drukowana A5
13.93
Įvairūs apsakymėliai

Bezpłatny fragment - Įvairūs apsakymėliai


Objętość:
32 str.
Blok tekstowy:
papier offsetowy 90 g/m2, druk czarno-biały
Format:
145 × 205 mm
Okładka:
miękka
Rodzaj oprawy:
zeszytowa
ISBN:
978-83-288-0080-9

Lazda

Dabar gimtasis mano sodžius stovi ant kalnelio netoli Šventosios — plikumoj, po kurią vėjas smėlį nešioja; tik iš žiemių šalies tęsiasi nuo jo toli tolikai, ir iš šonų kur ne kur išmėtyti nedideli jauni pušynėliai. O dar nelabai senai, mano atminime.Visas šitas sodžius miškuose paskendęs niūksojo. Užmiškų, pačiu Šventosios pakraščiu, tarp išmėtytųliūnų, tęsėsi skarotais ąžuolais apaugusios puikios žmoniųpievos, lankomis vadinamos. Pievos ir dabar tebėra tokios gražios, kaip pirma; bet miškų, kurieaplinkui buvo jas juosta apjuosę, jau senai nebėra.Išnyko jie, kaip pasaka, kurią mes paaugę užmiršėme, kuri tik tik dar plasta mūsų omenėje kaiptolimas viliojamas paveikslas.

Tie dideli puikųs miškai buvo „mūsų” pono...

Nesijuokit, kad pasakiau: mūsų. Ir aš seniaunesuprasdavau, kodėl tą poną mano tėvas mūsų ponu vadindavo, nors jis gyveno toli nuo mūsų” — uždviejų mylių. Paskum supratau, kad jam tai manobaudžiavą nešė, ir todėl tėvas senu papratimuvisų ponu jį vadino. Gal ir turėjo tiesą jį taip vali, nes ilgus metus ponas varžė mūsų sodžiausmes dėl ganyklų ir miško. Saugoti miškui buvopristatytas girininkas, kuris visai prie sodžiaus dideliuos apgriuvusiuos namuos, pačioj pamiškėj, gyveno.Dažnai tasai girininkas mėgdavo skųsti mus ponuiar mano tėvui, kuo arčiausiai gyvenančiam, dažniausiaitekdavo išklausyti pono grūmojimų.

Negaliu užmiršti vieno atsitikimo...

Atvažiavo kartą ponas mūsų sodžiun savo miškuose medžiotų, atvažiavo su daugybe svečių ir nemaža prišaudė tą dieną stirnų, kiškių ir paukščių.Visa šitoj žvėriena gulėjo ant pačio kelio prie girių linko trobos. Mes, maži dykaduoniai, nekviečiami: įlėkėm ten ir ištolo krapštinėdami nosis, žiopsomį žvėris ir į ponus. O ponai jau sėdėjo ratuos irrengės važiuoti. Mano tėvas netoli ant skiedryno dirbo akėčias ir taip pat buvo beeinąs pažiūrėti, bebeeidamas išgirdo, kad girininkas pradeda skųsti ponui sodiečius už ganyklas, ir išsigandęs užsiglaudė uždaržinėlės galo.

— Pašaukit man kokį nors mužiką! — surikoiš vežimo ponas.

Girininkas pasakė, kad čia pat yra mano tėvas.

Tėvas išgirdęs, kad jį mini, ir turbūt matydamas, kad nebegalės išsisukti, išlindo iš kitapusdaržinėlės, nusijėmė už šimto žinksuių kepurę ir visas susilenkęs, išsigandęs ir nelaimingas puolė ponuirankos bučiuoti. Ponas nesavu balsu pradėjo šauktiant tėvo, kad jį ir visą sodžių ubagais paleisiąs. Pabalusiom lūpom ir drebančia širdimi žiūrėjau į tąreginį ir mačiau, kokiu džiaugsmu nušvito girininkoveidas ir kaip svečiai buvo vieni pasigailėjimo, kitipaniekinimo pilni. Parėkavęs ir neklausydamas tėvopasiteisinimų, ponas sudrožė arkliams ir nudardėjo.

Tėvas pastovėjo kokį laiką be kepurės, paskumpašaukė mane ir visas sujudintas, drebėdamas iš apmaudo, paliepė: — Lėk paupėn, pažiūrėk, argi ištiesųpiemenys pono miške galvijus gano?

Pasispardydamas nulėkiau su draugais ir radau galvijus kuo ramiausiai besiganančius savose lankose,o piemenis kerėplą mušančius. Sugrįžęs namo visapapasakojau tėvui. Nieko neatsakė, tik galvą palingavo.

Bet motina, išgirdusi, kad piemenys nekalti, išmėtinėjimo balsu tarė: „Ar nesakiau? Koks ponas,toks tarnas — tik priekabių ieško”.

— Nepyk, motin, geras mūsų ponas — atsakėtėvas ir, kaip visados, liūdnai tyliai nusijuokė.

— Gana jau, gana — nekantriai atkirto motina — ar užmiršai, kaip vargino žmones? Atameni lazdą? ...

Turiu pasakyti, kad mano motina, nors niekados blogo žodžio ant ponų nepasakydavo, bet ir malonės didelės neturėdavo. Dažnai atsimindavo senuosius laikus ir atsitikimus, kuriuos mums pasakodavo,ir jos balse visados skambėdavo apmaudo styga užnuoskaudas, kurias žmonės po ponais iškentėjo. Tėvas visados kai pir mėgindavo užstoti ponus prieš motiną, bet darydavo tą taip nedrąsiai ir taip liūdnaiir visados nusijuokdavo, kad jo žodžiuose daugiau galima buvo matyti pasijuokimo, nekaip teisybės irpersitikrinimo.

Bet motiną tie tėvo užtarimai kartais erzindavo, ir jinai dažnai primindavo: „Gana jau, gana, tėvai!... ar atameni lazdą?”

Tėvas nieko ant to neatsakydavo, nusijuokdavo tik liūdnai ir pajėmęs knygą pradėdavo visiemsbalsu skaityti Kristaus gyvenimą.

Ilgai negalėjau suprasti, apie kokią tai lazdąmotyna minėdavo tėvui ir kodėl tėvas užstodamasponus visados taip liūdnai nusijuokdavo. Bet kartąjisai pats mums apie tą papasakojo.

Kartu su minėtuoju mūsų pono girininku gyveno tuos pačiuos namuos Dumbrauckas. Buvo taisenas aukštas žmogus, jau visai žilas ir vienui vienas,be šeimynos. Vedęs jis niekados ir nebuvo, sūnų tačiau jau suaugusį turėjo. Bet tasai sūnus gyvenokažin kur Rusijos gilumoj ir pas tėvą labai retai prišliaukydavo. Sakydavo, kad Dumbrauckas kitados buvęs labai turtingas, bet visus savo dvarus kartomis pralošęs. Kiek tame buvo teisybės, sunku atspėt.Tiek tik yra žinoma, kad mano tėvo atminime jispatapo pas mūsų poną prievaizda. Baudžiavai išnykus, Dumbrauckas nustojo vietos ir kažin kodėl apsigyveno mūsų sodžiuj pas girininką. Ilgus metus jisai čionai nesijudindamas išbuvo; beveik niekur neišeidavo, amžinai savo kambarėly: arba vaikščiodavo arba sėdėdavo už staliuko prie pačio lango. Mes, maži vaikai, matydami ištolo už lango jo žilą galvą visados kone ant vienos vietos, žiūrėdavom į jį; kaip į kokią ypatingą, mums nesuprantamą irnelabai gerą žmogybę ir bijodavom prie jo prisiartinti.

Gal Dumbrauckas būtų ir numiręs tame savo lizde pas girininką, jeigu ne pašalinės aplinkenybės.

Reikia žinoti, kad mūsų pono galybė ir turtaivis ėjo mažyn. Gražius miškus aplink mūsų sodžiųper keletą metu žydai išpirko, žmonės iškirto, suvežė paupėn ir sieliais išgrūdo Šventąja toliau. Likovieni lydimai, šakomis užversti. Kažin koks mūsų sodžiaus juokdarys vieną kaitrią vasaros dieną vežė išpaupės per lydimus vežimą šieno ir įsigeidė pypkę užsidegti; bedegdamas pypkę uždegi ir sudžiūvusias šakas. Vienu akies mirksniu kilo liepsna ir visi lydimai išpleškėjo... Būtų kartu ir visas sodžiussupleškėjęs, jeigu nebūtų subėgę žmonės su šakėmisir grėbliais. Po dviejų valandų prie sodžiaus gulėjoplati lyguma, pajuodavusi, degėsiais pakvipusi: jąpaskum sodžius už pačius niekniekius nuo ponoatpirko.

Tokiu būdu su miškais kartu pasibaigė ir pono galybė; jo grūmojimų sodžius daugiau nebebijojo.Girininkas buvo jau nebereikalingas. Kaip tyčia, irnamai, kuriuose gyveno, visai baigė griūti: pro lubas varvėjo vanduo, pro sienas švilpavo vėjas... Irvieną gražią dieną girininkas išnyko iš mūsų akių.Dumbrauckas irgi turėjo kraustytis. Nežinau, ar jiskreipėsi į mano tėvus, ar tėvai jam pasiūlijo, tikDumbrauckas apsigyveno pas mus seklyčioj. Kokiomis sąlygomis apsigyveno, nežinau. Tik atgabenopas mus jo mažą staliuką, keletą knygų ir karvę —daugiau nieko.

Ir vėl ištisas dienas pradėjo Dumbrauckas vaikščioti po seklyčią iš vieno galo kitan arba sėdinėtiuž staliuko prie lango. Išgyveno jisai pas musdvejus metus ir — dėl manęs visai netikėtai — paliko mano mokytoju. Padavė man rankosen didžiausiąlenkišką knygą, atsistojo prie manęs ir liepė skaityti: jisai visą dieną stovėjo, aš visą dieną skaičiau.Ir taip visą vasarą ir žiemą. Sunkiai būdavo mansu tąja lenkiškąja kalba: buvau šveplas, ir daugeliožodžių visai negalėjau ištarti. Bet mano mokytojasbuvo be pasigailėjimo: spirdavo visaip lankstyti liežuvį, bent po šimtą kartų kartoti tą patį žodį — netmane visą prakaitas išmušdavo ir turėdavau akis pilnas ašarų. Matydavau, kaip Dumbrauckui virpėdavopiratai — taip ir norėdavo nusitverti man už ausiesarba suduoti per nosį. Pažinau tuos jo pirštus! Buvotai prievaizdos pirštai — kieti kaip geležis. Bet išgirdus, kad jisai išvažiuoja iš mūsų, nėr žinios kodėl,man omai rados liūdna, gaila jo. Buvo tai rudenį.Atvažiavo iš kažin kur toli nepažįstamas „šlėktūnas*ir išsivežė jį.

Atsisveikindamas Dumbrauckas paliko man staliuką, o tėvui, kaipo senam, atidavė savo seną obelinę lazdą.

— Tau, Juozapai, palieku atminimui, savo lazdą — tarė Dumbrauckas tėvui.

— Dėkui, ponaiti — atsakė susigraudinęs tėvas —kažin, ar bepasimatysma kada?!...

Dumbrauckui išvažiavus, tėvas ilgai vartė savorankose lazdą. Vartydamas pradėjo liūdnai šypsoties.

Paskum pakėlė į mus savo akis ir netikėtaipaklausė: „Ar žinot, vaikai, ką man šitoj lazda primena?”

Mes visi sužiurome.

— Tai jau seni laikai — pradėjo jausmingu balsutėvas — labai seni. Mudu su motina dar buvova jaunu: jūsų visų ir aut svieto dar nebuvo — tik Mykolasvienas buvo gimęs. Pasitaikino tada kaip tik blogimetai, duonos maža, dirvos ir pievos išdžiūvo. O turėjom ne tik sau, bet ir ponui dirbti. Ir eidavomdirbti už dviejų mylių — pačian Burbiškin. Nusivariaukartą rudenį Burbiškin jaučius pūdymo arti. Nedaug ką galėjau su savim pasiimti: sau įsidėjaukrepšelin duonos su druska, jaučiams — keletą saujųsenų pelų; daugiau nieko kita nebuvo. O reikėjo trisdienas atidirbti. Man beariant pasibaigė pelai, imtivėl — nėra iš kur; pasiganyti negalima — užginta. Manojaučiai visai prisivarė, kojų nebepavelka, o dar visądieną arti! Sustabdžiau pietums jaučius, atsisėdauant ežios ir valgau išsiėmęs iš krepšelio sausą duonąsu druska. Valgau, o mano jaučiai tokiomis godžiomis akimis į mane žiūri. Taip man jų pagailo, kadvalgyti nustojau. Ir mano krepšely tik trupiniai belikę. Supenėjau tuos trupinius jaučiams ir apsidairiauaplinkui: čia pat netoli gulėjo sugrėbstyti kupečiaipono dobilų.

Przeczytałeś bezpłatny fragment.
Kup książkę, aby przeczytać do końca.