrauti...

traukiasi, duodamas įsakymus; paskui jį išneša Liutavario lavoną

SCENA III

pagonių šventinyčia Naupilėje

RAGNYTĖ

prie altoriaus beria rūkylą

Perkūne! Štai bėriu rūkylą tau!

 Jau gintaras pakvipo.

 Tavo sparnas

 Tegul nuleidžia

 Ugnį ir griausmus.

Pribūkit dvasios, ik nepšvies aiškioji

Aušra. Girdžiu, atūžia jau artyn,

Tarytum viesulą pušis vartytų.

Tai dvasių sūkurys mėnesienoj

Taip ūžia lėkdams.

 Motina karalių

 Jus sveikina!

 Štai jums dedu aukas:

Pavasario dievaitei — kvietkų žiedus,

Žiemos dievaičiui — kvietką vystančią,

O pragarui — štai iš minykų kryžiaus

Tą brangų akmenį. luktelėjusi

      Jau tamsiuose

Rūkylos dūmuos prasiaiškin dvasios.

Dievai! Sūnus prie seno grįžo vėl

Tikėjimo — uždegs ant jūs altorių

Aukų daugybę. Mindaugas, sūnus —

Didžiuodamasi šitai atkartoju

Jo vardą! Mindaugai! Ar girdite?

Dievai! Sakykit, ar jis bus laimingas?

Ar ilgai jis ant sosto užsiliks?

Ar mano prakeikims, kurį anuosyk

Ant savęs užsitraukė, neužkenks

Gyvenimui jo? Keikdama tad sūnų,

Bijojau aš, kad neišsipildytų.

Ir da bijau. Sakykite! Ant savo

Maldų širdis jau nepasitiki,

Jau žodžių neištenku aš jums primelsti.

Sakykite! Sakykit!

BALSAS NUO ALTORIAUS

      Mindaugas

Pražus nuo rankos ricieriaus, kurs žuvo,

įsakius Mindaugui.

RAGNYTĖ

      Čionai žmogus

Atsiliepė! Ne, ne! Dievų tai žodžiai!

Dievai! Ko taip ūmai jus nykstate?

Man davėte atsakymą taip baisų...

Išnyko — vėl apsupo tamsuma.

O gal tik pajautimai suviliojo.

traukiasi; išeina Trainaitis su Keidenrich’u,kuriuodu buvo užsislėpę už stulpų

TRAINAITIS

Ragnytė meldėsi už Mindaugą.

Negalima ja pasitikėti —

Tai motina.

HEIDENRICH

      Trainaiti! Ar girdi.

Kokį atsakymą jai nuo altoriaus

Daviau? Da pirmą kart pasiuntinys

Pateko į tokią aukštybę, pirmą

Kartą pagonių dievo lūpomis

Jis ištarė. Bet Mindaugas pargrįžta

Iš klioštoriaus, nesitikėdamas,

Kad pilyje jo priešas užsislėpęs.

Jam bekovojant Prūsuos, sostpilę

Paims kryžiokas ir antsyk atlygins

Už jo visas klastas. O, Viešpatie!

Tau pavedu aš dvidešimtį brolių —

Kiekviens apsiginklavęs yr kardu,

Skydu ir kryžiumi. Dabar, kareiviams

Išėjus ant kryžiokų, ir tokių

Užteks mums pajėgų, o liaudį midum

Prisiviliosim.

TRAINAITIS

      Reikia ant nakties

Pilis apsupti. Aš gi, įsigavęs

Į vidų, nužudysiu jo vaikus,

Idant jie nepaveržtų man karūnos.

HEIDENRICH

O Mindaugas?

TRAINAITIS

      Kas kits aprūpins jį.

HEIDENRICH

Bet, kunigaikšti, ar užėmęs sostą,

Atminsi, kad kryžiokas davė tau

Pagelbą?

TRAINAITIS

      Aš altorių pastatysiu.

HEIDENRICH

Tegul altoriai dingsta sau! Tiktai

Nedrįsk užpulti ant kryžiokų žemės!

Nedrįski!

TRAINAITIS

      Taip, gerai — išpildytas

Bus tavo noras. Jūs pagelbos niekad

Aš neužmiršiu. Eikim! Eikime!

Jau Mindaugą mes turim savo rankoj.

Eime apsupti pilį ir vartus.

PENKTAS AKTAS

salė Mindaugo pilyje

SCENA I

Mindaugas, Ragnytė (sėdi pašalyje scenos)

MINDAUGAS

Veltui jau, motin! Neišbėgsiu niekur —

Apstojo maištininkai jau visus

Vartus. O gal, kaipo užtvertas tigras,

Išversiu mūrus šituos? Niekados

Mirties aš nebijojau, nė dabar jos

Aš nebijau, tiktai nusiminims

Ir pašėlumas didis ima mane.

RAGNYTĖ

Sūnau! Nemirs, kas šaukias prie dievų

Ir kas pasitiki ant jų lėmimo.

Klausyki! Tu gali pražūt tiktai

Nuo rankos ricieriaus, kur pats pražuvo,

Rakius tau. Tikėk ir niekinki

Žmonių ginklus. Neprisikels numirę.

MINDAUGAS

Ar tie minykai, kur į pragarą

Jau nukeliavo? Ką? Ar įsireižę

Tie vokiečiai, kurių puikums

Sykiu su gyvastim prapuolė? Gyvus

Ir mirusius aš lygiai niekinu.

Numirėlių aš nebijau...

RAGNYTĖ

      O Daumants?

MINDAUGAS

Jau ilsisi kapuos. Jei keltųsi

Numirę, tai nesišaipytų našlės

Parėduos gedulių, nebūt per daug

Nė paveldėtojai nudžiugę. Motin!

Nė aš negrįšiu, kaip mirties miegu

Užmigsiu šiandien. O pilie! Išlaikius

Audras tiek amžių! Jau tave rytoj

Pirma pasveiks saulė — aš su tavim

Jau atsisveikinu. Pilie! Buvai

Lizdu erelio ant to aukšto kalno.

Erelis davė garbę tau, tavyj

Miegojo, tavyje plėšimą draskė,

Nesyk tave aptaškė nekaltu

Krauju. Vienok, ar pridera ereliui

Lizde numirti?

RAGNYTĖ

      O, sūnau! Draskai

Man širdį.

MINDAUGAS

      Širdis aš draskiau. Bedievis,

Tironas, žmogžudys ir veidmainis.

Jau vienas tokis nusidėjims gali

Išdegint sąžinę, o aš esmi

Visus padaręs... Nuo piktadėjysčių

Pailsęs, greit užmigsiu ir kapus

Pasieksiu, šviečiant žibintuvams gaisro

Kryžiokų kaimuose. O, motina!

Labai sunkus gyvenims mano buvo —

Jaučiau, tik veidas neišreiškė to.

RAGNYTĖ

Girdi plakimą tos širdies? Mylėjau

Tave.

MINDAUGAS

      Vienok prakeikei tu mane.

RAGNYTĖ

Sūnau! Tu be širdies! Tu prakeikimą

Visai jau užmirštą, man primeni!

MINDAUGAS

Taurė čia su vynu — reik įmaišyti

Nuodų į vyną. beria nuodus

      Motin! Aldona

Sumišusi ateina.

įeina Aldona ir tarytum ką veda su savim

ALDONA

      Eiki paskui

Mane, tiktai žiūrėki, Daumante,

Eik pamaži — čia taip tylu — per garsiai

Žengi... Tylu — aš net girdžiu tave

Eik paskui... Duok man ranką... Kaip širdis

Kvėpuojant sunkiai... Tavo rūbą šnabždant...

   Ant kapo žydi kvietkos,

   O kape...

Tas kapas tur pridengt meilužių porą...

luktelėjusi

Eik paskui... Duok man ranką... Kaip širdis

Tau plaka! Tai per garsiai... da ją gali

Išgirsti, Mindaugai! Ko tu taip garsiai

Žengi? Pilies tylumoje kiekviens

Atsidūsėjims į skliautus atliepta...

Šypsaisi taip liūdnai... Ranka taip dreba...

eina prie lango

   Per anksti da, bernužėli,

   Tu mane apleidi.

   Da gaideliai negiedojo,

   Da žvaigždelės žiba.

   Ko nuliūdęs, nusiminęs,

   Kas užgavo širdį?

   Ar lakštingalos dainelė?

   Ar šviesa mėnulio?...

MINDAUGAS

Ji nelaiminga — duosiu jai nuodų.

Ir kas galėtų pasakyt, kad mano

Širdis taip gailisi? paduoda Aldonai taurę

      Štai Daumantas

Tau duoda atsigert. Išgerk — užmigsi.

ALDONA

nusišypsojusi

Tai Daumantas?

MINDAUGAS

      Išgėrė jau.

ALDONA

      Tamsi,

Šalta naktis tad buvo, mano mintys

Nuo manęs skyrėsi ir su mintim

Nesusitaikė žodžiai... O! Tai buvo

Baisi naktis!... Seniau da... kitąsyk

Toje pat salėj buvo da baisesnė

Naktis... Aldona! Tu išbalusi!

Aldona! Kas tau?... Nieko, mano mielas

Girdėjau čiauškant plieną... Užsislėpk!...

Langų skersuotus geležis išlaužki... juokiasi

   Ant kapo žydi kvietkos,

   O kape... juokiasi baisiai

Aldona! Tu nubalus! Kas tau?... Nieko,

Mieliausias mano... Pasiliki sveiks!

išeina susirūpinusi

MINDAUGAS

Tegul užmigs ant amžių kuo greičiausiai.

Einu... Ar priimsi mane į kapus?

Ar priimsi?

kelias valandas tyli, užsirūpinusi; Trainaitis sudurklu rankoje, išbalęs, perbėga per gilumą scenos ir įeina į vaikų kambarį pro duris, kurias parodė traukdamasis Mindaugas

      Aš girdėjau!... Jo čia būta!

grįžta Mindaugas

MINDAUGAS

Kieno? Kieno čia būta?

RAGNYTĖ

nusistebėjusi

      Mindaugas?

Ko atėjai čionai? Ko tu slapstaisi?

O, bėk! Nupuls tau kardas ant galvos!

MINDAUGAS

Čia nieko nėr, tiktai šešėlis mano.

Kurs puola kartą paskutinį jau

Ant šitų sienų. Motin! Ar nelaimė

Sumaišė tavo protą?... Jau pabėgt

Negalima — tegul kas nori dedas —

Visur aplinkui žiba jau kardai...

Ar buvo kas čionai?

RAGNYTĖ

      Kur yr Trainaitis?

Tarnaitis buvo... Su durklu mačiau...

Krauju jis aptaškytas buvo...

MINDAUGAS

      Motin!

Kur yr Trainaitis? Kur jisai? Pražus!

Nubaust norėčiau kaltininką darbo

Bjaurus. Sakyki, motin! Tik greičiau!

Da valanda — bus per vėlu jau viskas!

RAGNYTĖ

nusiminusi

Sūnau! Aš nemačiau jo... Nebijok —

Nenužudys tavęs ranka Trainaičio!

Tau lemta taip, tai liksi nuo mirties.

O gal numirę kelsis? Kelsis Daumantai?

MINDAUGAS

O, motina! Kad nors prašvistų greit!

Vos ne vos rytuose da tik ką brėkšta.

Sidabro miglos kyla. Rodosi,

Girdėt, kaip Nemunas liūdnai liūliuoja,

Kaip apsiniaukęs šilas Lietuvos

Siūbuoja... Motina! Jauti — pro langą

Tos salės kvepia eglės žydinčios...

O, Lietuva! Sūnus ant tavęs skundžias —

Išduodi jį. Kad tik greičiau diena

Prašvistų! Nišlaikysiu — taip kankina

Ranka, ant manęs durklą laikanti.

prie paskutinių žodžių įeina Daumantas kryžiokošarvuose, nuleidęs ant akių šalmą; Ragnytė ikipabaigos scenos sėdi nesijudindama

DAUMANTAS

Prisipažinimą tokį niekingą

Krauju atpirkčiau savo! Mirt bijai?

Mirties išsigandai, tirone? Verki

Ir šauk, kaip moteriškė, gyvasties!

Aš savo pagiežą galiu pakakintNors baime Mindaugo — išgirsiu tuoj

Vaikelį, graudžiai verkiant.

MINDAUGAS

      Tai kryžiokas.

Menka man baimė. Tai vaikus tiktai

Gal gąsdins šarvas ir tas kryžius. Gintis!

ilgai mušasi ir abudu sustoja

Kitaip bandysim — meskime šarvus.

Kas mane nor užmušt, pirma tur mirti

Ir prisikelti iš numirusiųjų.

DAUMANTAS

Ar Daumantą atsimeni?

MINDAUGAS

      Jis mirė.

DAUMANTAS

pakelia šalmą

Jau prisikėlė, gyvas — pažiūrėk,

Kas aš toksai!

MINDAUGAS

      O, motin! Vyrs Aldonos!

DAUMANTAS

Aldonos vyras! Taip, Aldonos vyrs!

Varguoli, ginkis! Visas pasiutimas

Atgal sugrįžo. Atsikeršysiu

Krauju tirono už pačios nelaimę!

MINDAUGAS

Atkeršyk ir už mirtį jos.

DAUMANTAS

      Kaip tai?

Gyva ji buvo? O, kad ir nudžiūtų

Širdis, ją akys mano atgaivins —

Da būsim, būsime drauge laimingi!

Aš jąją saugosiu, kaip kūdikį,

Ir ašaras pasaldinsiu. Patvirtink,

Kad ji gyva — atleisiu viską tau,

Net tą naujieną baisią, paskutinę!

MINDAUGAS

Nuodų išgėrė — žūs ji su manim.

DAUMANTAS

perveria jį

Tu pats greičiau pražūsi:... O Aldona!

Aldona!

išbėga

MINDAUGAS

atsiremia į stulpą

O, motina! Sūnaus akis uždenki!...

Kaip tas plieninis šarvas man sunkus

Išrodo, nuo baisaus to kardo kraujas

Man stingsta gyslose... O motina!

O motin mano! Ar mane apleidai?...

Prakeikiu jus! Minyke, eik šalin

Su kryžium! Neškite mane ant sosto,

Trainaitį uždarykit klioštoriuj...

O tu ko poterius šnabždi ant manęs?

O, varge! Varge!... Negaliu užmiršt...

Šalin, minyke! Man užmigt neduodi...

Tegul apsimalšins kentėjimas,

Tegul užmigsiu... Ne! Aš neužmigsiu!

Veltui! Veltui! Kentėjime didžiam

Jau viską užmirštu... Prakeikiu svietą

Ir pats save!... Prakeikiu ir vaikus!...

Visus prakeiksiu!... Motin! Kur vaikeliai?...

iš vaikų kambario išeina Trainaitis, išbalęs, su durklu

TRAINAITIS

Nėr nieko — štai tik žiba žiburys.

Kur karūna? Užmušti taip už dyką?

Kur mano karūna? Kur purpurai

Karaliaus? Kaip sunku... Neišpasakytai!...

žiūri pro langą

Jaučiu vėsumą ryto. Pažiūriu

1žemę — rožė turi veidą vaiko,

Žiūriu į dangų — vaiko veidą tur

Mėnulis... Viskas primena! Aš kraują

Da pirmą kartą tekinu... Paskui

Priprasiu... Prakaitu kakta rasoja.

Baisi naktis! Plaukai nuo pakramtos

Pražils per naktį... Čia lyg sušnabždėjo...

Ar ne vaikai tik šaukia? Ar da jie

Pribaigti reikia? Ne! Man pasirodė...

Žibėjo tamsiai žiburys. Viens vaiks

Miegojo, verkti liovęs, nes per sapną

Kalbėjo neramiai. O kitas jau

Išbudo — šaukė kvietkų ir, nešiotės

Neprisišaukęs, ėmė verkt staiga,

Tarytum da sapnuodams baisų sapną.

Paskui... Pravirko... Sudejavo... Vėl

Nutilo... Da... ir vėl da sudejavo...

MINDAUGAS

Trainaiti! Jau gana! Gana! Užbaik!

Prakeiktas būk! Nišpasakytas skausmas

Dabar baisesnis, merdint! Graužčiau tuos

Stulpus murmulinius... Prakeikiu tave!

O, motina! Prakeiki žmogžudį!

Aš tavo prakeikimą išpažinęs.

O skausme didis! Kad greičiau mirtis

Ateitų jau! O, perverk šitą širdį,

Tik ne durklu, kuriuo vaikus žudei!...

Šalin! Šalin... Jau kvapas paskutinis...

miršta

įbėga greit Daumantas, vesdamasis sumišusią Aldoną

DAUMANTAS

Tik prakalbėk! Aldona! Prakalbėk!

ALDONA

dainuoja

   Verptuvėlis uždainuos.

   Tu saldžiai užmigsi.

   Jei siūlelis nenutrūks,

   Karaliene liksi...

O jei nutrūks — tai šermenų tau giesmę

Aš užgiedosiu. Taip nešiotė man

Dainavo. Trūko ar netrūko siūlas?

Aš nežinau... nepamenu... seniai

Tai buvo...

DAUMANTAS

nusiminęs

Aldona! Ar pažįsti mane?

ALDONA

šaltai

      Taip,

Pasipažinome... Sapne... Tiek svieto

Sapnavosi... Kas gal sapnus atmint?

DAUMANTAS

Čia tamsiai žiba, todėl nepažino.

ima žiburį ir prisiartina prie Aldonos

Žiūrėki! Gyvas tavo Daumantas,

Prieš tave stovi. Nors nelaimė žmogų

Atmaino, bet gi veido netmainys...

Kalėjime tik sargas nužudytas —

Aš atgavau liuosybę.

ALDONA

      Taip smagu

Ir linksma man! Aš nuotaka — rūtelių

Vainiką užsidėsiu ant galvos...

   Įpjausiu mėtą,

   Baltą leliją,

   Laukinę auguonėlę...

Žiūrėk, rytuos jau švinta. . Kaip man silpna...

Ir temsta akyse...

DAUMANTAS

      Mieliausioji!

Eiva! Eiva drauge! Neverki tik!

Išgydys laikas... Sergėsiu aš tave,

Kaip kvietką, ir apsupsiu kvietkomis —

Jau liūdnos mintys nesudrums mus laimės!

Drauge su tavim verksiu.

ALDONA

įsižiūrėjusi į Daumantą, šypsosi

      Daumantas!

DAUMANTAS

Tu pažinai mane?

ALDONA

dairosi

      Tamsu aplinkui...

Ar kvietkos čia ant žemės?

DAUMANTAS

      Tai kraujai.

Eiva! Iš baimės jų veidai išbalo.

ALDONA

juokiasi

Ka! Ka! Tas juokas laužia man žodžius

Ant lūpų ir kentėjimą... O! Drasko

Man vidurius... Išplėšk skaudėjimą!...

Minčių tamsi šmėkla jau bąla... miršta...

Jau perėjo...

miršta

DAUMANTAS

puldamas prie jos ant kelių

      Aldona!

įeina kryžiokas

KRYŽIOKAS

Trainaičiui

      Kunigas

Apšaukia tave Lietuvos karalium,

O liaudis džiaugiasi ir sveikina.

TRAINAITIS

Su manim nekalbėk — užgeso viskas

Atmintyje... Vienok ir sąžinės

Skausmus prašalina puikybės balsas.

Galbūt užmiršiu viską, ant galvos

Karūną užsidėjęs jau. Išeikim

Iš šitos salės, Daumantai!

DAUMANTAS

      Matai

Aldoną... kaip išbalus... jau atšalo. .

Tai Aldona!

TRAINAITIS

      Išbalus? Lygiai taip

Vaikai išbalę ir taip tylūs buvo...

Baisus tai išdavinis — užmušt vaikus!

Bet rodos man, lyg sudejavo vienas —

Reik pažiūrėt... Ne, ne! Aš juos tiekart

Girdėjau verkiant lopšiuose — ne dyvai,

Kad man taip rodosi.

KRYŽIOKAS

      O, Viešpatie!

Tavęs nor liaudis.

TRAINAITIS

      Taip, teisybė. Liaudis

Nor manęs ir karalium išrenka.

O motin, motin Mindaugo! Įvyko

Jau tavo norai. Kas tai? Negirdi?

Ar negirdi? O, motin! Ji be žado.

Ragnyte! Tavo sūnų žemėmis

Pridengs jau šiandien. Ko tyli? Ragnyte!

prisiartina prie nesijudinančios Ragnytės

O varge! Jau atšalus... ima už rankos

      Negyva.

Przeczytałeś bezpłatny fragment.
Kup książkę, aby przeczytać do końca.