drukowana A5
14.01
Laisvos valandos

Bezpłatny fragment - Laisvos valandos


Objętość:
26 str.
Blok tekstowy:
papier offsetowy 90 g/m2, styly
Format:
145 × 205 mm
Okładka:
miękka
Rodzaj oprawy:
zeszytowa
ISBN:
978-83-288-0479-1

Varpas

Kad rytą saulė spinduliu pirmiausiu

Apreiškė žemei tekejimą savo,

Užgaudė Varpas liepimu aiškiausiu,

Tarytum jisai žmogaus lūpas gavo:

 Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite...

Tuoj darbininkai visi suknibždėjo,

Lyg gyventojai užgauto skruzdyno,

Ir kasdieniniai darbai prasidėjo

Žmonių lizduose ir ant lauko gryno.

 Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite...

Varpas da garsiau ir da aiškiau gaudžia,

O graudus balsas veržiasi per orą.

Dėl ko nebaigia savo dainą graudžią?

Tinginius prikelt tur tikrą norą.

 Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite

.............................................

Tai skambink, „Varpe”! Tegul gaudims tavo

Išilgai, skersai eina per Lietuvą!

Budink ir šauki graudžiu balsu savo,

O tas šaukimas perniek tenežūva!

 Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite...

Kas darbininkas ir kas dirbti gali,

Ant tavo balso prie darbo teimas!

O kur atrasi tinginį miegalį

Tegul neliaudams jį budin gaudimas:

 Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite...

Labora

Kol jaunas, o broli, sek pasėlio grūdus

Ir dirvos nepleiski! Tuomet, kada jausi,

Kaip kūns ima stingti, dvasia jau susnūdus,

Vėlu juk prie darbo: nesėsi, nepjausi.

 Kol dega krūtinėj šventa ugnis toji,

Kur traukia prie darbo ir duoda tiek vieko,

Jog menkas ir silpnas net milžinu stoji,

O dirbk, idant neitų ugnis ta ant nieko!

 Kol da idealais, brol, besigerėsi,

Siek prie idealo, tik doro ir aukšto,

O skubink! Paskui tu... jų išsižadėsi

Dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto.

 Gyvenimo knygą skaityk laps į lapą,

Nestodams, kad kartais į tinginius kliuvęs,

Tu nesupelytum ir neitum į kapą

Be likusio ženklo: kad žmogumi buvęs.

 O jeigu apilsi sunkiam darbe savo

Ir, nykstant spėkoms jau, nuliūsi, nerimsi,

Tai žvilgtelk ant darbo jaunų draugų tavo —

Vienoj akimirkoj iš naujo atgimsi.

Gražu, gražiau ir gražiausiai

Gražu yra matyti lietuvių būrelį

Kurie tarp svetimųjų vienybę užlaiko

Ir, susiėje, tevynei aukoja žodelį

Ir motiną pagarbin atminimais vaiko.

Gražiau, jeigu kiekvienas pripažinti gali,

Kad nuo žodžių jų širdys taipgi neatskirtos

Ir visos tiesiog kreipias į tėvynės šalį

Ir meilėje tėvynės visados yr tvirtos.

Gražiausiai vienok esti akimis matyti.

Kada širdims ir žodžiams ir darbai atsako,

Kad visi tie lietuviai patys, nevaryti,

Savo tėvynės garbei nepželdina tako.

Artojaus skundas

O, sielvartėli mano didžiausias!

Tai aš apleistas ant margo svieto!

Tiek turiu kęsti vargo taip kieto,

Lyg už visus aš būčiau kalčiausias!

Pats anksti kėlęs pjaut einu pievas,

Pats taisau žagrę, pats ir akėju,

Prakaitą savo prie darbo lieju

Taip ve, kaip žmogui paliepė Dievas.

O vienok žemė taip menkai dera,

Kad ne už darbą man negrąžina,

Ir kiekviens triūsas susigaišina,

Rodos, Dievs davė ranką negerą.

Man vargingiausia jau dalis lieka:

Aš prieš kiekvieną traukiuos iš kelio,

Neimu niekam menko krislelio,

O mane skriaudžia, laiko per nieką.

Vienas, lyg erkė, prakaitą mano

Siurbia ir lobsta; to nepakanka:

Da į kišenių įkiša ranką —

Apvagia, apsuk, kaip kas išmano.

O čia pilvočiai, ponai visoki,

Tik krauju mano vien išmaitinti,

Žmogum nenori mane vadinti,

Niekin ir spardo lyg šunį kokį.

O, sielvartėli mano didžiausias!

Tai aš apleistas ant margo svieto!

Tiek turiu kęsti vargo taip kieto,

Lyg už visus aš būčiau kalčiausias!

Broli, skundais tik — mokslas atsako —

Nenuvarysi dvasios sunkumą,

Ir neišrausi dagių nuo tako.

Eik šian pas mane, rasi ramumą!

Aš išmokysiu žemę priveikti,

Kad užderėjims būtų geresnis,

Nepatingėsiu rodą suteikti,

Kad kiekviens triūsas būtų spartesnis.

Aš tau išreikšiu mintį piktųjų,

Kur tik išgriebt ką iš tavęs tyko,

Aš tau žabangas perspėsiu jųjų,

Jokio neslėpsiu pikto dalyko.

Aš išvadžiosiu, kad tai yr monai,

Jei ponu save esant kas mena,

Kad visi sviete lygūs yr ponai,

Nes visuos lygiai Kristus gyvena.

Ne tas yra didis

Ne tas yra didis, prieš ką milijonai

Prispausti retėžiais žemyn galvas lenkia,

O dvasioje keikia; didžiais ne tironai,

Kuriuos reikia garbint, nors jie visiems kenkia.

 Tik tas yra didis, kurs gyvastį savo

 Paskyrė teikimui tik artimiems laimės,

 Kuris didžius darbus žmonijai aukavo,

 Prieš ką svietas klaupia su dėkui, niš baimes.

Ne tas yr galingas, kuriojo galybė

Tik ašarų, kraujo upeliuos braidytų,

Kurio galią skelbtų griūvėsių daugybė,

Sudegintų turtų, žmonių nužudytų.

 Galingas tasai, kurs be kraujo gal skliesti

 Tarp svieto brolystę iš krašto į kraštą,

 Kurs vargdieniams duoda jų strėnas attiesti,

 Palengvindams sunkią gyvenimo naštą.

Ne tasis drąsus yr, kurs stvėręs už kardo,

Dantims grieždams rodos žvėris koks įniršęs,

Ant artimo šoka, jo gyvastį ardo,

Kad pats yra žmogum visai užsimiršęs.

 Drąsiu tiktai tąjį mes turim vadinti,

 Kuris už minties mūs kovoja liuosybę,

 Kurs nuomones savo išdrįsta apginti,

 Kurs į akis svietui pasako teisybę.

Žirbliai ir kaliausė

Sutarė žvirbliai pasimylėt kartą.

O, kad lyg gėda laužyt žodį tartą,

Išlėkė pulkas grūdų paieškoti.

Atrado dirvą, kviečių kelias lysias

Ir kuris buvo lyg labiau išdrįsęs,

Šoko prie darbo: varputes terioti.

Štai vienas žvirblis pamatė tuo tarpu

Kažin ką juodą, styrint viršum varpų,

Ir, išsigandęs „čir čir čir” suriko.

Žvirbliai, išgirdę, kad jų draugas rėkia,

Nelaukdami, tuoj į krūvą sulėkė,

— Kas čia yra — klausia — kas čia atsitiko?

Žvirbliuks parodė — taip, tikra teisybė:

Kviečiuose riogso bauginga baisybė.

Lyg būtų paukštis: turi sparnus, snapą

Lyg lėkti taikos... Kas tai per daikts būtų?

,,Kad į nelaimę iš mūs kas nekliūtų!”

Šnekasi žvirbliai vos gaudantys kvapą.

— Vyrai! Ar žinot? Tai tikras erelis!

Aš jį pažįstu! — tarė viens žvirblelis.

— Lėkime iš čia, kol da sveikas sparnas!

— Netiesa, broli! Sakau, kad pelėda!

— Ir nuo jos bėkim, nes ir ta mus ėda!

— Tai vanags, vyrai! — Ne, ne, ne, tai varnas!

Da bailių žvirblių balsai nenutilo,

Tuo tarpu vėjas lyg tyčia pakilo

Ir sujudino kviečiuose baisybę.

Žvirbliai varguoliai per valandą ūmą,

Tarytum šaute, sulindo į krūmą,

Užmiršę kviečius ir varpų gausybę.

Mat žvirbliai, žodžių baugingų paklausę,

Arčiau nebandę pažinti baisybės,

Palydėj kviečius... Na, o iš teisybės

Kviečiuos būt radę tik seną kaliausę.

Šiaučius ir Gizelis

(Pas. polit.)

Tai paklausykit pasakos Kapselio:Šiaučius-girtuoklis jau taip sau įprato,

Kad anaiptol jis nesiųs tau čebato,

Pirmiau nišpylęs nugara gizelio.

Mat pačengočius reikia išbandyti,

Kad paskui darbo nereiktų trukdyti.

Vienkart užtupęs mokintinį savo,

Ranka kairiąja plaukus jo pagavo,

Nagus įleidęs, lyg katins į pelę,

Ranka tiesiąją pačengočių stvėrė

Ir, numanydams pašaukimo kelią,

Strėngalį gizo atsidėjęs pėrė.

Šiaučius turėjo savo supratimą,

(Pažiūras turi ant svieto kiekvienas)

Jog už tą darbą, už tąjį trūsimą,

Vien apie plaukus, antra apie strėnas,

Gizelis turi pasakyti „ačiū”,

Nes mušas tuos tik, kuriuos labai myli.

Bet pila, pila, o gizelis tyli.

Tad ima keikti nuo „kipšų”, „gyvačių”:

— Tu šioks ir tokis! Kur sąžinė tavo?

— Ar geradėjo visai nepažįsti?

— Jo geros širdies aklas neišvysti?

— Bučiuok į ranką geradėjui savo!

Gizelis „širdį” kitaip lyg suprato,

Tik da tylėjo, nes turėjo viltį

Atsiliuosuot tuoj; bet ant galo mato,

Kad šiaučius rengias toliau kailį piltį

Nes smagyn kirto ir garsyn vis barė,

Jau neiškentęs, taip gizelis tarė:

— Palauk tik, dėde! Nebebūk juokingas!

— Nori, kad būčiau už mušį dėkingas?

— Tu lauki „ačiū”, liepi bučiuot ranką —

— Katrą bučiuoti? Juk abidvi veikia:

— Ši plaukus laiko, ana pačengočių!

Kantriausiam sviete kentėti pakanka,

Jei kankintojas yra tik besočiu.

O jau labiausiai stebėtis reikia,

Kad kankintojas laukia dekavonės.

Teisingas sviete! O teisingi žmonės!

Maniesiems

Jeigu audra ištikus verstų stulpą vieną

Iš tų, kurie prilaiko jūsų namo sieną,

Namas negrius — iš baimės jūs neišlakstykit

Tik vieton ano stulpo tąją pačią dieną

   Tuoj kitą statykit!

Jeigu žūtų iš rankos priešio, ar likimo

Viens tų, kur augin garbę, dvasią jūs kilimo,

Rimkit — tegul jūs širdis drąsums neatstoja,

Tiktai, ką anas darė vyrs pasišventimo,

   Tegul kits kartoja.

Lietuva mano! Priešui ant tavęs įnirtus

Privalai hydra tapti ta, kuriai nukirtus

Galvą, tuoj kelios galvos vieton jos išdygsta.

Išliksi, tik į hydrą gyvumo pavirtus,

   Nors priešas nestygsta!

Maniesiems

Jeigu audra ištikus verstų stulpą vieną

Iš tų, kurie prilaiko jūsų namo sieną,

Namas negrius — iš baimės jūs neišlakstykit

Tik vieton ano stulpo tąją pačią dieną

   Tuoj kitą statykit!

Jeigu žūtų iš rankos priešio, ar likimo

Viens tų, kur augin garbę, dvasią jūs kilimo,

Rimkit — tegul jūs širdis drąsums neatstoja,

Tiktai, ką anas darė vyrs pasišventimo,

   Tegul kits kartoja.

Lietuva mano! Priešui ant tavęs įnirtus

Privalai hydra tapti ta, kuriai nukirtus

Galvą, tuoj kelios galvos vieton jos išdygsta.

Išliksi, tik į hydrą gyvumo pavirtus,

   Nors priešas nestygsta!

Lietuvos šviesuoliams

Ką tvirtinot mums nuolat: mokslas reikalingas,

Mokslas jus sunkiam vargui vaistas stebuklingas?

Ko žodeliais gražiausiais mus gundėt kas sykis:

Tamsuoli, eik prie knygos, tamsuoli, mokinkis?

Ko siūlėtės jūs patys parodyt mums kelią,

Kuris naktį prašalins, duos giedną dienelę?

Nusidirbę, nuilsę ir da prakaituoti,

Skubinome įgyti, ką žadėjot duoti.

Ir, ištiesę prie jūsų mūs rankas pūslėtas,

Tarėme: kur tas mokslas jūsų pažadėtas?

Duokite mums jį, broliai, mes trokštame jojo!

Tąsyk jūs garsus klyksmas staiga apsistojo,

Kažin kur išsislapstėt, tartum niekadėjai,

Ir žadėjimus jūsų išnešiojo vėjai...

Kam jūs ėmę suardėt mūs širdžių ramumą,

Priminę mums Lietuvą, pareigų šventumą,

Kur Lietuva-tevynė uždeda ant mūsų?

O! Dėl Lietuvos — šaukėt — negailėkim triūsų,

Aukų, pasišventimo! Nesiduokim skriausti

Rijikams tautos mūsų! Verskim juos pajausti,

Kad mes gyventi norim! Į kovą! Nežūsim!

Tik eikite su mumis, mes jums vadais būsim!

Tada užsiliepsnojo mūs šaltos krūtinės

Ir stojome prieš skriaudą žemelės gimtinės.

Kada gi priešai stvėrė draskyt mus, apnikę,Jūs, kaip niekšai, pabėgot, mus vienus palikę!

Mus iš tėviškės tremia, kalejiman ima,

O jūs?... Kažin, ar matot mūs pasišventimą...

Arba jūs numalšinkit sujudintą protą,

Užgesinkit iš naujo mūs širdį liepsnotą,

Arba, stoję į eilę, kaip tikri vadovai,

Švieskit mus ir neduokit gest pradėtai kovai!

Bet, mus sykį sukurstę, vienus nepameskit —

Žadėjot vadais būti, tai grįžkit ir veskit!

Valerijai

Kada mane ištiko likims raudulingas,

Kada dvasią prislėgė nelaimių klampynė,

Rankas buvau nuleidęs... Tarei man: „Tėvynė

Žiūri į tave, kelkis — tu jai reikalingas!”

Kad tyčiojos iš manęs svietas nedėkingas

Ir, manęs nesupratęs, man širdį sumynė,

Rengiausi prakeikt viską... Nuo to mane gynė

Pnminims tavo: „Da tu draugijai skolingas!”

Aš keliausi ir dirbau. Kad dėl neteisybės

Pakliuvau į žabangas, netekau liuosybės,

Kada mane teriojo priešai užsigulę...

Per tave man nušvito kalėjimo tamsybės,

Kaip angels sargas mane raminai... Bičiule!

Palaiminta būk!

Samsonas

Sekimas

Gaazoj trukšmas ir sumišimas —

Tautos paskirta ant šiandien šventė.

Nes jau Samsono baisus keršimas,

Ką Pilistėnai taip ilgai kentė,

Šią dieną galą atrast turėjo.

Stiprus Samsonas, Samsons pagirtas

Dabar nuliūdęs, bailus, netvirtas.

Nuleidęs galvą, žemyn žiūrėjo.

„Baisus Samsonai! Ar tai teisybė,

Kad tu didžiūnų esi grožybe,

Kad ištarimas tik tavo vardo

Žmonių būrius tuoj išskirsto, ardo?

Ir mes juk baimės, matai, pripilti

Nuo tavo vardo, bet turim viltį.

Kad mūs varguolių pasigailėsi,

Toliau žudyt jau nebenorėsi,

Ko taip nuliūdęs? Kas atsitiko?

Ar mūsų žaislas tau nepatiko?

Tyli, tarytum žemes pardavęs?

Žinai, ko norim prašyti tavęs?

Į stiprią ranką kankles paėmęs,

Tu milžinų mums užveski dainą,

Išgarbink savo su mumis vainą,

Paskui, į šonus rankas įrėmęs,

Pašok truputį! O kaip paliausi,

Šiek tiek galėsi pasidrūtinti:

Nuo pietų kaulus apgraužti gausi

Ir vandenėlio atsivėdinti.

Na, pasijudink! Dėl ko nešoki?

Ar taip sutingęs? Ką? Ar nemoki?” —

Taip Pilistėnai Samsoną barė,

Ir tyčiojosi — juokus sau darė.

...............................

O Pilistėnai! Linksmi jūs, siaučiat,

O galo savo tik neprijaučiat!

Ar nematyt jums, žiūrint iš šono,

Kaip atsimainė štai veids Samsono?

Ar jau užmiršot tą veidą jojo,

Kada būrius jūs viens apvaliojo?

Samsons išblyškęs štai atsigavo —

Pajuto seną tvirtybę savo.

Apkaito veidas, šviste nušvito,

O iš akių jo žaibai tik krito,

(jau Pilistėnai jį tokiu matė)

Nusišypsojo, plaukais pakratė,

Aplinkui save akim nunėrė,

Dantims sugriežė, stulpus nutvėrė,

Kurie palaikė stogų svarbumą

Ir namo sienų visą tvirtumą...

Staiga papurtė... trioba sugriuvo.

Visi pradingo, viduj kur buvo.

Dėl ko žydai nevalgo kiaulienos?

Sekimas

Anuomet, kada Kristus ant žemės keliavo,

Platindamas tarp svieto šventą mokslą savo,

Sykiu su mokintiniais, kaip Raštas mums sako,

Į Lietuvos miestelį taipogi nukako.

Tada žydai surinko savųjų daugybę

Ir taikėsi patrempti mus Kristaus didybe.

Apsvarstė ir ištarė rodą paskutinę,

Užslėpė vieną Žydą, apvertė statinę.

Tad, iš kuopos išlindęs, tarė Kristui rabins,

Tikėdams, kad jo garbę išsyk nugalabys:

 — Girdėjom, tu galybę turi neištartą,

 Rodai didžius stebuklus, garbę gavai tvirtą.

 Parodyki ir mumis stebuklą nors vieną,

 Į tave įtikėsim tuoj, kad ir šią dieną.

 Matai šitą statinę? Medus joje buvo.

 Dabar gi pasakyki, kas į ją pakliuvo?

Žydeliai labai džiaugės iš išmislo tokio,

Nes rodės, nesulauksią atsakymo jokio,

O rabins tik raižėsi ir rankomis plakė.

,,Po statine gul kiaulė” — Kristus jam atsakė.

Rodės, kad iš tų žodžių tik juoktis privalo.

Taigi didis ir mažas juokėsi be galo.

Tik štai, iš po statinės išlenda degloji

Žydams atėmė žadą naujienėlė toji.

Sunku juk netikėti, kada akys mato,

O degloji, išlindus, ausimis tik krato

Ir žviegdama nubėgo į atvirą lauką,

Kur piemens ganė bandą. Nelaimingą auką

Žydai atrast ketino, šerius nušiūruoti

Ir likusiems našlaičiams tėvą atiduoti.

Ieškojo gana ilgai, bet neatitiko,

O Ickus tarpe kiaulių kaip liko taip liko.

 Dėl to tai žydai nieko nedaro kiaulienai,

Nes Ickaus neatranda da iki šiai dienai.

O sviete visi žino tą žydišką būdą,

Kad žyds žydą nekanda, ar riebų, ar kūdą.

Przeczytałeś bezpłatny fragment.
Kup książkę, aby przeczytać do końca.