Bezpłatny fragment - Lietuvos tilto atsiminimai

Rugsėjis 1896 m.

Tik da niekad taip nebuvo su tuo parubežiu,kaip šįmet. Sutraukė tokią daugybę parubežinių sargų, kad jau nesutelpa antlinijos ir dėl to turbūt bėga į Prūsų pusę.Štai neseniai pabėgo du. Vyresnysis —patyręs, kur jie prisilaiko, nujojo prikalbinėti, idant grįžtų. Kur tau grįš! Jaunė maskoliškai nenori kalbėti. Trečiąjįpabėgėlį, tačiau draugai pagavo jau anojepusėje ir už kojų pervilko per upę. Būtųprigėręs vargšas, jeigu nebūtų pasiskubinę vilkt — bijojo, mat, kad nesugriebtųjų prūsai ant savo kranto, į pagalbą gavo sargybos mokintus šunis. Šunės, apicierai ir prasti abieščikai išvien gaudo kontrabandą.Smagi bendrystė.

Likite sveiki, rapukai?! Lik sveiks, šieneli! Ant sveikatos abiesčikams ir jų arkliams! Da kitąsyk abiešcikųbuvo mažiau, o parubežiniai ūkininkai ne viską iš laukųsuvalydavo, o dabar kas bus? O kas bus? Vogs da daugiaus ir drąsiau daužys kulbėmis tuos, kurie pasikėsinsginti savo turtą. Kad maskolius vagia — anot vienosžydelkos — tai ant to jis maskolius, bet ko jis da muša?

Užgynė vyrams ir merginoms paupiais dainuoti pabaigus darbą — sako negirdėt kontrabandos.

Galėtum manyt, kad iš tikro rūpi ne perleidimas perrubežių kontrabandos, kad jau nepereis ne duona adata.O čia ne. Juk jeigu rūpėtų neperleidimas tikros kontrabandos, tai toks abieščikų vyresnysis nebūtų galėjęs vidudienyje pergabent iš Prūsų pusės palmos kelių metrųaukščio. Kitas vyresnysis nebūtų galėjęs taipogi vidudienyje persigabent siuvamąją mašiną su geležinėmis kojomis.Negalėtų pareit iš Prūsų gelumbė apicierams ir abieščikams ir t.t.

Girdėjau šnekant, būk parubežiniai apicierai turi tiesą,ne tik gaudyti kontrabandą, bet ir gabent ją. Gali gabentnetik patys, bet ir jų pačios, vaikai ir giminės iki ketvirtos kartos iš tėvo pusės ir iki trečios iš pusės motinos.Vienok, nežinantiems tos tiesos, visgi papiktinimas. Kiekvienam gali ateit į galvą, kad ir tokia mintis: „Jeigu tu,bičiuli būdamas parubežio arkangelu taip begėdiškai velkikontrabandą, tai juk man ta nuodėmė labiau pritinka. Koman neduodi vilkt? Tu paimi ant vieno sykio už keliasdešimtis rublių ir nieks nieko nesako. O tegul koks žmogelis paims kartūno už pusrublį, tai liepi jį pagaut, suduotrandą daugiau ne kaip už dešimtis rublių ir užmokėtkorą. Kur gi tavo gėda? Tiesa, priežodis sako — jeigumaskolius turėtų gėdą, tai nebūtų maskolius.

O čia matote, koks dalykas. Padaugintai sargybaiįsakyta, ypatingai gaudyti lietuviškus laikraščius ir knygas.Abieščikai nežino, kas tai yra laikraščiai ir knygos, taijiems tiesiog liepta lovti bumagu (gaudyt popierą). Tiesa,pamenu, nė prie palmos, nė prie siuvamosios mašinospopiero nebuvo. Jeigu turi gaudyt ypatingai tik popierą,tai žinoma, tikroji kontrabanda, kaipo prižiūrima ne ypatingai, lieka užpakalyje. Štai kaip.

Jau ką prie popieros, tai imasi smarkiai. Tik sutemsjau ir girdi: „pykšt! pokšt! pykšt! pokšt! pokšt! pykšt! pokšt!“, gandą duoda, kad popierą neša.Tuojau: „lapatai, lapatai, lapatai, lapatai!“ — lekia strimgalviais raiteliai su apicieru priešakyje į pagalbą. Kaipužlėks ant manęs, tai toks dundėjimas, tokia perkūnija,kad žmogui negali pasakyt. Dabar jau apsipratau, neslaksto beveik kasnakt, bet iš pradžių buvo baisu: tik pykšt— jau aš būdavo pradedu drėbėt...

Tai naktį. O dieną eina abieščikai su apicieru irkrato namus visų parubežinių ūkininkų. Kas jiems dykaduoniams galvoj, kad trukdo darbininkus žmones? Ateinančią naktį ir ateinančią dieną vėl tas pat. Iš tikro neduoda žmonėms ne dirbt, ne miegot. Bet popieros nesugriebia nė gaudydami, nė kratydami. Tas dalykas labaiįpykino parubežinius apicierus ir vienas iš jų, Baron Rylosujev, davė apicierio žodį, popierą išgaudysiąs. Perdienų dienas, jeigu neišeidavo į Prūsus parsinešt kontrabandos, vaikštinėja po miestą, susikišęs iš užpakalio rankasį galus rankovių ir rodos ne kam ko. O tuo tarpu tėmyja.Tegul tik Lietuvis išmes popiergalą ar papiroso kotą, jauBaron Rylosujev ir lenkiasi prie žemės. Nors jisai patsnelabai permanė, kokia ta popiera, kurią reikia gaudyti,bet gi papiroso koto neimdavo. į trume ą laiką taip išvalė visus miesto užkaborius nuo yvainų — pridursiu:labai neištikimų — popįergalių, kad tokio švarumo neįvykdino nė vienas sanitariškas komitetas koleros laike.

Pamatė kartą: išeina nuo daktaro lietuvio žmogussu laiškeliu rankoje. Paskui tą išeina kitas taipgi su laiškeliu. Trečias taipgi. Sužaibavo apiciero galvoje mintis:pas tą daktarą turi būt labai daug popierės, jeigu jis netžmonėms dalina. Tuoj nubėgo pas savo vyresnįjį majorą, žmogų labai maskoliškos sąžinės, ir viską išpasakojo. Nuspręsta iškratyt daktaro namus. Ant rytojausanksti apstatė namus abieščikais, pats Baron Rylosujevsuėmė daktarą toli nuo namų, atvažiuojantį nuo ligonio,ir prasidėjo kratymas. Daktarui rodėsi, kad parubežiniaisargai ieškos kontrabandos, bet Baron Rylosujev iš sykiošoko prie knygų. Beknisdamas, užtiko sena neatidarytąlietuvišką laikraštį ir abejojo, ar imt ar ne, ar paskirtprie popieros, ar kaip čia. Paėmė. Išvydęs gi lapelį popieros, kur buvo ranka rašytos lenkiškos eilės, pastvėrėbe abejojimo. Nesuprato, kad rankraščiai nepaguli priekontrabandos ir nepasijuto atlikęs žandaro pareigos, už kągėda ir atsakymas.

Kitame atsitikime Baron Rylosujev beveik da geriauatsižymėjo. Mieste slampinėjo pakiemiais vienas išėjęsiš proto amatininkas. Nieko nešneka ir bėga nuo žmonių.Kartais išeina į laukus ir persodinėja akmenukus iš vienosvietos į kitą, arba rankioja žoleles. Vieną dieną apiepietus pamatė sumišėlį abieščikas ir davė gandą. Ugižiūriu — Baron Rylosujev su keliais raiteliais lekia, tarytumakis išdegę. Sumišėlį nė nebandžiusį bėgt apsupo septyni abieščikai. Kad apicieriui būtų lengviau prieit ir iškratyti, vienas abieščikas sudavė porą kartų su karabinokulbe sumišėliui per galvą. Tas, apsvaigęs, parvirto. TadaBaron Rylosujev prišoko prie gulinčiojo kišenių ir ištraukėpundelį popierėlių. „Veskite!” — paliepė sėsdamas antarklio. Ir taip, kaip stovėjo, visi traukė į miestą ant kordono. O ten jau buvo prisirinkus daug žmonių, pažiūrėti,ką sugavo. Prisiartina prie kordono, o žmonės imagarsiai juoktis, sėdintis ant prieangio apicieras taipgišypsosi.

— Kam jūs tą žmogų suėmėte? Juk jis sumišusiosgalvos.

— Su popiera — atrėmė trumpai Baron Rylosujev,žengdamas ant prieangio ir paduodamas pundelį.

— Žiūri — vienos tik suterštos popierėlių, į kuriasvyniojo cukrelius.

???

!!!

Sumišėlį paleido, popieras išmėtė lauk, o abieščikui,kuris padavė gandą, apdaužė žandus.

Nuo tos dienos Baron Rylosujev tapo pramintas:Bumažnjj oficer (popierinis apicieras).

Garbe nusipelniusiems!

Jau pusėtinas laiko galas, kaip aš tysau ant Šešupės.Jau daug vandens praleidau į Baltjūres; daug žmoniųašarų ir prakaito nuplaukė drauge su vandeniu; daugkojų, kurios mane mindžiojo, supuvo kapuose...

Pagimdė mane Lietuvos miškas; išvedė į svietą Lietuvių rankos; nuo Lietuvos žirgų kanopų pirmąkart sudundėjau...

O drūtas buvau tiltas!...

Da pamenu tą gadynę, kada ponai važinėjo, o žydaivaikščiojo pėsčiomis. Perlėks būdavo karieta, su ketvertuužkinkyta — aš nė nejaučiu!...

Sueis viso miesto žydai neš „neštines” nuodėmėsskandyt — aš ne linkt.... Pervažiuos storiausias prabaščius — aš ne krust... da man smagiau, kad išlaikiau. Arba pavasaryje, pradėjus eit lytims: ponpalaikiaisustoję žiopso ir laukia, kada mane parmuš liūtis.

O jūs, žiopliai — manydavau — aš ne toks lepus,kaip jums rodėsi! Mane ne guvernantės augino!

Nueidavo sau liūtis, o aš kaip stovėjau, taip irstoviu.

Teisybę pasakius, tai ir lytlaužos be reikalo styrėjo —tik man garbę mažino.

Tvirtas buvau.

Lenkai sakydavo, kad aš most. Sakykite, kaip saunorite, o aš žinau, kad aš tiltas ir drūtesnis ne kaipjūs most.

Vieną kartą važiavo smarkiai per mane du vežimaipriešais vienas kitą ir porą žydukų, iš išgastės norėjusiųpasišalint nusmuko į upę. Nuo to laiko užginta buvogreit per mane važiuot ir abiejuose mano galuose pastatėstiebelius su lentomis ir lietuvišku parašu: „Žinginė”.

Nors man nesmagus buvo tas važiavimas žingine,neduodantis ne padundėt gražiai, bet, jeigu tas žmonėmsį naudą, tegul sau...

Stiprus buvau.

Nereikėjo niekad nė taisyt mane. Ir kažin, kaip ilgaibūčiau laikės be taisymo, kad ne maskolių činovninkai.Tai da ypatingi sutvėrimai — tegul juos liūtis! Girtuokliaineišpasakyti: pyla ir pyla, o degtinė vis nubėga — tarytumštai nuo manės vanduo belyjant. O kaip užkeiks, tai netper mano balkius drebulys pereina, nors maskoliškoskalbos nesuprantu. Labiausiai vienok linkę prie vagystės viešo skatiko — ta dalyką galima sakyt, įvedė įsakramentus. Juk ir ant manęs uždirbo ir tik mansveikatą atėmė. Kad jie iš muito nieko nelaimėtų, bjaurybės!

Vaikštinėjo sykį po mane pavieto viršininkas, Kopejkoliubov, ir pavieto inžinierius Nikčemnicki.

— Žinote ką, Boleslav Stanislavovič — tarė staigaviršininkas — ar negalima būtų pataisyt šitą tiltą?

— Susimildami Teofilij Dulovič! Juk tiltas sveikas,drūtas — atsakė inžinierius da nesusiprasdamas.

— Na, už consihuni daktarai paima kad ir nuo sveiko,jeigu tik norėtų gydytis.

— Aa! Dabar suprantu... Gerai...

Ką juodu tarėsi toliau, nė negirdėjau.

Visi mano plyšiai šypsojosi, kad mane paketino taisyt.Mane taisyt!

Buvau jau užmiršęs apie tą atsitikimą.

Tiktai ar į dvi nedėlias ateina žydas, visai nepažįstamas. Apžiūrėjo mane iš viršaus: čia su lazda pabandė,ten paspyrė su koja. Paskui apžiūrėjo iš apačios, nusiavė kojas įbrido į upę, pagnaibė vandenyje polius ir apsisukęs išėjo į krantą. Čia sustojo, paskaitė išpirštų ir greit stvėrėsi autis --- čebatais, bambėdamas tuo tarpu pusgarsiai: „Gerai jie nori uždirbt, bet ir maništeks, pasidalinsime... kasmet uždirbsime betaisydami...

Žydas nuėjo sau. Man net koktu pasidarė. Argiiš tikro rengiasi mane taisyt?

Pasirodė, kad iš tikro.

Viršininkas su inžinieriu į ūmą laiką suspėjo apiprekiuot visa ką, gaut užtvirtinimą, o žydas apsiėmė pristatyt medegą ir atlikt darbą. Privežė medžių, pradėjotašyt, pjaustyt ir vieną dieną mane uždarė.

Be reikalo privežė medžių, nes man iš jų nieko nepridėjo. Tiktai ką skiedrų pritašė, kad visi matytų. Manetaipgi vargino: čia paskliutavo, ten paobliavo, ten paskutinėjo — ir tiek. Tiesa poškino, baladojo dikčiai —mat dirbo. Tik man nuo to darbo įsisuko liga. Ant rytojaus po pa taisymo, pamenu, buvo prekymetis. Žmonelių, ir pilnais ir tuščiais pervažiavo ne mažai. Per visądieną nieko, o vakare apėmė krėsti drugys. Kitądieną važiuoja vežimas šieno — ar nenudiegs man kairiąją pašonę? Pusę dienos buvau į tą šoną pakrypęs.Nuo to laiko jau man kasdien šis ar tas kenkė. Pasijutau, kad jau aš ne tas tiltas, ką kitąsyk. Ypač manbuvo pikta, jog į niekus pavirtau ne iš savo kaltes, ne išsenatvės, o tik per činovnikų besąžinystę. Pasižiūrėjausykį į Šešupę — net pasibaisėjau, išvydęs savo paveikslą:taip nusiminęs, taip nesmagus jo vaizdas.

O ką gi darysi? Kad ir paliegęs, tarnavau žmonėms toliau.

Atėjo naujas viršininkas. Senąjį už vagystę viešų pinigų perkėlė į kitą vietą, kur pinigai da nebuvo išvogti.Šitas naujasis vadinosi Maksim Maksimovič Merzavcev. Turėjo jis gaidžio būdą ir visada vaikščiojo su pentiniaisprie čebatų. Nieks nepatikėtų, jog aš iš pirmos beveikdienos puoliau jam į akis. Tai tik turiu laimę prieviršininkų!

Atėjo Merzavcevui į galvą mane sumaskoliuot. Užtokį darbą, kaip paskiau patyriau, visokį viršininkai taipgigerai uždirba — da daugiau, ne kaip už tolydinį taisymą.

Maskoliavimą pradėjo nuo užgynimo lietuviškos kalbosir rašto.

— Viešoje vietoje — ištarė Maksim Maksimovič —turi būt vartojama maskoliška kalba.

O ta vieša vieta buvo mat anos lentutės su parašu,,Žinginė”. Užtepė lietuvišką parašą ir padėjo maskolišką:,,Šagom”.

Bet šitas pasikėsinimas su uždraudimu lietuviškoskalbos nepasisekė. Naujas parašas patiko tik vaitams,šaltyšiams ir piemenims: būdavo eina pro jį lėčiau irbando neva maskoliškai kalbėt. Vienok, arkliai išvydęmaskolišką parašą pradėjo baidytis. Į trumpą laiką sudaužė keletą vežimų, sužeidė arba suvažinėjo keletą žmonių— na ir turėjo maskolišką parašą pašalint. Nors lietuviško nesugrąžino, bet arkliai jau nesibaidė. Likau visaibe parašo.

Dabar, sakau, jau manęs nejudins.

Kur tau?

— Aš turiu jį sumaskoliuot — ištarė kitu žygiu Merzavcev, šnairiai pažiūrėjęs į mano atlošas.

Laukiau, ką su manim padarys. Akyva buvo žinot,prie ko stversis dabar smarkusis maskolintojas Lietuvostilto, jau sykį nepasisekus. O jo tuo tarpu užmanyta, pritaikyt prie manęs baisiausią dalyką — prievartą. Kadda nors gerumu, tai kad ir jaustum neteisingus siekius, tai rodosi visgi nebūtų taip sunku ir bjauru. O čiaprievarta!

Užmanė, matote, išmest mano dalis, pataisytas dalietuvių rankomis ir vieton įstatyt naujas, parengtas maskolišku būdu po viršininko priežiūra. 1 še radžiu buvonet nuspręsta statyt visai naują kitą, tiktai pradėjus svietuirėkti, turėjo apsistot ant „pertaisymo”.

Šaukiasi viršininkas inžinierių, tą Nikčemnickį ir sako,norįs tą ir tą, taip ir taip. Inžinierius, žiūrint toks tiktaipelių perkūnas, o kaip gabus prie užgriebimo pinigų!Mato, kad čia užmanyta neteisybė nesutinka prie toprisidėt ir da pats pamena ant vieškelių esą daug tiltelių,kuriuos galima būtų apmaskoliuot. Žiūrėk tu! Tai nevalenkas, katalikas, o Maskoliams padeda maskoliuot Lietuvos tiltus! Da žmonės šneka, būk lenkai eina išviensu lietuviais.

Pertaisymą apiprekiavo 3000 rublių. Darbą paėmė pažįstamas jau mums žydas, inžinieriaus didžiausiasbičiulis.

Privežė baisybė medegos, mane vėl uždarė ir prasidėjo darbas. Triukšmo buvo kur kas daugiau, ne kaippirmąkart taisant. Vyreli tu mano! Kaip ėmė draskytmane, tai sakau, bus man paskutinioji. Da laimė, kadišgelbėjo mane inžinieriaus ir žydo godumas. Marzavcevne nesusiprato.

Matote, kad mažiau reiktų pirkti naujos medegos, taiįsakyta darbininkams, žinoma už geresnį užmokestį, naktimis tašyt ir obliuot senas išmestas mano dalis. Iš vakaro buvo jos senos, o iš ryto jau naujos ir tiko.

Na, už tai pertaisymas parėjo tik į 500 rublių.

Tokiu būdu atgriebiau atgal daug lentų ir balkių, norssusilpnintų, bet visgi savo ir drūtesnių už naujuosiuspriedus. Davė štai iš vienos pusės naujus polius — jauapie menkesnes dalis nė neminėsiu. Tai man coliai!Kreivi, ploni ir da gi įstatyti į žemę viršūnėmis, mat, kadper vandenį nebūtų taip žymus jų plonumas. Ar taijiems tiltą laikyt? Karvelidei dar per menki!

Taigi dabar aš jau toks ir tiltas.

Važiuoja tuščiomis, o aš siūbuoju, tarytum kliubai;eina pėsčias — aš siūbuoju; šunelis zovada perbėgs —aš taipgi siūbuoju. Sakau, kad nebūčiau atgriebęs norskeletą savo senųjų dalių, tai būt buvę po manęs.

Visi mato, kad aš niekai, o viršininkas nesirūpina.Jis tikisi, mat, jog aš jau sumaskolintas, gyrėsi vyriausybei ir jam to gana.

Ką aš sakau, gana? Negana!

Neseniai vėl išsitarė Maksim Maksimovič, kad jisversis mane į pravoslaviją. Kaip atliks, tai sunku įspėtAš žinau tik, kad verčiant į pravoslaviją, turi pravoslaviškaiapkrikštyt, t.y. panardint į vandenį.

Tai mane dėl to silpnino, kad aš panerčiau į Šešupę?

Išgrauš!

Kol bus tilte nors viena senoji mano dalelė, tai tokiokrikšto nebus — išlaikysiu. O visų dalių bičiuliai permainyt nesuspėsite... Juk ir jūs patys ne amžini: nusmuksite, bevažinėdami per savo darbo hitus.