drukowana A5
15.04
Krymo sonetai

Bezpłatny fragment - Krymo sonetai


Objętość:
42 str.
Blok tekstowy:
papier offsetowy 90 g/m2, styly
Format:
145 × 205 mm
Okładka:
miękka
Rodzaj oprawy:
blok klejony
ISBN:
978-83-288-0539-2

Įžanga

Vienas iš poetiškiausių A. Mickevičiaus veikalų yra Krymosonetai. Jau patsai tų sonetų išsiplėtimas visose Europos literatūrose ir daugybė prilankiųjųjiems recenzijų išvirš liudijaaukštą anų estetikos vertę. Tai visuotinajai simpatijai atliepia pasiganėdinimo jausmas, kurisai skaitytoją žavi, kaip kitados taip ir šiandien. Kame gi tvyro ypatingas šių sonetų grožis? Grožis yra ne kas kita, kaip pavienių dalių bei nariųharmoniška sandermė. Tokią harmoniją turi Krymo sonetai.Norint jąją aiškiau išparodyti, pirmiausia reikia apžvelgti visųKrymo sonetų, sykiu paimtų, turinį ir bendrą ryšį, pagaliospakelti aikštėn jų ypatingąsias poetiškos dailės žymes.

Ištremtas poetas atvyko in Akermano tyrus. Jau vakarasnuramino siautojančias pievų vilnis, prieblindžio marška užklojoir užmigdė gamtą. Kas ten klaidžioja tyruose? Tai bastuoklisieško žvaigždės-vedėjos. Rami prigimtis sužadino jame tėvynėsir saviškių išsiilgimą. Nakties gi tyluma užkerėjo klausą. Jamrodos, kad išgirs gandą iš Lietuvos. Visą įtempė girdą, betniekas nešaukia, taigi važiuoja toliaus.

Pasiekęs marias, sėda į laivą ir plaukia Krymo link.Marių tyluma, raminanti kiekvieną keleivį, išsiilgusio dainiausomenyje sukirdina miegančią atsiminimų hydrą, kuri juoskaudžiau suleidžia nagus į nutilusią širdį. Belaisvio sielos kovatarsi sukelia marių audrą. Jo krūtinėje skausmai bloškia širdį,kaip įniršusios bangos daužo laivą. Tečiaus šitoje su gaivalaisimtynėje dainius pajunta naują galybę. Tarytum milžino jėgajisai stumia-gelbi laivą. Malonus pasikankinimo jausmas jį gaivina, bet štai vėl nuožmi audros galybė, saulei leidžiantis, gesina paskutinį vilties spindulį ir vėl jo širdį nerimastin skandina.

Priplaukus vakarinį Krymo krantą, pirmas dalykas, kurismetasi kiekvienam į akis, tai gražūs Tauridos kalnai. Ypačpuikiai jie vaidinas iš Eupatarijos (Kozlovo) lygumų, kada saulėlydžio tvaska apjuosia jų viršūnes, kurios tuomet, aukso spinduliuose liepsnodamos, išrodo lyg Bizantijos kuorų gaisras.Turistas ima dabar rytų keliavedį Mirzą ir klausinėja joapie anuos gamtos pajovus. Užganėdinęs pirmąjį nusistebėjimoakyvumą, važiuoja į senovės Krymo sostapilį Bachčisarajų. Čiajuodu aplanko tuščius ir apleistus Girajų rūmus, Potockaitėskarstą ir Haremo kapus. Jautrus keleivis, žiūrėdamas į šiasKrymo istorijos kapines, giliai susigraudina. Jisai čia matomeilės, galybės ir garbės pranykimą. Jisai jaučia, kad jau antvisados tapo ištremtas iš savo tėvynės. Jis malonėtų čia numirti ir būti palaidotas. Čia dažnai apsilanko jo tautiečiai pasPotockaitės karstą. Jie neaplenks ir jo kapo. Apgailestaudamianos liūdną likimą, ir jo atmintį žadins prigimtąja kalba.

Dainius, tarytum norėdamas nusikratyti liūdnas mintis,sėda ant žirgo ir Fariso smarkumu perjoja Baidarų klonį, kadatsigautų naujais prigimties vaizdais. Kaip kitąsyk L. D. K.Vytautas, pergalėjęs totorius, ir paveldėjęs šalia Juodmario žemes, sėdėdamas ant žirgo, šoko nuo uolos in bangas ir pusmylįplaukė ženklan, kad jis tas marias užima savo valdžion; taip dabar poetas, prijojęs mėlynas marias, šoka audringon jų įščion,paskandinti graudžias mintis bangų sūkuriuose.

Ant marių krašto yra labai rami vieta — Alušta. Čionaidainius apsistoja ir gėrisi prigimties grožybėmis, kuri kiaurą dieną jį ramina tai naujais apykaimijos vaizdais, tai spalvųsanderme, tai gėlių žaidimu. Naktis maloniai užmigdo dainių;štai puolantis iš dangaus meteoras vėl jį kelia iš miego gėrėtisnaujomis gamtos malonybėmis.

Iš Aluštos eina vingus kelias link Čatirdago. Keleivis užkopia ant pačios kalno viršūnės, čia visa Krymo grožybė atsidaro jo akim, bet ji negali jo nuraminti. Jis kreipiasi Lietuvon ir skundžiasi ant savo numylėtinės, o slaptingoji Čatirdago tyla lyg kad pritaria jo aimanavimui. Kaip Bachčisarajuje nuliūdimui ieškojo vaisto prigimties vaizdų sūkuryje. Žaibingai perjodamas Baidarų klonį, taip dabar „jojikas arklio kojomsskiria savo protą”. Drauge su Mirza raitu galvatrūkiais skrendaČufut-Kalės ir Kikineiso kalnais bei skriodėmis, uolomis ir jųprarytimis. Nauji reginiai ir pavojai išblaško nusiminimą.Dainius stoja ant Balaklavos griuvėsių. Tvirtapilės liekanosvaidina jam visas šalies nelaimes ir čionykščių tautų nelaisvę.Kuo gi yra jo asmeniškas skausmas akyvaizdoje istorinėsir visuomeniškos vergijos?

Nūn jaunas dainius, sulyginęs savo laimės griuvėsius sugriuvėsiais tautų, užmiršta asmenišką nelaimę, susiramina irbaigia poetišką kelionę ant Ajudago uolos, džiaugdamos skausmais, nes juose tvyro nemirtinosios garbės pradovis; iš tų sielos žaizdų pražydės nevystančios rožės, kuriomis ateitis jį apvainikuos.

Šit trumpai suimtas Krymo sonetų turinys. Dar trumpiaubūtų galima pasakyti, kad jie yra kalnuotos Tauridos prigimties ir verpetingo dainiaus sielos gyvenimo veidrodžiu.

Dabar atkreipkime akyžvilgį į visą Krymo sonetų ciklą,ir pabrėžkime ypatingiausias jų žymes, kurios labiausiai atmuša dailišką poezijos vertę. Mes manome pakelti šias charakteriškosesmės žymes.

Visoje Krymo sonetų poemoje viešpatauja trys elementai— prigimties, historijos ir asmeniškasis; tai visos poemos medega.

Prigimtis apsireiškia vasaros vaizduose, vaidinamuosesulig įvairios perspektyvos. Visi jie atsižymi dydžiu ir pilnybe.Šita gamtinė žymė priduoda sonetams daug naujo gražumo.Iki šiol sonetuose tankiausiai būdavo aprašinėjama erotiškojiLauros meilė. Įkirėjo ji visuomenei ir pavirto bemaž į nuobodžiuko pasaką. Užuot Lauros, įvestoji sonetuosna prigimtisatjaunino juos.

Istoriškasis elementas matyti iš aprašymo akyvesniųjųKrymo praeities vietų, kaip va: iš aprašymo Bachčisarajaus, Potockaitės karsto, Haremo kapinių, Balaklavos.

Įpatiškasis elementas pasirodo dainiaus refleksijose ir darlabiau jausmuose. Viešpataujantis jausmas — tai išsiilgimas tėvynės, kartais meilužės ir draugų. Tasai jausmas pirmuose sonetuose labai stiprus; sekančiuose gi per malonų prigimtiesveiksmą vis mažėja, iki galop dainius pasiekia dvasios lygsvarę.

Visi trys elementai vartojami taip, kad Krymo gamta iristorija stovi poeto priešakyje. Jeigu pirmas arba antras elementas apsireiškia ketureiliuose, tai trečiasis pavymu sekatrieiliuose. Kai kur gamtos gaivalas tęsiasi per ištisą sonetą,užtat kitur visą sonetą užima refleksija. Tankiausiai vienas elementas aiškina kitą panašumais, kartais gi priešingumais.Auksinė proporcija tarpe šitų dviejų grožybių — idealinės ir prigimtosios — maloniu įvairumu gaivina ir tobulina poeziją. Juolabiaus, kad anie sielos mąstymai taip natūraliai išvedami,tarsi patys savaimi gvildenasi iš gamtos vaizdų ir istorijosfaktų bei padavimų, skleidžiasi kaip žiedas iš pumpuro. Beabejo toksai natūralumas — tai aukštos dailės žymė.

Visoje poemoje girdimas patetiškas tonas. Tiktai žymiausios Krymo vietos ir ypatybės, tiktai giliausi poeto jausmai— surinkti ir stipriais žodžiais išreikšti sulig vienodai aukštotono. Palyginus Krymo Sonetus su jų variantais, matoma, kaiptasai tonas, beredaguojant, vis ėjo stipryn ir tobulyn.

Krymo sonetuose randame sujungtą rytietiškosios dailėsstylių su vakarų styliumi. Galima pasakyti, kad juose rytietiškas turinys apvilktas europietiška forma. Taip tarp kitkotankiai orientališki žodžiai eilių galūnėse suderinti su lenkiškais, marios ir saulėti Krymo laukai nuvarsoti rytų metaforomis, kalnų dydis bei grožis vaidinamu rytų hyperbolėmis.

Przeczytałeś bezpłatny fragment.
Kup książkę, aby przeczytać do końca.