Bezpłatny fragment - Kas teisybė - tai ne melas

Ugnis negesinama išsiplečia

Viename kaime gyveno sau ūkininkas varduJonas. Gyveno jisai gerai. Pats buvo pačiam gerume vyras: pirmutinis kaime darbininkas ir dar turėjo tris jau paaugusius sūnus: vienas buvo jau supačia, kitas dar jaunikis, o trečias — pusbernukas priearklių būdavo ir jau arti bandydavo. Sene Jonienėbuvo žmona išmintinga ir priežiūri, o marčią gavolėtą ir darbininkę. Ko, rodosi, reikėtų — tik gyvenksau! Visi namuose darbininkai; tiktai ką vienas irbuvo ne darbininkas — ligos paimtas senutis — Jonotėvas. Jisai nuo dusulio septinti metai gulėjo antpečiaus. Visko Jonas turėjo: ketvertą arklių ir kumeliuką, tris karves ir veršiuką, penkioliką avių, puskapį žąsų, o vištų tai ne pačios moters nežinojo,kiek. Moters namie triūsdavo ir į lauką eidavo.Vyrai savo darbus dirbdavo. Su duona kasmet lengvai išeidavo. Ką gaudavo už avižas, mokesčiusišmokėdavo ir reikalus atlikdavo. Ką gyventum sauir Dievą garbintum. Bet šalia tvora į tvorą gyvenokaimynas Baltrus —- šlubis, nabašninko Stepo sūnus.Su juo Jonas ir pradėjo nesutikti.

Kolei senis Stepas buvo gyvas, ir gyveno Jonotėvas, sutikdavo juodu kuo geriausiai. Prireikė mergoms rėčio arba vyrams javus vežant ratas pagedo,eina, būdavo, viens pas kitą ir kaip kaimynai vienskitam padėdavo. Nubėgs, būdavo, pas kaimyną veršis, atvarydavo ir tiktai pasakydavo: Neleiskiteveršio, mūsų kopūstai neužtverti ir gana! O ką įtvartą varinėt arba tarp savęs plūstis, tai tegul Dievas myli, anaiptol to nedarydavo. Taip gyveno seniei. O pradėjo gyventi jaunieji — su visu kitaip.Ne iš šio, nė iš to pradėjo pyktis. Matote, kaspasidarė. Jonų marčios viena vištaitė pradėjoanksti dėti. Marti pradėjo rinkti kiaušinius antVelykų. Kasdien, būdavo, eina į vežimą pašiūrėj kiaušinio atsiimti. Tiktai sykį vaikisčiai, turbūtnubaidė nuo gūžtos vištą, o toji nulėkė per tvorą,i Baltrus ir tenai kiaušinį padėjo. Marti girdi —vištaitė kudakina mislija sau: dabar neturiu kada,reikia pirkčią prieš šventę išsivalyti, nueisiu paskui. Pavakare nueina į pašiūrę — nėra kiaušinuko.Klausia senio dieverio, ar neėmė kiaušinio. Ne —sako, neėmėmė; o Jurgutis, dieverys jaunesnysis sako: tavo raibukė ant Baltrų kiemo kiaušinį padėjo, tenaikudakino, iš ten ir parlėkė. Pažiūrėjo marti savoraibukės: tupi greta su gaidžiu ant laktos, jau akisužmerkė, rengiasi miegoti. Paklausta, kur padėjokiaušinuką, bet nepasakys bjaurybė. Ir išėjo į Baltrus. Pasitinka ją Baltrų senoji.

Ko, martele, ieškai?

Močiute, sakė, mano šiandien vištaitė pas jus atlėkusi, ar ežioj kur nepadėjo kiaušinio?

Ir matyti nematėm. Mūsų, Dievas davė, jauseniai deda. Mes savo surinkome, o svetimų mumsnereikia. Mes, mergele, pas svetimus neiname kiaušinių rankioti.

Marti užpyko, pasakė nereikalingą žodį kaimynkadar du, tris, ir moters pradėjo jau plūstis. Jonienėėjo su vandeniu, išgirdo ir ji įsikišo. Prišoko irBaltruvienė, pradėjo kaimynkai išmetinėti; išpasakojo, kas buvo ir ko nebuvo. Ir pasidarė lermas.Visos sykiu rėkia, plūstasi. Tu šiokia, tu vagilka,valkata, tu ir senuką badu marini, tu jam duonoskąsnelio, pavydi.

O tu mūs retį pagadinai! Štai ir naščiai mūs;duok šia naščius!

Susikabino už naščių, paliejo vandenį, nusitraukė viena kitai skepetas, pradėjo peštis. Tuotarpu parėjo iš lauko Baltrus, stojo už savo žmoną.Atbėgo Jonas su sūnum. Jonas buvo vyras tvirtas— visus išvaike. Baltrui plauku pluoštą iš pakaušio išrovė. Subėgo žmones, vos perskyrė.

Iš to viskas ir prasidėjo.

Baltrus įsivyniojo tą plaukų pluoštą į skarulįir išvažiavo apskųst. 0 pati savo kaimynams ėmėgirtis, kad dabar tai Jonui būsią, eisiąs į Siberiją, irpasidarė piktumai. Senis ant pečiaus gulėdamas daiš pradžių pradžių draudė juos, bet jie neklausė. Jisjiems kalbėjo.

Niekus, vaikai, darote; už tą menką daiktelį užtą kiaušinuką, jus piktumus pakėlėte. Rado vaikisčiai kiaušinį, tuščia jo, ima jį dievai iš to vienokiaušinio nepralobsi ne nenuvargsi. Dievas duosvisiems. Negerą žodį pasakė, tai tu pataisyk, pamokykkaip genaus pasakyt. Susipešėte — ką darysi, tenkair susipešti, bet dabar eikite, persiprašykite vienas kito, susitaikykite ir bus po visam. O eisite antpiktumų, jums bus bjauriau.

Neklausė senio; mislijo, kad jis tik taip barška,neteisybę kalba.

Jonas kaimynu neapsileido.

Aš, sako, jam plaukų nepešiau, jis pats sau pešė, o jo sūnus man visus marškinius sudraskė,štai matote!

Nuvažiavo Jonas ant provos. Provojosi, provojosi, jiem dviem besiprovojant, Baltrui tūlė iš vežimoprapuolė. Baltrų moters pradėjo šnekėti, kad tai Jonosūnaus darbas. Mes, sako, matėme, kaip jisai naktįpro langą prie vežimo ėjo, o Juozienė pasakojo, kadji mačiusi, buk jis tą tūlę jų kaimo kalviui Lukošiui pardavęs.

Vėla provotis. O namieje nėra tos dienos, kadnesiplūstų, kartais ir pasipeša. Ir vaikisčiai barasitarp savęs ir moters, susiejusios skalbti, ne tiek skalbia,ką liežuviu mala, o vis tik ant pikto.

Iš pradžių kaimynai tiktai šnekėdavo ant vienaskito, o paskui ir iš tikrųjų: būdavo, kad tik ką radonegerai padėtą ir nešasi namo. Taip įprato ir motersir vaikisčiai. Ir pradėjo juodu vis menkiau ir menkiau gyventi.

Ilgai juodu provojosi, visiems sūdžioms įsipyko.Sykį Baltrus Joną suprovoja, į kalinį pasodina, kitąsyk Jonas Baltrų. Ir kuo daOgiaus juodu viens kitamkeršijo, tuo labiau pykosi. Šunį iš užpakalio muši,o jam rodo, kad jį anas šuva pjauna ir da labiaupyksta. Taip lygiai ir šitie du kaimynai: nuvažiuojaant provos, vieną arba kitą pasodina į kalinį, ir užtai da labiau širdis piktumu užsidega. Palauk —mislija sau — aš tau atlyginsiu! — Taip juodu gyveno šešerius metus. Tiktai senis ant pečiausgulėdamas vis jiem šnekėjo. Pradės, būdavo, privadžioti.

Ką jūs, vaikai, darote! Meskite tuos niekus,liaukite patys pykęsi ir kitų nepiktinkite, geriau bus.O kuo labiau pykstatėsi, tuo bjauriau.

Neklauso senio.

Toliau kaimynam besipykstant pradėjo jau vienaskitą dergti prieš visą svietą. Sykį per vestuvesJonų marti pradėjo prie visų šnekėti, būk Baltrų suarkliais pagavę. Baltrus buvo užsigėręs, nesusilaike,apskulstė žmoną taip, kad visą nedelią gulėjo, o josneščios būtą. Nudžiugo Jonas, nuvažiavo pas sliedovatelių. Dabar — mislija sau — atsikratysiu aš jo. Ak tikrai jau eis į Siberiją. Bet čia jam nepasisekė. Apžiūrėjo žmoną: sveika — ne nežym. Nuvažiavo Jonas į miravą ir tenai nieko nepelnė: liepėeiti pas vaitą (staršiną). Čia Jonas raštininkui suvaitu, kaip didžiausiem slidžiom, mažne gorčių arielkos pragirdė, bet taip jau už tai prisūdijo Baltrui nugarą iškaršti. Perskaitė ir nusprendimą.

Skaito raštininkas: sūdas prisūdijo Baltrui prievisų įrėžti i nugarą dvidešimtį rykščių. IšklausėBaltrus, pabalo kaip drobė, ir apsisukęs išėjo produris. Išėjo paskui jį ir Jonas: jis norėjo eiti pasvežimą, bet išgirdo — šneka Baltrus.

Gerai, sako, nuplaks mane užsidegs mano nugara, bet kad tik jo kas daugiau neužsidegtų!

Išgirdo tai Jonas, sugrįžo ir sako:

Ponai sūdžios! Jis mane ketina uždegti. Klausykite, jisai taip sakė prie visų!

Pašaukė Baltrų.

Ar teisybė, kad tu taip sakei?

Aš, ponas, nieko nesakiau. Plakite mane, jeijūs turite valią. Jau turbūt man vienam kęsti užteisybę, o jisai viską gali daryti!

Norėjo da ką sakyti Baltrus, bet pradėjo drebėtijo lūpos. Apsikniaubė prie sienos. Išsigando netir sūdžios, žiūrėdami i Baltrų. Mislija sau, kad tikiš tikro jis ko pikto nepadarytų sau arba kaimynui.

Ir pradėjo senutis sūdžia kalbėti:

Štai ką aš jum, vyručiai, pasakysiu! Susitaikykite judu veluk gerumu. Tu, brolau Baltrau, lyggerai padarei nėščią moteriškę apkūlei? Gerai,kad Dievas da apsaugojo, o būtum sunkiai prasikaltęs.Ar tai gerai? Tu būk mažesnis, persiprašyk jo, ojis tau dovanos. Mes, ką prisūdijome, išdildysime.

Išgirdęs tai raštininkas pasakė:

Štai knygose parašyta, jei ką prisūdijome, taireikia išpildyt, o išdildyti to jau negali.

Bet sūdžia raštininko neklausė:

Gana, sako, zaunyt; žiūrėsi tu ten, kas parašyta; Dievą reikia atminti: o taikytis Dievas liepė.

Ir vėla sūdžia pradėjo kaimynus taikyti, betnieko nepadarė. Neklausė jo Baltrus.

Aš, sako, dėkui Dievui, turiu jau penkiasdešimtis metų be vieno, turiu sūnų su marčia ir amžįmane niekas nemušė, o dabar tas bjaurybė atvedėmane ant rykščių ir aš tylėsiu, ką čia šnekėti!... Na, ir jisai mane paminės!...

Vėl pradėjo drebėti Baltraus balsas. Negalėjodaugiau šnekėti. Apsisukęs išėjo. Išėjo ir Jonas.

Iki namų buvo gera mylia, ir Jonas sugrįžonamon gana vėlai. Jau moters buvo išėjusios padėtpargyti. Išsikinkė jisai arklį, įsitraukė vežimėlį irnuėjo į pirkčią. Pirkčoje nieko nebuvo. Vyrai išlauko da buvo neparėję. Jonas, atsisėdo ant suolo iružsimislijo. Atsiminė jisai, kaip Baltrui perskaito nusprendimą, ir kaip jis pabalo ir apsikniaubė priesienos. Pagailo jam Baltraus. Ir girdi jisai: nusikosėjo senis ant pečiaus. pasivertė, nukorę kojas irpradėjo rangytis nuo pečiaus. Nulipo senis, atsimalino prie suolo ir atsisėdo. Pailso vargšas, atsikosėjo,pasirėmė ant stalo ir sako:

— Ką? Prisūdijo?

Jonas sako: „Dvidešimti rykščių prisūdijo”.

Palingavo senukas galvą.

Negerai, sako, Jonai, tu darai! O negerai! Nejam, bet sau negerai darai. Na kas iš to, ar taupalengvės, kad jam nugarą nuplaks?

— Daugiaus to nedarys — pasakė Jonas.

— Ko nedarys? Ką jis už tave blogiau daro?

Įnirto Jonas.

Kaip gi, ką jis man padarė? ! Jis mano žmonąvos neprimušė; jis dabar ketina mus uždegti; ką... Artai jam už tai rankas bučiuosi?

Atsiduso senis.

Tu vaike, visur vaikščioji ir važinėji, o aš jaune metai guliu ant pečiaus ir tau rodosi, kad tuviską matai, o aš nieko nematau. Ne, vaikeli, tunieko nematai; tau nuo piktumo akys užtemo. Svetimus nusidėjimus nešiojiesi priešakyj, o savo užpakalyje. Sakai, jis negerai daro. Kad jis tiktaivienas negerai darytų, tai ne piktumų nebūta. Benevienas tiktai pakelia piktumus tarp žmonių? Piktumai visados atsiranda tarp dviejų ir abudu kalti. Jopiktą tu matai, o savo nematai; kad jis vienas būtųpiktas, o tu būtum geras, piktumų nebūtų. Plaukuskas jam pešė? Po sūdus kas jį vadžiojo? O vis tiktu ant jo viską verti. Patsai bjauriai gyveni, užtaiir negerai. Ne taip vaikeli, aš gyvenau ir ne taipne tave mokinau. Mudu su seniu, jo tėvu, argitaip gyvenova? Mudu gyvenova, kaip kaimynai.Turiu, būdavo, da sąmatinio, ateina merga: dėde, arneduotum miltų? — Eik į klėtį, prisisemk kiek reikia.Nėr kam jo arkliu i naktigonę nujoti — eik, Jonuk,nuveik arklius. O man ko prireikė — siunčiu paskaimyną: dede, ar neduotum to ir to, — Imki, vaikeli! Tai taip mudu gyvenova. Ir jum buvo gerai.O dabar? Nuolat barniai, piktumai. Ar tai jūs gyvenate? Tai griešijate. Tu. vaike, tu namų valdonas! Tu atsakysi! Ko tu mokini moteris ir vaikisčius? Piktumų! Jie visi kaip šunys loja, Ar taigerai? Juk tu atsakysi! Atsimink tiktai apie dušią.Ar tai reikia daryti? Jis tau negerą žodį —- tu jam du;jis tau kumsčią — tu jam dvi. Ne, vaikelį, Kristusant žemės gyveno, ne taip mus kvailius mokino. Taunegerą žodi pasakė — tu nutylėk, jis pats gailėsis.Taip mus Kristus mokino. Tau į vieną žanda, o tuatkreipk da ir kitą: temušie, jai aš to vertas. Oji ir paims gailestis. Jis apsistos ir tavęs paklausys.Tai Kristus mums liepė daryti, o ne keršyti. Kotyli? Ar teisybę kalbu?

Tyli Jonas — klauso.

Atsikosėjo senukas ir vėla pradėjo šnekėti. Tumisliji, kad Kristus mus negerai mokino? Juk vis taimums ant gero. Tu pažiūrėk nors į savo gyvenimąant žemės. Ką, ar tau geriau, kaip tuos piktumuspakelėte. Tu tik pasiskaityk, ką išmetei ant provų,kiek pravažinėjai? Į ką nuaugs tavo vaikai? Juktu turi visus aprūpinti, turi didinti turtą, o dabarviskam mažinasi. O kas kaltas? Vis tu. Reikia eitisu vyrais į lauką, pačiam sėti, o tave, kaimynasšaukia į sūdą. Neužarsi lanko, nepasėsi kada reikia,javas neužaugs. Avižos delko šįmet prapuolė? Kadatu jas sėjai? Mieste važinėjai. Ir ką pelnei: vissau ant sprando. E, vaikeli, tu žinok, ko tau reikia,dirbk su vyrais, o jeigu kas tau ką padarė, ar kąpikto pasakė, dovanok, kaip Dievas prisakė, o pamatysi, kad bus gerai ir lengva ant širdies.

Tyli Jonas.

Vaikeli, paklausyk tu manęs senio. Eik, pasikinkyk Bėrukę, nuvažiuok tu pas sūdžią, išdildyk tąvisą provą ir nuveiki rytoj pas Baltrų, susitaikysitejudu, kaip Dievas prisakė; pasiprašyki jį pas mus,o rytoj šventa, išsigersite, užmiršite visus piktumusir gyvensite kaip tikri kaimynai.

Atsiduso ir Jonas, mislija: teisybę senis sako,ir atsileido jo širdis. Tiktai nežino, kaip tai viskąpadaryti, kaip dabar susitaikyti?

Ir vėla pradėjo senis kalbėti, tarytum, prijausdamas.

Eik, Jonai, neatidėk ant kitos dienos. Gesinkugnį iš pradžių, kaip įsidegs, nieką nepadarysi. Žinaivaikeli, kad ugnis negesinama išsiplečia.

Norėjo senis da ką pasakyti, bet parėjo motersir pradėjo kaip mečerkes čiarškėti. Jau jom viskądanešė: ir kaip Baltru apsūdijo ant rykščių, ir kaipjis ketino uždegti. Viską jos dažinojo, da ir savopridėjo ir jau su Baltrų moterims pasibarė. Pradėjopasakoti, kaip Baltrų marti gąsdinusi, kad Jonas jaudingęs. Mokytojas parašęs skundą pačiam ciecoriui irviską surašęs: ir apie tūlę ir apie daržą, ir pasakojo,kad Baltrui tekšenti pusė sodybos. Paklausė Jonas,ką zaunijo, ir vėl jo širdis atšalo ir vėl jį piktumaspaėmė.

Liovė Jonas klausęs moterų pakilęs, išėjo apsitriūsti apie tvartus. Besitriūsiant saulutė nusileido,parėjo ir vyrai iš lauko. Arė jie dvejais vasarojui.Padėjo Jonas iškinkyti arklius, sunešė žagres popastoge, norėjo da kokius ten karčius sutraukti po pašiūre, bet jau visai sutemę. Paliko Jonas tuos karčiusant rytdienos; padavė da ant nakties galvijams irviską apsižiūrėjęs, užsikėlė vartus.

Dabar tik pavakarieniaut ir eit gulti — pamislijoJonas, eidamas į pirkčią. Užmiršo jisai dabar irBaltrų ir ką jam tėvas pasakojo. Tiktai norėjo žengtiį priemenę, girdi: už tvoros kaimynas kasžin ant koplusta. Tegul jį velniai — rėkia Baltrus — užmuštjį reikia. Sustojo Jonas, pastovėjo, paklausė iki Baltrus liovėsi keikęs, pakratė galvą ir nuėjo į pirkčią.

Marti užžibinus žiburį atsisėdo kampe verpti.Senoji vakarienę rengia, vyresnysis sūnus sermėgąlopo, kitas su knygoms už stalo sėdi, o Jurgutis įnaktigonę rengiasi. Pirkčioj gražu, linksma ir viskas būtų gerai, kad tik ne tas kaimynas.

Įėjo Jonas supykęs numetė katę nuo suolo irmoteris išrėkė, kam milžtuvę padėjo po kojomis. Atsisėdo jisai kaip nesavas ir pradėjo taisyti plėčką; oniekaip jam iš galvos neišeina, kaip Baltrus jį ketinouždegti ir kaip dabar jam einant į pirkčią rėkė,kad reikia ji užmušti.

Padavė senukė Jurgučiui vakarienę; jisai pavalgė, apsirengė, ir paėmęs duonos išėjo pas arklius.Norėjo vyresnysis sūnus jį išleisti, bet Jonas patspakilęs išėjo laukan. Jau suvisai buvo sutemę irpakilo vėjas. Užsodino vaikisčią ant arklio ir pavykėjęs paskui kumeliuką žiūrėjo iki iš kaimo neišjos.Stovėjo, stovėjo Jonas pas vartus ir niekaip jis negaliužmiršti, kaip Baltrus sake „kad tik kas jo daugiauneužsidegtų”.

Mislija Jonas, tokia sausuma, o da toks vėjas.O ką tu su juo, kyštels kur prisėlinęs žariją, ir atlikta, sudegins neprietelius ir jo bus teisybė. A kadtaip man jį užklupus, jau neištruktų! Ir taip tamislis jam įpuolė į galvą, kad jis negrįžo atgal įpirkčią, o tiesiog išėjo per vartus. Apeisiu apietvartus, o kas jį žino? Tarė sau Jonas. Ir pamažėliu nuėjo patvoriu. Tiktai atsėlino pas tvartų kampą,ogi anam gale tvartų kaip ir kas šmėkštelėjo ir greitišnyko. Sustojo Jonas, klauso ir žiūri: nieko nė matyt, nė girdėt, tikai lapai ant medžių šnabžda. Obuvo tamsu, nors į akį durtų --- nematyt. Pastovėjo,dairės, nieko nematyt.

Turbūt ma tiktai taip akyse pasirodė — pamislijo. Jonas bet visgi apeisiu aplinkui trobas. EinaJonas toliaus apie tvartus. Daėjo iki kampui, ogidyrst: ties anuo kampu kluono kasžin kas žybtelėjopas akėčias ir vėla prapuolė. Jonui tiktai širdįnusmelkė. Sustojo jisai ir žiūri: o pas akėčias dašviesiau sužibėjo ir grąžiai matyt: pas akėčias tupižmogus į jį pečiais atsikreipęs ir šiaudų gniūžtękuria. Užsidega Jono širdis, šoko jis prie neprieteliaus. Nu dabar, mislija sau, neištrūks.

Nespėjo Jonas pribėgti, jau ugnis pasirodė palėpėje ir pradėjo nešti liepsną ant stogo, o Baltrusstovi. Kaip vanagas puolė ant šlubio. Neištrūksi,mislijo sau. Bet turbūt pajuto ji šlubis, davė patvoriu, tik nušokavo su savo kreivąją.

— Nepabėgsi! — suriko Jonas ir pasileido paskui jį.

Jau pasivijo Baltrų, norėjo tverti už apykaklės;ans pasisuko į šali, Jonas sugriebė už skverno.Skvernas nutruko ir Jonas išsitiesė ant žemės.

— Laikykit! — suriko Jonas ir vėla paskui vytis.

Iki Jonas atsistojo, Baltrus jau buvo ant savakiemo. Bet Jonas ir čia ji užklupo; tiktai norėjojau Baltrų sugriebti, kaip Baltrus pagriebęs kuoląrėž jam į galvą.

Tiktai ugnis Jonui akyse pasirodė, paskui užtemo,pats tik pasviro į šalį. Jonui atsigavus, BaltrausJau nebuvo, tiktai aplinkui šviesu kaip dieną. Ogidyrsteli Jonas; jau jo visas kluonas liepsnoja.

— O tu, dievulėli! — suriko Jonas — ogi man reikėjotiktai ištraukt ir užmint.

Norėjo rėkti ant viso kaimo, bet balso neteko.Norėjo bėgti — kojų nepavelka. Žengė kelis žingsnius, pradėjo svyruoti, užėmė jam kvapą. Pastovėjo, irvėla pradėjo eiti. Iki atėjo pas ugnį, jau kluonai baigė degti; užsiėmė tvartai ir pirkčią; į kiemą jau negalėjo įeiti.Subėgo žmonių daug, bet nieko padaryti negalėjo.Kaimynai savo daiktus kraustė, gyvulius į laukusvarė. Užsiėmė jau ir Baltrų trobos; pakilo da didesnis vėjas, perėjo liepsna į kitą pusę kelio ir tarytumšluotą nušlavė pusę kaimo. Jonų išnešė tiktaisenį ir patys vos išbėgo. Visi gyvuliai sudegė,vežimai, žagrės, akėčios, kiek da buvo javų, drapanos — viskas sudegė.

Liko tiktai arkliai, kas buvo laukuose.

Baltrus da šį ta išnešė ir gyvulius išvarinėjo.

Degė ilgai — visą naktį.. Jonas stovėjo pasugnį ir vis tiktai šnekėjo: tu dievulėli, reikėjo tikištraukti ir užmint. Kaip užgriuvo pirkčios lubosJonas šoko prie ugnies, sugriebė nuodėgulį ir pradėjo traukti. Moterys pamačiusios šaukė ji atgal,bet jis ištraukęs nuodėgulį šoko daugiaus traukti,bet pasviro ir parpuolė i ugnį. Šoko sūnus ir vosjį iš ugnies ištrauke. Apsvilo Jono plaukai, apdegėdrabužiai, rankos, ir nieko jis nejautė.

Tai iš bėdos jo galva susimaišė, šnekėjožmonės.

Baigė jau degti, o Jonas vis stovėjo ir šnekėjo: dievulėli tu mano! Reikėjo tik man ištraukt iružmint!

Ant rytojaus anksti atėjo šaltyšiaus sunus Jonopavadyti.

Dėde, jūs tėvas miršta. Prašė, kad ateitumėteatsisveikint.

Užmiršo Jonas ir tėvą ir nesuprato ką jam sako.

Koks, sako, tėvas? Ką liepė pašaukti?

Liepė jūs, dėde, pašaukti; jisai pas mus miršta.Eiva, dėduk, eiva.

Vos Jonas suprato; nuėjo pas tėvą.

Išnešant senuką, vėjas užnešė šiaudų kūlelįir jisai labai apdegė. Ji nunešė pas šaltyšių ir jopirkčioj paguldė.

Tuo tarpu kaip Jonas atėjo pas tėvą tenai buvotiktai sena močė ir vaikai ant pečiaus. Visi buvoišeję pas ngnj. Senukas gulėjo ant suolo; šalia jogramnyčia žibėjo. Senoji priėjus pasakė senukui, kadsūnus jau atėjo. Jisai pasišaukė sūnų arčiau. Jonasprisiartino ir senukas prašnekėjo.

Ką, vaikeli! Ar aš tau nesakiau, kad bus negerai.Kas sudegino kaimą?

— Jisai, tėte — pasakė Jonas — jisai, aš jį užtikau; prie manęs jis ir uždegė. Man reikėjo tadatiktai užspausti ugnį ir iš to nebūt buvę nieko.

— Jonai — pasakė senis — aš jau mirštu ir taureiks mirti; pasakyk, katras iš judviejų kaltas.

Jonas žiūrėjo į tėvą ir tylėjo — nieko jis negalėjoištarti.

Prieš Dievą tu dabar pasakyk, katras kaltas?Atsimink, vaikeli, ką aš tau sakiau.

Dabar tiktai Jonas atsiminė ir viską suprato.Puolė jis ant kelių prieš tėvą ir pradėjo verkti.

Teveli mano! Dovanok man, aš tavęs neklausiau;tu teisybę man kalbėjai. Aš už jį buvau piktesnis.Kad aš būčiau tavęs klausęs, būčiau savo kaimynui nekeršijęs, būčiau susitaikęs, kaip Dievasprisakė, tai būtų nebuvę, ne tų piktumų, ne trobosnebūtų sudegusios. Teveli, aš kaltas; aš gailiuosiprieš Dievą. Senelis susiėmęs rankas tarė:

— Ponui Dievui dėkui! Pasakęs tai atsigręžė į sūnų.

— Vaikeli!

— Ko, tėveli?

— Ką dabar daryti?

Jonas vis verkė.

Nežinau, tėveli, kaip mes dabar ir gyvensime?

Senelis užsidengė akis, pakrutino lūpas, tarytumnorėjo ką ištarti; paskui vėla atsidengė akis ir tarė.

— Išgyvensite. Jei su Dievu gyvensite, išgyvensite, vaikeliai!

Taręs tai, senelis susiėmė rankas, atsiduso, akisužmerke ir numirė.

Sodžiaus mokykloj

I.

Šiandien paleidžia vaikus iš sodžiaus mokyklos.Užvakar vaikai, vosilkas berankiodami, visus tėvųrugius išbraidė. O vakar kiekvienas su našta uosiolapų ir pundais vosilkų suėjo mokyklos kaišyti. Iškaišę sienas, palubes, duris ir langus, ir viską gražiaiapsišvariję, visi susėdo ant savo vietų klausyti žodžiųmokytojaus. Mokytojas liepė ant rytojaus ateitivisiems apsipraususiems ir gražiai apsirėdžiusiems,o taipogi įsakė, kad kiekvienas pasiprašytų savotėvus ant egzamino. Saulei ką tik užtekėjus, vaikaijau pasirengę ir, paskui tėvus vaikščiodami, be perstojimo prašė jų rengtis, kad nepasivėlintų. Moterskiekviena pasirūpino po buteliuką virintosios ir po sūrį,o seniai neužsimiršo įsidėti dėl visoko po kokiąrublenką. Ant devintos pilna mokykla buvo jauprisirinkus. Moters savo sūrius ir buteliukus virintosiospavedė mokytojui. Vaikai jau sėdėjo ant savo vietų.Moters prie viena kitos gretinosi šalia pečiaus. Seniai gi arčiau stalo; o kurs da kiek jautėsi mokytų, taikėsi ir suvis prie stalo. Štai tuojaus atėjo vaitas suraštininku ir da koks ten su juoda apykakle; jie visitrys susėdo už paties stalo: vaitas atsisėdo i vidurį,raštininkas po dešine. Juodapykaklis gi po kaireant kampučio suolelio. Ant stalo, užtiesto raudonaskepeta, gulėjo pundas knygų. Vaikai pirštais rodydami vienas kitam pamažu šneka: „kasžin, katramta didžioji knyga, ar tik ne Luckučiui?

Mokytojas liepė rytmetinę maldą giedoti; tuovisi sustoję atsikosėjo ir visokiais balsais užtraukė:vienas galvą pakreipęs drūtai varo, kitas dantis sukandęs ir kaklą ištiesęs nori plonai išvaryti, o trečias užsimerkęs ir baisiai išsižiojęs visus aprėkia;pats gi mokytojas ranka moščiodamas kaip buliusbaubia. Pabaigė giedoję: vienas buvo da vėl pradėjęs, bet tuo nutilo.

Prasidėjo kvotimas (egzaminas). Mokytojas pradėjo klausinėti iš istorijos: kaip Adomas buvo rojuje,už ką ji išvarė; paskui klausinėjo apie Kristaus gyvenimą. Kiekvienas mokintinis gryna lietuviška kalbadailiai pasakojo, nes jau pirmiau žinojo, ką kiekvienamreiks atsakyti. Seniai vienas kitam pamažėliu šneka:,,Tai, vyruti, ar tu matai! Kaip regste rezga.” — „Taigi, tu man tokiems mažiems taip išmok; ką, vage,kerta nuo ausies, kaip koks, tarytum, prabaščius. Moterys galvas kraipydamos viena kitai šnabždena:,,Tai, sakė, mūsų mokytojas toks, toks, o matai, kaipgražiai išmokina.” — „Ana, sesele, kaip tavo Jonukasdailiai pasakoja, taip galviukę pakreipęs, taip aiškiaižodį taria, lygiai kaip mūs jaunukas kunigėlis.

Vaitas iš pradžios klausė, paskui, turbūt, nusibodo; pradėjo vartyti knygas, o juodapykaklis iššalies žiūrėjo į knygos paveikslėlius. Raštininkas,kasžin apie ką mislijo. Mokytojas pabaigęs klausinėti iš istorijos, pradėjo uždavinėti klausimus išskaitlių. „Na, Pauliau, paklausė mokytojas, pasakyktu man, kiek buvo paršų, jeigu trys kiaulės atsivedėpo aštuonis, kožna paskui nugulė penkis ir iš pasilikusių keturi nustipo?”

Vaikas akis į lubas įsmeigęs, pamislijo ir atsake:,,Devyni”. — „Ne gerai; kaip tai devyni, jog keturinustipo?” Čia vaikas da labiau pakėlė galviukęaukštyn, mirkčiodamas akimis, kurios beveik jaupilnos buvo ašarų, ir ne po ilgam pasakė: „penki”.— „Na, tu Mikuli — klausė toliaus mokytojas —pasakyki, kiek bus 7, 9 ir 2”. Vaikelis tuo pradėjopirštus skirstyti ir lūpas krutinti. Tuo tarpu vienassenis atsiliepe: „Kvaily, sakyk 18”. Paskui pamažiau seniams: „Kad aš paimu puskvatierkę šnapso,butelį bavaro ir kringelį, tai visados užmoku timpą.”Mokytojas nieko nepasakė, visi tik šypsojosi.

Pagliaus liepė paskaityti da iš rusiško. Tuopačiam kampe vienas pakilęs pradėjo skaityti: „Zil,bil u babuška sierenki kožli, ot kak, ot kak, sierinkikozlika”. Vaitas išgirdęs tokią kalbą, nusišypsojo.Moterys nieko nesuprasdamos, lyg žąsys galvas pakreipusios, klausė. Ant galo mokytojas pabaigė klausęs;priėjęs prie vaito papraše, kad vaikams dovanas išdalintų. Vaitas pradėjo dalinti. Vaikai paskui vienas kitą iš suolų pradėjo grūstis; kiekvienas priėjęs abiem rankom griebia knygą, ant daikto pamindžikavęs ir grindis kojom pašiūravęs greit vėl sprūstaant vietos. Išdalinus dovanas, mokytojas prakalbėjoį savo mokintinius: „Šiandien, vaikai, pasibaigė mokslometai; dabar galėsite pasilsėti; neužmirškite tiktai,ką išmokote ir nesutingėkite. Vieni mokinotės labaigerai ir už taigi padarėte savo tėvams didelį džiaugsmą,kiti, kad ir tingėjote, bet šimet visus apdovanojau.Tikiuosi kad kitąmet nė viens netingėsite; kada reiksvėl susirinkti, jums bus užsakyta per bažnyčią, odabar padainuosime „vilką”.

Tuojaus visi vaikai pasirengė dainuoti ir mostelėjus mokytojui visi užtraukė: „ganau aveles pagiriais,atbėga „vilkas” patvoriais; aveles išvaikė, vilneles išdraike po laukus, po laukus”. Padainavę „vilką”,visi sustojo, persižegnojo ir užgiedojo vakarinę maldą;pabaigus už vienas kito puolė per duris laukan irtuojaus jų pilnas kaimas pasklido.

II.

Mokykloj liko tik vieni senieji. Mokytojas palypėjęs nukabino nuo sienos ciesorių ir įspraudėį šepą. Tuo ant stalo suvažiavo moterų sūriai irvirintoji. Moters viena po kitai jau ir susisėdo į ratelįir klegėdamos šnapsuojasi. Seniai pakol da tik pypkes krapšto ir aplink moteris tupčiodami juokauja.Mikas, iš kampo pakilęs atsiliepė: „Ar tu girdėjai,vyruti, ana jau bobos šiltąją ragauja, na tik priimkiteir mus į kompaniją”.

— Mes šiandien su seniais nesusidedame — atsakė moters.

— Mikai, ką tu čia su toms boboms — pasakė Baltrus — eik pasakyki Šmuilai, tegul atnešadešimtį butelių bivaro”.

Kaip bematant žydas įniogė rečką butelių irsustatė ant stalo. Ir seniai tuojau susėdo į kelisratelius ir šnekučiuodami pradėjo gerti. Mokytojastarp visų maišėsi: moters prisitraukdamos virintąjąsiūle, o seniai alaus. Mikas pypkę į nagą kratydamas ir turbūt nelabai alų mėgdams, pasakė:

— Na ką mes čia, vyručiai, su tuo brudu terliosimos, pašaukite velyk karčiosios.

Žydas, kursai vis jau priemenėje stovėjo,pakniopštom atlėkė su buteliu:

— Čia tai kas kita, tai nors nurėžia, o ką ta buiza,tai čia man šioks gėrims.

— Na sveiks, pon daraktoriau, išsigersiva mudu— pasakė Baltrus — gerai mūsų vaikus išmokini,kad tau Ponas Dievas gerą pačią suteiktų.

— Tai kaipgi — atsakė mokytojas: argi manjau ne garbė, kad tavo arba kito vaikas išeis į mokytus žmones?

— Tai, pons, kas jau dabar nemokytas — pasakė Baltrus: Dievas žino, kas jau ir bus: dabarvisas svietas mokytas — visi piemens su kiaulėmsmaskoliškai šneka.

— Tai, Baltrau, aš iš tikrųjų, o tu juokiesi. Argi jau tu nenorėtum, kad tavo vaikai būtų mokyti?Ar negražu būtų, kad jie pabaigtų gimnaziją, išeitųpaskui da ir aukštesnius mokslus...

— O paskui — pertraukė Baltras — šunų šukuoti... Mokytojas nusišypsojo.

— Gerai tu, sako Baltrau, moki juokauti; betšiaip ar taip, ar tie mūsų mokyti žmonės šunisšukuoja, ar ką daro, o man jų gaila. Gaila dėl to,kad aš gerai žinau, kiek jiems reikėjo vargo pamatyti, kiek šalčio ir bado iškęsti, kad paskui,kaip tu sakai, eiti šunų šukuoti. Gaila man jųdėl to, kad jūs apie juos neteisingai manote: jūs jųnežinia už ką nekenčiate. Štai Baltrus išsitarė,kad jie einą šunų šukuoti; teisybė, tai juokai ir ašnusijuokiau, bet man drauge ir graudu pasidarė: jukaš žinau, kad jie išėję mokslus neužmiršta savo krašto, savo žmonių, kaip kas gali, rūpinasi apie jųgerą: viens parašo apie šventuosius, dievobaimingąžmogaus gyvenimą, kitas apie bites, mėšlus, gaspadorystę, apie visą Dievo sutvėrimą, trečias vėla sudeda kokią gražią giesmę, dainą arba pasaką.

— O labai jie žino, ką darą — pasakė Baltrus —ką tu čia žinosi Dievo galybę; arba apie gaspadorystę — ką gi tu padarysi iš knygų, kad piningųnėra; ot, nė šį nė tą surašo koks pusgalvis, ims dajis ir išmokins gaspadoriauti! Nėra didesnių „durnių”už tuos, ką pabaigę tą „venavertetą”. Kaip ir tai:paleido jie kokias ten gazietas ant Maskoliaus; na kątu prieš vėją papusi, tik bėdą pasidarysi.

— Ne, Baltrau — pasakė mokytojas — tavo šnekaman suvis nepatinka; taip kalba tik seni Žmonės, tokikaip tu. Tavo vaikai užaugę kitaip kalbės: jei jiebus artojais, tai nesakys, kad jiems nereikia mokslo,kad neteik knygučių apie gaspadorystę, o jei išeisdaugiau mokslo, tai ir patys nemokančius pamokins.

Stepas, ką iki šiolei tiktai klausė, papsėdamaspypkę, ant mokytojaus žodžių nuspjovęs prakalbėjo.

— Ką jau, ponas, kalbi, tik juokai ir gana. Iškart visus tuos akademčikus, daugiau nieko, kas išjų? Ana Simanų Vincas, Jonų Jurgis — kur jiedabar? Ar matai tu juos? Nusigrūdo kur į Maskoliją, tai gal ten, pasiėmę maskalkas, uteles bešeria!Tai ma vaikų butą! Aš tokių naktyj bijočiau pasitikti; o ar jie į ką tiki? Jie nekatalikai, šimtsjuos žino, kas jie!...

— Bijok Dievo, Stepai, ko gi tu taip plūsti? —priėjęs pasakė Simas.

— Ak ką gi jau, dirbk, rūpinkis, vis tik dėlvaikų: leisk juos į mokslą, mokėk paskutinį skatiką,o ant galo žiūrai — viskas ant šuns uodegos nuėjo: vaikas papūtęs kuodą, aukštyn nosi užplėšęs,mat, jam savo tėvo gėda, tokius bjaurybes da girti...Mano dabar ir neva daktaru, o šimts jį žino, kurjis. Kaip išvažiavo į tą „vertitetą”, tai nuo to sykionė nemačiau. Vis tik, būdavo, kas mėnuo pinigų,piningų, o dabar tai džiaukis tu juom!...

Taip Stepui bešnekant, visi seniai susislinkoį daiktą paklausyti. Stepas šnekėjo, plūdo, ant galosmagiai užkeikęs nuspjovė.

Mokytojui skaudu buvo klausyti tu žodžių.Jisai vienok savo dušioj turėjo prisipažinti, kad daugyra tokių, apie kokius Stepas kalbėjo.

Bet jis nenusiminė; save ramino tuo, kad gerasėklelė nukritus į dirvą, turi išleisti diegą, o išdiego gali sulaukt ir vaisiaus. Jis jautėsi ne vieną,sėklelę pasėjęs jaunose širdyse vaikų-artojų. Jismatė ir ne vieną diegelį naujos sėklos išleistą. Jisaipradėjo tiems seniams sakyti ilgą pamokslą apie jųaklybę ir paklydimus. Kalbėjo ilgai, net visas sušilo. Seniai klausė, stebėjosi ir kaip ką dėjo sauį galvą.

— Ką jūs čia, ponas, šituos „diedus” mokinate— ištarė „Bobelka”, nusitvėrus mokytoją už rankovės — prašome pas mus, padėsite mums rūtelę padainuoti.

Neilgai trukus, mokytojas atsidūrė pačiam viduryje moterų, kurios neužtruko priimti jį stikleliuvirintosios. Seniai, likę vieni, pradėjo šnekėti apie arklius: vienas gyrėsi, kad jo dvi kumeles atsivedusiospo žilą, drigantą, o kitą ne per seniai pamušdinęs netbarono drigantu, už ką užmokėjęs 10 rublių. Kitasskundėsi, kad jo kumelė, atsivedusi kumeliuką, pienonedavus; buvo ketinęs girdyti karvės pienu, bet žmonasakius, kad vaikui į košę neužteksią, tai jis tą kumeliuką ėmęs ir prigirdė. Trečias nusiskundė, kad jokarvės: viena prigėrė, o kita sprandą nusisuko į griovįįvirtus. Kitas vėl bėdavo, kad miežiai nedygstą, oBaltrus sakė: „Ot aš dusyk išakėjau, dusyk išariau,tai ir nenorėdami turi dygti”. O Mikas nenustygdamas — tai prie moterų prisibruka, bet jos tuojaus jįnustumia, tai prie vyrų priėjęs, prisipila stiklelį irsau vienas makt ir išlupa iki dugno, o paskui galvakrėsteldams pasako: „gm... anavot, tai mospanie, ponešventas!”

Ilgą valandą tęsėsi šnekos apie visokius daiktus; apie nelaimes ir bėdas, vargus ir rūpesčius;vienas iš gailesčio kone verkia, kitas ranka tik mosteli, trečias kumščiu stalą daužo, o Mikas prisislinkdamas prie kožno ir brylį kresteldams, savo paprastais žodžiais užšnekina: „gm... anavot, girdi taimospanie, pone šventas!”

III.

Tarp vienų erzeliavimo, o kitų nuliūdimo, sučirpėjo skripka (smuikas), kurią mokytojas atsinešdamas, šmyčiolu kirkė. Baltrus nusitvėręs senoką,,bobelką”, apsuko sykį ir pasiuntė ją į kampą, o patsviena ranka įsirėmęs, o kitoje laikydamas pypkę,grindis kojom daužė.

— Na mudu, svaine, eiva šocą pašokti, —pasakėStepas, pasibrukęs bobelką prie šono — tik, ponaiti,dailiai mudviem paskripkuokie.

— Štai Puodžiukas jums paskripkuos, aš nemoku —pasakė mokytojas ir atidavė skripką žinūnui, kursaiišgirdęs apie susirinkimą mokykloje, tik vien dėl toir atsibastė, idant save ir palinksminti. Moteriškėsnuo seniausios iki jauniausios visos straksėjo, o seniainekurie, jau nenorėdami kratyti senų kaulų, susėdoaplink stalą ir po truputį dažinėdami klausė istorijųsenio Mikženčio, kursai susirinkimuose visados istorijas pasakoti mėgdavo. Jame buvo neišsemiamasšaltinis žinių apie visokius daiktus: apie politiką,tikėjimą, geografiją, astronomiją, ir pasakodamas viskąį draugią maišė.

— Bet iš tikro aš užmiršau, kur buvo rojus? —— paklausė Mikžentis mokytojaus, kursai neseniaibuvo prie jų prisigretinęs — ar tik ne Nilius per jįteka, ta upė, kur pilna visokių žalčių — negaliu aštikrai atsikvošėti.

— Kur teka Tigrius ir Eufratas — pasakėmokytojas: tai tenai, sako, buvęs rojus”.

— Taigi — pasakojo toliaus Mikžentis — bet niekas negali pasakyti, kas tenai dabar yra? Tik,sako, netoli to daikto esąs didelis kalnas, tai kaiptiktai kas užeina ant to kalno, kaip tik pažiūri į anąpusę, tiktai rankom suploja, atsigręžęs nusišypsoja irnubėga tenai, ir jau daugiau negrįžtą. Bet vienąsykį užleido ant to kalno vyrą ant virvės, kad nenubėgtų; tai kaip tiktai norėjo jau bėgti, tai vos, vosatgal atitraukė, bet nieko jis negalėjo papasakoti. Nuoto sykio ne žodžio netarė”.

Seniai, kraipydami galvas, stebėjosi.

— Kad, ponas, žemė apvali, tai ir aš tikiu — pasakojo toliaus Mikžentis — bet ji turi būt ant vandens;tik supraskite: už Amburgo jau vanduo ir už Siberijos taipgi vanduo, o už šito krašto tai esą tokiosmarios, kad tenai ledas ir ledas be galo ir tenai jaujokios žemės nesą; dabar jau trys metai, kaip išsiuntęs karalius tris vyrus žemės ieškoti, tai da nesugrižo, bet turbūt, nabagai jau sušalo”.

—Na, o kur Amerika? — paklausė mokytojas.

— Kur Merikas klausiate? Ir Merikas ant vandens; ogi mano dėdė, amžinatsilsi, tai iš Merikotai, kad kaip jis įsėdės i akrotą Amburge, tai važiavęs ir važiavęs, o vis tik vandeniu, tai tik, turbūtMerikas anoj pusėj ant vandens”.

— Sakytum, vanduo ant žemės, tai kas kita —įsikišo mokytojas.

—Tai kas viduryje žemės? — paklausė Mikžentis.

— Ugnis.

— O kas gal žinoti?

— Ogi netoli Rymo yra kalnas, iš kurio ugnis kartais...”

— Taigi, taigi aš girdėjau — pertraukė Mikžentis— tenai turbūt pragaras, tenai supuolė visi velniaiišmesti iš dangaus. Na kaip jums rodos, ar aukštai gali būti dangus?

— Kasžin, nematyti — šyptelėjęs pasakė mokytojas.

Tai tik, turbūt, aukštai, kad kaip Dievas išmeteiš dangaus velnius, tai jie lėkė tris dienas ir trisnaktis, kvapo neatgaudami, tik jau paskui pradėjorėkti ir ant galo atsimušė jau i patį dugną peklos...

Visi pradėjo juoktis.

— Da palaukite, septyni pasislėpė danguje uždurų, bet kaip jau Dievas rūstybėje atsileido, taidovanojo, ir dabar jie visi paeiliui po metus perkūnusvaldo ir kas septinti metai, tai esti didžiausia perkūnija:mat, tuomet valdo juos vienas jų labai piktas, toksmažas, pilvotas, o šlubas.

— E, Mikženti, jau čia niekus pasakoji — pasakėSimas — nė šį, nė ta, tik velnius vis minavoji, tai dašiąnakt atėjęs koks striukis ir prislogins.

—Na tik tu lauk nakties — juokėsi Mikžentis — arir tavęs nesuvolios smailakulnis kaip ana Tauckų, netvisas eglaites išlaužė.

— Et, velyk, papasakok, Mikženti, ką nors apiesaulę — ištarė mokytojas.

— Tai ką gi čia jums pasakoti? Ot, žemė apvali,o saulė raičiojasi apie ją?

— Tai ne — suriko Simas — aš, atsimenu, mūsųprabaščius pasakojo, kad žemė eina aplink saulę.

— Ne, tai tu pamiršai, ne taip bus pasakojęsprabaščius — atsikirto Mikžentis — jis taip man rodos,pasakyti negalėjo, nes šventame rašte parašyta,kad Ancikrikštas važiuos per svietą nuo užtekėjimosaulės iki nusileidimo.

— Ale palauk, Mikženti — nusišypsojęs pasakėmokytojas — tai galime suprasti taip, kad jis važiuosnuo užtekėjimo saulės, tai yra nuo rytų, o iki vakarų,tai yra iki nusileidimo saulės.

Mikžentis nutilo.

— E, Mikženti, kas tai? Laikykis, neapasileisk! — surikoseniai.

— O da palauk, aš tau daugiau pasakysiu —kalbėjo mokytojas — kaip Jozuja, ak žinai, sustabdėsaulę, o ar paskui kas liepe jai eiti?

— Teisybė, niekas — patvirtino Mikžentis.

— Kas jau, po plynių, tave suvaliojo! — juokavoseniai — išsigerk nors po šimts pypkių, ar ką!

Mikžentis paėmė stiklelį į ranką, iškelė aukštyn ir uždainavo, o kiti seniai jam pritarė:

Kada gėriau, negėriau,

O jau dabar gersiu;

Pamažėli, palengvėle

Stiklelį į dugną.

Išsigėriau stiklužėlį

Už save mažesnį.

Išvoliojau purvynėlį

Už savę didesnį.

Vyrai, moterys — visi linksminosi: vieni šoko,kiti dainavo, o Mikas, kampe užvirtęs rėkė.

— E, zimlia poliaka... Ja... i duna, duna, mospanie, pone šventas!

Verpelė

Netoli karčiamos buvo Lukšienės daržas. Šinkoriui Vienakiui, visiems žinomam sukčiui, seniai jaugėlė dantį ant to daržo: jis taikėsi kaip nors jį įgriebti. Jau ar ne dvidešimts sykių bandė derėti tądaržą, bet senutė nė šnekėti neduoda.

Aš čia gimus, čia augus čia, sako, ir mirsiu.

Šinkorius da kartą eisiąs kalbinti senutę. Ateina jis pas ją. Randa pas duris beskutančią bulves.Senutė šešiasdešimties metų susimetus jau į kuprą,visa sudžiūvus, vienok dyka da nebūna, triūso kaipir jauna merga. Vienakis pagarbinęs, atsisėdo šaliaant suolelio.

— Na kaip, močiute, tavo sveikatele; ar vis darpo senovei sveika gyva?

— Tai da vis Dievas laiko. O kas pas tave gerogirdėti?

— Tai, ogi ką: ne šio, ne to; ak, žinai, kaip šinkorius!

— Taigi užtai.

Daugiaus nieko senutė nesakė. Šinkorius žiūrėjo, kaip ji skuta bulves. Jos pirštai sudžiūvę,kieti kaip vėžio žirklės. Senutė kaip su replaitemssukabinus bulvę ima iš rečkos, greit varto tarppirštų, gražiai ją nuvalydama geležte surudijusiopeilio. Išknaibius visas akutes ir da kelis sykiuspavarčius tarp pirštų, meta bulvę į puodelį su vandeniu. Drąsesnės vištos sėlina prie skutenų, kąkrinta čia — jau pas senutes sijoną, ir sugriebusioskokią vieną su laimikiu dumia į patvorį.

Vienakis jautė, kad jis čia kaip ir nereikalingas.Jis turėjo ką sakyti, bet vis da mečiugavo, kraipėsi,pūtėsi, lyg kad kvapą rydams, bet ant galo išdrįso:

— Aš vėl žinotum...

— Ką gi?

— Tai, kaipgi, močiute, su tuo daržu?

— Aš tau seniai sakiau, kad iš to nebus nieko.Aš jo neparduosiu.

— Ne, mat, aš kitaip noriu padaryti. Misliju sau,senai žmonai ir da rūpestis, juk tai...

— Ką mačija, kas iš tos šnekos.

— Tik tu mamute, klausyk. Na daržą parduosi man o laikysi jį tu pati. Ar ne teisybė?

Senoji išputė akis.

Tik tu žiūrėk. Aš tau kas mėnuo duosiu porublį. Supranti? Kas mėnuo štai čionai tau pristatau po rublį, ir viskas kaip buvo, taip ir liks: tusau gyveni, įžiūrai daržą ir lieki man nieko nekalta.Imi kas mėnuo pinigus ir daugiau nieko. Ar negerai?

Vienakis žiūrėdamas į ją; šypsojo senutė neištikėdama žvalgėsi į jį. Ji negalėjo suprasti, kaiptai čia dabar būtų; ar čia tiktai ne prigavimaskoksai? Ant galo ji prakalbėjo.

Tai kaipgi tai viskas man? Na o tau kas iš to per nauda? Juk ir daržas mano, ir pinigų da tuman duodi.

— Tu nežiūrėk — atsakė Vienakis — tu čiagyvensi, kolei tave Dievas laikys ant šio svieto. Tukaip buvai, taip ir liksi tikra gaspadinė. Tik pasrejentą (notarijų) pasirašysi ant popierėlės, kad taipir taip — visas tas daržas po tavo galvai tenka man.Vaikų tu neturi. O ką tas brolio vaikas, tai girdėjau, kad tu nelabai su juo suteiki. Tai lyg čia nebūtų gerai? Tu iki mirsi turi sau daržą ir da kasmėnuo gauni rublį. Juk tai grynas pelnas! Kas gitau duos tokį pelną?

Senoji stebėjosi, mislijo, bet jau pasidavė pagundymui. Patylėjus valandėlę tarė:

— Aš ir nesakau, kad tai nebūtų gerai. Betvisgi man apie tai reikia pamislyti. Ateik katrądieną po nedėliai, tai aš tau paskutiniai pasakysiu.

Vienakis grįžo namon kaip karalius, kada jampasiseka gauti žemės kraštą.

Lukšienė pradėjo mislyti. Visą naktį neužmigo.Ji, rodos, uoste uode kad šinkorius nori padalytikokį nors suktumą. Bet tie rubliai, ką, rodos, išdangaus krinta jai į priekištę apjakino seną galvą.

Senoji nuėjo pas rejentą (notarijų) pasiklausti.Išpasakojo jam visą savo reikalą. Rejentas galvąpakraipęs, pasakė, kad ji galint taip padaryti sušinkorium, bet kad užsiprašytų nuo jo kas mėnuone rublį, bet du, dėl to kad tas daržas mažių mažiausiabuvo vertas penkių šimtų rublių.

„Jeigu tu — sako rejentas — gyventum ant svieto dakokią penkioliką metų, tai ir tada jis tau išmokėtųtiktai pusketvirto šimto rublių”.

Pusketvirto šimto! Tai krūva pinigų! Išdžiaugsmo senutės galva ir rankos kretėjo. Bet visda ji bijosi prigavimo: išklaosinejo rejento mažiausiodaiktelio.

Kaip po nedėliai Vienakis atėjo pas Lukšienę,iš pradžių ilgai ji neva da priešinosi, bet vis saumislijo, kad tik jis tiktų mokėti kas mėnuo po durublius. Ant galo jau ji tinka, jau ji eis ir pasirašytipas rejentą, bet kad jis duotų kas mėnuo po du rublius. Šinkorius vos neišgąsdino senutės; pakilonuo suolo:

— Ar tu — sako — iš galvos išėjai! Ant metųdvidešimt keturis rublius! Kas tai matė? Tai bernoalga. Tu laikysi daržą ir ne už šį, nė už tą imsitokius pinigus, o aš nė valgęs, nė gėręs tau tiek mokėsiu! Tai jau, močiute, nė Dievas tau negali padėti.

Senoji, bijodama išleisti iš rankų tokius pinigus pradėjo Vienakiui davadžioti kad jos amžius esąsjau visai trumpas, kad tuojau mirsiant ir daržas jamliksiąs.

— Aš — sako — jau tai daug, daug, kad penkis metuspagyvensiu ant svieto. Žiūrėk, jau man dabar šešiasdešimts metų ir tankiai sergaliuoju. Štai užvakar, mislijau, kad man galas pareis. Tas manegumbas ėda, jau nežinau, nė kas bus, nė ką!

Bet Vienakis nepasidavė.

Tai, tai, močiut, tu dar kaip arklys. Jau mažiausiai kad iki šimtui metų davarysi. Da ir manepašarvosi, tai nėr ką šnekėti.

Visą dieną juodu derėjosi. Bet senoji gavo viršų ir šinkorius ant galo pagalios turėjo sutikti antdviejų rublių. Ant rytojaus pas rejentą pasirašė antpopieriaus, ir senutė da iškaulijo nuo Vienakio ašminį,,magaryčių”.

Praėjo trys metai. Senutės sveikata kuo gražiausia: tarytum ji buvo įtraukta nuo visokių ligų irnelaimių, kaip koksai namas nuo ugnies. Ant pažiūros ji ne truputėlio labiau nepaseno. Vienakis jausiuto. Jam rodėsi, kad jis moka tą algą jau pusamži,kad jį prigavo, nuavė. Jisai nuolat vaikščiojo jospažiūrėti, taip lygiai, kaip žmogus eina nuolat į laukus žiūrėti, ar rugiai da nepriėjo ar ne laikas juospjauti. Senoji džiaugėsi, turėdama šinkorių savorankose. O Vienakis grįždamas nuo jos kaskart murmėjo sau po nosimi.

— Kada ji stips, ta dvėseną?

Jis negalėjo išmanyti ką su ją padaryti. Jauketvirti metai eina: jau jis baigia šimtą rublių mokėti, o senoji rodos geryn eina. Žiūrint į tą senę,jį ima noras ją užsmaugti. Jisai jos nekenčia kaiptiktai gali nekęsti kiekvienas prigautas, apvogtas žmogus. Jisai išmislinėjo ką nors „padaryti”.

Vieną kartą užėjęs pas ją jisai iš pradžių dailgai šnekėjo taip apie šį tą, ant galo prisitaikęspaklausė:

— Kodėl, močiute, iš tikro jau nė sykį, o nesykį pas mane neužeini. Girdžiu, kaime jau net pradeda šnekėti, kad mudu esą piktu, aš tavęs neužkenčiąs. Man tai labai nesmagu. Iš tikro, močiut,kaip tu mane gyvą matai; jau aš toks žmogus, kadman kas geras, tai aš nesigailiu nieko, rodosi, viskąatiduočiau.

Vienakis jautė, kad bus gerai, kad jau pasiseksprilaužti tą senutę prie savęs. Išeidamas jisai prisiartino prie jos ir beveik pašnabždoms pradėjoprašyti senutės.

Toksai užprašymas senutei labai turėjo patikti,nes kiekvienas, jai tiktai iš tikros širdies, tai visados taip prašo. Senutei dabar rodėsi, kad ji užprašyta kaip ant kokių krikštynų, ir užtai nereikėjojos antrąsyk prašyti: iš sykio pakluso. Ant rytojaus Lukšienė įslinko į karčiamą. Vienakis pamatęsją pas save visas pradžiugo; tuojau nusivedęs į kitągalą pasisodino už gražaus stalo. Atsinešė pyrago,gardžios sriubutės ir žuvies kapotos. Senutė savogyvastį karčiamoje nebuvo da valgius ir užtai ji nevalgė bet tiktai ragavo. Šinkorius siūlė arbatos, betji atsisakė.

— Kam vaikeli, aš amžių jos neragavau, geraiir taip.

Šinkorius neva ką atsiminęs sušuko:

— Na tu sakyk!

— Tai gražiai būčiau užmiršęs! O aš tokio gardaus skystimėlio parsivežiau, tyčia tik dėl moterėlių:toks saldus, gardus — lūpos limpa.

Šinkorius nubėgo atsinešti. Skystimėlis raudonas kaip uoga.

— Ale vaikeli, be reikalo! — Kalbėjo senutė, jauimdama stiklelį į ranką. Prikišo lūpas — saldu, gardu.Pamažėli nė neverčiama, gurkšnelis po gurkšneliopradėjo jį čiulbti. Ištuštinus stiklelį davė nuvarvėti į burną paskutiniam lašeliui ir tada jau pagyrė.

— Gardus, kasžin vaikeli, iš ko jis? O turbūt labai ir brangus.

Nespėjo senutė ištarti. Jau Vienakis pripildė jaiantrą stiklelį. Ji da pradėjo kratytis bet jau pervėlu. Išgėrė pamažu kaip ir pirmutinį; šinkoriusnorėjo trečią pripilti, bet senutė atsisakė.

— Močiute, neišmanėle, šitas gėrimas tai taipkaip saldus pienas; aš jo kasdien išgeriu po dešimtį,dvylika stiklelių, ir nieko: geri sau kaip koki medų;a ne tau į galvą puls, nė pilvui neužkenks. Kaipgeri, rodosi, tik čia jis ant liežuvio sutirpsta ir gana.Tai neišpasakytai sveikas daiktas.

Pačiai senutei tas gėrimas labai patiko: ji netaip jau ir kratėsi ir davė pripilti, bet tik pusiukę.Šinkorius sušuko:

— Ar žinai ką, močiute, kad ir brangus gėrimas, tiek to, jau aš toks žmogus, kad kas man geras,tai rodosi viską atiduočiau. Aš jau tau pristatysiušitokio skystimėlio visą verpelę; iš tikro bus gerai.

Senutė nesipriešino. Išėjo namon, truputį jauužgėrus. Kitą dieną prietemoms Vienakis atvilkosenutei verpelę to skystimėlio ir prašė jos pažiūrėtiar tas pats, ką ji vakar ragavo. Kada juodu išgėrėpo tris stiklelius, jisai išeidamas pasakė:

— Tu nežiūrėk, kad brangus; kaip šitą išbaigsidaugiau bus. Aš ne koksai šykštuolius. Man labai smagu, močiute. Kad mano gerą širdį priima kitas.

Po keturių dienų Vienakis vėla atėjo. Senutėpas duris sėdėdama darė mutinį. Jisai priėjęs užkalbino ją ir taip arti prisikišo, kad gale suuosti joskvapą. Ji buvo gėrusi. Šinkoriaus veidas nušvito.,,Viskas gerai” — misljjo sau.

— Ar neduotum, močiute, savo skystimėlio paragauti? — prisitaikęs paprašė Vienakis. Ir juoduištuštino buteliuką.

Bet praėjo kelios nedėlios, tarp aplinkinių žmonių jau eina garsas, kad Lukšių senoji pradėjusiviena sau gerti. Kelis kartus ją radę pakelyje irreikėjo pusgyvę namon panešti.

Šinkorius jau daugiaus pas ją neatsilankydavo,o kada su juo kas pradėdavo šnekėti apie Lukšienę,tai jis gailėstaudamas, sakydavo:

— Jau Dieve ne duok tokio papratimo senatvėje!Tai gyva bėda, jau nė pagalbos nėra. Gal da, Dievemylėk, negražiai pasibaigti.

Ir teisybė, pasibaigė negražiai. Kitą žiemąapie kalėdas rado senutę sniege sušalusią. O šinkorius Vienakis gavęs jos daržą visiems kalbėjo:

— Taigi, žmogus, čia yr, čia nėr! Kas, kas,o ta bjaurybė arielka tai tik žmogaus amžių sutrumpina.

Mūsų Ponai

Tamošiui Spurgai, Tėberių valsčiaus šaltyšiui, baisiai įsipyko šaltyšiauti. Bet kaipgi ir neįsipyks: daug žmogus visko turėjo nukentėti: ne sykįbobos išpludo, ne sykį ir nuo vaito gavo rėktivargulis du sykius net ir mušt gavo; o jis, Dieve,žmogus buvo ir bailus; lėtas sykį, žinotumėte, išbaimes net apmirė. O štai kaip buvo. Kaimas sudėjo pas Lukošį čyžes. Lukošiui tuokart pinigųlabai reikėjo: mat, Šmuila, Tėberių žydas, nuvuodė, kad Lukošius dabar turi pinigų, o jis pas Šmuilą, reikia žinoti, buvo pusėtinai įsivaręs, o ir Lukošienėkas nedėlią po kelias puskvatierkes išdažydavo suJuoziene. Šmuila kelias dienas varinėjosi Lukošių,iki neiškaulijo visus pinigus, ką kaimas pas jį buvo sudėjęs. Vaitas vieną sykį siuntė šaltyšių — nieko;antrąsyk pavymu — neturi; na kur, žmogau, imsi,tik iš delno plauko neišpeši. Ką dabar daryti:reikia jautį arba arklį imti. Pasišaukė vaitas lovininką Dickų ir šaltyšių Tamošių: pasisodino šaliasavęs lovininką, davė Tamošiui vadeles: važiuok, sako,pas Lukošių. Gerai. Užvažiuoja jie ant Lukošiųkiemo, ogi Lukošienė, sodina visa, kaip šoks išpriemenės su šluota. Arkliai pasibaidė, davė įtvorą; šaltyšius Tamošius baisiai persigando, ėmėiš vežimo iškrito ir negyvas. Lukošienė prišokusi vandens kibirą pukšt ant šaltyšiaus. Tamošius tik aikčioja, visas pabalo, akys ant kaktos išvirto; pagulėjo, pagulėjo ant žemės, po valandai atsipeikėjo, pakilo, paėmė kepurę, kaip eit, taip eit.,,Nereikia, sako, man ne tų jūs čyžių, nė tos šaltyšystės, žinokitės sau sveiki! Aš galiu galą gauti sujūsų ponystėmis”. Tai taip verksmingai pabaigėšaltyšiavęs Tamošius Spurga, žmogus dėkavojoDievui, kad jau trys metai suėjo ir jau daugiaus neturės to rūpesties ir baimės. Už jokius pinigus dabarjau neapsiimtų šaltyšiauti da tris metus.

O lovininkui Dickui suvis neįsipyko lovininkauti.Jis labai norėjo likti da ant trijų metų. Bet kurginenorės? Kiekvienas laikė jį už poną, ir pats Dickusužtai manė, kad jis tikrai didelis ponas ir daugžino. Kaip nebuvo dar lovininku, Dickus, atvažiavęsį bažnyčią, kaip ir visi kiti, sustodavo pas Jošelį;o kaip tiktai išrinko lovininku, tuojaus pirmą nedėl dieną užvažiavo drąsiai ant klebonijos. Ir į bažnyčią.Eidamas Bičkus jautė, kad jis ne prastas Dickus, betlovininkas, beveik kad sūdžia, ir už tai stačiai bebaimės priėjęs prie durų zokristijos kumsčiu baladoja, kad jį, kaipo lovininką, leistų pas altorių.Šveistorius atidaro duris, Dickus drąsiai žengia perslenkstį, bet šveistorius, iš pradžių laikydams jįuž prastą sermėgių, atstato krūtinę, o lovininkas kitą koją keldamas į zokristiją išaukšto pasako:,,Na, na!” Povisam Dickus neidavo kaip kiti pas Jošelį, Irškų arba Minkę, bet į „merikinę” arba pasGabrielių, ir tai tiktai, jeigu kas su reikalu vesdavosi...Na, o tokių, ką turėdavo reikalą pas Dickų, atsirasdavo kas šventa diena labai daug ir užtai da ne subet kokiu eidavo — buvo iš ko pasirinkti. Dickus jau ir prastą arielką liovėsi gėręs. Kada žmogus,nusivedęs pas Gabrielių, paklausia: „Tai, kasžin,ką čia mudu dabar gersiva, ar nebūtų gerai puskvatierkė?”. Tai Dickus visados atsako: „Jau gana,ką tu tą smarvę!”.

— Na tai alaus, ar ko čia? — paklausia žomgus.

— Alaus, tai da nieko — kryptelėjęs galvą,pasako Dickus — argi jau nėr, ant svieto geresniųgėrimų: limonado ten, konjako... Visokių yra...

— O ką visus tuos ten gėrimus gali žinoti —pasako žmogus — aš jau velyk tiesiog pasakysiu, kadduotų „gero” gėrimo.

Žydas numanydavo lovininko norą ir visadosjam įtikdavo.

Taip Dickus pas Gabrielių bepataraudamas įpavakarę pradeda užmiršti, kad jisai lovininkas, oišeidamas nuo Gabrieliaus jau suvis užmiršta irtiktai dabar, jau gerai įkaitęs, užeina pas paprastąjįJošelį; čia randa da pažįstamus bepuskvatierkiaujant, prisideda prie jų ir „ponas lovininkas” liekaprastu Tėberių Dickum.

Taip kas šventą dieną Dickus kupinas išvakaromis važiuoja namo! Ir namie jisai elgesi netaip kaip pirma, kada nebuvo da lovininku. Pirma,būdavo, pirmutinis kelia, pats su vyrais dirba. Dabarkas dieną beveik ne namie; parvažiuoja vidurnaktyje, prisikošęs už svetimus pinigus ir paskui poniškai miega iki gerų pusryčių. Dickienė turi vienaviską, apžiūrėti: šeimyną prikilnoti, piemenis išlaidyti, pusryčius užkaisti; žmona nė valandėlės poilsionegaudavo. Ir bernai skundėsi, kad kaip tik Dickuspradėjęs lovininkauti, jiems kur kas sunkiaus pasidarė.Vienam tiktai Dickui buvo gerai: namie sau miega,išėjęs geria — na, žinoma, nueina ir į sūdą pavėpsoti.

Tai tas da nieko, ką Dickus galėdavo gardžiaiatsigerti ir paskui išsimiegoti, bet tik, brolyti, „unaras”ot kas! Tas unaras, tai viską varo! Ką, vage, važiuoja Dickus į bažnyčią, o čia žmonės tik traukiasiį šalį, bet ne taip kaip prastam Dickui, o kaipponui sūdžiai: pasitraukę da pastovi, pažiūri, o Dickui,tai ir unaras: sėdi vežime kaip koksai karalius. Važiuoja per miestą, tai Jošelis tarp durių stovėdamas,pakelia kepurę ir pasako: „Pons Dickus! Labs ryts!Oj, ant klebonijos!”. Dickus palengvėle keliaranką prie kepurės ir tiktai smakrą įtraukia, ka vistik tiek, kad pasakytų: „Taigi, ant klebonijos!”.

O pamatytumėte, kaip Dickus į sūdą nueina!Ką jis mano, kaip užsideda ant kaklo tą „blekę?!”Suvis užmiršta, kad jis vakar su Miku pas Jošelįmylavosi, kad išvakaromis grįžo į Tėberius kaipprastas Dickus. Dabar, vage, šalia sūdžios sėdi, krūtinę atstatęs ir žiūrėdamas į prastus sermėgius, mislija sau: „Otai, tie menki sutvėrimai, kvaili daiktai,ką ateina pas mane teisybės ieškoti!Pamislijęs Dickus apie teisybę, nuleidžia nosį:prieš jį stovi Baltrus skundikas ir Mikas kaltininkas.Jisai negali — jiemdviem žiūrėti stačiai į akis jisailabai gražiai atsimena, kaip vakar pas GabrieliųBaltrus jam pirko alaus su limonadu, o pas JošelįMikas apsikabinęs kuo meiliausiai sveikino su stikleliu,,gardaus šnapsiuko. Kaip dabar čia sūdyti? Arvisai jau nežiūrėti ne ant to alaus su limonadu, neant to šnapso, o sūdyti iš tikrųjų, po teisybei? Akreikėtų, anot senio Griniaus, sūdyti po teisybei, aidkad tas alus su limonadu, kad jį pypkiai, kaip gardus!Negali užmiršti ir gana, rodosi vis gertum ir gertum. Taip Dickui bemanant, tik sykiu ėmė joprotas ir prašvito, alus su limonadu pasidarė dagardesnis. Jam parėjo į galvą labai gera mintis:kad nenuskriaustų nė Baltraus, nė Miko, reikia tiktaitylėti, kaip bus, taip bus. Teisyti tiktai vieną negali, abiejų ir negali, tai jau velyk suvis tylėti. Taiir geriaus, o kam čia jau už gerą žmogui piktumokėti. Dickui net ant širdies smagu pasidarė, kadjam Dievas davė taip gražiai išsiteisyti prieš patįsave.. Jau jis savo žino. Kaip tik reikia sūdyti alųarba limonadą su šnapsu, tai jis tveriasi už blekės,gniaužo ją ir tyli; ir taip išsimokino tylėti, kad nesūdžia nieko nenumanydavo. O jau sūdžia, rodos,tik turėtų numanyti, juk jis apie tokius daigius daugiau išmano: tik ir jam, kad ne pirkdavo alaus sulimonadu — na, kurgi jau imsi ir vesiesi sūdžia pasGabrielių, ne gražu — na tai atveždavo javų, skilandžių, sviesto, kumpių ir taip visokių daiktų, jauten kokių pats liepdavo atvežti. O vienok Dickustuojaus numanydavo, kaip tik sūdžia pradėdavo provą. Su dešroms ir skilandžiais; o sūdžia Dickaus limonado nenumanydavo, tai kad Dickus, tai Dickus! Irgalvočių, sūdžia perėjo.

Jau treti metai baigėsi, kaip su Dievo padėjimulaimingai sūdžia dešras su skilandžiais valgė ir provas dirbo, o Dickus alų su limonadu gėrė ir tylėjo.Baigėsi metai ir pasibaigė. Tiktai, brolyti, kas pasidarė? Ėmė susirinko valsčius ir visi taip tiesiogDickui į akis pagavo rėkti: „Gana, gana Dickuilimonado!”.

Na tai tau jau ir povisam! Ir po alui ir polimonadui.

Nusiminė Dickus.

— O tu Dieve mano! Ką gi aš jiems padariau?Tai dabar ir namo bus gėda pareiti; bernai ir tiejuoksis: tai, sakys, ilgai ponavo! Ir ką gi, aš kaltas?Ar aš ką nuskriaudžiau, Dievulėli tu mano!... Olimonadas!... Viskas išnyko...

Iš tikro gaila Dickaus. Toks jis dabar gražus,apsidabinęs, išsiganęs; toks apskritus kaip kropeliukas ir dabar tie begėdžiai tiesiog į akis, kaip antjuoko rėkia: „Gana, gana limonado!”. Gaila, betką jau dabar darysi, tik ne verksi.

O sūdžia su kumpiais kur dingo?

Sūdžia? Sūdžia, tai suvis kits dalykas. Jau turėksi nerėksi, o jis kumpius, kaip ima taip ima.Jau kam Dievas duoda, tai ir dripteli, o kam nesiseka, tai nesiseka. Kaip ir dabar tam Tamošiui: jukjam netik kad niekas dešrelės nepasiūlė, bet nešnapso nenupirko ir ant galo dar boba pripuola.Įvarė: „Jau, gerai sako, kur trumpa, ten ir trūksta”.

Ar pažinojote Tėberių Štrimą? Ale kurgi ne,Štrimą visas valsčius žinojo. Kaip da buvo seniejisūdai, jisai drauge su Dickum darydavo provas Tėberiuose. Dickus mokėjo truputį lenkiškai ir antrašto žinojo, užtai jį visi laikė per mokytą, ir kaipįvedė naujus sūdus, jį išrinko lovininku. Štrimas gimokėjo skaityti tiktai ant knygų, ir labiausiai jampatikdavo senoviškos — „juozupinės”. Naujas ir senas Aukso Altorius, o ypač „Garbinukės”, jam suvisnepatikdavo: jisai sakydavo, kad visose naujose knygose litaros per smulkios, ir Rožančiai, Mišių maldos, mišparai taip esą supainiota, kad jis niekaipnegalėdavęs jų suprasti. Prie „juozupinių” jisai buvopripratęs. Kaip reikėdavo giedoti rožančių, jisaipamažėli, būdavo, nusiima jas nuo lentynos, išsivynioja iš skadurio ir išsykio atsiverčia: „SveikaAušros žvaigžde šviesi, tu linksmybė svieto esi”.Ant rašto Štrimas suvisai nieko nenumanydavo:tiktai raštininkas paskui jį išmokino maskoliškaipasirašyti. Kaip reikėdavo pasirašyti, Štrimas,būdavo, paima plunksną, parašo dvyliką vąšiukų,septintam paskui priduria kotą ir išeina Štrimas.Lenkiškai Štrimas mokėdavo tiktai kaip būdavogirtas. Tuosyk jisai mokėdavo net ir maskoliškai,nors nedaug, bet visgi mokėjo. Pasigėręs jisai pirmučiausiai užtraukdavo: „Vipi gručka, vipi dva,bolit mini golova!”. Tik tiek ir mokėjo, bet jam žmogui buvo gana ir tiek.

Štrimas su Dickum buvo seni pažįstamai; juodulabai sutikdavo. Nors viename kaime ir netoli vienaskito gyveno, vienok susieję visados vienas kitą puskvatierke pamylėdavo. Bet kada žmonės pradėjošnekėti, kad Dickus esąs niekai lovininkas, noris, kadjį kožnas vėtųsi pas Gabrielių, tai Štrimas pradėjosu Dickum rečiaus matytis. Jis beveik numanė, kadvalsčius Dickų numes nuo lovininko ir užtai jisaitaip sau protaudavo:

„Dickų numes, ką gi valsčius rinks lovininku?Aš pirma tiek metų Tėberiuose sūdijau, turėtu maneišrinkti?”

Štrimas labai norėjo, kad jį išrinktų, bet norėjo ir Mikeliukas. Štrimas tai labai gerai žinojo irbijojosi, kad tik Mikeliuko neišrinktų; o šits buvomokytesnis už jį; tik tiek da gerai, kad Mikieliukasbuvo da suvisu jaunas, neseniai da tik jam tėvas namus buvo pavedęs; užtaigi Štrimas labiausiai pasitikėjo ant savo metų — penktą dešimtį varė — irant to, kad jau pirma Tėberiuose sūdijęs.

Susirinkimuose arba karčiamoje Štrimas visados šnekėdavo apie sūdus, provas; norėjo pasirodyti,kad jisai apie tokius daiktus daug išmano. Kadabūdavo, kas pasiskundžia, kad Dickus niekai lovininkas, tai Štrimo, tarytumei akys verda; pakyla jisiš užstalės, atsistoja viduryje aslos ir pradeda pamokslą sakyti ir taip gerai pasako, kad retas kuningasvargiai jį pereitų:

— Vyručiai! — sako — juk mes visi rinkomeDickų lovininku! Jis buvo žmogus geras, galimepasakyti, žmogus išmanąs, o matote į ką dabar pavirto! — ir pradeda Štrimas pasakoti apie Dickausneteisybes, kaip už alaus stiklą kaltą žmogų jis teisingu išranda. Bet kaip pats Štrimas ant Dickausvietos padarytų tai mes nežinome, tik tiek, kad jisnorėjo būti lovininku ir rūpinosi, kad išrinktų, betnevienam ne žodžio apie tai neišsitarė. Tiktai vienąnedėlios naktį, jisai gulėdamas, ilgai mane apie lovininkystę ir ant galo alkūne suktelėjo pačiai į šoną:

— Rože, a Rože! ar tu miegi?

— Ko gi tu čia dabar, negali kirmyti —sumurmėjo per miegus.

— Ar tu girdi, Rože! Klausyk? Dickų numesnuo lovininko.

— O ima ji Dievai! Labai ma galvoj.

— Tai nieko, ale matai ar tik nerinks valsčiusmane į lovininkus, ma andai vaitas sakė. Būtų gerai.

— Na kur gi ne! Jau tu gana prilovininkavai!Šmuilos dukterims kraičius sukrovei; man visą galvąišėdei, tą smalą berydamas! Žinokis tu sau galą tugauk!...

Pasakius tai Rožė užsikreipė į kitą pusę, pakišonosį po patalais ir daugiaus ne žodžio netarė. IrDickus daugiau nieko nesakė, tiktai vienas sau visprotavo.

Jau tris metai suėjo, kaip Dickus lovininku; irTėberių vaitas prisakė savo valsčiaus šaltyšiams,idant kuo greičiausiai suragintų visą valsčių antpanedėlio ryto: reikia rinkti lovininką. Įsakytą dienąpriešpiečiais susirinko visas valsčius.

Štrimas pas Šmuilą pasakė da kelis pamokslus,ir kaip visi jau stovėjo prieš kanceliarijos duris irlaukė rinkimų, beveik kiekvienas turėjo mintyseŠtrimą.

Atėjo ir Dickus. Atsidarė durys, išėjo vaitas,ir prasidėjo rinkimai.

Pirmučiausiai vaitas paklausė, ar nepaliktaDickaus da ant trijų metų.

— Nenorime, nenorime! — visi pagavo rėkti.

Dickus to beveik nesitikėjo, kaip žinote, baisiainusiminė, net piktumas jį paėmė.

Vaitas tuo tarpu pradėjo šaukti:

Mikeliuką! Jo kaimynai suriko: Mikeliuką!Mikeliuką! O kiti visokiais balsais šauke: Štrimą!Vaitas visus nutildęs paklausė:

— Na, dabar kas rėkia Štrimą?

— Štrimą, Štrimą! Kone visi suriko.

— Na tai Štrimą! Tinkate visi? — paklausėda sykį vaitas.

— Visi, visi!

Štrimo net akys nušvito, taip jis meiliai priešvisus nusišypsojo: tai dabar jau jis lovininkas!

— Vyručiai! — atsiliepė da vaitas: dabar Tėberiai turi da išsirinkti šaltyšių. Tamošius Spurganenorįs daugiau šaltyšiauti. Na, vyrai! Kas noritebūt šaltyšium?

Visi tyli.

— Nė viens nenori? Na tai paeiliui! Katramdabar...dabar...

— Palaukite! — suriko Raulas — jau kad Štrimas lovininku, tai aš nors šaltyšium...

— O tai kad vyrs, tai vyrs! — tarė vaitas.

Taigi, vieną dieną Tėberiai apturėjo naują lovininką ir šaltyšių. Visi Tėberių valstiečiai turėtųatminti tą panedėlį, ne kaipo dieną išganymo. Turėtų padėkavoti Viešpačiui, kad užlaikė jiems gražiojsveikatoj naują lovininką — garsųjį Štrimą ir jogeriausią draugą — šaltyšių Raulą. Tą pačią dienąlygiai nuo pačių pietų Štrimas ir Raulas pradėjosavo „službą”. Pirmučiausiai, kaip tai ir kožnasbūtų padaręs, užėjo juodu pas Šmuilą, pastatė puskapį butelių „bivaro” ir kas tik gyvas gėrė ir Štrimąsu Raulu garbino. Taip šaltyšiu su lovininku begarbinant. Šmuila alaus neteko.

— Vyrai! — suriko Raulas — ar gersite šnapso?Šmuila! Duok šia kvortą karčiosios!

— Raulai! Ar iš galvos išėjai! — draudė daugumas — kas ją čią gers? Kad alų, tai alų; o kadšnapsą, tai šnapsą; alaus daugiau nėra, tai ne šnapsonereikia!

— Valia Dievo! — pasakė Raulas — kad nenorite,nė neduosiu; da brudui pasiūlau.

Tuo tarpu Štrimas užstalei sėdėdams manė apiesavo Rožę. Kodėl gi tai ji dabar jam parėjo į galvą?Ar gal jam jos pagailo, kad jisai tiktai viens tokiojlaimingoj valandoj linksminasi, o jo Rožė namietriūsia? Suvis ne. Ar atsimenate, kaip juodu tąnedėlios naktį šnekėjosi apie lovininkystę? Kad jidabar žinotų, kad jisai jau vėl pas Šmuilą pradėjolovininkauti, tai atbėgus tuojam jam kibtų į plaukus.Štrimas tiktai to ir bijojo: kaip jis girtas, tai patijo suvisai nebijo, visaip žmogų baniutija, muša, pešair da vis rėkia. O kaip išsipagirioja, tai žmogus jąbučiuoja; jau, mat, Dievas davė jam tokį gerą būdą:kuo jį muša, tuo jis meilesnis. Užtaigi dabarŠtrimui sėdint pas Šmuilą ir parėjo jam į galvąRožė. Jis jai buvo prižadėjęs negerti, ir teisybė,jau pusė metų, kaip ne lašelio buvo neragavęs. Betdabar iš to džiaugsmo žmogus užmiršo ir prižadus, ir Rožę. Tiktai Šmuilos alų, išbaigus jisaiatsiminė, bet jau per vėlu. Rožė jau užrūstinta.Štrimas nuliūdo. Raulas po aslą skėtriodamas rėkavo.

— Pane lovininks! — suriko, priėjęs Raulas —kas tai nosį nuleidai! Aš tik šaltyšius, o niekonebijau! Šmuila, nedoviere! Duok šia šnapso!

Jiemdviem po puskvatierkę išgėrus, Štrimasužmiršo Rožę, vėl pasidarė linksmas; ant galo kuotik nepradėjo dainuoti. Tai buvo pirma linksmybėŠtrimo ir Raulo, kaipo lovininko ir šaltyšiaus.Antrą linksmybę juodu tarėjo, kada tą patį vakarąpasiekę miestelį pas Šlamkų limonado ragavo. Teisybę pasakius, iš pirmo sykio limonadas jiemdviemsuvis nepatikęs, ir tik pradžią padarę vėl griebėsiprie saviškės karčiosios. Bet po tų linksmybiųprasidėjo ir sopuliai, ir tai pirmą Sopulį juodu turėjo,kada namo važiuojant į griovį įkrito. Griovis kaipir tyčia į stuomenį iškastas ir da vandens pilnas.Tai jau Tamošius kaltas; to nevidono neva būtąšaltyšiaus; tokią duobę davė kasti! Dieve mylėk,šaltyšius su lovininku būtų nuskendę, kur būtųgavę Tėberiai tokius smarkius vyrus? Tik Dievomeilė, kad juodu kakėjo šiaip taip ant kranto išsirepečkinę abudu šlapjurgiu dantimis tauškindamitoliau yrėsi.

Šalia vieškelio gyveno juodvieju geras pažįstamas — Pukšų senis. Užvažiavo juodu pas jįsusušilti. Ir tu man taip pasitaikyk: Pukšų buvovakarynos — leido dukterį į paprūsę. Čion taitrečią, linksmybę juodu turėjo, kada Pukšienė sausais marškiniais juodu apvilkus, kerčioj pasodinoir davė šiltos arielkėlės. Štrimas jau taip buvolinksmas, kad net uždainavo.

Ponui Dievui ant garbės

Į pakalnę nudardės,

Su ratukais, su mažiukais

Su šyvąja kumele...

Ketvirtą linksmybę Štrimas turėjo (Raulas toslinksmybės neturėjo), kad anksti rytą niekam nematant iš kiaulių lovio jis atsikėlė. Tai turbūt povakarynų žmogus ėjo kur į šiaudus, beidamas užmiršo, užkliuvo už lovio, apčiupinėjo ir tikraipamislijo, kad jis atsigulsęs šalia savo Rožės. Betne Rožė tą naktį vieną išmiegojo ir atsikėlė labaipikta. Ji dabar beveik žinojo, kad Štrimas jau vėlapradėjo lovininkauti, ir užtai ji rengė jam sopulį.Jau pusė metų kaip jis neturėjo tokio sopulio. Norsir lovininkas, bet pačios bijojo.

O Raulas jokios baimės neturėjo. Jis toks griaumedis, o pačią turėjo nelyginant, kaip pirštinaitę.Jam nebuvo ko bijotis. Jam nereikėjo, kaip Štrimuistipti iki pati leis po patalais.

Tai taip pradėjo tarnauti tiedu Tėberių ponai,atsidavę ant visų gero.

Raulas kelius betaisydamas ir valsčiuje (tankiausiai pas Šmuilą) kasdien bešmaižiodamas potrijų metų namų pusės neteko. Štrimas, tas išmintingiausias Tėberių, Saliamonas per neišpasakytądaugybę nuopelnų užsipelnė Tėberiuose garbę antamžių. Ir iš tikro už teisybę jis daug nukentėjo.Ko jis nematė, ko jis nebandė? Buvo Rožes peštasir plaktas, netyčia nuženge į duobę su vandeniu, tąpačią naktį kėlėsi iš kiaulių lovio, trissyk ant nedėlios ženge į sūdą, dėjo ant kaklo „blekę” ir sėdopo dešinei pono Sūdžios; iš ten ėjo pas Jošelį irgėrė karčiąją. Užtaigi, tegul bus pagarbinti Tėberiųlovininkas, garsusis Štrimas ir jo geriausias draugas,šaltyšius Raulas — ant amžių!

Brička

Graži atlaidų diena. Iš visų kraštų piestiir važiuoti skubina į bažnyčią. Tarp važiuotų beveiknevieno nematyti su paprastais ratais, o tik vis subričkoms. Daugelio dar suvis naujos, su stačiaisgalais ir ant risorų — tai vis naujos. Štai bričkaant geležinių ašių su stačiu aukštu galu, geltonainudaryta; gale sėdi marti su anyta ir dairosi į šalis,dar turbūt pirmąsyk važiuoja naujoj bričkoj; antožio, tarytum įkaltas, sėdi žentas ir šalia jo uošvis,nors senas ir sulinkęs, bet vis žiūri, kad ko tiesiausiai sėdėti. O štai ir mėlynai daryta brička: arkliainenulaikomi; joje važiuoja tiktai pats su pačia ir,matyt, labai juodu sutinka: per kiekvieną duobutęgražiai pamažėliu pervažiuoja, kad nekristų. Tarp tųdailių ir nedailių bričkų matyti ir prasti ratai — taidaugiausia vienarkliai. Bet štai pirma tos geltonosios barška ratai su pora pusėtinų arklių; vežime,prikimštam šiaudų, ant virkščių pasostės sėdi gaspadorius ir gaspadinė nuo 60 margų: tai Šimas su pačia. Jisai neturėjo bričkos. Tėvas jam buvopalikęs bričką turbūt dar nuo „krakosmečio” —senovišką, siaurą, bet jau buvo pavažinėta ir išmados išėjusi: nieks su tokiom jau nevažinėjo. Užtaigi ir jisai neišdrįso su ja pasirodyti; nuėmęs nuoratų užėjo tiesiog ant užlaido vištoms perėti. Apienaują briečką jisai neturėjo kada nė mislyti. Mat,Šimas augo prie tėvo vienas ir iš jaunystės jaugerai padyko. Jisai buvo vienas iš tų, ko gražiausias dienas jaunystės, kaip sako, rėkdami praleidžia.Šventomis dienomis su savo sėbrais jisai miestebaikštydavo žydus ir buvo žinomas aplinkui peštukas. Turėdamas jau į 30 metų, vedė pačią ir kaipjau tikras „dėdė” ir gaspadorius liovė peštis, o atsidavė tiktai gėrimui. Tai, mat, lyg labiau pritinką jauvedusiam gaspadoriui. Šimas ir Šimienė, rodos,įsižadėję po dusyk ant nedėlios pradėjo lankyti miestelį.Šimienė da merga būdama mėgo gerai išsigerti, artai su jaunikiais, ar taip kokioj kumpanijoj. Dabarjau antra dešimtis eina, kaip ji už vyro. PatsŠimas ir dabar, jau dėkų Dievui ir vaikų prasimanęs,gerai nugeria, o Šimienė, kaip dėl „bobos, už tai irgali sakyt pusėtinai varo. O žinomas daiktas, kadžmogus, įpratęs gerti visuomet atsilieka nuo kitų,toksai niekuomet pirmutinis nenusitvers už ko norsnaujo: visokiame daikte vis paskutinis. Pas tokį ir,,unaro” mažiau. Juk Šimui buvo vis tiek, ar ratuose, ar bričkoj važiuot į miestą; o da ypač namogrįžtant, tai nėr geresnio daikto, kaip ratuos sėdėti:nė tu išpulsi, nė kepurės pamesi. Tik Šimieneibuvo negražu važiuot ratuose: juk ji atėjo į marčiasiš gerų namų, kur visuomet bričkoj važinėdavo, iratsinešė dalios visą tūkstantį; o tame tūkstantyj taiir visas „unaras: o ji ir gerumu prašė, ir piktumureikalavo naujos bričkos, bet Šimas vis kratėsi: taipinigu n’esą, tai vaikai, kaip gyvensią, pasidarysią...Ir dabar važiuojant ratuose tarp tu gražių bričkų,Šimienė užpuolė ant Šimo.

— Na, ar tai gražu dabar mudviem važiuoti sutokiais purvinais ratais?

— O tai kas, didelio daikto!

— Et, su savo šneka! Piktumas tik ima.

— Na, ale sakyk, kur jau imsi tuos čia pinigus?Parsišnekėjus su savo brička! Kas dien pinigas irpinigas, tik aitvaras čia jų neprineš.

— Na tau tik vienam reik — kalbėjo Šimienė— ar tu čia, kokius pabrikus varai, ar ką. AnaGalinių ant tų 30 margelių tokią gražią bričkąįsitaisė; arba Stepų! Kas nori, tai ir gali.

— Ką tu čia Stepus lygini. Ant tokio lauko bepigponiškai važinėt.

— Vaje, kad surinktum tuos visus pinigus, ką be reikalo išmėtai arba prageri, tai kelios bričkos būtų.

— Tai, o kam gi tu geri? Kas kaltas, negerk.

— Tai, dėl mano gėrimo...

Tuo tarpu pro šalį pralėkė geltonoji briča,aplenkdama Šimus. Juodu nutilo. Šimienė atsidėjus žiūrėjo į tą bričką. O ką gi Šimas mislijo?Jisai, reikia prisipažinti, taipgi mislijo apie bričką,bet labiau dėlto, kad ir jis jau negalėjo iš madosišbegti: nors ant žodžių da priešinosi, bet norasjau buvo. Reikėjo tiktai kam už jį suderėti su račium,ir jis suvis jau nebūtų priešinesis. Taip atsitiko irsu jo sermėga. Aplinkiniai beveik visi jau seniai buvopametę senoviškas sermėgas su kabėms ir stačiaapykakle, o Šimas da vis karčemoje strapaliojo susenoviška, bet ant galo atėjo laikas, kada kriaučiukas, siūdamas naują, įdėjo dvi eiles guzikų iratvertė apykaklę su atlapais, o Šimas suvis nesikratė.Taigi, šaip ar taip, bet Šimas tą dieną įvažiuodamas į miestą iš tikrųjų mislijo apie bričką, nors dair priešinosi Šimienei, bet priešinosi tik dėl tokad nedaryt taip, kaip „boba” užsimano.

Jau ir po pamokslo. Žmonės skirstosi po karčemas. „Ubaginė” kaip visuomet, taip ir dabarpilna žmonių. Vieni garsiai rėkia, kiti patylomsšneka, bet visi vienas kitą girdo ir kiekvienas vissu kokiu nors reikalu. Viens perka šnapsą, kadnamo pavežytų; kitas prašo kaimyną į kumus: Marijona susilaukus sūnų — vyrui da didesnis džiaugsmas,kad ne mergaitė — ir šaukia kumui da kitą puskvatierkę; kamaraitėse vyrai mergas girdo: netoli ruduo— reiks jau žirgą balnoti. Žodžiu kalbant, tie patysreikalai, ką dien į dieną, mets į metą „ubaginei”atliekame. Štai ir Šimas su savo svainiais, taipgisu reikalais, jau beveik prisivarė iki trečiai „tajemnyčiai”, kada Šimo nosis pradeda rausti, o svainiųakys žibėti. Šimas visuomet vos tik po mišių, perpatį da pamokslą, jau traukia su svainiais į „ubaginę.Iš pradžių, žinoma, eina ant kiemo arklių pažiūrėti.Čionai, bėkrapštydami pypkes, apžiūri visas naujasbričkas, ir kas sykis svainiai koliodavo šimą, dėl kojisai neduoda pasidaryt sau bričkos. Bet dabar jie,gerdami trečią kvatierką, gali sakyt, baigė šnekąapie bričką: Šimas jau pats apie tai rūpinosi.

— Tai tu svaini, sakai, daug turi ąžuolo — kalbėjo jisai, pildamas stiklelį — mano yra keli, bet antstebulių da per ploni, tai vis jau man duosi.

— O jie gali, kiek nori. Pas mane jo ūžia.

Vyrams besikalbant, štai ir Šimienė su kaimynka; abidvi iškaitusios — tikrai, kad nuo alaus:jedviejų akys, tarytum, juokėsi.

— Na šiakit, mamos, pabučiuosiu — atsilošęsant kėdės, juokavo Šimas — eik, jau eik, verši!— priėjus.

Šimienė, užtraukė jam ant akių kepurę:

— Na, tik tu palauk, pirma paklausyk, o paskuirėk. Ale ką tu, avies galva, da jai pasakot. Žinai:Šimas — ne šapas. Matysi, vaike, ant Mykolinių važiuoju kaip pons, a? Norėsi ir tave šaliapasisodysiu, che, che, che! Žiople! Nauja brička!

Kaip ant tavo plikės plaukas.

Šimienė tikrai mislijo, kad senis tik juokiasi išjos ir tiktai kada broliai iš tikrųjų viską išpasakojo,ji neišpasakytai nudžiugo, ir tuojau pradėjo kalbėtikaip tikras gaspadorius kaip ir rodosi, Šimo suvisne nėra: ji vieną viską pasakoja: kur medžio gauti,kokios ašys, koki risorai turi būti, koks račius geriausia gali padaryti.

— A, kad tu galą, tai be reikalo, marčia, mudvi neatsivedeva to Prūso; o jisai, šiandien suderėjo naująbričką su Pupkiu, žinai, tas šveplys, dar taubuvo per brolius; taigi, mudvi štai su marčia irbuvova ant tų „magaryčių”.

— O būtų gerai dabar jį sugriebti — pritarė svainiai — Prūselis užsigėręs pigiaus apsimtų.

Neilgai reikėjo laukti iki Prūsą surado. PrūsasŠulcius — račius garsus buvo visam paviete. Visostos gražiosios bričkos su stačiais galais, ką kasšventą dieną gali matyti pas bažnyčią, arba kiekvieną, tai vis Šulciaus darytos. Menkesnieji račiaitik nusižiūrėję į jį darydavo tokias bričkas, bet irtai tik prastesniems būrams.

Taigi, tai tas Šulcius, įsikandęs vokišką „purcelėnos” pypkę, dabar jau sėdėjo Šimų „kompanijoj”ir iš visų pusių gyrė savo darbą.

— Tai kiek, meister, imtum už bričką?

Nia, sikį, kokią tu nori? An pors arklių ir geležinių ašių — 20 rūbelių; nia ma tave tiek ir medįsavo duosiu. Ja, aš galiu pristatyt visą bričką kaipstov: ir apkaustyts ir nudaryts, viskas gut — duosi70 rūbelių.

Šimas su svainiais taravosi, kaip duot daryti:ar tik vieną medį, ar ir viską su Šulcium suderėti,o Šimienė daugiau nieko, kaip tik vis rėkė, kad būtųgeležinės ašys ir risorai su alkūnėms, tokie kaipTėberių Pliurziaus.

Ant galo pagalios po visų šnekų ir derėjimųsutarė, kad račius Šulcius už 60 rublių ant Mykolinių pristatytų Šimui bričką tokią kokios nori Šimienė, taigi, kaip Tėberių Pliurziaus.

Prieš Mykolines tą dieną ant Šimų kiemo jaustovėjo naujų naujausios mados bričką. Visi žiūrėjoir gėrėjosi, kiti net stebėjosi. Galvijai, parginusapypietės, su baime ėjo pro šalį; tiktai kiaulės, vosišlindusios iš liugyno kaip tyčia skubino prie naujosbričkos ir pripuolusios iš visų pusių zulinosi.Šimienė užmačiusi rėkdama pasileido su naščiaisper kiemą. Kiaulių išpurvintus ratus ji liepė kuo greičiausia nuplauti, kad rytoj ant atlaidų nuvažiuotinors pirmąsyk gražioj, nesuterštoj bričkoj.

Šimienė labai džiaugėsi; visą tą dieną ji buvosmagi: pavakariams šeimynai prikopė blynų, o vakareŠimui davė prieiti prie didelio butelio su „trejankine” kurios jis užteikė kiekvienam po stiklelį patsgi su savo bernu išrėžė po kelis. Mykolinių dienavisiems išrodė nepaprasta šventė, tarytum, gyvenimepasidarė kokia didelė atmaina ir atmaina smagi, nesvisi buvo ypatingai linksmi, tiktai vienas Šimas, jaupasirengęs į bažnyčią nelinksmas žiūrėjo į bričką:šyvoji su bėruke, įbraklintos į šikšnas, prie tosbričkos išrodė kaip katės. Šimui buvo lyg gėdaišvažiuot tokioj nepaprastoj bričkoj: visi žmonėsbadys pirštais. Bet kad išvažiavo į vieškelį irbrička pradėjo jį supti, Šimas šiek tiek susiramino;o ką Šimienė, tai nėr ką nė šnekėti: ko norėjo taiir gavo.

— Ana, žiūrėkit, Šimai važiuoja! — stebisi daržininkai, eidami pėkštį. Brička liumpsi, Šimas suŠimienė tūpsi; kas per smagumas, o kas per gražumas! Tik tiek, kad Šulcius nė už ši, nė už tąvieną Šimo kišenių iškrapštė, o Prūsas Taukiussu savo plėškėms, vadinamoms „šorais”, apžiūrėjoir kitą. Liko Šimui tik brička ir Šimienė: galipasidžiaugti.

Bet jau netoli ir bažnyčia. Šimo širdis pradėjo labiau taksėti; Šimienė tik galvą vis aukštynkelia. A, kad jis dabar turėtų gerai po kepure, taikitaip įvažiuotų į miestelį, o taip, be nieko, baimėima. Žmonių prieš mišias pas šventorių pristojębaisybės. Reikia važuoti. Šimas susiplakė arklius,manė nematant pralėkti, bet kur tau, tuojaus visisužiūro: ana, a tu matei? Šimai! Žmogelis kaipant žarijų, o čia da kumelkos nebėga. Jisai susirietė tarytum norėjo suvisai prapulti toj bričkoj, irvis tik botagu makaluoja, kad tik greičiaus pravažiuotipro tokią daugybę žmonių ir sustoti kur į patvorį.O Šimienė jau tai Dievas žino, ką mislydaira sėdėjokaip vinis. Kada užsukus į patvorį dyselys atsirėmė į stulpą, Šimas atsipeikėjo: jam ant širdiestruputį lengviau pasidarė.

— A kad tave galas! šitaip važiuoti, tai tik dasavo gyvastį buvau nevažiavęs — mislijo sau, jaustovėdamas ant žemės.

Šimienė su pundeliuant kelių sėdėjo da bričkoj.

Na kokių plyniųtu dabar nesirangai, da ve rėpso,lyg kokia kerplėša! Ak jau svietas gana prisijuokė,kad tave karaliai mestų ant galo!

Šimasvisą kaltę vertė ant Šimienės; jam piktabuvo, kad per tą bričką jisai turi gėdytis net savopažįstamų; jis nuo bričkos nedrįso eiti per visusžmones į bažnyčią. Pametęs arkliam gniuštę šieno,patvoriu niekam nematant nuslinko į artimiausiąkarčemą.

Užskambinus ant mišių, žmonės iš visų pašalių skubino į bažnyčią. Ir Šimas išėjo iškarčemos, bet jau truputį kitoks; dabar jisai iš toloužmatęs geltoną galą savo bričkos galėjo drąsiaitarti: „Ee, dabar aš tavęs nebijau!”

Nuėjęs ant šventoriaus atsistojo pašalyj, poberžu ir pradėjo neva poteriauti: liežuvis pats, kaipkleketukas barškino: „Sveika Marija! Be galo bekrašto.” — Taip bezobilduodamas, netyčia užčiuopėsermėgos kišenėje knygas ir metęs visus poterius,atsivertė litaniją visų šventų.

— Kirieleizon, Kristeleizon! — atsiduso taip kadnet žmonės sužiūro. Bet iš knigų liežuvis jau negalėjo taip greitai barškėti, kaip „Sveika Marija. Čionai reikėjo daugelį žodžių da „slebizavoti” irlitanija suvis nesmarkiai ėjo. Ant galo litaros pradėjo, rodos, šokinėti, net ir suvis dilti. Akys pačios merkėsi, toli buvo nuo maldos; pradėjo tarytumsapnuoti. Prieš jį, rodos, paveikslas, ką kabo joseklyčioj: Elijošius raudonoj bričkoj važiuoja įdangų; šyviai kiek tik gal kerta per debesis; išvisų pusių ugnis ir liepsna. Toliau, rodos, jau neElijošius, o jis pats su Šimienė lekia, lekia ne taiper debesis, ne tai ant žemės; jau ne ne Elijošiausbričkoj, o tik savo geltonojoj, ir rodos, įvažiavo įdidelę balą; jo šyvoji su bėrąja nuskendo; bričką,rodos, klimsta vis gilyn ir gilyn, o priešais stoviŠulcius su purceleno pypke ir taip baisiai juokiasikad net jo didelis pilvas kreta, ir kas do stebuklai:Šimienė pavirto į vištą: sparnai ir kojos surištos,tik į skverną dėk, o užpakalyj, rodos, stovi atsisegiojęs Peisakas ir siekia jam už kepurės. Šimaskruptelėjo, knygos ką tik neišpuolė iš rankų.

— O Viešpatie, susimilk ant mūsų! — atsidusėjęstoliau skaitė litaniją.

— Nuo noglos smiertiesu — išgelbėk mus Pone!

Nežinau, ar Šimas užbaigė, kaip reik, savo poterius, ar ne, bet per patį da pamokslą, jisai su svainiais jau buvo karčemoj už stalo.

Po visam Šimų bričką jau buvo apstojus krūvažmonių. Jos geltonas galas, aukštai iškeltas anttu risorų, kaip ant kokių giltinės alkūnių, turėjo visiems pulti į akį. Vieni juokėsi, kiti gyrė, stebėjosi,net ir ubagai nuo šventoriaus bėgo žiūrėti, ką ten rodo.

Bet jau seniai ir po mišparų. Jau žmonėsvieškeliais traukia ant namų. Vieni jau labai linksmi:kasžin ką viens kitam rėkdami pasakoja; daugelissuvis galvos nevaldo ir rodo, ji nutruks, kaip rataskur į akmenį trinkteli. Pekštininkai taipgi nevisiprigulinčiai stiprūs — daugiausiai silpni ant kojų:tai vienas tako nesugando — jokiu budu į vėžę nepataiko; kitas žolėse nuklimpo, o tenai, ana, vienassermėgą už rankovės paskui save velka. Šimo danematyti, jisai su savo kompanija da nė nemislija judintis iš „ubaginės. Čionai jo ir giminės ir negiminės ir Šulcius su Taukium. Mat, eina didelės,,magaryčios. Reikia atiduoti garbę Šulciui su Taukium už naujų naujausią madą. Dabar ta mada stoviviena patvoryje ir gali į ją gerai prisižiūrėti. Tamada poniška nauja ir jau tokia nauja, kad viskaską naujo ir šventadienio galėjai matyti tą dieną,viskas išrodė jau sena. O ypač dabar jau pavakare,kada visokios mados išsiskirstė namo ir liko tiktaikasdieninis žydpalaikių gyvenimas, ta brička dalabiau žėrėjo apskretusiam patvoryj. Ji tarp aplinkinės „senovės” buvo lyg iš dangaus nukritus; nieksprie jos netinka, nes viskas aplinkui taip, kaip buvoir seniau: ta pati žydo supuvusi tvora, iš visų pusiųparamstyta; ta pati šventoriaus siena, jau samanomisapžėlus; pas tiltą, kelios ožkos rankioja šieno pataršas; aplinkui laksto žydukai su perpjautoms kelinaitėms; ne ožkos, ne žydukai nepasidrąsina prieitiprie tos bričkos, nors nuo senųjų ne numušt jų negali. Jau pargena ir žydų karves iš lauko, bet irtos nepuola, kaip visuomet, prie vežimo šieno ieškoti, o šnairai pažiūrėjusios, traukiasi į šali. Šyvoji su beruke ant dyselio galvas nukorusios, stovisusitraukusios lyg žydo kumelės: per bričką jų nenematyt. Taigi, visi aplinkiniai daiktai ir gyvi sutvėrimai netinka prie tos mados: ji per daug naujair ypatinga dėl jų. Ir pats Šimas įvažiuodamas įmiestelį jautė, kad ir jisai netinka prie jos, kadbrička jį kur kas perėjo. Ir iš tikro žvilgtelk į tąkumpaniją, ką susisėdus pas žydą už stalo: juk taivis sena pasaka, seni daiktai. Teisybė, visi o taipgiir pats Šimas užsivilkę naujas sermėgas su atverstoms apykaklėms, bet po jomis, nieko nėra naujo:tos pačios šnekos, tos pačios linksmybės praskydusio žmogaus, ta pati arielka ir alus... Juk Šimas ir tuomet, kaip da nešiojo senovišką sermėgąir paskiau, kada jam atvertė apykaklę, ne trupučionepersimainė; visi jo džiaugsmai ir bėdos visuometpasibaigdavo ant to, kad apsikabina Šimienę ir įpetį nosį badikuodamas, pradeda žviegti:

O tu, Dievulėli, ka aš padariau!

Dangaus poną užsirūstinau...

Kada Šimas, jau nesivaldydamas, šitaip užgieda,net gaila žmogaus: rodosi, jau tik bus atmaina —tiek daug pas jį krašto jausmo. Bet ateina petnyčia arba šventa diena, o Šimas vėl tą patį gieda,ir šiandien visoj jo kumpanijoj nieko naujo nepama tytum, jei tik tiek, kad šiandien nauja bričką pridavė visiems daugiau linksmumo ir per tai turėjoišsituštyti daugiau butelių alaus ir arielkos.

— Nia, tu, Peisak, ne dripsok! — kalba Šulciusžydui — kaip man šventa ir tu švęski. Sukis greitai, duok arielkos. Linksmink gražią kumpaniją.

— O! Peisakas gerai mus žino — pritaria Šimas —tai gers žydelis. Mudu, gali sakyt, drauge užaugova,drauge ir pasensivą; ar taip, Peisak?

— Pane Šimas! Oi, as to nesulauksiu; ne manoveiks su tokia bhrička nevažiuos; ale kep tu manegyvu matai, žuhrau pehr langą ir dyvojus, a tei būtum pons Šimas, o te tikiu pons Šimas, meinemonės, o bhričkas, bhričkas, ui vei!

Žydelis net peisakus paraitė ir tikrai pamislijo:tai tik da gojus nelaižytas!

Ir šiandien ant to gojaus nelaižyto užrašyskreidele dusyk tiek, kiek pervarė pilvai visos kumpanijos, nes kada Šimas pradeda giedoti „oj tu Dievuleli!” jau nieks nežino, nė kas šaukia, nė kągerią; vienas tik žydas juos sergsti ir aprūpina.

Kada Peisakas jau rengėsi žibinti žiburius, Šulciui pirmutiniam parėjo į galvą, kad jau temsta, irapgarsino visiems, kad jam jau laiks pas pačią. Tiktai dabar visi pamatė, kad iš tikro jau temsta irreik namon judintis. Žydukas, nubėgęs sutaisė Šimųarklius ir atsivažiavo pas karčemos duris. Visa kumpanija, visi žydai, žydelkos ir žydukai lydėjo Šimuspas naują bričką. Pirmučiausiai ėjo Šulcius suTaukium, paskui Šimas su Šimiene nešdamasiskepurę rankoje. Juodu, kaip grepšiai, sudribo į galąbričkos. Šimas užsimovė kepurę ant galvos stipriai,kad kartais nenulėktų. Šulcius kelis syk apėjęsaplinkui palaimino juodu: „Važiuokite, sako, ir džiaukitės, užteks judviejų amžiui!”. Šimas užkirsdamasbėrukę, pasakė: „Dieve padėk!”. Ir išmarmėjo. Žydaujada ilgai žiūrėjo paskui juodu. Šimienė dabar jaujokio „unaro” nejautė; išvažiavus iš miestelio tuojaus pradėjo snausti, nors per duobes nuog bričkossupimo mėtėsi į visas puses. Šimo galva kadaravo;kasžin, ką jis pasakojo, nors jo nieks neklausė: minėjo jisai Peisaką, svainius ir save, taipgi minėjo irDievą ir tankiai dūsavo. Atsidūsėjęs užkerta arkliusir riktelia: „Ė, na!”. Arkliai nusistovėję ant namųlabai greitai bėgo; brička per duobes tik šokinėjo.Bet susykiu, ak ne duok Dieve daugiau, brička kaiptrenks į duobę, risorai, tarytum, iš piktumo kaipspirs aukštyn: Šimas į vieną pusę, Šimienė į kitą,ėmė ir išlėkė laukan. Vadelės užkliuvo Šimui užkojų, arkliai pavilkę varsneles sustojo. Šimas negalėjo išmanyti, kas su juo darosi; tiktai arkliamsustojus, pamatė, kad jisai, guli ant žemės.

— Ka tu Dieve šventas! Kas čia pasidarė?Kalbėjo sau vienas gulėdamas pas bričką.

— O tu neprieteliau, ką tu padarei! Tai dabarir gana! — rėkė Šimienė užpakaly.

Jisai pakėlęs galvą pamatė, kad už keliasdešimtsžingsnių Šimienė ant vieškelio, rodos, ką grumdo,turbūt stengėsi atsistoti.

Šimui išrodė tai labai gražu; jisai atsiminęsjos „unarą, ” pradėjo juokauti. Jam aukštienykamgulėti buvo labai smagu. Kada Šimienė vis rėkė: „Tu neprieteliau, ką tu padarei!”. Jisai žiūrėdamas įbričkos galą užgiedojo:

O dušia žmogaus negal žinoti

Kada reiks iš kūno jai išeiti...

Buvo sykiu graudu ir juokai.

Brička, juodu išmetusi, dabar aukštai savogalą iškėlus, tarytum juokės iš juodviejų.

Kaip toliau Šimams ėjosi aš nepasakosiu, dako gero, galiu pameluoti, nes tikrai, kad aš mažiau užskaitytoją žinau, kaip kartais Šimams gali atsitikti.Užtaigi ant šito netikėto ir ypatingo atsitikimo ašužraukiu savo pasaką.

Kas kaltas?

O jaunyste, argi gali tave užmiršti! Kas vakarbuvo vos pamenu, bet kas tuomet dėjosi — tai neAguonos grūdo nepamiršau.

Bet nieko aš taip gerai nepamenu, kaip senąjąRaulienę, ką gyveno Pajūrėje. O, tai senė, žinotum4te, buvo! Kokios pievos, gyvuliai koki buvo, otrobas kokias pasistatė! Iš lenkų žemės meisteriaidirbę.

Paties Raulo aš nepažinojau. Sako, da jaunasapjekęs ir nepoilgam numiręs. Žmones zaunijo, bukjam niekas nesisekę. Ar bitės, ar gyvulys koks,būdavo, kur išbėgs, tai ir dingsta. Gal, jau taip jambuvo Dievo duota; ar gal tai ir nuo ko kito: piktižmonės, žinote, neduok Dieve!

Taigi pasakoja, kaip Raulą palaidoję, jaunanašlė nenuleidusi rankų, kaip kita būtų padariusi,bet ėmusis už gaspadorystės; tai Dievas jai ir davė:prasimanė gyvulėlių, užvedė avilyną, prisipirko ganyklos ir žemės, o paskui įsistatė ir trobas, kokiųniekur nebuvo. Ir tai vis darė dėl savo vaikučių.

— Aš jiem turiu būti motina ir tėvas — kalbėdavo ji.

O vaikučių buvo tik dvejetas: dvi dukrelės —Mariuka ir Onytė, abi kaip paukštelės. O kokiosdarbininkės! Ar verpt, ar siūt, ar aust — nieks taipnegalėjo.

Bet štai koksai dalykas: gyveno šalia jaunasbernelis, aukštas gražus skaistaveidis Jonas. Ir pamylėjo Mariuka Joną, o Jonas Mariuką. Viens bekito negali būti. Būdavo, pasirodys ant dangausžvaigždutės, užtekės mėnuo, Mariuka išeis iš svirno— žiūrai — jau ir darželyj: tiktai bučiuojasi, vienskitam ant kaklo kabinėjasi.

— Joneli, ko gi tu taip liūdi pasakyki!...

— O Maryte tu mano! Gal aš tik be reikalotavo jaunystę sunaikinsiu... Vienas aš be tėvo, bemotinos, neturiu nieko!... O tu, Maryte... — ir jisnegali kalbėti, ašaros rieda per veidus — Mergele,pamesk, nemylėk tu manęs!...

— Tu mane užsimanysi, pamesi, o aš tavęsniekados — ištarė ji ir taip prisiglaudė prie jo,kaip lapelis prie širdies.

— Ne, aš tavęs, Mariute, nepamesiu — tegulbus Dievo valia! — suriko Jonas ir bučiavosi ikineprašvito. O žvaigždės, vis šviete ant jųjų. Okad kas galėtų paskaityti, kas ant jų parašyta ...

Burkuoja mūsų karveliai, o tuo tarpu važiuojapiršliai iš tolymos šalies, kuo tik ne iš patlenkų puses... Perša Mariukai našlį, turtingąbe galo...

— O kaip Dievas jus atnešė į mūsų kraštą? —klausia senoji.

— Vai išgirdome, mamute, begiedant paukštelę, lakštingalėlę — ir pradėjo pasakoti, kaip senisMikita liko našlys, kaip nuo tų meisterių, ką dirbopas jį, dažinojo apie Mariuką, ir štai dabar jieatvažiavo.

— Ieškokit dovanų — sako — tenai šimtaiarklių, tūkstančiai galvijų, avių be skaitliaus, o patsjaunikis — našlys bevaikis!

Senoji džiaugiasi.

— Eik — sako — dukrele, parodyk, ko tu tenturi priverpus, priaudus!

Mariuka kaip puls į kojas:

— Motinėle, mano motinėle, negirdyki manęs!Velik peilį į širdį įsmeik — lengviau bus.

Senoji, rodos, nė negirdi.

— Ką tu žinai — sako — tu da jauna. Argiaš tau ne motina. Eik, atneški dovanas!

Privertė, nuleido dukterį už našlio.

Po vestuvių, senis paemė jaunają pas save.Turtu neėme nė trupinio.

— Kam man sako, dalis tavo ir kraitis, kadmano paties skrynia pinigų.

Parvažiavo. Vaikščioja Mariuka naujuose namuose kaip ir nesava. Daugiau nieko kaip tik apievieną Joną vis mislija. O senis ką pasakys, ar padarys — vis ant vėjo. Vieną nedėlios dieną sėdišitai juodu sau: viens žiūri į vieną pusę, kitas įkitą, nė žodelio. Štai į kiemą įeina juodai apsitaisęsjaunas vyrukas. Pagarbino.

— Iš kur tu, vaikine — klausia senis: kur eini?

— Žemaitis — sako — einu bernauti.

— Tai eik pas mane.

— Gerai.

— O algos kiek nori?

— Kiek kitiems, sako, tiek ir man duokit.

— Gerai. Tai prašom į vidų.

Pasakė senis ir iškuprino pas žydą. Matė jissavo bėdą ir mislijo arielka ją užpilti: beveik kasdienpasigerdavo.

O namie raiboji gegelėnesava vaikščioja.

— Jonuti, širdele, pameski tn mus, pameski,neplėšyk man širdį!

Jis kepurę į ranką.

— Eisiu — sako — eisiu, į Nemuną pulsiu...

Ji jį už rankos.

— Ne, nereikia, nereikia arba paimki ir mane!

Liko abudu, apsikabino, tyli ir verkia.

— O kodėl tavo taip pamėlynavusios akys? —klausia jisai ir verkdamas vėl ją bučiuoja.

— O, Jonuti, argi tu žinai, kaip jis mane muša!... Ach, kaip jis mane muša, muša... Tunegirdėjai?..

— Girdėjau, sesele tu mano, girdėjau. Pardaviaunamus ir lauką, o pats čionai atėjau. Sakau, pasisiūlysiu jiem per berną, ir neduosiu mindžioti savožiedelio. Aš tavęs neduosiu!

Kalba taip ir bučiuoja. O čia senis iš karčemos girtas girtas! Ir tiesiok prie pačios.

— O kodėl tu manęs nemyli, ką? Tu šiokia,tu tokia!

Ji tyli.

— Kodėl tu manęs nemyli, aš tavęs klausiu.

Ji vis tyli.

Hi!! Užsimojo kirviu ir taiko jai į galvą, o Jonas čiupt jam už rankos:

— Sustok!

Senis pakėlė riksmą. Norėjo kirviu mesti. Kirvis nusmuko nuo koto ir tiesiok jam pačam į smilkinį. Akies mirksnyj puolė ir negyvas.

Joną surišo ir į kalinį pasodino. Parodė, kadjis senį nukirtęs. Mariuka, tarytum, be proto. Niekonedirba, sėdi pas langą ir laukia. Ar nematyt josJonelio? Kur dingo jaunas bernelis? O jis dingogarsiam mieste: kalinyje ant rankų ir kojų nešiojosunkius pančius. Mėnesiui praslinkus jį palaidojo.

Nesykį pasakojo apie tai senis sargas, ką prižiūri arestantus:

— Ateinu, sako, vieną kartą anksti nedėlios rytą,o jis guli ant lovos, rankas sudėjęs ant krūtinės.

Jis ilgai, ilgai į mane žiūrėjo: „Sergu, dėduk!” —ir pagriebė mane už rankos: „Ar, sako, nieks nuomūs nebuvo?”. „Nieks” — sakau. O jis jau net užmiršo kur jo tėviškė. O kad jo mylimoji iš galvosišėjo, jis galbūt taipgi nežinojo. Kaip jį suėmė,buvo suvis be nomonės.

— Aš, dėduk, senio nenukirtau — sako jis —nors jūs vieni; tikėkit, kad aš už tai suvis nekaltas.

Patraukiau pečiais, o jis kaip pradės verkti:,,Dieve, mano Dieve! sako — kokia skaudi rykštemane plaka!”...

— Tylėk, sakau, vaikeli, tylėk, nerūstink Dievo!Jisai, dangaus Tėvas, padės tau.

— Ach, jau gana! — sako ir akis užsidengė. Opaskui vėl atsigręžęs į mane:

— Aš, sako, dėduk, norėčiau per langelį pažiūrėti!

Nuvedžiau aš jį pas langelį. Nuo ten toli buvomatyti, iki pačiam kalnui, ką žaliavo toli, toli užmiesto. O jis žiūri, tėmijasi, o paskui, kaip pripulsprie geležinių virbalų ir kaip pradės verkti. Jau nežinau, kaip tie virbalai netruko: „Einu, sako”.Ir da kartą žvilgtelėjo į savo kalnus, pripuolė priešaltos geležies ir užgeso ant amžių...

— Jonai! — šaukiu — Joniu! O jisai... jisaigriuvo ant manęs, kaip medis parlaužtas.

Taip ne kartą pasakojo senis sargas, o ašaros,kaip žirniai, jam per veidus ritasi.

Greitai parėjo garsas ir į Pajūrę. Senoji parvežė savo dukterį namon. Bet kas iš to, kad ji irsavo motinos nepažino. Kas tu per viena? — visklausia.

— Juk aš, vaikeli, tavo motina! — sako senoji,šluostydama kruvinas ašaras.

Ji tiktai galvą linguoja. „Ne, tu man ne motina, sako, argi tu man motina?”.

Vieną nedėlios rytą anksti — anksti Mariuka pakilus, nusiprausė, susišukavo ir pasirengė kaip į bažnyčią: gražiai; gražiai, net galvą apsikaišė.

O senoji jau pasimeldė. Viešpats mielaširdingas, gal, atleis jos kaltes! O Motina Dievo, gal susimylės ant jos nelaimingo vaikelio.

O Mariuka, parpuolus ant kelių prieš paveiksląMotinos švenčiausios, tarytum, aniuolas, meldžiasi.Saulutė apšvietė jos gražų skaistų veidą. Ji ištiesėranką į motiną: „Motinėle! Pulki ir tu ant kelių irkalbėk man: „Tėve mūsų!” o aš paskui kalbėsiu”.

Senoji atsiklaupė prieš paveikslą ir pradėjo kalbėti maldą prie Motinos švenč., paskui „šventasDieve,” o ji paskui motiną taip aiškiai, taip dievobaimingai kalba. Tiktai ant „Tėve mūsų” suklupo.

— Mama! — suriko ji, rodydama į langą — mama,žiūrėki, mamyte!

— Vaikeli, kas tau? Ant lango nėra nieko.Mariute, ant lango, kvietkos, tavo kvietkos...

— Kvietkos, o tarp kvietkų mano Jonelis. Žiūrėki, žiūrėki, mamyte, kaip jis mane šaukia! O koksjis gražus! Ach, koks gražus, mamyte, koks skaistusveidas... Ant kaktos žvaigždutė; žiūrėk, mamyte, arne žvaigždutė?...

— Vaikeli! mano vaikeli, kas tau darosi? Tenainėra nieko. O Viešpatie!...

— Ach! — suriko ji, griebdamasi už krūtinės: einu,Joneli, einu!... ir sukrito ant motinos kelių...

Po dviejų metų ištekėjo ir Onyte. O kokiagraži mergaitė pasidarė, brolyti mano! Senoji jaujos nevertė. Eik, sako, už ko pati nori.

Tai mat kaip dabar senoji kalbėjo, o Onytėišsirinko sau vyrą, žinomą visame valsčiuje kalvį.Ir kas per kalvis! Kokius peilius, kirvius dirbo, tainiekur ant svieto nerasi tokių. O andai sakė, kadketinęs nukalti ant Jono kapo kryžių, kokio da antsvieto nebuvo... Tegul jam Dievas padeda!