drukowana A5
17.35
Kas
teisybė - tai ne melas

Bezpłatny fragment - Kas teisybė - tai ne melas

Objętość:
63 str.
Blok tekstowy:
papier offsetowy 90 g/m2, styly
Format:
145 × 205 mm
Okładka:
miękka
Rodzaj oprawy:
blok klejony
ISBN:
978-83-288-0478-4

Ugnis negesinama išsiplečia

Viename kaime gyveno sau ūkininkas varduJonas. Gyveno jisai gerai. Pats buvo pačiam gerume vyras: pirmutinis kaime darbininkas ir dar turėjo tris jau paaugusius sūnus: vienas buvo jau supačia, kitas dar jaunikis, o trečias — pusbernukas priearklių būdavo ir jau arti bandydavo. Sene Jonienėbuvo žmona išmintinga ir priežiūri, o marčią gavolėtą ir darbininkę. Ko, rodosi, reikėtų — tik gyvenksau! Visi namuose darbininkai; tiktai ką vienas irbuvo ne darbininkas — ligos paimtas senutis — Jonotėvas. Jisai nuo dusulio septinti metai gulėjo antpečiaus. Visko Jonas turėjo: ketvertą arklių ir kumeliuką, tris karves ir veršiuką, penkioliką avių, puskapį žąsų, o vištų tai ne pačios moters nežinojo,kiek. Moters namie triūsdavo ir į lauką eidavo.Vyrai savo darbus dirbdavo. Su duona kasmet lengvai išeidavo. Ką gaudavo už avižas, mokesčiusišmokėdavo ir reikalus atlikdavo. Ką gyventum sauir Dievą garbintum. Bet šalia tvora į tvorą gyvenokaimynas Baltrus —- šlubis, nabašninko Stepo sūnus.Su juo Jonas ir pradėjo nesutikti.

Kolei senis Stepas buvo gyvas, ir gyveno Jonotėvas, sutikdavo juodu kuo geriausiai. Prireikė mergoms rėčio arba vyrams javus vežant ratas pagedo,eina, būdavo, viens pas kitą ir kaip kaimynai vienskitam padėdavo. Nubėgs, būdavo, pas kaimyną veršis, atvarydavo ir tiktai pasakydavo: Neleiskiteveršio, mūsų kopūstai neužtverti ir gana! O ką įtvartą varinėt arba tarp savęs plūstis, tai tegul Dievas myli, anaiptol to nedarydavo. Taip gyveno seniei. O pradėjo gyventi jaunieji — su visu kitaip.Ne iš šio, nė iš to pradėjo pyktis. Matote, kaspasidarė. Jonų marčios viena vištaitė pradėjoanksti dėti. Marti pradėjo rinkti kiaušinius antVelykų. Kasdien, būdavo, eina į vežimą pašiūrėj kiaušinio atsiimti. Tiktai sykį vaikisčiai, turbūtnubaidė nuo gūžtos vištą, o toji nulėkė per tvorą,i Baltrus ir tenai kiaušinį padėjo. Marti girdi —vištaitė kudakina mislija sau: dabar neturiu kada,reikia pirkčią prieš šventę išsivalyti, nueisiu paskui. Pavakare nueina į pašiūrę — nėra kiaušinuko.Klausia senio dieverio, ar neėmė kiaušinio. Ne —sako, neėmėmė; o Jurgutis, dieverys jaunesnysis sako: tavo raibukė ant Baltrų kiemo kiaušinį padėjo, tenaikudakino, iš ten ir parlėkė. Pažiūrėjo marti savoraibukės: tupi greta su gaidžiu ant laktos, jau akisužmerkė, rengiasi miegoti. Paklausta, kur padėjokiaušinuką, bet nepasakys bjaurybė. Ir išėjo į Baltrus. Pasitinka ją Baltrų senoji.

Ko, martele, ieškai?

Močiute, sakė, mano šiandien vištaitė pas jus atlėkusi, ar ežioj kur nepadėjo kiaušinio?

Ir matyti nematėm. Mūsų, Dievas davė, jauseniai deda. Mes savo surinkome, o svetimų mumsnereikia. Mes, mergele, pas svetimus neiname kiaušinių rankioti.

Marti užpyko, pasakė nereikalingą žodį kaimynkadar du, tris, ir moters pradėjo jau plūstis. Jonienėėjo su vandeniu, išgirdo ir ji įsikišo. Prišoko irBaltruvienė, pradėjo kaimynkai išmetinėti; išpasakojo, kas buvo ir ko nebuvo. Ir pasidarė lermas.Visos sykiu rėkia, plūstasi. Tu šiokia, tu vagilka,valkata, tu ir senuką badu marini, tu jam duonoskąsnelio, pavydi.

O tu mūs retį pagadinai! Štai ir naščiai mūs;duok šia naščius!

Susikabino už naščių, paliejo vandenį, nusitraukė viena kitai skepetas, pradėjo peštis. Tuotarpu parėjo iš lauko Baltrus, stojo už savo žmoną.Atbėgo Jonas su sūnum. Jonas buvo vyras tvirtas— visus išvaike. Baltrui plauku pluoštą iš pakaušio išrovė. Subėgo žmones, vos perskyrė.

Iš to viskas ir prasidėjo.

Baltrus įsivyniojo tą plaukų pluoštą į skarulįir išvažiavo apskųst. 0 pati savo kaimynams ėmėgirtis, kad dabar tai Jonui būsią, eisiąs į Siberiją, irpasidarė piktumai. Senis ant pečiaus gulėdamas daiš pradžių pradžių draudė juos, bet jie neklausė. Jisjiems kalbėjo.

Niekus, vaikai, darote; už tą menką daiktelį užtą kiaušinuką, jus piktumus pakėlėte. Rado vaikisčiai kiaušinį, tuščia jo, ima jį dievai iš to vienokiaušinio nepralobsi ne nenuvargsi. Dievas duosvisiems. Negerą žodį pasakė, tai tu pataisyk, pamokykkaip genaus pasakyt. Susipešėte — ką darysi, tenkair susipešti, bet dabar eikite, persiprašykite vienas kito, susitaikykite ir bus po visam. O eisite antpiktumų, jums bus bjauriau.

Neklausė senio; mislijo, kad jis tik taip barška,neteisybę kalba.

Jonas kaimynu neapsileido.

Aš, sako, jam plaukų nepešiau, jis pats sau pešė, o jo sūnus man visus marškinius sudraskė,štai matote!

Nuvažiavo Jonas ant provos. Provojosi, provojosi, jiem dviem besiprovojant, Baltrui tūlė iš vežimoprapuolė. Baltrų moters pradėjo šnekėti, kad tai Jonosūnaus darbas. Mes, sako, matėme, kaip jisai naktįpro langą prie vežimo ėjo, o Juozienė pasakojo, kadji mačiusi, buk jis tą tūlę jų kaimo kalviui Lukošiui pardavęs.

Vėla provotis. O namieje nėra tos dienos, kadnesiplūstų, kartais ir pasipeša. Ir vaikisčiai barasitarp savęs ir moters, susiejusios skalbti, ne tiek skalbia,ką liežuviu mala, o vis tik ant pikto.

Iš pradžių kaimynai tiktai šnekėdavo ant vienaskito, o paskui ir iš tikrųjų: būdavo, kad tik ką radonegerai padėtą ir nešasi namo. Taip įprato ir motersir vaikisčiai. Ir pradėjo juodu vis menkiau ir menkiau gyventi.

Ilgai juodu provojosi, visiems sūdžioms įsipyko.Sykį Baltrus Joną suprovoja, į kalinį pasodina, kitąsyk Jonas Baltrų. Ir kuo daOgiaus juodu viens kitamkeršijo, tuo labiau pykosi. Šunį iš užpakalio muši,o jam rodo, kad jį anas šuva pjauna ir da labiaupyksta. Taip lygiai ir šitie du kaimynai: nuvažiuojaant provos, vieną arba kitą pasodina į kalinį, ir užtai da labiau širdis piktumu užsidega. Palauk —mislija sau — aš tau atlyginsiu! — Taip juodu gyveno šešerius metus. Tiktai senis ant pečiausgulėdamas vis jiem šnekėjo. Pradės, būdavo, privadžioti.

Ką jūs, vaikai, darote! Meskite tuos niekus,liaukite patys pykęsi ir kitų nepiktinkite, geriau bus.O kuo labiau pykstatėsi, tuo bjauriau.

Neklauso senio.

Toliau kaimynam besipykstant pradėjo jau vienaskitą dergti prieš visą svietą. Sykį per vestuvesJonų marti pradėjo prie visų šnekėti, būk Baltrų suarkliais pagavę. Baltrus buvo užsigėręs, nesusilaike,apskulstė žmoną taip, kad visą nedelią gulėjo, o josneščios būtą. Nudžiugo Jonas, nuvažiavo pas sliedovatelių. Dabar — mislija sau — atsikratysiu aš jo. Ak tikrai jau eis į Siberiją. Bet čia jam nepasisekė. Apžiūrėjo žmoną: sveika — ne nežym. Nuvažiavo Jonas į miravą ir tenai nieko nepelnė: liepėeiti pas vaitą (staršiną). Čia Jonas raštininkui suvaitu, kaip didžiausiem slidžiom, mažne gorčių arielkos pragirdė, bet taip jau už tai prisūdijo Baltrui nugarą iškaršti. Perskaitė ir nusprendimą.

Skaito raštininkas: sūdas prisūdijo Baltrui prievisų įrėžti i nugarą dvidešimtį rykščių. IšklausėBaltrus, pabalo kaip drobė, ir apsisukęs išėjo produris. Išėjo paskui jį ir Jonas: jis norėjo eiti pasvežimą, bet išgirdo — šneka Baltrus.

Gerai, sako, nuplaks mane užsidegs mano nugara, bet kad tik jo kas daugiau neužsidegtų!

Išgirdo tai Jonas, sugrįžo ir sako:

Ponai sūdžios! Jis mane ketina uždegti. Klausykite, jisai taip sakė prie visų!

Pašaukė Baltrų.

Ar teisybė, kad tu taip sakei?

Aš, ponas, nieko nesakiau. Plakite mane, jeijūs turite valią. Jau turbūt man vienam kęsti užteisybę, o jisai viską gali daryti!

Norėjo da ką sakyti Baltrus, bet pradėjo drebėtijo lūpos. Apsikniaubė prie sienos. Išsigando netir sūdžios, žiūrėdami i Baltrų. Mislija sau, kad tikiš tikro jis ko pikto nepadarytų sau arba kaimynui.

Ir pradėjo senutis sūdžia kalbėti:

Štai ką aš jum, vyručiai, pasakysiu! Susitaikykite judu veluk gerumu. Tu, brolau Baltrau, lyggerai padarei nėščią moteriškę apkūlei? Gerai,kad Dievas da apsaugojo, o būtum sunkiai prasikaltęs.Ar tai gerai? Tu būk mažesnis, persiprašyk jo, ojis tau dovanos. Mes, ką prisūdijome, išdildysime.

Išgirdęs tai raštininkas pasakė:

Štai knygose parašyta, jei ką prisūdijome, taireikia išpildyt, o išdildyti to jau negali.

Bet sūdžia raštininko neklausė:

Gana, sako, zaunyt; žiūrėsi tu ten, kas parašyta; Dievą reikia atminti: o taikytis Dievas liepė.

Ir vėla sūdžia pradėjo kaimynus taikyti, betnieko nepadarė. Neklausė jo Baltrus.

Aš, sako, dėkui Dievui, turiu jau penkiasdešimtis metų be vieno, turiu sūnų su marčia ir amžįmane niekas nemušė, o dabar tas bjaurybė atvedėmane ant rykščių ir aš tylėsiu, ką čia šnekėti!... Na, ir jisai mane paminės!...

Vėl pradėjo drebėti Baltraus balsas. Negalėjodaugiau šnekėti. Apsisukęs išėjo. Išėjo ir Jonas.

Iki namų buvo gera mylia, ir Jonas sugrįžonamon gana vėlai. Jau moters buvo išėjusios padėtpargyti. Išsikinkė jisai arklį, įsitraukė vežimėlį irnuėjo į pirkčią. Pirkčoje nieko nebuvo. Vyrai išlauko da buvo neparėję. Jonas, atsisėdo ant suolo iružsimislijo. Atsiminė jisai, kaip Baltrui perskaito nusprendimą, ir kaip jis pabalo ir apsikniaubė priesienos. Pagailo jam Baltraus. Ir girdi jisai: nusikosėjo senis ant pečiaus. pasivertė, nukorę kojas irpradėjo rangytis nuo pečiaus. Nulipo senis, atsimalino prie suolo ir atsisėdo. Pailso vargšas, atsikosėjo,pasirėmė ant stalo ir sako:

— Ką? Prisūdijo?

Jonas sako: „Dvidešimti rykščių prisūdijo”.

Palingavo senukas galvą.

Negerai, sako, Jonai, tu darai! O negerai! Nejam, bet sau negerai darai. Na kas iš to, ar taupalengvės, kad jam nugarą nuplaks?

— Daugiaus to nedarys — pasakė Jonas.

— Ko nedarys? Ką jis už tave blogiau daro?

Įnirto Jonas.

Kaip gi, ką jis man padarė? ! Jis mano žmonąvos neprimušė; jis dabar ketina mus uždegti; ką... Artai jam už tai rankas bučiuosi?

Atsiduso senis.

Tu vaike, visur vaikščioji ir važinėji, o aš jaune metai guliu ant pečiaus ir tau rodosi, kad tuviską matai, o aš nieko nematau. Ne, vaikeli, tunieko nematai; tau nuo piktumo akys užtemo. Svetimus nusidėjimus nešiojiesi priešakyj, o savo užpakalyje. Sakai, jis negerai daro. Kad jis tiktaivienas negerai darytų, tai ne piktumų nebūta. Benevienas tiktai pakelia piktumus tarp žmonių? Piktumai visados atsiranda tarp dviejų ir abudu kalti. Jopiktą tu matai, o savo nematai; kad jis vienas būtųpiktas, o tu būtum geras, piktumų nebūtų. Plaukuskas jam pešė? Po sūdus kas jį vadžiojo? O vis tiktu ant jo viską verti. Patsai bjauriai gyveni, užtaiir negerai. Ne taip vaikeli, aš gyvenau ir ne taipne tave mokinau. Mudu su seniu, jo tėvu, argitaip gyvenova? Mudu gyvenova, kaip kaimynai.Turiu, būdavo, da sąmatinio, ateina merga: dėde, arneduotum miltų? — Eik į klėtį, prisisemk kiek reikia.Nėr kam jo arkliu i naktigonę nujoti — eik, Jonuk,nuveik arklius. O man ko prireikė — siunčiu paskaimyną: dede, ar neduotum to ir to, — Imki, vaikeli! Tai taip mudu gyvenova. Ir jum buvo gerai.O dabar? Nuolat barniai, piktumai. Ar tai jūs gyvenate? Tai griešijate. Tu. vaike, tu namų valdonas! Tu atsakysi! Ko tu mokini moteris ir vaikisčius? Piktumų! Jie visi kaip šunys loja, Ar taigerai? Juk tu atsakysi! Atsimink tiktai apie dušią.Ar tai reikia daryti? Jis tau negerą žodį —- tu jam du;jis tau kumsčią — tu jam dvi. Ne, vaikelį, Kristusant žemės gyveno, ne taip mus kvailius mokino. Taunegerą žodi pasakė — tu nutylėk, jis pats gailėsis.Taip mus Kristus mokino. Tau į vieną žanda, o tuatkreipk da ir kitą: temušie, jai aš to vertas. Oji ir paims gailestis. Jis apsistos ir tavęs paklausys.Tai Kristus mums liepė daryti, o ne keršyti. Kotyli? Ar teisybę kalbu?

Tyli Jonas — klauso.

Atsikosėjo senukas ir vėla pradėjo šnekėti. Tumisliji, kad Kristus mus negerai mokino? Juk vis taimums ant gero. Tu pažiūrėk nors į savo gyvenimąant žemės. Ką, ar tau geriau, kaip tuos piktumuspakelėte. Tu tik pasiskaityk, ką išmetei ant provų,kiek pravažinėjai? Į ką nuaugs tavo vaikai? Juktu turi visus aprūpinti, turi didinti turtą, o dabarviskam mažinasi. O kas kaltas? Vis tu. Reikia eitisu vyrais į lauką, pačiam sėti, o tave, kaimynasšaukia į sūdą. Neužarsi lanko, nepasėsi kada reikia,javas neužaugs. Avižos delko šįmet prapuolė? Kadatu jas sėjai? Mieste važinėjai. Ir ką pelnei: vissau ant sprando. E, vaikeli, tu žinok, ko tau reikia,dirbk su vyrais, o jeigu kas tau ką padarė, ar kąpikto pasakė, dovanok, kaip Dievas prisakė, o pamatysi, kad bus gerai ir lengva ant širdies.

Tyli Jonas.

Vaikeli, paklausyk tu manęs senio. Eik, pasikinkyk Bėrukę, nuvažiuok tu pas sūdžią, išdildyk tąvisą provą ir nuveiki rytoj pas Baltrų, susitaikysitejudu, kaip Dievas prisakė; pasiprašyki jį pas mus,o rytoj šventa, išsigersite, užmiršite visus piktumusir gyvensite kaip tikri kaimynai.

Atsiduso ir Jonas, mislija: teisybę senis sako,ir atsileido jo širdis. Tiktai nežino, kaip tai viskąpadaryti, kaip dabar susitaikyti?

Ir vėla pradėjo senis kalbėti, tarytum, prijausdamas.

Eik, Jonai, neatidėk ant kitos dienos. Gesinkugnį iš pradžių, kaip įsidegs, nieką nepadarysi. Žinaivaikeli, kad ugnis negesinama išsiplečia.

Norėjo senis da ką pasakyti, bet parėjo motersir pradėjo kaip mečerkes čiarškėti. Jau jom viskądanešė: ir kaip Baltru apsūdijo ant rykščių, ir kaipjis ketino uždegti. Viską jos dažinojo, da ir savopridėjo ir jau su Baltrų moterims pasibarė. Pradėjopasakoti, kaip Baltrų marti gąsdinusi, kad Jonas jaudingęs. Mokytojas parašęs skundą pačiam ciecoriui irviską surašęs: ir apie tūlę ir apie daržą, ir pasakojo,kad Baltrui tekšenti pusė sodybos. Paklausė Jonas,ką zaunijo, ir vėl jo širdis atšalo ir vėl jį piktumaspaėmė.

Liovė Jonas klausęs moterų pakilęs, išėjo apsitriūsti apie tvartus. Besitriūsiant saulutė nusileido,parėjo ir vyrai iš lauko. Arė jie dvejais vasarojui.Padėjo Jonas iškinkyti arklius, sunešė žagres popastoge, norėjo da kokius ten karčius sutraukti po pašiūre, bet jau visai sutemę. Paliko Jonas tuos karčiusant rytdienos; padavė da ant nakties galvijams irviską apsižiūrėjęs, užsikėlė vartus.

Dabar tik pavakarieniaut ir eit gulti — pamislijoJonas, eidamas į pirkčią. Užmiršo jisai dabar irBaltrų ir ką jam tėvas pasakojo. Tiktai norėjo žengtiį priemenę, girdi: už tvoros kaimynas kasžin ant koplusta. Tegul jį velniai — rėkia Baltrus — užmuštjį reikia. Sustojo Jonas, pastovėjo, paklausė iki Baltrus liovėsi keikęs, pakratė galvą ir nuėjo į pirkčią.

Marti užžibinus žiburį atsisėdo kampe verpti.Senoji vakarienę rengia, vyresnysis sūnus sermėgąlopo, kitas su knygoms už stalo sėdi, o Jurgutis įnaktigonę rengiasi. Pirkčioj gražu, linksma ir viskas būtų gerai, kad tik ne tas kaimynas.

Įėjo Jonas supykęs numetė katę nuo suolo irmoteris išrėkė, kam milžtuvę padėjo po kojomis. Atsisėdo jisai kaip nesavas ir pradėjo taisyti plėčką; oniekaip jam iš galvos neišeina, kaip Baltrus jį ketinouždegti ir kaip dabar jam einant į pirkčią rėkė,kad reikia ji užmušti.

Padavė senukė Jurgučiui vakarienę; jisai pavalgė, apsirengė, ir paėmęs duonos išėjo pas arklius.Norėjo vyresnysis sūnus jį išleisti, bet Jonas patspakilęs išėjo laukan. Jau suvisai buvo sutemę irpakilo vėjas. Užsodino vaikisčią ant arklio ir pavykėjęs paskui kumeliuką žiūrėjo iki iš kaimo neišjos.Stovėjo, stovėjo Jonas pas vartus ir niekaip jis negaliužmiršti, kaip Baltrus sake „kad tik kas jo daugiauneužsidegtų”.

Mislija Jonas, tokia sausuma, o da toks vėjas.O ką tu su juo, kyštels kur prisėlinęs žariją, ir atlikta, sudegins neprietelius ir jo bus teisybė. A kadtaip man jį užklupus, jau neištruktų! Ir taip tamislis jam įpuolė į galvą, kad jis negrįžo atgal įpirkčią, o tiesiog išėjo per vartus. Apeisiu apietvartus, o kas jį žino? Tarė sau Jonas. Ir pamažėliu nuėjo patvoriu. Tiktai atsėlino pas tvartų kampą,ogi anam gale tvartų kaip ir kas šmėkštelėjo ir greitišnyko. Sustojo Jonas, klauso ir žiūri: nieko nė matyt, nė girdėt, tikai lapai ant medžių šnabžda. Obuvo tamsu, nors į akį durtų --- nematyt. Pastovėjo,dairės, nieko nematyt.

Turbūt ma tiktai taip akyse pasirodė — pamislijo. Jonas bet visgi apeisiu aplinkui trobas. EinaJonas toliaus apie tvartus. Daėjo iki kampui, ogidyrst: ties anuo kampu kluono kasžin kas žybtelėjopas akėčias ir vėla prapuolė. Jonui tiktai širdįnusmelkė. Sustojo jisai ir žiūri: o pas akėčias dašviesiau sužibėjo ir grąžiai matyt: pas akėčias tupižmogus į jį pečiais atsikreipęs ir šiaudų gniūžtękuria. Užsidega Jono širdis, šoko jis prie neprieteliaus. Nu dabar, mislija sau, neištrūks.

Nespėjo Jonas pribėgti, jau ugnis pasirodė palėpėje ir pradėjo nešti liepsną ant stogo, o Baltrusstovi. Kaip vanagas puolė ant šlubio. Neištrūksi,mislijo sau. Bet turbūt pajuto ji šlubis, davė patvoriu, tik nušokavo su savo kreivąją.

— Nepabėgsi! — suriko Jonas ir pasileido paskui jį.

Jau pasivijo Baltrų, norėjo tverti už apykaklės;ans pasisuko į šali, Jonas sugriebė už skverno.Skvernas nutruko ir Jonas išsitiesė ant žemės.

— Laikykit! — suriko Jonas ir vėla paskui vytis.

Iki Jonas atsistojo, Baltrus jau buvo ant savakiemo. Bet Jonas ir čia ji užklupo; tiktai norėjojau Baltrų sugriebti, kaip Baltrus pagriebęs kuoląrėž jam į galvą.

Tiktai ugnis Jonui akyse pasirodė, paskui užtemo,pats tik pasviro į šalį. Jonui atsigavus, BaltrausJau nebuvo, tiktai aplinkui šviesu kaip dieną. Ogidyrsteli Jonas; jau jo visas kluonas liepsnoja.

— O tu, dievulėli! — suriko Jonas — ogi man reikėjotiktai ištraukt ir užmint.

Norėjo rėkti ant viso kaimo, bet balso neteko.Norėjo bėgti — kojų nepavelka. Žengė kelis žingsnius, pradėjo svyruoti, užėmė jam kvapą. Pastovėjo, irvėla pradėjo eiti. Iki atėjo pas ugnį, jau kluonai baigė degti; užsiėmė tvartai ir pirkčią; į kiemą jau negalėjo įeiti.Subėgo žmonių daug, bet nieko padaryti negalėjo.Kaimynai savo daiktus kraustė, gyvulius į laukusvarė. Užsiėmė jau ir Baltrų trobos; pakilo da didesnis vėjas, perėjo liepsna į kitą pusę kelio ir tarytumšluotą nušlavė pusę kaimo. Jonų išnešė tiktaisenį ir patys vos išbėgo. Visi gyvuliai sudegė,vežimai, žagrės, akėčios, kiek da buvo javų, drapanos — viskas sudegė.

Liko tiktai arkliai, kas buvo laukuose.

Baltrus da šį ta išnešė ir gyvulius išvarinėjo.

Degė ilgai — visą naktį.. Jonas stovėjo pasugnį ir vis tiktai šnekėjo: tu dievulėli, reikėjo tikištraukti ir užmint. Kaip užgriuvo pirkčios lubosJonas šoko prie ugnies, sugriebė nuodėgulį ir pradėjo traukti. Moterys pamačiusios šaukė ji atgal,bet jis ištraukęs nuodėgulį šoko daugiaus traukti,bet pasviro ir parpuolė i ugnį. Šoko sūnus ir vosjį iš ugnies ištrauke. Apsvilo Jono plaukai, apdegėdrabužiai, rankos, ir nieko jis nejautė.

Tai iš bėdos jo galva susimaišė, šnekėjožmonės.

Baigė jau degti, o Jonas vis stovėjo ir šnekėjo: dievulėli tu mano! Reikėjo tik man ištraukt iružmint!

Ant rytojaus anksti atėjo šaltyšiaus sunus Jonopavadyti.

Dėde, jūs tėvas miršta. Prašė, kad ateitumėteatsisveikint.

Užmiršo Jonas ir tėvą ir nesuprato ką jam sako.

Koks, sako, tėvas? Ką liepė pašaukti?

Liepė jūs, dėde, pašaukti; jisai pas mus miršta.Eiva, dėduk, eiva.

Vos Jonas suprato; nuėjo pas tėvą.

Išnešant senuką, vėjas užnešė šiaudų kūlelįir jisai labai apdegė. Ji nunešė pas šaltyšių ir jopirkčioj paguldė.

Tuo tarpu kaip Jonas atėjo pas tėvą tenai buvotiktai sena močė ir vaikai ant pečiaus. Visi buvoišeję pas ngnj. Senukas gulėjo ant suolo; šalia jogramnyčia žibėjo. Senoji priėjus pasakė senukui, kadsūnus jau atėjo. Jisai pasišaukė sūnų arčiau. Jonasprisiartino ir senukas prašnekėjo.

Ką, vaikeli! Ar aš tau nesakiau, kad bus negerai.Kas sudegino kaimą?

— Jisai, tėte — pasakė Jonas — jisai, aš jį užtikau; prie manęs jis ir uždegė. Man reikėjo tadatiktai užspausti ugnį ir iš to nebūt buvę nieko.

— Jonai — pasakė senis — aš jau mirštu ir taureiks mirti; pasakyk, katras iš judviejų kaltas.

Jonas žiūrėjo į tėvą ir tylėjo — nieko jis negalėjoištarti.

Prieš Dievą tu dabar pasakyk, katras kaltas?Atsimink, vaikeli, ką aš tau sakiau.

Dabar tiktai Jonas atsiminė ir viską suprato.Puolė jis ant kelių prieš tėvą ir pradėjo verkti.

Teveli mano! Dovanok man, aš tavęs neklausiau;tu teisybę man kalbėjai. Aš už jį buvau piktesnis.Kad aš būčiau tavęs klausęs, būčiau savo kaimynui nekeršijęs, būčiau susitaikęs, kaip Dievasprisakė, tai būtų nebuvę, ne tų piktumų, ne trobosnebūtų sudegusios. Teveli, aš kaltas; aš gailiuosiprieš Dievą. Senelis susiėmęs rankas tarė:

— Ponui Dievui dėkui! Pasakęs tai atsigręžė į sūnų.

— Vaikeli!

— Ko, tėveli?

— Ką dabar daryti?

Jonas vis verkė.

Nežinau, tėveli, kaip mes dabar ir gyvensime?

Senelis užsidengė akis, pakrutino lūpas, tarytumnorėjo ką ištarti; paskui vėla atsidengė akis ir tarė.

— Išgyvensite. Jei su Dievu gyvensite, išgyvensite, vaikeliai!

Taręs tai, senelis susiėmė rankas, atsiduso, akisužmerke ir numirė.

Sodžiaus mokykloj

I.

Šiandien paleidžia vaikus iš sodžiaus mokyklos.Užvakar vaikai, vosilkas berankiodami, visus tėvųrugius išbraidė. O vakar kiekvienas su našta uosiolapų ir pundais vosilkų suėjo mokyklos kaišyti. Iškaišę sienas, palubes, duris ir langus, ir viską gražiaiapsišvariję, visi susėdo ant savo vietų klausyti žodžiųmokytojaus. Mokytojas liepė ant rytojaus ateitivisiems apsipraususiems ir gražiai apsirėdžiusiems,o taipogi įsakė, kad kiekvienas pasiprašytų savotėvus ant egzamino. Saulei ką tik užtekėjus, vaikaijau pasirengę ir, paskui tėvus vaikščiodami, be perstojimo prašė jų rengtis, kad nepasivėlintų. Moterskiekviena pasirūpino po buteliuką virintosios ir po sūrį,o seniai neužsimiršo įsidėti dėl visoko po kokiąrublenką. Ant devintos pilna mokykla buvo jauprisirinkus. Moters savo sūrius ir buteliukus virintosiospavedė mokytojui. Vaikai jau sėdėjo ant savo vietų.Moters prie viena kitos gretinosi šalia pečiaus. Seniai gi arčiau stalo; o kurs da kiek jautėsi mokytų, taikėsi ir suvis prie stalo. Štai tuojaus atėjo vaitas suraštininku ir da koks ten su juoda apykakle; jie visitrys susėdo už paties stalo: vaitas atsisėdo i vidurį,raštininkas po dešine. Juodapykaklis gi po kaireant kampučio suolelio. Ant stalo, užtiesto raudonaskepeta, gulėjo pundas knygų. Vaikai pirštais rodydami vienas kitam pamažu šneka: „kasžin, katramta didžioji knyga, ar tik ne Luckučiui?

Mokytojas liepė rytmetinę maldą giedoti; tuovisi sustoję atsikosėjo ir visokiais balsais užtraukė:vienas galvą pakreipęs drūtai varo, kitas dantis sukandęs ir kaklą ištiesęs nori plonai išvaryti, o trečias užsimerkęs ir baisiai išsižiojęs visus aprėkia;pats gi mokytojas ranka moščiodamas kaip buliusbaubia. Pabaigė giedoję: vienas buvo da vėl pradėjęs, bet tuo nutilo.

Prasidėjo kvotimas (egzaminas). Mokytojas pradėjo klausinėti iš istorijos: kaip Adomas buvo rojuje,už ką ji išvarė; paskui klausinėjo apie Kristaus gyvenimą. Kiekvienas mokintinis gryna lietuviška kalbadailiai pasakojo, nes jau pirmiau žinojo, ką kiekvienamreiks atsakyti. Seniai vienas kitam pamažėliu šneka:,,Tai, vyruti, ar tu matai! Kaip regste rezga.” — „Taigi, tu man tokiems mažiems taip išmok; ką, vage,kerta nuo ausies, kaip koks, tarytum, prabaščius. Moterys galvas kraipydamos viena kitai šnabždena:,,Tai, sakė, mūsų mokytojas toks, toks, o matai, kaipgražiai išmokina.” — „Ana, sesele, kaip tavo Jonukasdailiai pasakoja, taip galviukę pakreipęs, taip aiškiaižodį taria, lygiai kaip mūs jaunukas kunigėlis.

Przeczytałeś bezpłatny fragment.
Kup książkę, aby przeczytać do końca.