drukowana A5
30.04
Kunigas

Bezpłatny fragment - Kunigas

Objętość:
178 str.
Blok tekstowy:
papier offsetowy 90 g/m2, styly
Format:
145 × 205 mm
Okładka:
miękka
Rodzaj oprawy:
blok klejony
ISBN:
978-83-288-0443-2

Obuoliai obelį seka.

Taip seniai kalbama.

I

Kryžiokų stalyčios mieste dzvanijo ant vakariniųpoterių. Balsas nedidelio varpelio, tikas, rodos tingintatsimušė į mūrus.

Koplyčėlė, kurios durys buvo atviros, nieko jojenebuvo ir kone suvis tamsu.

Buvo tai rudens laikas; tamsuma apdengė mūrusdrūtvietes. Tąpus šviesūs, mitrų šešėliai atsimušė į žemę visokiais pavidalais; einamos vietosbuvo apšviestos lempomis, nuo kurių šviesa iš tolo išrodė kaip migla aptraukta.

Kur ne kur vartai atidaryti išrodė kaip tamsipečiūra; kaip kur langai su geležinėmis štangomis,kas buvo matyti šešėliai vaikščiojančių viduje.

Mūrai drūtvietės išrodė baisūs, kaip kalėjimo. Patika, iš lėto nuliūdę kiemuose slankiojo kareiviai.Šeimyna striūkuose drabužiuose, o klapčiai su trumpainukirptais plaukais.

Žmonės tie, papratę apie vieną laiką pildyt savoreikalus, kaip nebyliai, slinko kur buvo prisakyta.

Ta tykumą pertraukė kaip kada ne kada staugimasšunies pririšto ant lenciūgo, arba žvengimas arklųstalduose. Nes ir tie sutverimai, rodos, priprato priekloštorinio tykumo, tuojaus nustodavo.

Tam tykume buvo labai smutna, ba kožnas buvopo didele valdžia ir užžiūrėjimu, per ką kožnam gyvastis buvo užstelbta.Čia, išskiriant balsą varpelio, ką šaukė brolius antpoterių, nieko daugelis nebuvo girdėt kaip kadarudens vėjai pertraukė tą tykumą, ba nebijojo prisakymo perdėtojaus zokono, nes sau švilpė be baimės.

Koplyčioje prieš altorių degė lemputė, blogai mėtydama šviesą į šalis, ne daugelis pabažnų karėjūnųsusirinko tingiai ant vakarinių maldų.

Kamandorius su kopa ant savęs stovėjo prie altoriaus ir labai greitai meldėsi, pusėn-balsų, taip kaip išprievartos, susnūdęs ir susimaišęs.

Lankose stovėjo vyresni broliai zokono, ką daugelis atėjo iš prievartos ne kaip iš noro, ką galimabuvo suprast ant jų, ba nuolatos žiovavo ir akis trynėrankomis.

Ne kurie iš jų susikišę šnabždėjo vienas į kitą.Kiti snaudė, o treti suvis buvo užmigę.

Tamsumoj negalima buvo matyt apie duris, ba irradosi kelios asabos, ką varpai sušaukė, nes tie malda suvis nesirūpino.

Gale lankų sėdėjo tarp tų balt-ploščių vienažmogysta, kuri ant savęs patraukė akis. Nuo lemposšviesa atmušė ant jo veido, ką galima buvo įžiūrėt.

Buvo tai vyriškas veidas, ir kožnas galėjo numanyt, kad daug matė, kaip tai sako — ir šilto, ir šalto— ba pilna ant veido buvo visokių ženklų nuo visokių ginklų.

Akys buvo įdūbę giliai kaktoj. Barzda užželdinta ir ūsai, juodi da, tik kai kur žilas plaukas buvo matyt.

Išrodė ant rūstaus žmogaus ir kaip rodos ne labaimėgo tą priverstinę maldą. Paprastas buvo drabužis kryžiokų, ploščius kaip paklodė arba cygonųskraistė, užjuosta ant pečių byle kaip, taip kaip išnenoro. Buvo apsileidęs, o ir drabužiai seni ištrinti.

Lūpos to kryžioko buvo sučiauptos suvis nesimeldė, akys lakstė po visus kampus koplyčios. Niekas,rodos, nuo jo negalėjo pasislėpt.

Galima buvo suprast, kad jis neatėjo melstis, tiktaiužžiūrėt. Taip pačiai ir tie kiti, kas radosi ant maldos, jo sergėjosi ir kožnas iš nežinių akį užmėtė antjo. Šeimyna lindo į užkalnius, kad nuo jo akių pasislėpt.

Kad ir išpuolė dėl jo pirmutinę vietą lankose,vienok sėdo į paskutinę, kad galėtų kožną matyt.Žiūrėjo į kožną ir tėmijo...

Poteriai baigėsi; maldoje kunigui atsakė garsiai.Atsiklaupė ant galo, atsisuko, ir pamažu yrėsi į zakristiją.

Tada pasijudino visi, išsibudino snaudžiantis zakoninkas, šeimyna greitai per duris išbėgo laukan.

Tas kareivis, ką sėdėjo paskutinis lankoj liko pabaigai. Nei vienas į jį išeinančių laukan nedirstelėjo ypač atkreipė galvą į kitą šalį, kad ne pasitiktų su jo akimis.

Koplyčioj jau kone nieko nebuvo, kada ir jis pasijudino nuo daikto ir pradėjo irtis prie durų, prie kurių da krūvutė šeimynos išsilaikė.

Viduryje jos stovėjo, klausdamas apie ką tai,brolis špitolninkas, nejaunas žmogus, žilas, mytrasgreitos kalbos, karšto būdo.

Ploščius jam iškalbant nuo pečių smuko, per kąnekantriai sau nuolatos taisė.

Išeinantis zokoninkas užsilaikė prie jo. Paregėjus jį šeimyna, tuojaus išsisklaidė.

Prakalbėjo balsu, nes balsu tokiu, kad už milėskelio būt girdėta. Išrodė tikrai ant vyresnio.

Priėjo prie špitolninko, ką į jį akis įsmeigėkaip ylas.

— Kas su jaunu Jurgiu dedasi? — paklausė.

— Kas? Serga ir gana; — atsakė paklaustas staiga.

Klausantis žiūrėjo į jį. Buvo jau pats, da šeimyna išsiskirstė. Špitolninkas pasijudino, kaip rodosi, norėjo eiti; pamatęs, kad zokoninkas stovėjovietoje, nenorėdamas turėjo susilaikyt.

Tas paantrino klausimą.

— Serga — nuolatos serga.

Linktelėjo su galva špitolninkas. Užsimislijęsneką.

— Nuolatos serga! Taip! O aš nė negaliu pasakytkas jam kenkia. Žinote, broli Bernardai, daug mačiau visokių ligų savo gyvenime, nes tos ligos negaliu išprast.

Norėjo špitolninkas trauktis, nes Bernardas jį užrankos sulaikė.

— Palauki valandėlę — tarė. — Žinau, kad taunuolatos striokas: nes pasakyk gi man, kas jam yra.

— Kas jam yra? — nekantriai ir su pusiau juokuatsako paklaustas, — taigi, kad nežinome, kas jam yra.Atsakyt į tai negaliu. Matomai serga, nes ligos negalima atmint. Vaikinas pasibaigė, pagelto, nuliūdo,mažai valgo... Sakyčiau, kad ir gyvent jam nusibodo.Kaip atsisėdo užsimislijęs, tai sėdėtų kažin kaip ilgai, o kaip įžiūri kokį daiktą, tai žiūri be paliovos, į žemę arba į lubas.

Ir pečiais trūktelėjo.

— Jaunystė reikalauja krūtėjimo ir oro; misiliju,kad jį paimti su savim, jeigu kur išsiruošime antužpuolos į svietą, tarp žmonių, arba paimsime pokokį komtūrą (vadas kryžiokų), tada vaikas atsikvošės...

Špitolninkas, klausydamas, su galva pakratė.

— Galite, ką norite bandyt, — tarė, — ba ašiš savo aptiekos, kas tiktai buvo, viską daviau; nemisliju, kad pamatys ir tai... Kažin, ar galėtų jot.Atiduot pas ką, tai reikia vaktuoti, kad nepabėgtų...Na, aš tiktai nežinau, — pabaigė ir vėl rengėsi eiti; nes Bernardas da jį sulaikė už ploščiaus.

— Kaip misliji, ar jis iš to išeis — paklausė.

Kad būt senesnio, — atsakė su nenoru zokoninkas, kuris nestigo, — būt galima atminti, ar pasveiks, ar numirs. Su jaunyste nežinia, kaip bus, arpasveiks ar ne, ot, užges kada norint kaip žvakė nuovėjo ir bus po viskam.

— Gaila būt, — sumurmėjo Bernardas. — Auginome jį nuo kūdikio... Na, ir daug ant jo rokavome.

Brolis špitolninkas, vos dagirdo tuo paskutiniusžodžius, ba nerimavo.

— Broli Bernardai! — atsiliepė kaip užpykęs irrodos paskutinį žodį ištarė: — Tikėk man, esmu senas,daugelį mačiau! Kraujo ir būdo žmonių neperdirbsi. Na, perdirbt negalima, įsižiūrėk, kaip nori,laukinį paukštį, vos langą atidarysi, išgirs saviškių balsą — pabėgs.

— Tai reikia sparnus pakirpt! — sumurmėjo Bernardas, į ausį špitolninko ir potam vėl tarė:

— Ar tik jam kas nepasakė apie viską. Tai būt po visam.

— Kas gi galėtų? Kokiu spasabu? — pertraukėšpitolninkas. — Mes tiktai apie tai žinome, o daugelį niekas. Niekas! Dasiprotėt negali. Jurgis, kaip visi čia, žino, jog jį mažulėlį parsivežėme išVokietijos.

Taip, teisybė! — atsakė Bernardas — nes pomėtyskūdikio? Na, na, jis pamena, to negalima sakyt. Jisgali pamint kaip per sapną.

Špitolninkas su galva pakratė.

— Jau galėjo užmiršti! Riek laiko praėjo! — atsakė. — Ne vienas žmogus neatmena ankstyvos jaunystės, jis pateko į mūsų rankas suvis mažulėlis.

— Na, na! — gynė Bernardas. — Jau šnekėjosir da ta šetoniška kalba, laukinė, lietuviška, ir vosgalėjome jam uždraust, kiba jau ir tu, broli, užmiršai.

— Būk spakainas; jau užmiršo ir nė žodžio kokiomoka! — atsako špitolninkas. — Jam tas į galvąpareit negalėjo. Kas kitas turbūt. Nežinia, ką gydyt ar dūšią ar kūną? Viena, ar kita?

— Reikia žiūrėt, kas jam skauda.

— Na taip! — nusijuokė špitolninkas. Kad taibūt galima paregėt? Loska Dievo gali tiktai dasekt.

Tai pasakęs, pradėjo eiti špitolninkas, skambėdamas su raktais, ką už juostos kabojo, o tuo duodamas suprast, kad neturėjo laiko.

Brolis Bernardas jau jo nelaikė, ėjo paskui.Špitolninkas, atsisukęs pažiūrėjo ant jo, nusidyvijotruputį, kad paskui eina; ką paregėjęs Bernardas atsiliepė:

— Aš norėjau jį pats pamatyt. Ak, nieko neškadis, kad su tavim nueisiu atlankyt. Špitolninkasnusišypsojo.

— Bene dėl jūs uždrausta, galite eiti kada tiknorite. Darykite, kaip pasidaboja.

Iš koplyčios, kur talpinosi ligoniai buvo gerasgalas, ba net ant kito kiemo.

Tamsu buvo tarp mūrų, nes kai kur lango žiburys apšvietė taką.

Bernardas ėjo užsimislijęs. Turėjo toki paprotįkad einant mėtyt su akimis į šalis, į kožnas praviras duris, į kožną langą, kur žiburys buvo, arba atsigręžus žiūrėt į praeinantį kokį tik patiko.

Špitolninkas iš papratimo, greitas, nuolatos jįpralenkia, nes turėjo paėjęs galelį palaukt Bernardo, ką vilkosi paskui tingiai.

Įėjo ant galo į butą, potam pasuko prie durųį vieną iš stubų, kuriose talpinosi iš vyresnių ligoniai.

Į vieną įėjo. Buvo tamsi ir tuščia; iš kitosstubos tiktai per plyšius mūsų spaudėsi šviesa. Špitolninkas atidarė duris ir pats neidamas pirma norėjo pirma įleist Bernardą, ką tas parodė, kad patspirma įeitų.

Taip stojosi.

Gudrus špitolninkas įėjo į mažą stubutę, kurioje mažiukė lempa žibėjo.

Nieko daugiaus joje nebuvo, kaip tik lovelė, stalelis, ant kurio stovėjo bliūdelis su valgiu nedalipstėtu,kruzelis su vandeniu ir kubka, taipogi suolelis ilgas,buvo tai viskas.

Lova buvo užtiesta su vilnoniu įlekiu. Ant jossėdėjo jaunikaitis su nuleista galva, apie septyniolikosmetų, augalotas, nes pasibaigęs.

Plaukai trumpai nukirpti, susivėlę, labai gražausveido. Kada durys susivarstė, dirstelėjo į ateivius.Akis turėjo įpuolusias giliai, veidas suvytęs, lūpos pridžiuvusios.

Ant veido jaunikaičio galima buvo suprast skaudamą, o viduje rūstybę paslėptą.

Turėjo ant savęs rūbus prastus, pusėn kunigiškus — pusėn kareiviškus; pažint buvo galima, kaddrūtai subudavotas, ba ant savo amžiaus gana buvo petingu.

Kada dirstelėjo į ateivius, susiraukė, tuojaus irstojo, su pašenavone galvą nuleidęs, nes iš slobnumo turėjo ranka pasiremt ant stalo.

Brolis Bernardas, kurio veidas buvo susiraukęs,storavojosi išpagadyt ir meiliai prisiartino prie vaikino.

— Kas tai? Girdėjau, kad yla sergi! — tarė, balsutaikindamas. — Tai negerai! Kas tau yra? ŠtaiSilvestras nieko man negali pasakyt?!

Jaunikaitis stovėdamas su akimis nuleistomis įžemę, tylėjo.

Špitolninkas tuo laiku dirstelėjo ant nepaliestovalgio, ant kruzelio nejudinto ir pečiais trūktelėjo.

— Ar tau kas skauda? — dadavė klausdamasprieteliškai.

— Nieko man neskauda. — atsakė vaikinas trumpai ir šaltai.

— O kas tau yra?

Į tą antrą paklausimą negreitai atsakė.

— Esmu nedrūtas — sunkiai atsakė ligonis.

Kaip tu galėjai sveikatą patrotyt ir nuo ko? —klausė Bernardas.'

Tuo laiku Selvestras stovėjo prie stalo ir su pirštais barškino nesirūpindamas tuo, ką juodu tarpsavęs šneka.

— Aš nežinau, kas man yra. — atsakė silpnu balsu ir atsiduso.

Ant to pasibaigė šneka, ba vaikinas neturėjoakvatos ant šnekėjimo, o Bernardas nemokėjo kvost.Špitolninkas taipogi tylėjo.

Stovėjo tylėdami. Bernardas, pamislijęs ne kąpripažino sau, kad duot kokį pamokinimą.

— Reikia — sako — mano kūdiki, melstis,Dievo prašyt ir Švenčiausios Motinos Jo, idant jo loska tave pastiprintų. Reikia pačiam ligai ne asiduot, nuobodulį nuo savęs atstumt, bandyk pergalėt,o būsi vojkas ir linksmas. Neprietelis žmogystės spendžiaspąstus dūšei ir kūnui. Malda jį nuvaro.

Laiko to privadžiojimo, vaikinas stovėjo kaipkilpas, nuolatos su nuleistomis akimis, nenorėdamasjų kelt aukštyn, kad ant tų akių ko neriauktų. Stovėjo kaip akmuo; drėbsimas jo tiktai išdavinojo skaudėjimą.

Nieko neatsakė. Bernardas žiūrėjo į jį ilgai,kvote — nes akimis. Špitolninkas tarė:

— Galima turėti ant ko norą? Akvata? Sakyk. Galimakokio gėrimo? Valgio? Ba laikais noras duodaišganingą sveikatą.

Ilgai laukė pakojoj vaikinas prisirengė atsakyt.

— Laikais geriu vandenį, o toj pat niekam neturiu noro. Aš nieko daugiaus negeidžiu.

Ant to pasibaigė; brolis Bernardas suniurnėjo kasžin ką po nosim, prisakydamas, kad nesirūpintų ir miegotų, tą pasakęs rengėsi eiti. Špitolninkas, eidamaspaskui Bernardą atsisukęs dirstelėjo į jaunikaitį irvėl pečiais krustelėjo.

Ligonis, kada jau duris uždarė, sėdo ant lovos,pasirėmė su rankomis ant kelių ir veidą ant delnųparėmęs mislijo kaip pirmai.

Lemputė, spragėdama, žibėjo pritemusia šviesa,kurios laikais šviesa pasididino arba sumažo.

Žingsniai atitolstančių pradėjo mažt ir po valandėlės nebuvo suvis girdėt; vėl nutilo kaip grabe.

Ligonis negulė, kad ir laikas buvo, kaip kadpakėlęs galvą, klausė, tai veidą rankomis užsiėmė irkaip miegodamas, apimtas nutirpimų sėdėjo.

Lemputėje baigėsi aliejus. Štai išgirdo kad pirmutinėje stuboje kas duris patika suvarstė.

Ir tuo išbudino jaunikaitį. Pamažu prisiartino prieslenksčio: durys atsidarė ir kokia tai žmogysta, apsisopus su ploščium įsmuko į stubelę.

Turėjo tos asabos Jurgis laukt, ba tuojaus pakilonuo lovos, ir veidas prašvito.

Ateivis buvo tu pačių metų, o gulimu jaunesnis.Išrodė ne taip skaistaus veido, bet doras, ir tuo laikuIinksmai išrodė. Plaukai trumpai nukirpti, drabužiaiiš storo audimo, prastos skūrinės naginės ant kojų.skabrus kad ir ne rangus, kožnas galėjo pažint jameprastą tarną klioštoraus.

Priešais Jurgį, išrodė jis kaip prastas vaikinas.

Ligonis pamatęs jį, nusišypsojo. Svečias prisiartino nedrąsiai, su dideliu prilankumu, ant pirštųpamažu.

— O ką! — paklausė — ar ne geriau jums?

Šnekta jo buvo maišyta su vokiška.

Ligonis su galva pakratė, sėdos ant lovos ir ateiviui parodė suolelį, kad atsisėstų. Tas sėdosi ant prasto suolelio.

— Na, sakyk man — tarė stenėdamas jaunikaitis— sakyk man apie tai, ką vakar priminei. Aš, pats likęs, kada pradedu mislyt, o mislydamas kas kartas daugelįpamenu sau. Taip! Ta tauro kalba, kai kelis žodžiuspasakei, aš ją kaip mažas buvau girdėjau. Tie keližodžiai. Per tave ištarti, daug kitu man ant mislės atvedė. Jie man pasakoje, kad siratuku mane iš Vokietijos parvežė, nes meiliijo. Aš būdamas kūdikiu girdėjau tą kalbą, ir aš turiu būt lietuvninku... Taipkaip ir tu!

Dabar viską pradedu atsimint. Kaip per sapnus.Jau migla blaivosi, akis mano pradeda atsimerkt...

Ateivis, sėdintis ant suolelio, pridėjo pirštą priesavo lūpų ir į duris dirstelėjo. Dūsavo ir su delnutrynė kaktą.

O! Nelaiminga valanda, — tarė dejuodamas jaunikaitis, — kaip apie tai dažinojau! Ką mačys apietai mislyt? Kas jums pamačys, žinot? Į jų rankas kasįpuola, jau tas ne ištrūksta. Žiūrėkite ant manęs. Mane ir pagriebė mažu vaikinu iš kokios tai stubos, antvirvukės prie arklo, kaip kokį gyvulį, parsivarė, apkrikštijo, apkirpo, liepė tarnaut — ir turiu. Kadatraukė ant maniškių liepė paskui save neštis ginklus; o aš paskui turiu eiti. Matau, kaip mano broliųkraujas teka, kaip mano broliai žūva... O! Manyjenet verda širdis, ašarų pilnos akys; nes aš pats, neturiu tiek drūtumo!

Jurgis pasikėlė truputį nuo lovos, susiraukė, kumščius suspaudė ir šnabždėjo:

— Ak, galima pabėgt.

— Kur? Kaip? — pertraukė persigandęs tarnas.

— Ant ko tai viskas tiktų? Tenai mus niekas nepažintų ir niekas nepriimtų. Da mus užmuštų, kaipkokius kryžiokus, ba dėl tų nedovanojo. Turime dėljų tarnaut, kad ir jų neužkenčia. Tokis mano paskirimas, o savo paskirimo niekas nėra ponu.

Pamislijo truputį ir toliaus kalbėjo.

— Jago jus kitados iš Lietuvos pagriebė, auginoir glamonėjo, penėjo kaip ponaitį, ir rėdė; tai ar jiešiandien pavėlytų pabėgt? Jie jus vaktojo dvylika akių, o kad ką dažinotų, tada būk sveikas!...

Ir tai pasakęs, brūkštelėjo per savo kaktą su ranka, duodamas suprast, kad būt nukirstų.

Ligonis Jurgis mislijo giliai.

Persitraukė šnekta ir pradėjo tarno klausinėt apie visokius lietuviškus dalykus: kaip vadinasi motina, tėvas, brolis, sesuo, namas ir t.t.

Klausiančiam akys žibėjo ir potam už galvos tvėrės.

Tarnas divijosi, kad jis taip garsiai šnekėjo, mislydamas, kad laikais gali kas už durų klausyt.

— Ar buvo čia senas Bernardas? — paklausė galiausiai. — Ką jis čia pas jus veikė! Jis ant tuščio niekados ne vaikščioja. Siunčia jį šnypinėt, ba kiti nėra tam tikę. Tai rakalis žmogus, na ar ne? Kaipblekstelėjo su savo žlibe, taip kaip su yla pervėrė. Jisčia drūtvietėj neva jokios vertės neturi, — tokis rodos brolis kaip ir kožnas: su vyreniais neužsiduoda irsu jais nevaikščioja; iš tolo nuo jų. Vyriausybėsjokios neturi; o jo bijosi ir vyriausi, ir gali padaryt kąnori. Spaudžiasi visur, niekur prieš jo nosį durųneuždaro; per plyšelį nužiūri, tai net šiurpuliai per kūną pereina. Jį čia ne dovanai pas jus atsiuntė. — Arlaikais prieš jį neišsidavėt su kuo?

Jurgis nieko ne atsake, tiktai pečiais davė suprast, kad nieko, o potam tarė:

— O ne! Nuo manęs žodžio negirdėjo!

— Špitolninkas — tarė tarnas — prastas, nekantrus, ne vos pyktas, nuolatos urzgė; nes širdį turi gerą.Ligonius koloja, kada nepasitaiso, o diena ir naktį apie juos triūsia kaip motina! ... Rudspangė, tikraikaip į žmogų pažiūri, tai rodos su akimis praris žmogų!...

Jurgis, mislijo ilgai, o potam kaip iš miego pabudęs tarė:

— Kunigas? Kunigas?

— Na, ak tai pas mus didžiausius bajorus taip vadina, — atsako ateivis.

— Aš žinau ir gerai pamenu — tarė Jurgis, prisidėjęs pirštus prie kaktos, — kad kada aš buvaumažas, tai mane nešiotė taip vadino.

Girdintis tai tarnas abidvi rankas pakėlė aukštyn ir vieną potam prisidėjo sau ant lūpų, duodamas ženklą, kad taip garsiai nerėktų. Pakilo net persigandęs.

— Dėl Dievo! Dėl Dievo! — šnabždėjo — tylėkit! Tylėkit! Net mane šiurpulys paėmė. Kad jie dažinotų, kad jūs per mane visko dažinojote, būtų po manęs,o ir su jumis kažin kas būtų?! Tylėk, Viešpatiuk! Tylėk.

Jurgis mislijo, ant rankos pasirėmęs. Ant susiraukusios kaktos galima buvo matyt, kad po jo galvapainiojosi visaip. Prakaitas visa išpylė.

— Lietuva! Lietuva! — pradėjo su galva linguodamas sakyt. — Kalbėk tu man apie ją. Tują geriaus gali pamyt... Matei ją, tu buvai su jais tenai. Manęs jie nė už vartų neišleidžia; andai prašiau kad imtų su savim, tai nenorėjo imti, o aš nebūčiauniekur bėgęs, ba da apie tai nieko nežinojau.

Pasakė man, kad esmu da jaunas, ir laukt liepė. Lietuva! — paantrino, žiūrėdamas į tarną, kuris drebėjogirdėdamas tą žodį, ir net veidas jo persimainė —Lietuva! Kalbėk apie Lietuvą!

Tarnas nuliūdo: paėmė galvą savo į delnus irvaitodamas pradėjo kalbėt:

— Lietuva! Oi, Lietuva! Kitokia suvis žemė, kitokie apsiėjimai. Kitoks svietas ir žmonės.

Ji man ir dabar akyse stovi ir nuolatos sapnuojasi!Tiek jau metų, o rodos, kad tai vakar buvo, jaučiuant savo kaklo viržį, ką mane vilko prie arklo pririštą. Lietuva, mano Kunige, kur tokia galėtų būti,kad ne dasiektų kardas kryžioko, tai ne pirma, kadaDievas buvo Lietuvą sutvėręs!...

Čia ką pamatysi? O tai viskas ranka žmogaus padaryta, ką Dievui priešinasi jo sutvėrime; o tenaissuvis kitaip. Dievas netupi bažnyčioje — visur jopilna... Daugelis dievukų, daugelis dievų. Auganekliudintos girios, šilai begaliniai, o juose laukiniaižvėrys galisi su laukiniu žmogum. Žvėris ir paukštis, žmogus ir medis, visi kaip tikri broliai. Meška kalba į žmones. Šuo su paukščiu, visi supranta. Vienas kitą žudo, nes vienas kitą supranta.

Briedis su strielčium kolojasi, gegutė dėl mergųdaineles dainuoja, ką tos iš jos mokinasi. Vėjus ir viesulus galima pas mus suprast... Kaip ąžuolasPerkūno ošia, vaideliotai supranta, ko nori ir paskuidėl visų pasako.

Tenai da vis taip, kaip tai buvo kitados, kaipmėnulis su saule ženijosi. Kožnam medyje ir kelmely,tupi dvasia, ką jį apgina; kožnam upelyje gi vena dievaitė, ką per krištolinį vandenėlį, daboja žmones irvisus sutvėrimus. Dievaitės šnabžda į ausis žmonėms, ką ir kaip šnekėt, ba tų Dievulių pilnosšalys ir pakriaušės, o ypač ir grūdelyje smiltelės.

— O Viešpačiuk mano! Kokis tenai gyvenimas,kokis gyvenimas! O ramumai giriose ir lankose! Kokios tenai giesmės. Bet kada kryžiokai pradėjo puolinėt, viskas nutiko.

Teisybė! Neturi tokių rūbų, nė padarų, nė akmeninių namų, nė bažnyčių, kuriose Dievą ant spynos užrakina. Ten viskas atvira, durys nuo stubos adtadarytos, žeme dėl žmonių, visur Dievas laksto, kur nori, o taipogi ir žmogus. Kunigas sėdi puikioj vietojant kalnelio tam, kad aplinkui matytų, iš kurlaikais neprietelis atitraukė, o tarp žmonių vyriausiuyra, kad jais davadžiojo. Užtai gauna pylos iš visokių javų.

Užmislijo tarnas, o potam tarė:

— Lietuvoje nesiranda tokių žmonių kaip čia,kad ne valia dirstelėt ant merginos ir su ja meiliai kalbėt. Mūsų vaideliotai ir mergos vaideliotkos nėra taip suspausti; o kad ir joms ne valia ženytis, juoktis ir dainuot neuždrausta. Su vainikais ant galvų tarnai dievaičių, linksmai į akis svietui žiūri.

— Mes čia kaip gyvuliai stalde, sėdime uždaryti;nė senos bobos į drūtvietę neįleidžia, kad apie merginą nepamislytų. Oj! Lietuva! — atsiduso. — Kunige mano, svietas kitokis ir geresnis... Tiktai dėlmudviejų uždarytas!

Jurgis nuliūdęs paklausė:

— Nes jie, tie kryžiokai, pažįsta tikrą Dievą, o mudu išmokome iš jų Jį garbint.

Tarnas, galvą nuleido, paskui apsidairė.

— Baisus tas jų Dievas! — suniurnėjo — vajavojo ir žudo! Teisybė! Ir į mus perkūnais leido, nestiktai nedorus, o jie kraują lieja, neklausdami kieno.Dievas neprisotintas, ba jam visos žemės reikia, omūsų dievaičiai tūno sau ir svetimo negeidžia.

Jurgis klausė, susiraukė. Nieko neatsakė, tiktaisu galva pakratė.

Tarnas išdrįso daduot:

— Ak, jie statosi save tarnais Dievo ir sako, kadpildo Jo valią. Dėl mūsų vaideliotų ne valia vert užkardo, nė kraujo kito tekint ypač gyvulio. Jų Dievas to reikalauja.

Jurgis nieko neatsakė; dūsavo abudu.

— Atsimeni tu Lietuvą gerai? — paklausė ligonis.

— Aš geriaus nuo jūsų, — provijo tarnas — manejau dykta pagriebė nuo užmuštų tėvo ir motinos, kadajau galėjau kaip katinas laipioti po medžius. Būčiau pabėgęs, bet kai užmėtė ant vos gyvo virvę ant kakloir vienas kryžiokas vilko pririštą prie arklio, o ašstaugiau kaip vilkas iš skaudėjimo ir baimės. Uždarėpaskui su kitais į užtvarą, o mes ją padegėm, kad pabėgtume. Nepamačijo; sugaudė visus. Mušė potam irmučijo, idant mes mokėtume jų kalbą. Nes aš iki to laiko neužmiršau, neatpratino mylėt savo žemę.

Tai pasakęs nusijuokė.

— Tegul jų vienas paklausia apie mane, tai pasakys, kad geresnio tarno už mane neturi. O dėl ko?Kloniojuosiu dėl jų iki žemės, rankas laižau, aukštinujų gerybę, juokiuosi, kad mislitų, kad man čia gerai.Nes kas mano dūšėje, to nedaseks!

Ir pusiau giedodamass, pusiau niurnėdamas, dadavė.

— Kas žin! Yra da Kunigų, o taipogi žmoniųdaugybė. Ateis valanda ir dėl lietuvininkų, kad savoatgaus!

Jurgis nieko neatsakė. Nuolatos jam mislioje buvo Kunigas! Kunigas!

Tame pradėjo lempukė gest, spirgėt; tarnas pašoko staiga, persigando, kad pasivėlino, prisiartinoprie nuliūdusio jaunikaičio, su pakala ir gailesčiu.

— Kunige mano! — tarė tikai, norėdamas už rankos paimti — nesirūpink per daug. Nesi kūdikiu.Turi būt vyru, gražiau išrodytum užpykusiu nekaip nuliūdusiu. Turi būt greitas. Kas žin? Kas žin? Galimapareis laiminga adina dėl lietuvišų vaikų.

Jurgis dirstelėjo į jį ir lengvai su ranka į petįpaklepojo.

— Eiki — tarė — tau laikas. Špitolninkas niekados naktį nemiega ir kožną užžiūri. Jago čia tavorastų. Eiki: o rytoj, kad galėsi ištrūkt, ateiki man pasakot apie Lietuvą. Tu man pirmutinis apreiškei apie mano brolius — viskas manyje atsigaivino. Artai sapnas? Ar tai atminimai? Ar tai pagundosšetoniškos?

—Šetoniškos? — nusijuokė tarnas nodatikodamas. — Lietuvoje, pas mus šetonų nėra, tiktaidievaičiai, tarnai didelio Dievo, kartais rūstūs, kartaisgeri, kaip dėl jų prisako. Tai tik tie latrai išmislijošetoną. Mūsų Perkūnas jo nenukęstų, tuojaus devynis stuomenis į žemę įtrenktų, neduotųsavo žmonių gundyt, ne ne!

— Tylėk, paiki! — sušuko Jurgis. — Žmoniškųdalykų su dieviškais nemaišyk: ką tu išmanai!

Ir baimingai, nematant, persižegnojo. Nes JoRymas (taip tarnas vadinosi) nepatemijo, ba per pusiau atviras duris išsprūdo, ir kaip pelė, ant pirštųį savo stubą nubėgo.

II

Drūtvietė Marienburska (Malborkas) tuo laiku,ką ir buvo puikiai išbudavota, vienok nuobodus buvo jojo gyvenimas.

Ant kalnelio talpinosi drūtvietė, Hochburgas, seniausias budynkas, kuriame talpinosi bažnyčia, sklepaidėl nabašninkų ir šalia rodos: toliaus žemių stovėjosenas mūras, kuriame susirinkdavo kryžiokai, žemiausda netoli Negato, trečias budynkas mūrytas, kuriame talpinosi broliai, tarnai ir žmonės priklausiantyskryžiokų dvarui.

Sakydavo tada, kad po tais budynkais buvopo žeme ulyčios, kad iš vieno į kitą buvo galima nueiti,o apie kurias žinojo tik vyresnieji.

Ant kasdieninių rodų, susirinkdavo Dydis Vadas,Dydis Kūmtoras, Maršalka, Iždininkas, laikukuris iš vyresnių kareivių, paprastai sueidavo į bydunko vidurį, į salę vadinamą „kareiviška”,kurios lubos laikėsi ant vieno akmeninio stulpo.

Tai toje salėje rytojaus vakare susirinko vyresniejizokono. Sėdėjo ant akmeninių suolų aplinkui, ošiluma nuo degančios ugnies kamine visus šildė.

Visi buvo paniūrę, petingi ir rodės, kad sutverti nešiojamam ginklui. Tada nė vieno į savo zokoną nepriėmė kaip tik vokiečius ir drūtus vyrus, perką buvo kone vieno veido.

Didis vadas, stovėjo arčiausiai kaimyno. Buvotai puikus vyras, nes veido netikusio. Akys jo lakstėnerimstančiai, lūpas kramtė, kaktą raukė ir norint buvo tarp saviškių. Tarp geriausių savo prietelių, rodėsijais netikėjo.

Nuo nužudymo Didžio Vado v. Oršelano per Endorfą. Kompanas daduotas buvo dėl jo, kuris sergėjo jį stovėdamas prie durų.

Buvo tai jauniausias iš susirinkusių. Smarkių akių, gražaus štolto jaunikaitis, kuris laikėsi pašalyje, rodės netemindamas ant vyresnių, ba prie rodosjis neprigulėjo. Stovėjo ant sargos, negalėjo atsitraukt. Vadino jį grafu v. Hennebergu.

Vadas Liuderis, skirtumą turėjo tą, kad baisiųbuvo akių, o taip visame panešėjo į kitus.

Veidai Didžio Kumtoro, Maršalkos ir paskarbio,o taipogi kitų vyresnių, kurie radosi rodoje, doriauatrodė ir galima buvo suprast, kad visi buvo povaldžia Didžio vado, nes roda prie visų prigulėjo.

Rodosi tame susirinkime ir buvo mums žinomas brolis Bernardas, kuris buvo taip pačiai pasirodęs kaip ir vakar, sėdėjo kamputyje ant suolo, kaip kokis sviedkas.

Iš veido, Didžio Vado galima buvo suprast,kad ant tos rodos randasi be jokios akvatos.

Šnekučiavo patika, buvo tai pradžia rodos.

Kuntorys porą kartų, pakol pradėjo rodą, dirstelėjo Kpmpanui Vadui Aennebergui, o matydamaskad jo mirkčiojimo nesupranta, prisiartino prie jo,šnabždelėjo į ausį ir – Kompanas išėjo pro duris..

Vadas Didis, Liuderis pastumė nuodegulį įkaminą, kuris nuo ugnies nusiritęs, apsidairė irsumurmėjo:

— Na ko nekalbat — pradėkite — klausau!

— Geriausia rodos bus, kada dėl Jūs apie viskąpapasakos brolis Bernardas; — atsiliepė Didis Kuntorys žiūrėdamas į jį.

Vadas susiraukęs metė akimis ant sedinčio kampe Bernardo. Galima buvo suprast, kad Bernardą laikėneapykantoj.

Pašauktas Bernardas, kaip meška, nerangiai pakilo iš vietos ir prisiartino prie kamyno.

Tylėjo, jis mislijo, nes drąsiai, be rūpesties; o kadir matė užrūstintą vadą, nieko sau iš to nedarė.

— Kažin ką jis mislijo per tai.

— Sakyk, broli Bernardai! — atsiliepė Maršalka.

— Svarbi naujiena — atsiliepė Bernardas — niekas geriaus nežino nuo manęs. Reikėtų ką apmilsyt,didelis laikas. Tai vis apie tą jauną vaikiną kunigaikštį lietuvninkų, kurį mes pagriebėm jau bus dešimtis metų iš rankų motinos ir dėl be reikalo auginam. Aš jį išgelbėjau ir per mano rodą čia užaugo,kad iš jo savo laiku turėtum naudą, be kraujo praliejimo. Vaikiščius...

Didis vaas pečiais patraukė.

— Ne didelę naudą padarei dėl zokono, kad tąlaukinį vilką auginai. Kas per nauda? Reikėjo jamgalvą suteškint į pušį.

Nusijuokė betikusiai, brolis Bernardas rodos to negirdėjo.

— Galimai prireiks — tare šaltai. — Motina našlė, turi šmotą lauko prie ribėžiaus ir drūtivietę, kąmes žadam paimt.

Kas žino... Kūdikis užaugintas krikščioniškojvieroj ir turi didelį pririšimą prie mus; o kam tažemė teks, ar ne į mūs rankas?

Vadas vėl pečiais krustelėjo ir nusijuokė.

— Vėlyt turėt kelis šimtus kareivių ir kelis tūkstančius žmonių nei tą, ką sakai, arba tą palaikų vaikiščią. Jau motina galimai ir užmiršo apie jį. O tegul jis sužino apie viską, kas tadabus? Visa ta rokunda bus ant niek.

Blėkstelėjo akimis, Bernardas stovėjo kaip akmuo. Tada Maršalka atsiliepė, žiūrėdamas kartą įVadą, kartą į Bernardą. Vyresnieji visi laukė to prasto iš pažiūros Bernardo; tiktai Vadas ne daug ką sau iš jo darė.

— Tada, kada tas kūdikis į mus rankas papuolė— tarė — visa mūsų roda mislijo, kad ta kūdikį užaugint kareiviu. Viskas jau taip yra: šiandiengalime turėt iš to vaikino naudą.

— Aš to neslėpsiu — pertraukė Bernardas —kad naujos yra painės. Kur eina apie reikalus zokono,tenai ir prie klaidos reikia prisipažint, o ir taip privalo.Vaikas augo čia gražiai iki to laiko, o dabar reikėtų sujuo ką norint pradėt, argi kažin, ar motina nenorėtųatiduot savo žemę už jį. Pilėnai, galimas dalykas, mums tekstų. Vaikinas geras krikščionis, o kada gautųsi į Lietuvą, tai ne jiems tarnautų, tiktai mums.

Ta roda brolio Bernardo matomai visiems patiko,ba vieni į kitus pradėjo žiūrėt, rodės patvirtino jorodą. Didis Vadas tiktai stovėjo prie kamino, rodostą rodą niekino.

— Tai da tuo negalima tikėt ir ta viltim džiaugtis — sumurmėjo neakvatnai — pas man — drūtis irkardas, o ir vaina, tada kas kitas; kaip mes taip elgsimės, tai ir laiką gaišinsime ir pinigus, o naudos neturėsime, ant galo nueis visokie skundai pas Popiežių. Kam čia mums tai? O jeigu patiks vaina supagoniais, tada ant pašaukimo visas svietas subėgs.Argi mes nesame galingi. Su vaikais galėtis iruž vaikus naudotis, tai ne kareiviškas darbas.

Niekas tiems žodžiams nesipriešino, o ir Bernardo, rodos, nesupeikė. Visa vyriausybė tylėjo; o kada Vadas į juos dirstelėjo, suprato, kad savo pusėje neturėjo nė vieno.

— Viskas gerai, kas į gerą kelią veda — tarėpo valandos didis Kumtoras. — Neniekinkim ir to,ką Apveizda pridavė į mūsų rankas.

Vadas pečiais krustelėjo.

— Kas pradėjo tegul ir baigia — papildė žiūrėdamas į Bernardą. — Kas jau stojosi neperdarysime.

— Aš po teisybei tą kūdikį išgelbėjau ir daugrokavau; — pertraukė Bernardas. — Darykite su juo,ką norite! — neduodamas to pabaigt, suniurnėjo Vadas. Nusikreipė į kaminą, rodos nenorėjo savoveido parodyt dėl Bernardo, o potam tarė:

— Prieš mane, palaidi barščiai buvo. Iš viso mandralų ne mažai. Kožnas norėtų būt ponu antsavo rankos, kožnas ieško nuopelnų, ir tokis ypač, kurisnenusėdo gerai ant arklo ir, kas tik kulnų nepakėlė,kišasi prie visko ir nori, kad visi neišmintingosrodos klausytų; aš jūsų visų nebijau.

Bernardas palenkė galvą prieš jį su nuduota pakara:

— Aš nesisavinu jokios vyriausybės. Tiktai ypačprie to, kas privalu kožnam kareiviui. Aš jūsų visados klausiau ir klausysiu.

Tai pasakęs dėl visu pasiklonijo, pirmiausia Vadui, paskui per duris išėjo. Žingsniai buvo girdėtieinančio akmeninėmis grindimis kantorių.

Didis Kumtoras su Maršalka prisiartino su pašenavone, nes be baimės prie Liuderio, kurio akys buvo atkreiptos į duris kuromis Bernardas išėjo.

— Galingas Vade, — tarė vienas iš jų — jūs turite rūstybę ant Bernardo. Apsiėjote su juo aštriai.Mes papratę jį šenavot. Jis turi didelį nuopelną zokone, ba jau jam ne vieną kartą afieravojo vyriausybėdidelį dynstą, jis nenorėjo priimti.

— Taip! — tarė Vadas, — tai jis tiktai yra kaipšnipukas ir kad visur nosį įkišt, o potam daneštivyriausybei. Aš tokių žmonių nereikalauju prie savęs turėt.

Vyriausieji vienas į kitą dirstelėjo, o Didis Kumtoras matydamas, kad to priešinimo niekas nematys, apsimalšino.

Liuderis tuo labai nusiminė. Galimai pajuto, kadper daug išsižiojo. Potam atsikreipė į Maršalką,paklausė, kada ruošis į Lietuvą.

Tas atsako, kad viskas parengta ir kad tiktai reikia palaukt, kad pašaltų ir sutrauktų purvyną.

Didis Kumtoras pasako taipogi, kad atitrauktųnauji akvatninkai iš Vokietijos.

Viskas tai netropijo suramint Didžio Vado.Nuolatos turėjo nosį nuleidęs ir negalėjo atsiliept broliui Bernardui.

Vaikščiojo da po stubą Vadas ir atėjo jam antmislies vadas, kuris prieš jį buvo, o kuris liko nužudytas. Švirpuliai visą perliejo ir nuėjo į savo stubelę.

Pasilikę pradėjo skirstytis.

— Neteisingai užpuolinėjo Vadas Bernardą — tarė vienas iš ju patyliais — kiba jis jo gerai nepažįsta.

Visi pritarė, kad taip.

— Yra tai tikrai puikūs vyras ir daugelį gero padarė dėl zokono; — tarė Maršalka. — Kiti tai apiesavo neužmiršta, o tas nieko nereikalauja ir apienieką nemislijo, kaip tik apie pasikėlimą zokono, oką jis vyruti turi darbo ir visokio ergelo, tai tegulDievas myli! Navet gero drabužio neturi.

— Šlovės jokios dėl savęs neieško, — tarė Kumtoras. — Tegul Liuderis da jo gerai nepažįsta, o kadapažins, tada kitaip su juo apsieis.

— Aš už Bernardą laikau, — tarė Maršelka iržinau, kad jis gerai vėlija dėl vado ir nenori pojuo duobučių kast.

Ugnis pradėjo ant kaimyno gest, viriausieji pradėjo skirstytis.

Didis Vadas nerimavo, kad Bernardą taip pažemino akyse kitų ir tiek jam prikišo. Iš stubos savo nuėjo tiesog į gyvenimą Bernardo. Čia jo nerado.

Stubutė jo buvo prasta ir išvis apleista. Suviszokoniškai išrodė: lova, ant kurios sauja supuvusiųšiaudų gulėjo, kampe kitame gulėjo pamestas balnas.

Katras pažiūrėtų į jo stubutę, tai pasakytų; kadčia esti žmogus, kuris suvis svieto išsižadėjo. Tikraivedė aštrų gyvenimą.

Pas kitus kryžiokus visaip nusidėjo o su būdu,tai Dieve gelbėk.

Kada Bernardas grįžo į savo stubą ir paregėjoeinantį priešais Didį Kumtorą, su pašenavone pasveikino jį. Drauge abudu įėjo į šaltą stubutę.

— Broli Bernardai! — tarė smagiai Kumtoras irlinksmai, — atėjau jus nuramint. Liuderis jūsų nepažįsta, o savo valdžioje yra užvidum; reikia jam dovanot.

— Iš visos širdies! — pašaukė linksmai Bernardas. — Čia ne apie mane, ne apie jį neina. Mesesame tarnais didelio dalyko, katras norėtų mus nugalėttai da neužgimė.

— Tai turi teisybę — tarė Kumtoras — daryk,kaip išmanai.

— Aš kitaip nemisliju — tarė Bernardas. Taigerai, kad jis mano valiai aditadavė. Aš viską padarysiu gerai, o kaip nepasiseks tai...

— Kodėl nepasiseks? — paklausė Kumtoras. Bernardas truputį susiraukė.

— Dėl to — tarė, — kad kaip žmogus storojes,kitaip stojęs. Ir mažiausias akmenėlis dydžiausią apverčia,jeigu nepasivektuoji, tai praslysta ant jo, taip ir aš —vaikiščią užauginau, augo mano džiaugsmui, o dabar...

— Jeigu serga, tai pasveiks! — tarė Kumtoras.

— Špitolninkas daug nežada, vaikinas džiūsta — tarė Bernardas. — Vaikštinėju, šnipinėju, nieko nežinau, o jaučiu, kad ant tos jaunos dūšės kas puolė;ba tai ne liga kūno. Persimainė, net aš bijau...

Bernardas nepabaigė.

Didis Kumtoras, norėdamas atitolint, ranką padėjo jam ant peties ir tarė linksmai:

— O aš dėl jūsų suvis nebijau, ne apie tai... kąmislijot užsiimt. Būkite sveiki.

Išėjo.

Stuboje buvo kone suvis tamsu, net durys Kumtorui išėjus tuojaus atsidarė ir vaikinas įnešė lempukę apsiaubęs delnais, kad neužgesintų.

— Kur Šventas? — paklausė patika Bernardas.Ar šaukei jį?

Tarnas tiktai su galva linktelėjo ir atsitolino. Križiokas, tiktai dideliais žingsniais vaikštinėjopo stubelę, matomai kažko laukė.

Kiek kartų išgirdo ką einantį per koridorių, stojo irklausė.

Tame durys atsidaro; mažas, storas, nerangus sutvėrimas, kuris daugiau atrodė kaip meška, ne kaipžmogus, šniokštė ir stenėjo kaip kalvio dumplės, stovėjo tika ir laukė.

Kada lempukės knatas pražibėjo šviesiau, galimabuvo patemyt apskritą didelį veidą, nuo saulės apdegusį, su reta barzda, ir suvis bjauriai išrodė. Kožnasgalėjo pažint, kad tas žmogus paėjo iš kaimo, pasenęs nuo sunkaus darbo.

Platūs pečiai, rankos storos, kojos trumpos kaipstulpeliai, išrodė kaip avilys. Kam galėjo Bernardas reikalaut to berno nuo arklo?

Prisiartino prie jo greitai ir dirstelėjo į akis.

Šventas taipogi žiūrėjo į akis, nes akys jo žibėjo, jeigu ne išmintim, tai kitrybe čigoniška.

Tame sutvėrime talpinosi slaptybė.

Iš akių galima buvo pažint, ba tuojaus nuleido.

Su nuduota linksmybe, šventas griebė už kampoploščiaus Bernardą ir su pakara pabučiavo.

Jis laukė prisakymo.

— Na, trauksime į kelionę! — atsiliepė Bernardas patika dedamas pirštą ant lūpų.

— Gerai, tėveli, į kelionę tai kelionę! — tarė nelabai gera vokiška kalba Šventas, kuris nuolatosšypsojosi, rodydamas aštrius dantis. — Į kelionę taiį kelionę! — paantrino. — Aš tuo nesergu kaip kiti. Pasiruošęs esu visada, lazdą įranką ir — keliauju... Na? — o kur? — paklausėvartydamas akimis.

Bernardas tylėjo.

— O kad į Lietuvą? — šnabždelėjo. — Ar aštenai ne buvau?

— Na! Na! Tai ką? — nusijuokė Šventas; —kaip reikia, tai ir į Lietuvą. Ar aš tenai nebuvau?

— Reikia tenai keliaut, ir čielai sugrįžt! — tarė kareivis — tai štuka. Nueisi, išneši žmonėm išmintį ir dėl manęs parnešt.

Šventas nieko neatsakė, tiktai su kumščiu sau įkrūtinę susidavė.

— Nes žiūrėk! žiūrėk, — kalbėjo Bernardas, — tu gyvuli lietuviškas, idant tau nepasidabotų tų laukinių būdas, kad manęs ir zokono neprigautum! Aš tave gaučiau į savo rankas, tada, kaip šunį pakarčiau.

Sudrebėjo bernas ir net adbulas pašoko pamatęsdu kumščius prie panosės.

— Kiba jūs manęs nepažinot gerai! — pašaukėtik užpykęs. — Argi aš jau su jūsų reikalais tenai jaubuvau kelis kartus, — šnipinėdamas? Kas man tiepagonys galvoje? Ar jūs mano būdo nežinote? — Ak,aš pats į jūsų rankas pasidaviau, ir pakolei gyvas busiu, tai tuos reikalus persekiosiu. Ogi mane motina išgelbėjo, kada tie šungalviai buvo pakore. Paėmėmano merginą, sudegino gryčiutę, ar tai teisingai padarė? Nei jie mano broliai, nei mano kraujas, nes neprieteliai. Dėl to atėjau jums tarnaut.

Kad tik neužspringtų iš gailesčio bepasakodamas.

— Į katrą šalį keliausiu, tėveli? Kad tik paskui jiems gerai kailį išdirbčiau, o eisiu! eisiu! Bernardasprisikišęs kalbėjo:

— Pilėnus žinai ? — paklausė.

Mužikas linktelėjo gal va, kad taip. — Tenaiyra.

— Sena Reda, Kunigienė — pertraukė Šventas— ta, kurios sūnų iš čia pagriebė ir nužudė. Oj, tai boba, tegul ja perkūnas, ji už tris baisius vyrus atstoja.Tenai įeiti, tai kaip į širšių lizdą įpulti, arbanuogam į skruzdyną atsigult.

Bernardas dirstelėjo į jį.

— Tai tau nebaisu? — paklausė.

Šventas nusijuokė, krutindamas pečiais.

— Aš nė širšių nebijau, nė baisaus skruzdyno— tarė — o nu ko protas?

Ir su ranka mostelėjo prieš save.

— Į Pilėnus ne tik turėsi nukeliaut, — kalbėjokareivis, — nes galimai tenai ir kokį laiką pabūsi.Reda gal sūnaus rauda; gal mislija, kaip tu, kad negyvas; o kas gi būt, kad būtų gyvas?

Šventas pradėjo juoktis.

— Už gyvą tai, vyruti, duotų nemažai lobio! —tarė linguodamas galva ir pradėjo patika kalbėt:— Ar gyvas, ar ne, reikia jai kokį vaikiną pasukt irpasakyt, kad tai jos sūnus, bene jį pažins po tiek metų.

Nes gali būt, kad niekas jo neužmušė; — atsiliepė tikrai kareivis. — Na, klausyk, Šventas, kaiptu nuėjęs pradėsi?

— Pilėnuose? — tarė, mislydamas bernas — ašnežinau, o pabaigoj žiūrėsiu, kaip išpuls.

— Sakyki, kad esi nuo rubežeus; o kuo? — paklausė Bernardas.

— Kuo? Ogi... ubagu, žiniūnu? valkata? —tarė — Šventas.

— Pasakyk tu, kada tenai būsi, kad tarp žmoniųyra paskelba, kad kryžiokų drūtvietėje randasi pagriebtas kūdikis lietuvis, ir tenais likos užaugintas.

Šventas su delnais suplojo.

— Aš dėl jų pamėluosiu kaip priguli — tarė su juoku.

Bernardas užsimislijo. Tolesnį planą reikėjo apmislyt. Nenorėjo savo puslaukiniui paslui visko išsiveryti. kuris tuo laiku savo drąsiomis akimis norėjo atminti mislį ir šypsojosi kytriai.

Bernardas vaikštinėjo po stubelę.

— Gana bus to. — tarė — eiki ir daryki, ką liepiau,o žiūrėk gerai klausyk, ką pasakys ta boba, ba ji yra motina.

— Tai boba! — tarė Šventas — nes aš apie jągirdėjau. Ją piktybė seniai į vyrą perdirbo. Tiktai vienok gailauja sūnaus.

— Už tai gerai — pertraukė Bernardas — o kadadažinos, kad gyvas?

Šventas net pradėjo kvatot, net nežinia iš ko.

Bernardas dar kartą viską paantrino, ką tikreikėjo. Mužikas su galva linguodamas tvirtinokožną žodį, o iš akių galima buvo suprast, kad viską gerai supranta.

Pabaigoj da kampą ploščiaus pabučiavo.

Palenkė galvą žemai, atsisuko ir iš stubelės išsirito.

Bernardas pasiliko pats. Nieko sau iš nieko nedarė; nė nesirūpino žodžiais Didžiojo Vado, nė tuo, ką dabar su Šventu kalbėjo; buvo propratęsprie visko. Vaikštinėjo ir gal mislijo apie ką kita.

Pabaladojo vėl kas į duris. Bernardas nusidivijo iš taip vėlyvo svečio; nes pats atidarė duris.Pamažu, ant pirštų ateivis su lazda, net pakumpęs.Turėjo ant savęs zokonišką rūbą, be ploščiaus, bekryžiaus, be jokio ženklo: nes pažiūrėjus galima buvo pažint, kad vertas pašenavonės.

Kaip sniegas balti plaukai, kuriuos buvo matyt išpo kepurės, ba įėjęs nenuėmė nuo galvos: trumpai pakirpta barzda ir ūsai, kuriais tai buvo apaugęs. Antveido buvo keli brūkšniai nuo kardo, ar kitokio ginklo. Senis viena koja vilko paskui, nevaldė, ant rankų pirštai buvo susisukę.

Buvo tai lozorius, nes puikaus veido. Turėjo būtgalingas vyras, kada jaunas buvo.

Buvo tai senis, seniausias iš visų kareivių kryžiokiškų, ant tos žemės vajavojančių. Vadinosi Kurtas, grafas, kuris paėjo nuo Reno. Kaip kožnas, taipir jis pristojo prie kryžiokų, kad vajavot už Šventąžemę, ir taip liko su jais. Kelis kartus buvo ronytasir visada gilukningai grįždavo į mūrus drūtvietės.Broliai zokono norėjo ne vieną kartą aprinkt jį Kumtoriu arba Paskarbiu, būt ir vadu likęs, kad būtnorėjęs, nes kaip Bernardas, atmetė viską, taip lygimaiir jis, zokoną mylėjo ir vėlijo ko nors geriausio jam.

Bernardas buvo apie zokoną ruošus, Kurtas jautiktai skundėsi ir burzgėjo nuolatos; o viską, ką tiknaujo stanavijo, tai jis šidijo iš to. Senoviški jonuopelnai vertė brolius, kad jam visame nusilenktųnorint dėl be reikalo marmėjo.

Senis grafas retai kada išeidavo iš savo stubos,o rudenį ir pavasarį, kada jam kaulus nuo senovės ronų pradėdavo gelt, sėdėjo apsivyniojęs suskranda prie kamino. Atėjiimas jo pas Bernardą nebuvo be reikalo.

Kurtas dažinojo, apie tai, kad Bernardą apkolojoDidis Vadas, per tai atėjo jį nuramint.

— O ką! — pradėjo vos slenkstį peržengęs — oką! Didis Vadas, Liuderis jau dantis rodo! Nekenčia, idant kas drįstų ką daryt, ve be jo rodos! Visamejis nori būt pirmutinis. Mat, jau prie tavęs jis prisikabino!

Bernardas pečiais truktelėjo nieko iš to nedarydamas.

— Gaila man tavęs! — traukė toliaus švilpučiuodamas, ba jau dantų neturėjo, — gaila man tavęs, — mat, tai dar ne galas! Senas mūsų zokonas ir provas pradeda perdirbt, galų gale iš zokoninkų pasidarys smakai.

Bernardas mato, kad seniui kojas skauda. Pristūmė vienatinę kėdutę. Sėdo senis, stenėdamas.

Bernardas žinojo, kad išgirs nuobodžią pasaką,nieko nesakė, o tas nuolatos šnekėjo ir spjaudė. Potam tarė: — Aš pamenu, kaip tai buvo seniau, kadavisi traukė į Palestiną, kad už vierą vajavotų, šiandien tas žuvo! Dievo nebijo, zokonas atšalo, kareiviai kaip razbaininkai, pasileidę. Pilni puikybės!Kaskart blogiau.

O aš da taip piktai nemisliju, — pradėjoBernardas.

— Ba, tu esi pats geras — pertraukė Kurtas.— Aš kaip misliju, Jums suvis ne gerai! Mano akysto neregės, nes zokonas dings, kaip mulas apkrautasauksu ant puščios, ir juodvarniai akis iškabins, žarnasišplėš.

Bernardas norėjo užtart zokoną, bet senis nedavė jam kalbėt.

— Tu mažai ką iš senovės atmeni, — tarė. — Buvo taikitokie laikai . Gyveno tarp mūs dvasia kitokia, buvome kareiviais Kryžiaus Chrystuso ir tikrais zokoninkais;šiandien iš mūsų niekadėjai! Pirma, kada įjome įvainas, atprovinėjom pasninką, diedodavom giesmė Motinos Dievo, nereikalavom nė puikių Iovų, nėauksinių lencūgų ant kaklo, nė vyno kelionei, nė tarnų, kad neštų paskui daiktus ir ginklus. Visi broliai buvome lygūs. O šiandien kas!...

— Mes ir šiandien jaučiamės lygūs — tarė Bernardas.

O žiūrėki! — pertraukė Kurtas. — Iš kurčia pilki ploščiai! Jau atsirado šlėktos ir prastus suvis niekina. Tie pilkaploščiai geriaus mušasi kaipbaltaploščiai.

Žiūrėk gi! — paantrino užpykęs senis. Didis Vadas jau turi tarną, jau katras su baltu ploščium ir turineužilgo bus vieno ne gana. Senovėje per didelę šventę visi gaudavo po čierką vyno pasidrūtinimui, Dabarvyreli jau plečkom po stubą nešioja. Senovėjėje, nė vieno locno drabužio neturėjo ant skuros, dabarjau ir be auksinio lencūgo niekas kojos per durisneiškis, o pas kožną pinigų pilni maišai. Uždrausta buvo in moteriškei prakalbėt; o šiandien vyriausybė pradeda užsimanyt mergaičių, o ir dėl savęs kožnas mieste laiko.

— Tėve! — pertraukė Bernardas su iškalba.

— Broli mano! Aš sakau teisybę: taip yra, Dievažin! Ir sakau, ba mano širdis trūksta, ba kaipŠventą Zokoną Kryžiaus Chrystuso mylėjau, o kokonu Belialaus bjauriuosi.

Atsiduso.

— Kas per galas! — pašaukė po valandosmislijimo, į žemę žiūrėdamas; — tas mūs laukė kaipTempliorijaus! Galima blogiau! Karaliai ant mūsų turtųtiko, Popiežius tokių vaikų išsižadės.

— Nes mes, dėkui Dievui, balvonais garbingais ir pasalūnais nesame, kaip jie, ne, nesame; — tarėBernardas.

— Žodžiu — ne, darbu — jau! — pašaukė senis; — kas nedorai gyvena, tas Dievo išsižada.

Nuvarges, pasiilsėjo Kurtas ir ranka ant krūtinėsuždėjęs kosėjo.

— Teisybę turite — tarė Bernardas, — nes aš taisau į galvą labai neimu Liuderio. Tegul daro,ką nori; aš savo kaip dariau, taip darysiu.

— O aš savo provisiu — tarė senis. — Ir manodrąsūs žodžiai ant ko tiks, ba ranka mano per silpna.

Atsiduso ir lagadniau paklausė:

— Kas! Piktumas už tą vaikiną, kurį kaip privalu , krikščioniškai užauginai! O tas ir to nenorisuprast.

Nusijuokė piktai.

— Ba nuo tų patyčių! — tarė Bernardas.

— Pasveiks! — atsakė, senis. — Tam amžiuje liganebaisi. Auga. Kraujas verda: reikia, kad tankiaiant arklio jodinėtų.

— Sakė brolis Špitolninkas, kad jau ant arklio negalės užlipt; — tarė smutnai Bernardas.

— Duot jį katram Kumtorui, kad turėtų truputįvalnystos — tarė senis.

— Aš jau apie tai mislijau.

Nepabaigė. Senis nelaikė to didele liga.Pats perbuvęs visokias nelaimes. Netikėjo, kad bylemaža liga ypač jauną galėtų nugalėt.

Jam daugiau rūpėjo zokonas.Bernardas nieko sau iš jo kalbos nedarė, žinoma,davė seniui išsišnekėt; o kada Kurtas judinosi eiti,ba pradėjo būt jam šalta, ėmė Bernardas už jo rankos ir nuvedė tiesiog į jo stubą.

Jau visi miegojo, laikas buvo vėlus; šeimynatiktai slankiojo. Bernardas vietoj atsigult, išėjolaukan ir nuslinko tiesiog į špitolę.

Toj špitolėje buvo taipogi gyvenimas vyriausiošpitolninko su jo pamačnikais; o Bernardas žinojo,kad ne tik apie tą laiką, nes kone per visą naktį skabrus senukas, Silvestras, negulė pailsėti.

Niekas nežinojo, kada jis miegojo ir kokiu laiku. Tankiausiai sėdėdamas ant kėdės kiek prasnūsdavo, taip nuolatos su lempuke slankiojo per ligonius klausdamas apie jų sveikatą.

Labai buvo tikęs prie ligonių, už ką visi jį pavožojo.

Bernardas, kad ir buvo dynste vyresnis už Silvestrą, vienok jį šenavojo.

Ant giluko rado špitolninką jo stubo, kuriskvepėjo nuo visokių giduolų, o pilna buvo visokių skudurų, kružų, kruželių ir plečkučių.

Silvestras ant kėdės snaudė; nes žingsniai Bernardo pabudino jį — stojo tuojaus ant kojų.

Patrynė su ranka akis ir tuojaus išrodė, kad rodos miegojo.

— Aš jums nuolatos perškadiju, na,ar ne? — tarė įeidamas Bernardas, — prabačyk! Aš vėl negaliu rimt per tą vaikiną.

Špitolninkas rankomis mostelėjo, duodamas suprast, kad nieko gero apie jį negali pasakyt.

— Ar jam galima blogiau — paklausė Bernardas.

— Žinoma, kad ne geriaus. — atsakė špitolninkas.

Pribuvėlis kvote iš akių špitolninko.

— Na, ne geriau! ne! — paantrino Silvestras. —Vakar da visaip buvau mislijęs; ar ta jo liga iškraujo, ar iš širdies yra, ar dvejopa.

Šiandien man nuduoda, ir tai tikrai, kad ta liga išnuliūdimo...

— Oj, ko jis liūdi? — paklausė godžiai Bernardas.

— To ne galima atminti — tarė špitolninkas —jaunystė, žinai, turi nedasektas slaptybes. PasakojoPrancūzijoje, kad kada jaunas vynas yra baisiai nespakainas, tai senas vynas įsižiūrėjęs į jį, tą patį daro:kad kada vynuogės pradeda žydėt, tai bačkose vynas verda.

Paliovė kalbėjęs.

— Na, sakyk! Sakyk! — pradėjo prašyt Bernardas, labai užimtas, tai nepabaigta pasaka.

— Ar žinai, kas jam yra? — šnabždėjo Silvestras. — Kažin, ar kartais ne lietuviškas kraujasjame verda, ba prijaučia, kad Lietuva patirs nelaimę.— Nes jis apie save nieko nežino! — tarė Bernardas.

— Vienok prijaučia, kuo jis yra.

— Tai negalimas daiktas!

— O ką galima žinot, ar taip ar ne — tarė spakainai Silvestras.Bernardas užsimislijo.

— Šiandien taip nebuvo spakaina ir šnekus, kaip vakar, kada ji matėme vakare — tarė špitolninkas. — Vaikštinėjo po stubutę, net į sienas atsimušė; veidas buvo raudonas, akys degė. Kaipnudavė, tai sau po nosim mikė dainelę: nes kada jopaklausiau, ką dainuoja, nieko neatsakė.

Bernardas susiraukė.

— Jam reikia kunigo ir maldos; — tarė — jo dušia nespakaina.

Špitolninkas nesipriešino. Nieko jau nekalbėjo. Ba rodos kožnas buvo mislia užimtas, o Bernardasgrįžo pas save, negeisdamas pamatyt savo augintinio.

III

Pakalnėje plaukė senas Nemunas. Patika nuo amžiųpasidarė sau kelią, tuo traukė ir norint pavasarįvisokios srovės į jį nupuola, jis vienok iš savo vietos nesytraukia, kaip tėvas. Nesirūstina nė antvieno; laikais vanduo pakyla kaip užsirūstinęs, nestuojaus vėl nupuola ir skubina savo paskirtu keliu įmares.

Maži upeliukai laikais savo padūkimą parodo, jisniekados, kaip tėvas.

Tas Nemunas gynė savo Lietuvą nuo nedorų vokiečių kryžiokų, ant kurio krašto stovėjo ne viena drūtvietė.

Viena iš tų drūtviečių netoli Vokietijos labaipadidėjo, o tai dėl to, kad pradėjo vokiečiai skverbtis į Lietuvos žemę.

Lietuviai žiūrėjo, kaip vokiečiai stato drūtvietę ir jie nuo jų išmoko. Pirma žinoma nereikėjo tiekir muryt, kaip dabar dirba krepastis — į valias būdavo apkast ir smailiais balkais apsiverst — šiandien gi — nelaiko nė geležis, nė akmuo prieš šios gadinės ginklus.

Tada ne akmenų nereikalavo, ba kas būt tąsėsi su akmenais, kad turėjo visokio drūtmedžio, k i e t okaip uola.

Pilėnų drūtvietė baisiai išrodė. Tas storas ir sunkias kalades kiba milžinai sunešiojo, ne lietuvninkai. Stuobriai medžių sukasti aplinkui buvo aukščio apie šešis sieksnius, niekas negalėjo į vidų gautis, kai buvo uždaryti vartai, o ir vartų negalėjo atrast. Stulpai tie taip buvo surakinti, kad uodas negalėjo pereit. Viskas kaip nulieta iš vieno medžio.

Viduje drūtvietės stovėjo labai aukštas stulpas bokšto pavidalu, o kada nuo jo viršau žiūrėtum, galima buvo matyti aplinkui per mylią ir ne vienas sutvėrimas negalėjo nuo akies žiūrėtojo pasislėpt.

Drūtvietė Pilėnų stovėjo ant kalno ant Nemuno kranto, aplink stovėjo gryčios, namai ir budikės visokios, kuriose gyveno pakajaus laiku gyventojai, o kada užpuldavo neprieteliai, pasislėpdavo drūtvietėje. Medžių visokių aplinkui drūtvietę augo. Ąžuolai išsikeroję. Lietaus metu joks lašas neužpuolė stovinčio po juo; liepos, beržai ir daugelis kitokių medžių, kurių šakos susipynė vienos su kitomis, puikų pavėsį davė.

Buvo laikas vėlyvo rudens: dangus apsiniaukęs, vėjas šaltas, aplinkui rodos viskas apmirę, tika kaip grabe. Taipogi apie būdas, namus ir gryčias gyvos dvasios nebuvo matyt.

Prie vieno seno išdubusio gluosnio iš tolo galima buvo patėmyt, kad koks tai žvėris ar žmogus glaudėsi.

Iš gryčiutės viena žmona patėmijo kažin ką krutantį prie gluosnio ir greitai per duris atgal įbėgo.

Išėjo po ilgam žmogus kailiniais apsirėdęs, pradėjo tėmyt, paskui paėmė kucių titnagais prikištą ir pamažu pas gluosnį prisėlino.

Kas sykį pažint galėjo, kad kas kas supuvusiame gluosnyje krutėjo, potam aiškiai pamatė mažiuką žmogelį, storą su sermėga, ant galvos ausuotė, su pintinuke prie šono ir pagalėliu rankoje. Veido buvo negražaus. Kaklas trumpas ir kupra susitraukęs.

Prie jo gulėjo stora lazda ir tuščias maišas. Ilsėjosi po gluosniu, dairėsi į visas šalis,matė jis ir tą moteriškę, ką jį pirma patėmijo, ir žmogų, kuris dabar artinosi prie jo. Jis to nepersigando išvis.

Prie gluosnio glaudėsi kaip prie motinos. Susivyniojo į kamuolį, kavojo rankas į entį ir žiūrėjo į besiartinantį.

Šuo pamatė, kad jo gaspadorius tolinasi, leidosi paskui.

Nes kada artinosi prie gluosnio, pradėjo šeriai šiauštis ir nespakainai eiti.

Gaspadorius apsidairė ant šuns, kucių rankoje pasmagino, ba žinojo, kad šuns jaučia neprietelį.

Kas tai galėtų būti? Argi tai neprietelis? Atrodė kaip lietuvninkas. Pakeleivis sėdėjo ir laukė ateinančio.

Kada prisiartino prie gluosnio, gaspadorius ir šuo sustojo. Gaspadorius pasirėmė ant kuciaus, šuo pritūpė ant pasturgalio, pakėlė galvą ir pradėjo staugt. Buvo tai blogas ženklas.

Sėdintis ant žemės pasijudino, rankas išsitraukė iš ančio, pasitaisė ir atsistojo.

Tas ateivis su šunim buvo storas, nedidelis, drūtas, nes ant veido baisiai neatrodė.

— Kas tu? Ką čia dirbi? — paklausė Pilėnųžmogus.

Pakeleivingas pirmiausia nusijuokė.

— Ak, matai? Ar dar reikia klaust? — atsakė linksmai — Esmu pakeleivingas; taip man parėjo, kad turiu kaip ubagas valkiotis.

Vokiečiai nuo mūs atėmė daug žemės, žmonių ir gyvulių. Dabar Vuršaičiai ir Svalgūnai turi kad ir iš bado mirti, o ką dabar daryt. Kur šventas ąžuolas liko, ten mūsų žmonių kaip skruzdžių, o ir afieros suneštos negali išmaitint. O, kad perkūnas išmuštų tuos, kurie mus spaudžia!

Šuo girdėdamas tą balsą, nepaliovė staugęs, net gaspadorius turėjo draust, kad pasiliautų.

Jis pats nežinojo, ką ubagui atsakyti.

Po teisybei ir kitados valkiojosi visokie žiniūnai, burtininkai namas nuo namo, nuo valsčio iki valsčio. Priėmė juos svetingai ir tokį tarp gyventojų turėjo uždarbį už burtus ir visokias rodas. Dabar Lietuvoje tame tarpe suvis pasklido daug tokių valkatų. Ba kryžiokai išvaikė, per ką ir ubagų daug priviso.

— O iš kur paeini? — paklausė mužikas.

— Klausti vėlyk tu manęs, kur aš nebuvau! — tarė Svalgūnas (nuo to laiko šventą vadinsime Svalgūnu – yra tai vardas kaip kunigo) — Tankiausiai aš valkiojuosi prie Nemuno, ba tai mano gimtinė, ir Pilėnuose daug kartų buvau... Kiek aš čia suvinčevojau ir prisidainavau!

— Hum! Svalgūnas! — suniurnėjo mužikas —negali būt, kad tu esi Svalgūnas, nes neturi drapanų kaip Svalgūnas, nė diržo, nė...

— Tai tau dyvai! — atsakė gyvai prisiartindamas pamažu Svalgūnas. — Mane vokiečiai apdraskė ant rubėžiaus ir galima būt pakore, kad būčiau nesidavęs apsikrikštyti. Įmetė mane į vandenį ir likau gyvas.

— Ir ištrukai iš jų rankų! — pašaukė mužikai. — Tai, vyreli, gilukis! Jie ne vieno nelenkia, nei seno, nei jauno, nori mus visus išžudyt. O čia, vyreli, Svalgūną paleido!... Na, na, stebuklas.

Mužikas galvą kraipė neišvierindamas.

— Tai, brace, ne iš jų valios likau gyvas, bet iš Perkūno — tarė pakeleivingas — tas mane apgynė. Ba kada į vandenį įmetė, o aš ant dugno nuėjau, išgirdo dundėjimą aplinkui, pabūgo ir pabėgo, o aš į krantą išplaukiau.

Šuo jau tiktai urzgė.

Svalgūnas pasiėmė lazdą, krepšį ir pagalėlį

Pradėjo abudu irtis į gryčiukę.

— Aš galimai galėsiu pas jus sušilt — tarė Svalgūnas. — Matai, broli, kad dantimis barškinu. Po perkūnais, žiema artinasi. O ar tu žinai, kad aš moku, kad kas norėtų puikiai dainuoti, o ir burt galiu visaip. Pavietrę ir visokias kitas ligas nužadu ir gyvuliams pagelbstu.

Mužikas nieko neatsakė. Vilkosi pamažu į namus ir gryčiukes, prie kurių kokį nors galima buvo patėmyti žmogų arba bobą, o taipogi lakstančius pusnuogius vaikus.

Tuojaus, kada patėmijo svetimą žmogų išsipila iš bakūžių daugelis žmonių, ba norėjo pamatyt ateivį.

Pilėnai stovėjo ne toli rubėžiaus kryžiokų, kurie lietuvninkams keršijo, dėl to gi kožnas norėjo išgirsti naujieną iš valkatos, kas sviete girdėti. Tokių žmonės, kurie valkiojasi po svietą, daug žinojo.

Kada žmonės paregėjo, kad pakeleivingas įėjo į kryčiukę Gailino, visi ten pradėjo rinktis kuopomis.

Jau tada lietuvninkų nebuvo labai geras gyvenimas, kaip prieš amžius buvo.

Visada neprietelis koks užpuldavo, ypač prie rubėžiaus gyvenančius, nes giliau už šilų ir girių, kur koja neprieteliaus nepastojo, buvo p. Tenai nuo amžių tūnojo sau lietuvninkai kaip lizde, apie svietą nieko nežinodami; tenai augo šventi ąžuolai ir šventi gojai; tenai plaukė gydantis ir gaivinantis vanduo, tenai mergaičių dainų alasas atsimušė toli į girias kartu su lakštingalų dainelėmis.

Dabar, kada kryžiokai pradėjo landžioti, viskas persimainė.

Tamsiausioje girioje negalima buvo pasislėpt, šventų vietų nečedijo, degino „Baublius“, žmones žudė ir varė i nevalią. Nuolatos turėjo stovėt ant sargos ir klausyt, ar kur neatvažiuoja neprietelis, o kada prireikia, tuojaus taikytis į daiktą.

Užtai gi prie rubėžiaus gyventojų ne labai buvo, ba visi lindo į girias ir į tokias vietas, kad negalėtų rasti neprietelis. Gyveno kai kur kunigai (dideli ponai vadinosi kunigais), kurie turėjo savo drūtvietes ir žmonių, ir tie tiktai su kardu gynė žemes savo prosenelių.

Vargas didelis buvo lietuvninkams.

Taigi, kada pamatė Svalgūną, nepažįstamą jo sodyboje, kožnas norėjo sužinoti, kokias naujienas. Nes kurgi jis neturėtų naujienų.

Vos su Gailinu įėjo į gryčią, pusiau į žemę įkastą, o kurioje ant kudmento degė amžina ugnis, pradėjo žmonės kištis į stubelę.

Viduj buvo suvis prasta stubelė, atrodė kaip kurmių duobė. Dūmų buvo pilna, kad per aukštį nespėjo išeiti.

Gryčiutėje ne tik pas Gailiną, bet pas kožną talpinosi ne tik žmonės, bet ir visokie gyvuliai. Kerčioje stovėjo karvė su veršiu, pora jaučių kūdų, du maži, o stori arkliukai kaip arkės su karčiais sulig žeme ir apaugę kudlomis. Toliaus vl kelios pilkos avys, o tarp jų vištos ir kelios žąsys; taip žmonės kaip ir gyvuliai buvo su savim supratę, o žiemos metu buvo tokioje gryčioje ir šilta. Žiemą langai arba skylės sienose buvo užkamšytos ir tiktai tada atkimšdavo, kaip kiek atšildavo.

Basi vaikai ir pusiau nuogi kartis žindo avis kartu su ėriukais. Šuo kaipo naminis sargas gynė vaikus, kada didesni nebūdavo namie.

Ant sienų kabojo visokie padarai ūkiški, o taip pat ant sienų. Kampe stovėjo kubilai ir visokios skrynios su brangiausiais daiktais ir drabužiais.

Ant kartelių džiūvo visokios žolės, kaipo giduolės nuo visų ligų ir burtų taip žmonėms, kaip ir gyvuliams. Stalas arti kerčios iš liepinės lentos ir tokias pat stalais prie sienų. Buvo dar prie stubos kamaraitė, kurioje talpinosi žagrės, akėčios ir išardyti vėžimai.

Svalgūnas sėdo netoli kudmeto, prie ugnies, ausuotės raisčius atsirišo, paskui rankas nugrubusias šildė prie ugnies.

Mergaitė paregėjus, kad pakeleivingas sušalęs, padėjo ant ugnies sausų šakalų, kad geriaus sušiltų. Gailinas nuėjo į kokį tai kampą, prileido į bliūdą alaus ir liepė savo dukteriai, kad pašildytų.

Visi tylėjo, nenorėdami užkalbinti sušalusio pakeleivingo, kuris žiopsojo ant ugnies ir kažin ką mislijo, kad rodos jam ant širdies buvo sunku.

Kada alus sušilo, Gailinas paduodamas alų pakeleivingam tarė patika:

— Ar negirdėt tenai ką apie tuos prakeiktus kryžiokus?

— O kada da nebuvo apie juos ką girdėt! — suniurnėjo Svalgūnas. — Ar tai jie norint vieną dieną sėdi spakaini? Kaip avilyje bitės, taip ir jie... Daugelį žmonės apie juos pasakoja... O kai tik purvyną ir balas šaltis sutrauks, tai... Gailinas atsiduso.

— Oj! Dievaičiai, kad ne ta drūtvietė, ir mūsų Pone, ką nori gint ir privalo, — tarė, — o mus čia laiko, tai žmogus keliautų į šilus...

Svalgūnas pastatė ausis.

— Ką! — tarė: — tai jūs Kunigo neturite?

— Turime ir neturime, — kalbėjo Gailinas; senas tėvas Kunigienės guli nuo seno ir nesikelia... Jos vyras numirė iš sopulių, kuriuos per peštynes su kryžiokais gavo; jauną sūnų pagriebė ir manyk nužudė kryžiokai; ji viena čia elgiasi, nes atstoja ir už save, ir už vadą... O kas gi galėtų iki to laiko čia dastigot? Kas gi galėtų tokią baisią drūtvietę pastatyt kaip ji!

— Tai, vyreli, boba! — suniurnėjo Svalgūnas.

— Nebuvo ji tokia, kada jos vyras gyveno, — tarė antras mužikas. — Dabargi, kada tie vokiečiai kryžiokai jos sūnų pagriebė, o patį užmušė, tai rūstybė ją perdirbo į kareivį... Ak, broli, žmonės pamena, kaip dainuodavo, puikiai rėdydavos, o kūdikį kaišydavo į kvietukas, supdavo lopšyje. Kaip vyro ir kūdikio neteko... sykiu persimainė į baisų kareivį, kaipkokia dievaitė, kuri nuo dangaus nužengė.

— Stebuklų stebuklai! — tarė Svalgūnas. —Aš girdėjau apie tai seniau, nes norint kryžiokai kūdikį pagriebė, nebuvo kalbos, idant jį nužudytų! Kaip aš girdėjau, jie tokių kūdikių daugelį pas save augina, kad po to užsiuntinėtų ant locno kraujo...

Gailinas galvą pasuko neišvėrindamas.

— Tavo kalba yra netikus — tarė. — Argi mes jų nematėme ant vainų? Jie gyvasties ne vienam nedovanojo. Jaunas merginas palaiko pas save kelias dienas pulke, o paskui galvas nukerta ir vaikų galvas į medį suteškina, senus su arkliais mindžioja. Nenori nė krikštyt ir dar iš tų, kurie prašo, kad dovanotų, juokiasi.

— Su suaugusiais tai teisybė; aš pats mačiau, —tarė Svalgūnas, — kad ne kitaip būna; nes mažus kūdikius ima kartais su savim ir norint stalduose, taitaip jau maitina šiaip taip...

— Kad tai mūsų Kunigienė apie tai žinotų... Oji ir dabar smerties savo sūnaus negali užmiršti...

Svalgūnas su galva pakratė.

— Motina jo turėtų geriausiai apie tai žinot — tarė Svalgūnas — aš ne vieną kartą girdėjau, kad tas vaikinas yra gyvas, kad jo neužsmaugė. Vienas senis ant jo susimylėjo, paėmė į savo apieką ir vokietį iš jo padarė.

Gailins sudrebėjo ir rankas aukštyn iškėlė.

— Perkūne, dievaiti galingas! — pašaukė susijaudinęs — korok jus perkunais ir ugnim!Ak, jie gatavi užgundyt tikrą sūnų ant motinos... O ir locna motina, kaipo nepažinodama savo kūdikio, galėtų savo kūdiki savo kardu nužudyt!! O tegul jie skradžiai žeme nueina!!

Svalgūnas sudrebėjo visas.... Tylėjo....

Ant slenksčio namo stovėjo kokis tai žmogus tylintis, matomai buvo pašenavotas tarp lietuvninkų, ba kožnas jam lenkėsi.

Drabužiai neką skyrėsi nuo kitų: turėjo ant savęsskranda ir skuryni dyria, mylines kelnes ir akuryne*ne naginės ant kojų, ant galvos vilaginė geroka, o rankoje geležinis kirvelis... jau ne jaunas, apskritau veido, balsvų akių, nes bystrų, atrodė tuo metu kaip lietuvninkas kareivis arba dvarokas.

Klausė jis godžiai pasakos Svalgūno apie sūnų našlės, o kada tas pabaigė savo pasaką, visi tylėjo, tas nuo slenksčio ir sėdos ant suolo šalia Svalgūno.

Pažiūrėjo jam į akis. Svalgūnas jį pasveikino. Paskui žiūrėjo į ugnį, nevos apie nieką nemislydamas, nes vogtinai kada ne kada blykstelėjo akim į tą žmogų...

— Ar seniai tu tą pasaką girdėjai apie mūsų kūdikį? — paklausė ateivis.

— Tai, vaikine, ne nuo šiandien, ne nuo vakar. Ir tai ne vienoje vietoje apie tai girdėjau, ir nuo tiek metų ta kalba nepasibaigė.

— Stebuklai! — suniurnėjo tas žmogus. Patylėjęs valandėlę tarė: — Kąaš tau pasakysiu? MūsųReda ir jos senas tėvas, kolieka Valgutis, abudu myli žmones, kurie moka visokių pasakų ir dainų... Tu būtum mūsų dvare reikalingas... tenai prikirsiu, vaikine, skilandžio ir gausiu varškės, ne taip kaip čia pas juos, Reda yra labai svetinga... Būtų gerai, kad tu jai tą visą paantrintum, ką apie jos sūnų girdėjai.

Svalgūnui iš džiaugsmo net akys pradėjo žibėt irką tik iš skuros neišsinarino. Nes tuojaus nevos susirūpino ir padarė vargičną veidą.

— Ach, mano prieteliuk! — tarė po valandėlės — kur aš ten vargdienis eisiu, apskuręs, prie Kunigų, prieš kuriuos reikia klūpčiot... Bijau, vaikine..

Dvarokas stuktelėjo į pašonę ir nusijuokė.

— Ak, tavęs tenai nepakars, ne neužmuš, nesi vokiečiu, nė juo nesmirdi. Taigi, kad Reda suprastų, kad tu esi koks šnipukas, tai tau nevėlyčiau į jos nagus patekti! Ar tu žinai? Kad ne per seniai liepė du kryžiokus pagautus ant laužo sudegint, nes Svalgūnui, vargičnam žinūnui, nieko pikti nepadarys.

Vienok girdėdamas tai Svalgūnas iš baimės pabalo ir drebėjo, — galimai nuo šalčio, vienok, kad ir juokėsi nevos, tai galima buvo pažint jo baimę...

Tas vėl stuktelėjo į pašonę ir tarė:

— Na, ar eisi? Nuvesiu tave.

Nežinojo, ką padaryt Svalgūnas... Po valandos vienok stojosi stenėdamas.

— O ką galima padaryt, kad sakai, tai eisiu...

Stojo ir tas, kas jį kalbino.

— Ką? Ar pas Redą? — paklausė Gailinas.

— Ogi kaip, — tarė dvarokas — jiems čia nuobodu, tai tu užbovisi, jau kas tik koks pasaką mokėjo visas išpasakojo po kelis kartus.

Svalgūnas savo pungulėlius ir krepšius susiėmė, prasiskyrė visi. Svalgūnas eina.

Painus buvo takas, o tai dėl to, kad kožnas ateivis negalėtų ateit.

Didesnio kelio nebuvo matyt nė jokių vartų, kuriais galima būtų įvažiuot. Dvarokas greitai skubino, kad Svalgūnas vos galėjo spėt paskui jį, o vis į šalis dairėsi. Kada jau priėjo suvis arti, dvarokas palaukęs Svalgūno, tvėrė paskui už apykakles ir stūmė pirma savęs. Tas nespėjo nė apsidairyt gerai, kad sykiu radosi tamsybėse. Kažin kokių stebuklų pily persiskyrė; radosi drėgnam koridoriuje, nieko nematė. Dvarokas nuolatos laikė Svalgūną už apykaklės ir priešais save stūmė.

— Drąsiai! — tarė — atkišk rankas ir čiupinėk sienas. Nebijok, nepulsi. Pasuko potam į kairę, potam į dešinę; Svalgūnas jautė, kad žemyn leidosi, paskui vėl aukštyn. Pradėjo ne po ilgam darytis šviesiau, net Svalgūnui lengviau ant širdies pasidarė. Galų gale išėjo į kiemą ir vėl patėmijo užtvarą iš aukštų balkių... Tarp tų radosi dvaras. Kada prisiartino dvarokas, pabaldojo į mažas durikes, kurios tuojaus atsidarė.

Pirmiausia įėjo dvarokas, pasiėmęs už rankos Svalgūną, ba sargai nebūtų įleidę svetimo, o ir daugybė šunų pajutus svetimą pradėjo baisiai lot.

Dabar Svalgūnas galėjo pamatyt tą milžinišką darbą, kuris rodos ne žmonių ranka padarytas. Sienos buvo švelnios, o aukštos, kad akim negalima buvo viršaus pamatyt, o nudavė, kad jokia galybė žmonių negalėtų valiot. Nusiminė Svalgūnas, su baime žiūrėjo į tą viską.

Viršuje buvo siauri plyšiai, taip kaip langai. Kada radosi vidury kiemo, pamatė daugelį žmonių, kurie rengėsi valgyt. Stovėjo didelės geldos, iš kurių su šaukštais dideliais apsėdę valgė.

Tame dvare (žiūrint iš lauko) nieks nebūtų tikėjęs, kad jame tiek daug žmonių būna, o visi drūti ir sveiki vyrai, taip kaip išrinkti...

Tarp jų maišėsi desetininkai ir paredkavojo, bet lagadnai kaip tėvai apie vaikus.

Svalgūnas būt žiopsojęs, bet dvarokas tempė jį paskui save.

Stovėjo medinis budynkas, žemas, o didelis, apie kurį sukinėjosi visokio amžiaus bobos ir mergos, gražiai susipinusios plaukus... Ant slenksčio, įsirėmus stovėjo sutukusi, raudona moteriškė. Ne jauna, ant kaklo labai daug šniūrų gintarinių karolių.

Tėmijo į Svalgūną.

— Močia, — pašaukė į ją dvarokas — štai alkanas žiniūnas, aš čia jį atvedžiau, ba ant kelio pagavau. Duokite jam ką valgyt ir gert, idant jo žiotys galėtų gerai meluot ir dainuot...

Gaspadynė nuo slenksčio pasitraukį į šalį ir parodė ranka į dešinę.

Čia stuba buvo didelė, o vidury kaip ir visur, stovėjo kudmentas, ant kurio kūrenosi ugnis. Aplinkui stovėjo suolai. Svalgūnas truputį nusiminė, kada paregėjo vidury daugybę sėdinčių žmonių, o buvo visi dikti... Tarp jų sėdėjo senas Vaideliotas su skranda iš ožio. Šalia jo sėdėjo diktas prūsas, apaugęs kaip meška, kad tik nosies galą matyti. Turėjo rankoje gerą kucių, apsirėdęs taipogi skranda, ant kurios talpinosi keli desetkai lopų. Vyras atrodė drūtas.

Paskui da sėdėjo arti ugnies du seniai su vainikais ąžuoliniais ant galvų, buvo tai dvasiškiai. Tie be paliovos žiūrėjo į ugnį ir nedirstelėjo nei į ateivius.

Pašalyje gulėjo surištas žmogus su kalada ant kojų. Negalima iš karto pasakyti, kas tai per žmogus ir dėl ko jis čia surištas guli. Veidas buvo pageltęs, daugiau panašus į numirusio, ne kaip gyvo.

Sukosi dar keletas vaikinų ir merginų, kurie atnešinėjo valgius ir gėrimus, į kuriuos nuolatos ta įsirėmus boba žiūrėjo.

Krūtėjimas buvo didelis, dūmai, smarvė nuo visokių taukų ir kadagių. Kaip kur kokiam kampe davėsi girdėti dainelę, tai ta tuojaus nutildavo.

Kada svetimas per slenkstį peržengė, visų akys atsikreipė į jį. Nekurie priėjo artyn, kad pamatytų, kiti šaukė ant dvaroko, iš kur jį paėmė.

Svalgūnas sėdos susimaišęs ant pirmo suolo, o kad jam tuojaus mergina padavė geldutę su valgiu, pasidėjo ant kelių, nieko neatsakė, valgė viralą.

Galimai jam valgis tiek nerūpėjo, kaip tiktai tas, kaip čia bus įsisukt ir kaip pradėt.

O kad Svalgūnu prasiminė, turi dabar juo būt, o čia Vaideliotas į jį žiūri, gatavas žiniūną imti ant kvotimo. Ba Vaideliotas yra žiūri taipogi dvasiškiai kaipo ir Svalgūnai...

Klausimais apipylė iš visų pusių. Valgant negalima buvo atsakinėt, užtat arba galva linguodamas atsakė, arba nesuprantamai murmėjo.

Przeczytałeś bezpłatny fragment.
Kup książkę, aby przeczytać do końca.