Bezpłatny fragment - Įvairūs apsakymėliai

Lazda

Dabar gimtasis mano sodžius stovi ant kalnelio netoli Šventosios — plikumoj, po kurią vėjas smėlį nešioja; tik iš žiemių šalies tęsiasi nuo jo toli tolikai, ir iš šonų kur ne kur išmėtyti nedideli jauni pušynėliai. O dar nelabai senai, mano atminime.Visas šitas sodžius miškuose paskendęs niūksojo. Užmiškų, pačiu Šventosios pakraščiu, tarp išmėtytųliūnų, tęsėsi skarotais ąžuolais apaugusios puikios žmoniųpievos, lankomis vadinamos. Pievos ir dabar tebėra tokios gražios, kaip pirma; bet miškų, kurieaplinkui buvo jas juosta apjuosę, jau senai nebėra.Išnyko jie, kaip pasaka, kurią mes paaugę užmiršėme, kuri tik tik dar plasta mūsų omenėje kaiptolimas viliojamas paveikslas.

Tie dideli puikųs miškai buvo „mūsų” pono...

Nesijuokit, kad pasakiau: mūsų. Ir aš seniaunesuprasdavau, kodėl tą poną mano tėvas mūsų ponu vadindavo, nors jis gyveno toli nuo mūsų” — uždviejų mylių. Paskum supratau, kad jam tai manobaudžiavą nešė, ir todėl tėvas senu papratimuvisų ponu jį vadino. Gal ir turėjo tiesą jį taip vali, nes ilgus metus ponas varžė mūsų sodžiausmes dėl ganyklų ir miško. Saugoti miškui buvopristatytas girininkas, kuris visai prie sodžiaus dideliuos apgriuvusiuos namuos, pačioj pamiškėj, gyveno.Dažnai tasai girininkas mėgdavo skųsti mus ponuiar mano tėvui, kuo arčiausiai gyvenančiam, dažniausiaitekdavo išklausyti pono grūmojimų.

Negaliu užmiršti vieno atsitikimo...

Atvažiavo kartą ponas mūsų sodžiun savo miškuose medžiotų, atvažiavo su daugybe svečių ir nemaža prišaudė tą dieną stirnų, kiškių ir paukščių.Visa šitoj žvėriena gulėjo ant pačio kelio prie girių linko trobos. Mes, maži dykaduoniai, nekviečiami: įlėkėm ten ir ištolo krapštinėdami nosis, žiopsomį žvėris ir į ponus. O ponai jau sėdėjo ratuos irrengės važiuoti. Mano tėvas netoli ant skiedryno dirbo akėčias ir taip pat buvo beeinąs pažiūrėti, bebeeidamas išgirdo, kad girininkas pradeda skųsti ponui sodiečius už ganyklas, ir išsigandęs užsiglaudė uždaržinėlės galo.

— Pašaukit man kokį nors mužiką! — surikoiš vežimo ponas.

Girininkas pasakė, kad čia pat yra mano tėvas.

Tėvas išgirdęs, kad jį mini, ir turbūt matydamas, kad nebegalės išsisukti, išlindo iš kitapusdaržinėlės, nusijėmė už šimto žinksuių kepurę ir visas susilenkęs, išsigandęs ir nelaimingas puolė ponuirankos bučiuoti. Ponas nesavu balsu pradėjo šauktiant tėvo, kad jį ir visą sodžių ubagais paleisiąs. Pabalusiom lūpom ir drebančia širdimi žiūrėjau į tąreginį ir mačiau, kokiu džiaugsmu nušvito girininkoveidas ir kaip svečiai buvo vieni pasigailėjimo, kitipaniekinimo pilni. Parėkavęs ir neklausydamas tėvopasiteisinimų, ponas sudrožė arkliams ir nudardėjo.

Tėvas pastovėjo kokį laiką be kepurės, paskumpašaukė mane ir visas sujudintas, drebėdamas iš apmaudo, paliepė: — Lėk paupėn, pažiūrėk, argi ištiesųpiemenys pono miške galvijus gano?

Pasispardydamas nulėkiau su draugais ir radau galvijus kuo ramiausiai besiganančius savose lankose,o piemenis kerėplą mušančius. Sugrįžęs namo visapapasakojau tėvui. Nieko neatsakė, tik galvą palingavo.

Bet motina, išgirdusi, kad piemenys nekalti, išmėtinėjimo balsu tarė: „Ar nesakiau? Koks ponas,toks tarnas — tik priekabių ieško”.

— Nepyk, motin, geras mūsų ponas — atsakėtėvas ir, kaip visados, liūdnai tyliai nusijuokė.

— Gana jau, gana — nekantriai atkirto motina — ar užmiršai, kaip vargino žmones? Atameni lazdą? ...

Turiu pasakyti, kad mano motina, nors niekados blogo žodžio ant ponų nepasakydavo, bet ir malonės didelės neturėdavo. Dažnai atsimindavo senuosius laikus ir atsitikimus, kuriuos mums pasakodavo,ir jos balse visados skambėdavo apmaudo styga užnuoskaudas, kurias žmonės po ponais iškentėjo. Tėvas visados kai pir mėgindavo užstoti ponus prieš motiną, bet darydavo tą taip nedrąsiai ir taip liūdnaiir visados nusijuokdavo, kad jo žodžiuose daugiau galima buvo matyti pasijuokimo, nekaip teisybės irpersitikrinimo.

Bet motiną tie tėvo užtarimai kartais erzindavo, ir jinai dažnai primindavo: „Gana jau, gana, tėvai!... ar atameni lazdą?”

Tėvas nieko ant to neatsakydavo, nusijuokdavo tik liūdnai ir pajėmęs knygą pradėdavo visiemsbalsu skaityti Kristaus gyvenimą.

Ilgai negalėjau suprasti, apie kokią tai lazdąmotyna minėdavo tėvui ir kodėl tėvas užstodamasponus visados taip liūdnai nusijuokdavo. Bet kartąjisai pats mums apie tą papasakojo.

Kartu su minėtuoju mūsų pono girininku gyveno tuos pačiuos namuos Dumbrauckas. Buvo taisenas aukštas žmogus, jau visai žilas ir vienui vienas,be šeimynos. Vedęs jis niekados ir nebuvo, sūnų tačiau jau suaugusį turėjo. Bet tasai sūnus gyvenokažin kur Rusijos gilumoj ir pas tėvą labai retai prišliaukydavo. Sakydavo, kad Dumbrauckas kitados buvęs labai turtingas, bet visus savo dvarus kartomis pralošęs. Kiek tame buvo teisybės, sunku atspėt.Tiek tik yra žinoma, kad mano tėvo atminime jispatapo pas mūsų poną prievaizda. Baudžiavai išnykus, Dumbrauckas nustojo vietos ir kažin kodėl apsigyveno mūsų sodžiuj pas girininką. Ilgus metus jisai čionai nesijudindamas išbuvo; beveik niekur neišeidavo, amžinai savo kambarėly: arba vaikščiodavo arba sėdėdavo už staliuko prie pačio lango. Mes, maži vaikai, matydami ištolo už lango jo žilą galvą visados kone ant vienos vietos, žiūrėdavom į jį; kaip į kokią ypatingą, mums nesuprantamą irnelabai gerą žmogybę ir bijodavom prie jo prisiartinti.

Gal Dumbrauckas būtų ir numiręs tame savo lizde pas girininką, jeigu ne pašalinės aplinkenybės.

Reikia žinoti, kad mūsų pono galybė ir turtaivis ėjo mažyn. Gražius miškus aplink mūsų sodžiųper keletą metu žydai išpirko, žmonės iškirto, suvežė paupėn ir sieliais išgrūdo Šventąja toliau. Likovieni lydimai, šakomis užversti. Kažin koks mūsų sodžiaus juokdarys vieną kaitrią vasaros dieną vežė išpaupės per lydimus vežimą šieno ir įsigeidė pypkę užsidegti; bedegdamas pypkę uždegi ir sudžiūvusias šakas. Vienu akies mirksniu kilo liepsna ir visi lydimai išpleškėjo... Būtų kartu ir visas sodžiussupleškėjęs, jeigu nebūtų subėgę žmonės su šakėmisir grėbliais. Po dviejų valandų prie sodžiaus gulėjoplati lyguma, pajuodavusi, degėsiais pakvipusi: jąpaskum sodžius už pačius niekniekius nuo ponoatpirko.

Tokiu būdu su miškais kartu pasibaigė ir pono galybė; jo grūmojimų sodžius daugiau nebebijojo.Girininkas buvo jau nebereikalingas. Kaip tyčia, irnamai, kuriuose gyveno, visai baigė griūti: pro lubas varvėjo vanduo, pro sienas švilpavo vėjas... Irvieną gražią dieną girininkas išnyko iš mūsų akių.Dumbrauckas irgi turėjo kraustytis. Nežinau, ar jiskreipėsi į mano tėvus, ar tėvai jam pasiūlijo, tikDumbrauckas apsigyveno pas mus seklyčioj. Kokiomis sąlygomis apsigyveno, nežinau. Tik atgabenopas mus jo mažą staliuką, keletą knygų ir karvę —daugiau nieko.

Ir vėl ištisas dienas pradėjo Dumbrauckas vaikščioti po seklyčią iš vieno galo kitan arba sėdinėtiuž staliuko prie lango. Išgyveno jisai pas musdvejus metus ir — dėl manęs visai netikėtai — paliko mano mokytoju. Padavė man rankosen didžiausiąlenkišką knygą, atsistojo prie manęs ir liepė skaityti: jisai visą dieną stovėjo, aš visą dieną skaičiau.Ir taip visą vasarą ir žiemą. Sunkiai būdavo mansu tąja lenkiškąja kalba: buvau šveplas, ir daugeliožodžių visai negalėjau ištarti. Bet mano mokytojasbuvo be pasigailėjimo: spirdavo visaip lankstyti liežuvį, bent po šimtą kartų kartoti tą patį žodį — netmane visą prakaitas išmušdavo ir turėdavau akis pilnas ašarų. Matydavau, kaip Dumbrauckui virpėdavopiratai — taip ir norėdavo nusitverti man už ausiesarba suduoti per nosį. Pažinau tuos jo pirštus! Buvotai prievaizdos pirštai — kieti kaip geležis. Bet išgirdus, kad jisai išvažiuoja iš mūsų, nėr žinios kodėl,man omai rados liūdna, gaila jo. Buvo tai rudenį.Atvažiavo iš kažin kur toli nepažįstamas „šlėktūnas*ir išsivežė jį.

Atsisveikindamas Dumbrauckas paliko man staliuką, o tėvui, kaipo senam, atidavė savo seną obelinę lazdą.

— Tau, Juozapai, palieku atminimui, savo lazdą — tarė Dumbrauckas tėvui.

— Dėkui, ponaiti — atsakė susigraudinęs tėvas —kažin, ar bepasimatysma kada?!...

Dumbrauckui išvažiavus, tėvas ilgai vartė savorankose lazdą. Vartydamas pradėjo liūdnai šypsoties.

Paskum pakėlė į mus savo akis ir netikėtaipaklausė: „Ar žinot, vaikai, ką man šitoj lazda primena?”

Mes visi sužiurome.

— Tai jau seni laikai — pradėjo jausmingu balsutėvas — labai seni. Mudu su motina dar buvova jaunu: jūsų visų ir aut svieto dar nebuvo — tik Mykolasvienas buvo gimęs. Pasitaikino tada kaip tik blogimetai, duonos maža, dirvos ir pievos išdžiūvo. O turėjom ne tik sau, bet ir ponui dirbti. Ir eidavomdirbti už dviejų mylių — pačian Burbiškin. Nusivariaukartą rudenį Burbiškin jaučius pūdymo arti. Nedaug ką galėjau su savim pasiimti: sau įsidėjaukrepšelin duonos su druska, jaučiams — keletą saujųsenų pelų; daugiau nieko kita nebuvo. O reikėjo trisdienas atidirbti. Man beariant pasibaigė pelai, imtivėl — nėra iš kur; pasiganyti negalima — užginta. Manojaučiai visai prisivarė, kojų nebepavelka, o dar visądieną arti! Sustabdžiau pietums jaučius, atsisėdauant ežios ir valgau išsiėmęs iš krepšelio sausą duonąsu druska. Valgau, o mano jaučiai tokiomis godžiomis akimis į mane žiūri. Taip man jų pagailo, kadvalgyti nustojau. Ir mano krepšely tik trupiniai belikę. Supenėjau tuos trupinius jaučiams ir apsidairiauaplinkui: čia pat netoli gulėjo sugrėbstyti kupečiaipono dobilų.

Ir atėjo man tada galvon bloga mintis — taip,kaip jums jauniems dabar kartais atsitinka — dirbuponui, tad kodėl negaliu pono žole jaučių pašerti?

Atsikėliau nuo ežios ir priėjęs kupetį pasiėmiau mažą dobilų kuokštelę. Prinešiau tą kuokštelęjaučiams ir iš rankos šeriu; o jaučiai taip gardžiaiir godžiai ėda, kad žiūrint į juos ir man pačiam gerapasidarė. Tik ūmai pajutau, kad kažkas kietu daiktu taip skaudžiai sudavė man per nugarą, kad pasverdėjęs pargriuvau ant žemės: net mano jaučiaipašoko iš vagos ir norėjo su arklu bėgti. Apsvaigęspakėliau nuo žemės akis ir pamačiau priešais mane Dumbraucką su lazda rankoj.

— A tu, urevotai! Tau vogti, vogti!... — šaukėDumbrauckas, pildamas man lazda per nugarą.

Matydamas, kad aš nebekrutu, pakėlė maneviena ranka nuo žemės ir paspyręs koja numetė vėl...Atsitekėjęs pramerkiau akis ir pamačiau savo jaučiusnetoli manęs stovinčius: jie atgręžę savo sprandusstebėjos į mane... Tik gyvas parsivariau namo irtris savaites išgulėjau lovoj...

Tėvas nutilo. Mes sėdėjom ant savo vietų, kaipįbesti. Niekas neatsiliepė; tik mano sesuo akimis,pilnomis ašarų, paklausė: „Tėvėl, ar šitas Dumbrauckas kur pas mus gyveno?”

— Šitas — atsakė tėvas — tik nereikia ant jopykti; jį patį maišto metais kazokai taip buvo primušę, kad tris mėnesius visas kraujuos išgulėjo...

— O ar žinot, vaikai, kokia lazda jisai manetada mušė? — paklausė jau Šypsodamos tėvas — šita! ...

Mes visi krūptelėjom ir išskėtėm akis: tėvas, pakėlė ranką ir rodė mums lazdą, tą pačią lazdą, kurią Dumbrauckas paliko jam atminimui.

Vyresnysis brolis priėjo prie tėvo, paėmė iš jorankos lazdą, pavartė ją, pavartė, tartum ką savogalvoj svarstinėdamas, paskum numetė atžagaria ranka į malkas ir dusliu balsu tarė: „Sudeginsim ją, tėvel...”

— Ne, ne, vaikai — atsakė maloniai tėvas — tegušitoji lazda lieka tarp jūsų; į ją žiūrėdami, atminsite.kad ir jūsų tėvai skaudžiai buvo baudžiami. Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motina jumskartais žabeliu suduodavova. Darydavova taip dėljūsų pačių gero... Gal ir mus ponai baudė dėlmūsų gero?...

— Gana jau, gana, tėvai — atsiliepė motina —gal nuo tos lazdos ir ligą gavai... Mes savo vaikųtaip nemokom.

Tėvas liūdnai nusišypsojo ir pasiėmęs knygąįsikniaupė skaityti.

Ta lazda, kiek žinau, ir dabar pas brolius tebėra. Guli jinai ant lentynos klėty ir niekas jos neliečia.

J. B-nas.

Niūronyse. 17. v. 1906.

Ubagas

Parvažiavęs iš užusienių Lietuvon, gulėjau vienągražią pavasario dieną pas brolį ant gonkelio ir traukiau silpnon krūtinėn pakvipusį nuo sužidusių medžių orą. Malonus vakarių vėjelis, šlamėdamas medžių lapais, pūtė tiesiai man kakton, glostė plaukusir veidą, tartum senai manęs pasiilgęs, ištroškęs. Klausiaus, kaip sodne raiboja gegutė kukuoja, linksmailuputis tutuoja, gėriau pavasario kvapą ir klajojauakimis Šventosios pakraščiais, kur gražios jievos žydi,kur naktimis lakštingalos skamba... Visur graži prigimtis, bet savajame krašte jinai maloni, brangi, graudina širdį. Dabar suprantu, kodėl kareivis, savajansodžiun pargrįžęs, su ašaromis puola ant kelių žemėsbučiuoti. Graudu buvo ir man, nors ne kareiviu pargrįžau tėvynėn.

Kažin ko dirstelėjau šalin ir pamačiau takeliuateinantį žilą senelį. Iš už statinės tvoros negalėjauį jį gerai įsižiūrėti, negalėjau net pažinti, ar taibuvo ubagas, ar taip sau žmogus, nes ėjo nepasiramsčiuodamas, ne taip, kaip ubagai moka eiti.

Priėjęs į vartelius apsistojo bailiai, kaip ir nedrįsdamas jų atidaryti, paskum pamatęs mane gulintį dar labiau nusiminė ir drebančiu balsu paklausė: „Ar galima čia įeiti?”

— Galima, galima — atsakiau stebėdamasis —labai prašom.

Senelis drebančiom rankom atidarė vartelius irįėjo kieman. Buvo tai ubagas. Teisybė, neturėjojisai didelių lazdų geležiniais galais su ilgais botagais,nebuvo toksai drąsus, kaip dažnai esti drąsūs mūsųubagai. Bet tai buvo ubagas, nes nešės pasikabinęsant pečių krepšį, teisybė, visai dar dyką.

Užlipęs ant gonkelio senelis vėl bailiai apsistojo,nežinodamas kur dėtis.

Kadangi troboj nieko nebuvo — visi buvo išvažiavę bulbių sodinti ir aš vienas namie atlikau —paprašiau senelio sėstis ant gonkelio. Atsisėdo irpalenkęs galvą pradėjo kalbėti poterius..

Nežinau kodėl man pasirodė, kad ir poteriusjisai kalba ne taip, kaip ubagai pripratę yra kalbėti.Buvaunas ubagas kad kalba, tai kaip žirnius beriaarba vėl kalba giedančiu gailestingu balsu, kur reikia, pratęsdamas ar nuduodamas, šitasis gi seneliskalbėjo visai taip, kaip kalba žmogus nelaimingas —tyliai, lūpom drebančiom; vietomis jis visai nebegalėjo kalbėti, tartum jam kas kvapą gniaužė: mačiautik, kaip jo lūpos dar labiau drebėjo, virpėjo; jobalse keletą kartų, visai rodės netikėtai, taip skaudžiai suskambėjo apmaudos ir baisios nelaimės styga,kad mane visą šiurpas paėmė. Į jį žiūrėdamas pamačiau, kaip per raukšlėtą išdžiūvusį jo veidą riedagailios karčios ašaros...

— Ko tamsta raudi? — paklausiau nemandagiaisenelio, kada jisai pabaigė melstis.

Pakėlė į mane raudonas nuo ašarų be blakstienų akis ir norėjo kažin ką pratarti, bet žodis neišėjo iš burnos, tik skaudžiai sudrebėjo lūpos. Aš krūptelėjau: jo veidas pasirodė man matytas, tik kur irkada, negalėjau atsiminti.

— Kaip neraudoti? — tarė atgal senelis —sunku pakiemiais pirmą kartą vaikščioti.

— O iš kur tamsta? — paklausiau nustebęs.

— Iš Pavarių. Petras Sabaliūnas... gal tamstaatameni?

— Dėdė Petras!? — surikau, ūmai pažinęs sėdintį priešais mane žmogų.

Atsirėmiau alkūne pagalvių ir nustebusiom akimžiūrėjau į senelį. Kaip tai? Petras Sabaliūnas, kurįiš pat mažumos pažinojau, kaipo turtingą pasitūrintįžmogų, kursai buvo geriausiu mano tėvų kaimynu irbičiuliu, dabar ubagas?

Visokios nelaimės aplanko žmogų šioje ašarųpakalnėje, bet toksai atsitikimas, ūmus ir netikėtas,man buvo visai nesuprantamas. Teisybė, kai manotėvai numirė, Petras Sabaliūnas nustojo mūsų namuslankęs, ir aš, išvažiavęs mokytis, kokį 15 metų joiš arti ir nemačiau; bet parvažiuodamas retkarčiaissavo tėviškėn, visados girdėdavau, kad Petras Sabaliūnas gyvenąs, kaip gyvenęs, gerai ir laimingai, kadsavo dvi dukteris jau išleidęs už vyrų ir vienų bičiųkiekvienai davęs po dvidešimtį kelmų...

Reikia paminėti, kad Petras Sabaliūnas labaimylėjo bites. Gyveno jisai vienasėdy, už dviejų varstų nuo mūsų sodžiaus, pačioj pamiškėj, žemės jobuvo nekiek, bet bičių daugybė. Vienų savų kelmųnamie turėjo arti šimto; kita tiek pas savo kaimynussu bičiuliais. Keletas tokių kelmų buvo ir pas manotėvus. Atamenu, kaip mes, maži vaikai, džiaugdavomės, pamatę Sabaliūną su savo šeimyna ateinantį:kaip tik Sabaliūnas vasarą pasirodydavo, žinodavome,kad bus bičkuopis, ir kad kiekvienas gausime nuodėdės Petro po nemažą kvepiančio medaus korį. Irgaudavome! Sabaliūnas mažus vaikus mylėjo ne mažiau, kaip bites; užtatai per bičkuopį jisai netik biltėmis, bet ir vaikais būdavo apspitęs. Ir stebėtina!Bitės niekados jo neliepdavo. Kalbėdavo jisai apiebites, kaip apie kokį šventą, labai brangų žmoguidaiktą, ir visados tvirtindavo, kad bitės tada tik sekas ir esti geros, kada bičiuliai nešykštūs ir vienybėj gyvena, kada ir kitiems jų nepavydi. Todėl kiekvienam pasitaikusiam žmogui niekados nepamiršdavomedaus duoti...

Toks tatai buvo žmogus Petras Sabaliūnas. Odabar sėdėjo priešais mane ubagas, su krepšiu.

— Tai tamstos gal namai sudegė ar žemės nebeturi? — neiškentėjau nepaklausęs.

— Tebėra ir namai, ir žemė...

— Tai kodėl gi tamsta kalėdoji?

— Sūnus išvarė... — tik ištarė senelis ir karčiosašaros pradėjo riedėti iš akių.

Supratau... sūnus... Atsiminiau, kad Sabaliūnasturėjo sūnų vienatūrį, su manim vienametį; atsiminiau, kaip su tuo sūnum dar lakstydavova per bičkuopįuž rankų susitvėrus, medų iš korių čiulpdamu...Tai buvo mano mažų dienų draugas, su kuriuo paskum niekados nebesusieidavau...

— Tai tamstos sūnus gal jau savų vaikų suslaukė? — paklausiau.

— Turi bent trejetą — drebančiom lūpom atsakė senelis — jau ketverti metai, kaip jam visa atidaviau. Nieko taip ir negailiu, kaip jo vaikų... Taipjuos mylėjau!... Išsigandę, išplėstomis akelėmis lydėjo mane, kaip ėjau iš kiemo... O gal ir jie kada nors taip varys iš namų savo tėvą... Ir senelio akysevėl pasirodė ašaros.

— Ar tamsta į savo dukteris nesiglaudei?

— Kur man į jas glaustis! Turi jos savovyrų tėvus dar gyvus — tegul tik juos moka mylėti.Nėra tenai man vietos. Žinai, senas žmogus visur nemalonus...

— Argi visur?...

— Ee... Ar neatameni tamsta senų žmonių pasakos? ... Įsodino kartą sūnus žilą tėvą į rogeles ir vežaiš namų, o jo mažas vaikas paskum bėga. Atavežėmiškan, išvertė senį po pušimis, o rogeles šalin numetė. Ir eina namo. Bet mažas vaikas nutvėrė jį užrankos, neleidžia ir prašo: „Tėveliuk, tėveliuk, kamrageles palikai? Aš neturėsiu kuo tamstos čionai atvežti...””. Matai: ne senelio, tik rogelių pasigailėjo. Taine pasaka, bet tikra teisybė: ne vienas išaugęs norėtųkuo greičiausiai savo tėvus iš namų išvežti, tik nedrįsta arba gėdžias. Bet atsiranda tokių, kurie ir gėdosneturi...

— Na tamstos bitės? — atsiminiau paklausti.

— Tai... baigia jau nykti — tik penki kelmaibeliko: kur namuos vaidai, ten bitėms nevieta.

— Tai kur tamsta dabar gyveni?

— Niekur... Kaip išvarė, krepšį užmovęs, tai patsnepajutau, kaip čionai atėjau... Vis gausiu vietelępas kokį... Kampininkėlį... Nedaug man raikia...

Supratau, kad negražu taip žmogų klausinėti,tik gurdinti... Atsiminiau, kad reikia jam ką duoti ir pajutau, kaip mano veidas visas užkaito. Niekoprie sau neturėjau; niekuo negalėjau atsilyginti tamseneliui, kuris tiek kartų man mažam buvo davęspilnus medaus korius, kuris meduitom savo rankomne kartą glostė man mažam galvą...

Atsikėlęs susiieškojau peilį ir įėjau kamaron;iš ten išnešiau didelę duonos riekę.

— Atleisk man tamsta, kad niekuo negaliutamstai padėti — kalbėjau visas išraudęs, duodamasseneliui duonos riekę.

Nulenkė žemai žemai žilą galvą, kaip ir slėpdamas nuo manęs savo veidą, padėkojo drebančiu balsu ir drebančiom rankom paėmė duoną: peržegnojoją ir įdėjo krepšin.

Mačiau, kiek skausmo, kiek jausmų sukėlė jokratinėje tas pirmasis duonos kąsnelis, iš svetimųjųišprašytas. Sumišęs, nežinodamas, ką besakyti, vėlpradėjau — visai ne vietoj — atsiprašinėti senelio, kadniekuo negaliu jam padėti: jaučiau, kad dalį amžinosvaikų kaltės ir aš savyje nešioju.

— O kuo tamsta man padėsi? Aš nieko daugiau nuo tamstos negaliu reikalauti — atsakė jau ramiu balsu Sabaliūnas, net ir man ramiau rados —mano dienos neilgos, suskaitytos, o daug man nereikia... Pragyvensiu...

— Girdėjau, ir tamsta sergi? — paklausė jisaimane.

— Sirginėju... — atsakiau — atvažiavau tėvynėn pasiilsėti.

— Pasitaisysi čionai, po pušynėlius vaikščiodamas — padrąsino mane senelis — šitą ligą tamstamiestuose gavai; tai nuo mokslo ir dulkių... Kadkuniguos būtum ėjęs, gal dabar sveikas būtum...Bet Dievas ne kiekvienam Dvasią šventą duoda, kadir mokytam...

Taip kalbėdamas, senelis lingavo savo žilągalvą. Paskum atsisveikino su manim ir išėjo iškiemo. Girdėjau, kaip už vartelių pradėjo balsumelstis už šavo prietelius ir geradarius...

J. B-nas.

8. VI. 1906

Niuronys

Svečiai

I

Jau artinos vakaras, kaip iš už kalnelio antvieškelio pasirodė aukštas jaunas žmogus su maišeliuant pečių. Nors jo veidas buvo pajuodavęs ir išdžiūvęs, visas kūnas pavargęs, bet ėjo graitai, skubėdamas; retkarčiais apsistodamas giliai traukė savokrūtinėn orą ir dūsavo taip, kaip dūsauja žmogus,vargą vargti pabaigęs, iš baisaus sapno atbudęs; joakys, jausmo pilnos, švietė džiaugsmu neapsakomu.Priėjęs į kryžių sustojo, pasidėjo maišelį ant akmensir tyliai ilgai atsiduso: malonus šiurpas perlėkė pervisą jo kūną, ir širdy taip romu ir gera rados. Visasišsitempęs, ištiesdamas rankas, žiūrėjo aplinkui, tartum šitą juodą žemę norėjo apimti ir į savo širdįpriglausti. O saulė jau leidos ir, išlindus iš po debesio, paskutinį kartą nušvietė apylenkę. Nebetolipakalnėj sumarguliavo krūvon susimetęs miestelis.Keleivio širdis nebeištūrėjo: apsipylęs ašaromis puolėant kelių ir ėmė bučiuoti kryžių ir juodą dar drėgnąpavaserio žemę...

— Dieve, nejaugi tai ne sapnas? Nejaugi aš vėl namie, savajam krašte? — šnibždėjo lūpos, virpėjo širdis.

Taip, jis namie, vėl savuosius laukus mato, jųjųoru kvėpuoja. Šitai už upės jo gimtasis miestelis:tenai jo Marytė gyvena, jam du sūnus ūgdžia... Galjau abu dideli, laksto ir savo tėvelio pareinančiolaukia? ... Greitai juos visus pamatys!... O užupernai iš čia eidamas nebesitikėjo šios šalies ir artimųjų išvysti...

Taip susijaudino, kad toliau eiti nebegalėjo.Atsisėdo po kryžium, ir netolima baisi praeitis, kaipšmėkla, stojo jam akyse. O, kolai gyvęs, tos praeities neužmirš! Ilgai tampys jo gįslas sužeistųjųdraugų vaitojimai. Žuvusiųjų kraujas; ilgai, kaip pragaro aidas, skambės jo širdy visos karo baisenybės.Kiek jisai per tuos dvejus metus matė, ką atjautė!Kai jį iš namų paėmė, kaip mirtin vedamas ėjo; kaiįstūmė kareivių prikimštan vagonan, jo protas apsvaigo, atšalo jausmai. Ištisas dienas ir naktis, kaipkoksai gyvulys, vežamas, kvėpavo troškiu svaiginančiuoru, matė ligas ir ašaras, girdėjo kareivių keiksmus,traukinių dundėjimą ir jo galvoj nyko supratimasto, kas buvo ir kas yra. Jam regėjos, kad visas jopirma buvusis gyvenimas: šalis, kur gimė ir augo,mažos dienos, kada bandą ganė, jaunimas ir dainos,broliai ir sesers, pati ir vaikai — tai tik gražus sapnas, daugiau nieko, kad to visa ir būti nebuvo. Jamregėjos, kad jį jau ilgus metus tame troškiam vagoneveža ir veš begalo ... Tik pirmasis Marytės laiškas,vėl senąji supratimą jam sugrąžino ir atgaivino jausmus. Gavo jisai tą laišką jau gale... ligonbuty.Sunkiai sužeistas kietam patale gulėjo, kai jam padavė... Skaitė jisai tuos brangius žodžius ir suprato,kad tai ne sapnas, kad ten toli toli vakariuos yrašalis jam brangi ir žmonės numylėti... Ataminėvisa, ir jo kūne vėl gimė noras gyventi — bėgti iš topragaro ten, kur Šventoja plaukia, kur gražios dainos skamba. Bet liga ilgai neleido, ilgai laikė įpatalą prirakinus, ir baisi giltinė nekartą žiūrėjo jamakysna. Ir, galbūt, tik didis, naujai gimęs norasgyventi ir neapsakomai malonus gimtosios šaliesir mylimųjų paveikslai, kuriuos jisai dabar visadossavo širdy nešiojo, pergalėjo ligą... Pasitaisė... Daugdar vargo matė, bet išrašytieji jo širdy paveikslainebešdilo. Tų paveikslų vedamas ir dabar savonpastogėn skuba, graibiau norėdamas tuos paveikslusišvysti...

Keleivis atsistojo, užsimetė ant pečių maišelįir tvirtais žinksniais ėjo toliau.

— Juk šendiej pirmoja Velykų diena — tarėsau vienas — džiaugias žmonės; tik Marytei su vaikais be manęs skurdu. Ir dovanų jiems neturiujokių: grįžtu silpnas, apipešiotas. Užtat Marytė galėsmane šendiej kiaušiniais pamylėti...

Bet netikėtai taip jam širdį susopėjo, kad netranka už krūtinės nusitvėrė.

— Kas čia man? — paklausė išsigandęs, jausdamas, kad jį visą prakaitas išpylė — ko aš dabar taipišsigandau? Juk nieko bloga neatsitiko... Marytėsu vaikais, turbūt, sveika, gyva... O kas, jeigu?!... — Ve, ne... Negali būti...

Apsistojo, norėdamas kvapą atgauti. Kažin kodėl jam galvon atėjo antrasis Marytės laiškas. Nebetoks buvo, ne; nebebuvo jame to atvirumo, tų jausmų,kaip pirma... Kažin ko trūko. O daugiau visai nuojos žinelės nepaėmė... Gal kely laiškai sužuvo...Bet kodėl tik dabar abejojimas jį krimsti pradėjo,kodėl taip omai jam susopėjo širdį?... Kodėl?...

Abejojimo kankinamas, kone tekinas pasileidomiestelin.

II

Jau visai sutemo, kai priėjo į savo namus.Prie kiemo vartelių gulėjo didelis margas šuo. Pamatęs ateinantį žmogų, jisai išsižiojo jau loti, bet staigaatsikėlė ir inkšdamas iš džiaugsmo ir linksmai sukdamas uodegą puolė į keleivį ir ėmė aplink jįšokinėti, norėdamas savo snukiu jo veidą pasiekti.

— Geras Razbonas, geras: pažino mane — maloniai tarė keleivis, glostydamas šunes galvą, ir įėjo kieman.

Niekas daugiau jo nepatiko, nepastebėjo pareinant. Namuos buvo tylu, nors pirkaitėje degė žiburys.

— Nejaugi svečiai? — tarė sau keleivis, pamatęsšviesą — o mažir sesuo Uliutė atėjo apsilankyti? ..

Jisai visas nurimo, pradžiugo.

— Įeisiu nepastebėtas, tai bus juoko! — atėjojam galvon linksma mintis.Ir jisai įėjo priemenėn tyliai, nesubrazdėjęs.Jau nusitvėrė klingę ir norėjo atadaryti pirkaitėsduris, kaip žodžiai, kuriuos iš vidaus išgirdo, suspaudėjo krūtinėj kvapą, ir jisai, kaip įbestas, sustojo antvietos..................................................

Pirkaitėje stalas buvo baltai užtiestas, valgymais apkrautas: ragaišio raikyto, sviesto ir kiaušinių,butelis vyno stovėjo. Užu stalo sėdėjo susiglaudusiuvyras ir moteris. Jisai buvo nedidelio ūgio, šviesiųplaukų, reta barzdele ir sargybinio rūbais su blizgančioms sagutėmis apsivilkęs; jinai — jauna, gražausveido moteriškė, skara ant pečių apsisiautus...

— Ko tu, Marusia, nuo manęs nori? — kalbėjosargybinis, ne lietuviškai pratęsdamas žodžius: — jukaš tave myliu.

— Taip, myli... O man kas bus, kai Antanaspareis namo? — atsakė moteriškė.

— Kur jisai bepareis: jo ir kaulai supuvo...

— O tu paimsi mane, jeigu Antanas numirė? —glauzdamos į sargybinį klausė moteriškė.

— Kam? Ar mudviem taip negerai? Juk aš pastave visados ateinu... Jeigu Antanas pagrįžtų, tu pasmane galėsi ateiti.

— Matau: tu manęs nemyli... — ėmė raudotimoteriškė.

— Marusia, neraudok — ramino sargybinis, bučiuodamas jos veidą.

Kažin ko abu atsigręžė į duris ir akies mirksniu pašoko nuo suolelio. Duryse stovėjo aukštaspajuodavęs žmogus su maišeliu ant pečių ir visasdrebėjo...

— Antanas!... — suriko nesavu balsu, moteriškėpabalus, kaip drobė.

— Marytė!... — prašnibždėjo sukandęs dantispajuodavęs žmogus ir, kaip erelis, puolė į juodu.

— Maciukas!? — sušuko jisai, pažinęs iš artisargybinį — a, tu, gyvate, mano namus griauni,laimę ardai?...

Išaugo jų akyse, kaip milžinas. Nutvėrė sargybinį už krūtinės ir taip į sieną primygo, kad tamnet kaulai sutreškėjo.

— Leisk tu, velne... — sudejavo sargybinisrusiškai.

Antanas pakėlė jį viena ranka nuo žemės ir paspyręs koja numetė į pačias duris, — net tasai ,žnektelėjo...

— Palauk tu, velne, atmokėsiu aš tau... Pasodinsiu šaltojon — grasė sargybinis, šluostydamas iš nosies kraują, ir parodęs kumštį norėjo sprukti pro duris.

Kaip vanagas, nutvėrė Antanas jį vėl ir baisiaiėmė mušti jo galvą į sieną.. .

— Dar tu mane baidysi? ... Te tau... Te tau,žmogžudy!...

Sargybinis pradėjo kriokti... Antanas ištempėjį laukan ir išmetė pro vartelius iš kiemo.

Sugrįžęs pirkaitėn atsisėdo ir pasirėmęs staložiūrėjo į savo pačią. Taip visas drebėjo, kad stalaspo juo šokinėjo...

— Tai tu, Maryt, taip mane ataminei — tarėdusliu balsu Antanas — jautė mano širdis, seniaijautė, tik patsai to nepastebėjau.... Su burloku susidėjai... Liežuvis ir blizgučiai patiko... Matai, tavovyras pajuodavęs ir nuvargęs, gal nebepagrįš...

Sukliko moteriškė ir puolus ant kelių apkabino vyro kojas: „Antaniuk, Antaniuk, atleisk man, už miršk visa!... Jisai mane privertė... Dievuliaumano, Dievuliau, ką aš padariau, ką padariau!...”

— Šalin!... — suriko Antanas, stumdamspačią.

Bet matydamas ją silpną, viduasly sukniupusią, irjisai staiga savo širdy pajuto ne tai gėdą, ne taigailestį.

— Ant tavęs aš nepykstu — tarė jisai tyliai,į ją nežiūrėdamas — galiu tau visa atleisti, betužmiršti.. O! Užmiršti — niekados...

Tuo tarpu kažin kas pravėrė pirkaitės duris,ir jose pasirodė dvi mažos vaikų galvelės: žiūrėjo jiedvividun išplėstoms akyloms akelėmis. Nematoma rankaperkėlė abu vaiku per slenkstį pirkaitėn ir vėl uždarė duris.

— Sūneliai, mano brangus sūneliai — tarė susigraudinęs Antanas, į juos puldamas.Vaikai išsigandę žiūrėjo į nepažįstamą žmogųir traukės nuo jo.

— Joniuk, Antaniuk — kalbino juos tėvas —argi nepažįstate manęs? Aš jūsų tėvelis ir myliujumus. Aikit čia — nupirksiu jums saldumynų ir poarkliuką gražų.

Vaikai vis dar bailiai, tartum netikėdami jožodžiais, žiūrėjo į tėvą.

— Norit turėt po arkliuką? — klausė tėvas.

— Noliu... — tarė abu kartu...

Prisikalbinęs, pasisodino vieną ant vieno, kitąant kito kelio, ir glostė, bučiavo juodu.

— Tai aš jum nupirksiu rytoj po arkliuką,o dabar duosiu kiškio ragaišio...

— Kiškio? — klausė vaikai, sekdami nustebusioms akimią.

— Aa. Kiškio — atsakė Antanas.

Atrišo maišelį ir, išėmęs ištenai juodos kareiviųduonos plutelę, perlaužė ją per pusę ir padavė abiem.

— Nors juodas ragaišis, bet gardus — gyrė tėvas.

— Iš kur, tėveliuk, gavai? — paklausė vyresnysis.

— Egi ėjau per mišką, žiūriu: tupi kiškelispo egle ir ragaišį kepa. Padėk, Dieve -- sakau. Dėkui, dėkui -- sako kiškelis, prašom padėti. Na, tai ir davė ragaišio...

Vaikai iškėtę akis klausė.

— O mes lėlytę turim — pasigyrė mažasis.

— Kur? — paklausė tėvas.

— Tenai — parodė pro duris vaikas.

— Bobutė broliuką mažutį mums atanešė...Karoliuką — tarė vyresnysis.

— A!... — sudejavo atsimainiusiu balsu Antanas ir pametęs vaikus, kaip galvon trenktas, išbėgopro duris... Pirkioje greitai sukliko, sukeikė vyrobalsas ir Antanas, kaip pablūdęs, įbėgo atgal pirkaitėn, nutvėrė pačią už plaukų ir parmetė ją antžemės.

— Kieno tasai kūdikis? — šaukė nesavu balsu —a, tu, ragana!... Nuo Maciuko gavai!?...

— Aaa!... — vaitojo susiėmęs galvą Antanas,sukos kaip kaitulio po pirkaitę ir spardė kojomravo pačią.

— Tėveliuk, tėveliuk, nemušk motinytės! —rėkė laibais balseliais apsiašaroję vaikai.

Kaip pakirstas, pargriuvo ant suolo ir kriokė,raitės, plaukus nuo galvos draskydamas. Paskumprisitraukė į stalą ir, atsirėmęs, bepročio akimžiūrėjo aplinkui... Vaikai, prisiglaudę į motiną,tyliai kniukčiojo...

— Taip padaryti!... Užmiršti vyrą, vaikus.. Sugriauti gyvenimą, laimę suardyti... Gal gi ir tudabar laiminga? ... Kam už manęs ėjai? Juk aš tavęsnespyriau, neprikalbinėjau: liuosai galėjai išsirinktikitą, geresnį. Bet tu tik mano turtų norėjai, o aš tonemačiau, aklai tave mylėjau... Ten, toli nuo tavęs,tarp šalčių ir bado, tarp visų karo baisenybių, kadaamžinai akysna giltinė žiurėjo, kada baloj ar purvynėj gulint stingo visi sąnariai, tavo paveikslas, toksmalonus, šildė mano kūną sunokusį, gaivino širdįkrūtinėj... Ir skubėjau tą paveikslą pamatyti, įsavo krūtinę priglausti... Juk buvo valandų, saldžių,malonių, kada, regėjos, nieko mudviem netrūko, kadair tu mane mylėjai... O dabar: visa sugriauta, purvan suminta... Nesuprantu, nieko nebesuprantu...Nejaugi tas, kas buvo, sapnas nebesugrąžinamas? ...Taip, nebesugrąžinamas... Jeigu būčiau ten, toli numiręs, tu sau viena būtum gyvenus, nes tasai burlokas vistiek tavęs būtų neėmęs. Bet dabar... Pasakyk, kaip dabar reiks gyventi?... Juk ir aš darjaunas, laimės trokštu... Kas daryti? kas daryti!?...Vieną tik žinau: užmušiu tą šunį, kur pataikinęs.Jisai pasalomis man laimę atėmė, aš jam gyvybęatimsiu...

Staiga ant kiemo sulojo šuo. Priemenėj pasigirdo drūti vyrų balsai, ir pirkaitėn sugriuvo sargybinių gauja su urėdininku priešaky. Visi buvo įgėrę.

— Šitai tas norėjo mane užmušti! — šaukė tarpdurų Maciukas, rodydamas į Antaną — jisai ir carąkeikė, jo vardą įžeidė!

Antanas savo akim netikėjo...

— Meluoji! — suriko nesavu balsu, pašokdamasnuo vietos — meluoji! Aš už carą kraują liejau!O tu!... Užmušiu!!...

Ir kaip liūtas puolė į Mociuką. Tik sargybiniai paspėjo jį atstumti. Tada nutvėrė nuo suolo kočėlą ir iš visos galios paleido į duris. Kočėlas apsisuko kelius kartus ore ir pataikino uredninkuinosin: tasai visas krauju apsipylė.

— Imkit tą galvažūdį! — sušuko uredninkas,dejuodamas iš sopulio.

— Nepasiduosiu! — rėkė Antanas, purtindamasnuo savęs sargybinius — jisai mano gyvenimąsuardė...

— Samuli, ir tu su jais kartu?! — nustebo, pamatęs tarp sargybinių savo kaimyną su blizgančiomissagutėmis — bijok Dievo budeliams tarnauti!...

Samulis susigėdęs nusisuko...

Sunkiai primuštą Antaną pavertė ant žemėsir surišo užpakaly rankas.

Jo pati, su vaikais kertelėj sukniupusi, gailiairaudojo.

— Neraudok, Marusia — tarė Maciukas, padėjęsant jos peties ranką — dabar jisai tau nieko nebepadarys... Visa bus gerai.

— Stumk nuo savęs tą šunį, stumk! — dejavoAntanas, vyniodamasis po žemę.

— Gali sau loti — juokėsi Maciukas — nebebijau tavęs.

Antaną pastatė stačią...

— Su diev, Maryt — atsisveikino iš namų vedamas — būk laiminga su tuo savo... Vaikeliaimano, vaikeliai!

Ant kiemo linksmai į jį puolė Ražbonas.Uredininkas sudavė batu šuniui — ir šisai inkšdamas,paspaudęs uodegą, nubėgo šalin. Atsitūpė prie tvoros ir gailiai, liūdnai tris kartus sustaugė.

Antaną nusivedė...

J. B-nas

Rozalimas

17. VII. 1906

Brisiaus galas

Šaly dienadaržio durų ant didžiulės spalių krūvos guli senas Brisius — žilas, apžabalęs. Matyti, jisaidar mato, bet tik kaip per dūmus ir savo žmogauslabai dažnai nebepažįsta. Sunki senatvė ir jam: visųužmirštas, apleistas. Patsai gerai jaučia, kad mažaikam bereikalingas. Bet, kiek galėdamas, rūpinas darbūti naudingu. Nors nebeprigirdi, o sunkios blakstienos amžinai merkia jo traškanotas akis, tačiau vaikonuo savęs snaudulį ir klausos. Beklausydamas apsnūsta... Ir girdi per miegą. Šlama netoli, tartum einakas svetimas... Sunkiai kelias senas Brisius iš guolioir loja užkimusiu mieguistu balsu.

A tu, žabali, ar nenustosi!... Savo žmogaus nemato — girdi jisai pažįstamą balsą.

Susigėdęs šiepia bedantį snukį, inkščia gailiai,tartum atsiprašydamas, ir paspaudęs uodegą vėl susiriečia guoly...

Jau nebe kartą Brisiu pajautos apgauna, jamgėdą padaro. Dažnai troboj, viduasly gulėdamas, sapnuoja jisai vagį ar vilką, kuriuos jaunas būdamaskadai vijo, ir jam pradeda regėtis, kad tie priešininkai vėl dabar tyko: kelia jisai tada savo seną galvąnuo kojų ir, tartum ko išsigandęs, netikėtai suloja:am! am!

Ir netikėtai, vagies vietoj, girdi tik iš visų pusių iškalbinėjimo balsus: „A tai, žilis! Visai iškvaišo”.

Nebežinodamas, kur dėtis iš gėdos, kelias jisaiiš viduaslio ir paspaudęs uodegą lenda pasuolin.

Kur velkies eik oran! — šaukia ant jo.

Ir Brisius, nuliūdęs, dūlina pro duris.

Dabar jisai bijo trobon ir beeiti. Verčiau jauant spalių gulėti: vis mažiau kitiems po kojom maišyties. Teisybė, troboj labai gera, pastalėj gulėti šilta.Bet kaulų graužti vistiek jau nebegali, o nuo musiųir tenai sunku senam apsiginti. Ir čenai, jo senatvės pasigailėję, atneša jam kartais kruopų geldelėjpalakti; o ne — tai išalkęs eina pašalėmis tokio maistoieškotų, į kurį seniau ir žiūrėt nežiūrėjo. Taip irskursta senatvėj...

O juk buvo jaunas ir jisai, stiprus ir visų branginamas. Tada apsigint nuo žmonių negalėjo. Su juovaikai žaidė, jį račiukus įsikinkę važinėjo: nepykoant jų Brisius, kad ir kartais visai bereikalo jamskaudžiai suduodavo — žinojo, kad mažas ir silpnasir maža dar teišmano. Jį troboj kiekvienas į savešaukė ir duona penėjo, medžioti su savim vedės.Užstovas ir varškės jam negailėjo, bet tik nuo jo namo nebėgtų, galvijus dabotų. O kiek da, jau senasbūdamas, juokų piemenims pridarydavo! Užmes jie,būdavo, ant Brisiaus galvos čerkasėlį ir turi, o vienam pasislėpti liepia; paskum paleidžia Brisiu iieškoti. Ir visados surasdavo, nors tasai už pusvarsčio,aukščiausioj eglės viršūnėj būtų pasislėpęs. Susekdavo jo pėdsakas, apuostydavo medį ir, pakėlęsaukštyn snukį, imdavo loti. Neidavo, kolai tasai nenulips. Pamatęs nulipantį, nesitverdavo iš džiaugsmo,šokinėdavo inkšdamas aplinkui ir, sugrįžęs į piemenis, iškišęs liežuvį žiūrėdavo tai į juos, tai įkrepšelius: žinojo, kad iš tenai būtinai gaus mėsoskruopėlę ar duonos plutelę. Tačiau ir piemenys jįužmiršo...

Guli senas Brisius ant spalių ir sapnuoja. Matojisai per miegą antis, kurias jo šeimininkas šaudo,o jisai iš vandens neša. Ir taip tų ančių daug, tokiosjos riebios! Pramerkia Brisius akis ir saldžiai žiovauja, jas atsimindamas. Bet kaip gi jisai stebisi,iš tiesų priešais savo šeimininką su šaudykle už pečiųpamatęs. Savo akim nenori tikėti: turbūt ir jį sapnuoja...

Bet aiškiai girdi, kaip tasai šaukia: „Sa, Brisiau, sa!”

Tai turbūt iš jo, seno, juokias? Kam?

— Sa, Brisiau, sa! — vadina šeimininkas.

Brisius šiepia snuki, tartum norėdamas šyptelėti, bet tik kažin kaip gailiai inkščia...

— Sa, Brisiau, sa!...

Jisai nenorom atsikelia nuo spalių ir seka paskum, ne taip, kaip pirma — jaunas ir linksmas — betpaspaudęs uodegą ir nuliūdęs, kaip koksai kaltininkas.

Šeimininkas eina už klojimo laukan ir atsigręždamas vis šaukia: „sa, Brisiau, sa!”

Pamiškėj sustoja. Brisius inkščia bailiai ir žiūriį žmogų, tartum klaupdamas, kam čenai jį atavedė.Mato, kaip tasai nusiima nuo pečių šaudyklę, atsitolina nuo jo keletu žinksnių ir pradeda į jį taikinti...

Negali būti?! Brisius netiki. Tai tik pasijuoktiį iš jo nori. Bet kam taip baisiai iš seno juoktis?Kam? Juk jisai nekaltas.. Brisius nori pasigerinti,, sumojuoti nodega, bet iš bailės tupiasi ant paskutinių kojų ir per jo snukį riedą gailios karčiosašaros...

Staiga ugnis ir baisus trenksmas — ir jisai griūva,sopulio pervertas. Pramerkęs akis tik spėja pamatyti, kaip nuo jo tekinom bėga žmogus, turėdamasrankoj šaudyklę...

Gal ir suprato Brisius, kodėl tasai žmogus jįužumušė; tik nebegalėjo suprasti, kodėl tekinom nuojo pabėgo; juk jisai, mirdamas, tik kojas norėjo jampaskutinį kartą palaižyti...

Kaunas — Kačergynė

J. B-nas

2b. VIII 1906