Bezpłatny fragment - Krymo sonetai

Įžanga

Vienas iš poetiškiausių A. Mickevičiaus veikalų yra Krymosonetai. Jau patsai tų sonetų išsiplėtimas visose Europos literatūrose ir daugybė prilankiųjųjiems recenzijų išvirš liudijaaukštą anų estetikos vertę. Tai visuotinajai simpatijai atliepia pasiganėdinimo jausmas, kurisai skaitytoją žavi, kaip kitados taip ir šiandien. Kame gi tvyro ypatingas šių sonetų grožis? Grožis yra ne kas kita, kaip pavienių dalių bei nariųharmoniška sandermė. Tokią harmoniją turi Krymo sonetai.Norint jąją aiškiau išparodyti, pirmiausia reikia apžvelgti visųKrymo sonetų, sykiu paimtų, turinį ir bendrą ryšį, pagaliospakelti aikštėn jų ypatingąsias poetiškos dailės žymes.

Ištremtas poetas atvyko in Akermano tyrus. Jau vakarasnuramino siautojančias pievų vilnis, prieblindžio marška užklojoir užmigdė gamtą. Kas ten klaidžioja tyruose? Tai bastuoklisieško žvaigždės-vedėjos. Rami prigimtis sužadino jame tėvynėsir saviškių išsiilgimą. Nakties gi tyluma užkerėjo klausą. Jamrodos, kad išgirs gandą iš Lietuvos. Visą įtempė girdą, betniekas nešaukia, taigi važiuoja toliaus.

Pasiekęs marias, sėda į laivą ir plaukia Krymo link.Marių tyluma, raminanti kiekvieną keleivį, išsiilgusio dainiausomenyje sukirdina miegančią atsiminimų hydrą, kuri juoskaudžiau suleidžia nagus į nutilusią širdį. Belaisvio sielos kovatarsi sukelia marių audrą. Jo krūtinėje skausmai bloškia širdį,kaip įniršusios bangos daužo laivą. Tečiaus šitoje su gaivalaisimtynėje dainius pajunta naują galybę. Tarytum milžino jėgajisai stumia-gelbi laivą. Malonus pasikankinimo jausmas jį gaivina, bet štai vėl nuožmi audros galybė, saulei leidžiantis, gesina paskutinį vilties spindulį ir vėl jo širdį nerimastin skandina.

Priplaukus vakarinį Krymo krantą, pirmas dalykas, kurismetasi kiekvienam į akis, tai gražūs Tauridos kalnai. Ypačpuikiai jie vaidinas iš Eupatarijos (Kozlovo) lygumų, kada saulėlydžio tvaska apjuosia jų viršūnes, kurios tuomet, aukso spinduliuose liepsnodamos, išrodo lyg Bizantijos kuorų gaisras.Turistas ima dabar rytų keliavedį Mirzą ir klausinėja joapie anuos gamtos pajovus. Užganėdinęs pirmąjį nusistebėjimoakyvumą, važiuoja į senovės Krymo sostapilį Bachčisarajų. Čiajuodu aplanko tuščius ir apleistus Girajų rūmus, Potockaitėskarstą ir Haremo kapus. Jautrus keleivis, žiūrėdamas į šiasKrymo istorijos kapines, giliai susigraudina. Jisai čia matomeilės, galybės ir garbės pranykimą. Jisai jaučia, kad jau antvisados tapo ištremtas iš savo tėvynės. Jis malonėtų čia numirti ir būti palaidotas. Čia dažnai apsilanko jo tautiečiai pasPotockaitės karstą. Jie neaplenks ir jo kapo. Apgailestaudamianos liūdną likimą, ir jo atmintį žadins prigimtąja kalba.

Dainius, tarytum norėdamas nusikratyti liūdnas mintis,sėda ant žirgo ir Fariso smarkumu perjoja Baidarų klonį, kadatsigautų naujais prigimties vaizdais. Kaip kitąsyk L. D. K.Vytautas, pergalėjęs totorius, ir paveldėjęs šalia Juodmario žemes, sėdėdamas ant žirgo, šoko nuo uolos in bangas ir pusmylįplaukė ženklan, kad jis tas marias užima savo valdžion; taip dabar poetas, prijojęs mėlynas marias, šoka audringon jų įščion,paskandinti graudžias mintis bangų sūkuriuose.

Ant marių krašto yra labai rami vieta — Alušta. Čionaidainius apsistoja ir gėrisi prigimties grožybėmis, kuri kiaurą dieną jį ramina tai naujais apykaimijos vaizdais, tai spalvųsanderme, tai gėlių žaidimu. Naktis maloniai užmigdo dainių;štai puolantis iš dangaus meteoras vėl jį kelia iš miego gėrėtisnaujomis gamtos malonybėmis.

Iš Aluštos eina vingus kelias link Čatirdago. Keleivis užkopia ant pačios kalno viršūnės, čia visa Krymo grožybė atsidaro jo akim, bet ji negali jo nuraminti. Jis kreipiasi Lietuvon ir skundžiasi ant savo numylėtinės, o slaptingoji Čatirdago tyla lyg kad pritaria jo aimanavimui. Kaip Bachčisarajuje nuliūdimui ieškojo vaisto prigimties vaizdų sūkuryje. Žaibingai perjodamas Baidarų klonį, taip dabar „jojikas arklio kojomsskiria savo protą”. Drauge su Mirza raitu galvatrūkiais skrendaČufut-Kalės ir Kikineiso kalnais bei skriodėmis, uolomis ir jųprarytimis. Nauji reginiai ir pavojai išblaško nusiminimą.Dainius stoja ant Balaklavos griuvėsių. Tvirtapilės liekanosvaidina jam visas šalies nelaimes ir čionykščių tautų nelaisvę.Kuo gi yra jo asmeniškas skausmas akyvaizdoje istorinėsir visuomeniškos vergijos?

Nūn jaunas dainius, sulyginęs savo laimės griuvėsius sugriuvėsiais tautų, užmiršta asmenišką nelaimę, susiramina irbaigia poetišką kelionę ant Ajudago uolos, džiaugdamos skausmais, nes juose tvyro nemirtinosios garbės pradovis; iš tų sielos žaizdų pražydės nevystančios rožės, kuriomis ateitis jį apvainikuos.

Šit trumpai suimtas Krymo sonetų turinys. Dar trumpiaubūtų galima pasakyti, kad jie yra kalnuotos Tauridos prigimties ir verpetingo dainiaus sielos gyvenimo veidrodžiu.

Dabar atkreipkime akyžvilgį į visą Krymo sonetų ciklą,ir pabrėžkime ypatingiausias jų žymes, kurios labiausiai atmuša dailišką poezijos vertę. Mes manome pakelti šias charakteriškosesmės žymes.

Visoje Krymo sonetų poemoje viešpatauja trys elementai— prigimties, historijos ir asmeniškasis; tai visos poemos medega.

Prigimtis apsireiškia vasaros vaizduose, vaidinamuosesulig įvairios perspektyvos. Visi jie atsižymi dydžiu ir pilnybe.Šita gamtinė žymė priduoda sonetams daug naujo gražumo.Iki šiol sonetuose tankiausiai būdavo aprašinėjama erotiškojiLauros meilė. Įkirėjo ji visuomenei ir pavirto bemaž į nuobodžiuko pasaką. Užuot Lauros, įvestoji sonetuosna prigimtisatjaunino juos.

Istoriškasis elementas matyti iš aprašymo akyvesniųjųKrymo praeities vietų, kaip va: iš aprašymo Bachčisarajaus, Potockaitės karsto, Haremo kapinių, Balaklavos.

Įpatiškasis elementas pasirodo dainiaus refleksijose ir darlabiau jausmuose. Viešpataujantis jausmas — tai išsiilgimas tėvynės, kartais meilužės ir draugų. Tasai jausmas pirmuose sonetuose labai stiprus; sekančiuose gi per malonų prigimtiesveiksmą vis mažėja, iki galop dainius pasiekia dvasios lygsvarę.

Visi trys elementai vartojami taip, kad Krymo gamta iristorija stovi poeto priešakyje. Jeigu pirmas arba antras elementas apsireiškia ketureiliuose, tai trečiasis pavymu sekatrieiliuose. Kai kur gamtos gaivalas tęsiasi per ištisą sonetą,užtat kitur visą sonetą užima refleksija. Tankiausiai vienas elementas aiškina kitą panašumais, kartais gi priešingumais.Auksinė proporcija tarpe šitų dviejų grožybių — idealinės ir prigimtosios — maloniu įvairumu gaivina ir tobulina poeziją. Juolabiaus, kad anie sielos mąstymai taip natūraliai išvedami,tarsi patys savaimi gvildenasi iš gamtos vaizdų ir istorijosfaktų bei padavimų, skleidžiasi kaip žiedas iš pumpuro. Beabejo toksai natūralumas — tai aukštos dailės žymė.

Visoje poemoje girdimas patetiškas tonas. Tiktai žymiausios Krymo vietos ir ypatybės, tiktai giliausi poeto jausmai— surinkti ir stipriais žodžiais išreikšti sulig vienodai aukštotono. Palyginus Krymo Sonetus su jų variantais, matoma, kaiptasai tonas, beredaguojant, vis ėjo stipryn ir tobulyn.

Krymo sonetuose randame sujungtą rytietiškosios dailėsstylių su vakarų styliumi. Galima pasakyti, kad juose rytietiškas turinys apvilktas europietiška forma. Taip tarp kitkotankiai orientališki žodžiai eilių galūnėse suderinti su lenkiškais, marios ir saulėti Krymo laukai nuvarsoti rytų metaforomis, kalnų dydis bei grožis vaidinamu rytų hyperbolėmis.

Pagalios Krymo sonetai atsižymi kalbos vaizdingumu.Mickevičius juose neaprašo Tauridos prigimties, bet ją piešia — iliustruoja. Čia vienoje panoramoje matai uolingas kalnųgrandines; tenai šiurpuliai ima, žiūrint į kvėpuojančias kriaušių bedugnes, baugu ir mąstyti, kaip jojikas per jas skrendaraitas ant žirgo; tai vėl gėriesi marių tyluma arba stebiesi gaivalų galybėmis. Tokia prigimties gyvybė tai tikra poezijos plastika.

Tikriausia daidalio žymė yra sugebėjimas įkvėpti sielaveikalan taip, kad savo jausmus suteikti skaitytojams. Toksaidailės magiškumas Krymo sonetuose Mickevičiui pilnai pavyko. Juose jaučiame ką įkvėptas poetas, rašydamas jautė. Pavyzdžiui: skaitydami XI ir XII sonetus gėrimės prigimties ramybe, XV ir XVI gi viešpataujantis narsingumas sukelia pavojų ir drąsą.

Visos šitos estetiškos žymės taip yra sukrautos į vienąepiškai-lyrišką Krymo sonetų poemą, jog rodos nieko negalimapridėti nei atimti, nesuardžius proporcijos ir neužkenkus grožiui. Šitose žymėse tat ir tvyro ypatinga veikalo grožybė.

Krymo sonetai daug sveria A. Mickevičiaus veikaluose ir lenkų literatūroje. Jie stovi tarp apatiškosios dainiaus lyrikos ir Konrado, nuo kurio savo poetišką talentą aukoja tėvynės reikalams.

Krymo sonetuose pilnai apsireiškia jau subrendęs dainiaus talentas. Jaunystės veikaluose Mickevičius parodė galingą talentą, tečiaus dar tasai talentas nebuvo pilnai išsiplėtojęs. Krymo gi sonetuose kiekvienas išsireiškimas liudija įsitikėjimą savimi bei individuališkumą. Ypatingai dainiaus talentas Krymo sonetuose apsireiškia gerame orientališkojo styliaus pritaikyme, taip pat natūrališkame sausumos bei mariųaprašyme. Tos dvi Krymo sonetų žymės pasirodo ir kituose vėlyvesniuose Mickevičiaus veikaluose.

Be to Krymo sonetuose pastebime žymų poetiškosios technikos pažangumą. Klasikai prikaišiodavo romantikams niekinimą ir gadinimą poezijos formų. Mickevičius gi išsirinkosunkiausiąją romantizmo formą — sonetą ir ją pavyzdingai apdirbo; tuo jisai puikiai atrėmė klasikų užmetimus. Poetiškojitechnika, ypatingai gi eilių atliepimas Krymo sonetuose pasiekė tobulybę, kuria ir vėlesniuose savo veikaluose Mickevičiusatsižymi. Teisingai tat jisai galėjo pavadinti save „rimų viešpačiu”.

Krymo sonetai lenkų raštijoje turėjo didelę įtekmę. Jiesugrąžino pagarbą apleistai ir beveik užmirštai soneto formailenkų poezijoje, jie taipgi nutiesė kelią į lenkų raštiją orientališkam eiliavimui ir poetiškam prigimties aprašymui. Todėlteisingai Brtickueris sako; „Ir vėl lenkų poezijai susyk naujosatsidarė sritys. Tai tinka ne vien pačiam sonetui, nors ir jisaijau XVI ir XVII amžiuose auklėjamas, dabar išnaujo atgaivintas, ir užuot siaubiančios balladomanijos įvedė sariojančią sonetomaniją, ypač suteikė lenkams suvisai naują orientalizmą. Šisai užima Krymo sonetuose žymią vietą... Taip Krymo sonetai buvo obalsis lenkų literatūroje į orientalizmą; patsaipoetas dar turėjo ant to aukuro šilti, prie kurio vėl spraudėsi sekėjai Chodžko, Witwicki ir k.”

Dar didesnę rolę lenkų literatūroje atlošė gražiai aprašytoji Krymo sonetuose prigimtis. Klasikų poezija maža paisėprigimties. Tiktai romantizmas, kuriame jausmai greta, dažnai net prieš protą, reikalavo savo teisių, pradėjo gerbti prigimtį. Mickevičiaus genijus ir šiuo atžvilgiu tiesė kelią.Prigimties vaizdai, kuriuos jisai Krymo sonetuose nuvarsavo,daugelį nustebino ir pritraukė. Pabudo lenkų literatūroje prigimties pamėgimas.

Krymo sonetai tapo pavyzdžiu tos rūšies poezijai ne tiktai lenkų, bet ir kitų tautų literatūroms; tai liudija tų sonetųvertimai į daugelį kalbų, ypačiai slaviškųjų.

M. G.

Adomui Mickevičiui

Kentėtojau meilės, Karaliau poetų!

Tu milžino siela tėvynę mylėjai,

Aukodamas save liuosybės idėjai,

Dainuodamas Lietuvą užmiršusiam svietui.

Deja, pats po jungu gyvenimo kietu,

Palaiminti laisve tautos negalėjai,

Bet misijos tavo tebėr pasekėjai,

Jie dvasią įkūnys giesmių išauklėtų.

Garbė tau Lietuva, kad išdavei vyrą,

Kuris ant milijonų širdžių viešpatauja;

Kieno gi begirdim aukštybėse lyrą?

Tai žvaigždės pasėtos mūs Genijaus sauja.

Ant įgimto skliauto per spinduli tyrą

Atskleidžia senovę, ainiams pranašauja.

Akermano tyrai

Įplaukiau į erdvybę sauso okeano;

Vežimas po žalumą braidžioja kaip luotas:

Per banguojančias pievas, žiedais vainikuotas,

Irstaus tarp koralinių salučių bužano.

Jau blysta oras, niekur kelio nei kurhano;

Stebiuos dangun: ten svinda debesys auksuotas,

Ten žvėrinės išaušęs vyzdis spinduliuotas...

Tai blizga Dniestras, kyla lempa Akermano!

Stokim!... Kaip tylu!... Gervės, girdžiu, oru plaukia.

Jų nepasiektų smarkios sakalinės akys;

Girdžiu, kur ant žolelės supasi plaštakis,

Kur žaltys slidžiakrūtis per žolyną braukia...

Pratįso mano klausas, ar nepasikakys

Gandų iš Lietuvos... Važiuokim, nieks nešaukia!

Marių tyla

Paviljono kasnykas vos krustels nuo vėjo,

Lėtai vandens skaisčioji kvėpuoja krūtinė:

Lyg svajojanti laimę jauna žieduotinė,

Pabunda atsidusti, vėl akis sudėjo.

Burės tarsi paparčiai, kad kovą laimėjo.

Snaudžia ant nuogų karčių; laivo apatinė

Palengvėl supas, lyg kad prikalta grandine;

Nurimo marininkai, minia suklegėjo.

O mare! Tarp linksmųjų tavo sutvėrimų

Polipas dugne miega, kada dangus graudžia,

O kad marė nurimsta, jis ilgžasčius skleidžia.

Mintie! Tavo gilybėj hidra atminimų

Miega, kuomet nelaimių audros žmogų skaudžia,

O kad širdis nurimus, nagus jon suleidžia...

Mareivystė

Ūžmas didesnis, marių vaidinas baidyklės,

Laivininks aukštyn ropia ir ore pasviro,

Išsitiesė kaip ilgas, tarytum pastiro,

Lyg tykodamas voras iš savo sėdyklės.

Vėsula! Dūksta laivas, žąslus šalin trenkia,

Skenda putų pusnynuos, voliojasi, narsto,

Kelia sprandą, pamynė bangas, dangų varsto,

Kakta debesius skaldo, sparnais vėjus lenkia.

Mano siela kaip stiebas dausomis lekioja,

Pujoja vaidentuvė lyg kasa šių burių,

Rykauju su linksmuoju keliauninkų būriu;

Ištiesiu rankas, puolu ant krūties laivinės,

Rodos, bestumiu laivą pajėga krūtinės:

Malonu man! Gaivu! Kaip paukščiui, kurs skrajoja!

Audra

Burės žlugo ir vairas tarp vandens kliokimo

Skęsta minios ramybė, slibinas sušuko;

Jau lynas paskutinis mareiviams ištrūko,

Saulė kruvinai leidžias ant nusiminimo.

Užkaukė vėtra; ant šlapių kalnų, kur muko

Kits per kitą iš marių bedugnės, mirimo

Genijus, begrūmodamas kardu įniršimo,

Lyg karžygys įbingęs mūsų laivop niūko.

Šitie pusgyviai merdi, anas delnus užlaužė,

Tas draugus atsisveikint jau apsikabino,

Šitie meldžias prieš galą, kad nuvytų mirtį.

Vienas keleivis, širdį kuriam juojaus graužė,

Taip sau manė: laimingas, kas apsisvaigino,

Ar melsties moka, ar bent tarp draugų gal mirti.

Kalnų reginys iš kozlovo tyrų

KELEIVIS

Ten?... Ar Allahs pastatė siena marias ledo,

Ar angelams sostinę iš debesio pilko?

Ar ketvirtžemio mitrus Divai čion suvilko,

Kad žvaigždžių karavanosnepraleistų vado?...

Viršukalniai liepsnoja! Gaisras Carogrado!Ar Allahs, kad tamsybė chilatu iš šilko,

Skriejančius po gamtjūrą pasaulius apvilko,

Tą žibintą užkorė tarp dangaus apvado?...

MIRZA

Ten? Buvau: žiema tūno; ten snapai šaltinių

Ir upių gerklės iš jos lizdo gurguliuoja;

Pūstelėjau, iš mano burnos sniegas krito;

Žengiau aukščiaus erelių kelių padausinių,

Kur debesių lopšiuose griausmai snūduriuoja,

Kur ant mano turbono vien žvaigždė tebšvito:

Tai Čatirdagas!

KELEIVIS

Aa!!

Bachčisarajus

Dar didžiulė, tuščia jau Girajų vietovė!

Bašųkaktomis šluotos riokso kiauros angos,

Kambariuose, kur žaidė ant suolų gulovė,

Šokinėja skėreliai ir gyvatė rangos.

Langais įvairiavarsiais tik vijoklės spangos

Lipa ant kurčių sienų paveldėt gerovę

Chanų, kurią jau amžių nusariojo bangos

Ir skelbia Baltazaro rašmenimis „GRIOVĖ”.

Viduj salės paminklas stovi marmorinis:

Tai fontana haremo imtinę gerbia

Ir perlų ašaromis per dykumą šaukia:

Kur esate, o meile, galybe ir garbe?

Jūs turit amžinuoti, šaltinis greit plaukia;

Vai gėda! Jūs išnykot, o liko šaltinis...

Bachčisarajus naktį

Skirstosi iš džamijų dievuotųjų minia,

Izano aidas dingsta pavakarį tylų;

Paraudo susigėdus aušra nuo šviesylų,

Gaisus nakties karalius kopia į gūžynę.

Jau žibintuvai žvykso po dangaus tuštynę;

Tarp jųjų plūkuriuoja vienas debesylų,

Kaip snaudžianti didžgulbė po ežerą vylų,

Jos sparnai paauksuoti, krūtis sidabrinė.

Čia kipariso ūksmės ir menaro tįso,

Toliaus aplink granitų milžinai juoduoja,

Lyg šeitonai susėdę divone Ebliso

Po tamsumos pamarške; kartais sužaibuoja

Kibirkštis ant viršūnės, ir vytim Fariso

Miegantį dangaus mėlį švyst-švyst sidabruoja.

Potockaitės karstas

Pavasario šalyje, linksmuos sodnuos Krymo,

Suvytai radastėle! Tavo valandėlės,

Lėkdamos kaip auksinės jausmo plestekėlės, Širdies gelmėj paliko ydus atminimo.

Ten žvaigždžių šviečia aibės ant žiemių skliautimo,

Kodrin gi ant to kelio spindi tos akelės?

Ar žvilgys pirm neg geso nuo šaltos žemelės,

Ten beskrįsdams įkūre ženklus išsilgimo?

Mergele! Aš apleistas svetur pasimirsiu;

Čionai man saują smėlio težer’ draugų rankos.

Pas tavo karstą dažnas keliauninkas lankos,

Ir aš kalbos savosios skardą tad išgirsiu,

Ir dainius apdainuodams pavergtą mergaitę,

Išvys gretimą kapą ir man skirs giesmaitę.

Haremo kapinės

Čia jaunutėles kekes iš meilės vynyno

Imta Allaho skobniui. Čia perlės rytinės,

Laimės jūroj pagautos, nūn rojaus imtinės,

Prieglobstyj amžinatvės, ilsis ant kapyno.

Jas visos malonybės apleido laikinės;

Tiktai šaltas turbonas žvilga ties gėlyno,

Lyg šešėlių bunčiukasir ant akmens gryno

Raidės, giauro išdrožtos, tebspinkso vardinės.

O jūs, Edeno rožės! Pas tyrąją srovę

Po drovos lapais dienos jūsų pražydėjo,

Amžinai prieš netikių užslėptos daugovę.

Nūn žvilgys svetimžemio teršia tą vietovę...

Atleisk, Pranaše didis! Jis vienas žiūrėjo

Iš kitataučių verkdams į mūsų senovę.

Baidarai

Uždrožiau ir paleidau galvatrūkčiais žirgą;

Girios, pakalnės, uolos nyksta man po kojų,

Lyg upės vilnys — plaukia greta, sprūstyj mirga;

Noriu apsisvaiginti verpetais pavojų.

O kad putotas žirgas neklauso vytinio,

Kad po prietamsos šydu išblėso regyklos,

Mano akyse, lyg ant stiklo krištolinio,

Šmėkši girių, pakalnių ir uolų baidyklos.

Žemė mieg, man nėr miego. Šoku į Euksiną;

Išsipūtus atkriokia pas krantą juodbangė,

Lenkiu, žastus ištiesęs, prieš ją savo kaktą,

Vilnis ant galvos trūksta, žioklė aprakina;

Ten mintis, kaip apsvaigus valtis, nusidangė,

Laukiu į užmiršimo grimsiant kataraktą.

Alušta

Jau kalnas ūkanotą numetė chalatą,

Ryto šnabžda namazas po aukso dirvonus,

Linksi giria ir barsto vainikus raudonus,

Lyg Kalifų rožančiaus rubiną-granatą.

Žydi pieva varsingoms gėlėmis ripuota,

Drugiai septyniaspalvę laumės juostą pina,

Briliantų sparnyčiais padangę dabina;

Toliau žiogeliai traukia sau šydą sparnuotą.

O kur uola nuplikus kyšo vandenyse,

Verda blaškoma marė ir skandina žemę;

Jos ūžmuos šviesa groja, kaip rainio akyse,

Ir rūsčiąją pakrantėms audrų kovą lemia,

O ant gilumos vilnys palengva liūliuoja,

Ir maudosi žaginė, ir gulbės baltuoja.

Alušta naktį

Siaučia vėjai ir karštis į vakarą skęsta;

Ant Čatirdago leidžias pasaulių švietėja,

Trūksta, škarlato sroves palieja ir gęsta;

O bastus keliauninkas klausos, žvalginėja.

Jau kalnai juosta, daubos tamsybėse bręsta,

Šaltiniai tarp žolynų kugžda-sriuvinėja;

Gėlių kvapsniai prabilę, it muzika klęsta —

Širdin slaptingai kalba, girdo nelytėję.

Užmiegu po tamsumo sparnu ir tylumo:

Tvykst, meteoro žaibas! Pasaulis nušvinta,

Dangus, žemė ir kalnai auksu nutapinta!

Saulėtekio naktuže, pilnoji gražumo!

Ant susnūdusių vokų vos miegas užkrinta,

Vėl akies kibirkštimi keli prie mielumo.

Čatirdagas

Drebėdams musulmonas tau pėdas bučiuoja,

Kryminio laivo stiebe, didis Čatirdage!

Pasaulio minarete! Kalnų Padišache!

Tu aukščiausias viršūnes pamušęs po koja,

Lyg Gabrielius, kurs rūmą Edeno daboja,

Sėdi prie dangaus vartų; iš baimės patrakęJaničarai — grausmingi debesiai prarakę —

Tau skraistę ir turboną žaibais adiniuoja.

Mums ar kaitina saulė arba miglos temia,

Ar žiogai javus kerta, ar giauras mus tremia,

Čatirdage, tu kurčias ant mūsų kentimų,

Tarp dangaus ir pasaulio lyg drogmanstvėrimų,

Paklojęs visą gamtą — gyviją ir žemę,

Vien beklausai, ką Allahs kalba prigimimui.

Keleivis

Šalis turtų bei grožio štai po mano pėda,

Ties galva dangus giedras, šalyp dailios lytis;

Kodėl sielą vilioja tolimosios sritys

Ir — deja! Juo nutolęs laikas širdį ėda?

Lietuva! Tavo girios maloniau man gieda,

Neg Baidarų lakštutės, Salgiro mergytės,

Linksmiau tavo liūlynuos būdavo lankytis,

Neg mindžiot ananasų ir mormedžių žiedą.

Taip toli! Taip įvairios vilyklės masina!...

Kam gi sklaidus svajoju nuolatai merginą,

Kurią dienų jaunystėj taip įsimylėjau?

Ji brangioj tėviškėje, kurią pralaimėjau,

Kur jai primena viskas jos širdies rinktinį,

Mindama mano ženklus ar bent mane mini?...

Kelias ties Čufut-Kalės

MIRZA

Pasimelsk, leisk pavadį, užsigrįžk, varguoli;

Čia jojikas arklio kojoms skiria savo protą.

Bingus arklys! Matai, kaip žvalgo skrodės plotą?

Klaupia, kilst! Išsitiesęs davė ton-pus šuolį,

Ir kabo. — Nežiūrėk ten! Tenai vyzdžio puolį

Neatmuš Al-Kairo versmakė giedrota;

Ir ranka ten nerodyk, ranka neplunksnota;

Ir minties ten neleiski, nes bedugnės guoly

Kaip inkaras iš valties metamas in gylę,

Perkūnu kris, bet marių gelmės niškakėjęs,

Vaitį apvers ir stačiai nugrumzdės į žiotis.

KELEIVIS.

Mirza, aš dirstelėjau! Per pasaulio skylę

Mačiau... miręs apreikšiu, ką esmi regėjęs —

Žmonių kalba negali tatai išgiedoti.

Kikineiso kalnas

Dirstelki į bedugnę! Ten dangus kur plūko,Tai marė. Paukštis-kalnas, perkūno nušautas,

Sparnus lyg laumės juostas ant bangų išbruko,

Metė stiebines plunksnas plačiau negu skliautas,

Ir vandenis užklojo salomis iš ūko.

Matai, gelmėse irstos — debesys! Toliau tas

Juodas nakties šešuolis — tamsuma jo rūko.

Aure ugnies kasnykais plykstelėjo skriautas,

Tai perkūnas. — Bet stokim! Pragaras po kojų;

Turim perlėkt ankstumą. Aš įbingęs joju;

Tu pasirengęs lauki: kad aš in pavojų

Šoksiu, žiūrėk, į skardą: jei plunksną išvysi,

Tai bus mano kaupokas, ir tu pabandysi;

Ne — tai sudiev! Jau žmogus čia nesivadinsi.

Balaklavos pilies griuvėsiai

Šitie mūrai, sulūžę į grioves pakriaušes,

Puošė tave ir gynė, Kryme nedėkingas!

Dabar kiurkso ant kalnų lyg didžiulės kiaušės;

Juose kirminas bręsta bei žmogus nuodingas.

Lipkime ant bokštelio. Štai spokso išaušęs

Raštas ant erbo; vardas gal rykio grausmingas,

Kurs baugino kariją, nūnai pasišiaušęs,

Vynlapiu apsigaubęs lyg vabzdys niekingas.

Čionai kaldavo graikas atenišką dabą.

Čia italas mongolams geležis atmėtė,

Ir mekkietisnamazą būdavo nyniuoja.

Šiandien kovai joudsparniai skrieja apie grabą,

Lyg pilyj, kurią maras visiškai išvėtė,

Vėluvos gedulingos bokštuos plevėsuoja.

Ajudagas

Mėgstu ant Ajudago rymodams matyti,

Kaip putojančios bangos verpetaispuškuoja,

Bei sidabro vainikais juosia marių srytį,

Ir tarsi vaivorykštės aplinkui ratuoja,

Atsimuša į seklių, sekliaus išblaškyti,

Lyg didžiažuvių būriai krantus atakuoja,

Paveldėtų sausumą, tečiaus nuvaryti,

Vėl kiaukerus, koralus ir perlus tebšluoja.

Jaunasis dainiau! Lygiai ir tavo širdyje

Kensmas dažnai sujudin vėsulas grumzdingas,

Bet sveikamjam pakėlus bard’ną įkvėpimo,

Anas be blėdies žūva gelmėj užmiršimo,

Ir už save palieka giesmes nemirtingas,

Tavo garbei vainiką nupint ateityje.

Vanagas

Ant Kikineiso viršūnės

Bėdinas vanagėlis! Jį audra pastvėrė

Ir į svetimą šalį toli nugabeno;

Su vėtromis kovodams, čionai atplazdeno,

Tarp žmonių ant šio stiebo sparnelius pasvėrė.

Nurimk! Čia piktoms rankoms tavęs neapspęsti!

Tikras tarsi ant miško šakos betupėtų.

Jisai svečias, Giovanna — kas svečią nudėtų,

Jeigu mariomis plaukia, tebijos paskęsti.

Atmink mano, atminki savo prityrimą;

Tu gyvenimo marėj — jau mačius baidyklių,

Ir mane audra trėmė į klastus vilyklių.

Kam tie meilūs žodeliai vilbina likimą?

Būdama pavojinga, dar ieškai mąsyklių...

Simeiso divas

Tenai, kur Krymo Simeis akyvas,

Iškėlęs galvą, žiūri į Euksiną;

Tenai, kur marios, lyg sidabras gyvas,

Tolydžio kruta, vilnimis masina;

Tenai didžiulė tvyla uola — Divas.

Jį bangos graužia, vėsulai skandina,

Tačiau bestovi tvirtas-amžinyvas,

Lyg Kaf-kalnynas, kurį Dievai gina.

Sonetai, jūs tai esat tas paminklas!

Tiktai tvirtesnis neg anas uolinis,

Ir amžinesnis neg pati Juodmarė.

Grožybė jūsų — tai tikriausias ginklas,

Kurio joks kardas nepasieks laikinis,

Nes mūzos dailę jumyse uždarė.

M. G.