drukowana A5
11.83
Lietuvos tilto atsiminimai

Bezpłatny fragment - Lietuvos tilto atsiminimai


Objętość:
13 str.
Blok tekstowy:
papier offsetowy 90 g/m2, druk czarno-biały
Format:
145 × 205 mm
Okładka:
miękka
Rodzaj oprawy:
zeszytowa
ISBN:
978-83-288-0480-7

Rugsėjis 1896 m.

Tik da niekad taip nebuvo su tuo parubežiu,kaip šįmet. Sutraukė tokią daugybę parubežinių sargų, kad jau nesutelpa antlinijos ir dėl to turbūt bėga į Prūsų pusę.Štai neseniai pabėgo du. Vyresnysis —patyręs, kur jie prisilaiko, nujojo prikalbinėti, idant grįžtų. Kur tau grįš! Jaunė maskoliškai nenori kalbėti. Trečiąjįpabėgėlį, tačiau draugai pagavo jau anojepusėje ir už kojų pervilko per upę. Būtųprigėręs vargšas, jeigu nebūtų pasiskubinę vilkt — bijojo, mat, kad nesugriebtųjų prūsai ant savo kranto, į pagalbą gavo sargybos mokintus šunis. Šunės, apicierai ir prasti abieščikai išvien gaudo kontrabandą.Smagi bendrystė.

Likite sveiki, rapukai?! Lik sveiks, šieneli! Ant sveikatos abiesčikams ir jų arkliams! Da kitąsyk abiešcikųbuvo mažiau, o parubežiniai ūkininkai ne viską iš laukųsuvalydavo, o dabar kas bus? O kas bus? Vogs da daugiaus ir drąsiau daužys kulbėmis tuos, kurie pasikėsinsginti savo turtą. Kad maskolius vagia — anot vienosžydelkos — tai ant to jis maskolius, bet ko jis da muša?

Užgynė vyrams ir merginoms paupiais dainuoti pabaigus darbą — sako negirdėt kontrabandos.

Galėtum manyt, kad iš tikro rūpi ne perleidimas perrubežių kontrabandos, kad jau nepereis ne duona adata.O čia ne. Juk jeigu rūpėtų neperleidimas tikros kontrabandos, tai toks abieščikų vyresnysis nebūtų galėjęs vidudienyje pergabent iš Prūsų pusės palmos kelių metrųaukščio. Kitas vyresnysis nebūtų galėjęs taipogi vidudienyje persigabent siuvamąją mašiną su geležinėmis kojomis.Negalėtų pareit iš Prūsų gelumbė apicierams ir abieščikams ir t.t.

Girdėjau šnekant, būk parubežiniai apicierai turi tiesą,ne tik gaudyti kontrabandą, bet ir gabent ją. Gali gabentnetik patys, bet ir jų pačios, vaikai ir giminės iki ketvirtos kartos iš tėvo pusės ir iki trečios iš pusės motinos.Vienok, nežinantiems tos tiesos, visgi papiktinimas. Kiekvienam gali ateit į galvą, kad ir tokia mintis: „Jeigu tu,bičiuli būdamas parubežio arkangelu taip begėdiškai velkikontrabandą, tai juk man ta nuodėmė labiau pritinka. Koman neduodi vilkt? Tu paimi ant vieno sykio už keliasdešimtis rublių ir nieks nieko nesako. O tegul koks žmogelis paims kartūno už pusrublį, tai liepi jį pagaut, suduotrandą daugiau ne kaip už dešimtis rublių ir užmokėtkorą. Kur gi tavo gėda? Tiesa, priežodis sako — jeigumaskolius turėtų gėdą, tai nebūtų maskolius.

O čia matote, koks dalykas. Padaugintai sargybaiįsakyta, ypatingai gaudyti lietuviškus laikraščius ir knygas.Abieščikai nežino, kas tai yra laikraščiai ir knygos, taijiems tiesiog liepta lovti bumagu (gaudyt popierą). Tiesa,pamenu, nė prie palmos, nė prie siuvamosios mašinospopiero nebuvo. Jeigu turi gaudyt ypatingai tik popierą,tai žinoma, tikroji kontrabanda, kaipo prižiūrima ne ypatingai, lieka užpakalyje. Štai kaip.

Jau ką prie popieros, tai imasi smarkiai. Tik sutemsjau ir girdi: „pykšt! pokšt! pykšt! pokšt! pokšt! pykšt! pokšt!“, gandą duoda, kad popierą neša.Tuojau: „lapatai, lapatai, lapatai, lapatai!“ — lekia strimgalviais raiteliai su apicieru priešakyje į pagalbą. Kaipužlėks ant manęs, tai toks dundėjimas, tokia perkūnija,kad žmogui negali pasakyt. Dabar jau apsipratau, neslaksto beveik kasnakt, bet iš pradžių buvo baisu: tik pykšt— jau aš būdavo pradedu drėbėt...

Przeczytałeś bezpłatny fragment.
Kup książkę, aby przeczytać do końca.